- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-25
- Bylos Nr.
- e2A-1755-614/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23620-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Kalinauskienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 7 111,60 Eur skolą ir 2 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Ieškinyje ieškovas nurodė, jog 2013 m. liepos 11 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-410-723/2013, kuriuo konstatavo juridinį faktą, jog jis dar 1992 metais sumokėjo 822 rublius už išperkamą 0,06 ha žemės. Pažymėjo, jog daug kartų kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kad būtų sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau atsakovė atsisako tai padaryti. Paaiškino, jog minėta valstybinė institucija nesilaiko sutarties sąlygų, ilgą laiką naudojasi sumokėtais pinigais, įvėlė jį į teismų maratoną, pinigų eikvojimo veiksmus, dėl ko laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 25 d. iki 2018 m. balandžio 15 d. įvairiose civilinėse bylose jis patyrė 7 111,60 Eur bylinėjimosi išlaidų (advokato pagalbos išlaidų ir žyminio mokesčio). Pašydamas priteisti 2 000 000 Eur neturtinę žalą ieškovas paaiškino, kad ji pasireiškė fizinės sveikatos pablogėjimu ir tą patvirtina byloje esantys įrodymai. Paaiškino, kad patirtas bylinėjimosi išlaidas kitose civilinėse bylose prašo priteisti naujai keliamoje byloje, nes teisminiai ir viešojo administracinio subjekto apskundimo veiksmai nesutapo su civiline byla, todėl nebuvo ir negalėjo būti pareikšti
Atsiliepimas
2. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, jog Vilniaus rajono apylinkės teisme 2016 m. vasario 8 d. civilinėje byloje Nr. 2-187-647/2016 nagrinėjant ieškovo V. M. ieškinį Nacionalinei žemės tarnybai, buvo paneigti ieškovo teiginiai, kad žemės sklypo ribos buvos nustatytos dar 1976 metais, nes 1976 metais žemė nebuvo ir negalėjo būti privačios nuosavybės objektas. Tai akcentuota Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-310-855/2012 ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2126-647/2014. Valstybinės žemės sklypo 2002 m. kovo 12 d. pirkimo - pardavimo sutartimi (registro Nr. duomenys neskelbiami) žemės sklypo (duomenys neskelbiami) dalis parduota G. M.. Likusi 838/1676 žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbiami) dalis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, kurios vardu žemės sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba. Ieškovas 2013 m. rugpjūčio 12 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriui (toliau - Skyrius) įteikė prašymą sudaryti 600 kv. m žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį. Tenkinant ieškovo prašymą, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. rugsėjo 2 d. priėmė įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2453 „Dėl valstybinės kitos paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbiami) dalies, esančios (duomenys neskelbiami), pardavimo V. M., kuriuo nuspręsta parduoti V. M. 0,06 ha ploto valstybinės žemės sklypo dalį iš bendro 0,1676 ha ploto žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbiami), įskaitant 8,22 Lt valstybės vienkartinių išmokų (822 rub.), sumokėtų pagal 1992 m. rugsėjo 17 d. mokėjimo pranešimą. Remiantis minėtu įsakymu buvo parengtas Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties projektas dėl 600/1676 dalies žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbiami) pardavimo ieškovui. Šios sutarties neatskiriama sudedamoji dalis yra žemės sklypo planas M1:500, parengtas 2001 m. spalio 4 d., pagal kurį žemės sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje. Ieškovas reikalauja sudaryti Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį pagal kitą žemės sklypo planą, kuris nėra galiojantis, bei neatitinka Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-310-855/2012 nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Pažymėjo, kad Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties projektas buvo perduotas Vilniaus rajono 1-ajam notarų biurui. 2013 m. spalio 3 d. Skyrius išsiuntė ieškovui pranešimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-7695, kuriuo buvo informuotas, kad 2013 m. spalio 10 d. turi atvykti į Vilniaus rajono I-ąjį notarų biurą sudaryti Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau ieškovas neatvyko. Pakartotinai 2013 m. spalio 17 d. Skyriaus buvo išsiųstas pranešimas Nr. 48SD-(14.48.104.)