Vilniaus apygardos teismo nutartis

Likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Spark Energy Baltic“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš ATS1 (toliau – ir atsakovas) priteisti 54 504,20 Eur žalos atlyginimui ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį iškelti UAB „Spark Energy Baltic“ bankroto bylą. 2023 m. gruodžio 14 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi pirmos instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Ieškovės bankroto administratore paskirta UAB „Klaipėdos administratoriai“. Ieškovės administratorė, vykdydama pareigas, patikrino jai perduotus ieškovės buhalterinės apskaitos duomenis ir nustatė, jog T.M. iš ieškovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Šiaulių bankas, naudodamasis ieškovės banko kortele, atliko grynųjų pinigų išėmimo ir įnešimo operacijas. Laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d. iš ieškovės banko sąskaitos atsakovas išėmė grynais pinigais 69 740 Eur, įnešė į banko sąskaitą 3 200 Eur sumą. Laikotarpiu, kai ATS1 atliko ieškovės banko sąskaitoje operacijas grynais pinigais, jis buvo vienasmenis ieškovės valdymo organas – direktorius. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis atsakovas ieškovės vadovu buvo nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2023 m. birželio 30 d. Iškėlus ieškovei bankroto bylą ieškovės nemokumo administratorei buvo perduota tik dalis ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Atsakomybės dėl netinkamo dokumentų perdavimo klausimas buvo išnagrinėtas ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo, kuris bankroto bylos iškėlimo metu buvusiam bendrovės vadovui TAR1 skyrė baudą už dokumentų neperdavimą. Bankroto byloje nustatyta, jog nėra perduoti: darbo užmokesčio apskaitos dokumentai (žiniaraščiai, darbo sutartys) už 2020-2023 metus; veiklos sutartys už 2020-2023 metus; avansinės apyskaitos dokumentai už 2020-2023 metus; kasos dokumentai už 2020-2023 metus; visi buhalteriniai dokumentai už laikotarpį nuo 2015 m. (bendrovės įsteigimo metai) iki 2019 m. Nemokumo administratorė pagal turimus duomenis (banko sąskaitų išrašų duomenys, skaitmeninėje laikmenoje perduoti dokumentai už 2020-2022 m.) nustatė, jog nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2023 m. birželio 30 d. (momentas kai pasibaigė atsakovo, kai ieškovės vadovo įgaliojimai) ieškovės interesais buvo apmokėtos išlaidos 12 035,80 Eur sumai. Jos galėjo būti apmokėtos atsakovo. Nors avansinės apyskaitos duomenys ieškovės nemokumo administratorei neperduoti, esant įrodymams apie mokėjimus grynaisiais pinigais, nemokumo administratorė pripažįsta, jog ši suma panaudota ieškovės interesams. Kadangi pas ieškovę dirbo tik atsakovas ir trečiasis asmuo TAR1 (pastarojo apmokėtos sumos perduotuose dokumentuose yra pažymėtos atskirai), 12 035,80 Eur sumą ieškovės administratorė laiko apmokėta atsakovo ATS1 . Įvertinus atsakovo išimtas grynųjų pinigų sumas iš ieškovės banko sąskaitos (69 740 Eur), įneštas pinigų sumas (3 200 Eur) į banko sąskaitą, apmokėtas ieškovės interesais išlaidas grynaisiais pinigais (12 035,80 Eur), atsakovas, kaip atskaitingas asmuo, ieškovei yra skolingas 54 504,20 Eur. Atsakovas, būdamas atskaitingu asmeniu, išgrynino pinigines lėšas bankomatuose, tačiau atgal į įmonę jų visa apimtimi neįnešė ir / ar neperdavė grynaisiais pinigais atgal į įmonės kasą. Grynųjų pinigų išmokėjimą patvirtina ieškovės banko sąskaitų išrašų duomenys. Atsakovas iš įmonės paimtas lėšas tik iš dalies panaudojo atsiskaitymui su įmonės kreditoriais ir (ar) kontrahentais, likusios dalies lėšų ieškovei negrąžino. Negrąžindamas ieškovei jos lėšų, kurių nepanaudojo ieškovės interesams, atsakovas padarė žalą ieškovei. Tokie atsakovo veiksmai (neveikimas) laikytini juridinio asmens valdymo organo pareigų pažeidimu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio nuostatų kontekste bei kvalifikuotini kaip neteisėti (CK 6.246 straipsnis). Ieškovei padaryta žala (įmonei iškelta bankroto byla, įmonė nėra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais) atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Žala atsirado dėl to, kad atsakovas, kuris buvo atsakingas už įmonės veiklos tinkamą organizavimą ir turto išsaugojimą, jam patikėtą turtą pasisavino (CK 6.247 straipsnis), todėl turi atlyginti ieškovei dėl pasisavinto turto atsiradusią žalą, kuri lygi pasisavinto turto vertei. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama, todėl ieškovė neturi pareigos įrodinėti atsakovo kaltę. Atsakovas ATS1 pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, ieškinys yra grįstas klaidinga ieškovės prielaida, jog atsakovas buvo tikrasis UAB „Spark Energy Baltic“ vadovas ir galėjo apskritai priimti bent kokį sprendimą ieškovės vardu. Atsakovas buvo tik teisinis formalus vadovas, tačiau visus verslo sprendimus, pinigų išėmimus, vadovavimo funkcijas atliko trečiasis asmuo TAR1 . Atsakovas įsteigė UAB „Spark Energy Baltic“ ir formaliai buvo jos vadovu iki tol, kol juridinis asmuo nebuvo parduotas trečiajam asmeniui TAR1 . Po minėto juridinio asmens pardavimo visus verslo sprendimus ir vadovavimo funkcijas perėmė trečiasis asmuo TAR1 , t. y. TAR1 arba pats atliko visus su įmone susijusius veiksmus (sudaromi sandoriai, pinigų lėšų skirstymai, išėmimai ir kt.), arba pateikdavo nurodymus, kokius veiksmus reikia atlikti. Trečiasis asmuo TAR1 sudarinėjo iš esmės praktiškai visas komercines sutartis su kontrahentais. Net ir ieškovei sudarius bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos futbolo federacija, dėl ko ieškovė tapo Lietuvos moterų futbolo čempionato vardine rėmėja, būtent trečiasis asmuo TAR1 buvo tas asmuo, kuris spaudė ranką ir rodė bendradarbiavimą su Lietuvos futbolo čempionato vadovu. Susidariusią faktinę situaciją dėl UAB „Spark Energy Baltic“ valdymo ir asmens, kuris realiai vadovavo minėtai įmonei, patvirtina ir tai, jog atsakovas žymiai anksčiau nei buvo iškelta ieškovei bankroto byla, siekė pasitraukti iš vadovo pareigų, t. y. kad net ir formaliai nebeliktų ieškovės vadovas, tačiau dėl ne nuo atsakovo priklausančių faktinių aplinkybių tai nebuvo padaryta. Atsakovo teiginius patvirtina ir trečiojo asmens TAR1 parašyti paaiškinimai, kuriais šis asmuo patvirtina, kad būtent jis, o ne atsakovas, vykdė visas su verslu susijusias funkcijas, turėjo savo žinioje visas įmonės banko korteles, prisijungimus prie internetinės bankininkystės (prie įmonės banko sąskaitų). Aplinkybės, susijusios su trečiojo asmens buvimo faktiniu ieškovės vadovu, yra nustatytos administracinėje byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-651-1123/2024 išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje atsakovas buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn už nusižengimo, numatyto Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio nusižengimo bylos teiseną atsakovo atžvilgiu nutraukė. Teismas nurodė, kad taip, kaip ir šioje byloje, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatyta, kas faktiškai vadovavo įmonei ir buvo atsakingas už įmonės finansus, kasoje esančius pinigus, kas rūpinosi bendrovės ūkine – komercine veikla. Teismas, ištyręs atsakovo administracinio nusižengimo byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, jog atsakovas nebuvo faktinis UAB „Spark Energy Baltic“ vadovas. Teismas pabrėžė, kad pateikti įrodymai leidžia daryti prielaidą, jog atsakovas buvo tik formalus, bet ne faktinis vadovas, realiai įmonės vadovo funkcijų neatliko ir jokių savarankiškų sprendimų dėl įmonės finansinės veiklos nepriėminėjo. Tuo labiau, administracinio nusižengimo byloje trečiasis asmuo TAR1 buvo apklaustas ir patvirtino faktines aplinkybes, jog būtent jis vadovavo įmonės veiklai, t. y. pripažino, kad buvo faktiniu ieškovės vadovu. Teismo nustatyti prejudiciniai faktai įrodo, kad atsakovas nebuvo ieškovės faktiniu vadovu, jokių verslo ir kitų komercinių sprendimų nepriminėjo. Atitinkamai, atsakovas neturėjo jokios prieigos nei prie vienos ieškovės banko kortelės ar banko sąskaitos (prisijungimų prie elektroninės bankininkystės ir kt.). Atsakovas ieškovės nurodytų neteisėtų veiksmų, t. y. piniginių lėšų išėmimo (išgryninimo), nevykdė. Visas įmonės banko korteles savo žinioje turėjo TAR1 . Būtent pastarasis atliko visus grynųjų pinigų išėmimus (išgryninimus) iš ieškovės banko sąskaitų. Atsakovas jokių žinių apie šių piniginių lėšų išėmimą ar panaudojimą neturėjo. Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, t. y. nėra įrodyti jo neteisėti veiksmai kaip privaloma civilinės atsakomybės sąlyga. Atsakovui nepadarius jokių neteisėtų veiksmų (nevykdant grynųjų pinigų išėmimo), atitinkamai ir žala (jei tokia būtų įrodyta) negali būti priteista iš atsakovo (atsakovas neišsiėmė grynųjų pinigų, dėl ko ir negali likti skolingas įmonei). Net ir veikdamas kaip formalus vadovas, atsakovas nepažeidė fiduciarinių pareigų ieškovės atžvilgiu. Dubliku ieškovė ieškinį prašė tenkinti. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog V.P. paaiškinimai dėl atsakovo teisių ir pareigų įgyvendinimo atleidžia atsakovą nuo civilinės atsakomybės taikymo. Ieškovės nemokumo administratorei nekelia abejonių aplinkybės, jog atsakovas buvo ieškovės vadovu tiek de jure, tiek de facto ir TAR1 išduota pažyma (paaiškinimai) dėl atsakovo teisių ir pareigų įgyvendinimo neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės ir jos nemodifikuoja taip, jog atsakovas taptų neatsakingu už ieškovės veiklą ir sukeltas pasekmes. Atsakovas patvirtina ir neneigia, jog de jure jis buvo ieškovės vadovu nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2023 m. birželio 28 d., tačiau pateikia versiją ir siekia įrodyti, jog faktiniu vadovu buvo kitas asmuo, taip norėdamas išvengti atsakomybės dėl žalos ieškovei padarymo. Net jei bendrovei vadovauja faktinis vadovas, esant paskirtam de jure vadovui, įstatymuose nustatytų valdymo organų narių pareigų privalo laikytis abu įmonės vadovai, todėl atsakovo atsikirtimai, jog jis nėra atsakingas dėl žalos ieškovei padarymo, yra teisiškai nepagrįstas. Ieškovės piniginių lėšų išmokėjimas atsakovui yra akivaizdus, tai patvirtina rašytiniai įrodymai, ieškovės banko sąskaitoje padaryti įrašai. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog iš ieškovės gautų lėšų jis negavo. Iš ieškovės gautų lėšų panaudojimo tikslas būtų reikšmingas tuo atveju, jeigu atsakovas įrodinėtų, kad iš ieškovės banko sąskaitos gautas lėšas jis panaudojo ieškovės interesams, tačiau atsakovas tokių įrodymų neteikia ir tokių aplinkybių nenurodo, todėl, kaip gautos lėšos atsakovo buvo išleistos, nekeičia atsakovo veiksmų teisinio vertinimo. Esant įrodymams, jog atsakovas iš ieškovo banko sąskaitos paėmė ieškovės lėšas, ir nesant įrodymų, jog jos buvo panaudotos ieškovės interesams, ieškovės turto panaudojimas atsakovo interesams yra neteisėtas veiksmas ieškovės atžvilgiu. Atsakovas taip pat atsikerta į ieškinio reikalavimą teiginiu, jog trečiasis asmuo TAR1 sudarinėjo iš esmės praktiškai visas ieškovės komercines sutartis su kontrahentais, tokiu argumentu, neva, patvirtindamas, jog jis nėra ieškovės vadovas. Nurodytu teiginiu atsakovas pats pripažįsta, jog ne visos sutartys buvo trečiojo asmens sudarinėjamos. Atsakovas pateikia sutarčių nuorašus, kuriuos įvertinus galima daryti išvadą, jog: pirma, atsakovas turi dalį ieškovės dokumentų, kurie nėra perduoti ieškovės nemokumo administratorei, atsakovas juos naudoja formuluodamas atsikirtimus teismo procese, o tai patvirtina, jog atsakovas nėra atsitiktinis asmuo, jis valdo ieškovės dokumentus, žino, kaip buvo sudarinėjamos komercinės sutartys, kokios šių komercinių sutarčių sąlygos, kas patvirtina, jog atsakovas nebuvo vien tik formalus vadovas; antra, atsakovo pateiktose sutartyse aiškiai nurodyta, jog ieškovės atstovas TAR1 veikia pagal įgaliojimą, o tai liudija, jog tik atsakovas galėjo tokį įgaliojimą išduoti ir įgalioti TAR1 veikti ieškovės vardu, kartu tai patvirtina, jog atsakovas atlikinėjo aktyvius veiksmus ieškovės veikloje, t. y. jis nebuvo tik formalus vadovas; trečia, atsakovo suteiktas įgaliojimas TAR1 veikti tam tikroje srityje, patvirtina, jog ieškovės veikla būtent buvo organizuojama atsakovo, tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo TAR1 buvo pasiskirstę kompetencijas ir jas atitinkamai įgyvendino, todėl tai, kad TAR1 , veikdamas pagal įgaliojimą, pasirašinėdavo prekių pardavimo ar pirkimo sutartis, nereiškia, jog atsakovas nebuvo faktinis ieškovės vienasmenis valdymo organas. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas sudarinėdavo esminius ieškovės sandorius būtent tuo metu, kai, pasak atsakovo, jis nevykdė jokių ieškovės vadovo funkcijų. Patikrinus bankroto byloje esančius dokumentus nustatyta, jog atsakovas 2021 m. vasario 23 d., 2021 m. kovo 16 d., 2021 m. kovo 31 d., veikdamas ieškovės vardu, dalyvavo sudarant sutartinės hipotekos sandorius. Sutartinės hipotekos sandoris sudarytas notarine tvarka. Notaras, vadovaudamasis Notariato įstatymo 31 straipsnio nuostatomis, atlikdamas notarinius veiksmus visada patikrina fizinių asmenų, jų atstovų arba juridinių asmenų atstovų asmens tapatybę, todėl nekyla abejonių, jog ieškovės vardu sudarant sandorius veikė atsakovas ATS1 . Jis sudarė tiek paskolos sutartis, tiek jų pakeitimus su UAB „F star“. Nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina, jog atsakovas nebuvo tik formalus vadovas, o tikrasis vienasmenis valdymo organas, kuris turėjo kompetenciją ir ją įgyvendino veikdamas ieškovės vardu. Nurodytų, ieškovės vardu 2021 metais atsakovo sudarytų, sandorių kontekste turi būti vertinama ir atsakovo atsikirtimo versija, jog dar 2019 m. liepos mėnesį jis siekė nebebūti ir nebuvo