Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Venckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. Ž. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria T. Ž. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2026 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-12349-2026 tenkintas iš dalies ir sutrumpintas paskirtos specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Nors apylinkės teismas pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau tai lėmė tik administracinio poveikio priemonės sutrumpinimą dviem mėnesiams. Greičio viršijimas nebuvo nulemtas sąmoningų ir kryptingų veiksmų. Nusižengimas buvo padarytas netyčia dėl susiklosčiusios eismo situacijos. Apeliantas didino greitį, nes siekė išvengti pavojingos situacijos kelyje, kuri buvo sąlygota greta buvusių kitų transporto priemonių. Šiuo konkrečiu atveju greitis buvo viršytas trumpą laikotarpį, siekiant aplenkti kitą automobilį, nesant galimybės saugiau sumažinti greičio. Viską lėmė sudėtinga eismo situacija, o ne apelianto chuliganiškos paskatos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

T. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliaciniu skundu apeliantas T. Ž. neginčija padaryto administracinio nusižengimo kvalifikacijos ir administracinio nusižengimo, numatyto ANK 416 straipsnio 6 dalyje, faktinių aplinkybių, tačiau kelia paskirtos administracinio poveikio priemonės individualizavimo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose, t. y. pasisakys tik dėl to, ar T. Ž. buvo tinkamai nustatytas administracinio poveikio priemonės terminas. Tai, kad apeliantas nesutinka su priimtu procesiniu sprendimu ir jame pateiktais argumentais, nereiškia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos, gali būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, tai yra nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytas nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-34-507/2015, 2AT-20-942/2016, e2AT-85-697/2016, 2AT-5-303/2017, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021). Tokiu išaiškinimu vadovaujamasi ir sprendžiant dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų (ne)taikymo skiriant administracinio poveikio priemones.

Remiantis teismų praktika, nukrypimas nuo bendrųjų administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonių skyrimo taisyklių galimas, kai byloje esančių reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių tiek padarytą administracinį nusižengimą, tiek nusižengimą padariusį asmenį, tiek kitas ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodytas aplinkybes, visuma leidžia padaryti išvadą apie mažesnį administracinio nusižengimo, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, ir (ar) jį padariusio asmens pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-47-976/2022, 2AT-39-648/2023, 2AT-2-387/2024, 2AT-22-648/2024). Tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-9-746/2015, 2AT-88-697/2016, 2AT-38-895/2019, 2AT-36-387/2021, 2AT-39-648/2023, 2AT-1-654/2025).

Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad apeliantas T. Ž. 2026 m. balandžio 28 d. kelyje (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Lexus IS 350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), viršijo nustatytą 80 km/h leistiną greitį, kadangi važiavo 136 km/h greičiu (įvertinus paklaidą). Apeliantas, vairuodamas transporto priemonę, nustatytą greitį viršijo daugiau kaip 50 km/h, tokiais savo veiksmais neabejotinai sukėlė pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai bei gyvybei, todėl šio administracinio nusižengimo pavojingumas visuomenei akivaizdus. Tuo tarpu nors apeliantas T. Ž. skunde akcentuoja aplinkybes, kad dėl jo padaryto administracinio nusižengimo niekas nenukentėjo, jis galėjo būti sąlygotas kitų keliu važiavusių transporto priemonių, tačiau tokios aplinkybės niekaip nemažina padaryto pažeidimo pavojingumo. Įstatymo leidėjas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 416 straipsnio 6 dalyje, padarymą sankcijoje numatęs itin griežtą nuobaudą, tuo tik pabrėžė pažeidimo sunkumą ir jo galimų pasekmių svarbą visuomenėje. Be kita ko, įstatymų leidėjas numatė griežtesnę atsakomybę pradedantiesiems vairuotojams už tokį pažeidimą. Taigi, skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, tačiau tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Kaip jau buvo minėta, T. Ž. už ANK 416 straipsnio 6 dalyje numatytą administracinį nusižengimą apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi, pakeičiant Institucijos 2026 m. gegužės 20 d. nutarimą, buvo nustatytas trylikos mėnesių administracinio poveikio priemonės terminas. Tuo tarpu pradedantiesiems vairuotojams už tokį pažeidimą privaloma skirti šią administracinio poveikio priemonę laikotarpiui nuo vienų metų iki vienų metų ir šešių mėnesių. Dėl to akivaizdu, kad apeliantui buvo skirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas, kurios dydis yra artimas minimaliam. Aukštesniojo teismo vertinimu, aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą dar labiau švelninti apelianto padėtį – nėra.