-8434, kuriuo ieškovas buvo informuotas, kad iki 2013 m. spalio 31 d. atvyktų į Vilniaus rajono 1 -ąjį notarų biurą pasirašyti Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovas neatvyko, todėl tik dėl ieškovo kaltės Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis nesudaryta. Nurodė, jog ieškovas 2014 m. gruodžio 15 d. pateikė Skyriui prašymą sudaryti žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį pagal 1998 m. parengtą žemės sklypo planą. Skyrius 2015 m. vasario 11 d. raštu Nr. 48SD-1584-( 14.48.104.) ieškovui paaiškino, kad žemės sklypo dalis jam gali būti parduodama tik pagal 2001 m. spalio 4 d. žemės sklypo planą M 1:500, kurį parengė matininkas Š. Linka. Ieškovui buvo paaiškinta, kad vienintelis galiojantis žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbiami) planas yra 2001 m. spalio 4 d. parengtas pagal kurį žemės sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje. Taip pat buvo paaiškinta, kad yra įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais pasisakyta dėl kitų planų teisinės reikšmės, t. y. kad kiti planai neturi jokios juridinės reikšmės. Nežiūrint į tai, ieškovas vėl pateikė prašymą sudaryti sutartį pagal 1998 metais parengtą geodezinį planą M 1:500. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-861-723/2013 įpareigojo ieškovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti ir pašalinti tvorą bei kitą jam priklausantį turtą iš G. M. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami). (kadastrinis Nr. duomenys neskelbiami), dalies, UAB „Orkanas“ 2008 m. vasario 28 d. parengtame projekte pažymėtos indeksu „B“ ir atribotos taškais 7-8-9-10-12-13-14-15-16-17-18-6-7. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1178-590/2014 ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 21 d. yra išdavęs vykdomąjį raštą, kuris buvo pateiktas vykdyti antstoliui Valdui Čeglikui. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad ieškovo namų valdos žemės sklypo privatizavimo klausimą yra nagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2013 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 4D-2013/1-1650 „Dėl V. M. skundo prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“ nusprendė V. M. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnų veiksmų (neveikimo) sprendžiant namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), dalių nustatymo ir pardavimo klausimus atmesti. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2015 m. kovo 10 d. raštu Nr. 3IN-M-67,84,295,381-287 „Dėl skundo nagrinėjimo“ išnagrinėjusi V. M. skundus, Nacionalinės žemės tarnybos veiksmuose, vykdant naudojamo namų valdos žemės sklypo privatizavimo procedūrą V. M. atžvilgiu, neatitikimų teisės aktų nuostatoms bei minėtiems įsiteisėjusiems teismų sprendimams nenustatė. Pažymėjo, sprendė ieškovo klausimus dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbiami), dalyvavo teismuose nagrinėjamose bylose, teikė atsiliepimus į ieškinius, atskiruosius skundus, apeliacinius skundus, ieškovas visus teismus pralaimėjo, todėl sumokėtas žyminis mokestis, išlaidos susijusios su teisine pagalba nepriteista, atitinkamai mano, kad ieškovas nepagrįstai prašo priteisti 7 111, 60 Eur dydžio skolą. Nurodė, kad nėra atsakinga dėl ieškovui galimai kilusios žalos, kadangi nevykdė jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), taip pat nenustatytas priežastinis ryšys taip valstybės institucijų veiksmų ir ieškovui galimai kilusios žalos, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
4. Teismas nurodė, kad kaip faktinį savo ieškinio pagrindą ieškovas nurodė neteisėtą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos neveikimą, t. y. atsisakymą įgyvendinti jo tariamai įgytą subjektinę teisę į jo naudojamos valstybinės žemės privatizavimą pagal 1998 metų plano koordinates. Tačiau byloje nustatyta, jog ieškovo naudojamo valstybinės žemės sklypo privatizacijos procesas nėra baigtas dėl to, jog ieškovas nesutinka sudaryti žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutarties pagal 2001 m. spalio 4 d. žemės sklypo planą ir Nacionalinės Žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.) - 2453 „Dėl valstybinės kitos paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbiami) dalies, esančios (duomenys neskelbiami), pardavimo V. M. (V. M.)“, kuriuo nuspręsta parduoti ieškovui 0,06 ha ploto valstybinės žemės sklypo dalį iš bendro 0,1676 ha ploto žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami) Ieškovo reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie žemės ūkio ministerijos sudaryti žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį ne pagal 2001 m. spalio 4 d. žemės sklypo planą, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1976 metų sprendimą ir 1998 metais parengtą žemės sklypo planą buvo išnagrinėtas ir atmestas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-187-647/2016) bei 2016 m. gegužės 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-1738-345/2016), kuria minėtas sprendimas paliktas nepakeistas. Kadangi įsiteisėju teismo sprendimu yra pasisakyta dėl ieškovo reikalavimo nepagrįstumo bei konstatuota, jog netenkindama tokio ieškovo reikalavimo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos veikė teisėtai, teismas pakartotinai negali vertinti ir kvestionuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu padarytų išvadų, atitinkamai ieškovo teiginiai dėl valstybės institucijos neteisėto neveikimo jo atžvilgiu atmestini kaip nepagrįsti.
