Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės ATS1 apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos ir nuostolių priteisimo bei atsakovės ATS1 priešieškinį ieškovui IES1 dėl nuostolių priteisimo.

Teismas n u s t a t ė : Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 4 700 Eur skolos, 1 500 Eur nuostolių už pretenzijos parengimą, 26,23 Eur nuostolių už pareiškimo parengimą notarui, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 2019 m. gegužės 3 d. tarp ieškovo, kaip pirkėjo, ir A.K., kaip pardavėjo, buvo sudaryta preliminarioji garažo pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu buvo sutarta garažą parduoti ieškovui už 3 200 Eur sumą. Tą pačią dieną sumokėta 1 700 Eur suma ir surašytas garažo priėmimo – perdavimo aktas, leidžiant jį valdyti ir naudoti, tuo pačiu įsipareigojant savo lėšomis atlikti remonto darbus, kurie buvo atlikti ir patirtos nemažos išlaidos. Iki sutarto laiko nesudarius pirkimo – pardavimo sutarties pas notarą ir vėliau pardavėjui pareiškus norą parduoti garažą už didesnę kainą, tarp šalių buvo sutarta, kad ieškovas sumokės dar 3 000 Eur sumą ir iki 2021 m. bus sudaryta notarinė sutartis. Kadangi pardavėjas savo sutarties nerado, 3 000 Eur suma buvo perduota pasirašant vekselį, kaip įsipareigojimą, kad iki nurodytos datos bus sudaryta notarinė pirkimo – pardavimo sutartis, kuri net ir po vekselio apmokėjimo datos daugybę kartų nebuvo sudaryta dėl pardavėjo kaltės, šiam neatvykstant pasirašyti pirkimo – pardavimo sutarties. Ieškovas paaiškino, kad 2024 m. sausio 30 d. kreiptasi į pardavėją ir jo sutuoktinę, t. y. atsakovę, rašytine pretenzija dėl garažo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo, į kurią 2024 m. kovo 28 d. buvo gautas atsakymas, kad A.K. yra miręs, o jo sutuoktinė kategoriškai atsisako sudaryti pirkimo – pardavimo sandorį. Ieškovas pažymėjo, kad mirusiojo A.K. įpėdinė – sutuoktinė ATS1 , t. y. atsakovė, yra perėmusi ne tik teises, bet ir mirusiojo pareigas, todėl nesudarius pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties jai kyla prievolė grąžinti 1 700 Eur sumą restitucijos pagrindu, taip pat grąžinti 3 000 Eur sumą, kurią mirusysis A.K. buvo įsipareigojęs grąžinti pagal vekselį. Dėl šių sumų grąžinimo buvo kreiptasi į atsakovę, tačiau ir jas grąžinti kategoriškai atsisakyta, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl termino kreditoriaus reikalavimo pareiškimui atnaujinimo. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-7978-838/2024 atnaujino pareiškėjui IES1 3 mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui A.K., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdiniams pareikšti, o Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-244-601/2025 nutarė Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Tuo remdamasis ir siekdamas atgauti savo pinigus, 2025 m. balandžio 1 d. ieškovas pateikė pareiškimą Klaipėdos m. pirmajam notarų biurui dėl 4 700 Eur dydžio reikalavimų. Ieškovas nurodė, kad atsakovė vengia vykdyti paveldėtas mirusiojo vyro A.K. turtines prievoles, dėl ko buvo pareikšta pretenzija prašant apmokėti 4 700 Eur skolą ir 1 526,23 Eur nuostolius, t. y. iš viso 6 226,23 Eur, sumą per 30 dienų laikotarpį nuo pretenzijos gavimo dienos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.873 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad pretenzija buvo išsiųsta tiek registruotu gyvenamosios vietos adresu, tiek ir el. (duomenys neskelbtini) neapmokėjo.

Ieškovas nurodė ir tai, kad atsakovė, priimdama palikėjo turtą, paveldėjo ir jo 4 700 Eur skolą ieškovui, kurios grąžinimo visiškai nepagrįstai vengia nuo pat pirmosios sužinojimą apie mirusiojo vyro įsiskolinimą dienos, dėl ko ieškovas buvo priverstas inicijuoti visas teismines procedūras dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo, kreiptis į notarą su pareiškimu ir į įpėdinę su pretenzijomis, kurias pastaroji nuolatos ignoravo, dėl ko ieškovas patyrė žemiau nurodomus nuostolius, o pareiškus ieškinį teisme – ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad už pareiškimo pateikimą notarui sumokėjo 26,23 Eur sumą, o už pretenzijos parengimą sumokėjo 1 500 Eur sumą, kurią atsakovei kyla pareiga atlyginti. Dėl atsakovės vengimo geranoriškai grąžinti skolą ieškovas buvo priverstas kreiptis į notarą, pateikiant pareiškimą, už kurį sumokėjo 26,23 Eur sumą, kuri priskirtina prie nuostolių, numatytų CK 6.249 straipsnio 3 dalyje. Pažymėjo, kad teismų praktikoje protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, kiekvienu atveju yra vertinamos individualiai, remiantis visiško nuostolių atlyginimo principu. Taip pat teismų praktikoje 5 000 Eur suma už pretenzijos (ar atsakymo į ją) parengimą, esant tinkamam pagrindimui, nėra vertinama kaip pernelyg didelė, todėl šiuo atveju 1 500 Eur suma už pretenziją laikytina protinga ir adekvati.

Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip neįrodytą, ieškovo neteisėtais veiksmais gautą 3 690,44 Eur naudą pripažinti atsakovės patirtais nuostoliais ir juos priteisti iš ieškovo atsakovei, iš ieškovo priteisti 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė nurodė, kad ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, jog buvo sudaryta preliminarioji sutartis ir sumokėta 1 700 Eur, neatitinka byloje pateiktų rašytinių įrodymų. Ieškovo įvardijama preliminarioji sutartis neatitinka preliminarios sutarties reikalavimų ir negali būti laikoma preliminariąja sutartimi. Pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, jog sutarties numatyta galutinė kaina už garažą buvo šalių sutarta kita, nei numatyta sutartyje, nėra jokių duomenų, kad šalys tarėsi ir sutarė, jog bus sudaroma notarinė sutartis, nėra jokių duomenų kurie patvirtintų 3 000 Eur perdavimą garažo savininkui A.K., nėra jokių duomenų, kad A.K. būtų neatėjęs pas notarą pasirašyti sutarties ar būtų buvęs įsipareigojęs tai padaryti, taip pat nėra jokių įrodymų, kuo pasireiškė A.K. kaltė dėl ieškovo tariamos preliminariosios sutarties nevykdymo, dėl ko jam kiltų pareiga grąžinti gautus 1 700 Eur. Priešingai nei nurodo ieškovas, į bylą pateikta vekselio kopija neįrodo nei pinigų pagal pirkimo – pardavimo sutartį perdavimo fakto, nei sutarties šalių pirkimo – pardavimo sutartyje sutartos garažo kainos keitimo, nei šalių susitarimo ateityje sudaryti notarinę sutartį. Vertinant viseto principu visumą byloje ieškovo pateiktų įrodymų matyti, kad jie objektyviai neįrodo ieškinyje nurodomų faktinių aplinkybių, sudarančių ieškinio pagrindą, todėl, atsakovės teigimu, ieškinys nurodomu pagrindu negali būti tenkinamas dėl neįrodyto ieškinio elemento – ieškinio pagrindo. Atsakovė nurodė ir tai, kad ieškovo įvardinti 1 500 Eur nuostoliai išskirtinai yra sąlygoti paties ieškovo veiksmų. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas buvo pareiškęs atsakovei net dvi pretenzijas, į kurias atsakovė pareiškė aiškią poziciją, todėl teikti trečią pretenziją nebuvo jokio objektyvaus būtinumo. CK 6.248 straipsnio 4 dalis numato, jeigu prie žalos atsiradimo prisidėjo pats nukentėjęs asmuo, žalos atlyginimas gali būti mažinamas arba žalos atlyginimas visai nepriteisiamas. Šiuo atveju akivaizdu, kad labai brangios pretenzijos sugeneravimui nebuvo jokių realiai egzistuojančių prielaidų, jos tikrasis tikslas lengvai nuspėjamas – siekimas kompensuoti bylinėjimosi išlaidas šio teisinio santykio byloje, dėl termino atnaujinimo kreditoriniam reikalavimui pareikšti, kurioje ieškovas turėtų išlaidų pagrindžiančių dokumentų neteikė ir teismas bylinėjimosi išlaidų nepriteisė.

