Vilniaus apygardos teismo nutartis

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: I. Z. pripažinti kalta pagal BK 163 straipsnį ir skirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę; I. Z. pripažinti kalta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir nustatyti galutinę – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos galutinės bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir paskirti pareigas – 1) atsiprašyti nukentėjusiojo asmens t. y. M. P.; 2) pradėti dirbti (tęsti darbą), dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Taip pat priteisti iš I. Z. M. P. naudai patirtą neturtinę žalą – 5 000 Eur civiliniame ieškinyje nurodytais pagrindais ir motyvais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Teismas neišsamiai ir nevisapusiškai analizavo, bei vertino ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu surinktus įrodymus, kurie yra pakankami pripažįstant I. Z. kalta pagal BK 163 straipsnį, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Prokuroro vertinimu, teismas, neteisingai įvertindamas nukentėjusiosios M. P. parodymų patikimumą, juos sistemoje su kitais įrodymais, netinkamai vertino, kas lėmė neteisingą padarytų veikų teisinį įvertinimą. Teismas rėmėsi išimtinai kaltinamosios parodymais bei liudytojų, kurie tiesiogiai nusikalstamų veikų nematė ir tik išreiškė savo subjektyvias nuomones, parodymais. Tuo pat metu teismas nepagrįstai sumenkino nukentėjusiosios M. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui apie jos atžvilgiu naudotą fizinį ir psichologinį smurtą nepakankamai įvertino liudytojų, patvirtinusių nukentėjusiosios nurodytas smurto aplinkybes, parodymus bei byloje pateiktą ekspertizės aktą kas ir nulėmė nepagrįstą ir neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį.

Prokuroro vertinimu, šioje byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiosios M. P., liudytojų V. G., J. B., G. B., M1. P., M. R.-G., T. B. parodymai, taip pat ir 2023 m. liepos 27 d. – rugpjūčio 25 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-146/2023 pateiktais ir apibendrintais duomenimis, visiškai įrodo, kad nepilnametė M. P., augdama ir gyvendama savo globėjos I. Z. šeimoje, kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo fiziškai ir psichiškai gniuždoma.

Nukentėjusiosios nepilnametės M. P. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra išsamūs, logiški, nuoseklūs. Nukentėjusioji apklausiama nurodė keturis ryškiausius fizinio smurto atvejus prieš ją, t. y.:

Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė – „atsimenu, kad su kumščiu mušė į petį, gal tris kartus su kumščiu į petį, vienu metu tris kartus sudavė į petį. Atsimenu, kad buvau sudaužius lėkštę, ji ėjo tvarkyti, tai ką padariau, man tvarkyti neleido, aš nuėjau į viršų. Neatsimenu kiek lėkščių sudaužiau. Kai sudaužiau lėkštes, I. draugas dar gyveno su mumis. Kai sudavė į dešinį petį, jutau skausmą, petys galbūt buvo raudonas. Apie tai niekam nesakiau, nelabai pasitikėjau žmonėmis. I. sudavė į petį, nes buvo pikta dėl sudaužytos lėkštės. Lėkštės man netyčia išslysdavo iš rankų, pas I. dažnai iškrisdavo lėkštės iš rankų. Kai man buvo suduota į petį, tada sudaužiau vieną lėkštę“. Šios aplinkybės, prokuroro vertinimu, akivaizdžiai atskleidžia, kad I. Z. elgesys buvo agresyvus, fizinio poveikio priemonės taikytos dėl buitinio, atsitiktinio įvykio – sudaužytos lėkštės ir buvo nukreiptos prieš nepilnametį asmenį, esantį globos santykiuose. Tai nėra vienkartinis ir impulsyvus auklėjimo veiksmas, o smurtinė reakcija, lydima pykčio, nusivylimo, kontrolės ir fizinio prievartavimo. Tą patvirtina ir kiti vėlesni prieš ją panaudoti smurtiniai veiksmai. Pažymėta, kad šio fizinio smurto epizodo priežastis – sudaužyta lėkštė neturi jokio ryšio su pedagogine funkcija ar mokslo rezultatų gerinimu, taip pat ir su globėjo pakeitimu. Smurtas buvo taikytas kaip bausmė ar emocinė iškrova dėl buitinės situacijos, o ne kaip auklėjimo priemonė. Be to, pati nukentėjusioji nurodo, kad apie šį įvykį niekam nepranešė, nes „nelabai pasitikėjo žmonėmis“. Tokie globėjos veiksmai, kaip fizinis smurtas dėl buitinės smulkmenos, sudavimai kumščiu į petį ir jų sukelti fiziniai bei emociniai padariniai, vertintini kaip akivaizdus BK 163 straipsnyje numatytų tėvų valdžios ar globos teisių pažeidimas.

Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat nurodė, ir fiziškai skaudžiausią ir ryškiausią atvejį – „nežinau kuri diena buvo, I. sugyventinis dar buvo gyvas. Tą įvykį matė T.. Žaislas gulėjo ant grindų, I. jį paėmė ir trenkė vieną kartą man į dešinį žandą, žaislą ji paleido ar padėjo ant grindų. Žande jutau didelį skausmą, skaudėjo ilgokai, buvo raudona, paskui buvo mėlynė. Kai man trenkė, aš nieko nesakiau, ji galbūt buvo pikta, sakė pasitraukti, atėjo T., padėjo sutvarkyti, T. man davė ledo iš šaldiklio, paskui I. su T. susimušė, nes abi norėjo sutvarkyti sudaužytą lėkštę, aš nuėjau papasakoti V., V. sakė baigti muštis. Pas medikus nesikreipiau. Trenerė pastebėjo mėlynę ant žando, pasakiau lengvaatletės treneriams P. ir V., kad I. trenkė, jei neklystu, ką jie sakė, neatsimenu, man atrodo, daugiau niekas mano žando nematė. Į medikus nesikreipiau, negaliu pasakyti, kodėl. Mėlynė ant žando buvo 3-4 dienas. Tas žaislas buvo mėlynas, I. jį buvo nupirkusi šuniui, jis buvo didesnis už meškiną (meškiną rodo psichologė), jis buvo guminis kaulo formos su spygliukais. I. už kiekvieną manęs mušimą neatsiprašydavo, aš jaučiausi blogai“. Prokuroro vertinimu, nukentėjusios M. P. nurodytos aplinkybės aiškiai parodo nepateisinamą fizinio smurto panaudojimą ir kaip ankstesnis, niekaip nesusijęs su M. P. mokslais ir išgalvota gynybos versija, kad M. P. meluoja, nes ji norėjo pakeisti globėją. Tai globėjos I. Z. pykčio protrūkis, kurio pasėkoje M. P. patyrė fizinį smurtą. Šis įvykis, vertinant jį atsietai, jau pats savarankiškai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje požymius. Prokuroro vertinimu, teismo motyvas, kuriuo konstatuota, kad nukentėjusiosios M. P. atžvilgiu panaudotas smurtas – smūgis į veidą šuns žaislu „nelaikytinas nusikalstamu“, nes „situacija nebuvo kritinė“ ir „nebuvo padaryta reikšmingos žalos“, yra nepagrįstas ir akivaizdžiai prieštarauja tiek baudžiamosios teisės principams, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Šio veiksmo pasekmė – akivaizdus fizinis skausmas, žando paraudimas, vėliau matoma mėlynė, išliekanti 3-4 dienas. Vaikui buvo reikalingas ledo kompresas, skausmas buvo juntamas „ilgokai“, o smurtą (jo pasekmes) matė dar viena liudytoja – T. Prokuroro vertinimu, teismo teiginys, esą „nėra pagrindo manyti, kad kaltinamoji sąmoningai siekė kenkti vaikui“, taip pat prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir teisiniam vertinimui.

Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji taip pat nurodė, ir šį fizinio smurto atvejį – „I. tampė mane už plaukų, jei ilgai sėdėdavau telefone, vieną kartą buvo toks įvykis, tada buvo vasara ar pavasaris, ne praeitais, o dar seniau, tai buvo namuose mano kambaryje, to daugiau niekas nematė. Už plaukų ji tempė viena ranka, man atrodo, kad mano plaukai nebuvo nukirpti, plaukai buvo surišti, paėmė už gumytės ir patempė, aš jutau skausmą keletą minučių, skausmas buvo vidutiniškas.“ „Kai patempė už plaukų, man atrodo, paėmė planšetę ir nuėjo į apačią, aš apsimečiau, kad darau namų darbus, apie tai niekam nesakiau. Šio įvykio metu lėkštės nesudaužiau.“. Prokuroro vertinimu, iš šių nukentėjusiosios parodymų aiškiai matyti, kad I. Z. veiksmai, kuriais tariamai buvo siekiama apriboti nepilnametės naudojimąsi planšete ar buvimą socialiniuose tinkluose, pasireiškė akivaizdžiu fiziniu smurtu – tampymu už plaukų, sukėlusiu nepilnametei skausmą. Tokie veiksmai prokuroro vertinimu, peržengia bet kokias priimtino auklėjimo ar pedagoginio poveikio ribas, o jų taikymo kontekstas – buitis, buvimas kambaryje, globėjos vienašališki veiksmai be jokių pastangų spręsti situaciją neagresyviomis priemonėmis rodo, kad tai buvo ne momentinė reakcija, o toleruotina praktika globėjos elgesyje.

Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji taip pat nurodė, ir dar vieną fizinio smurto atvejį – „Daug kartų yra sudavusi su rankos delnu. Kai man buvo 15 m., buvau pirmadienį pas psichologę pasakiau, kad mane I. mušė, kėlė prieš mane ranką ir kitus įvykius, paskui psichologė pasikvietė I. ketvirtadienį. Psichologė pasakė, kad jei I. trenks, vėl pasakyti. Tos pačios savaitės sekmadienį I. man trenkė su dešiniu delnu į žandą, gal dėl sėdėjimo prie planšetės, dėl namų darbų nedarymo. Aš jutau nedidelį skausmą keletą minučių, žandas galbūt buvo raudonas. Buvau pažiūrėti į veidrodį, mačiau raudonumą ant žando. To įvykio niekas nematė apie tai niekam nesakiau. Tų įvykių buvo daug, aš sudaužydavau lėkštes netyčia, I. rėkdavo arba mušdavo rankomis. Dar daug mušimų buvo, kai nedarydavau namų darbų.“. Prokuroro vertinimu, iš šių parodymų aiškiai matyti, kad fizinio smurto naudojimas globėjos I. Z. elgesyje buvo ne atsitiktinis, o nuolat kartojamas, sistemiškas reiškinys, nukreiptas prieš jai patikėtą, socialiai pažeidžiamą nepilnametę globotinę. Ypač reikšminga aplinkybė yra ta, kad apie smurtą M. P. informavo psichologę, kuri reagavo ir perspėjo globėją apie netoleruotiną elgesį. Tai atskleidžia ne tik fizinį, bet ir akivaizdų psichologinio spaudimo modelį, paremtą nuolatiniu grasinimu, baime ir fiziniu poveikiu. Šio epizodo fone negalima teigti, kad globėjos veiksmai buvo vienkartiniai ar impulsyvūs – tai buvo nuosekliai taikoma kontrolės priemonė, kurią pati globėja toliau naudojo. Prokuroro vertinimu, kai tokie veiksmai, kaip šiuo atveju – kartotiniai sudavimai į veidą, tampymai, smūgiai į petį ir baimės įtvirtinimas – tampa nuolatine auklėjimo praktika, jie neabejotinai peržengia administracinės ar socialinės intervencijos ribas ir patenka į baudžiamosios atsakomybės sritį.

Prokuroro vertinimu, be išsamiai nustatytų fizinio smurto atvejų, nukentėjusioji nepilnametė M. P. savo parodymuose nuosekliai ir išsamiai nurodė apie patirtą ir sistemingą psichologinį smurtą iš globėjos I. Z. pusės – „Pirmas susipykimas galbūt buvo, kai dariau matematikos namų darbus. Man sekėsi matematika sunkiai, ji neturėjo kantrybės ir pradėjo ant manęs rėkti, kelti balsą“ „Kai žiūrėdavau į telefoną, I. grasindavo, kad sudaužys. Vieną kartą I. supyko, kad nedarau namų darbų, ir sudaužė telefoną. <...> Aš jaučiausi blogai.“ „I. dar mane vadino besmegene, bemozglaja“. Prokuroro vertinimu, tą patvirtino ir nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu duoti parodymai. Šie nukentėjusiosios parodymai ir paaiškinimai aiškiai rodo, kad psichologinis smurtas buvo ne atsitiktinis, o pasikartojantis reiškinys, lydėjęs fizinio smurto apraiškas ir sukūręs nuolatinės baimės, žeminimo, emocinio spaudimo aplinką. Teismo išvada, kad globėja neturėjo ketinimo sukelti žalą vaikui, yra deklaratyvi, neparemta nei įrodymais, nei realiai ištirtomis aplinkybėmis.