5. Nenustatęs neteisėtų veiksmų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti šiuo pagrindu, todėl teismas ieškinį atmetė, nepasisakydamas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų.
6. Pažymėjo, jog civilinėje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti kitos civilinės bylos dalyku. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2001 m. lapkričio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001 nustatė taisyklę, jog negalima reikšti naujo civilinio ieškinio CPK 98 straipsnio pagrindu, t. y. dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo, kurios susidarė kitoje civilinėje byloje. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog išlaidos advokato pagalbai apmokėti kyla dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai su šia byla susijusios, todėl išvestiniai iš pagrindinio materialiojo teisinio reikalavimo procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalykas. Atitinkamai ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos, kurią sudaro kitose civilinėse bylose patirtos bylinėjimosi išlaidos, net ir nustačius kitas civilinės atsakomybės sąlygas, negalėtų būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Ieškovas V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
7.1. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsakė ne į visus ieškinio reikalavimus bei ištyrė ir pasisakė ne dėl visų įrodymų.
7.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, kad 2013 m. liepos 11 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-410-723/2013, kuriuo konstatavo juridinį faktą, jog ieškovas 1992 m. sumokėjo 822 rublius už išperkamą 0,06 ha žemės. Šiais pinigais atsakovas nepagrįstai naudojasi bei gauna pelną. Byloje neginčijamas pinigų pagal ieškovo su atsakovu sudaryta 1992 m. sutartį dėl 822 rublius sumokėjimo už išperkamą 0,06 ha žemės (CPK 185 straipsnis). Pagal įstatymą paskola turi būti grąžinta sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Konstatuotina, jog pagal paskolos sutartis prievolės įvykdymo terminas yra pasibaigęs, todėl, nesant byloje įrodymų apie paskolos grąžinimo ieškovui faktą, yra pagrindas ieškovo reikalavimą tenkinti, priteisiant ieškovui iš atsakovo paskolintą sumą (CK 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
8. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Teismas, nagrinėdamas šią bylą visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo, objektyviai ištyrė visas bylos faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
8.2. Teismas nustatė, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį ne pagal 2001 m. spalio 4 d. žemės sklypo planą, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1976 metų sprendimą taip pat pagal 1998 m. parengtą žemės sklypo planą buvo išnagrinėtas ir atmestas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimu, civilinėje byloje Nr. 2-187-647/2016 ir 2016 m. gegužės 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1738-345/2016 (teismo sprendimas paliktas nepakeistas).
8.3. Pažymėtina ir tai, kad tik ieškovas kaltas dėl žemės sklypo privatizavimo, nes atsakovas gali bet kurią ieškovui tinkamą dieną sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau tik pagal 2001 m. spalio 4 d. žemės sklypo planą Ml:500, kuris parengtas matininko Š. Linkos.
Šalies argumentai
8.4. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo ir sutinka, kad jo naudojamos valstybinės žemės sklypo privatizacijos procesas nėra baigtas dėl to, nes pats nesutinka sudaryti žemės sklypo dalies pirkimo - pardavimo sutarties pagal 2001 m. spalio 4 d. žemės sklypo planą, nes ir Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-187-647/2016) ir 2016 m. gegužės 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-1738-345/2016) sprendimas paliktas nepakeistas.
