Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) IES1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5361-727/2026, pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui VšĮ Vilniaus universiteto ligoninei Santaros klinikoms dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

priteisti iš atsakovo 1 500 EUR neturtinės žalos atlyginimui;

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė 2025 m. spalio 30 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, komisija) su prašymu dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriuo siekė, jog būtų nustatytas psichologinio smurto (mobingo) prieš ją faktas bei atlyginta 100 EUR neturtinė žala.

Ieškovė į teismą kreipėsi po nepalankaus DGK 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. DGKS-9211, priimto individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-101-26336/2025, kuriuo buvo atmestas darbuotojos prašymas priteisti jai iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos (toliau – ir Darbdavys, atsakovas) 100 EUR neturtinės žalos atlyginimo dėl darbe patirto mobingo, šmeižto ir psichologinio smurto, pasireiškusio šmeižiančio rašto paskleidimu, darbdavio negebėjimu sukurti jai tinkamas ir saugias darbo sąlygas.

Į atsakovą 2025 m. gegužės 2 d. raštu (toliau – ir Raštas, ir ginčo Raštas) kreipėsi 23 skyriuje dirbę darbuotojai, kurie skundėsi netinkamu ieškovės elgesiu. Ieškovės teigimu, po DGK posėdžių atsakovas rinko priverstinai parašus po Raštu iš (duomenys neskelbtini) dėl padidinto darbo krūvio dirbimo be atlygio, grasinta, kad „kitaip vasarą nebus atostogų“; buvo daromas spaudimas „palaikyti“ vyr. slaugos administraciją. Ieškovė viešai buvo įžeidinėjama teigiant, jog ji „klimaksinė“, „kiaulė“, „nagla“ ir pan., o jos pastabos dėl pacientų saugos ir darbo organizavimo buvo menkinamos ir ignoruojamos. Tokia priešiška ir žeminanti aplinka susiformavo po to, kai ieškovė pasinaudojo teise ginti savo interesus DGK.

Ginčo Raštas melagingas, šmeižiantis ir diskredituojantis ieškovę kolektyvo akyse, siekiant ją įbauginti, priversti išeiti iš darbo. Šmeižto paskleidimas plačiu mastu (Raštas buvo paliktas ant darbinio kompiuterio, jį matė daugelis) ir darbdavio (jo atstovų) neveikimas sustabdant mobingą lėmė ieškovės sveikatos pablogėjimą, fiksuotą medicininėje dokumentacijoje, ir sudaro pagrindą šmeižto fakto konstatavimui ir neturtinės žalos atlyginimui.

Ieškovė siekė savo pažeistas teises ginti darbdavio viduje, teikiant skundą dėl Reagavimo komandos plano, šias jos pastangas darbdavys ignoravo: a) nebuvo atliktas joks tyrimas - nei apklausti liudytojai, nei vertinami dokumentai (rašto turinys, pacientės situacija ir pan.); b) darbdavys aklai pripažino šmeižiančio rašto turinį kaip tikrą, nors pats raštas neturi jokių konkrečių detalių ir yra abstraktus, be aiškių faktinių pagrindų; c) ieškovės skundas dėl psichologinio smurto liko be realaus nagrinėjimo, o vietoje to Reagavimo komanda priėmė formalų, gynybinio pobūdžio sprendimą, perkeldama atsakomybę pačiai nukentėjusiai darbuotojai; d) darbdavio pozicija prieštarauja jo pareigai pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 30 straipsnį ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnį, kurie įpareigoja ne tik reaguoti į mobingo signalus, bet ir užtikrinti, kad tyrimai būtų atlikti nešališkai, o auka būtų apsaugota nuo tolesnio spaudimo. Anot ieškovės, tokia situacija rodo institucinį mobingo toleravimą, kai formaliai patvirtinamas šmeižtas, o darbuotojos teisė į pagarbą, orumą ir psichologinį saugumą paneigiama.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

ieškinį atmesti.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. DGKS-9211 darbo byloje Nr. APS-101-26336/2025 (pasirašytas komisijos pirmininko 2025 m. gruodžio 22 d.) laikyti netekusiu galios.

Teismas nurodė, jog Santaros klinikose veikiančiai Reagavimo komandai nėra suteikti įgaliojimai spręsti darbo pareigų pažeidimo klausimus, šie įgaliojimai suteikti Etikos komisijai. Reagavimo komandai suteiktų įgalinimų apimtis - organizacinėmis ir psichologinėmis priemonėmis siekti padėti darbuotojams išspręsti jiems iškilusias problemas darbo aplinkoje. Galimų situacijų tyrimą Reagavimo komanda atlieka darbuotojų raštiškų ar žodinių nusiskundimų pagrindu.

Atsakovas atliko ieškovės situacijos ir jos elgesio problematikos tyrimą gavęs 23 Skyriuje dirbančių darbuotojų pasirašytą 2025 m. gegužės 2 d. Raštą, kuriame nurodoma, kad Skyriaus darbuotojai patiria įtampą darbe dėl netinkamo ieškovės elgesio, kad ji nepagarbiai elgiasi su kolegomis, juos žemina, apkalbinėja, pastoviai stengiasi sudaryti konfliktines situacijas tarp gydytojų ir (duomenys neskelbtini) , koleges vadina „durnelėmis, kaimietėmis“, darbo metu kritikuoja, žemina, nepagarbiai pasisako girdint pacientams ir personalui apie kolegų sprendimus ir darbo veiksmus, šmeižia skyriaus administracijos darbą ir sprendimus, kursto nepasitikėjimą jų sprendimais, dažnai nepagarbiai kritikuoja gydytojų darbą, paskyrimus, laiku nereaguoja į paciento būklės pasikeitimus, gydytojo nurodymus, laiku nevykdo gydytojų paskirto gydymo ar veiksmų, taip blogindama pacientų sveikatą, būklę, keldama grėsmę pacientų sveikatai ir gyvybei, dirbti sudėtinga ir nesaugu dėl laikų nevykdomų paskirtų nurodymų ir skirto gydymo, toks jos elgesys yra sisteminis, dėl to yra jaučiama įtampa, vyrauja toksiška darbo aplinka, yra trikdoma kasdieninė darbo eiga, kenčia komandinio darbo produktyvumas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Skyriaus darbuotojų suformuoto Rašto turinys buvo pakankama prielaida Reagavimo komandai atlikti tyrimą pagal Santaros klinikose nustatytą tvarką. Minėta, Reagavimo komanda pagal kompetenciją atlieka situacijos vertinimą ir organizacinėmis bei psichologinėmis priemonėmis siekia padėti darbuotojams išspręsti jiems iškilusias problemas darbo aplinkoje. Reagavimo komandos kompetencija atskirta nuo Etikos komisijos, abiejų funkcijos skirtingos ir negali būti dubliuojamos.

Ieškovė nerašė Reagavimo komandai savarankiškų prašymų su aiškiai įvardinta situacija ar problema galimam tyrimui pradėti, nes ji pati nematė jokių pažeidimų iš darbdavio pusės, nelaikė jo ją mobinguojančiu ar darančiu jai psichologinį spaudimą. Ieškovė kvestionuoja Skyriaus kolegų kreipimosi į Reagavimo komandą rašto pagrįstumą bei ginasi neva ieškovei tuo taikomu mobingu ir daromu psichologiniu spaudimu, saugių darbo sąlygų jai nesudarymu, pasireiškusiu ir Plano nevykdymu bei to kontrolės, grįžtamojo ryšio stoka.

Byloje liudytojais apklausti asmenys vienodai aiškino Rašto atsiradimo bei jo pasirašymo faktą, ir priežasčių Raštui atsirasti bei darbdaviui atlikti tyrimą jo pagrindu buvimą. Visi teismo apklausti liudytojai patvirtino Rašte minimas aplinkybes dėl ieškovės elgesio. Teismas vertino, jog nagrinėjant šį darbo ginčą dėl teisės ieškovės teisminio nagrinėjimo eigoje nurodytas jos galimo šmeižimo faktas ir siekis apginti savo garbę ir orumą CK antros knygos pagrindu, įrodinėjant tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą, nenagrinėtinas ir nesvarstytinas tokia procesine forma ir būdu kaip CK 2.24 straipsnyje numatyta, todėl plačiau dėl to nepasisakė.

Ieškovės elgesys, jos išsakyta pozicija ir bendravimo su posėdyje apklausiamais liudytojais forma, byloje esančių ieškovės rašytų elektroninių laiškų, tarnybinių pranešimų turinys, juose esančių ieškovės išsakomų minčių dėstymo forma ir įvardintos aplinkybės sąlygojo pagrindą teismui labiau pritarti liudytojų išsakytiems teiginiams apie ieškovės būdą ir tam tikras jos charakterio savybes, kas sąlygojo Rašto atsiradimą bei daugelio nenorą dirbti su ieškove.

Teismo vertinimu nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė DK 30 straipsnyje įtvirtintą pareigą užtikrinti ieškovei saugią ir orią darbo aplinką. Atsakovas į gauto kreipimosi dėl ieškovės elgesio turinį reagavo tinkamai, panaudojo turimus svertus esamai problemai spręsti. Reagavimo komandos surašyto Plano stebėsena ir jo įgyvendinimas tenka ne tik Skyriui, bet ir pačiai ieškovei, kuri jį ignoravo. Darbdavys paisė darbuotojos noro pervesti ją dirbti kitur ir jį realizavo faktiškai, kas patvirtina ir rodo darbdavio siekį užtikrinti saugią ir orią darbo aplinką ieškovei, protingai ir apdairiai sprendžiant susidariusią situaciją. Esamą situaciją atsakovas suvaldė tinkamai ir jokios žalos ieškovei nepadarė. Pagrindo manyti atsakovą atlikus ieškovės atžvilgiu nekorektiškus, neetiškus ar užgaulius veiksmus, žeminančius jos orumą, nėra, todėl ieškovės reikalavimai buvo atmesti.

Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, jo kaltės, kaip būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti ir taikyti. Byloje neįrodyta ir žalos buvimo aplinkybė. Darbuotoja žalą taip pat kildina ir iš sveikatos sutrikimo, tačiau iš ieškovės teismui pateikto apsilankymo 2025 m. gegužės 27 d. 01:39 val. min. Santaros klinikų skubios medicinos centro priimamajame aprašymo tokių aplinkybių nenustatyta. Apsilankymo faktas pats savaime jų buvimo neįrodo, o vertinant aprašyme padarytus įrašus nėra pagrindo teigti, jog nusiskundimai atsiradę dėl aptariamų įvykių. Šis ieškovės pateiktas dokumentas neįrodo nei sveikatos sutrikimo, nei galimos to priežasties, nei sąlyčio su minimais ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių įvykiais, t. y. neįrodytas ir priežastinis ryšys. Ieškovės nurodyta aplinkybė dėl atsiradusio apsunkinto bendravimo šeimoje taip pat niekuo neįrodyta. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nesant visoms būtinosioms sąlygoms civilinei atsakomybei kilti kalbėti apie neturtinės žalos atsiradimą ir jos atlyginimą nėra pagrindo.

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5361-727/2026 ir priimti naują sprendimą – ieškovės IES1 ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei IES1 iš atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų 1 500 EUR neturtinės žalos atlyginimą.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo ginčo teisinio kvalifikavimo ir reikšmingų aplinkybių neištyrimo bylos negalima išspręsti apeliacinės instancijos teisme, panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą, kurio dydį pagrindžiantys įrodymai bus pateikti papildomai

Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir nepagrįstai atsisakė taikyti CK 2.24 straipsnį. Teismas pripažino, kad byloje ieškovė remiasi apie ją paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos bei jos garbės ir orumo pažeidimu, tačiau kartu atsisakė šias aplinkybes teisiškai kvalifikuoti pagal būtent tokius santykius reglamentuojančią CK 2.24 straipsnio normą.

Aplinkybė, kad ginčas kilo tarp darbuotojos ir darbdavio bei ieškovė kartu rėmėsi DK 30 ir 151 straipsniais, nepanaikina ir nesusiaurina jos asmeninių neturtinių teisių apsaugos pagal CK. Tie patys faktiniai veiksmai gali vienu metu sudaryti tiek darbdavio pareigos užtikrinti darbuotojo orumą ir psichologiškai saugią darbo aplinką pažeidimą pagal DK 30 straipsnį, tiek asmens garbės ir orumo pažeidimą dėl tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo pagal CK 2.24 straipsnį.

Ieškovės materialusis reikalavimas nuo proceso pradžios buvo ir liko tas pats – priteisti iš atsakovo 1 500 EUR neturtinės žalos atlyginimą. Nesikeitė ir faktinis ieškinio pagrindas: ieškovė nurodė, kad Rašte apie ją buvo paskleisti tikrovės neatitinkantys, profesinę reputaciją, garbę ir orumą žeminantys teiginiai, kad Darbdavys šiais teiginiais rėmėsi ir jų pagrindu atliko situacijos vertinimą, o Reagavimo komandos Plane įtvirtino išvadą apie ieškovės „netoleruotiną elgesį“, tuo pačiu neužtikrindamas jai saugios ir orios darbo aplinkos. Taigi CK 2.24 straipsnio taikymas nebūtų reiškęs nei ieškinio dalyko, nei faktinio pagrindo pakeitimo.

Ieškovė nereiškė atskiro reikalavimo įpareigoti paneigti Raštą ar atskira rezoliucinės dalies formuluote pripažinti jame pateiktus teiginius neatitinkančiais tikrovės, apskritai nebuvo kliūtis CK 2.24 straipsnio taikymui. Neturtinės žalos atlyginimas pats savaime yra vienas iš savarankiškų šiame straipsnyje įtvirtintų teisių gynimo būdų.

2026 m. balandžio 9 d. ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose buvo atskirai ir išsamiai nurodyta, kad ieškinio faktiniam pagrindui taikytinas CK 2.24 straipsnis.

Teismas neišskyrė ir atskirai nekvalifikavo nė vieno Rašto teiginio, nebuvo nustatyta, kokiais konkrečiais įrodymais kiekvienas toks teiginys galėtų būti patvirtintas. Vietoje to teismas vertino bendrą kolektyvo nepasitenkinimą ieškovės bendravimo būdu ir pačios ieškovės charakterį.

Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes CK 2.24 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nustatyta, kad preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Todėl tinkamai kvalifikavus ginčą pagal CK 2.24 straipsnį ieškovei negalėjo būti perkeliama pareiga įrodyti, kad ji nevykdė jai Rašte priskirtų neigiamų veiksmų – būtent paskleistų žinių atitiktis tikrovei turėjo būti pagrįsta jas paskleidusios šalies.

Teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus, nes turėjo vertinti ne tai, ar liudytojas apskritai pritaria Raštui arba turi neigiamą nuomonę apie ieškovės charakterį, bet tai, kurį konkretų Rašto teiginį liudytojas gali patvirtinti savo tiesiogine patirtimi ir kokias konkrečias faktines aplinkybes jis matė ar girdėjo pats.

Netinkama kvalifikacija iškreipė ir Darbdavio veiksmų pagal DK 30 straipsnį vertinimą. Jeigu apie darbuotoją kolektyve paskleidžiami itin sunkūs, tikrovės neatitinkantys arba faktinio pagrindo neturintys profesiniai kaltinimai, darbdavio pareiga pagal DK 30 straipsnį negali būti laikoma tinkamai įvykdyta vien todėl, kad egzistavo formalus vidinis reagavimo mechanizmas. Teisiškai reikšminga tampa ir tai, ar darbdavys objektyviai patikrino tokių kaltinimų pagrįstumą, ar užkirto kelią darbuotojos stigmatizavimui ir ar savo veiksmais pats neįtvirtino bei nesustiprino žeminančio vertinimo. Rašto turiniu remdamasi Reagavimo komanda Plane problemą įvardijo kaip „ (duomenys neskelbtini) IES1 netoleruotiną elgesį“. Todėl klausimas, ar pradiniai Rašto kaltinimai turėjo faktinį pagrindą, buvo reikšmingas ne tik CK 2.24 straipsnio, bet ir DK 30 straipsnio taikymui. Neatsakius į šį klausimą neįmanoma pagrįstai nuspręsti, ar Darbdavys iš tikrųjų sprendė objektyviai egzistuojančią problemą, ar, priešingai, savo vidiniu mechanizmu įtvirtino ir institucionalizavo nepatikrintus vienos darbuotojos reputaciją žeminančius kaltinimus.

Asmens garbė ir orumas gali būti pažeisti ir paskleidus nesąžiningą, įžeidžiančią ar pakankamo faktinio pagrindo neturinčią nuomonę. Tokiu atveju teisės ginamos CK 1.137 ir 6.263 straipsnių pagrindu, o atsakovui tenka pareiga pagrįsti, kad paskleista nuomonė turėjo pakankamą faktinį pagrindą. Taigi bet kuriuo atveju teismas turėjo kvalifikuoti kiekvieną teiginį ir vertinti jo faktinį pagrindą, o ne apskritai atsisakyti nagrinėti garbės ir orumo pažeidimą.

Atsisakęs taikyti garbės ir orumo apsaugą reglamentuojančias normas, teismas žalą iš esmės susiaurino iki medicininiais dokumentais įrodyto sveikatos sutrikdymo. Tačiau neturtinė žala dėl garbės ir orumo pažeidimo apima ne tik sveikatos sutrikimą, bet ir pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitus neturtinius padarinius.

Taigi, netinkamas teisinių santykių kvalifikavimas šioje byloje sukėlė klaidingų išvadų grandinę. Atsisakęs taikyti CK 2.24 straipsnį teismas: (i) nenustatė tikrojo įrodinėjimo dalyko; (ii) neatribodamas žinių nuo nuomonių neįvertino kiekvieno Rašto teiginio atskirai; (iii) netaikė paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcijos; (iv) neteisingai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei; (v) bendro pobūdžio liudytojų vertinimus apie Ieškovės charakterį prilygino konkrečių Rašto teiginių įrodymui; (vi) neištyrė, ar profesinę reputaciją itin sunkiai žeidžiantys kaltinimai dėl pacientų gydymo ir jų saugumo turi faktinį pagrindą; (vii) dėl to netinkamai įvertino ir Darbdavio pareigų pagal DK 30 straipsnį vykdymą; bei (viii) netinkamai susiaurino neturtinės žalos sampratą.

Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Ieškovės garbės ir orumo apsaugą, ir šis pažeidimas sudaro savarankišką Sprendimo panaikinimo pagrindą pagal CPK 330 straipsnį. Be to, dėl netinkamo teisinio kvalifikavimo buvo netinkamai nustatytas įrodinėjimo dalykas ir paskirstyta įrodinėjimo pareiga, todėl padarytas ir esminis proceso teisės pažeidimas, galėjęs lemti neteisingą bylos išsprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Teismas nepagrįstai pripažino Rašto teiginius įrodytais ir netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Kelių liudytojų bendras pritarimas Raštui negalėjo būti sutapatintas su kiekvieno jame paskelbto konkretaus teiginio įrodymu.