Prokuroro vertinimu, nepilnametės nukentėjusiosios M. P. parodymus dėl patirto fizinio smurto, netiesiogiai patvirtino eilė liudytojų:

Liudytoja apklausta psichologė V. G. nurodė, kad dirbanti psichologe „Ž. fonde“ ir ketverius metus teikianti psichologinę pagalbą M. P., apklausos metu detaliai nurodė, kad nepilnametė konsultacijų metu jai ne kartą pasipasakojo apie globėjos smurtinį elgesį. Psichologė pažymėjo, kad M. P. sunkiai reiškia emocijas, užsisklendžia emociškai įtemptose situacijose ir neturėjo žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl nukentėjusioji apie patirtą smurtą nepranešė anksčiau. Po šių pasakojimų psichologė V. G. susisiekė su pačia globėja I. Z., kuri neneigė fizinio smurto fakto, o patvirtino, kad sudavė globotinei antausį, aiškindama tai kaip „kitų priemonių neturėjimą“ mergaitės drausminimui. Tokie žodžiai akivaizdžiai patvirtina, kad smurtas prieš vaiką buvo ne tik faktiškai vykęs, bet ir pačios globėjos pateisinamas, t. y. toleruotinas jos auklėjimo būdas. Liudytoja psichologė taip pat patvirtino savo profesinį įsitikinimą, kad M. P. jai nemelavo dėl patirto psichologinio ir fizinio smurto.

J. B. parodė, kad 2022 m. lapkričio 14 d. iš „Ž.“ globos centro gavo pranešimą apie galimą netinkamą globėjos elgesį. Pranešime nurodyta, kad M. P. psichologinės konsultacijos metu pasisakė, jog globėja prieš ją smurtavo – trenkė antausį. Tą pačią dieną, reaguojant į šią informaciją, buvo organizuotas pokalbis su globėja ir nepilnamete. Būtent šio pokalbio metu M. P. aiškiai išreiškė poziciją, kad nebenori gyventi su globėja, o globėja pati pareiškė atsisakanti toliau globoti mergaitę. Svarbu pažymėti, kad šio susitikimo metu, kaip nurodė liudytoja, M. P. tiesiogiai patvirtino, jog: globėja yra agresyvi, manipuliuoja ir grasina, kad „kai sukaks 18 metų, eisi į visas puses“, tempia ją už plaukų, yra sudavusi su kietu žaislu, kuris tuo metu buvęs po ranka, vadina ją „besmegene“, dažnai grasina, kad ji bus grąžinta į globos įstaigą. Šie epizodai akivaizdžiai atskleidžia sistemingą psichologinio ir fizinio smurto modelį, kuriame vaikas buvo nuolat žeminamas, bauginamas, fiziškai baudžiamas ir paliekamas emociniame nesaugume. Tai nėra pavieniai auklėjimo epizodai, o nuoseklus ir žalojantis elgesys, kurį liudytoja identifikavo per savo profesinę patirtį ir akistatoje su konkrečiomis vaiko išsakytomis aplinkybėmis. Liudytojos parodymai taip pat svarbūs tuo, kad M. P. neturėjo išreikštų emocijų, buvo rami ir aiškiai pasakė, kad nebenori gyventi su globėja. Toks emocinis atotrūkis, anot liudytojos, jai pasirodė netgi neįprastas – ji pažymėjo, kad vaikui turėjo būti skaudu, nes tempimas už plaukų sukelia skausmą, tačiau M. P. tai pateikė tarsi savaime suprantamą, įprastą dalyką. Tai netiesiogiai atskleidžia, kad tokio pobūdžio elgesys globėjos atžvilgiu jau buvo tapęs normalizuotu smurto modeliu, kurį vaikas išmoko priimti kaip neišvengiamą kasdienybės dalį. Prokuroro vertinimu, J. B. parodymai, tiesiogiai patvirtina tiek fizinio (antausis, plaukų tampymas, smūgis žaislu), tiek psichologinio (grasinimai, žeminimas, bauginimas, emocinis atstūmimas) smurto egzistavimą, parodo, kad smurtas buvo sistemingas, o ne vienkartinis, atskleidžia globėjos nesugebėjimą tinkamai atlikti pareigas ir vaiko pasiryžimą nutraukti bendravimą, yra paremtos profesiniu vaiko teisių apsaugos specialisto vertinimu bei vidiniu liudytojos įsitikinimu dėl vaiko nuoširdumo.