Atsakovė paaiškino, kad, jos manymu, 2019 m. gegužės 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties pobūdį apsprendžia jos turinys, dalykas ir esminės sąlygos. Kadangi ginčo sutarties dalykas yra nekilnojamojo turto (garažo) pirkimas – pardavimas, tai atitinka nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį. O preliminariosios sutarties dalykas yra šalių susitarimas ateityje sudaryti pagrindinę notarinę sutartį dėl nekilnojamojo daikto pardavimo aptartomis sąlygomis, jokie mokėjimai sudarant preliminariąją sutartį neatliekami. Taigi, atsakovė, įvertinusi 2019 m. gegužės 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties turinį, jos dalyką, nurodomus atsiskaitymus, mano, kad sutarties šalys sudarė ne preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, o garažo pirkimo – pardavimo sutartį, kaip ji ir įvardinta. Kad tai ne preliminarioji sutartis patvirtina ir tai, kad joje net neužsimenama apie notarinės sutarties sudarymą ateityje. Dėl privalomos, įstatymu imperatyviai numatytos notarinės formos nesilaikymo, ieškovo ir atsakovės sutuoktinio sudaryta garažo pirkimo – pardavimo sutartis atitinka CK 1.80 straipsnio nuostatas, kurios numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento. Niekinis sandoris konstatuojamas teismo ex officio, o procesinės teisės nuostatos nenumato niekinio sandorio nuginčijimo. Niekinis sandoris negalėjo ir nesukūrė jokių teisinių pasekmių, o niekinio sandorio pagrindu sudarytas perkamo turto (garažo) perdavimo aktas taip pat negali būti laikomas teisinę galią turinčiu dokumentu. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas be jokio teisinio pagrindo nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2025 m. sausio 24 d. savo reikmėms neatlygintinai valdė atsakovei ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį garažą, taip padarydamas žalą garažo savininkams. Atsakovė pasirinko savo teisių gynimo būdą – reikalauti žalos, įvertintos nuostolių dydžiu, atlyginimo, t. y. prašo ieškovui taikyti deliktinę civilinę atsakomybę (CK 1.138 straipsnis). Atsakovė CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu nuostoliais laiko ieškovo neteisėtų veiksmų pagrindu gautą naudą. Atsakovės teigimu, ieškovo neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad ieškovas nesant tam jokio teisinio pagrindo, neatlygintinai, naudojasi atsakovei ir jos sutuoktiniui priklausančiu garažu. Atsakovė per nekilnojamo turto vertinimo specialistus nustatė, kad jos nuosavybės teise valdomo garažo vieno mėnesio nuomos vidutinė rinkos kaina yra apie 69 Eur (kaina su PVM). Tokiu būdu ieškovas, nemokėdamas nuomos mokesčio, vidutiniškai 65 Eur į mėnesį, per laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2025 m. sausio 4 d. sutaupė 3 690,44 Eur.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis, sumokėjęs visą kainą už garažą ir faktiškai jį valdydamas ir naudodamas, mokėdamas mokesčius, remontuodamas, garažą naudojo de facto kaip teisėtas savininkas, ką patvirtina ne tik pinigų už garažą gavimą patvirtinantys dokumentai, priėmimo – perdavimo aktas, atsakovės paaiškinimai Klaipėdos AVPK, bet ir tai, kad priešieškinyje atsakovė pati prisipažįsta, jog tarp šalių buvo sudaryta ne preliminarioji, o pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis. Ieškovas, būdamas paprastas ir kuklus žmogus, nenorėdamas ilgo bylinėjimosi, apsiriboja tik reikalavimais, susijusiais su savo sumokėtų piniginių lėšų priteisimu, o atsakovė, būdama nesąžininga, vengia ne tik bet kokiais būdais perleisti garažą teisėtam jo valdytojui ir naudotojui, bet ir grąžinti gautas pinigines lėšas bei garaže esančius ieškovo daiktus. Ieškovas nurodė ir tai, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis nurodyta teisės norma, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji rengėsi nuomoti garažo patalpas, nedėjo jokių skelbimų dėl patalpų nuomos, nesudarė jokių nuomos sutarčių, atsakovės šeima faktiškai leido naudotis garažu atsakovui kaip savininkui ir puikiai žinojo, kad ten yra jo daiktai, jis garažą tinkamai naudojo ir prižiūrėjo, todėl atsakovė negalėjo tikėtis gauti jokių pajamų už garažo nuomą. Ieškovas paaiškino, kad atsakovė remiasi tik paviršutiniška konsultacija dėl galimos turto nuomos kainos, kurioje vertintojas aiškiai nurodė, kad konsultacija yra tik informacinio pobūdžio dokumentas (neturintis juridinės galios ir skirtas tik užsakovui), kuris neatitinka turto vertinimo dokumento (turto vertinimo ataskaitos) turinio, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymas bei kiti susiję normatyviniai dokumentai.

Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 2 d. sprendimu ieškovo IES1 ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės ATS1 4 700 Eur skolą, 1 500 Eur nuostolių už pretenzijos parengimą, 26,23 Eur nuostolių už pareiškimo pateikimą notarui, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 6 226,23 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2025 m. liepos 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 340 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Atsakovės ATS1 priešieškinį teismas atmetė.

Teismas nurodė, kad iš sutarties sąlygų matyti, jog šalys susitarė dėl nuosavybės teisės perleidimo iki tam tikros datos – sutarties 3 punkte nurodyta, kad garažas parduodamas už 3 200 Eur, sumokant už jį dalimis: 1 700 Eur sumokama 2019 m. gegužės 3 d. iki priėmimo – perdavimo akto pasirašymo, 1 500 Eur sumokama sutarties įregistravimo nekilnojamojo turto registre dieną, sutarties 5 punkte nurodyta, kad pardavėjas įsipareigoja parduodamą turtą perduoti naudotis pirkėjui 2019 m. gegužės 3 d. pagal priėmimo – perdavimo aktą, kuris yra neatsiejamas šios sutarties dalis, tačiau garažas lieka pardavėjo nuosavybe iki sutarties įregistravimo ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 1 d.

Teismas pažymėjo, kad, nors ieškovas ir patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog nekilnojamojo turto sandoris turi būti patvirtintas notaro, tačiau byloje nėra duomenų, jog A.K. ar ieškovas turi teisinį išsilavinimą, konsultavosi su teisininkais pasirašant dokumentus ir pan.

Teismas taip pat nurodė, kad nors ieškovas ir A.K. sutartyje nurodytos 1 700 Eur sumos neįvardina avansu ar rankpinigiais, bet pagal sutarties sąlygų prasmę matyti, kad tarp šalių buvo susitarta sumokėti vieną dalį susitartos turto kainos pasirašant sutartį, kad užtikrinti sutarties vykdymą ir įskaityti į turto pardavimo kainą, o kita dalis turėjo būti sumokėta įregistravus nuosavybę, t. y. sudarant galutinį sandorį dėl nuosavybės perleidimo. Teismas pastebėjo, kad ieškovas civilinėje byloje Nr. e2YT-7978-838/2024 2024 m. spalio 30 d. teismo posėdyje duodamas paaiškinimus kaip pareiškėjas taip pat nurodė, jog 1 700 Eur perdavė A.K. kaip rankpinigius. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas 2019 m. gegužės 3 d. sutartimi įsipareigojo sumokėti A.K. 1 700 Eur sumą, užtikrinančią vėlesnio sandorio įvykdymą, likusią kainą už turtą įsipareigojo sumokėti A.K. perleidus ieškovui nuosavybės teisę į ginčo garažą,. Šalys taip pat susitarė, kad nuosavybės teisė turi būti perleista, t. y. pagrindinė sutartis turi būti sudaryta, iki 2019 m. rugsėjo 1 d.

Teismas nurodė, kad nors ant garažo priėmimo – perdavimo akto būtent toje jo vietoje dėl turto perdavimo, nėra A.K. parašo, tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog A.K. reiškė pretenzijas ieškovui dėl to, kad ieškovas neteisėtai užėmė jam nuosavybės teise priklausantį garažą, leido garažu naudotis, taip pat į tai, kad akte vis dėlto yra A.K. parašas, patvirtinantis pinigų gavimą, laikė, kad 2019 m. gegužės 3 d. garažo priėmimo – perdavimo aktas yra pasirašytas abiejų šalių.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, 2019 m. gegužės 3 d. sutarties tekstą, šalių elgesį sutarties sudarymo bei jos galiojimo metu, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir įrodyta, jog tarp ieškovo ir A.K. 2019 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, o ne, kaip teigia atsakovė, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis.

Teismas nustatė, kad ieškovo byloje pateiktas 2020 m. sausio 4 d. vekselis nebuvo pateiktas per įstatymo nustatytą terminą apmokėjimui, todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovo pateiktas paprastasis neprotestuotinas vekselis laikytinas rašytiniu įrodymu apie tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Pastebėtina, jog būtent tai, kad ieškovas pasibaigus vekselio apmokėjimo terminui nesikreipė į notarą, taip pat patvirtina ieškovo nurodomas aplinkybes apie jo ir A. K. santykių dinamiką bei tai, kad visi tarp ieškovo ir A.K. pasirašyti dokumentai buvo susiję tęstiniais tarpusavio santykiais.