Pagal Rašto struktūrą dokumentu sujungti visiškai skirtingo pobūdžio teiginiai: nuo subjektyviau vertinamų kaltinimų, kad ieškovė esą nepagarbiai bendrauja, apkalbinėja ar konfliktuoja, iki kategoriškų ir objektyviai patikrinamų profesinių kaltinimų, kad ji „laiku nereaguoja į paciento būklės pasikeitimus“, „laiku nevykdo gydytojų paskirto gydymo ar veiksmų“, dėl to „blogina pacientų sveikatą, būklę“ ir „kelia grėsmę pacientų sveikatai ir gyvybei“, todėl teismas negalėjo vertinti Rašto kaip vieno nedalomo teiginio ir bendro liudytojų pritarimo jam laikyti visų skirtingų kaltinimų patvirtinimu. Teismas turėjo nustatyti, kurį konkretų Rašto teiginį kuris konkretus liudytojas gali patvirtinti savo tiesiogine patirtimi, ką jis pats matė ar girdėjo, o kurios jo žinios gautos iš kitų kolegų pasakojimų, bendros atmosferos vertinimo ar tiesiog pritarimo kitų darbuotojų pozicijai. Sprendime tokia analizė apskritai neatlikta.

Byloje apskritai nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių sunkiausią Rašto kaltinimų grupę, susijusią su grėsme pacientų sveikatai ir gyvybei. Vien Rašto pasirašymo 23 darbuotojų parašais faktas šios įrodinėjimo spragos neužpildo. Parašas patvirtina tai, kad konkretus darbuotojas tam tikru momentu pasirinko prisidėti prie kolektyvinio kreipimosi, tačiau savaime neįrodo, kad jis savo asmenine patirtimi žinojo ir galėjo patvirtinti kiekvieną dokumente įrašytą teiginį. Šią aplinkybę tiesiogiai patvirtino ir patys teisme apklausti Raštą pasirašę darbuotojai.

Liudytojas LIU1 teismo posėdyje aiškiai nurodė, kad Raštas buvo „ne dėl ieškovės darbo kokybės, o dėl to, kaip ji elgėsi su kitais“. Jis pateikė savo vertinimą apie ieškovės bendravimą, nurodė matęs verkiančius kolegas ir iš jų girdėjęs, kad tai susiję su ieškovės užgauliojimais. Taigi dalis jo parodymų paremta kitų darbuotojų pasakojimais, o svarbiausia – pats liudytojas aiškiai atribojo Raštą nuo ieškovės profesinio darbo kokybės. Liudytoja LIU2 paaiškino pati su ieškove jokių problemų neturėjusi. Apie neigiamas aplinkybes ji daugiausia žinojo iš kitų kolegų, o tiesiogiai užfiksuota jos pozicija, kad ji „ne viską girdėjo ir asmeniškai žino, kas Rašte parašyta, bet tai žino iš savo kolegų“. Liudytoja LIU3 nurodė, kad pasirašydama Raštą „labiau pritarė kolegoms, jų išsakytai pozicijai“. Ji vienintelė iš kelių apklaustų Raštą pasirašiusių darbuotojų nurodė ir tam tikrus asmeniškai matytus konfliktinio bendravimo epizodus – konfliktą su

(duomenys neskelbtini) , lankytojais ir LIU4. Tačiau ir jos parodymuose nėra konkretaus fakto, kad ieškovė laiku nevykdė gydytojo paskirto gydymo, savo veiksmais pablogino paciento būklę ar sukėlė grėsmę jo sveikatai ar gyvybei.

Liudytoja LIU5 buvo ne tik Raštą pasirašiusi darbuotoja, bet ir pati patvirtino surašiusi kolegių nusiskundimus, parengusi Rašto tekstą ir palikusi jį darbuotojams pasirašyti. Ji taip pat nurodė pati jautusi ieškovės žeminimą ir mobingą bei prašiusi nebūti skiriama į bendras pamainas su ieškove. Todėl jos parodymai, kaip tiesiogiai ginčo situacijoje dalyvavusio ir patį ginčo dokumentą parengusio asmens, turėjo būti vertinami atsižvelgiant į šį jos santykį su nagrinėjamomis aplinkybėmis bei atvirą konfliktą su ieškove. LIU5 parodymuose nėra konkrečių duomenų apie dėl Ieškovės profesinių veiksmų pablogintą konkretaus paciento būklę ar sukeltą grėsmę paciento gyvybei. Skyriaus vedėjas LIU6 Rašto apskritai nepasirašė. Teismo posėdyje jis nurodė, kad Rašte aprašyta situacija „turi pagrindo ir yra teisinga, neatsižvelgiant į teksto formuluotę“, tačiau kartu pats ieškovę įvardijo kaip „gerą, kvalifikuotą“ darbuotoją. Didelę dalį jo nurodytų aplinkybių sudarė kitų gydytojų jam pateikti nusiskundimai. Teismas neanalizavo, kokius konkrečius Rašto teiginius skyriaus vedėjas galėjo patvirtinti savo asmenine patirtimi ir kaip jo teiginys apie gerą bei kvalifikuotą ieškovės profesinę veiklą dera su Rašte pateiktu itin sunkiu sistemingo pacientų saugos pažeidinėjimo kaltinimu. (duomenys neskelbtini) LIU7 taip pat pateikė bendro pobūdžio neigiamų vertinimų apie ieškovės charakterį, santykius su kitais darbuotojais ir nenorą priimti kritiką. Kartu ji pripažino, kad ieškovė yra darbšti ir kompetentinga darbuotoja.

Reagavimo komandos atliktas situacijos vertinimas taip pat negalėjo savaime patvirtinti Rašto teiginių atitikties tikrovei. Buvo apklausiami tik Raštą pasirašę darbuotojai, o jo nepasirašę asmenys nebuvo apklausti. Tokiu būdu Reagavimo komandos vertinimas buvo paremtas to paties pirminio informacijos šaltinio – Raštą inicijavusių ir palaikiusių asmenų – pateikiama informacija, jos nepatikrinus kitais objektyviais ar priešingais duomenimis. Tokia tyrimo metodika reikšminga, nes Plane jau nebe kaip darbuotojų skundas ar jų subjektyvi pozicija, o Darbdavio vidinio organo dokumente problema buvo kategoriškai įvardyta kaip „(duomenys neskelbtini) IES1 netoleruotinas elgesys“. Darbdavys faktiškai suteikė darbuotojų Rašte pateiktam vertinimui institucinį patvirtinimą, nors objektyviai patikrinama medžiaga, leidžianti nustatyti sunkiausių Rašto teiginių tikrumą, nebuvo suformuota.

Teismo apklaustų liudytojų parodymų visuma gali pagrįsti išvadą, kad dalis skyriaus darbuotojų ieškovės bendravimą vertino neigiamai ir kad kolektyve egzistavo ilgalaikis konfliktas. Tačiau iš šių parodymų negalima daryti platesnės išvados, kad įrodyti visi Rašte nurodyti faktai. Visų pirma neįrodyti profesinę ieškovės reputaciją labiausiai žeminantys kategoriški teiginiai, kad ji sistemingai nevykdo gydytojų paskirto gydymo, nereaguoja į pacientų būklės pokyčius, blogina jų būklę ir kelia grėsmę pacientų sveikatai bei gyvybei.

Būtina atskirti darbuotojų teisę kreiptis į Darbdavį nuo jų paskleistos informacijos atitikties tikrovei. Teisė pateikti skundą nesuteikia jame esantiems teiginiams tikrumo prezumpcijos. Asmens teisė kreiptis į Darbdavį ir klausimas, ar tame kreipimesi kaip faktai pateikti itin sunkūs kaltinimai turi pakankamą pagrindą, yra du skirtingi teisiniai klausimai.

Teismas nepagrįstai Rašto teiginių pagrįstumą siejo su ieškovės „būdu“ ir elgesiu teismo posėdyje. Tokia argumentacija neatitinka CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų. Teismo vidinis įsitikinimas turi būti grindžiamas byloje esančių įrodymų ir reikšmingų faktinių aplinkybių visapusišku bei objektyviu įvertinimu, o ne bendru teismo susidarytu įspūdžiu apie proceso šalies asmenybę. Teismas Sprendime neįvardijo, koks konkretus ieškovės elgesys teismo posėdžio metu, kokia konkreti jos laiško formuluotė ar tarnybinio pranešimo dalis įrodytų kurį nors konkretų 2025 m. gegužės 2 d. Rašte nurodytą faktą. Tarp ieškovės elgesio teismo procese ir ginčo objektu esančių Rašto teiginių nėra tokio loginio ryšio, kuris leistų pirmąją aplinkybę laikyti antrosios įrodymu. Tai, kad asmuo teismo procese aktyviai, kategoriškai ar emocionaliai gina savo poziciją, negali retrospektyviai įrodyti, kad daugiau kaip prieš metus jis koleges vadino „durnelėmis“ ar „kaimietėmis“, nevykdė gydytojų paskirto gydymo, blogino pacientų būklę ar kėlė grėsmę pacientų sveikatai ir gyvybei.

Teismas nepagrįstai pripažino, kad Darbdavys tinkamai įvykdė pareigą užtikrinti saugią ir orią darbo aplinką. Nagrinėjamų įvykių metu galiojusi DK 30 straipsnio redakcija Darbdavį įpareigojo ne tik turėti smurto ir priekabiavimo prevencijos tvarką. Pagal DK 30 straipsnio 1 ir 3 dalis Darbdavys privalo sukurti darbuotojo garbę ir orumą saugančią darbo aplinką, imtis visų būtinų smurto ir priekabiavimo prevencijos priemonių, aktyvių veiksmų pagalbai suteikti, o, nustatęs atitinkamus pavojus, – jų šalinimo ir (ar) kontrolės priemonių. Todėl politika, Reagavimo komanda ar Planas yra tik priemonės įstatymo nustatytai pareigai įgyvendinti, bet ne įrodymas, kad ši pareiga konkrečioje situacijoje faktiškai įvykdyta. Po Plano sudarymo reali jo įgyvendinimo stebėsena iš esmės nevyko, Darbdavio mechanizmas nagrinėjamu atveju buvo tik formaliai sukurtas, bet realiai neveikė.

Ieškovės nesutikimas su Planu Darbdavio pareigų nepanaikino.

