Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų O. L. (O. L.) ir S. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-453-613/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Bruksija“ (teisių perėmėja uždaroji akcinė bendrovė „Inkomlita“) ieškinį atsakovams O. L. ir S. L. dėl žalos atlyginimo, dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Žinodamas esantis skolingas ir siekdamas apsunkinti skolos išieškojimą, atsakovas 2018 m. kovo 22 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo sutuoktinei atsakovei S. L. butą.

4. Ginčijama dovanojimo sutartis pažeidžia bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus, todėl turi būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnyje numatytu actio Pauliana pagrindu. Atsakovas kaip atskaitingas asmuo įmonei skolingas nuo 2011 m. Šios aplinkybės jam buvo žinomos, todėl ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė jau turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą. Dovanojimo sandoris pažeidė ieškovės kreditorių interesus, kadangi sudarydamas neatlygintinį sandorį atsakovas sumažino savo mokumą ir kreditorių galimybes ieškoti skolą iš atsakovo turto. Turtinės padėties sunkinimas, turto perleidimas neatlygintinai yra pakankamas pagrindas spręsti dėl atsakovo O. L. nesąžiningumo ir vengimo atsakyti už prievolę ieškovei. Jokios faktinės aplinkybės nepagrindžia atsakovo pareigos sudaryti ginčijamą sutartį. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta iš karto po to, kai ieškovės kreditorius Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD kreipėsi į teismą (2018 m. vasario 19 d.) dėl UAB „Bruksija“ bankroto bylos iškėlimo, todėl darytina išvada, kad ginčijamu sandoriu atsakovas siekė išvengti skolos grąžinimo nukreipimo į jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovo nesąžiningumas pasireiškė jo turtinės padėties bloginimu, žinant, jog turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandoris neatlygintinis, dovanos gavėjas yra atsakovo sutuoktinis, abi sandorio šalys buvo nesąžiningos. Atsakovei S. L. bloga UAB „Bruksija“ turtinė padėtis ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo žinoma, ji yra buvusi įmonės vadovė, įmonės akcininkė nuo steigimo momento, turinti 2 500 akcijų; su UAB „Bruksija“ 2016 m. atlikinėjo lėšų įskaitymo, įsiskolinimo pinigines operacijas.

5. Pripažinus ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia yra pagrindas taikyti restituciją ir atsakovo O. L. savo sutuoktinei S. L. padovanotą nekilnojamąjį turtą grąžinti pagrindiniam skolininkui – O. L.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės

Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

24. Ieškovė, bankrutavusi įmonė, atstovaujama nemokumo administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo – buvusio įmonės vadovo, žalą, kurią sudaro 71 541,85 Eur skola už jam, kaip atskaitingam asmeniui, pagal avansines apyskaitas pervestas įmonės lėšas, bei pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnyje numatytu actio Pauliana pagrindu atsakovų sudarytą buto dovanojimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies. Iš bylos duomenų teismas nustatė kitą (mažesnę), nei nurodė ieškovė, atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, perduotų ir negrąžintų lėšų sumą – 57 462,16 Eur ir sprendė, kad dokumentų, patvirtinančių gautų pinigų panaudojimą bendrovės naudai, atsakovas nepateikė. Taip pat teismas pripažino ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia, nustatęs visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas. Apeliantai (atsakovai) nesutikimą su skundžiamu sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, patvirtinančius atsakovo atsiskaitymą už įmonę ir dėl to atsakovo skolos įmonei nebuvimą; kad be teisėto pagrindo pripažino visų actio Pauliana sąlygų sandoriui nuginčyti egzistavimą. Apeliantų teigimu, ieškovė neturi piniginio reikalavimo teisės, o atsakovai įrodė privalėję sudaryti ginčijamą dovanojimo sandorį, be to, ieškovė ieškinį pareiškė praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Dėl žalos atlyginimo

25. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi iškelta UAB „Bruksija“ bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Tamtamas“. Atsakovas O. L. įmonės vadovu buvo nuo 2007 m. birželio 22 d. iki nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo – 2018 m. gegužės 11 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas, nepagrindė pagal avansines apyskaitas jam perduotų 57 462,16 Eur piniginių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms, sprendė esant įrodytoms visoms civilinės atsakomybės sąlygoms ir priteisė iš atsakovo ieškovei žalos atlyginimą.

26. CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017).

27. Kadangi bendrovės valdymo organo (vadovo) civilinė atsakomybė yra deliktinė, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas).

28. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip valdymo organo ar jo nario, pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).

29. Byloje pagal pateiktas avansines apyskaitas, apyvartos žiniaraščius, išrašus iš BUAB „Bruksija“ banko sąskaitų bei UAB „Konsauditas“ 2018 m. lapkričio 23 d. konsultacinės išvados Nr. 2018/11/23 duomenis nustatyta, kad atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, buvo perduota 57 462,16 Eur suma, kurios panaudojimas nepagrįstas buhalterinės apskaitos duomenimis ir nors apeliantai kritikuoja teismo rėmimąsi UAB „Konsauditas“ 2018 m. lapkričio 23 d. konsultacinės išvados Nr. 2018/11/23 duomenimis, tačiau teismo nustatytos sumos teisingumo neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl šios konsultacinės išvados (ne)pagrįstumo plačiau nepasisako.

30. Taigi apeliantas O. L. iš esmės pripažįsta, kad jam pagal avansines apyskaitas buvo perduotos įmonės piniginės lėšos, kurių suma 2011 m. – 2018 m. laikotarpiu kito ir sudaro 57 462,16 Eur, tačiau neigia skolos įmonei faktą, motyvuodamas tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 24 d. asmeniškai sumokėjo GREMLEY COMMERCIAL LLP 63 000 JAV dolerių grynais pinigais už UAB „Bruksija“ kaip skolos grąžinimą, skirtą TOO Orda TransServis pagal 2012 m. birželio 13 d. sąskaitą Nr. 00000000049, ir pateikė tai patvirtinančio kvito kopiją. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes.

31. Pažymėtina, kad atsakovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu nurodė, kad 63 000 JAV dolerių sumą sumokėjo asmeninėmis lėšomis, nes įmonės sąskaitos buvo areštuotos. Teisėjų kolegija LITEKO duomenimis nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria atsisakyta UAB „Bruksija“ iškelti bankroto bylą, turinys liudija, jog kreditorius Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė UAB „Bruksija“ 182 000 JAV dolerių skolą, kurios sumą vėliau, 2012 m. birželio 28 d. pareiškimu sumažino iki 64 000 JAV dolerių, motyvuodamas daliniu skolininkės atsiskaitymu. Priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo 2012 m. birželio 18 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – UAB „Bruksija“ turto areštas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal avanso apyskaitas 2011 metais atsakovui buvo perduota 255 577,58 Lt (74 020 Eur) UAB „Bruksija“ piniginių lėšų suma (el. b. t. 1, b. l. 21-22), kurios panaudojimo įmonės reikmėms atsakovas niekaip neįrodinėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie 2012 m. vykusį piniginių srautų judėjimą, įmonės įsipareigojimų vykdymą ir pan. Apyvartos žiniaraštyje už 2013 m. atskaitingo asmens likutis metų pradžioje nurodytas 273 535,74 Lt (79 221,43 Eur) (el. b. t. 1, b. l. 60-61), taigi per 2012 m. atsakovo turimų įmonės piniginių lėšų kiekis padidėjo. Vadinasi atsakovas, savo žinioje turėdamas įmonės lėšas, nepagrindė jų panaudojimo įmonės reikmėms, įmonės atsiskaitymams su kontrahentais, kaip pats nurodo, naudojo savo asmenines lėšas. Atsakovas teigia, kad duomenys apie 63 000 JAV dolerių sumokėjimą įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui (tuo metu UAB „Tiempo invest“) pateikti nebuvo. Atsiliepime į ieškinį atsakovai nurodė, kad UAB „Bruksija“ buhalterinę apskaitą perėmus tvarkyti UAB „Felicida“ (apskaitą tvarkė nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. el. b. t. 2, b. l. 26-27) atkreipė atsakovo dėmesį į egzistuojančią didelę jo, kaip atskaitingo asmens, žinioje esančių įmonės piniginių lėšų sumą, tačiau pasikeitus buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui buvo sudėtinga išsiaiškinti skolos pagrindą. Tik inicijavus bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą (pareiškimas teismui pateiktas 2019 m. vasario 19 d.), atsakovas, ieškodamas pagrindo tokiai didelei pinigų sumai pagrįsti, išsiaiškino, jog 2012 m. rugpjūčio 24 d. jo sumokėta 63 000 JAV dolerių suma už UAB „Bruksija“ nebuvo apskaityta ir dėl to nebuvo sumažinta jo, kaip atskaitingo asmens, įsiskolinimo UAB „Bruksija“ suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių aplinkybių nevertino kaip savaime eliminuojančių atsakovo įsiskolinimą įmonei, t. y. kaip pagrindžiančių gautų lėšų panaudojimą įmonės reikmėms; duomenų, kad buvo atliktas atsakovo žinioje esančių įmonės piniginių lėšų ir atsakovo asmeninėmis lėšomis atlikto mokėjimo įskaitymas, apeliantas nepateikė.

