Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. patikslintą ieškinį atsakovui L. O. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams padidinimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės patikslintas ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams padidinimo

14. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio ir formos klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga peržiūrėti išlaikymo dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e3K-3-37-687/2018 22, 23 punktus).

16. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

17. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

18. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969-2018).

19. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

20. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nustatant priteistino išlaikymo dydį vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinų išlaidų dydis ir tėvų turtinė padėtis vertinami teismo sprendimo priėmimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016).

21. Paminėtina, kad kasacinis teismas nurodė, kad nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020). Pažymėtina, kad kasacinis teismas nurodė, kad orientacinė išlaikymo dydžio suma yra minimalus atlyginimas atskaičius mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020). Minimalus mėnesinis atlyginimas atskaičius mokesčius ieškinio pateikimo metu iki 2022 m. gruodžio 31 d. buvo 533,65 Eur (neatskaičius mokesčių 730,00 Eur), nuo 2023 m. sausio 1 d. 633,20 Eur (neatskaičius mokesčių 840 Eur).

22. Didesnes vaiko poreikių tenkinimo išlaidas gali lemti tokios aplinkybės kaip vaiko liga ir dėl jos patiriamos papildomos sveikatos priežiūros išlaidos, vaiko ugdymo išlaidos, kai vaikas turi tam tikrų gebėjimų ir (ar) iki santuokos nutraukimo turėjo galimybę užsiimti veiklomis ar lankyti tokias ugdymo įstaigas, kurias, esant galimybei, reikėtų išsaugoti ir pasikeitus vaiko tėvų tarpusavio statusui, taip pat kitos aplinkybės, kurios svarbios vertinant, kiek tėvų tarpusavio santykių pasikeitimas gali keisti iki tol buvusį vaiko poreikių tenkinimo lygį. Mažesnes išlaidas vaiko poreikiams tenkinti gali lemti tik tėvų ribotos finansinės galimybės, kurių jie dėl objektyvių priežasčių šiuo metu nėra pajėgūs pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

23. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020). Tačiau teismas plėtodamas šią praktiką taip pat pasisakė, kad vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-421/2023, 50 punktas).

24. Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktikoje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-432-421/2021, 23 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

25. Apeliantė nurodo, kad sveikatai, vaistams ir vitaminams kiekvienam vaikui reikalinga per mėnesį skirtina suma yra būtent 70,00 Eur, o ne 30,00 Eur, kurią priteisė pirmosios instancijos teismas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus. Ieškovė nurodo, kad pagal gydytojų rekomendacijas vaikai nuolat vartoja vitaminą D, vitaminą C, kalcį, žuvų taukus, tačiau byloje nėra pateikti tokie įrodymai, kad vaikams nuolat (be pertraukų) gydytojai rekomendavo vartoti vitaminus, taip pat nepateikti įrodymai, kad vienos rūšies vitaminai, ieškovės nurodyti, kainuoja apie 20,00-30,00 Eur (CPK 178 straipsnis). Byloje taip pat nėra duomenų, kad vaikai dažnai sirgtų sezoninėmis ligomis, dėl ko dažnai reikėtų pirkti vaistų ir vitaminų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad specialieji vaikų poreikiai (regos korekciniams akiniams, taip pat laikysenos gerinimui - baseino lankymas) yra išskirti į atskirą išlaikymo dalį, t. y. po 22,50 Eur (akiniams) ir 83,00 Eur (baseinui) kiekvienam vaikui, dėl kurių atsakovas nereiškė pretenzijų. Byloje nenustatyta, kad šalių vaikai turėtų kitų sveikatos sutrikimų, lemiančių didesnes išlaidas vaistams ir vitaminams. Apeliacinės instancijos teismas dėl vaikų dantų gydymo detaliau nepasisako, kadangi apeliantė jokių argumentų, susijusių su vaikų dantų gydymu, nenurodė. Taigi atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė išlaidas sveikatai, vaistams ir vitaminams.

26. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl išlaidų maistui namuose, nurodė, kad ženkliai padidėjusi infliacija, taip pat nerinko visų čekių, be to, ji viena tenkindama vaikų poreikius geriausiai žino, kiek išleidžia maistui namuose. Visų pirma, paminėtina, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-421/2023). Taigi ieškovė įrodinėdama, kad išlaidos yra didesnės nei minimali mėnesinė alga, turi tai įrodyti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagal ieškovės pateiktus čekius detaliai paskaičiavo, kiek išlaidų ji patiria maistui, o apeliantė nenurodė jokių argumentų, kad šie skaičiavimai netinkami, ar ne visos išlaidos buvo susumuotos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti, kad per nurodytus 17 mėnesių pagal pateiktus mokėjimų įrodymus, ieškovė išleido apie 7 134,65 Eur, t. y. vienam mėnesiui tenka 419,68 Eur šių išlaidų suma, o vienam asmeniui tenkanti išlaidų suma – 139,89 Eur (419,68 Eur / 3). Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad teismas neįvertino infliacijos, kadangi teismas sprendimo priėmimo metu atsižvelgė į šalyje esančius, Lietuvos banko nurodomus, statistinius duomenis, kad vidutiniškai vieno gyventojo maistui ir nealkoholiniams gėrimams skiriama 179,50 Eur suma per mėnesį. Byloje nepateikta įrodymų, kad vaikai turėtų kokių specialių maitinimosi poreikių. Atsižvelgiant į tai, kad dar skiriama vaikams ir 61,00 Eur maistui mokykloje, nėra pagrindo daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas, kad maistui namuose yra pakankama 180,00 Eur suma, netinkamai įvertino vaikų poreikius.

27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė negalėjo tiksliai teisme nurodyti pagal pateiktus į bylą rašytinius įrodymus – kvitus, kuriam iš vaikų kurios priemonės yra perkamos, tačiau vaikai kiekvieną dieną naudoja dušo žėlę, plaukų šampūną, plaukų kondicionierių, dantų pastą, dantų šepetėlius, kuriuos būtina keisti kas du mėnesius, plaukų formavimo priemones, veido priežiūros priemones, asmeninei higienai reikalingas priemones, be to, vaikams reikalingos ir namų apyvokos priemonės (stalas, lova). Visų pirma, paminėtina, kad namų apyvokos daiktai kaip stalas, lova, kėdės ir pan., yra vienkartiniai pirkiniai, arba išlaidos, šiems daiktams įgyti, patiriamos tik kas keletą metų. Antra, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad vaikams reikalingos apeliantės nurodomos priemonės ir namų apyvokos daiktai, tačiau tik iš dalies sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas reikalingą šiam poreikiui patenkinti sumą, neatsižvelgę į šalių vaikų amžių ir lytį (dukteriai – 15 metų, sūnui – 13 metų). Apeliantė neginčija, kad pagal pateiktus įrodymus (čekius už 2022 m. birželio, rugpjūčio – gruodžio ir 2023 m. sausio mėnesius) vienam vaikui per mėnesį higienos ir namų priežiūros priemonėms išleido 57,04 Eur (1 369,20 Eur : 8 mėn. : 3 asm.), nors patikslintame ieškinyje nurodo, kad reikalinga suma yra 96,00 Eur. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepagrindė, kad šio poreikio patenkinimui reikalinga 96,00 Eur suma, visgi, atsižvelgiant į šalių vaikų amžių ir lytį, taip pat, kad neįmanoma surinkti visų pirkinių čekių, sprendžia, kad šalių dukteriai higienos priemonėms reikalinga didesnė suma nei sūnui, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu išlaidų higienos, namų priežiūros ir buities priemonėms dukteriai yra 70,00 Eur, o sūnui – 50,00 Eur per mėnesį.

28. Apeliantė taip pat teigia, kad išlaidos kredito dengimui turėtų būti priskirtos prie išlaidų vaikų poreikių tenkinimui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad būsto kredito įmokos negali būti įtrauktos į išlaikymo sumą (pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3262-450/2013, 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1535-580/2017, 2019 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2307-864/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-486-513/2019, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-998-513/2018, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-51-267/2020). Pirmiausia paminėtina, kad už gautą kreditą ieškovė įgijo gyvenamąjį namą savo, o ne vaikų, asmeninėn nuosavybėn. Kredito sutartis sudaryta ieškovės vardu, ir vaikai neturi pareigos mokėti kredito įmokų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būsto kredito išlaidos vertinamos kaip ieškovės finansiniai įsipareigojimai, o ne vaikų būtinosios išlaidos. Tokiu būdu apeliantė gausina savo turtą. Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad aplinkybė, jog asmuo prisiima prievolių pagal kredito sutartį, netiesiogiai patvirtina jo gaunamų pajamų pakankamumą kreditui išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis Nr. 3K-7-24/2013; 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008, 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-687/2018, 32 punktas).