Nepagrįsta ir Sprendimo 26 punkto išvada, kad Ieškovės perkėlimas į kitą padalinį „besąlygiškai“ įrodo Darbdavio siekį užtikrinti jai saugią ir orią darbo aplinką. Perkėlimas įvyko tik 2026 m. bylos nagrinėjimo metu, t. y. praėjus maždaug metams nuo Rašto atsiradimo ir po to, kai ginčas jau buvo pasiekęs teismą. Todėl vėlesnis Darbdavio veiksmas negali retrospektyviai patvirtinti, kad 2025 m. gegužės–liepos mėn. ir vėliau Darbdavys savo pareigas vykdė tinkamai.

Teismas nepagrįstai paneigė neturtinės žalos ir priežastinio ryšio buvimą bei netinkamai įvertino medicininius dokumentus. 2025 m. gegužės 27 d. medicininio dokumento turinys teismo sprendime įvertintas neišsamiai. Jame užfiksuoti ieškovės nusiskundimai galvos skausmu, nustatytas padidėjęs arterinis kraujospūdis, diagnozuoti galvos skausmas ir padidėjęs kraujospūdis be hipertenzijos diagnozės. Anamnezėje tiesiogiai nurodyta, kad pacientė pastaruoju metu „patiria daug streso“, o objektyvaus vertinimo dalyje pažymėta, kad apžiūros metu ji buvo sujaudinta. Ieškovei, be kita ko, skirtas medikamentinis gydymas. Teismas taip pat nepagrįstai sumenkino 2025 m. rugsėjo 24 d. šeimos gydytojo išrašą, Sprendime jį iš esmės apibūdindamas tik kaip siuntimą pas gydytoją akušerį ginekologą. Tačiau šio dokumento anamnezėje tiesiogiai įrašyta: „Yra stresų darbe, pergyvena, nemiega“, o taikyto gydymo dalyje nurodytas vaistas. Byloje buvo ir vėlesnių duomenų apie tęstinį su darbu siejamą stresą, miego sutrikimus bei medikamentinį gydymą, kurių teismas iš esmės neįvertino. Priežastinio ryšio klausimas taip pat turėjo būti sprendžiamas vertinant įvykių visumą ir jų chronologiją. Todėl Sprendimo išvada, kad neįrodyta nei žala, nei priežastinis ryšys, padaryta neįvertinus visų neturtinės žalos formų ir įrodymų visumos.

Tinkamai pritaikius teisę ir įvertinus įrodymų visumą, egzistuoja pagrindas tenkinti ieškinį. Pirma, Rašto paskleidimo ir jo sąsajos su ieškove aplinkybės iš esmės neginčijamos. Raštas buvo rengiamas bei paliktas skyriaus darbuotojams susipažinti ir pasirašyti, jį pasirašė 23 darbuotojai, jis buvo pateiktas skyriaus vadovams ir perduotas Darbdavio Reagavimo komandai. Taigi Rašte esantys duomenys tapo žinomi tretiesiems asmenims ir neabejotinai buvo pateikti būtent apie ieškovę.

Antra, bent jau sunkiausi Rašto teiginiai dėl profesinės veiklos yra aiškiai faktinio ir patikrinamo pobūdžio, tačiau jų atitiktis tikrovei neįrodyta. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija šioje dalyje nepaneigta.

Trečia, teiginiai, kad sveikatos priežiūros specialistė sistemingai nevykdo gydytojų paskirto gydymo, blogina pacientų būklę ir kelia grėsmę jų sveikatai bei gyvybei, tiesiogiai kvestionuoja jos profesinį patikimumą ir tinkamumą darbui. Jie buvo paskleisti toje aplinkoje, kurioje Ieškovės profesinė reputacija ir kolegų pasitikėjimas yra būtinos kasdienio darbo sąlygos.

Ketvirta, Darbdavio atsakomybę pagrindžia ne vien pirminis darbuotojų Rašto atsiradimas. Gavęs Raštą Darbdavys privalėjo objektyviai įvertinti tiek jame nurodytų itin sunkių kaltinimų pagrįstumą, tiek riziką, kad prieš vieną darbuotoją formuojamas kolektyvinis spaudimas. Po Plano priėmimo jo stebėsena realiai nebuvo vykdoma. Toks reagavimas neatitinka DK 30 straipsnyje nustatytos pareigos realiai užtikrinti saugią ir orią darbo aplinką.

Penkta, dėl šių veiksmų ir neveikimo ieškovė patyrė neturtinių padarinių. Jie pasireiškė pažeminimu profesinėje aplinkoje, reputacijos pablogėjimu, įtampa santykiuose su kolegomis, dvasiniais išgyvenimais ir sveikatos simptomais.

Atsakovo kaltė šiuo atveju pasireiškė nepakankamu rūpestingumu vykdant būtent Darbdaviui įstatymo nustatytas pareigas. Egzistuoja DK 151 straipsnyje nustatytas pagrindas atlyginti dėl Darbdavio darbo pareigų, pirmiausia DK 30 straipsnyje nustatytos pareigos užtikrinti saugią ir orią darbo aplinką, pažeidimo padarytą neturtinę žalą; CK 2.24 straipsnis taikytinas vertinant Rašte paskleistų duomenų pobūdį, jų atitiktį tikrovei ir garbės bei orumo pažeidimą, o CK 6.250 straipsnis – neturtinės žalos sampratą ir jos atlyginimą.

Ieškovės prašomas 1 500 EUR neturtinės žalos atlyginimas yra santūrus ir proporcingas.

Atsakovas atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

Nurodė, jog 2025 m. gegužės 2 d. ieškovės atžvilgiu buvo surašytas kolektyvinis darbuotojų Raštas, kurį pasirašė 23 darbuotojai. Apeliantė nepagrįstai siekia profesinę kvalifikaciją sutapatinti su gebėjimu dirbti komandoje, bendrauti su kolegomis bei priimti organizacinius sprendimus ir grįžtamąjį ryšį. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai nuosekliai patvirtino, kad Skyriaus darbuotojų kreipimosi priežastis buvo ne ieškovės profesinė kvalifikacija, o būtent jos bendravimo ir bendradarbiavimo su Skyriaus kolegomis nebuvimas, negebėjimas dirbti komandoje, nepasitikėjimas, ieškovės nepagarbus ir neetiškas elgesys.

Reagavimo komanda nebuvo įgaliota tirti profesinių pažeidimų, medicininių incidentų ar darbo pareigų pažeidimų. Jos funkcija buvo įvertinti darbuotojų pateiktą informaciją apie susidariusią situaciją kolektyve ir pasiūlyti priemones jai spręsti.

Didžioji dalis apeliacinio skundo argumentų yra grindžiami siekiu iš naujo įvertinti tuos pačius byloje ištirtus įrodymus, liudytojų parodymus ir darbdavio veiksmus. Byloje nustatyta, kad atsakovas neignoravo darbuotojų keliamos problemos ir nesiėmė pasyvaus stebėtojo vaidmens. Gavęs reikšmingos dalies Skyriaus darbuotojų kolektyvinį Raštą, atsakovas reagavo pagal Santaros klinikose galiojančią tvarką, pasitelkdamas Reagavimo komandą, organizavo situacijos vertinimą, parengė pagalbos ir elgesio stebėjimo planą bei vėliau ėmėsi papildomų organizacinių priemonių, siekdamas stabilizuoti darbo santykius ir užtikrinti saugią darbo aplinką visiems darbuotojams. Liudytojai nuosekliai patvirtino ne apie pavienius nesutarimus, bet apie ilgalaikę įtampą kolektyve, darbuotojų nenorą dirbti bendrose pamainose su ieškove, kartotinius bandymus situaciją spręsti bei šių bandymų neveiksmingumą.

Atsakovas neignoravo nei darbuotojų kreipimosi, nei pačios ieškovės situacijos. Buvo panaudoti visi Santaros klinikose sukurti prevenciniai ir organizaciniai mechanizmai: situacija buvo perduota Reagavimo komandai, atliktas jos vertinimas, kurio išdavoje parengtas pagalbos ir elgesio stebėjimo planas. Vėliau – ieškota organizacinių sprendimų darbo santykiams stabilizuoti, o galiausiai ieškovė, jai pačiai sutinkant pageidavimu buvo perkelta dirbti į kitą padalinį, išsaugant darbo funkcijas, darbo krūvį ir darbo užmokestį.

Aplinkybė, kad apeliantė tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas juos vertino netinkamai.

Sprendime nuosekliai analizuojama, kokių konkrečių veiksmų ėmėsi atsakovas gavęs darbuotojų kreipimąsi, kokiu teisiniu pagrindu veikė Reagavimo komanda, kokios yra jos funkcijos ir kuo jos skiriasi nuo Santaros klinikose veikiančios Etikos komisijos funkcijų. Buvo apklausti Raštą pasirašę darbuotojai, skyriaus vadovai, Santaros klinikų organizacinė psichologė bei Reagavimo komandos atstovai. Teismo išvados grindžiamos ne vieno Rašto egzistavimu, o nuoseklių ir tarpusavyje sutampančių liudytojų parodymų visuma, kuri patvirtino pačios ieškovės sukurtą ilgalaikę konfliktinę situaciją kolektyve, darbuotojų patiriamą įtampą ir nesėkmingus bandymus šią situaciją išspręsti iki kreipimosi į darbdavį.

Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo išvadas dėl liudytojų parodymų. Sprendime detaliai aptarti visų apklaustų liudytojų paaiškinimai, nurodyta jų parodymų esmė ir atskleista, kokią reikšmę šie parodymai turėjo nustatant faktines aplinkybes. Apeliacinis skundas apsiriboja atskirų liudytojų pasisakymų fragmentų išskyrimu iš bendro konteksto bei mėginimu jais paneigti bendrą teismo padarytą išvadą, nors teismas vertino ne pavienius liudytojų teiginius (sakinius), o visą įrodymų visumą.