Nors vekselyje nėra įrašo, jog A.K. gavo vekseliu įsipareigotą grąžinti sumą, atsižvelgiant į iki vekselio pasirašymo tarp ieškovo ir A.K. susiklosčiusius santykius, teismas sprendė, kad labiausiai tikėtina, jog ieškovas perdavė A.K. 3 000 Eur ir, norėdamas turėti kokį nors įrodymą apie piniginių lėšų perdavimą, A.K. paprašė pasirašyti 2020 m. sausio 4 d. vekselį. Taigi, A.K. vekselį pasirašė kaip pinigų iš ieškovo gavimo patvirtinimą.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovo ir atsakovės atstovo paaiškinimus, nustatė, kad ieškovo šios bylos nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai sutampa su civilinėje byloje Nr. e2YT-7978-838/2024 duotais paaiškinimais apie faktines aplinkybes, paaiškinimai nuoseklūs, atitinka byloje pateiktus ir nenuginčytus rašytinius įrodymus, todėl pripažino, kad tarp ieškovo ir A.K. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas A.K. perdavė 4 700 Eur.

Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas bei formuojamą teismų praktiką, atsižvelgęs į tai, kad ieškovo ir A.K. 2019 m. gegužės 3 d. sudarytoje sutartyje nebuvo susitarta dėl netesybų mokėjimo, pagrindinės sutarties nesudarymo atveju, tai, kad byloje nustatyta ir konstatuota, jog ieškovas perdavė A.K. 4 700 Eur tarp jų susiklosčiusių ikisutartinių santykių pagrindu, taip pat į tai, kad byloje nėra ginčo, jog A.K. teises ir pareigas po jo mirties perėmė jo paveldėtoja, t. y. atsakovė, ieškovo reikalavimą tenkinto ir ieškovui iš atsakovės priteisė 4 700 Eur skolą.

Teismas konstatavo, kad ieškovas išlaidas už pareiškimo notarui pateikimą bei pretenzijos atsakovei parengimą faktiškai patyrė, jos neatsiejamai susijusios su ieškovo reikalavimais nagrinėjamoje civilinėje byloje, t. y. su ieškovo atliktais veiksmais iki kreipimosi į teismą su ieškinio reikalavimais šioje byloje, siekiant, kad iki teisminio ginčo atsakovė patenkintų ieškovo reikalavimus, tačiau, atsakovei nesutikus, ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą. Todėl teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 1 500 Eur nuostolių už pretenzijos parengimą ir 26,23 Eur nuostolių už pareiškimo pateikimą notarui (CK 6.245 – 6.249 straipsniai).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčo garažas ieškovui buvo perduotas naudotis tarp ieškovo ir A.K. sudarytų susitarimų pagrindų, kurie galiojantys, nėra ginčijami ar nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog A. K. ar atsakovė nuo 2019 m. gegužės 3 d. kreipėsi į ieškovą ar į teismą su reikalavimais išsikraustyti iš tariamai neteisėtai užimamo ginčo garažo, padarė išvadą, jog ieškovas ginčo garažu naudojosi esant teisiniam pagrindui ir atsakovės argumentai apie ieškovo neteisėtus veiksmus šiuo atveju laikytini neįrodytais.

Teismas pažymėjo, jog atsakovė savo patirtus nuostolius grindė ieškovo „sutaupyta suma“ ir niekaip neįrodinėjo, kokias išlaidas ar turto netekimą ji dėl ieškovo veiksmų patyrė, t. y. atsakovė šiuo atveju neįrodinėjo, jog patyrė nuostolius dėl negautų pajamų, kurias būtų gavusi išnuomojusi garažą, jog ieškovas netinkamai prižiūrėjo garažą, netinkamai juo rūpinosi, nemokėjo garažo priežiūros ir išlaikymo mokesčių ir pan., todėl konstatavo, jog atsakovė neįrodė jai padarytos žalos fakto bei jos dydžio.

Teismas pripažino, kad atsakovė neįrodė visų ieškovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl atsakovės reikalavimą priteisti iš ieškovo nuostolius laikė neįrodytu ir nepagrįstu, todėl atmestinu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovė ATS1 apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo: ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį tenkinti visiškai: pripažinti 2019 m. gegužės 3 d. garažo pirkimo – pardavimo sutartį niekine, nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovės 1 700 Eur; pripažinti, kad ieškovo IES1 be teisinio pagrindo gauta 3 690,44 Eur nauda yra atsakovės ATS1 patirti nuostoliai ir priteisti iš ieškovo atsakovei ATS1 3 690,44 Eur, atliekant priteistų sumų tarpusavio įskaitymą; kitoje dalyje ieškinį atmesti; priteisti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose aiškiai kėlė niekinio sandorio klausimą, nurodydama, kad 2019 m. gegužės 3 d. garažo pirkimo – pardavimo sutartis yra laikytina niekiniu sandoriu nuo jos sudarymo momento, kadangi neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, nes nėra notariškai patvirtinta, nors nekilnojamojo turto sandoriui notarinė forma yra privaloma. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką teismas privalo ex officio konstatuoti niekinį sandorį, net jei šalys to nereikalauja. Šiuo atveju, esant atsakovės reikalavimui įvertinti sandorį kaip niekinį, taikant niekinio sandorio teisines pasekmes, teismas ne tik nesprendė šio klausimo, bet neatliko įstatymo jam nustatytos pareigos ex officio nustatyti garažo pirkimo – pardavimo sandorio prigimtį, kas laikytina akivaizdžiu materialinės teisės pažeidimu, turėjusiu esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Šiuo atveju bylos medžiaga patvirtina, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto (garažo) pardavimo už sutartą 3 200 Eur kainą, dalis kainos (1 700 Eur) buvo sumokėta, dėl likusios dalies mokėjimo sutarta, daiktas perduotas naudotis. Visa tai atitinka klasikinius pirkimo – pardavimo sutarties požymius, tačiau teismas šių požymių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, besąlygiškai pritardamas ieškinyje nurodomai ieškovo pozicijai, esą šalys sudarė preliminarią garažo pirkimo – pardavimo sutartį.

Teismas, skundžiamame sprendime akivaizdžiai sukūrė vidinį loginį prieštaravimą, nurodydamas esminį preliminariosios sutarties išskirtinį požymį – įsipareigojimą ateityje sudaryti kitą pagrindinę sutartį, nesant jokio objektyvaus įrodymo apie buvusį tokį šalių susitarimą, konstatavo, kad 2019 m. gegužės 3 d. sudaryta sutartis laikytina preliminariąja sutartimi. Nesant jokio objektyvaus įrodymo, patvirtinančio šalių susitarimą dėl ateityje kokių nors sutarčių sudarymo, laikytina, kad kvalifikuodamas santykį kaip preliminariąją sutartį, teismas padarė esminę materialinės teisės taikymo klaidą, neteisingai kvalifikuodamas šalių teisinius santykius, kas nulėmė visų tolesnių išvadų nepagrįstumą ir turėjo lemiamą įtaką skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsakovės nuomone, teismo nurodytu vieninteliu motyvu – kad ieškovas realiai patyrė išlaidas, priteisti nuostoliai 1 500 Eur apimtyje negali būti laikomi pagrįstais, kadangi prieštarauja bendriesiems teisės protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei atitinka CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios numato, kad jeigu prie žalos atsiradimo prisidėjo pats nukentėjęs asmuo, žalos atlyginimas gali būti mažinamas arba žalos atlyginimas visai nepriteisiamas. Šiuo atveju akivaizdu, kad labai brangios pretenzijos sugeneravimui nebuvo jokių realiai egzistuojančių prielaidų. Ieškovas jau buvo atsakovei pateikęs dvi identiškas pretenzijas, į kurias atsakovė buvo pateikusi aiškią poziciją, todėl trečios brangios identiškos pretenzijos teikimui nebuvo jokios realios būtinybės, atitinkamai jos negali būti laikomos protingomis išlaidomis.