ieškovės vadovu. Atsakovo siūlymas patikėti, jog jis 2019 m. liepos 3 d. buvo pateikęs prašymą pasitraukti iš ieškovės vadovo pareigų ir faktiškai neatliko vėliau vadovo funkcijų, prieštarauja paties atsakovo aktyviems veiksmams 2021 m. veikiant ieškovės vardu ir sudarinėjant sandorius. Atsakovo versijos prieštaringumas objektyviems duomenims, jog 2021 m. realiai atsakovas vadovavo ieškovei ir veikė ieškovės vardu, patvirtina, jog atsakovas žalos padarymo metu buvo ieškovės vienasmenis valdymo organas, taip pat paneigia atsakovo argumentus, jog dar 2019 m. liepos 3 d. prašėsi atleisti iš ieškovės vadovo pareigų ir nebevykdė jokių ieškovės vadovui priskirtų veiksmų, t. y. atsakovo atsikirtimai, jog atsakovas faktiškai nebuvo ieškovės vienasmeniu valdymo yra nuginčyti. Atsakovo atsikirtimai, jog TAR1 paaiškinimai, neva, pagrindžia, kad atsakovas nevadovavo ieškovei, yra nepagrįsti. Tokie paaiškinimai yra paneigti paties atsakovo veiksmais, veikiant ieškovės vardu ir sudarinėjant ieškovės vardu sandorius. Trečiojo asmens TAR1 paaiškinimai, pripažinimas negali būti laikomi objektyvūs ir leistini, nes TAR1 taip pat padarė žalą vadovavimo ieškovei metu ir dėl to jau priimtas 2024 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs. Atsakovo ir trečiojo asmens TAR1 veiksmai atstovaujant ieškovę buvo suderinti ir tokiais paaiškinimais siekiama, jog atsakingi už žalą asmenys išvengtų civilinės atsakomybės taikymo. Atsakovo nurodymas į 2024 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą administracinėje byloje Nr. A6-651-1123/2024 taip pat neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės taikymo. Nurodytoje administracinio nusižengimo byloje nebuvo sprendžiamas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo klausimas, šios administracinio nusižengimo bylos proceso metu Valstybinė mokesčių inspekcija įrodinėjo, jog T.M. privalėjo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo 2022 m. spalio mėnesį. Administracinio nusižengimo byloje teismas nusprendė, jog tam nepakanka įrodymų, taip pat suabejojo ATS1 teisiniu statusu veikiant ieškovės vardu. Ieškovė reikalavimą atsakovui dėl žalos padarymo grindžia aplinkybėmis (atsakovo veiksmais) dėl lėšų išsimokėjimo laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d. Abejonės dėl to, ar žalos padarymo metu atsakovas buvo ieškovės vadovu, nekyla, tai patvirtina rašytiniai įrodymai, todėl sieti atsakovo atsakomybės sąlygas su jo nurodomu 2024 m. birželio 13 d. teismo nutarimu nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Tripliku atsakovas ieškinį prašė atmesti. Teigė, kad ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovo teigimu, civilinėje byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų teiginius, kad ieškovės nurodomos piniginės lėšos nebuvo panaudotos ieškovės veikloje. Nėra pateikta jokia finansinio audito ataskaita ar net teisę buhalterinę apskaitą tvarkyti turinčio asmens išvada apie tai, jog konkrečiai pinigų sumai nėra ieškovės veikloje pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, todėl yra pagrindas teigti, kad ir žalos faktas byloje nėra įrodytas. Ieškovė atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iš to, jog ieškovės banko sąskaitos išraše, banko kortelės turėtoju yra nurodytas būtent atsakovas. Jokių kitų duomenų apie tai, jog būtent atsakovas išėmė pinigines lėšas iš banko sąskaitos, ieškovė nepateikė. Atsakovas pateikė trečiojo asmens TAR1 paaiškinimus, kuriuose jis nurodė, kad būtent jis, o ne atsakovas savo žinioje turėjo visas ieškovės banko korteles, prisijungimus prie internetinės bankininkystės ir veikė kaip tikrasis ir faktinis ieškovės vadovas. Tos pačios faktinės aplinkybės buvo nustatytos ir administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-651-1123/2024. Minėtoje byloje buvo nustatytos ir šiai civilinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės. Teismas ištyręs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, jog atsakovas nebuvo faktinis ieškovės vadovas, jokių realių įmonės vadovo funkcijų neatliko ir jokių savarankiškų sprendimų dėl įmonės finansinės veiklos nepriminėjo. Teismo nustatyti prejudiciniai faktai įrodo, kad atsakovas nebuvo ieškovės faktiniu vadovu, jokių verslo ir kitų komercinių sprendimų nepriminėjo. Atitinkamai, atsakovas neturėjo jokios prieigos nė prie vienos ieškovės banko kortelės ar banko sąskaitų (prisijungimų prie elektroninės bankininkystės ir kt.). Atsakovas neturėjo prieigos prie ieškovės piniginių lėšų, jų neturėjo ir niekada nenaudojo. Visa tai darė trečiasis asmuo TAR1 .