Skundą nagrinėjantis apygardos teismas pažymi, kad tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek skunde apeliacinės instancijos teismui, nurodytos analogiškos aplinkybės dėl apelianto siekio neprarasti darbinės veiklos, jo būtinybe rūpintis artimaisiais, nėra jo atsakomybę ypatingai švelninančios aplinkybės, galinčios lemti išskirtinį administracinės nuobaudos švelninimą, tačiau yra vertinamos sprendžiant, kokio dydžio nuobauda turėtų būti skiriama jos sankcijos ribose (ANK 34 straipsnio 1 dalis). Nors padarytas administracinis nusižengimas nesukėlė jokių pasekmių ar nepatogumų kitiems asmenims, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad T. Ž. padarė pavojingą administracinį nusižengimą ir skundžiama apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi jam buvo sumažintas iki artimo minimalaus dydžio administracinio poveikio priemonės terminas. Pažymėtina, kad skundžiamoje pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje buvo pripažinta apelianto atsakomybę švelninanti aplinkybė, ką įvertinus ir buvo priimtas sprendimas sumažinti administracinio poveikio priemonės terminą. Dėl to negalima teigti, kad apylinkės teismas būtų formaliai nagrinėjęs apelianto skundą dėl Institucijos nutarimo ir neatsižvelgęs į apelianto pateikiamus duomenis. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad apeliantas vairuodamas automobilį „Lexus IS 350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), viršijo nustatytą 80 km/h leistiną greitį net 56 km/h, t. y. važiavo 136 km/h greičiu. Akivaizdu, kad leistinas greitis buvo reikšmingai viršytas. Įvertinus tokį greičių skirtumą, negalima daryti vienareikšmiškų išvadų, kaip daro apeliantas, jog tai buvo tik momentinis atvejis ir leistinas greitis buvo viršijamas tik trumpą laikotarpį. Pats apeliantas skunde nurodo tai, kad važiuojant kelyje buvo ir kitos transporto priemonės. Tokias faktines aplinkybes patvirtina ir byloje esančios greičio matuoklio nuotraukos, kuriose matyti, kad už apelianto automobilio važiuoja kitos transporto priemonės. Tai taip pat patvirtina anksčiau minėtą aplinkybę, jog apeliantas T. Ž. kėlė realų pavojų ir kitiems asmenims. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas ir anksčiau buvo baustas už padarytus administracinius nusižengimus. Be kita ko, skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje buvo pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad apeliantas 2025 m. rugpjūčio 25 d. buvo baustas pagal ANK 416 straipsnio 4 dalį už leistino greičio viršijimą. Savo ankstesnių baustumų aplinkybių apeliantas skunde neneigia. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas jau ne pirmą kartą padaro panašaus pobūdžio administracinį nusižengimą, tai taip pat leidžia spręsti, kad jis nėra linkęs visais atvejais pavyzdingai vairuoti transporto priemones ir laikytis įstatymais nustatytos tvarkos. Iš esmės tai leidžia manyti, kad apeliantas nepadarė išvadų dėl savo ankstesnio neteisėto elgesio.