Byloje jokie objektyvūs įrodymai, išskyrus paties ieškovo teiginius, nepatvirtina ieškovo nurodomų aplinkybių, kad buvo susitarta dėl esminės 2019 m. gegužės 3 d. garažo pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos (kainos) pakeitimo, kad ieškovas realiai A.K. sumokėjo 3 000 Eur ir šis mokėjimas buvo už perkamą garažą. Dar labiau kelia abejonių nurodoma aplinkybė, kad ieškovas, nesitaręs su A.K., atsitiktinai sutikęs jį garaže, turėjo ir vekselio blanką ir 3 000 Eur. Be to, nelogiškas ir aiškinimas, kad apmokėjus, neva, už garažą 3 000 Eur, vekselis buvo išrašytas garantijos tikslais. Nelogiškai atrodo veiksmas, kai asmuo, atsiskaitęs už garažą sutartą kainą, vekseliu sukuria pardavėjui prievolę grąžinti pinigus, neva, teisėtai gautus už garažo pardavimą. Tokiu būdu A.K., pagal ieškovo logiką, pardavęs garažą tapo skolingas ieškovui 3 000 Eur.

Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nurodomi vekselyje 3 000 Eur apskritai realiai buvo perduoti A.K., kad tariami 3 000 Eur pagal vekselį buvo perduoti už perkamą garažą.

2019 m. gegužės 3 d. pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad tokia suma ir neturėjo būti perduodama, kadangi sutarties sutarta kaina buvo 3 200 Eur, o neapmokėtas likutis tik 1 500 Eur. Todėl vekselį laikyti rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu garažo pirkimo kainos sumokėjimą, nėra jokio teisinio pagrindo. Juo įrodinėjamos aplinkybės yra tik išskirtinai ieškovo interpretacijos, nepatvirtintos jokiais objektyviais įrodymais, prasilenkiančios su pirkimo – pardavimo sutartyje įtvirtintomis sutartinėmis nuostatomis.

Teismas vekselį, kaip rašytinį įrodymą, susiejo su garažo pirkimo – pardavimo sandoriu, kaip įrodymą, pagrindžiantį sandorio kainą, nesant jokio tai patvirtinančio objektyvaus įrodymo, vien tik ieškovo paaiškinimo pagrindu. Toks įrodymų vertinimas neatitinka CPK 178 ir 185 straipsnių nuostatų reikalavimų ir negali būti laikomas teisėtu.

Teismo nurodyta faktinė aplinkybė, kad ginčo garažas ieškovui buvo perduotas naudotis tarp ieškovo ir A.K. sudarytų susitarimų pagrindų, neatitinka bylos medžiagos. Byloje nėra fiksuota jokiais objektyviais įrodymais jokių susitarimų, išskyrus 2019 m. gegužės 3 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuri, kaip nurodyta aukščiau, teismo privalėjo būti įvertinta ex officio kaip niekinis sandoris. Todėl teismo išvada, kad ieškovas garažą valdė teisėtai niekinio sandorio pagrindu ir tai sudaro teisinį pagrindą atmesti priešieškinį, atsakovės manymu, turi būti įvertinta apeliacinės instancijos teismo. Niekinis sandoris negali sukelti teisinių pasekmių, o jo pagrindu negali atsirasti teisėtas valdymas, todėl teismo išvada, kad ieškovas teisėtai naudojosi garažu, yra iš esmės neteisėta.

Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje reglamentuojamas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas iš esmės tyrė, vertino ir pasisakė tik dėl ieškovo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, kurios nėra pagrįstos jokiais objektyviais byloje esančiais įrodymais, ir šias aplinkybes laikė nustatytomis bei įrodytomis. Toks vienos šalies besąlyginis paaiškinimų priėmimas, ignoruojant kitos šalies paaiškinimus, laikytinas šalių procesinio lygiateisiškumo pažeidimu bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, turėjusiu įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Bene ryškiausias įrodymų vertinimo pažeidimą patvirtinantis epizodas yra tai, kad, esant rašytiniam 2019 m. gegužės 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties susitarimui dėl esminės sąlygos – kainos 3 200 Eur, teismas priėmė ieškovo žodinį paaiškinimą, jog, neva, jie su pardavėju susitarė dėl kitos – 4 700 Eur kainos ir šios kainos sumokėjimą, neva, patvirtina vekselis, ir vertino jį, kaip nustatytą ir įrodytą aplinkybę. Esant rašytinei sutarčiai, kurioje įtvirtintos esminės sutarties sąlygos, jos negali būti keičiamos žodžiu, tuo labiau vienos šalies paaiškinimu. Teismas nevertino teisinės situacijos ypatumo, kad viena iš garažo pirkimo – pardavimo sutarties šalių yra mirusi, todėl gyvosios šalies paaiškinimai, nesant galimybės jų patikrinti dėl kitos šalies mirties, negali būti laikomi pakankamu pagrindu aplinkybėms pripažinti nustatytomis ir įrodytomis.

Ieškovas atsiliepimu prašė teismo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantė nepagrįstai ir klaidingai nurodo aplinkybes, neva jau anksčiau buvo reikštos identiškos pretenzijos ir nebuvo reikalo reikšti trečiosios ir, juolab, tokios brangios pretenzijos. Su ieškiniu pateiktos pretenzijų kopijos patvirtina, kad pirmosios ir antrosios pretenzijos buvo parengtos paties ieškovo IES1 , kurios buvo paprastos, trumpos ir be teisinių argumentų.

Kilus ginčui tarp šalių ieškovas kreipėsi teisinės pagalbos, dėl ko buvo pareikštas pareiškimas dėl termino kreditoriaus reikalavimui palikėjo įpėdiniui pareiškimui atnaujinimo ir tuo pagrindu Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-7978-838/2024 atnaujino pareiškėjui IES1 3 mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui A.K., mirusio (duomenys neskelbtini)., įpėdiniams pareikšti, o Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-244-601/2025 (teisminio proceso Nr. 2-06-3-04293-2024-7) nutarė Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Tuo remdamasis ir siekdamas atgauti savo pinigus 2025 m. balandžio 1 d. IES1 pateikė pareiškimą Klaipėdos m. pirmajam notarų biurui dėl 4 700 Eur dydžio reikalavimų ir pateikė prašymą parengti pagrįstą, išsamią ir motyvuotą pretenziją dėl skolos atgavimo, tikėdamasis, kad pavyks taikiai, be papildomų teisminių procesų, išspręsti kilusį ginčą. Dėl pačios pretenzijos išlaidų dydžio pažymėjo, kad tai laikytina protingo ir adekvataus dydžio suma už tokio pobūdžio pretenziją, kadangi jai parengti reikėjo daugybės laiko, ji apima sudėtingą ir išsamų teisinį susiklosčiusios situacijos vertinimą, analizę ir pagrindimą.

Visuma civilinėje byloje esančių įrodymų pagrindžia aplinkybę, kad 3 000 Eur suma buvo perduota vekselio davėjui A.K., kas iš esmės atitinka ir kainų svyravimų dėsningumą – nuolatos brangstant nekilnojamajam turtui logiška, kad ilgainiui nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, šalys sutarė dėl didesnės garažo pirkimo – pardavimo kainos, kuri kaip tik labiau atitiko pardavėjo interesus ir iš esmės buvo sumokėta vekseliu dėl visiškai atsitiktinių aplinkybių, kurios labai išsamiai ir aiškiai buvo atskleistos pirmosios instancijos teisme.

Atsakovė, teigdama, kad nieko nežinojo apie vekselio pasirašymą, nepateikė prašymo skirti rašysenos ekspertizės (tikėtina, kad suprato, kad tai yra A.K. parašas), todėl laikytina, kad vekselį pasirašė A.K., kurio įpėdinė paveldėjo ir jo turtinius įsipareigojimus ir tuo pagrindu jai kilo prievolė grąžinti ginčijamą sumą, kurią tektų grąžinti nepriklausomai nuo to, ar ši suma būtų užfiksuota preliminariojoje sutartyje, vekselyje, sutartyje ar dar kitokio pobūdžio dokumente, kadangi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, o ieškovo ir A.K. 2019 m. gegužės 3 d. sudarytoje sutartyje nebuvo susitarta dėl netesybų. Iš esmės vekselį vertinti kaip atskiro paskolos faktą patvirtinančio dalyko, nesiejant jo su ginčo dalyku, nėra jokio loginio pagrindo, kadangi jo sudarymas atitinka chronologišką įvykių seką, šalių siekius, kainų dėsningumus, faktinį garažo perdavimą naudotis juo ieškovui, apie ką patvirtino ir pati atsakovė, pripažindama, kad garaže buvo ieškovo daiktai.

Ieškovo teigimu vekselis buvo prievolės sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį užtikrinimo priemonė, dėl ko kreditorius ir nesikreipė dėl skolos išieškojimo pagal vekselį supaprastinta tvarka, t. y. kaip numatyta Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme – neteikė šio vekselio per dvi dienas vekselį davėjui ir jo neapmokėjimo atveju – per keturias dienas nepateikė pranešimo apie vekselio neapmokėjimą, ir tuo pagrindu nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo ir antstolį dėl piniginių lėšų išieškojimo, taip pat ir vėliau nesikreipė dėl skolos priteisimo, kas būtų daroma esant įprastiems skoliniams santykiams pagal vekselį, kaip skolos dokumentą.