Atsakovas, suvokdamas teisės aktais nustatytas bendrovės vadovo pareigas, pakankamai ilgą laiką tęsdamas savo veiklą bendrovės vadovo pareigose, dalyvaudamas bent dalies verslo reikalų tvarkyme, įmonės dokumentus tikrai matė, žinojo apie bendrovės sudaromus sandorius. Atsakovui išreiškus realų norą pasitraukti iš bendrovės vadovo pareigų ir neatliekant, nebendrininkaujant su trečiuoju asmeniu atliekant atitinkamus veiksmus bendrovės vardu, tikėtina, trečiasis asmuo būtų turėjęs imtis veiksmų dėl įmonės vadovo keitimo. Atsakovui jokių veiksmų nesiimant, teismas vertino, kad tokia situacija tenkino ir atsakovą, ir trečiąjį asmenį, nors atsakovas, kaip vadovas, privalėjo suvokti, kad visų pirma jis turi būti lojalus bendrovei ir paisyti jos interesų.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą pasisakyti dėl visų reikšmingų atsakovo argumentų. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė (nieko nenurodė) dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-651-1123/2024 nustatytų faktinių aplinkybių ir jų prejudicinės reikšmės šioje civilinėje byloje. Minėjote administracinio nusižengimo byloje teismas konstatavo, jog atsakovas nebuvo faktinis ieškovo vadovas. Atsakovas akcentavo visos bylos nagrinėjimo metu šio teismo nutarimo svarbą, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime net neaptarė šių atsakovo teiginių ir argumentų. Jei pirmosios instancijos teismas būtų vertinęs atsakovo argumentus, būtų padaręs išvadą, kad prejudicija egzistuoja ir atsakovas negalėjo padaryti neteisėtų ieškovo nurodytų veiksmų. Atsakovas šioje civilinėje byloje kėlė klausimą, jog ieškinys ir reikalavimas yra pareikštas ne tam asmeniui, kadangi atsakovas buvo tik formalus ieškovo vadovas ir ieškovo atžvilgiu neteisėtų veiksmų nedarė ir negalėjo daryti. Tiek administracinio nusižengimo byloje, tiek ir šioje civilinėje byloje buvo nagrinėjami tie patys klausimai – kas faktiškai vadovavo įmonės veiklai, kas buvo atsakingas už įmonės finansus, kasoje esančius pinigus ir kitus klausimus. Akivaizdu, jog abiejų bylų dalykas ir įrodinėjimo faktai sutampa, dėl ko pirmosios instancijos teismas bent jau turėjo įvertinti šį atsakovo argumentą.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigų paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtindamas dvigubą įrodinėjimo standartą. Civilinės bylos nagrinėjimo metu susiformavo situacija, kai ieškovei buvo taikomas itin žemas įrodinėjimo standartas, o atsakovui – nepagrįstai aukštas. Atsakovas civilinio proceso metu nuosekliai nurodė, kad nemokumo administratorė, prieš pareikšdama ieškinį, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų aiškintis, kur ir kokiems tikslams buvo panaudotos grynaisiais pinigais išimtos lėšos, neatliko net minimalaus įmonės finansinių srautų patikrinimo, apsiribojo vien banko sąskaitos išrašu.

