Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakyti išduoti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Europos Sąjungos (toliau – ir ES) leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šias pagrindines aplinkybes ir argumentus:

2.1. Sprendimas naikintinas, nes priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 98¹, 99, 101, 106 straipsnių reikalavimus, proporcingumo principą. Sprendimas priimtas nepagrįstai, visiškai paviršutiniškai ir neindividualizuojant šiam atvejui asmeninės situacijos. Sprendimas priimtas itin tendencingai ir neobjektyviai įvertinus situaciją, nesurinkus reikšmingų ir objektyvių duomenų, besiremiant vien tik rekomendacinio pobūdžio Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pažyma, klaidingai nustatant faktines aplinkybes ir jas iškreipiant bei tendencingai interpretuojant, be to, visas skundžiamo Sprendimo tekstas sąmoningai modeliuojamas į šeimos instituto sumenkinimą, ypatingos individualios aplinkybės dėl asmens gyvenimo pasirinkimų sąmoningai ignoruotos ir nutylėtos, o pokalbis Migracijos departamente tendencingai interpretuotas. Sprendimas priimtas besivadovaujant bendraisiais prevenciniais principais – ,,gali kelti grėsmę“, faktinės informacijos iškraipymu, prielaidomis ir vieninteliu išvestiniu teisiniu pagrindu – VSD išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

2.2. Sprendimas pažeidžia VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes jame nėra pateikta konkrečių ir objektyviais duomenimis pagrįstų faktų, pagrindžiančių išvadą, jog pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimas vertintinas kaip nepakankamai motyvuotas ir pagrįstas preziumuojamomis prielaidomis. Migracijos departamentas neįgyvendina gero administravimo principo, užkraunant besikreipiančius asmenis painiomis prievolėmis įrodinėti savo biografiją, negana to, asmeniui, atvirai teikiant prašomus jautrius biografijos duomenis, jautrias detales apie gyvenimo biografiją, atskleidžiant savo jaunystės pasirinkimų priežastis, iš jo pasityčiojama dėl jo gyvenimo sprendimų prieš 18 metų, padarytų dėl ekonominių priežasčių, jauno amžiaus, ką pareiškėjas atvirai išdėstė apklausos metu Migracijos departamento specialistams. VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę tik dėl to, kad (duomenys neskelbtini).

2.3. Kontekstas ir faktinės aplinkybės negali būti suabsoliutinamos ir be jokio argumento susiejamos būtent su pareiškėju, sudarant prielaidą manyti, kad (duomenys neskelbtini).

2.4. Migracijos departamentas turėjo ištirti faktines aplinkybes ir motyvuoti savo Sprendimą, bet ne remtis prielaidomis, akcentuojant praeities tarnybą. Asmuo buvo kviečiamas apklausai Migracijos departamente, tačiau išsamūs bei detalūs pareiškėjo paaiškinimai nebuvo tinkamai įvertinti, priimant Sprendimą į juos nebuvo atsižvelgta. Apklausiamasis aiškiai nurodė poziciją, kad (duomenys neskelbtini).

2.5. (Duomenys neskelbtini).

2.6. (Duomenys neskelbtini).

2.7. (Duomenys neskelbtini).

2.8. Sprendimas laikytinas pažeidžiančiu proporcingumo principą, šeimos instituto fundamentalumo principą, Įstatymo 98¹ straipsnio 1 ir 2 dalis. Sprendime pareiškėjo atvejis paremtas tik prielaida dėl jo galimos kelti grėsmės, kurios realumas nepagrįstai preziumuotas dėl (duomenys neskelbtini), bet ne patikrintomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų kompleksiniu vertinimu, dėl to, skundžiamas Sprendimas gali būti vertinamas kaip pagrįstas bendrąją prevencija, bet ne atvejo motyvuota analize.