Ieškovas, be kita ko, nurodo, kad, netgi jeigu vertinti vekselį kaip atskirą ir nesusijusį su ginčo dalyku (skolos) dokumentą, laikytina, kad atsakovei, kaip įpėdinei, taip pat kiltų prievolė grąžinti palikėjo skolą pagal vekselį.

Pagal 2019 m. gegužės 3 d. tarp IES1 , kaip pirkėjo, ir A.K., kaip pardavėjo, sudarytą preliminariąją garažo pirkimo – pardavimo sutartį, A.K., būdamas savininku ir naudodamasis disponavimo teise, galėjo perleisti naudotis garažu jo pirkėjui IES1 , ką ir padarė 2019 m. gegužės 3 d. sudarant garažo priėmimo – perdavimo aktą. IES1 šį turtą valdė ir naudojo pagal minėtą aktą, atsižvelgdamas į statinio paskirtį, mokėdamas mokesčius, jį remontuodamas ir dėl to patirdamas dideles išlaidas. Šiuo atveju atsakovė atgauna pagerintos būklės daiktą, kurio savininkas galėjo reikšti reikalavimus ir dėl šio turto pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine ir dėl remonto išlaidų atlyginimo, tačiau, būdamas paprastas ir kuklus žmogus, nenorėdamas ilgo bylinėjimosi, apsiribojo tik reikalavimais, susijusiais su savo sumokėtų piniginių lėšų priteisimu, kai tuo tarpu atsakovė visais įmanomais būdais iš esmės tam priešinasi.

Atsakovė, prašydama priteisti iš ieškovo 3 690,44 Eur sumą, nenurodė, kokiu pagrindu galėjo gauti tokią sumą ir apskritai kokią žalą patyrė atsakovė ieškovui naudojantis garažu. Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji rengėsi nuomoti garažo patalpas, nedėjo jokių skelbimų dėl patalpų nuomos, nesudarė jokių nuomos sutarčių.

Ieškovas garažą naudojo ir prižiūrėjo kaip faktinis savininkas, todėl atsakovė negalėjo tikėtis gauti jokių pajamų už garažo nuomą. Naivu tikėti atsakovės versija, kad jai būnant santuokoje su preliminarią sutartį sudariusiu sutuoktiniu jis galėjo apie tai nutylėti ir tiek metų slėpti šią aplinkybę nuo sutuoktinės, juolab, kad pati atsakovė ne kartą išsidavė, kad jai yra žinoma aplinkybė, kad garaže yra laikomi ieškovo daiktai, dėl kurių, būnant gyvam sutuoktiniui, atsakovė niekada nereiškė jokių pretenzijų ieškovui ir nesidomėjo bei nesirūpino šiuo turtu net pusę metų po sutuoktinio mirties.

Šiuo atveju nebuvo įtvirtinta, kad preliminarioji sutartis gali būti keičiama tik raštu, o pagal bylos faktines aplinkybes matyti, kad sutarties šalys konkliudentiniais veiksmais nuolatos keitė sutarties sąlygas (dėl kainos ir pagrindinės sutarties sudarymo termino) būtent žodžiu, todėl toks sutarties sąlygų keitimas buvo šalims įprastas ir atitiko jų valią.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo (pirkėjas) ir A.K. (pardavėjas) 2019 m. gegužės 3 d. pasirašyta garažo pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią šalys susitarė, kad pardavėjas parduoda pirkėjui mūrinį garažą, kurio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) 200 Eur, sumokant už jį dalimis: 1 700 Eur sumokama 2019 m. gegužės 3 d. iki priėmimo – perdavimo akto pasirašymo, 1 500 Eur sumokama sutarties įregistravimo nekilnojamojo turto registre dieną (3 p.); pardavėjas pareiškia, kad parduodamas garažas niekam kitam neparduotas, neįkeistas, neareštuotas, teisme ginčų dėl jų nėra (4 p.); pardavėjas įsipareigoja parduodamą turtą perduoti naudotis pirkėjui 2019 m. gegužės 3 d. pagal priėmimo – perdavimo aktą, kuris yra neatsiejamas šios sutarties dalis, tačiau garažas lieka pardavėjo nuosavybe iki sutarties įregistravimo ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 1 d. (5 p.); pardavėjui atsisakius parduoti garažą iki 2019 m. rugsėjo 1 d., jis turi kompensuoti pirkėjo patirtas išlaidas, išleistas garažo remontui, pagal pirkėjo pateiktus atliktų darbų ir išleistų medžiagų vertę įrodančius dokumentus (6 p.); sutartis sudaryta trimis egzemplioriais: du iš jų duodami šalims, trečias įregistruojamas VĮ „Registrų centras“ (7 p.).

Tarp ieškovo ir A.K. 2019 m. gegužės 3 d. pasirašytas garažo priėmimo – perdavimo aktas, kuriuo A.K. perdavė ieškovui, o ieškovas priėmė naudotis mūrinį garažą, kurio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) A.K. atsisakytų parduoti garažą. Akte taip pat parašyta, kad A.K. pinigus 1 700 Eur sumoje gavo.

A.K. 2020 m. sausio 4 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo vekselio davėjas A.K. įsipareigojo besąlygiškai iki 2020 m. gruodžio 31 d. sumokėti ieškovui 3 000 Eur sumą.

A.K. (duomenys neskelbtini) mirė. Atsakovė 2023 m. rugpjūčio 2 d. priėmė po A. K. mirties atsiradusį palikimą.

2024 m. sausio 30 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę ir A.K. su pretenzija dėl garažo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo. Nurodė, kad 2019 m. gegužės 3 d. tarp jo ir A.K. buvo sudaryta preliminarioji garažo pirkimo – pardavimo sutartis, tą pačią dieną pasirašytas garažo priėmimo – perdavimo aktas, suteikiantis ieškovui teisę garažą valdyti ir naudoti. Ieškovas teigė sumokėjęs visą sutartą kainą, savo lėšomis atlikęs garažo remontą, mokėjęs mokesčius ir ilgą laiką naudojęsis garažu kaip savu. Pretenzijoje ieškovas nurodė, kad 2024 m. sausio mėn. nebegalėjo patekti į garažą, nes jam perduotas raktas nebetiko. Atsižvelgdamas į tai, pareikalavo perduoti garažo raktus ir nedelsiant susitarti dėl notarinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo.

2024 m. kovo 28 d. atsakovė atsakė į ieškovo pretenziją, nurodydama, kad garažo parduoti neketina ir pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebus sudaryta. Paaiškino, kad garažas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl jo pardavimui būtinas abiejų sutuoktinių sutikimas. Kadangi atsakovė apie preliminariosios sutarties sudarymą nebuvo informuota ir sutikimo jai nedavė, teigė, kad sutartis yra neteisėta ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento.

2024 m. balandžio 29 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl 4 700 Eur, sumokėtų už garažą, grąžinimo. Nurodė, kad A.K. mirus, o atsakovei atsisakius sudaryti pagrindinę notarinę garažo pirkimo – pardavimo sutartį, prašo per 10 kalendorinių dienų grąžinti sumokėtus pinigus į ieškovo banko sąskaitą.

2024 m. gegužės 10 d. atsakovė atsakė, pakartotinai nurodydama, kad apie ieškovo nurodomą preliminariąją garažo pirkimo – pardavimo sutartį nežinojo ir laiko ją niekine bei negaliojančia nuo sudarymo momento. Taip pat teigė, kad ieškovas be teisinio pagrindo neatlygintinai naudojosi garažu nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2024 m. sausio 24 d., todėl, įvertinus 80 Eur vidutinį mėnesio nuomos mokestį Klaipėdos mieste, nepagrįstai praturtėjo. Atsakovė pareikalavo iš ieškovo 5 123,49 Eur kompensacijos už naudojimąsi garažu, sumokant ją per 10 dienų.

2025 m. balandžio 1 d. ieškovas kreipėsi į Klaipėdos m. 1-ąjį notarų biurą su 4 700 Eur kreditoriniu reikalavimu A.K., mirusiam (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną notarų biuras išrašė 26,23 Eur PVM sąskaitą-faktūrą už paveldėjimo byloje patvirtintą dokumentą, o ieškovas šią sumą sumokėjo, ką patvirtina 2025 m. balandžio 1 d. kvitas Nr. 7587.

Ieškovas per advokatą 2025 m. gegužės 14 d. pateikė atsakovei pretenziją, reikalaudamas per 30 dienų sumokėti 4 700 Eur skolą ir 1 526,23 Eur nuostolių, iš viso 6 226,23 Eur. Nesumokėjus nurodytos sumos, ieškovas nurodė ketinantis kreiptis į teismą. Pretenzija išsiųsta registruotu laišku ir 2025 m. gegužės 29 d. elektroniniu paštu.

