Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Klinikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Klinikos ieškinį atsakovei A. A. dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą padavusio asmens išnagrinėjimo iš esmės, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

27. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas nustatyti, kad ieškovei teikiant sveikatos priežiūros paslaugas atsakovei žala nebuvo padaryta ir dėl to atsakovė neturi teisės į 639 Eur turtinės bei 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš ieškovės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

28. Atsakovė 2017 m. spalio mėn. kreipėsi į Klinikoje 2 dirbančią gydytoją C. C. dėl ortodontinio gydymo, šį gydymą derinant su žandikaulio sąnario gydymu. Žandikaulio sąnario gydymą atliko Klinikos 4 gydytojas B. B. Atsakovei buvo teikiamas kompleksinis gydymas – gydytojas B. B. buvo atsakingas už atsakovės žandikaulio sąnario pozicionavimą ir traškesio gydymą, o gydytoja C. C. turėjo ortodontiškai suvesti dantis naujoje žandikaulio pozicijoje.

29. Gydytoja C. C. 2017 m. spalio 6 d. sudarė atsakovės gydymo paną, pagal kurį atsakovės ortodontinis gydymas turėjo trukti 1–2 metus.

30. Ieškovė ir atsakovė 2019 m. gruodžio 11 d. sudarė Sveikatos priežiūros paslaugų sutartį, pagal kurią gydytoja C. C. tęsė atsakovės ortodontinį gydymą ieškovės klinikoje pagal 2017 m. spalio 6 d. sudarytą planą.

31. Gydytoja C. C. 2021 m. spalio 26 d. sustabdė atsakovės ortodontinį gydymą, o 2022 m. balandžio 15 d. ieškovė vienašališkai nutraukė su atsakove sudarytą Sveikatos priežiūros paslaugų sutartį. Atsakovės ortodontinis gydymas nebuvo baigtas, rezultatas – ortodontiškai suvesti dantys naujoje žandikaulio pozicijoje – nebuvo pasiektas. Gydymo metu atsakovei buvo nustatyta ortodontinio gydymo komplikacija – atsakovės viršutinių kandžių šaknų rezorbcija bei gomurio kaulo tirpimas.

32. Pacientės skundą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų (ortodontinio gydymo) nagrinėjo Komisija ir priimtu Sprendimu pripažino, kad ieškovė nesuteikė atsakovei tinkamų, kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, paslaugas atsakovei teikusi gydytoja C. C. buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, todėl atsakovės sveikatai buvo padaryta žala. Komisija įpareigojo ieškovę atlyginti atsakovei 639 Eur turtinę ir 2 000 Eur neturtinę žalą.

Dėl pacientui teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo sąlygų ir pagrindų

33. Paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas ir žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (toliau – PTŽSAĮ) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.).

35. Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai reikalavimą dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl, siekdama paneigti civilinės atsakomybės prievolę, sveikatos priežiūros įstaiga turi įrodyti, kad jos darbuotojai nėra kalti dėl atsiradusios žalos, t. y. kad, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jie buvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-1075/2021, 37 punktas; 2022 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-823/2022, 36 punktas).

36. Taigi asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai reikalavimą atlyginti jos darbuotojų veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą, turi įrodyti aptartas civilinės atsakomybės sąlygas. Būtent šių sąlygų įrodinėjimas sudaro bylos esmę ir lemia tai, ar reikalavimas atlyginti žalą teismo gali būti pripažintas pagrįstu ir tenkinamu.

Dėl įrodinėjimo pareigos, teismo vaidmens įrodinėjimo procese ir įrodymų vertinimo

37. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kadangi įrodymus vertino netinkamai, selektyviai, iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kuo konkrečiai remdamasis teismas nustatė ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas. Ieškovės teigimu, teismas, ignoruodamas ieškovės prašymą išreikalauti visą su Sprendimu susijusią Komisijos medžiagą, taip pat neapklausęs liudytojų, nedėjo pastangų, jog byla būtų išnagrinėta visapusiškai, pašalinus byloje esančius prieštaravimus, ir užkirto ieškovei galimybę įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes dėl galimų žalos atsiradimo priežasčių. Teisėjų kolegija šiems ieškovės teiginiams iš esmės pritaria dėl toliau nurodomų motyvų.

38. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑113‑1075/2024, 63 punktas).

39. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Respublikos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

40. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas).

41. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑139/2010). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-378/2024, 40 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑561‑378/2016, 23 punktas).

