Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.18.10; 1.2.29.1.1; 1.1.8.1.1; 2.2.4.3; 2.3.2.2.13

2026 m. birželio 18 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. gynėjos advokatės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 90 MGL (4500 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, buvo subendrintos apėmimo būdu, o ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir G. K. paskirta 180 MGL (9000 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir civiliniam ieškovui iš G. K. bei D. N. solidariai priteista 100 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti, o iš G. K. civiliniam ieškovui priteista 12400 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti, kita dalis civilinio ieškinio buvo atmesta.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendis buvo priimtas ir D. N., tačiau dėl jos apeliacinis skundas ar skundai nebuvo paduoti.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

G. K. nuteistas už tai, kad jis, būdamas VšĮ „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), steigėjas, faktinis vadovas bei atsakingas už VšĮ „V.“ veiklos organizavimą ir vykdymą, veikdamas bendrininkų grupe su D. N., nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 metų gegužės mėnesio klastojant dokumentus ir juos panaudojant tikslu jo vadovaujamos VšĮ „V.“ naudai įgyti savivaldybės biudžeto lėšas, skirtas šiai įstaigai, pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 1-64 patvirtintą Mėnesinio mokesčio kompensavimo už ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų išlaikymą ir priežiūrą Vilniaus miesto nevalstybinėse švietimo įstaigose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, tvarkos aprašą, reglamentuojantį, kad mokestis už ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų išlaikymą ir priežiūrą Vilniaus miesto nevalstybinėse švietimo įstaigose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas kompensuojamas tik tiems vaikams, kurių vieno iš tėvų (globėjų) ir vaiko deklaruota gyvenamoji vieta yra savivaldybės teritorijoje, savivaldybė kompensuoja 100 Eur tėvų (globėjų) mokamo mėnesio mokesčio kiekvienam vaikui, kurio vienas iš tėvų (globėjų) sudarė dvišalę mokymo sutartį su nevalstybine švietimo įstaiga (VšĮ „V.“), bei trišalę mėnesinio mokesčio kompensavimo sutartį su nevalstybine švietimo įstaiga ir savivaldybės administracijos direktoriumi ar kitu jo įgaliotu asmeniu, bei pagal VšĮ „V.“ su Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2017 m. kovo 9 d. pasirašytą savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo sutartį Nr. A72-557/17 (3.1.36-TD2),

jis nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 4 d., veikdamas kartu su D. N., kuri nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. buvo įdarbinta VšĮ „V.“ direktore bei nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d. save įdarbinęs VšĮ „V.“ direktoriumi, būdamas steigėjas bei faktinis vadovas, neteisėtam šių piniginių lėšų įgijimui nuslėpti, siekdamas melagingai pagrįsti tariamai teisėtą šių piniginių lėšų panaudojimą, jo nurodymu D. N. parengus 2017 m. vasario 7 d. – 2018 m. gegužės 14 d. laikotarpio ataskaitas lankančių vaikų bei turinčių teisę į mėnesinio mokesčio išlaidų kompensavimą, taip pat:

2017 m. vasario 15 d. VšĮ „V.“ 2017 metų programos sąmatą Nr. A475-988/17 (2.2.4.1.-KS);

2017 m. gruodžio 27 d. VšĮ „V.“ 2017 metų programos sąmatą Nr. A475-3896/17 (2.2.4.1.-KS);

įrašant žinomai melagingus duomenis apie patirtas kompensuojamas išlaidas, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 metų gegužės mėnesio – G. K. nurodžius parengti ataskaitas lankančių vaikų bei turinčių teisę į mėnesinio mokesčio išlaidų kompensavimą, tai yra įrašius žinomai melagingus duomenis dėl:

D. D. išlaidų kompensavimo už 9 mėnesius – 900 Eur sumai;

E. D. išlaidų kompensavimo už 21 mėnesį – 2100 Eur sumai;

U. B. išlaidų kompensavimo už 13 mėnesių – 1300 Eur sumai;

Š. L. išlaidų kompensavimo už 5 mėnesius – 500 Eur sumai;

O. B. išlaidų kompensavimo už 4 mėnesius – 400 Eur sumai;

E. J. išlaidų kompensavimo už 2 mėnesius – 200 Eur sumai;

D. P. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

A. Ž. išlaidų kompensavimo už 7 mėnesius – 700 Eur sumai;

D. J. išlaidų kompensavimo už 7 mėnesius – 700 Eur sumai;

E. L. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

A. P. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

A. B. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

P. S. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

G. K. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

A. P. išlaidų kompensavimo už 4 mėneius – 400 Eur sumai;

B. J. išlaidų kompensavimo už 4 mėnesius – 400 Eur sumai;

S. A. išlaidų kompensavimo už 3 mėnesius – 300 Eur sumai;

R. L. išlaidų kompensavimo už 3 mėnesius – 300 Eur sumai;

E. B. išlaidų kompensavimo už 2 mėnesius – 200 Eur sumai;

J. D. išlaidų kompensavimo už 2 mėnesius – 200 Eur sumai;

t. y. melagingai nurodžius apie kompensuojamos sumos dydį, kuris 13600 Eur viršija pagrįstą kompensuojamos sumos dydį, bei vaikų, tariamai turinčių teisę į mėnesinio mokesčio išlaidų kompensavimą anketinius duomenis, šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus – ataskaitas lankančių vaikų bei turinčių teisę į mėnesinio mokesčio išlaidų kompensavimą panaudojus, t. y. nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. D. N., nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 metų gegužės mėnesio G. K. pačiam ir per kitus VšĮ „V.“ darbuotojus pateikus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamentui minėtus dokumentus, t. y. tokiu būdu suklastojus ir panaudojus tikrus dokumentus, kurių pagrindu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 metų gegužės mėnesio į VšĮ „V.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB“ bankas, buvo pervestos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos piniginės lėšos, kurių dydis 13600 Eur viršija VšĮ „V.“ pagrįstą kompensuojamos sumos dydį, tokiu būdu apgaule VšĮ „V.“ naudai įgijo svetimą turtą – 13600 Eur.

Tokiais savo veiksmais G. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.).

Taip pat G. K. nuteistas už tai, kad jis, būdamas VšĮ „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), steigėjas, faktinis vadovas ir būdamas atsakingas už VšĮ „V.“ veiklos organizavimą bei vykdymą, veikdamas bendrininkų grupe su D. N., turėdamas tikslą apgaule nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 metų gegužės mėnesio vadovaujamos VšĮ „V.“ naudai įgyti savivaldybės biudžeto lėšas, siekdamas melagingai pagrįsti tariamai teisėtą savivaldybės biudžeto lėšų, skirtų šiai įstaigai pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 1-64 patvirtintos Mėnesinio mokesčio kompensavimo už ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų išlaikymą ir priežiūrą Vilniaus miesto nevalstybinėse švietimo įstaigose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, tvarkos aprašą bei pagal VšĮ „V.“ su Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2017 m. kovo 9 d. pasirašytą savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo sutartį Nr. A72-557/17 (3.1.36-TD2), panaudojimą, organizavo tikrų dokumentų suklastojimą ir panaudojimą, suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus, t. y. jo nurodymu D. N. parengus ir parašu patvirtinus 2017 m. vasario 7 d. – 2018 m. gegužės 14 d. laikotarpio ataskaitas lankančių vaikų bei turinčių teisę į mėnesinio mokesčio išlaidų kompensavimą, taip pat:

2017 m. vasario 15 d. VšĮ „V.“ 2017 metų programos sąmatą Nr. A475-988/17 (2.2.4.1.-KS);

2017 m. gruodžio 27 d. VšĮ „V.“ 2017 metų programos sąmatą Nr. A475-3896/17 (2.2.4.1.-KS);

įrašant žinomai melagingus duomenis apie patirtas kompensuojamas išlaidas, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 metų gegužės mėnesio VšĮ „V.“ steigėjui, faktiniam vadovui G. K. nurodžius parengti ataskaitas lankančių vaikų bei turinčių teisę į mėnesinio mokesčio išlaidų kompensavimą, tai yra įrašius žinomai melagingus duomenis dėl:

D. D. išlaidų kompensavimo už 9 mėnesius – 900 Eur sumai;

E. D. išlaidų kompensavimo už 21 mėnesį – 2100 Eur sumai;

U. B. išlaidų kompensavimo už 13 mėnesių – 1300 Eur sumai;

Š. L. išlaidų kompensavimo už 5 mėnesius – 500 Eur sumai;

O. B. išlaidų kompensavimo už 4 mėnesius – 400 Eur sumai;

E. J. išlaidų kompensavimo už 2 mėnesius – 200 Eur sumai;

D. P. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

A. Ž. išlaidų kompensavimo už 7 mėnesius – 700 Eur sumai;

D. J. išlaidų kompensavimo už 7 mėnesius – 700 Eur sumai;

A. P. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

A. B. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

P. S. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

G. K. išlaidų kompensavimo už 8 mėnesius – 800 Eur sumai;

A. P. išlaidų kompensavimo už 4 mėnesius – 400 Eur sumai;

B. J. išlaidų kompensavimo už 4 mėnesius – 400 Eur sumai;

S. A. išlaidų kompensavimo už 3 mėnesius – 300 Eur sumai;

R. L. išlaidų kompensavimo už 3 mėnesius – 300 Eur sumai;

E. B. išlaidų kompensavimo už 2 mėnesius – 200 Eur sumai;

J. D. išlaidų kompensavimo už 2 mėnesius – 200 Eur sumai;

tokiu būdu organizavo tikrų dokumentų nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 metų gegužės mėnesio ataskaitų lankančių vaikų bei turinčių teisę į mėnesinio mokesčio išlaidų kompensavimą:

2017 m. vasario 15 d. VšĮ „V.“ 2017 metų programos sąmatą Nr. A475-988/17 (2.2.4.1.-KS);

2017 m. gruodžio 27 d. VšĮ „V.“ 2017 metų programos sąmatą Nr. A475-3896/17 (2.2.4.1.-KS);

suklastojo tikrus dokumentus nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 metų gegužės mėnesio – ataskaitas lankančių vaikų bei turinčių teisę į mėnesinio mokesčio išlaidų kompensavimą, bei šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo – pateikiant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamentui nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 metų gegužės mėnesio.

Tokiais savo veiksmais G. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.).

Taip pat G. K. nuteistas už tai, kad jis, būdamas VšĮ „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), steigėjas, faktinis vadovas bei atsakingas už VšĮ „V.“ veiklos organizavimą ir vykdymą, laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d., pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – FAĮ) 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įpareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu“ bei 16 straipsnio 1 dalies reikalavimą „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, laikotarpyje nuo 2017 metų balandžio mėnesio iki 2019 metų kovo mėnesio tyčia neįformino pirminiais apskaitos dokumentais 2050 Eur gautų iš 8 klientų, kurie mokesčius VšĮ „V.“ už suteiktas paslaugas sumokėjo grynaisiais pinigais, ir šių pajamų neįrašė į VšĮ „V.“ 2017-2019 metais tvarkytą buhalterinę apskaitą,

taip pat pagal FAĮ 21 straipsnio 1 dalį „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, 2 dalį „už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“ dėl to, kad neįtraukė į apskaitą ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, negalima iš dalies nustatyti VšĮ „V.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. Tokiu būdu, G. K., būdamas atsakingas už VšĮ „V.“ buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima nustatyti VšĮ „V.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d.

Tokiais savo veiksmais G. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.).

Apeliaciniame skunde nuteistojo G. K. gynėja parašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendį ir G. K. išteisinti, nes jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje bei 222 straipsnio l dalyje, požymių, arba skundžiamą nuosprendį pakeisti ir sumažinti nuteistajam paskirtą bausmę.

Apeliaciniame skunde visų pirma pažymima, kad G. K. suformuluotas kaltinimas buvo tikslinamas net tris kartus, tačiau iki šiol dalis kaltinime nurodytų aplinkybių nėra aiškios, yra netikslios, nesuprantamos, o pirmosios instancijos teismas pašalino ne visus egzistuojančius netikslumus. Akivaizdu, kad dokumentų klastojimas, grynųjų pinigų gavimas ir neįnešimas į buhalteriją, melagingos informacijos į šablonus įrašymas yra trumpalaikiai fiziniai veiksmai, kurie padaromi konkrečiu laiku, konkrečioje vietoje ir konkrečiu būdu. Vis tik tiek kaltinime, tiek skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nusikalstamų veikų padarymo laikas yra nurodomos labai abstrakčiai. Be to, grynieji pinigai turėjo būti gauti iš konkrečių asmenų, kurie turėjo būti aiškiai nurodyti, taip pat aiškiai turėjo būti įvardintos ir iš šių asmenų gautos pinigų sumos.

Skunde tvirtinama, kad daugiausiai neaiškumų kyla dėl kaltinimo dalies, kurioje nurodyta, kokiems vaikams ir už kokį laikotarpį suteiktos kompensacijos yra laikomos gautomis neteisėtai. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškovas pateikė duomenis, iš kurių matyti, kokiais mėnesiais ir kokiam vaikui buvo skirta kompensacija, tačiau šioje byloje chaotiškai surinkti duomenys neleidžia tiksliai nustatyti konkrečių vaikų darželio lankymo laikotarpių, kurie turi esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui.

Nuteistojo gynėja pažymi, kad G. K. buvo kaltinamas tuo, jog apgaulės būdu įgijo teisę į 100 Eur kompensaciją už G. K. tariamą darželio lankymą aštuonis mėnesius. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. K. tvirtino, kad jo dukra nelankė darželio ir jokia sutartis apskritai nebuvo pasirašyta. Vis tik tokios nurodytos liudytojo aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, nes liudytoja L. Ž. tvirtino, kad tam, jog būtų gauta kompensacija, turėjo būti pasirašyta trišalė sutartis su savivaldybe ir įstaiga, tėvai turėjo pateikti informaciją apie tai, kad jie yra deklaravę gyvenamąją vietą Vilniuje. Tai reiškia, kad G. K. vienas iš tėvų turėjo pasirašyti tokią sutartį ir pateikti būtinus duomenis. Taigi remtis A. K. parodymais nebuvo pagrindo. Nesant jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad G. K. iš tikrųjų visiškai nelankė darželio, akivaizdu, jog lieka nepašalintos abejonės, kurios turi būti aiškinamos nuteistojo naudai. Be to, išlieka abejonė ir dėl to, ar už G. K. sutarties negalėjo pasirašyti kiti asmenys, pavyzdžiui, V. U., kuri, kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, būdama įspėta dėl atleidimo iš įstaigos, trynė trišales sutartis iš savivaldybės duomenų bazės, tokiu būdu siekė nuslėpti tik jai vienai žinomas aplinkybes. Trišalės sutartys savivaldybėje nėra išlikusios, todėl patikrinti šių aplinkybių (kaip ir A. K. parodymų) nėra jokios galimybės ir visos abejonės turi būti aiškinamos nuteistojo naudai.