G. B. nurodė, jog maždaug prieš metus M. P. tiesiogiai jam pasisakė, jog jai sudavė globėja. Nors liudytojas teigė jos nespaudęs detaliau pasakoti, tačiau nurodė esmines reikšmingas detales: mergaitė tuo metu verkė, buvo liūdna ir nurodė, kad skaudėjo, t. y. išreiškė tiek emocinį, tiek fizinį sukrėtimą. Nors ji nerodė mėlynių ir neįvardijo, kiek kartų buvo suduota, jos būsena liudytojo akivaizdoje buvo aiškiai pasikeitusi - liudytojas matė ją nusiminusią jautrią ir gėdinosi tokio elgesio. Liudytojas taip pat parodė, kad M. P. bijojo grįžti į namus, nenorėjo eiti, neturėjo raktų ir laukdavo prie namų, kol grįš globėja, jis ne vieną kartą ją parvežė ir palikdavo tik sulaukęs, kol globėja ateis. Tai prokuroro vertinimu, rodo, kad globėjos priežiūra buvo formali, neatsakinga ir neadekvati, M. P. apie globėją sakė, kad ši elgiasi labai griežtai, kas liudija apie emocinį spaudimą ir galimą psichologinę kontrolę, ji nenorėjo gyventi su globėja, o vėliau, po išsiskyrimo, buvo akivaizdžiai laimingesnė, laisvesnė, patenkinta nauja aplinka, kas leidžia daryti išvadą kad buvusi aplinka buvo jai emociškai žalinga.

M1. P. parodė, kad su dukra M. P. bendrauja kasdien telefonu arba per „Messenger“ programėlę, ir jų tarpusavio santykiai yra geri bei artimi. Tai yra reikšminga aplinkybė, rodanti, kad dukra turėjo pakankamai pasitikėjimo atidengti jai savo išgyvenimus dėl smurto globos aplinkoje. Pasak M1. P., M. P. ne kartą pasiskundė, jog globėja I. Z. prieš ją smurtauja. Konkrečiai mergaitė yra nurodžiusi, kad: globėja dažniausiai suduodavo ranka per galvą, paskutinį kartą trenkė per veidą – tai įvyko likus maždaug mėnesiui iki M. 16-ojo gimtadienio, smurtas buvo susijęs su mokymosi sunkumais, t. y. globėja baudė už blogus pažymius ar pamokų neruošimą, anksčiau buvo smurtauta kietu žaislu, nors konkretaus smūgio vietos ar aplinkybių liudytoja tiksliai nebeatsiminė. Svarbu ir tai, kad M. P. motinai yra sakiusi, jog bijodavo globėjos I. Z. – tai prokuroro vertinimu, rodo ilgalaikį psichologinį spaudimą ir kontrolės santykį, kurio pasekmė buvo emocinis nesaugumas, vengimas, baimė. Liudytoja pažymėjo, kad kiek žino, M. P. „bijodavo ir iki šiol bijo I. Z.“. Nors pati liudytoja nurodė, kad nematė fizinių smurto žymių, ir M. P. neparodė mėlynių per vaizdo skambučius, tai nereiškia, kad smurto nebuvo, juolab ne visada pokalbiai vyko vaizdo skambučiais.

M. R.-G. parodė, kad M. P. patyrė fizinį smurtą iš I. Z. pusės. Nors pati liudytoja šio konkretaus smurto akto nematė, ji teisme patvirtino, jog M. P. pasakojo apie įvykį, kai šeimos konflikto metu jai buvo suduota šuns žaislu per veidą. Šis pasakojimas atitinka M. P. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, todėl tai rodo, kad M. P. nurodomi smurto epizodai buvo ne atsitiktiniai ar išgalvoti, o pasikartojantys, nuosekliai ir konkrečiai įvardijami skirtingiems asmenims - tai sustiprina jos parodymų patikimumą. Liudytoja nurodė, kad M. P. pas ją atkeliavo iškart po gyvenimo su I. Z. ir atvyko akivaizdžiai sutrikusi, pasimetusi, jautėsi nesaugiai, lyg būtų patekus į svetimą aplinką. Tai leidžia daryti išvadą, kad ankstesnė globos aplinka galėjo būti emociškai ar fiziškai žalojanti. M. P. kalbėjo ne tik apie patirtą fizinį smurtą, bet ir apie tai, kad jai buvo draudžiama bendrauti su mama bei draugais iš vaikų namų, o šie draudimai buvo motyvuojami tariamu neigiamu jų poveikiu. Tokie veiksmai rodo emocinį spaudimą, socialinę izoliaciją, kurie, vertinant kartu su fizinio smurto epizodu, atskleidžia netinkamo elgesio sistemą. Be to, M. P. liudytojai minėjo, kad po to, kai išėjo iš I. Z. globos, nebenorėjo tęsti lengvosios atletikos treniruočių, nes ten dirbo I. Z.. Šis faktas liudija, kad buvusi globėja jai asocijavosi su neigiamais išgyvenimais, ir net fizinis buvimas toje pačioje aplinkoje kėlė diskomfortą.