Atsakovas pateikė konkrečius pavyzdžius, rodančius, jog tokie veiksmai buvo būtini: ginčo laikotarpiu buvo atliekami mokėjimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – SODRA) grynaisiais pinigais, nors viešai prieinami duomenys patvirtina, kad įmonė tuo metu neturėjo įsiskolinimų. Atsakovas taip pat nurodė, kad egzistuoja neatitikimai tarp paskolų UAB „F star“ sumų (150 000 Eur) ir faktiškai pareikšto įmonės kreditorinio reikalavimo (103 947,52 Eur), kas leidžia pagrįstai manyti, jog dalis įsipareigojimų galėjo būti padengta tik grynaisiais pinigais. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, neprivertė ieškovės pateikti paaiškinimus.

Dvigubas įrodinėjimo standartas taip pat pasireiškė selektyviu buhalterinių dokumentų vertinimu. Ieškovė, dar prieš pareiškiant ieškinį, pripažino dalį trečiojo asmens TAR1 pateiktų dokumentų ir jų pagrindu sumažino ieškinio reikalavimą, nors tai buvo pavieniai, analogiško pobūdžio dokumentai (čekiai, sąskaitos be detalizacijos). Tačiau vėliau pateikti tokio paties pobūdžio dokumentai (kuriuos pateikė tas pats trečiasis asmuo), kurie papildomai 6 081,58 Eur suma mažino reikalavimo dydį, buvo atmesti vien deklaratyviais argumentais, nors jų turinys ir pobūdis iš esmės nesiskyrė.

Be to, pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais šioje byloje, nors atsakovas toje byloje nedalyvavo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas papildomai nepagrįstai nesumažino ieškovo reikalavimo 15 388,45 Eur suma.

Ieškovė BUAB „Spark Energy Baltic“ atsiliepimu prašo teismo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodytais motyvais:

Apelianto tvirtinimas, jog nutarimas administracinio nusiženimo byloje Nr. A6-651-1123/2024 turi prejudicinę galią nustatant, kas buvo faktinis ieškovės vadovas žalos padarymo metu, yra teisiškai nepagrįstas ir neturi įtakos sprendžiant dėl neteisėtų atsakovo veiksmų bei nekeičia padarytos žalos dydžio ir atsakingo už jos padarymą subjekto. Minimas nutarimas neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės taikymo. Nurodytoje administracinio nusižengimo byloje nebuvo sprendžiamas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo klausimas. Šios administracinio nusižengimo bylos proceso metu Valstybinė mokesčių inspekcija įrodinėjo, jog ATS1 privalėjo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo 2022 m. spalio mėnesį. Teismas nusprendė, jog tam nepakanka įrodymų, taip pat suabejojo T.M. teisiniu statusu veikiant ieškovės vardu. Ieškovė reikalavimą atsakovui dėl žalos padarymo grindžia aplinkybėmis (atsakovo veiksmais) dėl lėšų išsimokėjimo laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d. Abejonės dėl to ar žalos padarymo metu atsakovas buvo ieškovės vadovu nekyla, tai patvirtina rašytiniai įrodymai, todėl sieti atsakovo atsakomybės sąlygas su jo nurodomu 2024 m. birželio 13 d. teismo nutarimu nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Be to, nutarime nėra nustatyti prejudiciniai faktai, reikšmingi atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų taikymui ar netaikymui. Ieškovės ieškinio reikalavimo pagrindas atsakovo atsakomybė už fiduciarinių pareigų ieškovei pažeidimą, t. y. bylų dalykas visiškai skirtingas, todėl nėra pagrindo nutarime nurodytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais, kai nagrinėjimo dalykas administracinio nusižengimo proceso tvarka ir nagrinėjamoje civilinėje bylose yra skirtingas.

Pažymi, kad ginčui aktualiame administracinio nusižengimo bylos nutarime nėra konstatuota, jog atsakovas, kai jis paėmė pinigus iš ieškovės banko sąskaitos (2019 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d.), nebuvo ieškovės vadovu, priešingai, nurodyta, jog jis buvo vadovu, tik teismui nėra pateikta pakankamai neginčijamų įrodymų, kas 2022 m. buvo faktinis vadovas.

Atsakovo pozicija, jog jis buvo tik formalus ieškovės vadovas, yra paneigta rašytiniais įrodymais. Nors atsakovas ir trečiasis asmuo stengėsi slėpti ieškovės ūkinės finansinės veiklos duomenis ir ieškovės nemokumo administratorei neperdavė visų ieškovės veiklos dokumentų, tam, jog negalima būtų nustatyti akivaizdaus atsakovo vadovavimo fakto, tačiau iš kreditorių buvo gauti rašytiniai duomenys, kurie patvirtina, jog atsakovas buvo aktyvus ir realus ieškovės vienasmenis valdymo organas.