29. Nors apeliantė nurodo, kad gyvenamasis namas pirktas atsižvelgiant į vaikų poreikį leisti laiką kieme saugioje aplinkoje ir gyventi erdviuose namuose, tačiau ir pirminio ieškinio pateikimo metu ieškovė su vaikais gyveno 4 kambarių bute (duomenys neskelbtini), kuriame buvo užtikrintos tinkamos vaikams gyvenimo sąlygos, ką patvirtina ir Tarnybos išvada (dokumentas Nr. DOK-150617), bei byloje nėra duomenų pagrindžiančių, kad gyvenant šiame bute buvo nesaugi aplinka, ir tai lėmė poreikį keisti gyvenamąją vietą. Be to, šio buto paskolos įmoka sudarė tik 235,00 Eur per mėnesį, o gyvenamojo namo paskolos įmoka – 1 058,11 Eur. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už ieškovės sprendimą įsigyti brangesnį būstą, našta apmokėti dalį toko būsto įsigijimo išlaidų neturi būti perkeliama atsakovui. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuomos mokėjimas ir būsto kredito įmokų mokėjimas negali būti tapatinamas, kadangi nuomos atveju neįgyjama nuosavybė. Apibendrinant, apeliantės asmeniniai kreditoriniai įsipareigojimai negali būti dalinai perkeliami mokėti šalių vaikų tėvui, kaip vaikų poreikiai.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, sprendė, kad kiekvienam vaikui tenkanti komunalinių išlaidus dalis sudaro 150,00 Eur per mėnesį, tačiau apeliantė su tuo nesutinka, nurodo, kad namas nešildomas tik tris – keturis mėnesius, o vasaros laikotarpiu elektros sąnaudos galimai bus panašios, nes bus jungiami kondicionieriai. Byloje nustatyta, kad ieškovė su vaikais gyvena gyvenamajame name, kurio šildymas yra dujinis. Ieškovė nurodė, kad namo šildymui sausio mėnesį išleido apie 900,00 Eur, t. y. šalčiausią žiemos mėnesį, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ir šildymo sezono metu šildymo poreikis taip pat yra kintantis ir išlaidos ne visą šildymo laikotarpį būna vienodos. Be to, nesutiktina, kad nešildymo sezonas trunka tik tris-keturis mėnesius, kadangi įprastai šildymo sezonas pradedamas spalį ir baigiasi balandį, taigi, šildymo išlaidų nepatiriama apie 5-6 mėnesius. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad individualių namų savininkų bendrijai ieškovė moka 40,00 Eur per mėnesį, atlikti mokėjimai elektroninių mokėjimų agentūrai (2022 m. gruodžio 30 d. – 971,93 Eur; 2023 m. vasario 15 d.–748,95 Eur, 2023 m. vasario 17 d. – 777,40 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodoma – „<...> e.ignitis krepšelis <…>”, tačiau iš pateiktų įrodymų nėra konkrečiai aišku už ką buvo mokama, t. y. ar tik dujos, ar ir kitos paslaugos, taip pat už kokius laikotarpius mokami mokesčiai. Paminėtina, kad elektros sąskaitų, išskyrus 2023 m. sausio 27 d. (dokumentas DOK-17192), ieškovė daugiau nepateikė, nors vėliau teikė ir kitų įrodymų apie komunalines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiltuoju metų sezono metu išlaidos komunaliniams mokesčiams yra ženkliai mažesnės nei šaltuoju metų sezono metu, todėl spręstina, kad ieškovė neįrodė, jog kiekvienam vaikui komunalinių paslaugų tenkanti suma yra 300 Eur. Ieškovės apsisprendimas įsigyti didesnį gyvenamąjį būstą – 234,01 kv. m gyvenamąjį namą – kurio įsigijimas, teismo vertinimu, nebuvo įrodytas kaip būtinai reikalingas vaiko poreikių tenkinimui, todėl ji turi prisiimti dengti ir didesnę išlaidų dalį, atsižvelgiant į tai 150,00 Eur sumą per mėnesį yra pakankama vieno vaiko komunalinių mokesčių dalies išlaidoms apmokėti. Pažymėtina, kad apeliantė nurodo deklaratyvius argumentus, kurie nėra pagrįsti įrodymais, kad vasaros metu bus naudojami kondicionieriai, todėl elektros sąnaudos bus panašios kaip ir žiemą. Pažymėtina, kad vaikų poreikiai turi būti realūs, o ne tikėtini.

31. Pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino pateiktus įrodymus, susijusius su rūbų ir avalynės įsigijimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad vieno vaiko drabužiams ir avalynei protinga ir racionali suma yra 100,00 Eur per mėnesį, kas per metus sudarytų po 1 200 Eur kiekvienam vaikui. Teisėjų kolegijos vertinimu, didesnio kiekio rūbų, avalynės ir aksesuarų įsigijimas vienu metu pats savaime nelaikytinas neracionaliu, kadangi tokie daiktai galėtų būti naudojami ilgesnį laikotarpį, gali būti apsiperkama sezoniškai, nes apeliantė nurodo, kad vaikai greitai auga, todėl dažnai tenka keisti rūbus. Visgi bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad didesnio kiekio analogiškų prekių (per 9 mėnesius 24 poros batų) įsigijimas šiuo atveju vertintinas kaip perteklinis. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateikti čekiai nėra informatyvūs, juose nenurodoma, kad pirkti vaikų rūbai. Tačiau paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog čekiai neinformatyvūs, ne todėl, kad juose nenurodoma, kad pirkti vaikams daiktai, tačiau pirkiniai, už kuriuos nurodoma, kad buvo atsiskaityta banko kortele, neatsispindi ieškovės banko sąskaitos išraše, t. y. 2022 m. gegužės 10 d. „Famclub“ pirktų 2 porų moteriškų juodų batelių už 111,99 Eur kvite, 2022 m. gegužės 14 d. „Deichmann“ pirktų 5 porų avalynės už 147,80 Eur pirkinio kvite ir kituose gegužės mėnesį pirktos avalynės kvituose, taip pat 2022 m. gegužės 14 d. „Sinsay“ pirkinių – apatinio trikotažo už 251,49 Eur kvite nurodyta, kad atsiskaityta kortele, tačiau ieškovės banko sąskaitos išraše tokių mokėjimų nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės pagrįstai leidžia abejoti, kad visos išlaidos buvo patirtos tenkinant šalių vaikų poreikius. Iš pateiktų įrodymų negalima padaryti išvados, kurie buvo pirkti vaikams, o kurie galimai pačiai ieškovei. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantės argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

32. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino pateiktų įrodymų apie augintiniams patiriamas išlaidas ir nepagrįstai rėmėsi atsakovo nurodoma suma, kurią jis išleidžia savo augintiniui. Šiuo aspektu paminėtina, kad teismų praktika dėl išlaidų augintiniams nėra vienareikšmė, vienais atvejais išlaidos įtraukiamos į vaikų poreikius, kitais ne. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, augintinio turėjimas yra susijęs su vaiko laisvalaikio organizavimu, jo pomėgiais, gabumų lavinimu, emocinės ir psichologinės būklės gerinimu, todėl tokios išlaidos gali būti įtraukiamos į vaiko poreikius, tačiau pažymėtina ir tai, kad vaiką auginantis asmuo tūrėtų apgalvoti, kiek ir kokių gyvūnų reikia įsigyti, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai, taip pat įvertinti galimybes jais pasirūpinti. Byloje nustatyta, kad ieškovės vardu registruoti du katinai, į bylą pateikti kilmės dokumentai, atsakovas tvirtino, kad dviejų katinų įsigijimas su juo nebuvo derintas. Bylos duomenimis, katinų įsigijimas buvo ne tik vaikų sprendimas, tačiau ir ieškovės, kuri neprieštaravo įsigyti būtent tokius gyvūnus, juos registravo savo vardu, todėl laikytina, kad tai yra ne konkrečiai vaikų augintiniai, kuriems tenka visa tokio gyvūno išlaikymo našta, tačiau šeimos augintiniai, todėl ieškovei tenka didesnė išlaikymo dalis. Be to, veislinių gyvūnų įsigijimas ir dėl mitybos ypatumų patiriamos išlaidos, kurios nėra patiriamos įprastai laikant katiną, kai gyvūnų įsigijimas nebuvo derintas tarp tėvų, neturėtų būti perkeliamos atsakovui. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad 26,00 Eur suma augintinių išlaikymui yra protinga ir tinkama.