Teismas pagrįstai netaikė CK 2.24 straipsnio kaip savarankiško ginčo teisinio pagrindo. Vien faktas, jog byloje buvo keliamas klausimas dėl darbuotojų Rašte pateiktų teiginių turinio, savaime nereiškė pareigos ginčą spręsti pagal CK 2.24 straipsnį. Net ir tuo atveju, jei tam tikri bylos aspektai galėtų būti vertinami per asmens garbės ir orumo apsaugos prizmę, tai savaime nereiškia, kad egzistuoja pagrindas darbdavio civilinei atsakomybei kilti. Ieškovė byloje pareiškė reikalavimą atsakovui atlyginti neturtinę žalą dėl tariamai netinkamo darbdavio pareigų vykdymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino būtent atsakovo veiksmus ir jų atitiktį DK 30 straipsniui bei DK 151 straipsniui.

Aplinkybė, kad byloje buvo minimi ieškovės garbės ir orumo pažeidimo argumentai, savaime nereiškė pareigos nagrinėti bylą kaip savarankišką CK 2.24 straipsnio pagrindu pareikštą garbės ir orumo gynimo bylą. Tuo labiau, kad pati ieškovė šioje byloje reiškė reikalavimą priteisti neturtinę žalą iš darbdavio dėl tariamai netinkamo DK 30 straipsnio ir DK 151 straipsnio taikymo.

Apeliantė didelį dėmesį skiria CK 2.24 straipsnyje nustatytoms įrodinėjimo taisyklėms, tačiau sąmoningai eliminuoja pirminį ir esminį klausimą – kas yra informacijos skleidėjas, nes Raštą parengė ir pasirašė Skyriaus darbuotojai, o atsakovas reagavo į jį pagal norminių teisės aktų ir Santaros klinikose nustatytą tvarką. Todėl apeliantė nepagrįstai sutapatina darbuotojų kreipimąsi su darbdavio paskleista informacija.

Nuoroda į CK 2.24 straipsnį negali pakeisti pareigos įrodyti, kad būtent atsakovas paskleidė ieškovės garbę ir orumą žeminančią informaciją, kad ši informacija buvo paskleista neteisėtai ir kad būtent dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovei kilo (ar bent galėjo kilti) neturtinė žala. Jei proceso šalis remiasi tam tikra teisės norma, nereiškia, kad teismas privalo pritarti jos pasirinktam teisiniam kvalifikavimui.

Teismas vertino darbuotojų Rašto atsiradimo aplinkybes, liudytojų parodymus, Reagavimo komandos veiksmus, ilgalaikę situaciją Skyriuje bei tai, kaip į ją reagavo darbdavys. Teismo nustatyta situacija kolektyve buvo reikšminga ne todėl, kad būtų sprendžiamas klausimas, ar ieškovė yra „maloni“ ar „nemaloni“ kolegė, bet todėl, kad būtent ši situacija buvo darbuotojų kreipimosi, Reagavimo komandos veiklos ir vėlesnių darbdavio sprendimų priežastis.

Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad nagrinėjamoje byloje būtent atsakovui turėjo būti taikoma CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga įrodyti paskleistų duomenų atitiktį tikrovei. Aptariama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė taikoma tik nustačius, kad atsakovas yra ginčijamų duomenų skleidėjas. Tačiau nagrinėjamoje byloje būtent ši aplinkybė nebuvo nustatyta ir apeliantės nebuvo ne tik įrodyta, bet nebuvo ir įrodinėjama. Priešingai, byloje nustatyta, kad Raštą parengė ir pasirašė Skyriaus darbuotojai, o Santaros klinikos šį dokumentą gavo bei reagavo į jame išdėstytą informaciją vykdydamos pareigą užtikrinti saugią ir sveiką darbo aplinką. Atsižvelgiant į tai, apeliantė nepagrįstai siekia CK 2.24 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją taikyti asmeniui (subjektui), kuris nėra ginčo informacijos autorius ir kurio atžvilgiu neįrodyta pati duomenų paskleidimo aplinkybė.

Teismas liudytojų parodymus vertino pagal nagrinėjamo ginčo dalyką, t. y. siekdamas nustatyti, ar Skyriaus kolektyve egzistavo konfliktinė situacija, kokios buvo darbuotojų Rašto atsiradimo priežastys ir ar atsakovas turėjo pagrindą imtis veiksmų pagal jam tenkančias pareigas.

Teismas nesprendė klausimo dėl ieškovės profesinės atsakomybės, gydymo klaidos ar pacientų saugos incidento nustatymo, todėl neturėjo pareigos vertinti medicininės dokumentacijos, profesinės atsakomybės procedūrų ar drausminių nuobaudų taikymo aplinkybių. Reikšminga buvo tai, ar darbuotojų kreipimasis turėjo faktinį pagrindą ir ar atsakovui buvo pagrindas reaguoti į kolektyve susiklosčiusią situaciją.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojų LIU1 ir LIU2 parodymai neturėjo įrodomosios reikšmės, nes šių liudytojų parodymai buvo reikšmingi nustatant, ar kolektyve egzistavo realus faktinis pagrindas darbuotojams kreiptis į darbdavį ir ar Santaros klinikos turėjo pagrindą reaguoti į susidariusią situaciją.

Liudytoja LIU3 teismo posėdyje nurodė ne tik aplinkybes, kurias žinojo iš kolegų, bet ir savo asmeniškai stebėtas situacijas: ieškovės konfliktus su (duomenys neskelbtini) , lankytojais bei viena iš gydytojų, taip pat ieškovės reakciją į darbuotojų kreipimąsi ir vėlesnį elgesį liudytojos atžvilgiu. Liudytoja patvirtino, kad konfliktinė situacija kolektyve buvo ilgalaikė, jog dėl jos buvo kreipiamasi į Skyriaus vadovybę, o vėliau ir į Reagavimo komandą, nes ankstesni bandymai situaciją spręsti nebuvo veiksmingi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šiuos parodymus kaip patvirtinančius darbuotojų Rašto faktinį pagrindą ir aplinkybes, dėl kurių atsakovui kilo pareiga reaguoti į darbuotojų keliamą problemą.

Ieškovė siekia sumenkinti liudytojų LIU5, LIU6 ir LIU7 parodymų reikšmę. Vien aplinkybė, kad LIU5 buvo viena iš Rašto iniciatorių ir pati buvo susidūrusi su konfliktine situacija su ieškove, savaime nepaneigia jos parodymų patikimumo ir įrodomosios galios. LIU6 ir LIU7, būdami tiesioginiai ieškovės vadovai, nuosekliai patvirtino ilgalaikius bendradarbiavimo sunkumus, darbuotojų nenorą dirbti kartu su ieškove, ne kartą reikštus nusiskundimus bei nesėkmingus bandymus situaciją spręsti organizacinėmis priemonėmis. Aplinkybė, kad liudytojai ieškovę vertino kaip kvalifikuotą ir darbui pasirengusią specialistę, savaime nepaneigia jų nuosekliai patvirtintų aplinkybių apie ilgalaikes bendravimo, bendradarbiavimo ir darbo organizavimo su ieškove problemas.

Reagavimo komandos paskirtis nebuvo nustatyti profesinės atsakomybės klausimus, atlikti drausminį tyrimą ar vertinti medicininių incidentų aplinkybes. Reagavimo komandos tikslas buvo įvertinti informaciją apie kolektyve susiklosčiusią konfliktinę situaciją ir pasiūlyti priemones jai spręsti.

Neturinti reikšmės aplinkybė, kad ieškovė neturėjo drausminių nuobaudų, o jos tiesioginiai vadovai ją apibūdino kaip kvalifikuotą ir darbščią darbuotoją. Apeliantė bando profesinę kvalifikaciją sutapatinti su gebėjimu dirbti komandoje, priimti grįžtamąjį ryšį, bendradarbiauti su kolegomis ir vadovais.

Byloje nustatyta, kad Raštą parengė ir pasirašė darbuotojai, o Santaros klinikos, gavusios informaciją apie kolektyve kilusią situaciją, vykdė teisės aktuose nustatytą pareigą ją vertinti ir spręsti. Todėl apeliantės argumentai dėl tariamai nepaneigtos prezumpcijos nepaneigia esminių pirmosios instancijos teismo išvadų, kad darbuotojų kreipimasis turėjo faktinį pagrindą, atsakovas veikė teisėtai, o civilinės atsakomybės sąlygos byloje nebuvo įrodytos.

Pagalbos ir elgesio stebėjimo Plano įgyvendinimas buvo grindžiamas visų susidariusioje situacijoje dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimu, o pati ieškovė šio plano nepripažino, atsisakė su juo sutikti ir pasirinko ginčyti jo pagrįstumą. Reagavimo komandos veikla buvo orientuota į pagalbos ir konfliktų sprendimo priemones, o ne į darbuotojų elgesio kontrolę ar priverstinį elgesio keitimą.

Ieškovės perkėlimas buvo vertinamas kartu su visa kitų darbdavio veiksmų seka ir patvirtino, kad atsakovas nuosekliai ieškojo organizacinių sprendimų situacijai spręsti.

Byloje neįrodyta neturtinė žala ir jos priežastinis ryšys su atsakovo veiksmais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Vien aplinkybė, kad asmuo patiria neigiamų emocinių išgyvenimų ar stresą, savaime nesudaro pagrindo neturtinės žalos atlyginimui, jeigu nėra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai ir priežastinis ryšys tarp tokių veiksmų bei nurodomų pasekmių. Medicininiai dokumentai patvirtina, kad ieškovė kreipėsi medicininės pagalbos, skundėsi stresu, galvos skausmu, miego sutrikimais ar kitais negalavimais. Tačiau jie nepatvirtina, kad šių nusiskundimų priežastis buvo konkretūs atsakovo veiksmai.

Aplinkybė, kad ieškovė po darbuotojų kreipimosi ar vėliau kreipėsi pagalbos į gydytojus, savaime neįrodo, jog būtent atsakovo veiksmai sukėlė jos nurodomus išgyvenimus. Pačios ieškovės konfliktai su kolegomis bei kitos aplinkybės, galėjo turėti įtakos jos emocinei būsenai.