Nors atsakovas gynėsi nuo reikalavimo argumentais, jog 2019 m. liepos 3 d. buvo pateikęs prašymą pasitraukti iš ieškovės vadovo pareigų ir faktiškai nebebuvo ieškovės vadovu, tačiau šie teiginiai buvo paneigti. Patikrinus bankroto byloje esančius dokumentus nustatyta, jog atsakovas 2021 m. vasario 23 d., 2021 m. kovo 16 d., 2021 m. kovo 31 d. veikdamas ieškovės vardu dalyvavo sudarant sutartinės hipotekos sandorius. Nekyla abejonių, jog ieškovės vardu sudarant sandorius veikė būtent atsakovas ATS1 . ATS1 sudarė tiek paskolos sutartis, tiek jų pakeitimus su UAB „F star“. Nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina, jog atsakovas nebuvo tik formalus vadovas, o buvo tikrasis vienasmenis valdymo organas, veikiantis ieškovės vardu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai apie atsakovo ir TAR1 santykius, kurie buvo nustatyti apklausų metu, įvertinti bylos įrodymų kontekste, jog atsakovas ir TAR1 dalyvavo ieškovės veikloje ir siekė bendro tikslo, t. y. ieškovės veiklos. Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog TAR1 ieškovės vardu sutartis sudarinėjo pagal įgaliojimą, kurį išdavė atsakovas, tai patvirtinta ir teismo posėdyje apklausiant atsakovą bei trečiąjį asmenį. Pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta faktiniais duomenimis, o ne prielaidomis. Atsakovo pateiktose sutartyse aiškiai nurodyta, jog TAR1 , atstovaudamas UAB „Spark Energy Baltic“, veikia pagal įgaliojimą, o tai liudija, jog tik atsakovas galėjo tokį įgaliojimą išduoti ir įgalioti TAR1 veikti ieškovės vardu. Kartu tai patvirtina, jog atsakovas atlikinėjo aktyvius veiksmus ieškovės veikloje, t. y. jis nebuvo tik formalus vadovas. Be to, atsakovo suteiktas įgaliojimas TAR1 veikti tam tikroje srityje, patvirtina, jog ieškovės veikla būtent buvo organizuojama atsakovo, tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo V.P. buvo pasiskirstę kompetencijas Tai, kad TAR1 , veikdamas pagal įgaliojimą, pasirašinėdavo prekių pardavimo ar pirkimo sutartis, nereiškia, jog atsakovas nebuvo faktinis ieškovės vienasmenis valdymo organas. Kompetencijos pasiskirstymo aplinkybės būtent patvirtina ir sprendimo išvadas, jog atsakovas ir TAR1 derino savo veiksmus ir veikė kartu.

Apeliaciniam skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir vertino įrodymus. Tokie skundo argumentai nepagrįsti. Ieškovės piniginių lėšų išmokėjimas atsakovui yra akivaizdus, tai patvirtina rašytiniai įrodymai, ieškovės banko sąskaitoje padaryti įrašai. Atsakovas neneigė, jog vyko į banką atidaryti ieškovei banko sąskaitos tam, kad atsakovas galėtų naudotis ieškovės banko sąskaita, atsakovo vardu buvo išduota banko kortelė. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog iš ieškovės gautų lėšų jis negavo, nors savo atsikirtimus būtent grindė šiuo teiginiu.

Atsakovas apskritai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo tvirtinimus, jog lėšos buvo panaudotos ieškovės interesais. Esant įrodymams, jog atsakovas iš ieškovo banko sąskaitos paėmė ieškovės lėšas ir nesant įrodymų, jog jos buvo panaudotos ieškovės interesams, ieškovės turto panaudojimas atsakovo interesams yra neteisėtas veiksmas ieškovės atžvilgiu. Atsakovas savo atsikirtimų argumentus, jog lėšos buvo panaudotos ieškovės interesams, privalėjo įrodyti, tačiau to nepadarė.

Apeliaciniame skunde nurodomos lentelės ir pateikiami paaiškinimai (argumentai) yra pirmosios instancijos teismo įvertinti ir dėl jų teismas sprendime pasisakė (sprendimo 19 dalis), nes atsakovas buvo pateikęs analogiškus paaiškinimus (3 t., 1-6 l.) ir savo atsikirtimų argumentus ir bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje. Tai, jog pirmosios instancijos teismas šių atsakovo atsikirtimų nelaikė pagrindu mažinti atsakovo civilinės atsakomybės dydį, nereiškia, jog padarytos žalos dydis yra įvertintas netinkamai. Tai, kad atsakovo nurodytos aplinkybės bei argumentai nebuvo pripažinti įrodytais, nereiškia, jog bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 ar 185 straipsnių nuostatos.