Nuteistojo gynėjai abejonių kelia ir kaltinimo, susijusio su neteisėtu kompensacijos pasisavinimu už I. B., pagrįstumas. Pagal šį kaltinimą G. K. neteisėtai įgijo teisę į dviejų mėnesių kompensaciją. Civilinio ieškovo pateikti duomenys leidžia teigti, kad šie du mėnesiai yra 2019 metų kovas ir balandis. Vis tik iš liudytojos A. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, negalima daryti išvados, kad jos dukra nurodytais mėnesiais apskritai nelankė darželio. Šiuo atveju nėra aišku, ar liudytojos parodymai yra nepatikimi, ar kompensacija buvo pradėta mokėti nesant tam faktinio ir teisinio pagrindo. Baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatyta, kada buvo pasirašyta trišalė sutartis, kurios pasirašymas yra būtina sąlyga mokėti kompensaciją. Nenustačius nurodytų aplinkybių, išlieka tikimybė, kad liudytojos, kuri ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta ir parodymus davė po įvykių praėjus ketveriems metams, parodymai yra nepatikimi ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

Skunde tvirtinama, kad abejonių kyla ir dėl E. J. mokėtos kompensacijos neteisėtumo, nes pirmosios instancijos teisme liudytoja T. J. teigė, jog ji neprisimena, ar dukra lankė darželį iki 2018 metų pabaigos, ar iki 2019 metų pradžios. Šios liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatyta tvarka nebuvo ištirti ir patikrinti, todėl jais remtis nėra pagrindo. Taigi išlieka abejonės, kad E. J. darželį galėjo lankyti ir iki 2019 metų kovo ar balandžio mėnesių. Be to, T. J. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jos dukra tuomet, kai nustojo lankyti darželį, lankė valstybinį darželį. Taigi nustačius, kada E. J. pradėjo lankyti valstybinį darželį, būtų galima nustatyti, kada ji nustojo lankyti ankstesnį darželį, o tuo pačiu ir tai, ar šiam darželiui priklausė kompensacija už E. J.. Tokiais duomenimis neabejotinai turi disponuoti Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau jie nebuvo surinkti ir pateikti į bylą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad VšĮ „V.“ įregistruota ir vykdo veiklą nuo 1999 metų. G. K. nusikalstamų veikų laikotarpis nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. yra inkriminuojamas, nes jis nusikalstamai veikė būdamas viešosios įstaigos steigėju, faktiniu vadovu bei atsakingu už jos veiklos organizavimą bei vykdymą. Vis tik, kokiu teisiniu pagrindu nuteistasis yra vertinamas kaip asmuo, atsakingas už viešosios įstaigos veiklos organizavimą ir vykdymą, nei kaltinime, nei skundžiamame nuosprendyje nedetalizuota. Skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – VĮĮ) nuostatas už viešosios įstaigos veiklą yra atsakingas jos vadovas, kurio teisės ir pareigos jokiu teisiniu pagrindu negali būti perkeliamos steigėjui. Nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kad viešosios įstaigos steigėjas yra atsakingas už jos veiklos organizavimą ir vykdymą.

Nuteistojo gynėja tvirtina, kad iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog jos ginamasis VšĮ „V.“ vadovu buvo tik trumpą laiko tarpą. Įstaigos vadove nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. buvo D. N.. G. K. įstaigos vadovu buvo tik nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d., t. y. kol buvo surasta nauja vadovė. Nauja įstaigos vadove tapo V. U., su kuria darbo sutartis buvo pasirašyta 2018 m. balandžio 29 d. V. U. buvo priimta į strateginės plėtros vadovės pareigas, tačiau faktiškai atliko visas vadovo funkcijas, tiek įstaigos viduje, tiek santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Dėl šios priežasties V. U. pareigos 2019 m. sausio 2 d. buvo pakeistos į direktorės. Su minėta vadove darbo santykiai buvo nutraukti 2019 m. gegužės 24 d. darbdavio iniciatyva, nustačius darbuotojos nesąžiningus veiksmus. Taigi nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. N. parodymai apie tai, jog nuteistasis visą jam inkriminuojamą laikotarpį buvo generalinis direktorius, yra teisingi. Teisiškai G. K. nebuvo generaliniu direktoriumi visą skundžiamame nuosprendyje nustatytą laikotarpį. Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas vertino, kad G. K. buvo faktinis vadovas, ši aplinkybė privalėjo būti pagrįsta aiškiais argumentais.

Apeliaciniame skunde aiškinama, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog G. K. įstaigos veikla domėjosi ir rūpinosi tik tiek, kiek tai yra objektyviai įmanoma atsižvelgiant į jo užimtumą ir įsipareigojimų apimtis. Nuteistasis kaip viešosios įstaigos steigėjas dėjo pastangas tam, kad užtikrintų, jog įstaiga gyvuotų ir jos finansiniai rodikliai išliktų teigiami. Pirmosios instancijos teismas privalėjo konkrečiais bylos duomenimis pagrįsti, kokias konkrečias vadovo funkcijas nuteistasis vykdė, kokius vadovui priskiriamus veiksmus jis atliko, kokius konkrečius sprendimus kaip vadovas priėmė. Pirmosios instancijos teismas selektyviai analizavo V. U. pateiktus elektroninius laiškus, rėmėsi tik tais, kurie neva patvirtina G. K. buvus faktiniu vadovu. Vis tik baudžiamojoje byloje esantys elektroniniai laiškai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis darė tik veiksmus, kurie yra būtini užtikrinti įstaigos veiklos vykdymą, o visą vadovavimą buvo perdavęs vadovėms. Aplinkybė, kad G. K. turėjo būti informuojamas apie pirkimus, niekaip nepatvirtina, jog jis faktiškai vadovavo įstaigai. Įstaigos darbuotojai atsiskaitydavo tiesiogiai jos vadovėms. Be to, apie pateiktas ataskaitas savivaldybei I. A. informuodavo G. K. ir V. U. jau po šių ataskaitų pateikimo, kas patvirtina nuteistojo teiginius, jog su juo ataskaitų turinys iš anksto nebuvo derinamas.

Skunde aiškinama, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetencija priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu. Tik tuo atveju, jei formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai ir pilna apimtimi atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jam atsakomybė už neteisėtus veiksmus taikoma kaip juridinio asmens vadovui. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Skunde, remiantis teismų praktika, taip pat tvirtinama, kad juridinio asmens vadovo baudžiamoji atsakomybė, ypač už kitų asmenų padarytus veiksmus, negali būti grindžiama vien tik jo pareigomis ir jam formaliai priskirta kompetencija. Tik pripažinus, kad formaliai juridinio asmens vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikoma tais pačiais pagrindais kaip ir vadovui.

Advokatė teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo išvados yra neaiškios. Padarius išvadą, kad visu inkriminuojamu laikotarpiu įstaigai vadovavo G. K., kyla klausimas, kodėl tuos pačius neteisėtus veiksmus buvo pripažinta padariusi ir D. N., kuri buvo tik formali vadovė. Be to, jeigu pirmosios instancijos teismas vertino, jog yra pagrindas D. N. pripažinti padariusia neteisėtus veiksmus, tai dėl kokių priežasčių analogiškų neteisėtų veiksmų nepadarė I. A. ir V. U., kurios pripažino klastojusios dokumentus ir teikusios neteisingą informaciją savivaldybei. Iš tikrųjų G. K. visą laiką veikė tik kaip įstaigos steigėjas ir jos veikla rūpinosi tik tiek, kiek reikalinga užtikrinti sklandų įstaigos funkcionavimą, bet jokių vadovams būdingų funkcijų, išskyrus laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d., nebuvo perėmęs.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. N. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog ji buvo darželio vadovė, rūpinosi kasdiene veikla, o G. K. domėjosi, kiek darželiuose yra vaikų, kiek naujų vaikų nori pradėti lankyti ir pan. Taip pat G. K. domėjosi, kiek vaikų gauna 100 Eur kompensaciją, kiek iš viso kompensacijos gauna darželis, ataskaitas pildydavo pati D. N.. D. N. teigė, kad trišales ir dvišales sutartis pasirašydavo G. K., tačiau tokių parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys. Pats G. K. teigė, kad niekada nepasirašinėjo nei dvišalių, nei trišalių sutarčių. Pirmosios instancijos teisme apklausti darželį lankiusių vaikų tėvai nenurodė, kad sutartis būtų pasirašinėję su G. K., jie teigė, kad sutartis pasirašinėjo su vadovėmis. Be to, vertinant D. N. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad ji yra subjektas, suinteresuotas bylos baigtimi, ir siekia sumenkinti savo veiksmų apimtį. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir liudytojų A. B., L. S., K. Č. bei I. V. parodymų, iš kurių matyti, kad daželiui realiai vadovavo jo vadovės, o ne nuteistasis. Iš liudytojos I. N. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad tiek trišales, tiek ugdymo sutartis su tėvais pasirašydavo V. U., tačiau, atleidus iš darbo V. U. ir I. A., paaiškėjo, kad dokumentai buvo tvarkomi netvarkingai, didžioji dalis sutarčių nebuvo rastos.

Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis liudytojos V. U. parodymais, nes jie yra nepatikimi. Ši liudytoja yra nurodžiusi, kad įsidarbino įstaigoje strateginės plėtros vadove ir nuo 2019 m. sausio 2 d. ji tapo įstaigos direktore. Prisijungimus prie savivaldybės sistemos savo iniciatyva gavo po mėnesio, nes norėjo žinoti, kas vyksta. V. U., siekdama sumenkinti savo kaip vadovės funkcijų vykdymo apimtį, tvirtino, kad iš esmės viskuo rūpinosi I. A., kuri skaičiavo atlyginimus, darė pavedimus, teikė ataskaitas savivaldybei ir pan. V. U. teigė, kad prie finansų ji nepriėjo, darbo sutarčių nepasirašinėjo, lankančių vaikų sąrašo nematydavo. Vis tik vėliau ji jau teigė, kad, kai prisijungė prie savivaldybės sistemos, pamatė vaikų pavardes, kurių anksčiau nebuvo girdėjusi. Taigi akivaizdu, kad V. U. buvo gerai žinomi darželius lankančių vaikų sąrašai. Be to, iš susirašinėjimo elektroniniais laiškais turinio matyti, kad V. U. gaudavo visą informaciją apie savivaldybei teikiamas ataskaitas. Pati liudytoja nurodė ir tai, kad iš tikrųjų, kai tapo direktore, tvarkė sąskaitas faktūras, jų numerius, kas patvirtina, jog liudytoja dirbo su įstaigos finansiniais dokumentais. Ši liudytoja patvirtino ir tai, kad būtent ji pasirašydavo ataskaitas, kurias jai pateikdavo I. A., savivaldybei. V. U. nurodytas aplinkybes apie tai, kad G. K. neleido atsiskaityti bankiniais pavedimais, paneigia darželį lankiusių vaikų tėvų parodymai, iš kurių matyti, jog buvo galimybė atsiskaityti bankiniu pavedimu arba grynaisiais pinigais. Atsiskaitymas grynaisiais pinigais buvo taikomas rečiau. Liudytoja V. U. siekė įtikinti, kad visus sprendimus priiminėjo G. K. ir ji buvo formali vadovė, tačiau tokios aplinkybės neatitinka tikrovės, nes ji pati patvirtino pasirašinėjusi visus vadovui priskiriamus dokumentus, žinojusi apie įstaigos veiklą ir aktyviai joje dalyvavusi.

Nuteistojo gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja E. D. nurodė, jog ji buvo darželio vadovė, o visus einamuosius reikalus sprendė su įstaigos vadovais, kurie keitėsi. Vaikų sąrašus tvarkė ir ataskaitas savivaldybei teikė direktoriai. G. K. nustatydavo darželio paslaugų kainas, taip pat prašydavo informuoti apie sutarčių nutraukimus. Iš esmės panašius parodymus davė ir I. A.. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad jai buvo pavesta sutvarkyti duomenis savivaldybės sistemoje, suvesti aktualius duomenis. Buvo gautas nurodymas į ataskaitą traukti tuos vaikus, kurie lankė bent vieną dieną per mėnesį ir tokiu nurodymu buvo vadovaujamasi. Ji nebuvo gavusi nurodymų nenutraukinėti sutarčių su klientais. G. K. jokių sutarčių įstaigos vardu nepasirašinėdavo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš tikrųjų iš liudytojų parodymų matyti, jog G. K. domėdavosi darželio ekonomine situacija, buitimi, ūkine dalimi, rūpinosi, jog darželiui vadovautų ir jame dirbtų tinkamos kvalifikacijos, kompetentingi darbuotojai, būtų užtikrintas tinkamas ūkinis darželio aprūpinimas, tačiau nei vienas liudytojas nenurodė, kad nuteistasis būtų faktiškai perėmęs vadovavimą darželiams tiek vidiniuose, tiek išoriniuose santykiuose, t. y. nėra duomenų, jog jis būtų pats tiesiogiai disponavęs buhalteriniais dokumentais, sistemingai ir nuolat duodavęs tiesioginius nurodymus darbuotojams, perėmęs įstaigos direktorių funkcijas. Nei viena iš apklaustų įstaigos ar darželių vadovių nenurodė, kad G. K. būtų draudęs joms atlikti kokius nors įstaigos ar darželio vadovams būdingus veiksmus. I. A., E. D. ir kitų asmenų parodymai patvirtina, kad nuteistasis rengdavo susirinkimus su vadovėmis, kurių metu visi spręsdavo einamuosius klausimus, būdavo diskutuojama dėl darželio lankymo kainų, vaikų pritraukimo ir kt. Ši aplinkybė patvirtina ne G. K. faktinį vadovavimą, o jo siekį spręsti klausimus bendrai, kolegialiai, įtraukiant visas vadoves, kurių tarpusavio santykiai ne visada buvo geri.

Apeliaciniame skunde, apibendrinus išdėstytus argumentus, daromos šios išvados: 1) G. K. tiek teisiškai, tiek faktiškai įstaigai vadovavo tik nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d.; 2) kitais laikotarpiais įstaigai faktiškai vadovavo ir visus nuteistajam inkriminuojamus veiksmus darė įstaigos vadovai, kurie pateikdavo ataskaitas per savivaldybės sistemą; 3) G. K. įstaiga ir jos veikla rūpinosi tiek, kiek tai buvo būtina siekiant užtikrinti jos veiklos finansinį stabilumą, tačiau kasdienės veiklos nereguliavo, kasdienių nurodymų nei dėl neteisėtų, nei dėl teisėtų veiksmų atlikimo vadovėms, nedavė.

Nuteistojo gynėja teigia, kad G. K. neabejotinai buvo žinoma apie savivaldybės skiriamą kompensaciją, kuria VšĮ „V.“ darželiai naudojosi kaip ir kiti Vilniuje veikiantys darželiai. Vis tik nuteistasis nei dvišalių, nei trišalių sutarčių su tėvais ir savivaldybe nepasirašinėjo, vaikų lankomumo nesekė, ataskaitų nepildė, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kokie konkretūs vaikai, kokią dieną lankė darželį, taip pat niekam nedavė nurodymų įtraukti į ataskaitas tuos vaikus, kurie žinomai tą mėnesį nelankė darželio, pats šių ataskaitų neteikė, už jų duomenų teisingumą atsakomybės niekada neprisiėmė, jų nekontroliavo ir netikrino. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tai, kad G. K. stebėjo ir žinojo tikslų vaikų lankomumą, jog jam kiekvieną mėnesį buvo pateikiamos vaikų lankomumo ataskaitos ir jis tas atskaitas kaip nors taisė ar duodavo nurodymus, ką konkrečiai į ataskaitas įtraukti, kad jis šias ataskaitas, suvokdamas jose esančių duomenų neteisingumą, pateikė savivaldybei. Neįrodžius šių esminių aplinkybių, nėra pagrindo daryti išvadą, kad G. K. panaudojo apgaulę prieš savivaldybę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad per tą laikotarpį, kai nuteistasis buvo įstaigos vadovas, jis realiai neatliko jokių funkcijų, t. y. netvarkė buhalterinės apskaitos (ją tvarkė UAB „Dengista“), nepildė jokių ataskaitų ir jų neteikė savivaldybei (net ir nebuvo numatyta teisė teikti tokias ataskaitas, jis neturėjo prieigos prie savivaldybės sistemos). Savivaldybei kompensacijoms skirtas paraiškas teikdavo ir jų kontrolę vykdė konkretūs darbuotojai, kuriems buvo suteiktos prieigos prie sistemos. Iki 2018 m. liepos mėnesio buvo teikiamos popierinės paraiškos, tą darydavo tik D. N.. Nuo 2018 m. liepos/rugpjūčio mėnesių iki 2019 m. balandžio mėnesio elektroniniu būdu ataskaitas teikdavo V. U., E. D. ir I. A..