Apeliantės argumentacija grindžiama jos pačios siūloma alternatyvia bylos faktinių aplinkybių ir teisės normų interpretacija. Apeliantė nepateikia nei naujų reikšmingų faktinių aplinkybių, nei tokių teisinių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo veiksmų teisėtumo, jo pareigų vykdymo, civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo ir ieškinio nepagrįstumo. Todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, tas yra būdinga visiškai apeliacijai, o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-339-469/2020).

Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (apelianto prašymas) ir kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios, šalys (jų atstovai) buvo išklausytos teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu. Bylą nagrinėjantis teismas nepripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas.

Dėl CK 2.24 straipsnio (ne)taikymo.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 2.24 straipsnio. Ieškovės teigimu, atsisakęs taikyti CK 2.24 straipsnį teismas: (i) nenustatė tikrojo įrodinėjimo dalyko; (ii) neatribodamas žinių nuo nuomonių neįvertino kiekvieno Rašto teiginio atskirai; (iii) netaikė paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcijos; (iv) neteisingai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei; (v) bendro pobūdžio liudytojų vertinimus apie ieškovės charakterį prilygino konkrečių Rašto teiginių įrodymui; (vi) neištyrė, ar profesinę reputaciją itin sunkiai žeidžiantys kaltinimai dėl pacientų gydymo ir jų saugumo turi faktinį pagrindą; (vii) dėl to netinkamai įvertino ir Darbdavio pareigų pagal DK 30 straipsnį vykdymą; bei (viii) netinkamai susiaurino neturtinės žalos sampratą.

Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pareikštas ieškinys, kuriame yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio faktinis pagrindas, teisinį pagrindą nurodyti šalis neprivalo, nes teisinio pagrindo parinkimas yra teismo pareiga. Rašytiniai paaiškinimai (CPK 186 straipsnis) yra viena iš įrodinėjimo priemonių, tačiau nekeičia ieškinyje pareikšto ieškinio pagrindo, nes jų paskirtis įrodyti egzistuojant įrodinėjamas aplinkybes. Iš ieškinio pagrindo matyti, jog ieškovė Raštą ir jame pateiktus teiginius vertina kaip galimai neatitinkančius tikrovės ir šmeižikiškus, tačiau jį vertino kaip psichologinio spaudimo priemonę, kaip mobingą darbe dėl jos kreipimosi į DGK. Taigi, ieškovė rašytiniais paaiškinimais negalėjo pakeisti ieškinio faktinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo išeiti už ieškinio ribų ir nagrinėti ieškinį pagrindais, kurie nebuvo nurodyti ieškinio pagrinde.

Be to, asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį yra ginami tuo atveju, kai yra nustatoma tokių juridinių faktų visuma:

duomenų paskleidimo faktas;

faktas, kad paskleisti duomenys yra apie ieškovą;

faktas, kad paskleisti duomenys yra žeminančio pobūdžio;

faktas, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės;.

Nesant bent vienos aplinkybės, CK 2.24 straipsnis netaikytinas. Pirmoji aplinkybė, kuri nustatinėtina taikant CK 2.24 straipsnį yra duomenų paskleidimo faktas.

Iš ieškovė ieškinio ir apeliacinio skundo matyti, jog duomenų paskleidimą ieškovė kildina iš ieškovės atžvilgiu surašyto 2025 m. gegužės 2 d. kolektyvinis darbuotojų kreipimosi (tekste sutrumpintai - Raštas), kurį pasirašė 23 darbuotojai. Ginčo, jog duomenų paskleidimas yra įvykdytas Raštu, byloje nėra. Ginčo, jog Raštą pasirašė 23 darbuotojai, byloje nėra. Taigi, kadangi Rašte duomenis surašė ir pasirašė ne atsakovas, o kiti asmenys, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas buvo asmuo paskleidęs duomenis apie ieškovę.

Kadangi ne atsakovas Raštu paskleidė duomenis apie ieškovę, todėl nėra pagrindo pirmosios aplinkybės CK 2.24 straipsnio taikymui – nėra duomenų paskleidimo fakto. Atsižvelgiant į tai, jog ne atsakovas Raštu paskleidė duomenis apie ieškovę, pirmosios instancijos pagrįstai ir teisėtai netaikė CK 2.24 straipsnio teisiškai kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius.

Teismai bylas nagrinėja pareikšto ieškinio ribose. Raštą surašiusiems asmenims ieškovė ieškinio nepareiškė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisės, nei pareigos nagrinėti ginčo nepareikšto ieškinio apimtyje.

Taigi, ieškovės argumentai, susiję su CK 2.24 straipsnio netaikymu ir kylančiomis kitomis pareigomis (pvz. įrodinėjimo pareigos pagal CK 2.24 straipsnio nuostatas paskirstymo, prezumpcijos netaikymo ir t.t.), yra nepagrįsti, atmestini ir plačiau nenagrinėtini.

Dėl DK 30 ir DK 151 straipsnių (ne)taikymo.

teismas nepagrįstai pripažino Rašto teiginius įrodytais ir netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Ieškovė nekvestionuoja kolegų teisės informuoti Darbdavį apie darbo kolektyve kylančias problemas. Tačiau pati teisė pateikti skundą nesuteikia jame esantiems teiginiams tikrumo prezumpcijos. Asmens teisė kreiptis į darbdavį ir klausimas, ar tame kreipimesi kaip faktai pateikti itin sunkūs kaltinimai turi pakankamą pagrindą, yra skirtingi teisiniai klausimai. Faktas, kad darbuotojai turėjo teisę kreiptis, 23 jų pasirašė Raštą, dalis teisme patvirtino turėjusi problemų su ieškove, o Reagavimo komanda į Raštą reagavo, buvo prilygintas išvadai, kad Rašto turinys yra teisingas.

Teismas nepagrįstai Rašto teiginių pagrįstumą siejo su ieškovės „būdu“ ir elgesiu teismo posėdyje. Ginčo dalykas – ar apie ieškovę buvo paskleistos konkrečios tikrovės neatitinkančios ir garbę bei orumą žeminančios žinios bei ar atsakovas, reaguodamas į tokią informaciją, tinkamai vykdė DK 30 straipsnyje nustatytas pareigas.

Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas tinkamai įvykdė pareigą užtikrinti saugią ir orią darbo aplinką pagal DK 30 straipsnio 1 ir 3 dalis. Atsakovo Politika, Reagavimo komanda ar Planas yra tik priemonės įstatymo nustatytai pareigai įgyvendinti, bet ne įrodymas, kad ši pareiga tinkamai įvykdyta. Plano įgyvendinimo trukmė nustatyta „iki sisteminių teigiamų pokyčių“, tačiau reali Plano įgyvendinimo stebėsena nevyko. Ieškovės nesutikimas su Planu atsakovo pareigų nepanaikino, nes ieškovė turėjo teisę ginčyti dokumentą, kuriame ji buvo įvardyta kaip „netoleruotino elgesio“ šaltinis. Dalis Plane nustatytų priemonių buvo adresuota ne ieškovei, o skyriaus vadovams ir visam kolektyvui, kurių nevykdymo negalima pateisinti tuo, kad ieškovė su jai nepalankiu Plano vertinimu nesutiko.

Ieškovės perkėlimas įvyko 2026 m. bylos nagrinėjimo metu, t. y. praėjus maždaug metams nuo Rašto atsiradimo ir po to, kai ginčas jau buvo pasiekęs teismą, todėl vėlesnis atsakovo veiksmas negali retrospektyviai patvirtinti, kad 2025 m. gegužės – liepos mėn. ir vėliau atsakovas savo pareigas vykdė tinkamai. Atsakovas reagavo formaliai: nepatikrino sunkiausių Rašto kaltinimų objektyviais duomenimis, juos institucionalizavo Plane, o po Plano priėmimo neužtikrino jame numatytos stebėsenos ir priemonių įgyvendinimo.

DK 30 straipsnio taikymui teismas turėjo nustatyti, ar darbdavys objektyviai patikrino tokių kaltinimų pagrįstumą, ar užkirto kelią darbuotojos stigmatizavimui ir ar savo veiksmais pats neįtvirtino bei nesustiprino žeminančio vertinimo. Rašto turiniu remdamasi Reagavimo komanda Plane problemą įvardijo kaip „(duomenys neskelbtini) IES1 netoleruotiną elgesį“, todėl klausimas, ar pradiniai Rašto kaltinimai turėjo faktinį pagrindą, buvo reikšmingas CK 2.24 straipsnio ir DK 30 straipsnio taikymui. Neatsakius į šį klausimą neįmanoma pagrįstai nuspręsti, ar Darbdavys sprendė objektyviai egzistuojančią problemą, ar, priešingai, savo vidiniu mechanizmu įtvirtino ir institucionalizavo nepatikrintus vienos darbuotojos reputaciją žeminančius kaltinimus.

Su šiais apeliantės teiginiais nesutiktina.

Ginčo dalykas buvo ne ar apie ieškovę buvo paskleistos konkrečios tikrovės neatitinkančios ir garbę bei orumą žeminančios žinios (CK 2.24 straipsnis), bet ar Darbdavys, reaguodamas į Raštu gautą informaciją, tinkamai vykdė teisės aktų nustatytas pareigas ir neatliko DK 30 straipsnyje nustatytų neteisėtų veikų.

Ieškovės teigimu, jos atžvilgiu buvo taikytas mobingas.

Lietuvos Respublikos DK 24 straipsnyje numatyta, kad darbo santykio dalyviai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise; darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų; savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų; kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo; jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais.

DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys privalo sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar darbuotojų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į darbuotojo ar darbuotojų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar darbuotojų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad smurtas ir priekabiavimas, įskaitant psichologinį smurtą, smurtą ir priekabiavimą dėl lyties (smurtas ir priekabiavimas nukreiptas prieš asmenis dėl jų lyties arba neproporcingai paveikiantis tam tikros lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą), – bet koks nepriimtinas elgesys ar jo grėsmė, nesvarbu, ar nepriimtinu elgesiu vieną kartą ar pakartotinai siekiama padaryti fizinį, psichologinį, seksualinį ar ekonominį poveikį, ar nepriimtinu elgesiu šis poveikis padaromas arba gali būti padarytas, ar tokiu elgesiu įžeidžiamas asmens orumas arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka ar (ir) atsirado arba gali atsirasti fizinė, turtinė ir (ar) neturtinė žala.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų banke pateikiamas mobingo apibrėžimas: mobingas arba grupinis psichologinis engimas – tai ilgalaikis sistemingas psichologinis teroras, kurį grupė taiko vienam asmeniui. Darbo teisiniuose santykiuose mobingas – darbuotojo ar darbuotojų grupės nevienkartinio pobūdžio elgesys, kai kolektyvo pajuokai pateikiamos asmeninės ir profesinės kito asmens savybės, laidomos pašaipios pastabos apie darbuotoją ar asociatyvūs juokai, sukuriama priešiška ir neetiška aplinka, kurioje darbuotojas jaučiasi užgauliojamas, žeminamas ir ujamas, yra draudžiamas ir vertikaliųjų hierarchinių ryšių kontekste, ir horizontaliuosiuose kolegų santykiuose.

Teismų praktikoje nurodoma, kad nepriimtino elgesio išraiškos, kurios kenkia darbuotojo emocinei, o sunkiais atvejais – psichinei ir fizinei sveikatai, gali būti: nepriimtinas ar nepageidaujamas fizinis kontaktas (pavyzdžiui, fizinis prisilietimas; glostymas, plekštelėjimas, grybštelėjimas, siekimas prisiliesti (apkabinti), prisitraukti arčiau kito asmens ir kt.) ar tokio fizinio kontakto reikalavimas; nepadoraus turinio informacijos demonstravimas ar siuntimas; įkyrus domėjimasis apie privatų gyvenimą, intymius santykius; nepageidaujami komentarai dėl išvaizdos, kūno formos, aprangos; įžeidžiantys juokai, patyčios, apkalbos, gandai, šmeižtas, užgaulūs gestai; tyčinis darbuotojo izoliavimas darbinėje veikloje; informacijos, nesusijusios su darbuotojo funkcijomis, apie jį rinkimas ir (arba) platinimas; elgesys, kuriuo siekiama riboti asmens apsisprendimo laisvę; poveikis darbuotojui, siekiant tam tikrų su darbu nesusijusių funkcijų (paslaugų) atlikimo (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1666-855/2023, 15 punktas).

Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją procesinių pareigų paskirstymo taisyklę ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (CPK 135 straipsnis). Šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus civilinio proceso normose nustatytas išimtis (CPK 178, 182 straipsniai), tačiau kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-10-777/2024, 41-43 punktai ir juose nurodyta praktika).

Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas). Teismas įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 64 punktas). Pagal įrodymų vertinimo taisykles nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010, 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje NR. e3K-3-28-701/2020, 57 punktas).

Taigi, ieškovė, teikdama, jog jos atžvilgiu buvo atliekami DK 30 straipsnyje nurodytos veikos, privalėjo įrodyti, jog jos atžvilgiu atsakovas taikė mobingą, tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis). Vietoj savo įrodinėjimo pareigos vykdymo, ieškovė bandė perkelti įrodinėjimo pareigą atsakovui, kuris turėtų įrodyti, jog taikė mobingą ieškovės atžvilgiu.

Byloje nėra ginčo, jog Raštą surašė ir pasirašė 23 ieškovės bendradarbiai. Ieškovės nurodoma aplinkybė, jog iš pradžių Raštas buvo nepasirašytas darbuotojų, neturi teisinės reikšmės, nes byloje liudytojais apklausti Raštą pasirašę asmenys patvirtino, jog Raštą pasirašė ir jis atitiko jų valią ir nuomonę.

Aplinkybė, jog ieškovė buvo pasikreipusi į DGK dėl atsakovo galimai neteisėtų veikų negali būti vertinama kaip ribojanti kitų bendradarbių teises teikti skundus ar raštus dėl pačios ieškovės veikų, jei nėra duomenų, kad atsakovas buvo organizatorius ar Raštas atsirado atsakovo iniciatyva, todėl ieškovės teiginiai dėl retaliacijos atmestini, kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis).

Aplinkybėms, nurodytoms Rašte spręsti galioja atsakovo lokaliais teisės aktais nustatyta tvarka.

VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2022 m. birželio 3 d. Įsakymu Nr. V-522 buvo patvirtinta VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų nulinės tolerancijos smurtui bei smurto apraiškų darbo aplinkoje prevencijos ir psichosocialinių darbo sąlygų gerinimo politika (tekste sutrumpintai – Politika), kuria nustatyta tvarka, kokių veiksmų privalu imtis paaiškėjus galimų įvairių smurto formų apraiškų darbo aplinkoje. Politika vėliau - VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2024 m. kovo 15 d. Įsakymu Nr. V-215, buvo išdėstyta nauja redakcija.

Įgyvendinant Politiką VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose nuo 2022 metų veikia Reagavimo komanda, kuri buvo atnaujinta VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2025 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. V-455 „Dėl viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Reagavimo komandos sudarymo“) (sutrumpintai tekste - Reagavimo komanda), kuri nagrinėja situacija arba atvejį, apibrėžiamą kaip probleminė ar konfliktinė situacija, dėl kurios darbuotojas kreipiasi į Reagavimo komandą ir kurios metu galimas ar įtariamas Darbuotojų elgesio kodekso nuostatų pažeidimas (Reagavimo komandos darbo reglamento 3.10 punktas).

Reagavimo komandos uždaviniai ir funkcijos yra nustatytos Reagavimo komandos darbo reglamento 5.2 punkte. Reagavimo komandos teisės ir pareigos nustatytos Reagavimo komandos darbo reglamento 5.3 punkte, kur be kita ko nurodoma, jog Reagavimo komanda renka informaciją susijusią su analizuojamu atveju ir informuoja įgaliotą asmenį, jei nagrinėjimo metu išaiškėja norminių teisės aktų pažeidimai arba įtariami tokie aktų pažeidimai. Pagal Reagavimo komandos darbo reglamento 5.5.12 punktą, atvejo nagrinėjimą Reagavimo komanda baigia vienu iš 4 galimybių: pirma, priima sprendimą perduoti atvejį nagrinėti Etikos komisijai; antra, priima sprendimą perduoti atvejį nagrinėti Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriui, Vidaus audito tarnybai ar Korupcijos prevencijos grupei dėl galimo darbo pareigų pažeidimo; trečia, parengia ir pateikia Pagalbos ir elgesio stebėjimo planą (tekste sutrumpintai – Planas); ketvirta, konstatuoja, jog atvejo dalyviai pretenzijų nebeturi.

Nagrinėjamu atveju, Reagavimo komanda rinko informaciją, apklausė 19 darbuotojų, surašė 2025 m. liepos 4 d. IES1 elgesio apibendrinimą, remiantis surinkta informacija pokalbių su skyriaus darbuotojais ir (duomenys neskelbtini) metu. Reagavimo komanda turi pareigą išnagrinėti atvejį per kuo trumpesnį laiką (Darbo reglamento 5.3.2.4 punktas). Reagavimo komanda, remdamasi surinkta medžiaga, parengė ir pateikė suinteresuotoms šalims Planą, kas leidžia daryti išvadą, jog nebuvo nustatyti tokie pažeidimai, kurie būtų pagrindu kreiptis į aukščiau minėtas institucijas (Etikos komisiją ar įgaliotus skyrius). Reagavimo komanda Rašte nurodytų faktų nenustatinėjo ir nepatvirtino, tačiau nustatė, jog kolektyve yra susidariusi situacija, kurią būtina spręsti ir galima išspręsti įgyvendinant Planą.

VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose veikia Etikos komisija, patvirtinta 2022 metais, vėliau atnaujinta VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2025 m. balandžio 4 d. Įsakymu Nr. V-284 „Dėl viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Etikos komisijos sudarymo ir darbo reglamento patvirtinimo“. Jos kompetencija yra vykdyti VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų darbuotojų elgesio kodekso nuostatų galimų pažeidimų tyrimus Etikos komisijos darbo reglamente nustatyta tvarka ir terminais. Taip pat 2022 m. gegužės 13 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-441 yra patvirtintas Santaros klinikų darbuotojų elgesio kodeksas, nustatantis pagrindinius Santaros klinikų darbuotojų elgesio principus ir normas.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad įvertinus minėtų darbdavio priimtų lokaliais aktais patvirtintų vidinių tvarkų turinį ir veikimo principus, akivaizdu, kad Santaros klinikose veikiančiai Reagavimo komandai nėra suteikti įgaliojimai spręsti darbo pareigų pažeidimo klausimus, tačiau šie įgaliojimai suteikti Etikos komisijai. Reagavimo komandai suteiktų įgalinimų apimtis - organizacinėmis ir psichologinėmis priemonėmis siekti padėti darbuotojams išspręsti jiems iškilusias problemas darbo aplinkoje. Galimų situacijų tyrimą Reagavimo komanda atlieka aiškiai ir konkrečiai išreikštų darbuotojų raštiškų ar žodinių nusiskundimų pagrindu.

Ieškovė iš esmės nesutinka su Rašto turiniu, vertina jį, o taip pat atsakovo veiksmus kaip ją žeminančius ir šmeižiančius, nurodydama, kad Rašte įvardinti teiginiai abstraktūs, nekonkretizuoti ir pan., abejoja dėl Rašto surašymo laiko ir jo pasirašymo, taip pat nesutinka su Reagavimo komandos sudarytu Planu, situacijos vertinimu Plane ir siūlomais sprendimais, laiko juos tendencingais ir sistemiškai pažeidžiančiais ieškovės garbę ir orumą, turinčiais akivaizdžių mobingo ir psichologinio smurto apraiškų, kas sąlygojo jai neturtinės žalos padarymą.