33. Apeliantė nurodo, kad vaikams kiekvienam reikalinga kišenpinigių suma yra po 60,00 Eur per mėnesį, o ne 30,00 Eur, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad į lėšas, susijusias su laisvalaikio ir poilsio užtikrinimu, įtraukiamos lėšos, kurios skiriamos smulkiems buitiniams sandoriams sudaryti, t. y. kišenpinigiai. Šie yra lėšos, kuriomis vaikas savarankiškai disponuoja užtikrindamas savo būtinus interesus. Pavyzdžiui, kišenpinigiais gali būti laikomos nedidelės pinigų sumos, skirtos pietums, transportui, kino teatrui ir pan. Kišenpinigių skyrimo tikslai gali skirtis priklausomai nuo vaiko amžiaus ir poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2010). Ieškovė į vaikų poreikius įtraukė skirtinas lėšas tiek pramogoms ir gimtadieniams (50,00 Eur), tiek kišenpinigius (60,00 Eur), t. y. iš esmės to paties poreikio tenkinimui išlaidos įtraukiamos du kartus. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos išvadomis, kad šios išlaidos dubliuojasi. Kadangi atsakovas sutiko, kad kišenpinigiams būtų skiriama 30,00 Eur suma, kas bendrai vaikų laisvalaikiui ir pramogoms sudarytų 80,00 Eur, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia suma yra pakankama šio poreikio tenkinimui. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, susiję su kišenpinigių suma, atmestini kaip nepagrįsti.

34. Apeliantė nesutinka, kad 30,00 Eur suma yra pakankama skirti kurui, reikalingam vaikų vežiojimui, kadangi teismas neįvertino, jog vaikus vežama pas gydytojus, senelius, susitikimus su draugais, vykstant apsipirkti. Pažymėtina, kad apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su vaikų vežiojimu į mokyklą, atstumu ir paskaičiuotomis kuro sąnaudomis, taip pat, kad vaikai savarankiškai gali vykti į mokyklą ir neformaliojo ugdymo įstaigas viešuoju transportu, vaikai derinasi prie ieškovės ir nėra specialiai vežami. Apeliantei tokių aplinkybių neginčijant, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir detaliau dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija sutinka, kad vaikus reikia vežti pas gydytojus, reikalinga nuvažiuoti apsipirkti, aplankyti senelius, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 30,00 Eur suma kurui yra pakankama šio vaiko poreikio patenkinimui, kadangi nurodytos išvykos nėra dažnos ir nuolatinės. Be to, vaikai yra jau pakankamai dideli, kad galėtų važiuoti į susitikimus su draugais ir viešuoju transportu.

36. Šios nutarties 23 punkte nurodyta, kad kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius, valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-421/2023, 50 punktas). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad iš esmės tėvų turtinė padėtis panaši, tėvas vaikų auginime, auklėjime ir kasdieniniame gyvenime iš esmės nedalyvauja, nepagrįstai sprendė, kad vaikų išlaikymo suma turi būti sumažinta gaunama iš valstybės išmoka vaikams.

37. Vertinant šalių turtinę padėtį ir galimybę tenkinti visus vaikų poreikius paminėtina, kad: ieškovės vidutinės pajamos per mėnesį yra apie 2800 Eur, o atsakovo – 2783,18 Eur; ieškovei priklauso 0,1200 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamasis namas, turintis 234,01 kv. m. bendrą plotą, o atsakovui kartu su jo sutuoktine priklauso gyvenamasis namas. Atsakovui priklauso 3/10 dalys šio nekilnojamojo turto dalys, o sutuoktinei – 7/10 dalys; abi šalys gyvenamiesiems namams įsigyti yra paėmusios kreditus: ieškovė 2022 m. gruodžio 5 d. su AB SEB banku sudarytą Kredito sutartį Nr. 2022017325 gavo 200 000,00 Eur paskolą ir turi pareigą mokėti jos grąžinimo įmokas po 1 058,11 Eur per mėnesį, o atsakovas ir jo sutuoktinė su AB ,,Swedbank“ banku sudarė paskolos sutartį Nr. 19-051561-EL, suteikta 120 000,00 Eur paskola, mokant 607,69 Eur per mėnesį (paskolos mokėjimo grafikas 2019-2021); abi šalys turi po automobilį; atsakovas teikia paramą pilnamečiam sūnui, ieškovė daugiau išlaikytinių neturi. Taigi matyti, kad šalių turtinė padėtis yra panaši, nors ieškovė turi ženkliai didesnį kreditorinį įsipareigojimą, tačiau pajamos yra panašios, todėl spręstina, kad abu tėvai turi visas galimybes tenkinti vaikų poreikius, todėl gaunama vaikams išmoka iš valstybės (85,75 Eur) skirtina ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti, o papildomiems vaiko poreikiams tenkinti.