Liudytoja T. B. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji patvirtino konkretų incidentą, kurio metu po žodinio konflikto tarp I. Z. ir M. P. – kilusio dėl sudaužytos lėkštės – M. P. pati jai pasakė, kad I. Z. į ją metė šuns žaislą, kuris pataikė į žandą. Nors pati liudytoja teigia to momento nemačiusi, ji tiesiogiai girdėjo konfliktą, matė M. P. veide paraudimą ir fiksavo I. reakciją, kuri buvo „pasimetusi, išsigandusi“, be to, I. Z. pati ėmėsi šaldyti žandą ledu, kas rodo, kad smūgis tikrai buvo, ir kad I. Z. suvokė, jog jos veiksmas buvo netinkamas. Svarbus aspektas yra tai, kad liudytoja nelaiko M. P. meluojančia – priešingai, ji stengėsi ją užstoti, matydama, kad I. Z. ją barė ar supykdavo. Be to, liudytoja pabrėžė, kad lėkščių sudaužymas nebuvo tyčinis – vaiko negrabumas ar nerangumas nebuvo pagrįsta priežastis naudoti prieš ją jėgą. Šis fonas atskleidžia ne tik smurto epizodą, bet ir įtampų bei nelygiaverčio santykio dinamiką tarp globėjos ir globotinės. Šios liudytojos parodymai, prokuroro vertinimu, nors formaliai atsargūs, netiesiogiai patvirtina M. P. parodymus apie fizinio smurto panaudojimą. Jie sustiprina bendrą įrodymų visetą ir leidžia atmesti teismo poziciją, kad M. P. nurodomi faktai esą neturi pagrindo.

Ekspertizės akte aiškiai konstatuota, kad M. P. nenustatyta jokių psichikos sutrikimų, kurie trukdytų jai suprasti įvykio aplinkybes ar duoti apie jas parodymus. Atvirkščiai – nurodyta, kad, atsižvelgiant į jos amžių, individualius psichologinius ypatumus, intelekto lygį ir emocinę būklę, ji galėjo suprasti byloje tiriamų įvykių aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir apie jas parodyti. Tai reiškia, kad M. P. parodymai duoti ne mechaniškai ar formaliai, bet remiantis realiai patirtais įvykiais, kuriuos ji gebėjo adekvačiai įvertinti ir išreikšti. Ekspertizėje taip pat pažymėta, kad nėra gauta jokių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį M. P. parodymams, taip pat nenustatyta, kad jai būtų būdingas padidintas polinkis fantazuoti ar įtaigumas. Tai reiškia, kad nėra pagrindo manyti, jog jos parodymai galėjo būti paveikti išorinių aplinkybių, iškreipti ar išgalvoti. Šios išvados yra ypač reikšmingi, vertinant gynybos pozicijas dėl neva nepatikimų ar paveiktų nukentėjusiosios parodymų. Ekspertizės aktas taip pat patvirtina, kad M. P. patyrė ir objektyvią psichologinę žalą, kuri tiesiogiai siejasi su I. Z. elgesiu. M. P. diagnozuota kita reakcija į stiprų stresą (F43.8), kuri susijusi ne tik su trimis byloje tiriamais nusikalstamos veikos epizodais, bet ir apskritai su kaltinamosios elgesiu jos atžvilgiu. Šis sutrikimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, turintis baudžiamąją reikšmę. Be to, nustatytas ir mišrus nerimo bei depresinis sutrikimas (F41.2), kilęs dėl daugybinių neigiamų M. P. patirčių, kurios susijusios su byloje tiriama veika. Ekspertizės išvados ne tik paneigia bet kokias abejones dėl M. P. parodymų patikimumo, bet ir objektyviai patvirtina psichologinio smurto padarinius, turinčius tiesioginį priežastinį ryšį su globėjos I. Z. veiksmais. Ekspertės, apklaustos teismo posėdžio metu, t. y. Rimtautė Gumbienė ir Agnė Šiaulytė šias ekspertizės išvadas patvirtino ir jų laikėsi.