2.9. Migracijos departamentas savo Sprendime vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo atveju, kas dar kartą patvirtina kaip paviršutiniškai ir neišsamiai išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl leidimo gyventi, sukėlęs ir perspektyvoje galintis sukelti kritinius padarinius. Surinktų duomenų pakanka tam, kad patvirtinti, jog pareiškėjas yra reikšmingai susijęs su Lietuvos Respublika socialiniais ir ekonominiais ryšiais, nepaneigtas šeimos fundamentalumas, tačiau šioje situacijoje nepagrįstai atmestas ir sumenkintas. Taigi vertinama, kad ES leidimo gyventi kortelės Lietuvos Respublikoje neišdavimas pareiškėjui Sprendime nurodytais pagrindais, t. y. nevertinus pareiškėjo teisės gyventi kartu su šeima ir valstybės interesų pusiausvyros, laikytinas neproporcinga priemone, net diskriminacine dėl pilietybės. Migracijos departamentas formaliai įvertino situaciją Įstatymo 98¹ straipsnio prasme ir priėmė neproporcingą Sprendimą, apribojantį asmens teises ir laisves, garantuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neįvertino, kad priimtas Sprendimas apribotų fundamentalias šeimos bendravimo galimybes, todėl tai vienareikšmiškai gali turėti realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių (duomenys neskelbtini).

2.10. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, perkėlė VSD sprendimą, atsisakydamas savarankiškumo ir diskrecijos. VSD pateikė Migracijos departamentui raštą, kuriame nėra individualizuojama konkrečiai pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, o tik pateikiamas bendras situacijos vertinimas apie asmens tarnybą (duomenys neskelbtini), ignoruoti atviri paaiškinimai dėl pareiškėjo jaunatviško pasirinkimo, kuris buvo pragmatinis, bet ne ideologinis.

2.11. VSD pateikė išvadą, kad (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti / pakeisti Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelę Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 „Dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir ES kortelės aprašas) 101.2 ir 101.3 papunkčių pagrindu. Pildydamas klausimyną nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

4.2. Byloje nėra ginčo, kad (duomenys neskelbtini). Pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinė byloje Nr. eA-4603-629/2019 ir joje nurodytą EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07).

4.3. Pareiškėjas ne tik (duomenys neskelbtini). Galiausiai, buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Priešingai nei nurodoma skunde, Sprendime yra teisingai nustatytos faktinės aplinkybės, pareiškėjas nepateikė kitų aplinkybių, kurios nebūtų nustatytos ar būtų nustatytos klaidingai, atitinkamai atmestini pareiškėjo skundo teiginiai, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis spėlionėmis, kaip tikrovės neatitinkantys ir nepagrįsti. Pareiškėjas skunde iš esmės nepaaiškina, kaip Sprendimas pažeidžia Įstatymo 99 straipsnio ar kitas nuostatas. Vien aplinkybė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ar Įstatymo nuostatos. Pareiškėjo skunde įvardijamos aplinkybės, kad jis, (duomenys neskelbtini).

4.4. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien VSD Išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje (surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir jo individualias aplinkybes, atliko apklausą, įvertino visus gautus duomenis). Migracijos departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės: (duomenys neskelbtini).

4.5. Aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ar Šengeno vizos, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pasisakant dėl (duomenys neskelbtini).

4.6. Sprendimas yra grindžiamas ne spėjimais ar įtarimais, o faktinėmis aplinkybėmis, kurių pareiškėjas neginčija, t. y. jo (duomenys neskelbtini). Visos šios aplinkybės buvo įvertintos tinkamai, visumoje ir dėl jų aiškiai pasisakyta Sprendime. Pareiškėjas iš esmės nepateikia jokių svarių, įtikinamų argumentų ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų Sprendime padarytas išvadas dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Byloje nėra ginčijama, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja šeiminiai ryšiai, kurie pastaruosius 3 metus buvo palaikomi užsienyje. Pareiškėjo su Lietuva nesieja ilgalaikiai socialiniai bei ekonominiai ryšiai, (duomenys neskelbtini).

4.7. Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSD pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4.8. VSD teigė, kad Sprendimas yra priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD vertinimu, pareiškėjas, (duomenys neskelbtini).

4.9. VSD pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini).

4.10. VSD akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų (duomenys neskelbtini).

II.

5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat dėl pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo.

7. Remiantis byloje pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad:

7.1. pareiškėjas 2025 m. vasario 12 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti / pakeisti ES piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Prašymas). Pateiktame Prašyme pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini).

7.2. Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę, nes (duomenys neskelbtini).

7.3. Sprendime taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, t. y. tai, kad asmuo VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui bei atsižvelgus į tai, kad Migracijos departamentui, net ir išdavus asmeniui ES leidimo laikinai gyventi kortelę, vadovaujantis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui jam būtų naikinama teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galima pagrįstai daryti išvadą, kad asmuo šiuo metu neatitinka Įstatymo 101 straipsnio 2 dalies nustatytų įgijimo sąlygų. Sprendimas priimtas vadovaujantis ES kortelės aprašo 42 punktu (asmuo neatitinka Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nustatytų įgijimo sąlygų).

8. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) .

9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Sprendimas priimtas neįvertinus pareiškėjo individualios situacijos, be to, Sprendimas priimtas ne tik atsižvelgiant į VSD Išvadoje pateiktus duomenis, tačiau taip pat ir atlikus pareiškėjo situacijos vertinimą. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog (duomenys neskelbtini).

11. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog (duomenys neskelbtini).

12. Teismas įvertino, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. (duomenys neskelbtini).

13. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad jam (duomenys neskelbtini). Atsakovo išvados Sprendime yra grindžiamos minėtais nustatytais faktais ir individualiu bei objektyviu jų vertinimu, nurodant konkrečius tokio vertinimo motyvus, ir tai, kad pareiškėjas su juo nesutinka, savaime nesudaro pagrindo jį panaikinti.

14. Teismas nesutiko ir su pareiškėjo skundo argumentais, kad (duomenys neskelbtini).

15. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog (duomenys neskelbtini).

16. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendime formaliai cituoja EŽTT 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad šiais sprendimais asmenys pripažinti kaltais, jie yra atlikę laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas nėra baustas, todėl tokios praktikos taikymas pareiškėjo atžvilgiu yra diskriminacinis, nesusijęs su pareiškėjo atveju.

17. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Sprendime cituojama teismų praktika yra susijusi su suformuotų teisinių taisyklių taikymu ir jų aiškinimu. Be to, Sprendime nurodyta EŽTT praktika nėra susieta su aplinkybių vertinimu minėtose EŽTT bylose ir vertinant pareiškėjo situaciją, atliekant šių bylų ir pareiškėjo situacijos vertinimą kaip analogiško pobūdžio bylose, tačiau ši praktika Sprendime išdėstyta kaip suformuluotų taisyklių bei Konvencijos 8 straipsnio aiškinimas. Teismas akcentavo, kad taip pat Sprendime vadovaujamasi LVAT praktika, kurios taikymas yra aktualus vertinant pareiškėjo situaciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi EŽTT praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, šiuo atveju pareiškėjas netinkamai interpretavo minėtos EŽTT praktikos argumentavimą.

18. Teismas nustatė, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Be to, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD Išvadoje nurodytus duomenis, tačiau taip pat ir pareiškėjo apklausos duomenis, klausimyno atsakymus, VSAT IS duomenis, pareiškėjo ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius. Teismo įsitikinimu, visos Sprendime nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, jog Sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę, tačiau Sprendimu pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (Sprendimas dėl draudimo atvykti nėra ginčijamas nagrinėjamoje byloje), todėl Sprendimu nėra paneigtas šeimos fundamentalumas. Be to, (duomenys neskelbtini).

19. Teismas padarė išvadą, jog Sprendimas atitinka ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat proporcingumo, protingumo, bei gero administravimo principus. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Be to, Sprendimas yra proporcingas, o taikytos priemonės yra atitinkančios siekį išvengti grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl Sprendimas paliekamas nepakeistas.

20. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas visapusiškai ir objektyviai įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis, išsamiais duomenimis, priimtas vadovaujantis aktualiais teisės aktais, yra aiškiai ir nedviprasmiškai motyvuotas, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo reikalavimas jį panaikinti atmestinas. Netenkinęs šio pareiškėjo skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. spalio 2 d. sprendimą; 2) panaikinti Sprendimą; 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto šiuos pagrindinius argumentus:

22.1. Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai atsakė į pareiškėjo skundo argumentus, nepagrįstai nenustatė viešojo administravimo subjektų veiklos trūkumų, sprendimą grindė nesusijusia teismine praktika arba nepasisakė dėl teismų praktikos analogiškose bylose. Teismas kai kuriuos argumentus atsisakė vertinti, iškreipti faktiniai duomenys, sumenkintas tarptautinės teisės saugomas šeimos institutas.

22.2. Nesutinka, kad nebuvo pažeisti VAĮ 3 ir 10 straipsniai, o Sprendimas buvo motyvuotas.

22.3. Migracijos departamentas turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją, t. y. (duomenys neskelbtini).

22.4. Teismo sprendimas yra prieštaringas. Teismas taip pat pažeidė lygiateisiškumo principą, diskriminuojant asmenį tikėtina dėl jo pilietybės, teismas neatsakė į išdėstytus teisinius argumentus. Migracijos departamentas turėjo įrodyti pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumą, o ne pareiškėjas turi tai paneigti kaip prezumciją.