38. Byloje nenustatyta pagrindų išlaikymo pareigą paskirstyti nelygiomis dalimis, todėl nustačius, kad vaikų poreikių patenkinimui reikalinga 913,00 Eur suma, kiekvienam iš tėvų tenkanti išlaikymo dalis, suapvalinus, yra 457,00 Eur (913 Eur / 2 ). Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai sumažinus teiktino išlaikymo sumą valstybės išmoka vaikams bei netinkamai nustačius šalių dukters poreikį higienos priemonėms, sprendimas keistinas.

Dėl bylos baigties

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas padidinant priteistą išlaikymo sumą kiekvienam vaikui iki 457,00 Eur, mokamą periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

40. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

42. Pakeitus sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.

43. Ieškovė prašė išlaikymo sumą padidinti 778,15 Eur suma kiekvienam vaikui (894,00 Eur – 115,85 Eur), o apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą išlaikymas šalių vaikams padidintas 341,15 Eur (457,00 Eur – 115,85 Eur), t. y. patenkinta 44,00 proc. reikalavimų dalis. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė viso 2 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas – 2 000,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos tokiu būdu: iš atsakovo ieškovei priteistina 880 Eur (2 000,00 Eur x 44 proc.), o iš ieškovės atsakovui 1 120,00 Eur (2 000,00 Eur x 56 proc.). Pritaikius vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovui iš apeliantės priteistinos pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – 240,00 Eur (1 120,00 Eur – 880,00 Eur).

44. Taip pat perskirstytinas valstybei mokėtinas žyminis mokestis – iš atsakovo valstybei priteistina 44 proc. žyminio mokesčio suma, kuri sudaro 185,00 Eur (894,00 Eur - 115,85 Eur) x 2 x 12 mėn. x 3 proc. x 75 proc. x 44 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1dalies 6 punktas).

45. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ieškovė pateikė įrodymus, kad sumokėjo 800 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti (dokumentas DOK-31971), o atsakovas – 1 200,00 Eur (dokumentas DOK-23420). Apeliaciniu skundu ieškovė ginčijo tik pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria buvo atmesta dalis patikslinto ieškinio reikalavimų, t. y. dukteriai nepatenkinta dalis 491,00 Eur (894 Eur - 403,00 Eur), o sūnui – 480,00 Eur (894 Eur - 414,00 Eur). Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas iš dalies apeliacinį skundą, padidino išlaikymo sumą dukteriai – 54 Eur (457,00 Eur - 403,00 Eur), o sūnui – 43 Eur (457,00 Eur - 414,00 Eur). Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas patenkintas 10 proc., todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 80,00 Eur (800 Eur x 10 proc.), o iš ieškovės atsakovui 1 080,00 Eur (1 200,00 Eur – 10 proc. (120,00 Eur)). Pritaikius vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovui iš apeliantės priteistinos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1000,00 Eur (1080,00 Eur – 80,00 Eur).

46. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą (CPK 83 straipsnio 1dalies 2 punktas), todėl iš atsakovo valstybei priteistina 10 proc. žyminio mokesčio, t. y. 26,00 Eur žyminio mokesčio (491 Eur x 12 mėn. x 3 proc. x 75 proc. x 10 proc. + 480 Eur x 12 mėn. x 3 proc. x 75 proc. x 10 proc.)(CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1dalies 6 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

„Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-82-131/2010 iš atsakovo L. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį, nustatant, kad L. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nepilnamečiams vaikams L. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir E. O. asmens kodas (duomenys neskelbtini), moka kiekvienam po 457,00 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 00 ct), išlaikymo periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos, t. y. 2022 m. liepos 26 d., iki vaikų pilnametystės. Priteisto išlaikymo sumą indeksuoti kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Sprendimo dalį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo vykdyti skubiai.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui L. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 240,00 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas.

Priteisti iš atsakovo L. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 185,00 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis eurus 00 ct) žyminio mokesčio. Ši suma turi būti įmokėta Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (kodas 188728821) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvito originalą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.“

Priteisti iš ieškovės V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui L. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo L. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 26,00 Eur (dvidešimt šešis eurus 00 ct) žyminio mokesčio.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.