32. Apeliaciniame skunde atsakovai teigia, kad tarp atsakovo ir ieškovės buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, kadangi atsakovas, kaip BUAB „Bruksija“ darbuotojas (direktorius), disponavo įmonės piniginėmis lėšomis įmonės veiklai vykdyti. Spręsdamas klausimą, kokia atsakomybės rūšis – materialinė ar civilinė – turėtų būti taikoma bendrovės vadovui, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teisinę reikšmę turi veiksmų, kuriais padaroma žala, pobūdis. Tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Sprendžiant dėl bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšies, būtina nustatyti, kokias pareigas vadovas pažeidė – jam kaip valdymo organui ar darbuotojui nustatytas pareigas. Kai vadovas pažeidžia fiduciarines CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas arba specialiuosiuose įstatymuose jam kaip vadovui nustatytas pareigas, jam taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017). Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo atsakovo kaip buvusio įmonės vadovo fiduciarinių CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų pareigų ir kituose įstatymuose jam kaip vadovui nustatytų pareigų pažeidimą – t. y. civilinės atsakomybės taikymą.

33. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę.

34. Bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) bei detalizuota kituose įstatymuose. Bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas; 2009 m. rugpjūčio 4 d. – 2010 m. sausio 5 d. laikotarpiu galiojusios įstatymo redakcijos 37 straipsnio 10 dalies 2 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatas ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, kurių sąrašą patvirtina ūkio subjekto vadovas (1 dalis). Nuo 2013 m. sausio 1 d. nurodyta teisės norma papildyta nuostata, pagal kurią ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 21 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose įtvirtinta įmonės vadovo atsakomybė už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus, apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, o pagal šiuo metu galiojančią įstatymo redakciją – ir už apskaitos registrų išsaugojimą bei įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą.

35. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

36. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktą, ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams (atskaitingiems asmenims), kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė atlikti šias operacijas: mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas. Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, ūkininkais arba gyventojais, pateikia ūkio subjekto buhalterijai pinigų sumokėjimą įrodančius dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo su buhalterija atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka bei terminais. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tokia tvarka UAB „Bruksija“ patvirtinta nebuvo. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad atsakovas kaip UAB „Bruksija“ vadovas, gavęs lėšas pagal avanso apyskaitas, laikėsi visų Taisyklėse nurodytų privalomų procedūrų, siekdamas pateisinti jam suteiktų lėšų panaudojimą.

37. Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovas, būdamas atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, šios pareigos nevykdė, nepagrįstai atsakomybę perkeldamas buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei. Teisėjų kolegija pažymi, kad netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra neteisėtas veiksmas, tačiau žalos atlyginimo prievolė dėl to vadovui kyla, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos, o žala, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti nustatyta tik jei dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo yra prarastas bendrovės turtas arba atsiranda kitų turtinių neigiamų pasekmių. Nagrinėjamu atveju dėl pagal avanso apyskaitas atsakovo gautų lėšų (bendra suma 57 462,16 Eur) negrąžinimo ir nepateikus jų panaudojimą įmonės reikmėms įrodymų, laikytina, kad atsakovo neteisėtais veiksmais bankrutavusiai ieškovei padaryta 57 462,16 Eur dydžio žala.

38. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju turėjo būti taikomos Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. V2-11 patvirtintos 7-ojo verslo apskaitos standarto „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“ metodinės rekomendacijos, leidžiančios tikslinti ir taisyti ankstesnių finansinių metų pastebėtas klaidas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 19 straipsniu, po finansinių ataskaitų patvirtinimo paaiškėjusios klaidos taisomos apskaitos standartuose nustatyta tvarka. Kai finansinės ataskaitos sudaromos vadovaujantis verslo apskaitos standartais, kaip apskaitoje turi būti registruojami ir finansinėse ataskaitose pateikiami klaidų taisymo rezultatai nurodo 7-asis verslo apskaitos standartas „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“. 7-ojo verslo apskaitos standarto 22 punkte nurodyta, kad, taisant esmines apskaitos klaidas retrospektyviniu būdu, apskaitoje koreguojamas ataskaitinio laikotarpio pradžios nepaskirstytojo pelno (nuostolių) likutis. Taip pat taisomi tie turto, įsipareigojimų ar nuosavo kapitalo sąskaitų likučiai, kuriems padaryta klaida turėjo įtakos. Buhalteriniai įrašai taisant apskaitos klaidas daromi ataskaitinį laikotarpį. Pagal šio standarto 23 punkto nuostatas patvirtintos ankstesnių laikotarpių finansinės ataskaitos netikslinamos.

39. Įvertinusi nustatytų aplinkybių visetą, įstatyminį reglamentavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir pagrįstai priteisė ieškovei žalos atlyginimą.

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu

40. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas; 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020; kt.).

42. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl panaikino atsakovų O. ir S. L. 2018 m. kovo 22 d. sudarytą buto dovanojimo sandorį ir taikė restituciją natūra.

43. Apeliantai, nesutikdami su teismo sprendimu, teigia, kad ieškinys dėl žalos priteisimo nepagrįstas, todėl ieškovė neįrodė pirmosios sąlygos, taip pat nenustatyta trečioji sąlyga, nes tinkamai neįvertintos aplinkybės, dėl kurių atsakovai privalėjo sudaryti ginčo sandorį, be to, ieškinys pateiktas praleidus senaties terminą.

44. Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nedraudžiama vienoje byloje spręsti ir dėl kreditoriaus reikalavimo priteisti atitinkamo dydžio skolą iš skolininko, ir dėl jo reikalavimo panaikinti skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2003; 2012 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-167/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą yra teisės į žalos atlyginimą apgynimas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, jog žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda nuo jos konstatavimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu momento. Tais atvejais, kai vyksta ginčas teisme dėl žalos atlyginimo priteisimo, šio ginčo išsprendimas gali būti reikšmingas skolininko nesąžiningumo prezumpcijai paneigti byloje pagal kreditoriaus pareikštą actio Pauliana (pavyzdžiui, skolininkas nežinojo apie prievolę iki tol, kol nebuvo kreiptasi į teismą dėl žalos atlyginimo, arba klydo dėl atsakomybės apimties ir kt.), tačiau tokios aplinkybės nesudaro teismui pagrindo konstatuoti, kad žalos atlyginimo prievolė (kartu ir kreditoriaus reikalavimo teisė) apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteistas žalos atlyginimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2012 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019). Taigi nagrinėjamoje byloje patenkinus ieškovės reikalavimą dėl žalos, padarytos iki ginčo sandorio sudarymo, atlyginimo iš atsakovo priteisimo, patvirtinta ieškovės neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė.

45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 42, 43 punktai).

46. Atsakovai į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad šalys privalėjo sudaryti ginčijamą 2018 m. kovo 22 d. dovanojimo sutartį. Atsakovų nurodytos aplinkybės, kad žlugus verslo sandoriams visa atsakovų šeimos išlaikymo našta atiteko sutuoktinei (atsakovei) S. L., atsakovas O. L. prie bendro šeimos ūkio beveik neprisidėjo, todėl siekdamas išvengti nuolatinių konfliktų šeimoje bei kompensuoti atsakovės indėlį į šeimos išlaikymą, atsakovas nusprendė sutuoktinei padovanoti jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią buto dalį, nepagrįstos bylos duomenimis. Pateikti 2010 m. lapkričio mėn. duomenys apie O. L. hospitalizaciją ir taikytą chirurginį gydymą bei 2018 m. rugsėjo 27 d. gydytojo įrašas apie atsakovo sveikatos būklę nėra aktualūs ginčo sandorio sudarymo laikotarpiui ir taip pat neteikia pagrindo išvadai apie ginčijamo sandorio sudarymo privalomumą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčijamu sandoriu atsakovas O. L. siekė išvengti skolos grąžinimo nukreipimo į jam nuosavybės teise priklausantį turtą: prašymas dėl leidimo bankui įkeistą turtą atidalinti ir dovanoti bankui pateiktas 2018 m. kovo 1 d., banko sutikimas gautas 2018 m. kovo 13 d., ginčo sandoris sudarytas 2018 m. kovo 22 d., o kreditorė Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD į teismą su pareiškimu dėl UAB „Bruksija“ bankroto bylos iškėlimo kreipėsi dar 2018 m. vasario 19 d. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių bankroto bylos duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad pranešimas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei registruotu paštu buvo išsiųstas dar 2017 m. spalio 27 d., atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo O. L. pateikė teismui 2018 m. kovo 13 d. Taigi, nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia teismo išvadą, kad atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.