Pagal 2025 m. gegužės 14 d. sąskaitą už teisines paslaugas ir grynųjų pinigų priėmimo kvitą, ieškovas sumokėjo advokatui 1 500 Eur už konsultaciją ir pretenzijos paruošimą.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 2-asis veiklos skyrius 2024 m. birželio 10 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį pagal D. M. pareiškimą, nurodė, kad visi tarp pareiškime nurodytų asmenų kilę ginčai laikomi civiliniais teisiniais santykiais, kurie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-7978-838/2024 pareiškėjo IES1 pareiškimą tenkino ir atnaujino pareiškėjui IES1 3 mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui A.K., mirusio (duomenys neskelbtini)., įpėdiniams pareikšti. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-244-601/2025 Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį paliko nepakeistą.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos ir nuostolių priteisimo iš atsakovės. Ieškinį grindė tuo, kad 2019 m. gegužės 3 d. su A.K. sudarė preliminariąją garažo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią garažas turėjo būti parduotas už 3 200 Eur. Sudarant sutartį ieškovas sumokėjo A.K. 1 700 Eur ir buvo surašytas garažo priėmimo – perdavimo aktas. Vėliau, pardavėjui pareiškus, kad garažą parduos už didesnę kainą, šalys susitarė dėl papildomų 3 000 Eur sumokėjimo ir notarinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo iki 2021 m. Šią sumą ieškovas perdavė A.K., pasirašant vekselį. Ieškovo teigimu, pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis taip ir nebuvo sudaryta dėl pardavėjo kaltės, jam neatvykstant jos pasirašyti. A. K. mirus, jo teises ir pareigas paveldėjo atsakovė, todėl ieškovas prašė iš jos priteisti 4 700 Eur, kaip A.K. sumokėtą, tačiau neįvykus sandoriui negrąžintą sumą.

Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 2 d. sprendimu (skundžiamas sprendimas) ieškovo ieškinį tenkino. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, 2019 m. gegužės 3 d. sutarties tekstą, šalių elgesį sutarties sudarymo bei jos galiojimo metu, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir įrodyta, jog tarp ieškovo ir A.K. 2019 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, o ne, kaip teigia atsakovė, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis. Teismas taip pat konstatavo, kad nors vekselyje nėra įrašo, jog A.K. gavo vekseliu įsipareigotą grąžinti sumą, atsižvelgiant į iki vekselio pasirašymo tarp ieškovo ir A. K. susiklosčiusius santykius, teismas sprendė, kad labiausiai tikėtina, jog ieškovas perdavė A.K. 3 000 Eur. A.K. vekselį pasirašė kaip pinigų iš ieškovo gavimo patvirtinimą. Taigi, teismas pripažino, kad tarp ieškovo ir A.K. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas A.K. perdavė 4 700 Eur.

Apeliantė (atsakovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismu sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad: 1) nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, teismas padarė esminę materialinės teisės taikymo klaidą, neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip preliminariosios sutarties teisinius santykius; 2) 2019 m. gegužės 3 d. garažo pirkimo – pardavimo sutartis yra laikytina niekiniu sandoriu nuo jos sudarymo momento, kadangi neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, nes nėra notariškai patvirtinta; 3) priteisti 1 500 Eur nuostoliai negali būti laikomi pagrįstais, kadangi prieštarauja bendriesiems teisės protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei atitinka CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatas; 4) byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nurodomi vekselyje 3 000 Eur apskritai realiai buvo perduoti A.K., kad tariami 3 000 Eur pagal vekselį buvo perduoti būtent už perkamą garažą; 5) ieškovas, be jokio teisinio pagrindo nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2025 m. sausio 24 d. savo reikmėms neatlygintinai valdė atsakovei ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį garažą, taip padarydamas žalą garažo savininkams; 6) teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje reglamentuojamas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. teismas iš esmės tyrė, vertino ir pasisakė tik dėl ieškovo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, kurios nėra pagrįstos jokiais objektyviais byloje esančiais įrodymais, ir šias aplinkybes laikė nustatytomis bei įrodytomis.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo pritarti aukščiau nurodytiems apeliantės argumentams. Įvertinus apskųsto sprendimo turinį ir bylos medžiagą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių šalių nurodytų faktinių aplinkybių, argumentų bei byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo, akcentuodamas esmines bylos aplinkybes.

Apeliantės teigimu nesant jokio objektyvaus įrodymo, patvirtinančio šalių susitarimą dėl ateityje kokių nors sutarčių sudarymo, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas santykį kaip preliminariąją sutartį, padarė esminę materialinės teisės taikymo klaidą, neteisingai kvalifikuodamas šalių teisinius santykius, kas nulėmė visų tolesnių išvadų nepagrįstumą ir turėjo lemiamą įtaką skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (CK 6.156 straipsnis). Todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-224-1075/2021, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 25 punktas). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).

Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021). Preliminariajai sutarčiai, be kita ko, yra būdinga tai, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas; 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas; 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 39 punktas).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (2 dalis).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, 2019 m. gegužės 3 d. sutarties tekstą, šalių elgesį sutarties sudarymo bei jos galiojimo metu, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, konstatavo, kad yra įrodyta, jog tarp ieškovo ir A.K. 2019 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, o ne, kaip teigia atsakovė, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nesutikti su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Minėta, kad tarp ieškovo (pirkėjas) ir A.K. (pardavėjas) 2019 m. gegužės 3 d. pasirašyta garažo pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią šalys susitarė, kad pardavėjas parduoda pirkėjui mūrinį garažą, kurio (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju 2019 m. gegužės 3 d. sutarties turinys patvirtina, kad šalys susitarė dėl esminių būsimos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų: konkretaus turto objekto, jo kainos, atsiskaitymo tvarkos, turto perdavimo pirkėjui, taip pat termino, iki kurio turėjo būti įregistruotas sandoris. Sutarties 3 punkte nustatyta, kad bendra garažo kaina yra 3 200 Eur, iš kurių 1 700 Eur turi būti sumokėti 2019 m. gegužės 3 d. iki priėmimo – perdavimo akto pasirašymo, o likę 1 500 Eur – sutarties įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dieną. Taigi, visa kaina nebuvo mokama iš karto, o jos dalies sumokėjimas buvo tiesiogiai susietas su vėlesniu sutarties įregistravimu. Šiuo aspektu reikšminga ir sutarties 5 punkto nuostata, kurioje aiškiai nustatyta, kad garažas perduodamas ieškovui naudotis 2019 m. gegužės 3 d. pagal priėmimo – perdavimo aktą, tačiau garažas lieka pardavėjo nuosavybe iki sutarties įregistravimo, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Taigi susitarime aiškiai nustatyta, kad garažas iki sutarties įregistravimo lieka pardavėjo nuosavybė. Ši nuostata akivaizdžiai atriboja faktinį turto perdavimą naudotis nuo nuosavybės teisės perleidimo. Tuo atveju, jeigu 2019 m. gegužės 3 d. šalys būtų galutinai sudariusios garažo pirkimo – pardavimo sutartį ir siekusios iš karto įgyvendinti nuosavybės teisės perleidimą, nebūtų pagrindo sutartyje nustatyti, kad garažas iki būsimo sutarties įregistravimo lieka pardavėjo nuosavybė. Tai paneigia atsakovės argumentą, kad šalys jau 2019 m. gegužės 3 d. sudarė galutinę garažo pirkimo – pardavimo sutartį, sukūrusią visus pagrindinės sutarties teisinius padarinius. Šią išvadą papildomai patvirtina ir sutarties 6 punktas, kuriame šalys susitarė dėl konkrečių pasekmių tuo atveju, jeigu pardavėjas iki 2019 m. rugsėjo 1 d. atsisakytų parduoti garažą. Tokiu atveju jis turėjo kompensuoti pirkėjo patirtas išlaidas, išleistas garažo remontui, pagal pateiktus atliktų darbų ir išleistų medžiagų vertę patvirtinančius dokumentus. Ši sutarties sąlyga savo turiniu taip pat yra reikšminga būtent vertinant šalių susitarimą kaip susitarimą dėl būsimo sandorio. Joje iš anksto aptariama situacija, kai pagrindinis siektas rezultatas (garažo pardavimas) nebūtų įgyvendintas. Taigi, kaip matyti iš sutarties turinio nustatyti esminiai preliminariosios sutarties požymiai: šalys susitarė dėl konkretaus būsimo turto perleidimo, nustatė pagrindines būsimo sandorio sąlygas, numatė dalies kainos sumokėjimą galutinio sandorio įregistravimo metu, iki šio momento išsaugojo pardavėjo nuosavybę į garažą, nustatė terminą, iki kurio turėjo būti užbaigtas nuosavybės perleidimas, ir aptarė pasekmes, jeigu pardavėjas atsisakytų parduoti turtą.