Nors I. Z. nuosekliai tvirtino niekada nenaudojusi fizinės prievartos prieš globotinę, teismo posėdžio metu ji faktiškai pripažino, kad buvo fizinio kontakto: nurodė, jog vieną kartą „suėmė M. už sprando ir palenkė į knygą“. Nors pridūrė, kad „ji galva nesitrenkė į stalą“, pats šis veiksmas atitinka žeminančio ir fizinį skausmą galinčio sukelti elgesio požymius. Tai paneigia anksčiau duotus kategoriškus neigimus apie bet kokį fizinį smurtą. Teismo metu I. Z. taip pat nurodė, kad buvo pasakiusi globotinei: „jeigu nesimokysi, būsi besmegenė, debilė“. Tokia frazė yra žeminanti, žeidžianti ir reiškia psichologinio smurto formą, ypač atsižvelgiant į nelygiavertį jų tarpusavio statusą – suaugusiosios globėjos ir priklausomos nepilnametės globotinės. I. Z. parodymuose ryškus bandymas nukreipti dėmesį nuo savo elgesio – ji kaltina M. P. melu, fantazavimu, noru pakeisti gyvenamąją vietą ar apsigyventi pas trenerį G. B., esą siekiant daugiau laisvės. Tokia gynybos linija, kai I. Z. neigia smurtą ne įrodymais, o vaiko motyvų menkinimu, būdinga siekiui sumenkinti nukentėjusiosios parodymų vertę. Išteisintoji nuosekliai pabrėžia buvusias geras gyvenimo sąlygas, tačiau tai neturi reikšmės vertinant, ar buvo smurtas. Išteisintosios parodymuose užfiksuoti ir emocinio spaudimo elementai – pavyzdžiui, grasinimas, kad jei M. P. nepaklus taisyklėms, turės grįžti į vaikų namus. Tai yra klasikinė emocinio šantažo forma, kuri dar labiau sustiprina nesaugumo jausmą globotinio padėtyje esančiam vaikui. Psichologiniu požiūriu tai laikoma vaiko bauginimu ir emociniu atstūmimu. Tokiais atvejais vaikas gyvena nuolatinėje įtampoje, gali pradėti slopinti savo emocijas ar poreikius, bijodamas būti „išsiųstas“ atgal į instituciją, iš kurios buvo paimtas.

Nukentėjusioji M. P. davė detalius ir nuoseklius parodymus apie patirtą fizinį bei psichologinį smurtą apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, 2023 m. kovo 22 d. Šie parodymai buvo duoti esant visapusiškai psichologinei ir procesinei apsaugai, padedant specialistams ir nekeliant spaudimo ar manipuliacinių. Todėl jie turi būti vertinami kaip labiausiai autentiški, spontaniški ir atitinkantys tikrąsias vaiko patirtis, o to pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nedarė. Tuo tarpu teismo posėdyje duoti parodymai buvo žymiai fragmentiškesni, sušvelninti, kai kurios aplinkybės buvo pamirštos arba nebeprisimintos, ir, kaip pati M. P. parodė, ikiteisminio tyrimo metu ji viską geriau prisiminė. Būtina pažymėti, kad tarp šių apklausų praėjo ilgas laiko tarpas, dėl ko natūraliai mažėja atminties tikslumas. Teismo posėdžio metu dėl teismo paviršutiniško požiūrio, M. P. patyrė didelį emocinį stresą – verkė visos apklausos metu, akivaizdžiai jautėsi nepatogiai, o klausimus jai uždavinėjo, menamojo pobūdžio klausimais tiek teisėjas, tiek gynėjas. Be to, vaikų ir paauglių psichikos ypatumai liudija, kad blogų atsiminimų švelninimas arba jų atmetimas yra natūrali psichologinė gynybos forma. Prokuroro vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas be pagrindo pirmenybę suteikė M. P. parodymams, duotiems teismo posėdžio metu, kurie objektyviai yra mažiau išsamūs, pateikti esant didesniam emociniam spaudimui ir ilgam laikui praėjus nuo įvykių. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti parodymai yra labiau išsamūs, nuoseklūs, emociškai motyvuoti ir atspindi tikrąją patirtą prievartą.

Prokuroro vertinimu, kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, objektyvioji pusė yra visiškai įrodyta ir pagrįsta ta pačia jau aptartų įrodymų visuma. Ekspertizės aktas ir ekspertės Agnės Šiaulytės paaiškinimai aiškiai ir be jokių dviprasmybių konstatavo, kad merginai nustatytas sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8) – yra tiesioginis I. Z. ilgalaikio žeminančio, kontrolę įgyvendinančio bei psichologiškai paveikaus elgesio padarinys. Prokuroro vertinimu, teismas nusprendė „nematyti“ šio ryšio, neva dėl to, kad ekspertė negalėjo procentaliai „išmatuoti“, kiek šio sutrikimo prisidėjo kiti gyvenimo įvykiai. Tai ne teisinių argumentų pagrindu grindžiamas vertinimas, o pasiteisinimas, kaip išvengti galbūt teismui ir nepatogaus, bet teisingo sprendimo, ką padarė kitas teismas išnagrinėjęs bylą analogiškomis aplinkybėmis nebijodamas prisiimti atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022).