Atsakovo nurodytos lentelės ir nuorodos į bylos lapus, nepagrindžia, jog pasiimtus ieškovės pinigus atsakovas panaudojo ieškovės interesams. Šie duomenys nėra nauji, jie buvo įvertinti ieškovės ir trečiojo asmens TAR1 ginče civilinėje byloje Nr.e2-14486-964/2024, tik dabar jų pagrindu atsakovas siekia, kad ir jam būtų sumažinta reikalavimo suma tų pačių dokumentų pagrindu. Tokia atsakovo pozicija nėra teisiškai pagrįsta ir dėl kiekvieno išlaidų dokumento ieškovė 2025 m. liepos 24 d. teismo posėdyje pateikė argumentus. Pagrindiniai teiginiai, kodėl šie dokumentai pagrindžia trečiojo asmens TAR1 išlaidas, bet ne atsakovo, yra tai, jog mokėjimus atliko TAR1 , jais jis grindė savo patirtas išlaidas, dalis mokėjimų atlikta iš ieškovės banko sąskaitos, todėl nekyla abejonių dėl jų apmokėjimo, dalis mokėjimų padaryta tada, kai atsakovas jau nebebuvo ieškovės vadovu ir kt.

Ieškovė rašytiniais įrodymais (banko sąskaitos išrašais) tinkamai pagrindė, jog atsakovas iš ieškovės banko sąskaitos grynaisiais pinigais paėmė ieškovei priklausančias lėšas ir nepateikė jų panaudojimo pagrįstumą patvirtinančių įrodymų. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog paneigtų šiuos ieškovės reikalavimus. Atsakovas savo atsikirtimus grindžia tvirtinimu, jog nebuvo faktiniu vadovu, tačiau byloje surinkti duomenys patvirtina priešingus teiginius, t. y. jog atsakovas buvo aktyvus ieškovės valdymo organas, ieškovės vardu sudarinėjo sandorius.

Ieškovė neprašė taikyti solidarios atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismui nekilo, net pareigos spręsti dėl skolininkų daugeto ir jų pareigų. Kita vertus, solidarioji skolininkų pareiga nepreziumuojama, o trečiojo asmens TAR1 civilinės atsakomybės klausimas išspręstas civilinėje byloje Nr. e2-14486-964/2024, kur teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Net ir egzistuojant solidarios pareigos atvejui ieškovė neturėjo pareigos reikalavimus reikšti visiems skolininkams (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), todėl skundo argumentai, jog sprendimas prieštarauja solidarios atsakomybės institutui ir lemia nepagrįstą atsakovo teisių suvaržymą yra teisiškai nepagrįsti.

Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad įsteigė UAB „Spark Energy Baltic“ ir formaliai buvo jos vadovu iki tol, kol juridinis asmuo nebuvo parduotas trečiajam asmeniui TAR1 .

Ieškovės skaičiavimais, įvertinus atsakovo išimtas grynųjų pinigų sumas iš ieškovės banko sąskaitos (69 740 Eur), įneštas pinigų sumas (3 200 Eur) į banko sąskaitą, apmokėtas ieškovės interesais išlaidas grynaisiais pinigais (12 035,80 Eur), atsakovas, kaip atskaitingas asmuo, ieškovei yra skolingas 54 504,20 Eur.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo ATS1 priteisti 54 504,20 Eur žalos atlyginimui. Atsakovo neteisėtus veiksmus ieškovė kildina iš to, jog atsakovas, kaip juridinio asmens valdymo organas, netinkamai vykdė pareigas CK 2.87 straipsnio kontekste ir negrąžino įmonei 54 504,20 Eur sumos bei nepateikė jokių tinkamą lėšų panaudojimą pateisinančių įrodymų.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas atsakovo neteisėtus veiksmus konstatavo ieškovo sukurtų prielaidų pagrindu. Pažymi, kad vien faktas, jog atsakovas yra nurodytas kaip kortelės turėtojas niekaip neįrodo fakto, kad būtent atsakovas išėmė pinigines lėšas iš įmonės banko sąskaitos. Pasak atsakovo, faktiniu ieškovės vienasmeniu valdymo organu buvo trečiasis asmuo TAR1 , būtent jo žinioje buvo visos ieškovės banko kortelės ir būtent jis jomis naudojosi išimant pinigines lėšas iš banko sąskaitos.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nors faktiškai pripažino bendrus atsakovo ir trečiojo asmens veiksmus, tačiau nepasiūlė ieškovui įtraukti trečiąjį asmenį papildomu atsakovu, nenurodė sprendime solidariosios atsakomybės taikymo ir visą tariamai padarytą žalą priteisė tik iš atsakovo. Tokiu būdu atsakovas tapo vieninteliu subjektu, kuriam tenka neigiamos pasekmės už veiksmus, kurios, anot teismo, atliko kartu su kitu asmeniu.