Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Klasana“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klasana“ patikslintą ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ ir akcinei bendrovei „Ignitis gamyba“ dėl nuosavybės teisių pripažinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Klasana“ pareiškė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė:

Pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento: 1) 2001 m. gruodžio 29 d. perdavimo priėmimo aktą, dalyje kuria akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos energijos gamyba“ perleido UAB „VST“ transformatorines pastotes: transformatorinę, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), transformatorinę, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) , transformatorinę, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), transformatorinę, kurios (duomenys neskelbtini); 2010 m. gruodžio 31 d. perdavimo priėmimo aktą dalyje, kuria UAB „VST“ perdavė, o AB „Lesto“ perėmė iš UAB „VST“ turtą, nurodytą 130-133 punktuose adresu (duomenys neskelbtini), t. y. pastatą transformatorinę (duomenys neskelbtini); pastatą transformatorinę (duomenys neskelbtini), pastatą-transformatorinę (duomenys neskelbtini) bei pastatą transformatorinę (duomenys neskelbtini); bei 2015 m. gruodžio 31 d. perdavimo-priėmimo aktą, dalyje kuria AB „Lesto“ perdavė, o AB „Energijos skirstymo operatorius“ perėmė transformatorinę, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), transformatorinę, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), transformatorinę, (duomenys neskelbtini) 2032, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėda, transformatorinę, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir pripažinti ieškovei UAB „Klasana“ nuosavybės teises į transformatorinę, (duomenys neskelbtini), esančią, transformatorinę, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , transformatorinę, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , transformatorinę (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini) .

Uždrausti atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ išduoti prisijungimo sąlygas tretiesiems asmenims tiesti naujus elektros tinklus, juos prijungiant prie ieškovei priklausančių transformatorinių pastočių: transformatorinės, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), transformatorinės, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), transformatorinės, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), transformatorinės, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), projektuoti šiuos tinklus, įrengti atskirus elektros apskaitos prietaisus, bei perduoti elektros energijos įtampą į kitų vartotojų, išskyrus UAB „Klasana“, objektus per nurodytas transformatorines, be ieškovės sutikimo.

Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ išduoti prisijungimo sąlygas tretiesiems asmenims tiesti elektros tinklus, juos prijungiant prie ieškovei priklausančių transformatorinių pastočių: transformatorinės, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), transformatorinės, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), transformatorinės, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), transformatorinės, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), projektuoti šiuos tinklus, įrengti atskirus elektros apskaitos prietaisus, bei perduoti elektros energijos įtampą į kitų vartotojų, išskyrus ieškovei priklausančius objektus, per nurodytas transformatorines.

Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodoma, kad ši laikinoji apsaugos priemonė gali užtikrinti padėties stabilumą teisminio ginčo metu ir status quo išsaugojimą. Pažymėjo, kad visi asmenys, kuriems elektros energija tiekiama per ieškovei priklausančias transformatorines pastotes, gaudavo elektros energiją per ieškovės elektros tinklus, su ja sudarydami elektros tiekimo sutartis. Šiuo metu jiems išduotos prisijungimo sąlygas tiesti naujus tinklus, tačiau juos prijungiant prie ieškovės pastočių. Atsakovei išdavus prisijungimo sąlygas asmenims tiesti naujus elektros tinklus, vartotojai vis tiek elektros energiją galės gauti tik per ieškovei priklausančias transformatorines pastotes.

Ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju, ieškovė nesutiks, kad vartotojai gautų elektros energiją per jai priklausančias pastotes bei kad prie jų būtų prijungę savo tinklus. Tokiu būdu vartotojams jau bus padaryta žala, nes jie bus patyrę išlaidas, įgyvendinant atsakovės išduotas prisijungimo sąlygas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tiesiogiai susijęs ir su viešuoju interesu. Vartotojų interesai išlaikant status quo nebūtų pažeidžiami, nes vartotojai, kaip ir anksčiau, gautų elektros energiją per ieškovės elektros tinklus, tokiu būdu atsiskaitant su ieškove. Vartotojų teisės nebūtų pažeidžiamos, jei atsakovei būtų uždrausta išduoti naujas prisijungimo sąlygas tiesti naujus tinklus, juos prijungiant prie ginčo pastočių, nes gauna elektrą per ieškovės elektros tinklus.