22.5. Tiek Migracijos departamentui, tiek skundžiant administracinį sprendimą buvo pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių institucijos konstatuotos valstybės saugumui keliamos grėsmės formalumą, deklaratyvumą, nepagrįstumą, tačiau teismas minėtų argumentų nevertino. Pirmosios instancijos teismas padarė tik formalią išvadą apie pareiškėjo valstybės saugumui keliamą grėsmę, nevertino su pareiškėju susijusių aplinkybių visumos, neatsižvelgė (duomenys neskelbtini).

22.6. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, neturėtų VSD Išvados perkelti į Sprendimą.

22.7. Teismas nurodo, kad Migracijos departamento buvo nustatyta juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti, tačiau su tuo nesutinkama, nes akivaizdu, kad Migracijos departamentas surinko duomenis apie pareiškėjo asmenybę, jo biografiją, tačiau tik tai padarė itin selektyviai, formaliai tai išdėstė, neatliekant kompleksinio vertinimo, o sprendimo teisėtumą tikrinantis teismas, šios spragos nepašalino, nors pareiškėjas pateikė skundą dėl sprendimo pagrindžiančius dokumentus ir teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi kortelės išdavimo, tačiau šie duomenys buvo ignoruoti, tokiu būdu hiperbolizuojant asmens praeitį (kas savaime nebuvo pripažinta nei nusikaltimu, nei pažeidimu kaip tarnyba pati savaime), o esminius momentus, kurie lemia tai, kad jo (duomenys neskelbtini).

22.8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo išvadas didžiąja dalimi grindė atsakovo pateiktais dokumentais, o pareiškėjo pateiktų įrodymų visumoje nevertino – atliko tik selektyvų bei fragmentinį jų vertinimą (duomenys neskelbtini).

22.9. Pareiškėjas išdėsto ir prašo LVAT atkreipti dėmesį į esminius faktinius duomenis, kurių netyrė ir nerinko Migracijos departamentas ir dėl kurių nepasisakė pirmosios instancijos teismas.

22.10. Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į skunde išplėtotus argumentus dėl nacionalinės ir tarptautinės teisminės praktikos ignoravimo analogiškose bylose nurodo, kad Migracijos departamento sprendime cituojama teismų praktika yra susijusi su suformuotų teisinių taisyklių taikymu ir jų aiškinimu. Be to, Sprendime nurodyta EŽTT praktika nėra susieta su aplinkybių vertinimu minėtose EŽTT bylose ir vertinant pareiškėjo situaciją, atliekant šių bylų ir pareiškėjo situacijos vertinimą kaip analogiško pobūdžio bylose, tačiau ši praktika Sprendime išdėstyta kaip suformuluotų taisyklių bei Konvencijos 8 straipsnio aiškinimas, kad taip pat Sprendime vadovaujamasi LVAT praktika, kurios taikymas yra aktualus vertinant pareiškėjo situaciją.

22.11. Migracijos departamentas sprendime formaliai cituoja EŽTT 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus. Analizuojant grėsmės sąvoką, Migracijos departamentas nukreipia į teisminę praktiką (žr. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015), kas turėtų būti vertinama pagal analogiją, tačiau nutartys, į kurias nukreipia sprendimą priėmęs subjektas, yra visiškai nesusijusios su pareiškėjo atveju.

22.12. Teismas nepašalino pareiškėjo abejonės dėl jo (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą dėl ES leidimo gyventi asmeniui neišdavimo, būdamas viešojo administravimo subjektas, turėjo atsižvelgti ir surinkti objektyvius ir pakankamus duomenis, taip pat pagal turimas galimybes nustatyti faktinių aplinkybių visumą, pašalinti kilusius neaiškumus, įvertinti su pareiškėju ir jo šeima susijusias individualias aplinkybes, atlikti savo vertinimą ir tik tuomet padaryti savarankišką išvadą, taigi sprendimas neišduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelės Lietuvos Respublikoje naikintinas kaip nemotyvuotas ir neteisėtas.

22.13. Skundžiamoje situacijoje VSD raštas nepripažintinas pakankamu ir absoliučiu teisiniu pagrindu Migracijos departamentui, priimančiam galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, privalant visapusiškai įvertinti individualią asmens situaciją ir priimti objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą. Poreikį individualizuoti VSD išvadas patvirtina ir nuosekli LVAT praktika (žr. 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2274-520/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2430-520/2023; 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024; kt.).