8.5. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmas ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl sprendžiant klausimą dėl valstybės pareigos atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą, būtina identifikuoti visas minėtas sąlygas, nes tik esant šių sąlygų visumai galima teigti, kad yra pagrindas žalos atlyginimui.
8.6. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-08-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-857/2010; 2010-05-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-614/2010).
8.7. Ieškovas reikalavo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, jos atsiradimą sieja su Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtais veiksmais (neveikimu), kad nesudarė sutarties, negrąžina sumokėtų pinigų ir įvėlė į teismų maratoną. Priešingai nei teigia ieškovas, atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, sprendė ieškovo klausimus dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbiami), dalyvavo teismuose nagrinėjamose bylose, teikė atsiliepimus į ieškinius, atskiruosius skundus, apeliacinius skundus. Teismas vertino ir ta, kad ieškovas visus teismus pralaimėjo, todėl sumokėtas žyminis mokestis, išlaidos susijusios su teisine pagalba nebuvo priteistos. Ieškovas nepagrįstai iš atsakovės reikalavo priteisti 7111, 60 Eur dydžio skolą ir 2 000 000 Eur neturtinę žalą.
8.8. Nacionalinė žemės tarnyba nėra atsakinga dėl ieškovui galimai kilusios žalos, kadangi nevykdė jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), taip pat teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp valstybės institucijų veiksmų ir ieškovui galimai kilusios žalos. Todėl teismas ir netenkino ieškovo ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
10. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
11. Apeliantas prašo skirti žodinį jo apeliacinio skundo nagrinėjimą. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 nurodytus atvejus. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, proceso teisės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių žodinio nagrinėjimo būtinumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės; prašymas atmestinas.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį. Kaip faktinį savo ieškinio pagrindą ieškovas nurodė neteisėtą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos neveikimą, t. y. atsisakymą įgyvendinti jo tariamai įgytą subjektinę teisę į jo naudojamos valstybinės žemės privatizavimą pagal 1998 metų plano koordinates.
13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų.
14. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
15. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
16. Pirmoji sąlyga – neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai pagal CK 6.271 straipsnį yra civilinės atsakomybės pagrindas. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, ar priešingai jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
17. Nagrinėjamu atveju ieškovas kaip neteisėtus atsakovo veiksmus įvardina atsisakymą sudaryti žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį pagal 1998 metais parengtą žemės sklypo planą. Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovo reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie žemės ūkio ministerijos sudaryti žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1976 metų sprendimą ir 1998 metais parengtą žemės sklypo planą buvo išnagrinėtas ir atmestas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-187-647/2016), kuris 2016 m. gegužės 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2A-1738-345/2016). Todėl atsakovės atsisakymas sudaryti su ieškovu žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį pagal 1998 metais parengtą žemės sklypo planą, priešingai nei nurodo ieškovas, yra teisėtas.
18. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad 1992 m. sumokėjo 822 rublius už išperkamą 0,06 ha žemės, kuriais atsakovas nepagrįstai naudojasi bei gauna pelną. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo naudojamos valstybinės žemės sklypo privatizacijos procesas nėra baigtas ne dėl atsakovės, o dėl ieškovo kaltės, nes būtent ieškovas nesutinka sudaryti žemės sklypo dalies pirkimo - pardavimo sutarties pagal 2001 m. spalio 4 d. žemės sklypo planą.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatęs neteisėtų atsakovės veiksmų, pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad nėra pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti, nepasisakydamas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, pagrįstai ieškinį atmetė.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog ieškovas neįrodė visų būtinųjų sąlygų atsakovės deliktinei atsakomybei dėl žalos atlyginimo kilti, todėl šioje dalyje pagrįstai ieškinį atmetė.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
22. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas išsamiai ir teisingai motyvuotas, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, vadovaudamasis pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kurių nekartoja, priima nutartį skundžiamo teismo sprendimo nekeisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.