42. Pažymėtina, kad civilinis procesas yra grindžiamas betarpiškumo principu (CPK 14 straipsnis). Šis principas išsiskiria keliais reikšmingais aspektais, be kita ko, tuo aspektu, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Šis reikalavimas reiškia, jog teismas turi apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kitus įrodymus (CPK 14 straipsnio 1 dalis, 235 straipsnio 1 dalis), kad teismo sprendimas gali būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 14 straipsnio 2 dalis, 263 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019, 36 punktas).

43. Taigi tam, kad šalys, įgyvendindamos dispozityvumo ir rungimosi principus (CPK 12, 13 straipsniai), turėtų galimybę įrodyti jų reikalavimą sudarančias ir (ar) priešingos šalies atsikirtimus paneigiančias aplinkybes, tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra svarbi to prielaida. Būtent teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑531‑248/2018, 25 punktas). Teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-611/2024, 33 punktas).

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo taisykles, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje nustatytus faktinius duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas, pažeidė anksčiau nurodytus civilinio proceso principus ir procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai).

45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl gydytojų veiksmų diagnozuojant ligą ir atliekant tyrimus teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti ar paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑266‑469/2020, 35 punktas; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3-80-1075/2021, 42 punktas).

46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, rėmėsi Komisijai išvadas pateikusių specialistų ir ekspertų – gydytojo odontologo ortopedo prof. dr. E. E., Klinikos 2 gydytojų ortodontų prof. G. G., prof. H. H. ir prof. I. I., gydytojos ortodontės dr. D. D., Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą teikusio specialisto gydytojo ortodonto – išvadomis, jas skundžiamame sprendime aptarė, gretino tarpusavyje.

47. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pažymi, kad anksčiau nurodytų rašytinių įrodymų – specialistų ir ekspertų išvadų – byloje nėra, šie įrodymai šalių nebuvo pateikti į bylą ar išreikalauti teismo iniciatyva (CPK 177 straipsnio 1–2 dalys, 198 straipsnio 1 dalis). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad visos pirmosios instancijos teismo sprendime aptartos specialistų, ekspertų išvados (jų ištraukos) buvo išdėstytos ieškovės kartu su ieškiniu į bylą pateiktame Komisijos Sprendime, tai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog teismas skundžiamame sprendime rėmėsi ne pirminiais rašytiniais įrodymais, galinčiais pagrįsti atitinkamų faktų buvimą, t. y. minėtomis specialistų ir ekspertų išvadomis, tačiau Komisijos Sprendimu, kuriame šios išvados buvo tik aptartos. Be to, teismas rėmėsi tik tomis specialistų ir ekspertų išvadų dalimis, kurias savo sprendime pacitavo Komisija, betarpiškai neįsitikinęs, ar Komisijos Sprendime šios išvados pacituotos išsamiai ir tiksliai, ar jose nėra ir kitokios ginčui išspręsti reikšmingos, tačiau Komisijos Sprendime necituotos, informacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas, nedisponuojant specialistų, ekspertų išvadomis, su jomis tiesiogiai nesusipažinus, negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamu byloje reikšmingiems faktams dėl ieškovės civilinės atsakomybės buvimo nustatyti. Teismas sprendime negali remtis įrodymais, kurių byloje nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑309‑378/2021, 22, 23 punktai; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-916/2024, 60 punktas).

48. Be to, remiantis kasacinio teismo praktika, komisijos sprendimas yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais; šis įrodymas neturi oficialaus rašytinio dokumento statuso, taigi ir didesnės įrodomosios galios (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑342/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-363-910/2022, 29 punktas). Šiuo gi atveju skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų, iš esmės rėmėsi tik vieninteliu įrodymu – Komisijos Sprendimu – ir jame užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis bei aptartais įrodymais, pats realiai neatlikdamas savarankiško įrodymų tyrimo ir vertinimo, būtino teisėtam, pagrįstam ir teisingam sprendimui byloje priimti.

49. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad, kaip ieškovė teisingai nurodo apeliaciniame skunde, teismas skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė dėl ieškovės kartu su dubliku į bylą pateikto Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytos Specialisto profesinės kompetencijos vertinimo komisijos (duomenys neskelbtini) posėdžio protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo ir jo įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl ieškovės civilinės atsakomybės. Šis naujas rašytinis įrodymas buvo sukurtas ir pateiktas teismui po Komisijos Sprendimo priėmimo ir jau iškėlus civilinę bylą, tačiau jis kompleksiškai kartu su kitais įrodymais teismo įvertintas nebuvo, išvadų teismas dėl šio įrodymo nepateikė, o skundžiamas sprendimas išimtinai grįstas tik Komisijos Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais įrodymais – Komisijai pateiktomis ekspertų ir specialistų išvadomis (pačių šių išvadų, kaip jau minėta, net nesant byloje).

50. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, 63 punktas; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-701/2019, 54 punktas). Visgi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, nesprendė dėl įrodymų pakankamumo ir išvadas apie šioje byloje įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimą padarė neįvertinęs įrodymų visumos.

51. Pažymėtina, kad ieškovė dar ieškinyje pateikė teismui prašymą išreikalauti iš Komisijos visą su jos priimtu Sprendimu susijusią medžiagą (įskaitant ir medicininius dokumentus), su šiuo ieškovės prašymu tiek atsiliepime į ieškinį, tiek triplike sutiko ir atsakovė, teigdama, kad išreikalautina medžiaga, be kita ko, pagrindžia ir jos, kaip pacientės, tinkamai įgyvendintas pareigas (dėl šios aplinkybės tarp šalių taip pat kilo ginčas). Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nei ieškinio priėmimo, nei vėlesnėse proceso stadijose ieškovės prašymo išreikalauti įrodymus neišsprendė (CPK 199 straipsnis), savo iniciatyva taip pat nesiekė, jog visi su ginčo situacija susiję reikšmingi įrodymai, kuriais remdamasis teismas galėtų konstatuoti esant tam tikrų faktų buvimą, būtų pateikti į bylą, nepasiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimai); žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2023 m. spalio 4 d., 2024 m. sausio 24 d. nutarimai), o tai reiškia, kad šioje byloje teismas turėjo ne tik teisę aktyviai veikti, bet ir pareigą šią teisę įgyvendinti, jei to reikėjo teisingam bylos išnagrinėjimui.

52. Byloje nėra ne tik jau minėtų ekspertų, specialistų išvadų, bet ir kitų faktines aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (pavyzdžiui, atsakovės sveikatos istorijos, įrodymų dėl Sveikatos priežiūros paslaugų sutarties nutraukimo, atsakovės 2017 m. spalio 5 d. užpildytos paciento anketos), nors teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad remiasi šiais šaltiniais. Atsižvelgiant į tai, teismo išvados dėl atitinkamų faktų buvimo, padarytos neturint šiuos faktus pagrindžiančių rašytinių įrodymų, taip pat jų tiesiogiai neištyrus teismo posėdyje (CPK 14 straipsnis), negali būti laikomos pagrįstomis. Galutinis sprendimas priimamas tik tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą (CPK 260 straipsnis), o tai nagrinėjamu atveju padaryta nebuvo.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienintelio byloje vykusio teismo posėdžio, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, metu (2024 m. vasario 26 d.) ieškovė pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir kaip liudytoją apklausti atsakovei sveikatos priežiūros paslaugas teikusią gydytoją C. C. Tokiam ieškovės prašymui atsakovė neprieštaravo, papildomai kaip liudytojus taip pat prašė apklausti gydytojus B. B. ir D. D., su šių liudytojų apklausa sutiko ir ieškovė. Pirmosios instancijos teismas prašymus apklausti liudytojus atmetė, motyvuodamas tuo, kad asmeniniai atsakovės ir gydytojų santykiai nėra svarbūs vertinant atsakovei suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

54. Liudytojų parodymai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė, o pats liudytojas – įrodymų šaltinis, kuris gali padėti šalims įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir teismui priimti byloje teisingą procesinį sprendimą (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 189 straipsnis). Kaip liudytojai asmenys apklausiami tuomet, kai jiems gali būti žinomos aplinkybės, susijusios su byla (CPK 189 straipsnio 1 dalis).

55. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovė, prašydama teismo šioje byloje kaip liudytoją apklausti gydytoją C. C., ir nurodė, kad ši, be kita ko, galėtų paaiškinti apie asmeninius jos ir atsakovės santykius, visgi prašymas apklausti liudytoją nebuvo grindžiamas vien tik šia aplinkybe, teismo vertinta kaip nereikšminga bylai išspręsti. Šalių (jų atstovų) teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų turinys patvirtina, kad poreikį byloje kaip liudytojus apklausti atsakovei sveikatos priežiūros paslaugas teikusius gydytojus, tarp jų ir C. C., šalys grindė ir tuo, jog šie gydytojai gali paaiškinti aplinkybes dėl atsakovės ortodontinio gydymo, jo kokybės, gydymo plano sudarymo, kurios ginčo atveju yra svarbios, sprendžiant dėl ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.