Apelianto T. Ž. apeliaciniame skunde nurodytos jį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, kad jis dirba (UAB (duomenys neskelbtini) logistikos vadovu, vykdydamas individualią veiklą moko mokinius), rūpinasi močiute bei kitos aplinkybės yra iš esmės būdingos didžiajai daliai piliečių bei nustatomos daugumoje tokios kategorijos bylų, todėl nėra ypatingai jo atsakomybę švelninančios aplinkybės ir niekaip nepagrindžia, kodėl paskirta artima minimalaus dydžio administracinio poveikio priemonės trukmė nagrinėjamu atveju turėtų būti pripažinta neproporcinga. Tai, kad teisė vairuoti transporto priemones yra susijusi su administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir jo šeimos ar artimųjų gerove, nesudaro pagrindo šią situaciją vertinti jo naudai, nes šią aplinkybę prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus privalėjo įvertinti jis pats, o to nepadaręs, prisiėmė pasekmių, kilusių jam dėl padaryto pažeidimo, riziką. Pastebėtina ir tai, kad T. Ž. skundą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis pripažino, kad turi tėvus, jie dirba. Dėl to negalima daryti kategoriškų išvadų, kad išimtinai tik pats apeliantas galėtų rūpintis savo močiute. Be kita ko, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas neatima galimybės T. Ž. dirbti tokius darbus, kurie būtų nesusiję su vairavimu. Apeliantas T. Ž., prieš darydamas minimą administracinį nusižengimą, privalėjo numatyti visas galimas neigiamas savo tokio neteisėto elgesio pasekmes ir savo elgesį kontroliuoti taip, kad tų pasekmių būtų išvengta. Šiame kontekste pabrėžtina, kad asmuo, puoselėdamas savo darbinę veiklą, kuri susijusi su teisės vairuoti transporto priemones reikalingumu, turi būti itin atidus bei rūpestingas ir iš anksto numatyti savo elgesio pasekmes, vertinti jų pavojingumą ir galimus neigiamus padarinius, kurie kiltų atliekant vienokius ar kitokius veiksmus. Apeliaciniame skunde nurodytos pakankamai gyvenimiškai įprastos aplinkybės negali būti laikomos išskirtinėmis, suteikiančiomis galimybę T. Ž. taikyti švelnesnę nuobaudą, nei už analogiškus pažeidimus baudžiami kiti teisės pažeidėjai. Asmeniniai pažeidėjo ir jo šeimos narių poreikiai negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo ir visuomenės interesų. Apeliantas T. Ž., norėdamas ir toliau tinkamai pasirūpinti savo ir savo šeimos narių gerove, vykdyti darbinę veiklą, gali pasirinkti kitą transporto priemonę tai pačiai veiklai vykdyti, kuriai nereikalinga teisė vairuoti transporto priemones arba pasirinkti kito pobūdžio darbą. Tai, kad po padaryto administracinio nusižengimo T. Ž. pilnai pripažįstą kaltę bei kritiškai vertina savo veiksmus, taip pat niekaip negali būti laikytina išskirtine aplinkybe. Vien tik apelianto pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas šiuo atveju neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje sumažindamas Institucijos 2026 m. gegužės 20 d. nutarimu paskirtą administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo terminą vertino visas reikšmingas aplinkybes. Kaip minėta, apylinkės teismas atsižvelgė bei įvertino tai, kad apeliantas pripažino kaltę ir gailėjosi dėl savo veiksmų. Nors apeliantas T. Ž. skunde akcentuoja jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, bet prieš tai aptartos aplinkybės neleidžia jį laikyti išskirtinai teigiama asmenybe. Jo paties ankstesni pažeidimai bei padaryto administracinio nusižengimo pavojingumas bei pobūdis taip pat privalo būti vertinami duomenų visumoje. Atsižvelgiant į pavojingo administracinio nusižengimo padarymą, šiuo konkrečiu atveju apelianto atsakomybę švelnina tai, kad jis visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat jo atsakomybę sunkina tai, kad jis tame pačiame ANK straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai, kol dar nepasibaigęs šio kodekso 40 straipsnyje nustatytas terminas (ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Akivaizdu, kad T. Ž. neįvertino savo neteisėto elgesio galimų pasekmių, nors privalėjo tai padaryti. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, ANK nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui bei siekiant atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų, nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnis). Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu.

Aptartų duomenų pagrindu konstatuotina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi pagrįstai iš dalies buvo tenkintas apelianto skundas dėl Institucijos 2026 m. gegužės 20 d. nutarimo, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė bei sumažintas administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo terminas iki trylikos mėnesių. Pagrindo dar labiau mažinti minėtos administracinio poveikio priemonės termino nenustatyta. Šiuo konkrečiu atveju administracinio poveikio priemonė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, atitinka administracinio nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti, todėl tenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. Ž. apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartis paliktina nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartį nepakeistą ir T. Ž. apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.