Gynėja tikina, kad baudžiamojoje byloje nėra objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, kurie patvirtintų teiginį, jog G. K. davė nurodymus visą inkriminuojamą laikotarpį įstaigos darbuotojams įtraukti į ataskaitas darželio nelankančius vaikus. Liudytoja I. A. kategoriškai teigė, kad negavo nurodymų į ataskaitas įtraukti ir tuos vaikus, kurie faktiškai nelankė darželio. Ji buvo gavusi nurodymą įtraukti tuos vaikus, kurie lankė bent vieną dieną per mėnesį. Liudytoja E. D. teigė, kad ji pati pildė ataskaitas apie vaikų lankomumą ir jas perduodavo direktorei. Ši liudytoja nenurodė, kad G. K. būtų ją instruktavęs, kokius duomenis reikia įrašyti į ataskaitas. Ji tik informuodavo nuteistąjį apie tai, kada būdavo nutraukiama sutartis. E. D. teiginių, kad I. A. iš G. K. gavo kažkokius neteisėtus nurodymus, nepatvirtina I. A. parodymai.

Skunde pažymima, kad D. N. parodymai neleidžia daryti išvados, jog G. K. versdavo ją į ataskaitas įtraukti vaikus, kurie realiai nelankė darželio. Galimai nuteistojo D. N. išsakyti teiginiai reiškia tik tai, kad dvišalė sutartis tarp darželio ir tėvų turi būti nutraukiama raštu. Be to, pati D. N. patvirtino, kad visi jos į ataskaitas įtraukti vaikai lankė darželį, tačiau galimai buvo vienas ar keli atvejai, kai vaikai mėnesį buvo išvykę ar sirgo. Nuteistojo nurodymas, kad D. N. pati sugalvotų, ką įrašyti į ataskaitas, jeigu vaikai nelankė darželio, jokiu būdu nereiškė, jog buvo duoti nurodymai įrašyti neteisingus, melagingus duomenis. Toks nurodymas reiškė, kad D. N. buvo laisva nuspręsti, kokius duomenis įrašyti ir pateikti.

Apeliaciniame skunde aiškinama, kad šioje byloje neįrodyta nuteistojo tyčia pildyti netikslias, klaidingas ataskaitas bei jas teikti savivaldybei. Liudytoja L. Ž. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad kompensacija priklausydavo tiems vaikams, kurie lankydavo darželį bent vieną kartą per mėnesį. Iš G. K. parodymų matyti, kad būdavo tokių vaikų, kurių adaptacija darželyje užtrukdavo, todėl jie ateidavo į darželį vos kelioms valandoms, tačiau tai taip pat buvo vertinama kaip darželio lankymas. Pagal dvišalę sutartį tėvai susitarimą dėl darželio lankymo turėdavo nutraukti raštu, informuodami apie tai ugdymo įstaigą. Vis tik ne visais atvejais tai buvo daroma, todėl tai galėjo lemti dalies vaikų įtraukimą į ataskaitas, kurios buvo teikiamos savivaldybei. Tik liudytoja V. U. teigė, kad G. K. liepė I. A. nurodyti žinomai melagingus duomenis ataskaitose. Vis tik šios liudytojos parodymai negali būti pripažįstami įrodymais, nes jie yra nepatikimi.

Skunde pažymima, kad V. U. yra suinteresuota duoti G. K. nepalankius parodymus. G. K. parodymais ir pateiktais duomenimis nustatyta, kad ši liudytoja VšĮ „V.“ buvo atleista po to, kai buvo nustatyta, jog ji neteisėtai perkelia vaikus į savo su sutuoktiniu naujai steigiamą darželį, tokiu būdu darydama tiesioginę žalą įstaigai. Tarp nuteistojo ir V. U. kilo konfliktas, kurio metu nuteistajam buvo grasinama susidorojimu. Būtent V. U. galimai organizavo neteisėtų ataskaitų teikimą savivaldybei, nes baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog ji siekė panaikinti tai patvirtinti galinčius duomenis. V. U. su savo sutuoktiniu iš darželio patalpų išnešė seifą su raktais bei dokumentais. Dėl šios priežasties dalies dokumentų, taip pat ir sutarčių, surasti nebuvo įmanoma. Be to, V. U., vesdama į sistemą darželį lankančius vaikus, darė įvairias manipuliacijas, teikdavo neteisingus duomenis. Ji vienu metu buvo savavališkai atjungusi I. A. nuo savivaldybės sistemos, o kai ši vėl prisijungė, pastebėjo, kad dalies vaikų duomenys buvo ištrinti. Dėl V. U. veiksmų, naikinant bei klastojant bylai reikšmingus duomenis, taip pat dėl duomenų neišsaugojimo savivaldybėje šioje byloje neįmanoma nustatyti esminių aplinkybių, t. y., kiek konkrečiai ir už kokius vaikus, per kokį laikotarpį savivaldybė nepagrįstai išmokėjo kompensacijas.

Nuteistojo gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad, patikslinus kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, iš G. K. buvo atimta galimybė tinkamai gintis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. K. ne pats rengė ataskaitas, o jo nurodymu ataskaitas apie darželį lankančius vaikus rengė kiti įstaigos darbuotojai. Taip pat G. K. buvo kaltinamas tuo, kad teikė ataskaitas savivaldybei, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog jis tik keletą kartų nuvežė dokumentus (popierines ataskaitas ir dokumentus) į savivaldybę kaip kurjeris, nebuvo nuolatinis dokumentų pateikėjas. Byloje nebuvo nustatyta, kad G. K. būtų pateikinėjęs ataskaitas savivaldybei elektroniniu būdu, o nustatyta, kad jo pritarimu ataskaitas savivaldybei pateikdavo jam pavaldžios darbuotojos D. N., E. D., I. A., kurios prieš tai siunčiamus duomenis buvo suderinusios su nuteistuoju. Aplinkybės, kad G. K. liepdavo suderinti iš anksto teikiamas ataskaitas ir dėl jų duodavo konkrečius nurodymus, yra naujos ir iš esmės skirtingos aplinkybės, kurios atspindi nuteistojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo būdą, jos nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme, todėl nuteistasis dėl jų nepasisakė.

Gynėjos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pažymi, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas turi teisę tik patikslinti kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes. Nusikalstamos veikos padarymo būdas yra glaudžiai susijęs su kaltinamojo teise žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir su jo teise turėti procesines galimybes gintis nuo kaltinimo. Pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas kaltinimo faktines aplinkybes, šią teisę apribojo ir padarė esminį BPK pažeidimą.

Nuteistojo gynėjai kyla abejonių, ar pagal pakeistas faktines aplinkybes G. K. apskritai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaip nusikalstamos veikos vykdytojas. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo nustatyta, kas konkrečiai klastojo savivaldybei teikiamas ataskaitas, todėl byloje nėra nustatyta, kaip konkrečiai buvo realizuojami nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyvieji požymiai. Vien tik ataskaitų turinio kontroliavimas ir nurodymas jas pateikti nėra pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o turi būti nustatyta, kas konkrečiai klastojo dokumentus, kokius konkrečius nurodymus nuteistasis davė, kokiems asmenims, kokia apimtimi ir koks yra nuteistojo kaip bendrininko vaidmuo šios nusikalstamos veikos padaryme.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, siekiant G. K. patraukti atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, buvo privalu įrodyti, jog 2050 Eur suma iš 8 klientų iš tiesų buvo gauta, ši suma nebuvo įforminta pirminiais apskaitos dokumentais, nuteistasis yra atsakingas už pinigų tinkamą įforminimą. Gynėjos įsitikinimu, G. K. nėra ir negali būti laikomas atsakingu už buhalterinių dokumentų įforminimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtent įmonės vadovas, o ne steigėjas, dalininkas, akcininkas ar kitas dalyvis yra atsakingas už tai, jog įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmones buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys.

Skunde tvirtinama, kad baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog VšĮ „V.“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „D.“. Liudytoja L. Š. patvirtino, kad sutartį pasirašė su D. N., kuri tuo metu atstovavo įstaigai. Buhalterines paslaugas teikianti įmonė nesikeitė visą baudžiamajai bylai reikšmingą laikotarpį. Tai reiškia, kad VšĮ „V.“ nepriklausomai nuo to, kas jai vadovavo, buvo pasirūpinusi tinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu ir įforminimu. Be to, byloje yra nustatyta ir tai, kad visais atvejais, kai tėvai už suteiktas vaikų ugdymo paslaugas atsiskaitydavo grynaisiais, pinigus perduodavo auklėtojoms arba darželių vadovėms, kurios išrašydavo pinigų priėmimo orderius. Nei vienas iš apklaustų tėvų nenurodė, kad būtų perdavęs pinigus G. K., o šis jiems būtų išrašęs pinigų priėmimo orderius.

Apeliantė pažymi, kad už tinkamą pirminių buhalterinių dokumentų saugojimą ir perdavimą buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims yra atsakingas įstaigos vadovas, o ne steigėjas, dalininkas ar kitas dalyvis. Liudytoja L. Š. patvirtino, kad ji tvarkė VšĮ „V.“ buhalterinę apskaitą pagal sudarytą sutartį. Šios liudytojos parodymai patvirtina, kad už dokumentų perdavimą buvo faktiškai atsakingi darželių ir įstaigos vadovai. G. K. dokumentus perduodavo tik retais atvejais, kai jam tą padaryti būdavo patogiau nei vadovams. Be to, liudytoja patvirtino ir tai, kad tuomet, kai vadove tapo V. U., dokumentai būdavo perduodami elektroniniu būdu, todėl nuteistajam dokumentų perduoti nebereikėdavo.

Advokatės įsitikinimu, baudžiamosios bylos duomenys visiškai paneigia teiginius, kad G. K. nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. buvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos įforminimą. Vis tik pirmosios instancijos teismas šių duomenų neįvertino, dėl jų nepasisakė. G. K. kaltė buvo grindžiama tik Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada (toliau – specialisto išvada), kurioje nurodyta, kad, patikrinus VšĮ „V.“ buhalterinės sąskaitos Nr. 272 „Kasa“ (nuo 2019 m. balandžio 1 d. buhalterinės sąskaitos Nr. 27201 „Kasa (Eur)“) apyvartų žiniaraščius, tyrimo metu nustatyta, jog įstaiga tiriamuoju laikotarpiu neapskaitė įplaukų grynaisiais pinigais, kurios buvo gautos iš dalies klientų. Vis tik pirmosios instancijos teisme specialistas Laimis Simanavičius paaiškino, kad jis pateikė sąlyginę išvadą, nes neturėjo visų būtinų duomenų ir dokumentų. Tyrimą atlikęs specialistas, remdamasis tik ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymais, nustatė, kad grynaisiais pinigais buvo sumokėta būtent 2025 Eur, kuri, patikrinus buhalterinės apskaitos knygą, nebuvo įtraukta į buhalterinę apskaitą.

Skunde nurodoma, kad specialisto išvadas nulėmusi sąlyga buvo 8 liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Vis tik liudytojai R. L. ir T. J. pirmosios instancijos teisme nepatvirtino aplinkybės, kad dalį pinigų sumokėjo grynais. Liudytoja I. G.-B. ikiteisminio tyrimo metu apskritai nebuvo apklausta, todėl neaišku, kokiu apklausos protokolu rėmėsi specialistas. Ši liudytoja pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad kokias nors sumas būtų mokėjusi grynaisiais. Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. L. nenurodė, kad būtų mokėjęs kokią nors pinigų sumą grynaisiais pinigais, o ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo apklaustas BPK 183 straipsnyje nustatyta tvarka, pateikė rašytinius paaiškinimus, kurie nebuvo ištirti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi šioje byloje be sąlyginės specialisto išvados nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad: 1) inkriminuojama pinigų suma iš tiesų buvo paimta grynaisiais pinigais; 2) ši pinigų suma buvo nuslėpta (neįtraukta į buhalterinę apskaitą).

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog pagal BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia normoje nurodytus padarinius. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys, tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant ūkio subjekto buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Vis tik teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Išvadą dėl padarinių buvimo teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veiksmų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas, buvusias tam tikru laikotarpiu, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą.

Nuteistojo gynėja tvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju į buhalterinę apskaitą galėjo būti neįtraukti pirminiai duomenys tik apie 2050 Eur. Šie duomenys galėjo būti neįtraukti per daugiau nei dvejus metus. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kokio konkretaus dydžio pasekmes tokios sumos neapskaitymas galėjo sukelti, pavyzdžiui, kokio dydžio mokesčiai galėjo būti nesumokėti. Vis tik šiuo atveju yra akivaizdu, kad tai tikrai nebūtų reikšminga pinigų suma, kuri galėtų pateisinti pačios griežčiausios atsakomybės taikymą. Panašioje byloje, išnagrinėtoje Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (baudžiamosios bylos Nr. 2K-144-495/2023), kurioje neįtrauktų į buhalterinę apskaitą pajamų dydis siekė 5000 Eur, buvo nurodyta, kad turi būti ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 205 straipsnio 5, 6 dalių kontekste įvertinta tai, jog dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo nesumokėta valstybei mokesčių dalis nesiekia nė 50 MGL, o administracinė atsakomybė kyla už apgaulingos apskaitos tvarkymą, kuriuo siekiama arba nuslepiama nuo dešimties iki penkiasdešimties arba daugiau kaip penkiasdešimties bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių mokesčių. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad visais atvejais buvo išrašomi pajamų priėmimo orderiai, todėl konkreti suma gali būti nustatyta.

Skunde pažymima, kad nuteistojo gynėja ir jos ginamasis laikosi pozicijos, jog jis nepadarė nusikalstamų veikų, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, taip pat vykusio baudžiamojo proceso trukmę, žalos dydį ir paskyrė G. K. per griežtą bausmę, kuri turėtų būti mažinama iki minimalaus dydžio.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja ir pats nuteistasis prašė gynėjos apeliacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo atstovė ir prokurorė prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo gynėjos advokatės apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė G. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. G. K. kaltę padarius minėtas nusikalstamas veikas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti įrodymai.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad vadovaujamos pareigos gali būti nustatomos ne tik pagal asmens teisinį statusą juridiniame asmenyje (de jure), bet ir pagal jo faktiškai atliekamas funkcijas (de facto). Faktiniu juridinio asmens vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne juridinio asmens dalyviu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-265-611/2017, 3K-3-4-313/2018, 3K-3-460-421/2018). Taigi galimos ir tokios teisinės situacijos, kai pagal juridinio asmens dokumentus juridinio asmens vadovas yra vienas asmuo, tačiau tokiam juridiniam asmeniui faktiškai vadovauja kitas asmuo, arba kai juridiniam asmeniui faktiškai vadovauja ne tik asmuo, kuris vadovo pareigas eina pagal juridinio asmens dokumentus, bet ir kitas asmuo. Tokiais atvejais, priklausomai nuo bylos faktinių aplinkybių, pagal atitinkamą straipsnį baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami abu vadovai kaip bendrininkai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-895/2018, 2K-118-489/2022, 2K-169-976/2022). Teisėjų kolegijai yra akivaizdu, kad aptarta teismų praktika leidžia daryti išvadą, jog juridinio asmens vadovo statusas nustatomas ne vien pagal formalų asmens paskyrimą vadovu, o pagal faktinį vadovavimo funkcijų vykdymą.

Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad faktinis vadovas paprastai neperima tų valdymo funkcijai būdingų pareigų, kurioms būtinas juridinio asmens atstovo pagal įstatymą statusas, – sudarinėti sandorių juridinio asmens vardu, pasirašinėti oficialių juridinio asmens dokumentų, balsuoti valdybos posėdžiuose ir pan., tačiau jis gali daryti sprendimus, susijusius su valdymu, kurių pagrindu formalus vadovas ar asmenys, veikiantys įgaliojimo pagrindu, sudarys konkrečius sandorius. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent sprendimų, susijusių su juridinio asmens valdymu, priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Teismų praktikoje yra išskiriami tokie asmens pripažinimo faktiniu juridinio asmens vadovu kriterijai: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Sandorių pasirašymas nėra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra faktinis vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

Iš paties nuteistojo G. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis aiškino, jog yra VšĮ „V.“ steigėjas ir rūpinosi jos išlaikymu, finansavimu, reikalavo, kad būtų tinkamai naudojamos įstaigos piniginės lėšos. Dėl įstaigos išlaidų buvo tariamasi kolegialiai, jo pozicija dėl piniginių lėšų panaudojimo buvo reikšminga, nes jis investuodavo savo pinigus. Jis turėjo vieną iš įstaigos banko kortelių. Tuo pačiu G. K. tvirtino, kad įstaigos veiklą vystė ne jis, o samdomi darbuotojai. Klausimus, susijusius su savivaldybės mokamomis kompensacijomis, iš pradžių tvarkė D. N., o vėliau V. U.. Įstaigos direktoriumi jis buvo tik nuo 2018 m. gegužės mėnesio iki 2018 m. lapkričio vidurio, anksčiau įstaigai vadovavo D. N., o vėliau įstaigai vadovavo V. U.. Jis iš tikrųjų VšĮ „V.“ nevadovavo (t. 14, b. 1. 103-107, 115-118). Apeliacinės instancijos teisme G. K. aiškino, kad per visą laiką, kai VšĮ „V.“ vykdė veiklą, jis įstaigos vadovu buvo tik apie šešis mėnesius, t. y. nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. lapkričio 16 d. Net ir tuo metu, kai buvo įstaigos vadovu, jis daug laiko skyrė karo tarnybai ir iš tikrųjų buvo tik formalus vadovas, o realiai įstaigos veikla rūpinosi samdomi darbuotojai. Nuteistasis teigė, kad jis nesigilino į darbuotojų teikiamas ataskaitas, tuo metu vertino, jog yra atsakingas už pačios įstaigos funkcionavimą, rūpinosi darbuotojų ir klientų gerove, siekė, kad nebūtų neigiamų atsiliepimų dėl vykdomos veiklos, stengėsi dirbti su darbuotojais, jog jie atsakingai elgtųsi su klientais, su kuriais jis pats neturėjo jokių reikalų. Taip pat G. K. aiškino, kad jis ataskaitų nepildė ir niekam nedavė nurodymų, kaip jas reikia pildyti, pokalbiai apie dokumentus su darbuotojais vykdavo, tačiau jie buvo bendro pobūdžio. Iš pradžių ataskaitas, susijusias su savivaldybės mokamomis kompensacijomis, pildė D. N., vėliau tokias ataskaitas pildė V. U., kuriai dokumentus padėjo tvarkyti D. N. ir E. D., dar vėliau V. U. dokumentus tvarkė su I. A.. Apie ataskaitų pildymą kiekvieną mėnesį nebuvo kalbama, nes nuteistasis neturėjo laiko ir nelabai tuo domėjosi, jis neturėjo tiek žinių apie įstaigos veiklą, jog galėtų duoti kokius nors nurodymus dėl duomenų, kurie turėtų būti įrašyti į dokumentus. Grynuosius pinigus, jeigu jie buvo mokami, paimdavo D. N., V. U. ir galiausiai I. A.. G. K. nurodė, kad jis darydavo pirkimus, tačiau tiesioginių sąsajų su grynaisiais pinigais, kurie buvo gaunami iš klientų, neturėjo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptarti G. K. parodymai leidžia be jokių abejonių daryti išvadą, jog nuteistasis neigė, kad jis realiai vadovavo įstaigai net ir tuo metu, kai oficialiai dirbo įstaigos direktoriumi. Tuo pačiu nuteistojo paaiškinimai, nors ir vengiant įvardinti save asmeniu, kuris įstaigoje priimdavo sprendimus, susijusius su jos valdymu, leidžia teigti, kad jis save vertino kaip asmenį, kuris buvo atsakingas už VšĮ „V.“ finansavimą, sprendimų, susijusių su materialinių išteklių panaudojimu, priėmimą, materialinių išteklių naudojimo kontrolę, įstaigos darbuotojų veiklos kontrolę bei jų santykius su klientais. Konstatuotina, kad nurodytų funkcijų vykdymas rodo, jog nuteistasis iš tikrųjų dalyvavo įstaigos veiklos organizavime ir kontroliavo šią veiklą, priėmė sprendimus dėl materialinių išteklių panaudojimo. Tokių funkcijų vykdymas yra būdingas būtent juridinio asmens vadovams.

Pastebėtina, kad iš liudytojos A. B. (vieno iš vaikų, lankiusių darželį, motina), parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad nuteistasis dalyvaudavo tėvų susirinkimuose, jis prisistatė kaip savininkas, liudytojos žiniomis jis darželiui vadovavo kaip savininkas (t. 12, b. l. 93). Iš liudytojos A. B., kuri darželyje dirbo auklėtoja, parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad G. K. buvo įstaigos steigėjas, jis atvykdavo į darželį pasižiūrėti, ar viskas gerai, kaip dirba darbuotojai. Nuteistasis išsakydavo pastabas. Liudytoja žinojo, kad G. K. yra pats svarbiausias asmuo, jeigu kažkas yra negerai, jis pasakys. Vadovės buvo atsakingos už ūkinius klausimus (t. 11, b. l. 62). Liudytoja L. S., kuri darželyje dirbo auklėtoja/mokytoja, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad G. K. buvo vadovas. Liudytoja su nuteistuoju nebendravo, nebent šis atvykdavo susipažinti su naujais darbuotojais (t. 12, b. l. 9). Aplinkybę, kad įstaigos direktorius buvo vyras, ši liudytoja nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 151). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti liudytojų parodymai iš dalies leidžia daryti išvadą, jog G. K. iš tikrųjų buvo faktinis įstaigos vadovas, kontroliavo šios įstaigos veiklą, darbuotojus, priėmė sprendimus, susijusius su jos valdymu ir t. t. Iš liudytojos I. V., kuri darželyje dirbo auklėtojos padėjėja, parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad G. K. buvo „darželio savininkas“, ji nuteistąjį darželyje matydavo retai (t. 11, b. l. 77), o iš liudytojos K. Č., dirbusios darželyje auklėtoja, parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis apskritai G. K. vertino kaip ūkvedį (t. 11, b. l. 78). Šių liudytojų, kurios niekaip nebuvo susijusios su įstaigos valdymu ir juo nesidomėjo, parodymai niekaip nepaneigia nuteistojo kaip faktinio įstaigos vadovo statuso, tačiau, vertinant su kitais duomenimis, leidžia teigti, jog nuteistasis įstaigos valdymą vykdė per formalias įstaigos vadoves, jis nesikišo į procesus, susijusius su vaikų ugdymu, tiesioginio ryšio su auklėtojomis/mokytojomis bei jų padėjėjomis dažniausiai nepalaikė.

Iš D. N. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ji tvirtino, jog buvo formali įstaigos vadovė. Ji pasirašydavo dokumentus, tačiau sprendimų nepriimdavo, nes tikrasis vadovas buvo G. K.. Liudytoja V. U. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad nors ji buvo įstaigos direktorė, pasirašydavo dokumentus, tačiau įstaigai faktiškai vadovavo ir viską kontroliavo G. K.. Ji buvo tik formali direktorė, ataskaitų savivaldybei neteikė, iš pradžių net neturėjo reikiamų prisijungimų ir nežinojo, kas vyksta. Kai 2019 m. vasario mėnesio pabaigoje gavo prisijungimus prie savivaldybės sistemos, sąrašuose pamatė vaikų, apie kuriuos nėra girdėjusi ir kurie nelankė darželio, duomenis. Vienas vaikas net buvo įrašytas kaip lankantis daželį nuo pat gimimo. Dėl vaikų įrašymo į sąrašus kildavo konfliktai su I. A., kuri vykdė G. K. nurodymus. G. K. apie susidariusią situaciją žinojo, nes tokia situacija susidarė būtent dėl jo nurodymų vykdymo. Jei vaikų tėvai už darželį mokėdavo grynaisiais, pinigus paimdavo mokytojos ir šie pinigai buvo perduodami I. A. bei G. K.. V. U. teigė, kad tuomet, kai ji tapo direktore, bandė įvesti tvarką, tačiau prasidėjo konfliktas, nes G. K. vertė nesilaikyti teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o ji taip veikti nesutiko. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. N. bei V. U. parodymai leidžia daryti išvadą, jog jos buvo formalios VšĮ „V.“ vadovės, o faktinis šios įstaigos vadovas buvo G. K.. D. N. bei V. U. teiginius apie tai, kad iš tikrųjų VšĮ „V.“ vadovavo būtent nuteistasis, patvirtina ir liudytojų V. A., E. K., E. D.-D., I. A. bei S. Z. parodymai, tuo pačiu jų parodymų nepaneigia A. B., L. S., K. Č. ar I. V. parodymai.

Iš liudytojos V. A., kuri dirbo VšĮ „V.“ auklėtojos asistente, parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad, jos įsitikinimu, G. K., kuris dažnai atvažiuodavo pažiūrėti, kaip yra dirbama, patikrinti, ko reikia darželiui, buvo įstaigos vadovas. Būtent į G. K. buvo kreipiamasi visais klausimais. Iš liudytojos E. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad tuo metu, kai ji dirbo VšĮ „V.“ komercijos vadove, įstaigai vadovavo G. K., jis viską kontroliavo, duodavo nurodymus bei užduotis darbuotojams. Galutinį sprendimą visada priimdavo G. K., jis duodavo nurodymus ir V. U., kuri informuodavo darbuotojus, ką reikia daryti. Tai buvo G. K. verslas, todėl jis priiminėjo sprendimus. G. K. nurodymus duodavo susirinkimų metu ir elektroniniu paštu, jis nustatinėjo ir teikiamų paslaugų kainas. Iš liudytojos E. D.-D., kuri VšĮ „V.“ dirbo auklėtojos asistente, auklėtoja, (duomenys neskelbtini) darželio vadove, parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad įstaigos darbuotojos absoliučiai nieko nespręsdavo savarankiškai. Privalomus vykdyti nurodymus duodavo G. K.. D. N. viską derindavo su nuteistuoju. Direktorė įrašydavo sutartyje tokią kainą, kokią nurodydavo G. K., kuris valdė ir įstaigos banko sąskaitas. G. K. yra davęs nurodymą iš tėvų rinkti pinigus. Apie tai, kad klientas nutraukė sutartį, reikėjo informuoti G. K., kuris neleisdavo išbraukti vaiko iš sistemos. G. K. yra davęs nurodymus dėl vaikams teikiamo maisto porcijų mažinimo. Iš liudytojos I. A. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad tuo metu, kai ji buvo darželio (duomenys neskelbtini) vadove, G. K. organizuodavo susirinkimus, kurių, liudytojos vertinimu, buvo daug, jis taip pat dalyvaudavo audituose. Liudytoja tvirtino, kad vykdė nuteistojo nurodymus, ji pati negalėjo priimti visų sprendimų. Iš liudytojos S. Z. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad tuo metu, kai ji dirbo darželyje (duomenys neskelbtini) auklėtoja, tais atvejais, kai vaikų tėvai atsiskaitydavo grynaisiais, šiuos pinigus galiausiai paimdavo D. N. arba G. K.. Nuteistasis atvažiuodavo, žiūrėdavo, kaip sekasi, kartais organizuodavo renginius, atveždavo reikiamų priemonių. D. N. ir G. K. nurodydavo mažinti vaikams teikiamo maisto porcijas. Aptartos liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina, kad G. K. buvo faktinis VšĮ „V.“ vadovas, kuris per vadoves ar tiesiogiai duodavo įstaigos darbuotojams nurodymus, kurie tokius nurodymus privalėjo vykdyti, jis priimdavo sprendimus, susijusius su įstaigos valdymu, finansais ir pan.

Iš liudytojos L. Š. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad dokumentus dėl pirkimų, kai buvo atsiskaityta banko kortele, jai paduodavo G. K. arba juos palikdavo darželyje, esančiame (duomenys neskelbtini), kur liudytoja šiuos dokumentus ir pasiimdavo. Visus piniginius reikalus tvarkė vadovas. Kasininkas buvo G. K., kuris perduodavo visus dokumentus, susijusius su atsiskaitymais grynaisiais pinigais. Ji pati grynųjų pinigų nematė, taip pat nematė pinigų priėmimo kvitų. Tik G. K. jai padėdavo dėl dokumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios liudytojos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įstaigos finansais bei tuo, jog apskaita būti vedama tinkamai, rūpinosi G. K., pas kurį galiausiai ir atsidurdavo dokumentai, susiję su atsiskaitymais banko kortele bei grynaisiais, kuriuos jis tiesiogiai perduodavo liudytojai arba palikdavo darželyje.