56. Nagrinėjamu atveju ieškovės gydytoja C. C. teikė atsakovei ortodontinio gydymo paslaugas ir būtent jos galimai nekokybiškų paslaugų teikimo faktu buvo grindžiamas atsakovės reikalavimas ieškovei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Dėl to teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad minėtos liudytojos apklausa šioje byloje buvo tikslinga, kadangi būtent jai geriausiai žinomos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo atsakovei aplinkybės, ji jas galėjo išsamiau paaiškinti bylos nagrinėjimo teisme metu, taip pat atsakyti į šalių ir (ar) teismo užduotus klausimus. Tas pats pasakytina ir apie kitus byloje kaip liudytojus prašytus apklausti gydytojus, kurie atsakovei ginčo laikotarpiu kartu su ieškovės gydytoja kompleksiškai teikė atsakovei atitinkamas sveikatos priežiūros paslaugas.

57. Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas kaip liudytojus apklausti nurodytus gydytojus nebuvo tinkamai motyvuotas ir pagrįstas, juolab įvertinus tai, kad, išskyrus Komisijos Sprendimą ir ieškovės pateiktą Protokolo išrašą (dėl kurio teismas apskritai nepasisakė), ieškovės bei atsakovės paaiškinimus, byloje nebuvo kitų įrodymų, kuriais remdamasis teismas būtų galėjęs spręsti dėl atsakovės reikalavimo pagrįstumo. Iš esmės sutiktina su ieškovės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, esamoje situacijoje atmetęs prašymą apklausti liudytojus, apribojo šalims galimybę visomis įstatyme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes dėl ieškovės civilinės atsakomybės buvimo.

58. Kaip jau minėta, civiliniame procese taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas (CPK 176, 185 straipsniai), reikalaujantis, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. O šiuo gi atveju byloje nesant anksčiau aptartų įrodymų, svarbių sprendžiant dėl ieškovės civilinės atsakomybės, darytina išvada, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismui objektyviai negalėjo susiformuoti pagrįstas įsitikinimas dėl byloje įrodinėjamų reikšmingų faktų buvimo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

59. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išvadą dėl ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo padarė neturėdamas visų bylai reikšmingų įrodymų (jų neišreikalavęs, nesuteikęs galimybės šalims įrodinėti jų reikalavimus ir (ar) atsikirtimus pagrindžiančias aplinkybes liudytojų parodymais), neatlikęs savarankiško jų tyrimo ir vertinimo, o sprendimą iš esmės grįsdamas tik Komisijos Sprendime užfiksuotomis aplinkybėmis ir aptartais įrodymais. Šis nustatytas proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, dėl to skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

60. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

61. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus galutinį teismo sprendimą.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

62. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė gydytojos ortodontės C. C. paaiškinimus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo su priedais: išrašais iš paciento ambulatorinės kortelės nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2022 m. kovo 7 d.; paciento anketą; gydytojos C. C. ir atsakovės susirašinėjimą el. laiškais; ortodontinio gydymo ir breketų priežiūros atmintinę; rentgeno nuotraukas; atsakovės nuotraukas su breketais ir juos nuėmus. Bylai esant apeliacinės instancijos teisme, 2024 m. gegužės 27 d. ir 2024 m. gegužės 31 d. ieškovė taip pat pateikė prašymą pridėti prie bylos Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pacientei A. A. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ pripažinimo netekusiu galios“ ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus (duomenys neskelbtini) pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Klinikos ir C. C. skundo prieš Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją“.

63. Bendroji taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑237‑684/2019, 33 punktas; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑219-701/2020, 34 punktas).

64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė naujais įrodymais siekia įrodyti aplinkybes, susijusias su ginčo esme, o ši byla, konstatavus procesinių įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių pažeidimą, perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir apeliacine tvarka iš esmės nenagrinėta, ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus atsisako priimti. Ieškovė, manydama, kad šie įrodymai gali turėti reikšmės tarp šalių kilusiam ginčui visapusiškai ir teisingai išspręsti, juos gali pateikti iš naujo bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui, kuris dėl jų priėmimo turės spręsti, vadovaudamasis CPK įtvirtintomis įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklėmis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.