Vertinant tikruosius šalių ketinimus, taip pat reikšminga tai, kad tą pačią dieną buvo pasirašytas garažo priėmimo – perdavimo aktas, kuriuo garažas buvo perduotas ieškovui naudotis. Priėmimo – perdavimo akte šalys susitarė, kad, prieš pradedant naudotis garažu, turi būti atlikti jame nurodyti darbai, kuriuos ieškovas įsipareigojo atlikti savo lėšomis. Be kita ko, buvo numatyta pakeisti stogo dangą, užsandarinti duobę, atlikti vidaus sienų ir lubų remontą. Taip pat aiškiai nustatyta, kad šių darbų vertė garažo kainai įtakos neturi, nebent A.K. atsisakytų parduoti garažą. Pastaroji sąlyga patvirtina, kad ieškovo atliekami remonto darbai buvo atliekami tikintis galutinio garažo perleidimo, tačiau šalys kartu numatė ir pasekmes, jeigu minėtas perleidimas neįvyktų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir ieškovo paaiškinimus apie Sutarties sudarymo aplinkybes. Ieškovas nurodė, kad A.K. pirmasis pasiūlė jam pirkti garažą, šalys jį apžiūrėjo, aptarė garažo būklę ir kainą, o vėliau A.K. susisiekė su ieškovu ir galutinai susitarė dėl garažo pardavimo. Ieškovas taip pat paaiškino, kad žinojo apie nekilnojamojo turto sandoriui taikomus reikalavimus ir A.K. teiravosi dėl jo sutuoktinės sutikimo. Anot ieškovo, A.K. patvirtino, kad sutuoktinė neprieštarauja garažo pardavimui ir kad šalys turės suderinti laiką vykti pas notarą. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas tokias pačias esmines aplinkybes nurodė ir kitoje civilinėje byloje e2YT-7978-838/2024 2024 m. spalio 30 d. teismo posėdyje.

Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė patikimų duomenų, kurie paneigtų šių nurodytų aplinkybių visumą ar leistų daryti priešingą išvadą dėl tikrųjų A.K. ketinimų. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, A.K. po 2019 m. gegužės 3 d. nereiškė jokių pretenzijų ieškovui, jog šis garažu naudojasi, nereikalavo garažo grąžinti, o garažą buvo perdavęs ieškovui naudotis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė lemiamos reikšmės aplinkybei, jog 2019 m. gegužės 3 d. dokumentas pavadintas garažo pirkimo – pardavimo sutartimi. Sutarties pavadinimas negali nulemti jos teisinio kvalifikavimo tais atvejais, kai pats dokumento turinys ir šalių elgesys rodo buvus kitokį susitarimo pobūdį.

Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad byloje nebuvo objektyvių duomenų apie šalių susitarimą ateityje sudaryti pagrindinę garažo pirkimo – pardavimo sutartį. Tokį susitarimą suponuoja 2019 m. gegužės 3 d. sutarties turinys. Kaip minėta, šalys sutartimi nustatė, kad garažas iki sutarties įregistravimo lieka A.K. nuosavybė, likusi kainos dalis mokama sutarties įregistravimo nekilnojamojo turto registre dieną, o galutinis sandoris turi būti užbaigtas ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Be to, šalys aptarė ir neįvykusio pardavimo pasekmes. Šių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir visiškai pagrįstai šalių 2019 m. gegužės 3 d. sudarytą susitarimą kvalifikavo kaip preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį.

Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių santykius kaip preliminariosios sutarties santykius, padarė atsakovės nurodomą materialiosios teisės taikymo klaidą. Priešingai, pirmosios instancijos teismo atliktas šalių teisinių santykių kvalifikavimas atitinka sutarties turinį, šalių tikruosius ketinimus ir jų elgesį sutarties sudarymo bei jos galiojimo metu. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia, todėl nėra pagrindo dėl jų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2019 m. gegužės 3 d. dokumentas pagal savo turinį ir tikruosius šalių ketinimus laikytinas preliminariąja, o ne pagrindine nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi, todėl atsakovės argumentas dėl pagrindinei nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčiai taikomos notarinės formos nesilaikymo šiuo atveju yra teisiškai nereikšmingas, nes teismas nustatė, kad šalys sudarė preliminariąją, o ne pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį.

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas perdavė A.K. 3 000 Eur, o 2020 m. sausio 4 d. A.K. pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis patvirtina šių pinigų perdavimo faktą. Atsakovė teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nurodomi vekselyje 3 000 Eur apskritai realiai buvo perduoti A.K. ir kad ši suma buvo perduota būtent už perkamą garažą. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino 2020 m. sausio 4 d. vekselį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir iki vekselio pasirašymo tarp ieškovo ir A. K. susiklosčiusius teisinius santykius. Toks įrodymų vertinimas atitinka bendruosius įrodymų vertinimo principus, pagal kuriuos kiekvienas įrodymas turi būti vertinamas neatsiejamai nuo kitų byloje esančių duomenų, o teismo išvada daroma įvertinus įrodymų visetą.

Nagrinėjamu atveju 2020 m. sausio 4 d. vekselis buvo išrašytas jau po 2019 m. gegužės 3 d. šalių susitarimo dėl garažo pardavimo, kai ieškovas buvo sumokėjęs A.K. 1 700 Eur, garažas buvo perduotas ieškovui naudotis, o šalys buvo susitarusios dėl pagrindinio garažo nuosavybės perleidimo sandorio įforminimo. Taigi, vekselis buvo pasirašytas jau egzistuojant konkrečiam susitarimui dėl garažo pardavimo ir šalims tęsiant tarpusavio santykius dėl šio susitarimo įvykdymo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi tarp ieškovo ir A.K. pasirašyti dokumentai buvo susiję tęstiniais tarpusavio teisiniais santykiais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į aplinkybę, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti per įstatymo nustatytą terminą. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant šalių tarpusavio santykių pobūdį ir ieškovo paaiškinimų nuoseklumą. Jeigu vekselis būtų buvęs savarankiškas, nuo ankstesnių šalių santykių nesusijęs įsipareigojimas, būtų logiška tikėtis jo realizavimo pasibaigus jame nurodytam apmokėjimo terminui, tačiau ieškovas vekselio neįformino kaip savarankiško reikalavimo, nes, jo paaiškinimu, vekselis buvo pasirašytas siekiant turėti rašytinį pinigų perdavimo faktą patvirtinantį dokumentą.

Ieškovas byloje laikėsi nuoseklios pozicijos, kad A.K. pareikalavus didesnės kainos už garažą, jis sutiko papildomai sumokėti 3 000 Eur, šią sumą perdavė A.K. grynaisiais pinigais, o siekiant įforminti pinigų perdavimą buvo pasirašytas vekselis. Ieškovas paaiškino, kad nei jis, nei A.K. tuo metu neturėjo savo sutarties egzemplioriaus, todėl, pasikonsultavęs su sūnumi, pasirinko jam žinomą pinigų perdavimo įforminimo būdą – vekselį. Šie paaiškinimai yra nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems byloje nustatytiems faktams.

Nors apeliantės teigimu, pačiame vekselyje nėra įrašo, jog A.K. faktiškai gavo 3 000 Eur, tačiau vien ši aplinkybė savaime nepaneigia pinigų perdavimo fakto. Byloje nenustatyta jokių kitų tarp ieškovo ir A.K. egzistavusių teisinių santykių, kurie galėtų pagrįsti tokio dydžio A. K. piniginio įsipareigojimo atsiradimą. Tuo tarpu tarp šalių jau buvo pasirašytas susitarimas dėl garažo pardavimo, ieškovas buvo sumokėjęs 1 700 Eur, garažas jam buvo perduotas naudotis, o, ieškovo teigimu, vėliau buvo susitarta dėl didesnės garažo kainos. Todėl būtent šių santykių kontekste, atsižvelgiant į chronologišką įvykių seką, vekselio atsiradimas yra logiškai paaiškinamas. Todėl, vertinant vekselį kartu su iki jo išrašymo tarp šalių susiklosčiusiais teisiniais santykiais, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad vekselis buvo susijęs su tarp šalių vykusiu atsiskaitymu, ieškovas perdavė A.K. 3 000 Eur, siekdamas turėti patvirtinimą (įrodymą) apie piniginių lėšų perdavimą, o A.K. vekselį pasirašė kaip pinigų iš ieškovo gavimo patvirtinimą. Priešingas aiškinimas, kad A.K. pasirašė 3 000 Eur vekselį neturėdamas jokio su ieškovu susijusio teisinio pagrindo prisiimti tokio dydžio piniginę prievolę, neatitiktų byloje nustatytos šalių santykių raidos. Nurodytų aplinkybių kontekste atsakovės teiginys, kad neįrodyta, jog 3 000 Eur buvo perduoti būtent už garažą, atmestinas.