Teismas nepagrįstai sumenkino Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertizės akto išvadas bei ekspertės Agnės Šiaulytės paaiškinimus. Tiek ekspertizės išvadose, tiek žodiniuose paaiškinimuose buvo aiškiai konstatuota, kad M. P. nustatytas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8) – yra tiesiogiai susijęs su I. Z. elgesiu, pasižymėjusiu psichologiniu žeminimu, emocine atskirtimi bei pavieniais fizinio smurto veiksmais. Ekspertė paaiškino, kad būtent globėjos elgesys, ne vienas epizodas, o ilgalaikis, sisteminis psichologinis poveikis, formavo M. P. pažeidžiamumą, nuolatinį nerimą, menkavertiškumo jausmus bei kitus potrauminės reakcijos požymius. Tai yra klasikinis pavyzdys, kaip psichinis poveikis tampa sveikatai pavojinga veika, sukėlusią žalingus padarinius - nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas šias išvadas nepagrįstai ignoravo, o vietoje to akcentavo formalius aspektus – kad mergaitė ekspertizės metu jau nebegyveno su Z., kad ekspertė nežinojo apie kitas M. P. gyvenimo aplinkybes, taip pat kad nustatyta diagnozė buvo „švelnesnė“ nei potrauminis streso sutrikimas. Tačiau nei vienas iš šių argumentų nepaneigia fakto, kad būtent I. Z. elgesys buvo reikšminga, mediciniškai konstatuota šio psichikos sutrikimo priežastis. Teismas formaliai konstatavo, kad „nėra galimybių objektyviai įvertinti kiekvieno poveikio reikšmės“, tačiau tai nešalina ekspertizėje nustatyto priežastinio ryšio. Tokia išvada prieštarauja teismų praktikai, kuri nurodo, kad ir psichologinis smurtas, sąlygojęs F43.8 diagnozę, gali būti vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, atitinkantis BK 138 straipsnio reikalavimus.

Prokuroro vertinimu, akivaizdžiai nepagrįsta teismo išvada, jog kaltinamosios žodžiai, tokie kaip „besmegenė“, „bezmozglaja“, neturi nieko bendro su ginama vertybe – sveikata. Tokie pasisakymai psichologų vertinami kaip psichologinio smurto išraiška ir tiesiogiai kenkia vaiko psichinei būsenai. Nesugebėjimas įvertinti, kad ilgalaikis žeminantis elgesys, priekaištai, atstūmimas, kontaktų ribojimas ir emocinis ignoravimas formavo patvarų nerimo ir streso sutrikimą – rodo, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąją teisę. Galiausiai, teismas padarė prieštaringą išvadą: viena vertus, jis pripažino, kad F43.8 diagnozė yra sveikatos sutrikdymas, o kita vertus, atmetė jos ryšį su kaltinamosios veiksmais, nors ekspertizės išvada aiškiai tą ryšį konstatavo. Tokia teismo pozicija iš esmės paneigia ekspertizės autoritetą ir remiasi prielaidomis, o ne įrodymais priešingai nei reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis ir BK 2 straipsnio 4 dalis. Prokuroro vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad teismas nepagrįstai išteisino I. Z. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Byloje esanti įrodymų visuma – ypač ekspertų išvados bei pačios nukentėjusiosios parodymai sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti visus nusikalstamos veikos požymius: pavojingą psichinį poveikį, nesunkų sveikatos sutrikdymą ir priežastinį ryšį. Tokiu būdu teismas pažeidė baudžiamosios atsakomybės taikymo taisykles ir netinkamai vertino įrodymus, todėl išteisinamasis nuosprendis laikytinas nepagrįstu. Nurodoma, kad pripažintina ir tai, jog iš kaltinimo šalintina kvalifikuojanti aplinkybė, jog ši nusikalstama veika buvo padaryta prieš mažametį, nes iš esmės nusikalstami veiksmai padaryti M. P. jau sulaukus 14 metų. I. Z. veiksmai kvalifikuotini kaip nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sutaptis, nes surinkti įrodymai patvirtina, kad piktnaudžiaudama globėjos teisėmis ir pareigomis, ji fiziškai ir psichiškai gniuždė M. P. ir žiauriai su ja elgėsi, tokiu būdu nesunkiai susargdindama šį savo šeimos narį. Skunde keliamų klausimų kontekste cituojamos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų, 163 straipsnio nuostatos, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos Aukščiausiojo nutartys Nr. 2K- 553-942/2015, 2K-474-489/2016, 2K-277-788/2016, 2K-277-788/2016, 2K-227-788/2017, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-34-383/2021.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.