Faktą, kad G. K. faktiškai vykdė VšĮ „V.“ vadovo funkcijas ir buvo atsakingas už šios įstaigos veiklą, patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys, t. y. G. K. ir įstaigos darbuotojų susirašinėjimo elektroniniais paštais turinys. Iš G. K. laiško V. U., siųsto 2018 m. gegužės 7 d., matyti, jog jis nurodė vienos iš darbuotojų (kaip galima suprasti iš laiško turinio – D. N.) veiklos trūkumus, prašė pakalbėti su darbuotojomis ir išsiaiškinti konkrečias aplinkybes (t. 2, b. l. 150). Iš V. U. laiško, kurį ji 2018 m. gegužės 28 d. siuntė G. K. ir I. A., matyti, kad ji informavo, jog reikalingas minėtų dviejų asmenų dalyvavimas perduodant-perimant iš D. N. finansus (t. 3, b. l. 4). G. K. laiške, siųstame 2018 m. gegužės 29 d., prašė išspręsti klausimą dėl funkcijų tarp darbuotojų paskirstymo (t. 3, b. l. 5). Iš G. K. laiško, siųsto 2018 m. birželio 2 d., turinio matyti, kad jis nesutiko su V. U. siūlomu laiško įstaigos klientams turiniu, nurodė, jog pateiks savo pranešimo, apie naujas darželio patalpas, variantą (t. 3, b. l. 7-9). Iš G. K. laiško, siųsto 2018 m. liepos 17 d., matyti, kad jis darbuotojoms atsiuntė mėnesio sąskaitų kaupimo ir atsiskaitymo tvarkos aprašą, nurodė, jog šis aprašas bus aptariamas susirinkimo metu (t. 2, b. l. 153). G. K. laiške, siųstame 2018 m. liepos 30 d., nurodė darbuotojoms, kad planuoja apsipirkimą, ir prašė teikti pasiūlymus dėl galimai reikalingų pirkinių (t. 3, b. l. 14). G. K. elektroniniame laiške, siųstame darbuotojoms 2018 m. liepos 31 d., yra nurodoma, kaip reikia veikti atleidžiant iš darbo vieną iš darbuotojų (t. 3, b. l. 15). G. K. elektroniniame laiške, siųstame V. U. 2018 m. rugpjūčio 12 d., nurodė, kad ji užsiimtų visų įmonės vadovo išleidžiamų įsakymų registravimu, tinkamu jų teksto suredagavimu ir t. t., skirstė darbuotojų pareigas, nurodė, kad kasininkas yra jis (t. 3, b. l. 16). Iš G. K. laiško, siųsto 2018 m. rugsėjo 12 d., matyti, kad jis apžiūrėjo įstaigos darželių padalinius ir nerado trūkumų, paaiškino, kaip elgsis situacijoje, kuri susidarė dėl higienos pasų, t. y. nurodė, jog nėra galimybės padaryti higienos pasų, todėl jis geriau sumokės baudas, nei kvies higienos centrą. Iš darbuotojų reikalaujama, kad jos turėtų sukomplektuotus dokumentus ir apmokytų auklėtojas (t. 2, b. l. 154). Iš G. K. elektroninio laiško, siųsto įstaigos darbuotojoms 2018 m. spalio 5 d., matyti, kad jis nurodė, jog yra priverstas gerinti maitinimo sąlygas ir viską, kas su tuo susiję. Jis siūlė palikti esamas kainas klientams, kurie moka už maitinimą grynaisiais, o tiems, kurie moka pavedimu, prie esamų kainų pridėti PVM. Nurodė, kad pabranginus maitinimą tiems, kas moka pavedimu, įstaiga gaus tokias pačias pajamas, kokias gavo anksčiau, o norintys susimokėti mokesčius juos susimokės (t. 3, b. l. 21). G. K. elektroniniame laiške, siųstame 2018 m. lapkričio 27 d., informavo V. U. apie tai, kokius veiksmus reikia atlikti dėl darbuotojų mokymų tvarkos (t. 3, b. l. 25). G. K. 2018 m. gruodžio 5 d. V. U. informavo apie tai, kad buhalterei, kuri turėtų atvykti apie 10.00 val., paliks voką su dokumentais (t. 3, b. l. 26), 2018 m. gruodžio 27 d. informavo, jog nuo 2019 m. sausio 1 d. VšĮ „V.“ sąskaitų apskaitą, apmokėjimo kontrolę ir skolų išieškojimą vykdys UAB „D.“ (t. 3, b. l. 27). Iš G. K. laiško, kurį jis siuntė 2019 m. sausio 4 d., matyti, kad šiame laiške informuojama, jog nuo 2019 m. sausio 1 d. registre V. U. oficialiai įforminta kaip įstaigos vykdančioji direktorė, o jis ir toliau tenkinsis generalinio direktoriaus statusu, nepasirašinės eilinės veiklos dokumentų. Laiške nurodoma, koks asmuo toliau lieka direktoriaus pavaduotoju, už kokių klausimų sprendimą šis asmuo bus atsakingas. G. K. patikino, kad jis niekur nedingsta, ūkio klausimų sprendimo nėra planuojama perduoti kitam asmeniui, pirkimai turi būti derinami su juo. Visos gaunamos faktūros ir kitokios sąskaitos turi būti operatyviai pateikiamos jam (t. 2, b. l. 155). G. K. elektroniniame laiške, siųstame įstaigos darbuotojoms 2019 m. sausio 6 d., nurodė, kad jis atsiskaitė su viena įmone, prašė iki nurodyto termino parengti visus dokumentus už praėjusius metus, kuriuos reikės perduoti buhalterei, nurodė niekam nieko be jo žinios nemokėti (t. 3, b. l. 29). Iš G. K. elektroninio laiško (pavadinimas „gautu saskaitu kontrole“), siųsto 2019 m. sausio 15 d., turinio matyti, kad jis prašė informuoti, kuri darbuotoja tikrina konkrečios įmonės sąskaitų faktūrų skaičius, ar jie atitinka padarytus užsakymus, taip pat nurodė, kad faktūros yra išrašomos kiekvienam darželiui atskirai, bet sumuojama ir mokama bendrai (t. 2, b. l. 27). G. K. laiške, siųstame V. U. ir I. A. 2019 m. sausio 25 d., nurodė, kad įstaigos sąskaita sausio mėnesį „sunkiai rodo gyvybės ženklus“, todėl prašoma atsakingai elgtis su išlaidomis ir galimais pirkimais. Šiame laiške G. K. aiškino, kaip reikėtų mažinti įstaigos išlaidas (mažinti maistą, vandenį, šilumą), nurodė, jog yra ieškoma naujų klientų. G. K. I. A. prašė ir toliau vengti mokėjimų, kurie nebuvo suderinti su juo asmeniškai, nurodė, kad visos sąskaitos turi būti siunčiamos su komentarais. Elektroniniame laiške buvo aiškinama, kad „iš išorės kol kas nenusimato jokie pagalbos pinigai“, jog „vienintelis šimto euru paketas turi ikristi“. Taip pat laiške buvo pažymėta, kad apie situaciją nereikia niekam komunikuoti. Darbuotojoms nurodyta pirkimų sąskaitas forminti nuo 3 Eur, paaiškinta, koks asmuo turi būti iš anksto informuojamas apie visus veiksmus, norus ir susidarančias situacijas (t. 2, b. l. 152, t. 3, b. l. 33). Iš E. D. laiško matyti, kad ji 2019 m. vasario 3 d. G. K. atsiuntė ataskaitą apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, taip pat nurodė, kad šiuo metu turima 30 pasirašytų realių ir dvi fiktyvios sutartys, nurodyta, kas buvo nuveikta bei kokia yra situacija viename iš įstaigos darželio filialų (t. 3, b. l. 34). G. K. 2019 m. vasario 11 d. V. U. siųstame laiške nurodė parašyti jam išsamią ataskaitą, kaip buvo sureaguota į teisinio reguliavimo, susijusio su mokesčiais ir darbo užmokesčio skaičiavimu, pasikeitimą, informavo, jog tuo atveju, jeigu iki nurodyto termino nesulauks išsamaus ir motyvuoto paaiškinimo, bus stabdomas darbo atlygio mokėjimas (pastebėtina, kad reikalaujama pateikti informacija buvo pateikta iki nurodyto termino pabaigos) (t. 3, b. l. 37). Iš G. K. laiško, siųsto 2019 m. vasario 15 d., turinio matyti, kad jis informavo, jog įstaigos finansinė situacija yra bloga, paaiškina, kokios yra įstaigos veiklos perspektyvos, kad gali tekti mažinti darbuotojų atlyginimus arba kelis darbuotojus atleisti. G. K. prašo pagalvoti, kaip kuo skubiau ir kuo daugiau pritraukti papildomų pajamų (t. 2, b. l. 156). Iš I. A. laiško, kurį ji siuntė V. U. 2019 m. vasario 17 d., matyti, kad ji visus pavedimus daro tik G. K. pritarus (t. 3, b. l. 42). G. K. laiške, siųstame darbuotojoms 2019 m. vasario 19 d., duoda nurodymus, susijusius su vienos iš darbuotojų atleidimu (t. 3, b. l. 47). Iš G. K. laiško, siųsto 2019 m. vasario 20 d. buhalterines paslaugas teikiančiai bendrovei, V. U. ir I. A., matyti, kad jis buvo kasininkas iki lapkričio mėnesio, o vėliau kasininkė buvo I. N., taip pat nurodė, kad orderių numeraciją fiksuoja ir administruoja direktorė, kam mokėti grynais, kam pavedimu, kol kas spręs jis (t. 3, b. l. 48).

Šio procesinio sprendimo 46 pastraipoje aptartų elektroninių laiškų turinys leidžia daryti išvadą, kad G. K. aktyviai bei nuolatos dalyvavo įstaigos valdyme tiek tuo metu, kai jis oficialiai (de jure) buvo šios įstaigos vadovas, tiek vėliau, t. y. jo funkcijų apimtis, kiek jos buvo susijusios su darbuotojų, materialinių išteklių valdymu ir kontrole, įvairaus pobūdžio sprendimų priėmimu bei jų įgyvendinimo kontrole, esmingai nepasikeitė. Teisėjų kolegijos vertinimu, G. K., atlikdamas nuolatinę įstaigos veiklos kontrolę, duodamas darbuotojoms privalomus vykdyti nurodymus (taip pat ir toms, kurios įstaigoje buvo paskirtos vadovėmis) ir kontroliuodamas šių nurodymų vykdymą, veikė kaip juridinio asmens faktinis vadovas, realiai organizuojantis ir kontroliuojantis įstaigos veiklą. Tokios išvados nekeičia aplinkybė, kad G. K. už vadovavimą įstaigai buvo mokamas atlyginimas, kuris, jo paties vertinimu, buvo simbolinio dydžio. Taip pat tokios išvados nekeičia ir liudytojos I. N. parodymai, kurie iš esmės neatitinka anksčiau aptartų duomenų.

Čia būtina pastebėti, kad faktą, jog G. K. žinojo apie tai, kad dalis VšĮ „V.“ savivaldybei pateiktų ataskaitų neatitiko tikrovės, iš dalies patvirtina ne tik D. N. ir V. U. parodymai, bet ir E. D. 2019 m. vasario 3 d. elektroninio laiško pavadinimu „Savaitės ataskaita“ turinys, iš kurio, kaip jau buvo minėta, matyti, kad G. K. buvo informuotas tiek apie iš tikrųjų pasirašytas sutartis, tiek apie fiktyvių sutarčių skaičių (t. 3, b. l. 34).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti įrodymai be jokių pagrįstų abejonių patvirtina, jog G. K. davė privalomus nurodymus VšĮ „V.“ darbuotojams, sprendė atsiskaitymo tiek su darbuotojais, tiek su kitais subjektais klausimus, taip pat klausimus, susijusius su buhalterinės apskaitos tvarkymu, asmenų priėmimu į darbą ir atleidimu iš darbo, jis rūpinosi ir kitais su įstaigos veiklos vykdymu susijusiais klausimais, kurių įgyvendinimu, kontroliuojant nuteistajam, užsiėmė įstaigos vadovės bei kitos darbuotojos. Šiuo atveju nekyla jokių abejonių, kad VšĮ „V.“ faktiškai vadovavo G. K., t. y. jis buvo šio juridinio asmens faktinis vadovas.

Apeliaciniame skunde tvirtinama kad baudžiamojoje byloje pateikta VšĮ „V.“ ūkinės-finansinės veiklos specialisto išvada negali būti vertinama kaip patikima, nes ji yra sąlyginė, be to, ji buvo surašyta neturint visų tyrimui atlikti būtinų duomenų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčijamos specialisto išvados turinį bei specialisto paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad nesivadovauti šia išvada nėra pagrindo.

Iš aptariamos specialisto išvados matyti, kad, patikrinus VšĮ „V.“ buhalterinės sąskaitos Nr. 272 „Kasa“ (nuo 2019 m. balandžio 1 d. buhalterinės sąskaitos Nr. 27201 „Kasa (Eur)“) apyvartų žiniaraščius, buvo nustatyta, jog įstaiga tirtu laikotarpiu neapskaitė įplaukų grynaisiais pinigais, gautų iš aštuonių klientų, t. y.: 1) 250 Eur, gautų iš T. J.; 2) 400 Eur, gautų iš I. G.-B.; 3) 250 Eur, gautų iš M. L., 4) 50 Eur, gautų iš A. B.; 5) 50 Eur, gautų iš R. M.; 6) 125 Eur, gautų iš J. D.; 7) 700 Eur, gautų iš S. B.; 8) 200 Eur, gautų iš R. L.. Specialisto išvadoje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. kovo mėnesio paminėti aštuoni asmenys VšĮ „V.“ už paslaugas sumokėjo grynaisiais pinigais iš viso 2050 Eur mokesčių (pastebėtina, kad čia buvo padaryta aritmetinė klaida, nes sumokėtų grynųjų pinigų suma yra 2025 Eur), tai VšĮ „V.“, neįformindama apskaitos dokumentais bei neįtraukdama į buhalterinę apskaitą 2050 Eur (iš tikrųjų 2025 Eur) sumos, nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 12 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų (t. 8, b. l. 183-184). Iš specialisto išvados 5 priedo turinio matyti, kad šiame priede buvo lyginami tirto laikotarpio duomenys apie VšĮ „V.“ grynaisiais pinigais gautas pajamas iš klientų, t. y. lentelėje buvo sugretintos liudytojų ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės su VšĮ „V.“ apskaitos duomenimis. Specialisto išvadoje taip pat yra nurodyta, kad tuo atveju, jeigu, įvertinus ikiteisminio tyrimo liudytojų nurodytus duomenis, nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. kovo mėnesio aštuoni asmenys (T. J., I. G.-B., M. L., A. B., R. M., J. D., S. B., R. L.) grynaisiais pinigais VšĮ „V.“ už paslaugas iš viso sumokėjo 2050 Eur (iš tikrųjų 2025 Eur) mokesčių, tai ši įstaiga, neįformindama apskaitos dokumentais bei neįtraukdama į buhalterinę apskaitą nurodytos sumos, nesilaikė BAĮ 12 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, dėl šios priežasties negalima iš dalies nustatyti VšĮ „V.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. (t. 8, b. l. 184-185).

Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvadoje buvo padaryta aritmetinė klaida nurodant, jog nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. kovo mėnesio aštuoni asmenys, t. y. T. J., I. G.-B., M. L., A. B., R. M., J. D., S. B. ir R. L. VšĮ „V.“ už paslaugas grynaisiais pinigais viso sumokėjo 2050 Eur mokesčių. Iš tikrųjų visa nurodytų asmenų sumokėtų grynaisiais pinigais suma yra 2025 Eur. Taigi skundžiamas nuosprendis tikslintinas nurodant, kad pirminiais apskaitos dokumentais nebuvo įforminta 2025 Eur suma, gauta iš aštuonių įstaigos klientų, kurie mokesčius VšĮ „V.“ už suteiktas paslaugas sumokėjo grynaisiais pinigais ir būtent ši pajamų suma nebuvo įrašyta į VšĮ „V.“ 2017-2019 metais tvarkytą buhalterinę apskaitą.

Iš specialisto Laimiaus Simanavičiaus paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad VšĮ „V.“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimas buvo atliktas pagal pateiktus dokumentus ir informaciją. Specialistas nurodė, kad tyrimui buvo pateiktos 139 2017-2018 metais sudarytos sutartys su VšĮ „V.“, tačiau nebuvo pateiktos sąskaitos-faktūros, todėl jis, atlikdamas tyrimą, vadovavosi tik registrų duomenimis, kuriais nesivadovauti nebuvo pagrindo. Duomenys, kuriais jis disponavo, leido padaryti sąlyginę išvadą, kad nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. kovo mėnesio vaikų tėvai mokėjo įstaigai grynaisiais pinigais už paslaugas, o įstaiga nesilaikė BAĮ reikalavimų, nes į apskaitą neįtraukė visų ūkinių operacijų, nebuvo apskaitos dokumentų ir jie nebuvo registruojami apskaitos registruose. Pateiktoje kasos knygoje nebuvo užfiksuoti liudytojų nurodyti faktai dėl ūkinių operacijų – atsiskaitymų su įstaiga. Įstaiga nepateikė vidaus dokumentų, kuriuose būtų registruoti vaikų apsilankymai, t. y. kiek laiko jie lankė darželius, nebuvo pateiktos faktūros, todėl tyrimo metu buvo remiamasi savivaldybės kompensacijų ataskaitomis ir gretinami duomenys su registrais. Palyginus kompensacijų ataskaitas su faktūromis, buvo nustatyta, kad 27 vaikai tiriamuoju laikotarpiu gaudavo kompensacijas, nors už tuos vaikus nebuvo išrašytos sąskaitos-faktūros. Atlikus tyrimą, buvo padaryta sąlyginė išvada, kad tuo atveju, jeigu viešoji įstaiga nesuteikė paslaugų vaikams, ji nepagrįstai gavo kompensacijas. Specialistas taip pat paaiškino, kad, atsižvelgus į liudytojų parodymus, jog jie įstaigai už paslaugas mokėjo grynaisiais, buvo padaryta išvada, jog negalima nustatyti įstaigos veiklos įsipareigojimo dydžio. Už apskaitos organizavimą, dokumentų išsaugojimą, registrus, duomenų pateikimą atsako juridinio asmens vadovas. Kai atsiskaitoma grynaisiais, turi būti surašomas kasos pajamų orderis, kuris įtraukiamas į kasos knygą. Aštuoni liudytojai paliudijo, kad atsiskaitė su įstaiga grynaisiais pinigais, tačiau pateiktuose įstaigos dokumentuose toks faktas neatsispindėjo. Atliekamam tyrimui pakako duomenų išvadai padaryti, tačiau daugiau aiškumo būtų, jeigu būtų apskaitos dokumentai, nes būtų tikrumas dėl ūkinių operacijų. Specialistas taip pat paaiškino, kad tyrimo metu pritrūko vidaus apskaitos dokumentų, registravimo žurnalų. Darželiuose yra reikalavimai vaikus registruoti į registravimo žurnalus, nes nuo to priklauso savivaldybės kompensacijos, bet tokie dokumentai nebuvo pateikti. Iš pateiktų 139 sutarčių buvo nustatyta, kad pagal 65 sutartis tiriamuoju laikotarpiu įstaiga neišrašė pardavimų sąskaitų-faktūrų klientams, tai gali reikšti, jog vaikai nelankė darželio, o įstaiga gavo kompensacijas. Sudarytų sutarčių skaičius yra didelis, bet sąskaitos neišrašytos, nevyko jokios operacijos, buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Jeigu VšĮ „V.“ už paslaugas buvo sumokėta grynaisiais pinigais, tokie mokėjimai neįforminti įstaigos, neįtraukti į apskaitą, todėl įstaiga nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir negalima nustatyti įstaigos turto ir kitų apskaitos objektų (t. 13, b. l. 64-68). Aptarti specialisto paaiškinimai leidžia teigti, kad jis nedisponavo pirminiais apskaitos dokumentais, vidaus registravimo žurnalais, dalimi sąskaitų-faktūrų bei duomenimis apie faktinius atsiskaitymus ir vaikų lankomumą, todėl jis rėmėsi registrų duomenimis, liudytojų – įstaigos klientų nurodytomis aplinkybėmis bei savivaldybės kompensacijų ataskaitomis. Atlikto tyrimo išvados buvo grindžiamos turimų duomenų analize, jų tarpusavio palyginimu bei nustatytais apskaitos duomenų ir dokumentų neatitikimais.