22.14. Dėl skųsto Migracijos departamento Sprendimo pareiškėjas patyrė įvairiapuses neigiamas pasekmes, o ypatingai – dėl (duomenys neskelbtini).

23. Migracijos departamentas formaliai įvertino situaciją Įstatymo 98¹ straipsnio prasme ir priėmė neproporcingą sprendimą, apribojantį asmens teises ir laisves garantuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, o pirmosios instancijos teismas atkartojo Migracijos departamento Sprendimo turinį fragmentiškai. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvertino, kad priimtas sprendimas (duomenys neskelbtini).

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

25.1. priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, priimant Sprendimą Migracijos departamentas atliko savarankišką tyrimą, t. y. surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir jo individualias aplinkybes (šeima, ryšiai su Lietuva), atliko apklausą, įvertino visus gautus duomenis tiek apklausos metu, tiek ir iš prieinamų duomenų bazių.

25.2. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad pagal LVAT praktiką (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023), asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo profesionalioje kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas svariais ir aktualiais duomenimis.

25.3. Sprendimas pat savaime nesukelia pareiškėjui jo nurodomų pasekmių, t. y. (duomenys neskelbtini).

25.4. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar duomenų, kurie paneigtų VSD išvadą dėl jo (duomenys neskelbtini).

25.5. (Duomenys neskelbtini).

25.6. Ginčijamas sprendimas nėra grindžiamas jame cituojama teismų praktika, priešingai, jis yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurios sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui. Papildomai pastebėtina, kad Sprendime pateiktoje teismų praktikoje iš esmės yra suformuluoti bendri principai ir teismų išaiškinimai, kuriais vadovaujamasi priimant panašaus pobūdžio sprendimai, t. y. praktika nėra privaloma taikymui, tačiau formuluoja bendruosius principus ir vertinimo kriterijus.

25.7. Vien šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Be to, pareiškėjo šeiminiai ryšiai buvo aptarti ir įvertinti priimant Sprendimą. Taigi, įvertinus visas nustatytas aplinkybes, pareiškėjo nustatyti ryšiai su Lietuvos Respublika nenusveria jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, pareiškėjas byloje priešingai neįrodė.

25.8. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. VSD vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo.

29. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas visapusiškai ir objektyviai įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis, išsamiais duomenimis, priimtas vadovaujantis aktualiais teisės aktais, yra aiškiai ir nedviprasmiškai motyvuotas, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo reikalavimas jį panaikinti atmestinas. Teismas taip pat netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

31. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

33. Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti leidimo gyventi šalyje kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį.

34. Pagal ES kortelės aprašo 42 punktą, išnagrinėjęs prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, įvertinęs pagal Aprašo 35 punktą gautus duomenis, nustatęs, ar užsienietis atitinka kurį nors iš Įstatymo nustatytų teisės laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įgijimo ar kortelės išdavimo ar keitimo pagrindų, ir Europos Sąjungos leidimo nuolat gyventi kortelės išdavimo atveju atsižvelgęs į Įstatymo 104 straipsnio 5 ir 8 dalis, Migracijos departamentas priima vieną iš šių sprendimų: 42.1. išduoti ar pakeisti kortelę (Aprašo 2 priedas); arba 42.2. atsisakyti išduoti ar pakeisti kortelę – parengiamas ir pasirašomas motyvuotas sprendimas, patvirtinamas antspaudu su Lietuvos valstybės herbu.

35. Įstatymo 98 straipsnio 2 punkte numatyta, kad ES valstybės nares pilietis ir jo šeimos narys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami, jeigu jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

36. EŽTT yra išaiškinęs, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

37. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas individualiai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šeiminiais ryšiais. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

38. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

40. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra įrodyta. Šiuo atveju VSD ir Migracijos departamento išvados yra pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainos Respubliką, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir ES narei. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

41. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus, pasisakė dėl jo pateiktų įrodymų vertinimo ir, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje galėtų realiai kelti grėsmę valstybės saugumui.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-473-968/2025 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos požiūriu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir neturi teisinio pagrindo pareiškėjo pateiktų įrodymų vertinti kitaip, negu vertino pirmosios instancijos teismas.

43. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

44. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.