47. Atsakovai prašė teismo taikyti ieškinio senatį, nes ieškovė praleido vienerių metų senaties terminą ieškiniui dėl sandorio nuginčijimo pareikšti. Prašymą atsakovai grindė tuo, kad dovanojimo sutartis sudaryta 2018 m. kovo 22 d. ir sutarties sudarymo faktas išviešintas Nekilnojamojo turto registre. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti UAB „Bruksija“ bankroto bylą atsakovas 2018 m. gegužės 7 d., 2018 m. gegužės 14 d. ir 2018 m. gegužės 21 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktais perdavė bankroto administratorės įgaliotam asmeniui visus BUAB „Bruksija“ dokumentus, todėl 2018 m. gegužės 21 d. laikytina ieškinio senaties eigos pradžia.

48. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties termino pradžią, nustatyta, be kita ko, kad: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (1 dalis). Taigi ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą.

49. Byloje nustatyta, kad ieškovei BUAB „Bruksija“ bankroto byla iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, ieškinį dėl žalos atlyginimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu teismui pateikė 2019 m. liepos 1 d. Ginčui aktualaus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Tokiu atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Šios nutarties 47 punkte nurodytais dokumentų priėmimo-perdavimo aktais bankroto administratorės įgaliotam asmeniui buvo perduoti BUAB „Bruksija“ dokumentai. Tačiau nagrinėjamu atveju bankrutavusi ieškovė nebuvo ginčo teisinių santykių dalyve ir actio Pauliana pagrindu ginčijamas ne įmonės, bet įmonės vadovo sudarytas sandoris, apie kurio sudarymą duomenys bankroto administratorei nebuvo perduoti, todėl nėra pagrindo bendrovės dokumentų perdavimo sieti su ieškovės sužinojimu apie jos teisių pažeidimą.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors dovanojimo sutarties sudarymo faktas ir buvo išviešintas Nekilnojamojo turto registre, vien ši aplinkybė taip pat negali būti pagrindu ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo išviešinimo datos. Ieškovė neprivalėjo domėtis įrašais apie atsakovų turtinę padėtį Nekilnojamojo turto registre, todėl pagrįstai nustatyta, kad ieškovės sužinojimo momentas apie ginčo sandorio sudarymą įvyko jos nurodomu momentu – 2019 m. vasario 19 d. gavus duomenis iš Nekilnojamojo turto registro. Kaip nurodyta, į teismą ieškovė kreipėsi 2019 m. liepos 1 d., todėl ieškinio senaties termino nepraleido. Išvados dėl nepraleisto ieškinio senaties termino nepaneigia ir apeliantų nurodoma aplinkybė, kad bankroto administratorės 2018 m. rugpjūčio 13 d. veiklos ataskaitoje jau buvo nurodoma apie O. L. skolą, nes net ir nuo šio termino skaičiuojant ieškinio senaties pradžią, senaties terminas nėra praleistas.

51. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016 22 punktą; 2020 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020).

52. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų bei actio Pauliana sąlygų egzistavimo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kaip matyti iš apskųsto sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas vertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu šalių nurodytų argumentų. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, pažeidė teisės normas ar netinkamai jas taikė. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus atsakovams, nesudaro pagrindo konstatuoti kitokių, nei nustatė teismas, požymių ar faktų buvimo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, teisingai nustatė vadovo civilinės atsakomybės bei Pauliano instituto taikymo sąlygas, tinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, todėl, tenkindamas ieškinį, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovų apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta, todėl jų priteisimo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.