Raštas buvo tinkama ir pakankama prielaida sudaryti Reagavimo komandą bei Reagavimo komandai atlikti tyrimą pagal atsakovo lokaliais teisės aktais nustatytą tvarką. Reagavimo komanda atlieka tyrimą ne Santaros klinikų Darbuotojų elgesio kodekso nuostatų ir Etikos komisijos darbo reglamente nustatyta tvarka, bet pagal kompetenciją atlieka situacijos vertinimą ir organizacinėmis bei psichologinėmis priemonėmis siekia padėti darbuotojams išspręsti jiems iškilusias problemas darbo aplinkoje. Reagavimo komandos kompetencija atskirta nuo Etikos komisijos, abiejų funkcijos skirtingos ir nėra dubliuojamos. Atsakovas neignoravo darbuotojų Rašte keliamos problemos ir nesiėmė pasyvaus stebėtojo vaidmens, bet reagavo pagal Santaros klinikose galiojančią vidaus aktais nustatytą tvarką, pasitelkdamas Reagavimo komandą, organizavo situacijos vertinimą, parengė Planą bei vėliau ėmėsi papildomų organizacinių priemonių, siekdamas stabilizuoti darbo santykius ir užtikrinti saugią darbo aplinką visiems darbuotojams. Reagavimo komandos atliktas situacijos vertinimas nenustatė Rašte nurodomų faktų, kurie sudarytų prielaidas kreiptis į Etikos komisiją, tačiau nustatė, jog kolektyve esama situacija gali būti išspręsta parengiant Planą. Vėliau ieškovė, jai pačiai sutinkant buvo perkelta dirbti į kitą padalinį, išsaugant darbo funkcijas, darbo krūvį ir darbo užmokestį. Tokie darbdavio veiksmai patvirtina atsakovo netoleranciją jokioms įtampoms darbo aplinkoje ir siekį išspręsti susidariusias konfliktines situacijas. Toks atsakovo elgesys negali būti vertinamas kaip neteisėtas ir/ar mobingas ieškovės atžvilgiu.

Reagavimo komanda sprendė ne atskirų darbuotojų vertinimų (teiginių) teisingumo klausimus, bet nagrinėjo ir sprendė ar darbuotojų Raštas turėjo faktinį pagrindą ir kaip galima būtų pašalinti Rašte nurodomas įtampos kolektyve priežastis.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes atmestini ieškovės teiginiai, jog Raštas turi būti vertinamas kaip šmeižtas ir psichologinio spaudimo priemonė, o jo turinys – neturintis įrodomosios vertės ir pažeidžiantis darbuotojos garbę bei orumą, jog darbdavio neveikimas, neinicijavus jokio objektyvaus tyrimo dėl šio Rašto tikrumo ar teiginių pagrįstumo, o vietoj to pačios ieškovės kaltinimas Reagavimo komandos rankomis, rodo darbdavio pareigos užtikrinti saugią psichologinę darbo aplinką pažeidimą. Taigi, šie ieškovės teiginiai nepagrįsti.

Ieškovė nepagrįstai teigia, jog Planu buvo patvirtintas jos veikų neteisėtumas, nes Plane neva nurodoma, kad nagrinėjamas ieškovės netoleruotinas elgesys. Kaip matyti iš Plano įžanginės dalies, Plano objektas (identifikuota problema) buvo ieškovės netoleruotinas elgesys. Elgesys įvardintas netoleruotinu remiantis Rašte išdėstytomis aplinkybėmis ir pasikalbėjus su darbuotojais. Plano tikslas buvo nagrinėti, spręsti ir taikyti intervencijas, reaguojant į darbuotojų kreipimąsi dėl galimo ar įtariamo DEK pažeidimo. Planas rėmėsi Raštu ir minėta 19 darbuotojų apklausa. Minėtuose dokumentuose darbuotojų buvo nurodytas netoleruotinas ieškovės elgesys, todėl Plane identifikuojant problemą ir nurodomas teiginys – netoleruotinas ieškovės elgesys, turėjo pagrindą, bet tai nėra Reagavimo komandos padaryta išvada, tik identifikuota problema ir pateikiamos psichologinės ir organizacinės pagalbos priemonės. Taigi, ieškovės teiginiai, jog buvo padaryta išvada, yra nepagrįsti.

Ieškovė nepagrįstai teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino Rašto teiginius įrodytais. Sprendime pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Rašto teiginių tikrumo. Teismas nagrinėjo ir pasisakė dėl to, ar atsakovas tinkamai reagavo į Raštą ir tinkamai suvaldė situaciją.

Nesutiktina ir su ieškovės teiginiais, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad Darbdavys tinkamai įvykdė pareigą užtikrinti saugią ir orią darbo aplinką pagal DK 30 straipsnio 1 ir 3 dalis; kad atsakovo Politika, Reagavimo komanda ar Planas neįrodo, kad ši pareiga konkrečioje situacijoje faktiškai įvykdyta; kad reali Plano įgyvendinimo stebėsena nevyko; kad ieškovės nesutikimas su Planu Darbdavio pareigų nepanaikino, todėl dalis Plane nustatytų priemonių, kurios buvo adresuotos skyriaus vadovams ir visam kolektyvui, kurių nevykdymo negalima pateisinti tuo, kad ieškovė su jai nepalankiu Plano vertinimu nesutiko.

Plano tinkamas įvykdymo tinkamumas yra visa eilė priemonių, kurias turėjo vykdyti tiek kiti darbuotojai, tiek ieškovė. Ieškovė, pati atsisakydama vykdyti Planą, neturi teisės teigti, jog Planas neįvykdytas tinkamai, nes Plano tinkamumo įvykdymas rėmėsi ir pačios ieškovės Plane nurodytų veikų atlikimu, kurias ieškovė atsisakė vykdyti.

Aplinkybė, kad ieškovės perkėlimas įvyko 2026 m. bylos nagrinėjimo metu, t. y. praėjus maždaug metams nuo Rašto atsiradimo ir po to, kai ginčas jau buvo pasiekęs teismą, neturi teisinės reikšmės bylai, nes byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų vilkinęs, atidėliojęs ar kitaip vengęs perkelti ieškovę.

Nesutiktina su ieškovės teiginiais, kad DK 30 straipsnio taikymui teismas turėjo nustatyti, ar darbdavys objektyviai patikrino Rašte nurodytų kaltinimų pagrįstumą, ar užkirto kelią darbuotojos stigmatizavimui ir ar savo veiksmais pats neįtvirtino bei nesustiprino žeminančio vertinimo; kad Rašto turiniu, remdamasi Reagavimo komanda, Plane problemą įvardijo kaip „(duomenys neskelbtini) IES1 netoleruotiną elgesį“; kad klausimas, ar pradiniai Rašto kaltinimai turėjo faktinį pagrindą, buvo reikšmingas CK 2.24 straipsnio ir DK 30 straipsnio taikymui.

Kaip jau minėta, DK 30 straipsnio taikymui nei atsakovas, nei teismas neprivalėjo nustatyti ar rašte nurodytos aplinkybės neabejotinai faktiškai egzistavo. Jau minėta, jog Raštas yra visų darbuotojų teisė, ką pripažino ir pati ieškovė, kreiptis į darbdavį dėl darbų sąlygų (ne)tinkamumo. Nagrinėjamu atveju buvo sudaryta Reagavimo komanda, kuri pasiaiškinusi situaciją, sudarė Planą situacijai suvaldyti. Rašte nurodytų faktų nustatymas galėjo būti pagrindu kreiptis į atsakovo Etikos komisiją, tačiau faktų nenustačius nebuvo kreiptasi į Etikos komisiją. Reagavimo komandos paskirtis nebuvo nustatyti profesinės atsakomybės klausimus, atlikti drausminį tyrimą ar vertinti medicininių incidentų aplinkybes. Reagavimo komandos tikslas buvo įvertinti informaciją apie kolektyve susiklosčiusią konfliktinę situaciją ir pasiūlyti priemones jai spręsti. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog ieškovė nepagrįstai vertina Reagavimo komandos veiklą pagal profesinio pažeidimo tyrimui taikomus standartus ir iš tokių prielaidų daro klaidingą išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą. Taigi, Reagavimo komanda veikė jos kompetencijų ribose, jokiuose dokumentuose nėra nustatyta, jog visi faktai pasitvirtino. Reagavimo komanda nustatė, jog yra konfliktinė ir netoleruotina situacija, kurią galima išspręsti psichologinėmis ir organizacinėmis priemonėmis. Ieškovė, kaip sąžininga darbuotoja, galėjo ir privalėjo vykdyti Plane jai pareigas, tačiau to nedarė. Asmuo, nevykdantis Plane numatytų savo pareigų neturėtų reikalauti ir kaltinti kitų, kad Planas nebuvo tinkamai įvykdytas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ieškovės teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.

Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, vadovaujantis įrodymų pakankamumo bei kitomis įrodinėjimo civiliniame procese taisyklėmis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nenustatyto ir neįrodyto byloje sistemingo ir nepriimtino, ieškovės garbę ir orumą pažeidžiančio atsakovo, kaip darbdavio elgesio, turinčio mobingo, psichologinio smurto požymių, dėl priešiško, žeminančio ar įžeidžiančio atsakovo ir vadovaujančias pareigas turinčių jos darbuotojų nusistatymo ieškovės atžvilgiu, su kuriomis ieškovė nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu siejo mobingą ir psichologinį smurtą jos atžvilgiu (DK 30 straipsnis).

Kaip minėta, apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; V. de H. v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu ieškovės apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, atsakovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Atsakovas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neprašė, todėl jo bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija,

nutaria:

atmesti ieškovės IES1 apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.