Atsižvelgiant į nurodyta, pirmosios instancijos teismo išvados dėl 3 000 Eur perdavimo ir vekselio reikšmės yra pagrįstos, t. y. pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai pagrindė vekselio sąsajumą su ginčo dalyku, atsakovės apeliacinio skundo argumentai šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti ieškovui 1 500 Eur nuostolių, teigdama, kad šios išlaidos neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Atsakovės teigimu, nebuvo būtinybės reikšti trečiosios ir, juolab, tokios brangios pretenzijos, nes ieškovas jau buvo kreipęsis į atsakovę su dviem ankstesnėmis pretenzijomis. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti.

CK 6.63 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nuo to momento, kai skolininkas yra laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius, išskyrus atvejus, kai skolininkas yra atleidžiamas nuo prievolės vykdymo. CK 6.249 straipsnio 4 dalis aiškiai numato, kad į nuostolių kategoriją įeina ne tik tiesioginiai nuostoliai, bet ir protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai arba sumažinimui, protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Teismų praktikoje išlaidos už pretenzijos paruošimą ir pateikimą priskirtinos prie išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka ir atlygintinų pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1977-553/2016, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-876-1092/2022).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. sausio 30 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę, prašydamas sudaryti garažo pirkimo – pardavimo sandorį, o 2024 m. balandžio 29 d. – dėl už garažą sumokėtų pinigų grąžinimo, šios pretenzijos buvo parengtos ieškovo sūnaus. Vėliau tarp šalių kilo atskiras teisminis ginčas dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo. Atsakovė šiame procese su ieškovo reikalavimais nesutiko, tačiau teismas ieškovo pareiškimą patenkino, atsakovės atskirasis skundas buvo atmestas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo sprendimas po minėto teisminio proceso dar kartą kreiptis į atsakovę, šį kartą pasitelkiant advokatą, negali būti vertinamas kaip perteklinis ar nepagrįstas veiksmas. Ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis, kad po teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkinti jo reikalavimai dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo, atsakovės pozicija galėjo pasikeisti ir ginčas galėtų būti išspręstas neteisminiu būdu. Aplinkybė, kad ieškovas jau buvo kreipęsis į atsakovę anksčiau, savaime nereiškia, kad jis neturėjo teisės dar kartą kreiptis dėl savo reikalavimų įvykdymo, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, ankstesnės pretenzijos visgi buvo pateiktos kitomis faktinėmis ir procesinėmis aplinkybėmis. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas 1 500 Eur sumą už advokato suteiktas paslaugas būtų patyręs fiktyviai ar kad ši suma būtų susijusi su kokiomis nors kitomis, su nagrinėjamu ginču nesusijusiomis paslaugomis. Atsakovės teiginiai, kad ieškovas šia suma iš esmės siekia kompensuoti kitame procese patirtas išlaidas, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo patirtos išlaidos už pareiškimo notarui pateikimą ir pretenzijos atsakovei parengimą yra tiesiogiai susijusios su nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais. Šios išlaidos atsirado ieškovui atliekant veiksmus iki kreipimosi į teismą ir siekiant išspręsti ginčą taikiai, nesikreipiant į teismą. Tik atsakovei atsisakius patenkinti ieškovo reikalavimus, ieškovas buvo priverstas ginti savo teises teisme.

Šiuo atveju atsakovė nepateikė pakankamų duomenų, kurie sudarytų pagrindą šias išlaidas vertinti kaip neatitinkančias protingumo, teisingumo ar sąžiningumo principų. Todėl atsakovės argumentai dėl 1 500 Eur nuostolių nepagrįstumo atmestini, kaip nepagrįsti.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovas be teisinio pagrindo nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2024 m. sausio 24 d. neatlygintinai naudojosi garažu, priklausiusiu atsakovei ir jos sutuoktiniui A.K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl atsakovei ir jos sutuoktiniui buvo padaryta žala, kurią atsakovė įvardija kaip negautas pajamas iš garažo nuomos. Šie atsakovės argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Byloje jau nustatyta, 2019 m. gegužės 3 d. tarp ieškovo ir A.K. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, o tą pačią dieną pasirašytu garažo priėmimo – perdavimo aktu garažas buvo perduotas ieškovui naudotis. Taigi, ieškovas garažu naudojosi ne savavališkai ir ne be jokio teisinio pagrindo, o A.K. perduoto turto ir tarp jų sudarytų bei galiojančių susitarimų pagrindu. Pažymėtina, kad minėtuose susitarimuose nebuvo nustatyta ieškovo pareiga mokėti A.K. ar kitiems asmenims nuomos mokestį už naudojimąsi garažu. Priešingai, garažo perdavimas naudotis buvo tiesiogiai susijęs su šalių susitarimu dėl būsimo garažo nuosavybės teisės perleidimo. Kita vertus, byloje nėra duomenų, jog A. K. ar atsakovė nuo 2019 m. gegužės 3 d. būtų kreipęsi į ieškovą ar į teismą su reikalavimais išsikraustyti iš neteisėtai užimamo ginčo garažo, būtų reikalavę ieškovo nutraukti naudojimąsi garažu, jį atlaisvinti ar grąžinti garažo raktus dėl to, kad ieškovas garažą valdo neteisėtai. Šių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas ginčo garažu naudojosi esant teisiniam pagrindui ir atsakovės argumentai apie ieškovo neteisėtus veiksmus šiuo atveju laikytini neįrodytais.

Atsakovės argumentai dėl negautų nuomos pajamų taip pat atmestini dėl neįrodyto žalos fakto ir jos dydžio. Vien aplinkybė, kad ieškovas naudojosi garažu, savaime nereiškia, kad atsakovė patyrė nuostolių negautų nuomos pajamų forma. Byloje nėra nepateikta jokių duomenų, kad atsakovė būtų ketinusi garažą išnuomoti, būtų ieškojusi nuomininko, turėjusi konkretų pasiūlymą ar kitą realią galimybę gauti nuomos pajamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovė savo tariamus nuostolius iš esmės grindė ieškovo „sutaupyta suma“ ir niekaip neįrodinėjo, kokias išlaidas ar turto netekimą ji dėl ieškovo veiksmų patyrė, t. y. atsakovė šiuo atveju neįrodinėjo, jog patyrė nuostolius dėl negautų pajamų, kurias būtų gavusi išnuomojusi garažą, jog ieškovas netinkamai prižiūrėjo garažą, netinkamai juo rūpinosi, nemokėjo garažo priežiūros ir išlaikymo mokesčių ir pan.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovas garažu naudojosi tarp jo ir garažo savininko A.K. sudarytų ir galiojančių susitarimų pagrindu, o atsakovė neįrodė, kad toks naudojimasis buvo neteisėtas. Taip pat atsakovė neįrodė nei realiai patirtos žalos, nei priežastinio ryšio tarp ieškovo naudojimosi garažu ir jos nurodomų negautų pajamų, nei prašomos priteisti sumos dydžio. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė jai padarytos žalos fakto ir dydžio.

Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis grindžia procesinių teisės normų pažeidimu - netinkamu įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu, taip pat netinkamu įrodymų vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylą pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl byloje esančių duomenų, pagrindė savo daromas išvadas, į bylą pateikti įrodymai buvo pakankami susiformuoti pagrįstam pirmosios instancijos teismo įsitikinimui dėl ginčo baigties. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo paaiškinimai buvo vertinami kartu su byloje esančiais kitais rašytiniais įrodymais – 2019 m. gegužės 3 d. sutartimi, garažo priėmimo – perdavimo aktu, 1 700 Eur sumokėjimą patvirtinančiais duomenimis, 2020 m. sausio 4 d. vekseliu. Todėl vien aplinkybė, kad A.K. mirė ir negalėjo pateikti paaiškinimų, nesudaro pagrindo paneigti ieškovo nurodytų aplinkybių, kurios patvirtintos kitų byloje esančių įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino ne taip, kaip to pageidauja atsakovė, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir/ar neteisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šalių ginčo pobūdį ir esmę. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas visapusišku byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių įvertinimu ir ištyrimu.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė proceso ir materialiosios teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei įvertino byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovo ieškinį, ir atmetęs atsakovės priešieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, spręstinas ieškovo bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas. Ieškovas pateikė duomenis, kad patyrė 2 000 Eur išlaidų už teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Šioms išlaidoms neviršijant Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.11. punktas), patirtos bylinėjimosi išlaidos (2 000 Eur) priteisiamos ieškovui iš atsakovės (apeliantės) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atsakovės ATS1 apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui IES1 iš atsakovės ATS1 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.