Apeliacinės instancijos teisme specialistas Laimius Simanavičius nurodė, kad išvada, jog dalis pinigų VšĮ „V.“ buvo mokama grynaisiais pinigais, kurie nebuvo įtraukti į įstaigos buhalterinę apskaitą, buvo padaryta vadovaujantis ne tik liudytojų parodymais, bet ir VšĮ „V.“ apskaitos duomenimis. Specialistui buvo pateikti liudytojų apklausų protokolai, pagal kuriuos buvo nustatyti aštuoni atvejai, atsižvelgus ir į apskaitos duomenis, kai buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Vis tik apskaitoje duomenų apie šių asmenų atsiskaitymą grynaisiais nebuvo. Darant sąlyginę išvadą, buvo vadovaujamasi VšĮ „V.“ apskaitos duomenimis, t. y. apskaitos registru, pardavimų žurnalu, bendruoju žurnalu ir banko išrašais, pinigų judėjimais. Liudytojų nurodytos aplinkybės (aptartos specialisto išvados priede 5) buvo gretinamos su apskaitos duomenimis ir pagal tai buvo padaryta sąlyginė išvada. Specialistas pažymėjo, kad jis susipažino ir su tų pačių liudytojų parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Jis matė, kad nurodytos aplinkybės dėl mokėjimų šiek tiek skyrėsi, vis tik iš apskaitos duomenų matyti, jog nebuvo išrašytos faktūros, nebuvo mokėjimo pavedimų, o tai leidžia daryti išvadą, jog iš tikrųjų buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, o ne bankiniais pavedimais. Jei asmuo mokėjo kažkokiu būdu, tai tokia aplinkybė turėjo atsispindėti apskaitoje. Net tuo atveju, jeigu liudytojas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad buvo mokėta pavedimu, tačiau tokio pavedimo užfiksuota nėra, tai išvada išlieka tokia pati. Problemų nekiltų tuo atveju, jeigu liudytojas nurodytų, jog sumokėjo grynaisiais ir kasoje būtų nurodyta, jog grynieji į kasą yra įnešti. Vis tik šiuo atveju tokių faktų nebuvo nustatyta, todėl ir buvo padarytos išvados apie galimai neoficialų atsiskaitymą. Specialistas nurodė, kad jis, atlikdamas tyrimą, pirmiausia vertino kasos registro duomenis. Jeigu yra duomenys, kurie patvirtina, kad buvo atsiskaityta mokėjimo pavedimu ir yra išrašyta faktūra, pažeidimas nebuvo nustatomas. Jeigu asmuo moka įstaigai grynaisiais pinigais, tai jam turi būti išrašytas pirminis dokumentas, kuriame jis pasirašo, kad įnešė. Dokumentą pasirašo įstaigos kasininkas, tuomet buhalteris užregistruoja apskaitoje. Jei tokių duomenų nėra, o liudytojas nurodo, kad sumokėjo grynaisiais, tai daroma išvada, jog nebuvo įtraukta į apskaitą (t. 15, b. l. 181-184). Taigi iš aptartų specialisto paaiškinimų matyti, kad padaryta sąlyginė išvada dėl grynaisiais pinigais atliktų ir į apskaitą neįtrauktų atsiskaitymų buvo grindžiama ne vien liudytojų parodymais, bet ir gretinant jų nurodytas aplinkybes su VšĮ „V.“ apskaitos duomenimis. Šiuo atveju liudytojų nurodytos aplinkybės dėl atsiskaitymų buvo tikrinamos ir gretinamos su kasos registrų, pardavimų žurnalų, banko išrašų bei kitų apskaitos dokumentų duomenimis, tikrinama, ar tokie mokėjimai buvo fiksuojami apskaitoje. Nenustačius apskaitos duomenų, kurie patvirtintų atsiskaitymus pavedimais, nesant kasos dokumentų apie grynųjų pinigų priėmimą, specialistas padarė išvadą apie neoficialų/neapskaitytą atsiskaitymą grynaisiais pinigais. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio išvados, daromos remiantis liudytojų parodymų ir apskaitos duomenų analize, nėra kategoriškos, nes jos grindžiamos liudytojų parodymais, kurių patikimumo vertinimas nepatenka į specialisto kompetenciją.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytoja T. J., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, jog, pasirašydama sutartį dėl vaiko ikimokyklinio ugdymo, ji grynaisiais pinigais sumokėjo 250 Eur stojamąjį mokestį. Vis tik iš šios liudytojos parodymų, duotų pirmosios instancijos teisiame, matyti, kad ji nurodė, jog su darželiu buvo atsiskaitoma ir grynaisiais pinigais, ir pavedimais (t. 12, b. l. 114-115). Taigi nėra pagrindo teigti, kad liudytoja, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė kitokias esmines aplinkybes, nei duodama parodymus pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju iš baudžiamojoje byloje pateiktų VšĮ „V.“ apskaitos duomenų matyti, kad T. J. 2017 m. birželio 23 d. buvo išrašyta pardavimo sąskaita-faktūra Nr. VAI17131 125 Eur sumai ir tą pačią dieną VšĮ „V.“ buvo atliktas 125 Eur mokėjimas bankiniu pavedimu. Tuo tarpu patikrinus VšĮ „V.“ apskaitos duomenis nebuvo rasta jokių duomenų apie T. J. sumokėtus 250 Eur (t. 8, b. l. 99, 196, 203-204). Taigi yra akivaizdu, kad VšĮ „V.“ neapskaitė T. J. sumokėtų 250 Eur grynaisiais, šiai sumai nebuvo išrašyta pardavimo sąskaita faktūra.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad specialistas, atlikdamas tyrimą ir darydamas išvadas, negalėjo remtis I. G.-B. parodymais, nes ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu apskritai nebuvo apklausta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu teiginiu. Apeliacinės instancijos teisme specialistas nurodė, kad jis, atlikdamas tyrimą ir pateikdamas išvadą, vertino I. G.-B. parodymus, jam buvo pateiktas šios liudytojos apklausos protokolas. Taip pat jis paaiškino, kad, susipažinęs su liudytojų T. J., I. G.-B., M. L., A. B., R. M., J. D., S. B. (V.), R. L. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos jo padarytai išvadai, nenustatė, nes net ir parodymų nesutapimai nekeičia apskaitos duomenų, t. y., jeigu nėra duomenų, kurie patvirtintų bankinio pavedimo faktą, reiškia tokio pavedimo nebuvo.

Iš specialisto išvadoje bei šios išvados 5 priede užfiksuotų duomenų matyti, kad specialistas, atlikdamas tyrimą bei pateikdamas išvadą, vadovavosi I. G.-B. parodymais, kad sutartis su darželiu buvo sudaryta 2018 m. sausį-vasarį, buvo sumokėtas stojamasis mokestis (galimai 100 Eur) ir mokestis už vieną lankymo mėnesį (300 Eur) grynaisiais pinigais (t. 8, b. l. 196). Liudytoja I. G.-B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir tuo metu jos duoti parodymai būtų „vertingesni“. Liudytoja teigė, kad ji galėjo būti apklausta telefonu arba informaciją siuntė elektroniniu paštu. Ji aiškino, kad jos sūnus darželį lankė vieną mėnesį, tai buvo sausio ar vasario mėnuo. Ji teigė, kad buvo stojimo mokestis, kaip šis mokestis buvo sumokėtas, nebeprisiminė. Naujame darželyje ji buvo informuota, kad nebuvo sutvarkyti klausimai su kompensacija ankstesniame darželyje (t. 13, b. l. 136). Iš prokurorės apeliacinės instancijos teismui pateikto ikiteisminio tyrimo pareigūnės 2020 m. spalio 1 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad su I. G.-B. buvo susisiekta mobiliojo ryšio telefonu ir liudytoja nurodė, jog atvykti į apklausą negali, nes yra motinystės atostogose ir turi dviejų mėnesių kūdikį. Taip pat ji nurodė, kad, didėjant COVID-19 susirgimų skaičiui, ji nenori atvykti į policijos įstaigą. Liudytojai buvo išaiškinta, kad apklausa gali būti vykdoma nuotoliniu būdu, darant garso įrašą, arba liudytojai pačiai surašant parodymus bei atsiunčiant ikiteisminio tyrimo pareigūnei, liudytojai buvo paaiškintos jos teisės ir pareigos. I. G.-B. sutiko būti apklausta ir nurodė, kad savo parodymus surašys bei atsiųs ikiteisminio tyrimo pareigūnei elektroniniu paštu. Liudytojai elektroniniu paštu buvo išsiųstas jos teisių ir pareigų išaiškinimo protokolas, pažyma bei klausimai, susiję su ikiteisminiu tyrimu. Liudytoja I. G.-B. surašė parodymus bei visus dokumentus atsiuntė elektroniniu paštu 2020 m. spalio 1 d. (t. 15, b. l. 193). Iš I. G.-B. surašytų parodymų matyti, kad ji buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir, pasinaudodama teise pačiai surašyti savo parodymus, nurodė, jog atvykti į apklausą negali dėl Lietuvoje paskelbto karantino bei pageidauja pati surašyti savo parodymus. Liudytoja paaiškino, kad ji turi sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini), kuris lankė privatų darželį, priklausantį VšĮ „V.“, esantį (duomenys neskelbtini). Sūnus šį darželį lankė vieną mėnesį. Darželio stojimo mokestis, kuris galimai buvo 100 Eur, buvo sumokėtas grynaisiais. Kvitas išrašytas nebuvo. Už vieno mėnesio lankymą, jeigu gerai prisiminė, taip pat buvo sumokėta grynaisiais 300 Eur. Ar buvo surašytas kvitas, ji tiksliai nurodyti negalėjo. Sutartis su darželiu buvo pasirašyta 2018 m. sausio arba vasario mėnesį. Darželį informavo apie sprendimą nebetęsti lankymo ir sutartis buvo nutraukta automatiškai. Šie rašytiniai liudytojos paaiškinimai buvo pasirašyti liudytojos (t. 15, b. l. 194). Apeliacinės instancijos teisme liudytoja I. G.-B. patvirtino, kad aptartus paaiškinimus surašė bei pasirašė ji. Čia pažymėtina, kad BPK 81 straipsnio 4 punkte yra numatyta liudytojo teisė pačiam surašyti parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad nekyla jokių abejonių, jog specialistas, atlikdamas tyrimą ir surašydamas specialisto išvadą, vadovavosi liudytojos I. G.-B. nurodytomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ši liudytoja ir apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog ji banko sąskaitoje nerado, kad darželiui būtų darytas pavedimas. Stojimo mokestis buvo apie 100 Eur ir mėnesio lankymo mokestis buvo 300-400 Eur (tokias aplinkybes liudytoja nurodė prieš tai, kai jai buvo priminta, kokias aplinkybes ji nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnei). Lankymo mokestis buvo 400 Eur be kompensacijos. Stojimo mokestį galėjo sumokėti grynaisiais (t. 15, b. l. 210-211).

Iš liudytojo M. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jo sūnus lankė darželį apie metus. Klausimais, susijusiais su darželiu, rūpinosi sutuoktinė. Liudytojas negalėjo nurodyti, ar už darželį buvo mokama grynaisiais ar bankiniu pavedimu, taip pat neatsiminė, ar sutartis buvo terminuota ar ne (t. 12, b. l. 154-155). Iš M. L. rašytinių paaiškinimų, kurie pasirašyti liudytojo elektroniniu parašu, matyti, kad liudytojas nurodė, jog už darželį (duomenys neskelbtini) iš pradžių buvo mokėta grynaisiais, pasirašant ir gaunant kvitą, vėliau pavedimu į VšĮ „V.“ banko sąskaitą (t. 5, b. l. 96-97). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme M. L. nurodė, kad jis neatsimena, kokiu būdu buvo mokama už privatų darželį, kurį lankė sūnus. Darželio reikalais rūpinosi sutuoktinė, tačiau jis turėjo atlikti mokėjimus už darželį. Už darželį mokėjo taip, kaip jam sakė mokėti sutuoktinė, t. y. grynaisiais arba pavedimu. Pagarsinus liudytojo rašytinius paaiškinimus, jis patvirtino, jog šiuos paaiškinimus surašė pats. Jis neprisiminė, ar už darželio paslaugas mokėjo grynaisiais, tačiau patvirtino rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuos teikė 2020 metais, nurodytas aplinkybes. Taigi liudytojas M. L. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad jis surašė baudžiamojoje byloje esančius rašytinius paaiškinimus ir juose užfiksuoti duomenys yra teisingi, taip pat nurodė, jog darželio reikalais šeimoje rūpinosi sutuoktinė, tačiau už darželio paslaugas mokėjo jis. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad tiek specialistas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtais M. L. rašytiniais paaiškinimais.

Iš R. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jo sūnus R. L. turėjo pradėti lankyti darželį, todėl 2018 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį su vaiko motina buvo nuvykę į privatų darželį (duomenys neskelbtini), buvusį (duomenys neskelbtini), ir pasirašė sutartį dėl darželio lankymo. Pasirašydami sutartį, darželiui turėjo sumokėti 50 Eur stojimo mokestį bei 150 Eur už daželio lankymą. Vaiko motina šiuos mokesčius mokėjo grynaisiais pinigais darželyje. Darželį sūnus lankė tik dvi dienas, nes vaiko motinai nepatiko darželio aplinka. Nusprendė daugiau sūnaus į minėtą darželį nebevesti ir nutraukė sutartį. Liudytojas neprisiminė tikslios sutarties nutraukimo datos, tačiau tai buvo 2018 metais, praėjus kelioms dienoms po to, kai sūnus nustojo lankyti darželį. Apie darželiui teikiamą 100 Eur kompensaciją žinojo, viskas buvo paaiškinta, darželio vadovybė viską tvarkė pati (t. 5, b. l. 46-48). Iš šio liudytojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis teigė, jog už darželį nemokėjo, tiksliai neprisiminė, buvo tik pabandymas lankyti darželį. Galimai pildė sutartį, bet vaikas į darželį buvo vedamas daugiausiai keturias dienas (t. 12, b. l. 53). Taigi yra akivaizdu, kad šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės iš tikrųjų skyrėsi nuo aplinkybių, kurias jis nurodė pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme R. L. nurodė, kad vaikas darželį lankė neilgai, tikrai mažiau nei mėnesį. Klausimus, susijusius su daželiu, derino vaiko motina, liudytojas, sprendžiant šiuos klausimus, nedalyvavo. Jis neprisiminė, kaip buvo mokama už darželį. Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas padarė prielaidą, kad galėjo būti atsiskaitoma grynaisiais, tuo pačiu teigė, jog neprisimena, kaip buvo iš tikrųjų. Tikriausiai informaciją, kaip buvo mokama už darželį, turėjo gauti iš vaiko motinos, t. y. R. B.. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja R. B. nurodė, kad yra išlikęs elektroninis laiškas, iš kurio turinio matyti, jog vaikas buvo priimtas į darželį. Sūnų porą savaičių vedė į darželį (duomenys neskelbtini), tačiau adaptacija buvo bloga, todėl nusprendė darželio nebelankyti. Dokumentą dėl 100 Eur kompensacijos pasirašė, tuo pačiu ji neatsiminė, ar pasirašė su savivaldybe trišalę sutartį. Liudytoja neprisiminė, kokiu būdu buvo sumokėti stojimo ir darželio lankymo mokesčiai. Atsiminė tik tai, kad pasirašė sutartį ir kažkokį lapelį. Greičiausiai mokėjo grynaisiais, nes banko sąskaitos išraše nėra užfiksuota, kad būtų atliktas pavedimas susijęs su darželiu. Ji neprisiminė, koks buvo stojimo bei darželio lankymo mokestis. Vaiko tėvas, t. y. R. L., šiuose reikaluose nedalyvavo, tačiau su juo tuo metu tikriausiai buvo aptarinėjamos išlaidos, susijusios su darželiu.

Iš šio procesinio sprendimo 59 pastraipoje aptartų liudytojų R. B. ir R. L. parodymų matyti, kad: 1) abu liudytojai nurodė, kad klausimus, susijusius su darželiu, sprendė R. B.; 2) R. B. patvirtino, jog su darželiu galėjo būti atsiskaityta grynaisiais, mokėjimo pavedimų, susijusių su darželiu, ji nerado; 2) R. L. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme negalėjo nurodyti, kokiu būdu buvo atsiskaityta su darželiu, nes neprisiminė, tuo pačiu jis aiškino, jog apie atsiskaitymo su darželiu aplinkybes jam galėjo nurodyti vaiko motina, o ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad su darželiu buvo atsiskaityta grynaisiais; 3) R. B. patvirtino, kad su vaiko tėvu greičiausiai buvo aptariamos išlaidos vaiko darželiui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju liudytojų nurodytos aplinkybės, vertinant jas su specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis bei specialisto paaiškinimais apie tai, kaip jis sprendė, ar su įstaiga buvo atsiskaityta grynaisiais ar bankiniais pavedimais, nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų už paslaugas, susijusias su liudytojų vaiku, įstaigai buvo sumokėta grynaisiais pinigais. Tuo pačiu pastebėtina ir tai, kad iš abiejų liudytojų parodymų akivaizdžiai matyti, jog negalėjo būti gaunamos kompensacijos už tris mėnesius.

Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad VšĮ „V.“ iš viso buvo išmokėta 800 Eur kompensacijų suma už G. K. darželio lankymą nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio iki 2019 m. balandžio mėnesio, t. y. už aštuonis mėnesius. Iš liudytojo A. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jo dukra darželio nelankė. Nei su vienu darželiu nebuvo pasirašyta sutartis, nes buvo nuspręsta neleisti vaiko į darželį. Ikiteisminio tyrimo metu rašytinius paaiškinimus teikė sutuoktinė, tačiau ji neturėjo elektroninio parašo, todėl dokumentą pasirašė jis (t. 12, b. l. 90). Iš baudžiamojoje byloje esančių rašytinių paaiškinimų, kurie pasirašyti A. K. elektroniniu parašu, matyti, kad A. K. dukra nelankė privataus darželio, buvusio (duomenys neskelbtini), priklausančio VšĮ „V.“. Į tą darželį buvo kelis kartus nuvažiavę apsižiūrėti. Vaikas darželio nelankė, tačiau porą dienų po kelias valandas buvo jame apsižiūrėti. Už darželį nemokėjo, sutarties nebuvo pasirašę. Viskas vyko 2018 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesiais. Apie valstybės mokamą 100 Eur kompensaciją žinojo, ja nepasinaudojo. Gyvenamosios vietos deklaraciją darželiui pateikė, tačiau sutarties nepasirašė ir nemokėjo pinigų (t. 5, b. l. 101). Iš liudytojos V. U. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad G. K. darželio nelankė, tačiau jos tėvai buvo pasirašę sutartį su VšĮ „V.“ ir įstaiga gaudavo po 100 Eur kompensaciją iš Vilniaus miesto savivaldybės. Tėvai to nežinojo, galvodami, kad pasirašę sutartį, jie tik rezervuoja vietą darželyje (t. 1, b. l. 155-157). Nors A. K., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad jokia sutartis su darželiu nebuvo pasirašyta, vis tik iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad VšĮ „V.“ ir I. K. 2018 m. rugpjūčio 27 d. sudarė vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl G. K. (t. 4, b. l. 121-124). Taigi yra akivaizdu, kad paminėtas A. K. teiginys neatitinka tikrovės. Tuo pačiu darytina išvada, kad liudytojas nežinojo arba neprisiminė, jog jo sutuoktinė sudarė sutartį su VšĮ „V.“. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad faktas, jog iš tikrųjų sutartis dėl liudytojo vaiko ugdymo su VšĮ „V.“ buvo pasirašyta, niekaip nepaneigia parodymų dalies, kad vaikas darželio nelankė. Be to, tokią aplinkybę nurodė ir V. U., kurios parodymai leidžia teigti ir tai, jog vaiko tėvai iš tikrųjų vertino, kad buvo pasirašyta ne vaiko priežiūros ir ugdymo sutartis, o tik vietos darželyje rezervavimo sutartis. Šiuo atveju nekyla jokių abejonių, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 800 Eur kompensacija VšĮ „V.“ dėl G. K. ugdymo buvo išmokėta nepagrįstai.

Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad VšĮ „V.“ buvo sumokėta 200 Eur kompensacijų suma už I. B. darželio lankymą nuo 2019 m. kovo mėnesio iki 2019 m. gegužės mėnesio, t. y. už du mėnesius. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš šio procesinio sprendimo 46 pastraipoje aptarto susirašinėjimo turinio matyti, kad apytiksliai tuo metu įstaiga susidūrė su finansiniais sunkumais. Iš liudytojos A. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jos dukra lankė darželio filialą, esantį (duomenys neskelbtini). Buvo susitarta, kad dukra darželį lankys nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio. Vaikas daug sirgo, todėl per mėnesį į darželį ėjo penkias dienas. Sutartis su ugdymo įstaiga buvo nutraukta 2020 m. rugpjūčio 4 d. Liudytoja žinojo apie 100 Eur kompensaciją. Po to, kai buvo nutraukta sutartis su darželiu, sužinojo, kad savivaldybė negavo informacijos apie šios sutarties nutraukimą. Bandant prisiregistruoti prie kito darželio, gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) vis dar gauna 100 Eur kompensaciją. Liudytoja nurodė, kad į darželį kreipėsi 2019 m. kovo mėnesį, bet sutartis buvo pasirašyta rugsėjo mėnesį ir būtent šį mėnesį vaikas pradėjo lankyti darželį. Ji rado elektroninį laišką, kuriame buvo kreipiamasi į I. A., nes nebuvo gautas trišalis susitarimas (t. 12, b. l. 92-94). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytoja A. B. nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, vis tik toks teiginys yra nepagrįstas. Ikiteisminio tyrimo metu A. B. yra nurodžiusi, kad 2019 m. kovo mėnesį buvo sudaryta sutartis su VšĮ „V.“ dėl dukros ugdymo darželyje (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Sudarant sutartį, darželyje grynaisiais pinigais sumokėjo 50 Eur rezervacijos mokestį. Dukra darželį pradėjo lankyti nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio. Tuo metu, kai dukra pradėjo lankyti darželį, stojamasis mokestis buvo 250 Eur, tačiau į šią sumą buvo įskaitytas sumokėtas 50 Eur avansas, todėl sumokėjo 200 Eur. Kiekvieną mėnesį mokėjo už dukros ugdymą ir darželio lankymą. Šiuos mokėjimus atlikdavo sutuoktinis bankiniu pavedimu. Apie 100 Eur valstybės kompensaciją žinojo, sutartį pasirašė 2019 m. rugsėjo mėnesį, kai jau dukra pradėjo lankyti darželį. Dėl minėtos kompensacijos ugdymo kaina darželyje buvo ne 350 Eur, o 250 Eur (t. 5, b. l. 92-94). Akivaizdu, kad aptarti liudytojos parodymai leidžia daryti išvadą, jog jos vaikas darželį lankė tik nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio, ji grynaisiais mokėjo 50 Eur dydžio rezervacijos mokestį.

Iš I. A. elektroninio laiško ir jo priedo matyti, kad V. U. 2019 m. kovo 23 d. buvo atsiųstas (duomenys neskelbtini) filialo vaikų sąrašas su ugdymo kainomis ir tėvų darbovietėmis. Iš paminėto sąrašo turinio matyti, kad jame yra nurodyta I. B. (pastaba: sąraše klaidingai nurodyta pavardė „B.“), gimusi (duomenys neskelbtini), nurodyta ugdymo kaina – 350 Eur, taip pat prie pastabų nurodyta „R (2019.09)“ (t. 2, b. l. 21-22, 130). Baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad sutartis dėl I. B. iš tikrųjų buvo sudaryta 2019 m. rugpjūčio 31 d. (t. 2, b. l. 13, 141, t. 6, b. l. 28-29, 32-33, 34-35). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2019 m. kovo mėnesį I. B., kuri gimė (duomenys neskelbtini), tebuvo šeši mėnesiai, todėl yra akivaizdu, kad 2019 m. kovo ir balandžio mėnesiais ji darželio iš tikrųjų negalėjo lankyti ir nelankė. Iš liudytojos V. A., dirbusios VšĮ „V.“ auklėtojos asistente, parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad vaikai iki vienerių metų į darželį nebuvo priimami (t. 11, b. l. 106). Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad ikimokyklinio ugdymo sutartis dėl I. B. VšĮ „V.“ buvo sudaryta 2019 m. rugpjūčio 31 d. ir ji darželį pradėjo lankyti nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio, todėl ikimokyklinio ugdymo kompensacinis mokestis už I. B. darželio lankymą 2019 m. kovo ir balandžio mėnesiais VšĮ „V.“ buvo išmokėtas nepagrįstai, suklaidinimo įtakoje.

VšĮ „V.“ buvo išmokėta 200 Eur kompensacijų suma už E. J. darželio lankymą nuo 2019 m. kovo mėnesio iki 2019 m. gegužės mėnesio, t. y. už du mėnesius. Iš T. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad su darželiu buvo sudaryta rašytinė sutartis. Su darželiu buvo atsiskaitoma ir grynaisiais pinigais, ir bankiniais pavedimais. Ji žinojo apie 100 Eur kompensaciją. Dukra darželį lankė iki 2018 metų pabaigos ar 2019 metų pradžios. Kokiu būdu nutraukė sutartį, liudytoja neprisiminė. Galimai nuo 2019 metų vaikas pradėjo lankyti valstybinį darželį (t. 12, b. l. 114-115). Iš šios liudytojos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad liudytojos dukra nuo 2017 m. birželio mėnesio lankė darželį (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Ji 2017 m. birželio-liepos mėnesį pasirašė sutartį dėl dukros ugdymo darželyje. Dukra nustojo lankyti minėtą darželį 2019 m. vasario mėnesį. T. J. teigė, kad tuomet, kai pasirašė sutartį, grynaisiais sumokėjo 250 Eur stojamąjį mokestį. Kiekvieną mėnesį mokėdavo mokestį už dukros ugdymą darželyje bei maitinimą. Minėtus mokėjimus atlikdavo bankiniais pavedimais į darželio nurodytą sąskaitą. Žinojo, kad iš valstybės yra skiriama 100 Eur kompensacija privatų darželį lankantiems vaikams (t. 5, b. l. 122-125). Nors pirmosios instancijos teisme liudytoja nurodė, kad dukra darželį lankė iki 2018 metų pabaigos ar 2019 metų pradžios, vis tik ikiteisminio tyrimo metu ji aiškiai nurodė, kad darželį dukra nustojo lankyti 2019 m. vasario mėnesį. Šiuo atveju tvirtinti, kad liudytojos parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės skiriasi, nėra pagrindo. Vertinant liudytojos parodymus, atsižvelgtina ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausta 2020 m. spalio 8 d., todėl natūralu, kad tuo metu aplinkybes, apie kurias davė parodymus, liudytoja atsiminė geriau bei tiksliau, nei 2023 m. lapkričio 30 d. apklausiama pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pastebi, kad net ir konstatavus, jog liudytojos vaikas darželį (duomenys neskelbtini) lankė iki 2018 m. pabaigos, toks faktas niekaip nepatvirtintų kompensacijų už 2019 m. kovo ir balandžio mėnesius pagrįstumo. Duomenų, kurie leistų manyti, kad T. J. dukra darželį lankė ir 2019 m. kovo bei balandžio mėnesiais, ir paneigtų liudytojos teiginius, baudžiamojoje byloje nėra.

Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad VšĮ „V.“ buvo sumokėta 200 Eur kompensacijų suma už E. B. darželio lankymą nuo 2019 m. kovo mėnesio iki 2019 m. balandžio mėnesio, t. y. už du mėnesius. Liudytoja I. G.-B., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad jos sūnus E. B. 2019 m. žiemą (sausio ar vasario mėnesį) epizodiškai lankė darželį, esantį (duomenys neskelbtini). Sūnus darželį lankė vieną mėnesį. Adaptacinis periodas darželyje pateko į to mėnesio lankymo laikotarpį. Sutartį su darželiu pasirašė, nes be sutarties negalėjo vesti vaiko į darželį. Buvo stojimo mokestis, tačiau, kaip šį mokestį mokėjo, liudytoja nebeprisiminė. Apie 100 Eur kompensaciją iš savivaldybės žinojo, ši kompensacija buvo pritaikyta. Kilo nesklandumų, kai reikėjo pradėti lankyti valstybinį darželį, kurio atstovė nurodė, jog yra nesutvarkyti savivaldybės kompensacijos dalykai su prieš tai lankytu darželiu. Darželyje reikalai dėl kompensacijos buvo sutvarkyti be jos įsikišimo. Apeliacinės instancijos teisme I. G.-B. nurodė, kad darželį (duomenys neskelbtini) sūnus lankė trumpai, t. y. trumpiau nei vieną mėnesį, nes buvo nesėkminga adaptacija, buvo per brangu mokėti už darželį. Vaikas 2019 metų vasario mėnesį buvo priimtas į valstybinį darželį. Peržiūrėjusi banko sąskaitos išrašus, nerado, kad būtų padarytas pavedimas privačiam darželiui, todėl daro išvadą, jog buvo mokama grynaisiais. Buvo kažkoks stojimo mokestis, kuris galėjo būti apie 100 Eur ir kurį galėjo sumokėti grynaisiais, bei mėnesinis mokestis 300-400 Eur. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja šias aplinkybes nurodė dar iki jos rašytinių paaiškinimų, kurie jau buvo aptarti šio procesinio sprendimo 57 pastraipoje, turinio pagarsinimo. Atsižvelgus į liudytojos I. G.-B. parodymų visumą, darytina išvada, kad ji viso proceso metu nuosekliai nurodė tas pačias esmines aplinkybes, susijusias su darželio lankymu, t. y., jog sūnus VšĮ „V.“ darželį lankė tik vieną mėnesį, 2019 m. vasario mėnesį gavo vietą valstybiniame darželyje, dėl šios bei kitų priežasčių VšĮ „V.“ darželio nebelankė. Faktą, kad E. B. 2019 m. kovo ir balandžio mėnesiais VšĮ „V.“ darželio nelankė, patvirtina ir I. G.-B. apeliacinės instancijos teismui elektroniniu paštu pateikti duomenys, t. y. jos susirašinėjimas elektroniniu paštu su I. A.. Iš šio susirašinėjimo matyti, kad I. G.-B. 2019 m. sausio 15 d. pranešė, jog sūnus lankys (duomenys neskelbtini) filialo darželį nuo vasario mėnesio, 2019 m. sausio 28 d. ji teiravosi I. A., ar ši galėtų atsiųsti darželio adaptacijos bei dienotvarkės informaciją, o 2019 m. vasario 24 d. I. G.-B. informavo I. A. apie tai, kad E. B. daugiau nebelankys darželio (duomenys neskelbtini), paprašė paruošti dokumentus sutarties nutraukimui bei nurodė, kad kitą savaitę atvyks pasiimti daiktų ir pasirašyti sutarties nutraukimo dokumentų (t. 15, b. l. 214-221). Aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog kompensacinis mokestis už E. B. darželio lankymą 2019 m. kovo ir balandžio mėnesiais VšĮ „V.“ buvo išmokėtas faktiškai nepagrįstai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyta, kas konkrečiai klastojo savivaldybei teikiamas ataskaitas, tuo pačiu šioje byloje nėra nustatyta ir tai, kaip buvo realizuojami BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia apeliaciniame skunde dėstoma pozicija nėra pagrindo sutikti. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje privalu išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, yra aiškiai nurodyta, kaip pasireiškė tikrų dokumentų klastojimas ir šių dokumentų panaudojimas, t. y. kad šiuos dokumentus parengė ir savo parašu patvirtino D. N., veikdama pagal G. K., kuris buvo VšĮ „V.“ steigėjas ir faktinis vadovas, nurodymus.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, faktas, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo tiksliai nustatytas kiekvieno veiksmo, t. y. dokumento suklastojimo, grynųjų pinigų perdavimo ir pan., padarymo laikas, vieta, o buvo nustatytas tik laiko tarpas, per kurį tokie veiksmai buvo padaryti, neleidžia teigti, jog kaip nors buvo pažeista ar apribota nuteistojo teisė į gynybą, pažeisti, kokie nors BPK reikalavimai, o skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas. Šiuo atveju nuosprendžio aprašomojoje dalyje nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės buvo nurodytos tiek, kiek jos buvo nustatytos baudžiamojo proceso metu. Nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti apie konkrečių nusikalstamų veikų sudėčių egzistavimą G. K. veiksmuose.

Skunde tvirtinama, kad vien tik teikiamų ataskaitų turinio kontroliavimas ir nurodymas jas pateikti nėra pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, t. y. iš esmės teigiama, kad faktas, jog pats G. K. tiesiogiai neatliko dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo veiksmų, o tik davė nurodymus dėl tokių veiksmų atlikimo ir vykdė kontrolę, nesudaro pagrindo jo veiksmus vertinti kaip atitinkančius nusikalstamo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymius. Vis tik sutikti su tokia gynėjos pozicija nėra pagrindo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė, jog asmuo pats tiesiogiai neatlieka veiksmų, atitinkančių nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius sudėties požymius, nėra reikšminga sprendžiant dėl šio asmens atsakomybės už kito asmens tokių veiksmų atlikimą, jeigu yra nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkaujant. Tokiu atveju, esant susitarimui su bendrininkais ir tyčiai, baudžiamajai atsakomybei pagrįsti pakanka, kad veiką tiesiogiai įvykdytų bent vienas iš bendrininkų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2009, 2K-223-696/2017 ir kt.).

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo finansinės apskaitos dokumentų ir (arba) finansinės apskaitos registrų, arba paslėpė, sunaikino ar sugadino finansinės apskaitos dokumentus ir (arba) finansinės apskaitos registrus, arba netvarkė ir (arba) neorganizavo teisės aktų reikalaujamos finansinės apskaitos, jeigu dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui arba negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamu atveju G. K. buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes jis, būdamas VĮ „V.“ steigėjas ir faktinis vadovas bei atsakingas už VšĮ „V.“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima nustatyti VšĮ „V.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad G. K. negali būti atsakingas už buhalterinių dokumentų įforminimą, akcentuodama tai, jog pagal teismų praktiką atsakomybė už juridinio asmens buhalterinės apskaitos vedimą, laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų, už tai, jog juridiniame asmenyje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, tenka juridinio asmens vadovui, o ne steigėjui ar kitiems asmenims. Taigi gynėja iš esmės laikosi pozicijos, kad G. K. negali būti vertinamas kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutikti su tokia gynėjos pozicija nėra jokio pagrindo.

Apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, būtent jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-41-511/2017). Kaip nusikaltimo vykdytojo vertinami ir įmonės vadovo veiksmai, kai jis sąmoningai teikia apskaitą tvarkančiam asmeniui (apie tai jam nežinant) dokumentus, kurie neparodo realiai įvykusių operacijų (t. y. žinomai suklastotus tikrus buhalterinės apskaitos dokumentus), tam, kad apskaitą tvarkantis asmuo juos įtrauktų į apskaitą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-129-788/2023, 2K-269-648/2017).‏‏‎ Taip pat pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, už įmonės vadovo kompetencijai priskirtų pareigų netinkamą atlikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, atsako asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įmonės vadovu nepaskirtas, tačiau faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K-202-303/2020, 2K-204-387/2024).

Kaip jau buvo minėta, šioje byloje yra pagrįstai nustatyta, kad G. K. buvo ne tik VšĮ „V.“ steigėjas, bet ir šios įstaigos faktinis vadovas. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakomybė už tinkamą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį buhalterinės apskaitos tvarkymą teko būtent jam kaip įstaigos vadovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nei vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, kad būtų perdavęs grynuosius pinigus G. K., vis tik iš liudytojos L. Š., kuri buvo atsakinga už pirminių dokumentų, banko išrašų suvedimą į įstaigos apskaitą, parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad G. K. buvo įstaigos kasininkas, jis pats ar per kitus asmenis perduodavo visus dokumentus, susijusius su atsiskaitymais grynaisiais pinigais (t. 13, b. l. 32-34). Iš D. N. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad G. K. buvo įstaigos kasininkas ir jam buvo perduodami pinigai, kuriuos sumokėdavo vaikų tėvai už darželio lankymą. G. K. turėjo pinigus kaip kasininkas, o ji (D. N.), kas susiję su buhalterija, viską perduodavo buhalterijai. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančio D. N. 2018 m. balandžio 11 d. prašymo VšĮ „V.“ generaliniam direktoriui G. K. turinio matyti, kad ji prašė paaiškinti, kodėl VšĮ „V.“ dokumentuose kasininke yra įvardijama direktorė D. N., nors oficialiai kasininkas yra G. K. (t. 9, b. l. 96). G. K. elektroniniame laiške, siųstame V. U. nurodė, kad jis yra atsakingas kasininkas (t. 3, b. l. 16). Iš elektroninio laiško, kurį nuteistasis siuntė V. U., UAB „D.“ ir I. A., matyti, kad jis nurodė, jog 2019 m. sausio mėnesį grynųjų pinigų operacijų nebuvo, nurodė, kokios operacijos buvo atliktos vasario mėnesį, taip pat patikslino, kad iki lapkričio mėnesio jis buvo kasininkas, o nuo lapkričio I. N., nurodė, jog tai, kam mokėti grynais, kam pavedimu, kol kas spręs jis (t. 3, b. l. 48). Iš byloje esančio kasos dokumento „Kasa už 2017-01-01 – 2017-12-31“ matyti, kad šį dokumentą pasirašė kasininkas G. K. ir buhalterė L. N. (t. 5, b. l. 182). Taigi šiuo atveju nekyla jokių abejonių, jog G. K. buvo ne tik faktinis įstaigos vadovas, bet ir administravo įstaigos kasą, t. y. priiminėjo bei kontroliavo grynųjų pinigų srautus, turėjo užtikrinti grynųjų pinigų apskaitos teisingumą.

Iš specialisto išvados matyti, kad, atlikus tyrimą, buvo nustatyta, jog VšĮ „V.“ apskaitos dokumentais nebuvo įforminta bei į buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta 8 tėvų bendrai sumokėta 2025 Eur suma, tokiu būdu buvo nesilaikyta BAĮ 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, dėl šios priežasties negalima iš dalies nustatyti VšĮ „V.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad apgaulingo buhalterijos tvarkymo padariniai šiuo atveju pasireiškė ne kokios nors turtinės žalos padarymu, o negalėjimu iš dalies nustatyti VšĮ „V.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros anksčiau nurodytą laikotarpį. Teismų praktikoje apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia BK 222 straipsnio prasme nusikalstamų padarinių buvimą. Pažymėtina ir tai, kad šių nusikaltimų dalykas yra ne turtas, su kuriuo atliekamos vėliau tinkamai neužfiksuojamos operacijos ar kurį siekiama įgyti tokias operacijas atliekant, o buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose daromi melagingi įrašai arba neįrašomi reikiami duomenys. Be to, padariniai, su kuriais siejamas šių nusikaltimų baigtumas, yra ne turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-1073/2024, 2K-276-489/2024 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad neįforminus apskaitos dokumentais dalies grynaisiais VšĮ „V.“ sumokėtų piniginių lėšų bei neįrašius gautų pajamų į įstaigos tvarkytą buhalterinę apskaitą kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės, nes pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, neatlikus ikiteisminio tyrimo, iš dalies nebuvo galima nustatyti šios įstaigos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data), atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos konkrečios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-49-654/2023). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su teiginiu, kad G. K. suformuluotų kaltinimų turinys neatitinka aiškumo ir konkretumo reikalavimų, įtvirtintų baudžiamojo proceso įstatyme. Kaltinimuose buvo pakankamai aiškiai nurodytos visos būtinos faktinės nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybės, kiek jos buvo nustatytos vykusio proceso metu. Veikų aprašymas atitinka BK normų, pagal kurias G. K. veiksmai buvo kvalifikuoti, dispozicijas. G. K. suformuluotose kaltinimuose buvo pakankamai konkrečiai aprašytas nusikalstamos veikos mechanizmas, nurodytas veikimo būdas, laikotarpis, kuriuo buvo veikiama, bei kitos reikšmingos aplinkybės. Čia pastebėtina, kad BK 222 straipsnyje numatyta nusikalstama veika savo pobūdžiu dažnai pasireiškia daugybe tarpusavyje susijusių veiksmų, atliekamų per ilgesnį laiką, todėl visų atskirų grynųjų pinigų priėmimo epizodų, konkrečių klientų ar kiekvieno melagingo įrašo detalizavimas kaltinime nėra būtinas, jeigu veikos ribos yra pakankamai aiškios.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, įvertinęs baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad nebuvo nustatyta, jog G. K. pats būtų rengęs (pasirašęs) ataskaitas dėl darželį lankančių vaikų, siekiant gauti savivaldybės kompensacijas, tačiau jis kontroliavo tokių ataskaitų rengimą ir duodavo nurodymus šias ataskaitas rengusioms darbuotojoms D. N., E. D. bei I. A., kuriuos vaikus reikia įrašyti į lankančių darželį vaikų sąrašą (ataskaitą), o kuriuos reikia išbraukti. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. K. ne pats rengė ataskaitas, kaip buvo kaltinamas, o jo nurodymu ataskaitas apie darželį lankančius vaikus rengė kiti įstaigos darbuotojai. Taip pat baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad G. K. tik keletą kartų reikiamus dokumentus nuvežė į savivaldybę, tačiau pats jų nuolat neteikė. Baudžiamojoje byloje nepasitvirtinus aplinkybėms, kad G. K. būtų teikęs ataskaitas savivaldybei elektroniniu būdu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ataskaitas savivaldybei, pritariant G. K., pateikdavo jam pavaldžios darbuotojos D. N., E. D. ir I. A., kurios prieš tai siunčiamų dokumentų turinį suderindavo su G. K.. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. K. pats ar per kitus darbuotojus pateikė ataskaitas savivaldybei. Be jokių abejonių pirmosios instancijos teismas nustatė šiek tiek kitokias aplinkybes nei buvo nurodytos nuteistajam suformuluotame kaltinime, tačiau šis faktas neleidžia daryti išvados, kad skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas ar keičiamas.

BPK 255 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnyje yra įtvirtinta teismo galimybė ir savo iniciatyva nustatyta tvarka spręsti tiek dėl esminių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodytų kaltinime, pakeitimo, tiek dėl veikos kvalifikavimo. Ši baudžiamojo proceso norma suteikia teismui teisę/pareigą tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis), apie tai nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams. Taigi BPK 256 straipsnis numato pareigą teismui iš anksto pranešti kaltinamajam apie galimybę svarstyti klausimą dėl kaltinimo pakeitimo teisiamajame posėdyje. Paminėtos pareigos pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neįvykdė, tačiau tai nėra pagrindas keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad suformuluotame kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis pakeitimas savaime nereiškia naujo kaltinimo dėl naujos veikos pateikimo ir atitinkamai nuteisimo už veiką, dėl kurios asmuo nebuvo perduotas teismui. Išvada dėl to, ar nusikalstama veika BPK 255 straipsnio 1 dalies prasme laikytina nauja, t. y. ta, dėl kurios byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi būti daroma įvertinus įvykio (asmens poelgio) tapatumą. Jeigu tiek kaltinime nurodytomis, tiek bylą nagrinėjant teisme nustatytomis iš esmės skirtingomis esminėmis veikos faktinėmis aplinkybėmis patvirtinamas tas pats įvykis, tas pats baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens poelgis, nėra pagrindo konstatuoti bylos nagrinėjimo teisme ribų pažeidimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-594/2025, 2K-105-891/2025 ir kt.). Be to, teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad paprastai laikoma, jog keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-8-489/2025, 2K-156-594/2025, 2K-10-976/2026). Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtinybė pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes lėmė baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų, taip pat ir paties G. K. parodymų, turinys. Tuo pačiu teigtina, kad aplinkybių pakeitimas neleidžia daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismui neinformavus apie galimus pakeitimus dar iki nuosprendžio priėmimo buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Pirmosios instancijos teismui nustačius šiek tiek kitokias nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes, nusikalstamų veiksmų apimtis iš esmės nepasikeitė, šios aplinkybės neturėjo įtakos veiksmų kvalifikavimui, bausmei. Akivaizdu, kad aplinkybių, dėl kurių G. K. turėjo galimybę pasisakyti apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, pakeitimas neturėjo įtakos ir jo gynybai.

BK 54 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad bausmė yra skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, į kokias aplinkybes, skiriant bausmę, yra privalu atsižvelgti. Teigtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai nuteistajam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad G. K. už jo padarytas nusikalstamas veikas buvo paskirtos aiškiai per griežtos bausmės, taip pat kaip aiškiai per griežtos nėra pagrindo vertinti ir galutinės subendrintos bausmės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje.

G. K. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (vienas nusikaltimas nuosavybei ir vienas nusikaltimas teisinės apyvartos funkcionalumui bei patikimumui), vienas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (nusikaltimas finansų sistemai). Visi nusikaltimai yra baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia, siekiant užtikrinti VšĮ „V.“ funkcionavimą. Taip pat įvertintina ir į tai, kad nuteistasis buvo nusikalstamų veiksmų iniciatorius, nusikalstamais veiksmais, kurie truko ilgą laiko tarpą, padarytos žalos dydį, kuri nėra atlyginta. G. K. anksčiau nebuvo teistas, dirba.

Šio procesinio sprendimo 78-79 pastraipose aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad G. K. už visas jo padarytas nusikalstamas veikas buvo pagrįstai paskirtos baudos, kurių dydžiai buvo nustatyti artimi BK 47 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose numatytiems minimaliems baudų, skiriamų už sunkius ir apysunkius nusikaltimus, dydžiams (už nesunkų nusikaltimą yra skiriama nuo 50 iki 2000 MGL dydžio bauda, o už apysunkį nusikaltimą yra skiriama nuo 100 iki 4000 MGL dydžio bauda). G. K. paskirtosios bausmės buvo pagrįstai subendrintos laikantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto ir 4 dalies nuostatų. Čia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad bausmės, subendrintos apėmimo būdu su bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą, buvo subendrintos nuteistajam palankesniu – dalinio bausmių sudėjimo būdu. Dar labiau mažinti nuteistajam paskirtą bausmę atsižvelgus į vykusio proceso, kurio metu jam kardomosios priemonės nebuvo taikomos, trukmę, nėra pagrindo.

Įvertinęs visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo, dėl šios priežasties G. K. gynėjos advokatės apeliacinis skundas yra atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

nuteistojo G. K. gynėjos advokatės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendį pakeisti ir nustatyti, kad pirminiais apskaitos dokumentais nebuvo įforminta 2025 Eur suma, gauta iš 8 klientų, kurie mokesčius VšĮ „V.“ už suteiktas paslaugas sumokėjo grynaisiais pinigais, ir ši pajamų suma nebuvo įrašyta į VšĮ „V.“ 2017-2019 metais tvarkytą buhalterinę apskaitą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.