Ieškovė patiria žalą dėl atsakovės veiksmų. Dvi įmonės UAB „Velvita“ ir UAB „Unimars“ jau nutraukė su ieškove elektros energijos tiekimo sutartis, nes gavo prisijungimo sąlygas tiesti elektros tinklus per ieškovės pastotes. Dėl to ieškovė neteks pajamų iš elektros perdavimo. Bylos laimėjimo atveju, ieškovė turės kelti naujus teisminius ginčus, ginčydama išduotas prisijungimo sąlygas, taip pat gins savo teises, reikalaudama žalos atlyginimo, kas, suformuotoje teismų praktikoje, taip pat yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Pažymėjo, kad nors prašoma taikyti laikinoj apsaugos priemonė savo pobūdžiu ir sutampa su reiškiamo prevencinio ieškinio reikalavimu, bet visgi prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė ir prevencinio ieškinio reikalavimo paskirtis ir tikslai iš esmės skiriasi. Pareiškus prevencinį ieškinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra neišvengiamas, nes jų nepritaikius pats prevencinis ieškinys bus betikslis: būsimas teismo sprendimas negalės būti įvykdytas, kadangi atsakovai iki jo įsiteisėjimo gali atlikti veiksmus, kurių uždraudimo ir yra prašoma prevenciniu ieškiniu.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas neteisingai nutartyje nurodė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeisti atsakovės interesai naudotis jai priklausančia nuosavybe. Šia nuosavybe atsakovė nesinaudojo iki pat 2026 metų kovo mėnesio. Būtent ieškovė atliko transformatorinių priežiūrą ir aptarnavimą. Atsakovės interesai, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, niekaip nenukentėtų, nes elektros energija tiekiama galutiniams vartotojams, tik ji tiekiama per ieškovei priklausančius tinklus ir ieškovė už visas paslaugas atsiskaito su atsakove ir elektros tiekėjais.

Prašoma pritaikyti laikinoji apsaugos priemonė gali užtikrinti padėties stabilumą teisminio ginčo metu ir status quo išsaugojimą, nes iki pat šios dienos visi asmenys, kuriems elektros energija tiekiama per ieškovei priklausančias transformatorines pastotes, gaudavo elektros energiją per ieškovės elektros tinklus, su ja sudarydami elektros tiekimo sutartis ir tik šiuo metu jiems išduotos prisijungimo sąlygas tiesti naujus tinklus, tačiau juos prijungiant prie ginčo pastočių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tiesiogiai susijęs ir su viešuoju interesu. Vartotojų interesai išlaikant status quo nebūtų pažeidžiami, nes vartotojai, kaip ir anksčiau gautų elektros energiją per ieškovės elektros tinklus, tokiu būdu atsiskaitant su ieškove.

Bylos laimėjimo atveju, ieškovė turės kelti naujus teisminius ginčus, ginčydama išduotas prisijungimo sąlygas, taip pat gins savo teises, reikalaudama žalos atlyginimo, kas suformuotoje teismų praktikoje taip pat yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovė bylos laimėjimo atveju galės savo interesus ginti prisiteisdama nuostolius. Tačiau ieškovė nesiekia naujų teisminių ginčų kilimo, nes ginčai kils ne tik su atsakove dėl nuostolių, tačiau ir su vartotojais dėl išduotų prisijungimo sąlygų nuginčijimo. Kaip minėta, tokiu atveju vartotojai patirs didelių išlaidų su naujų tinklų tiesimu ir išduotų prisijungimo sąlygų įgyvendinimu. Todėl laikinosios apsaugos priemonės užtikrintų tiek esamos padėties išsaugojimą, tiek užkirstų kelią žalai padidėti / atsirasti, naujiems teisminiams ginčams kilti.

Yra didelė tikimybė, kad atsakovei išduodant prisijungimo sąlygas vartotojams tiesti naujus elektros tinklus, juos prijungiant prie ginčo transformatorinių pastočių, ieškovei bus padaryta didelė žala, todėl laikinosios apsaugos priemonės apsaugotų nuo žalos atsiradimo tiek ieškovę, tiek ir trečiuosius asmenis - vartotojus, tuo tarpu atsakovės teisės pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nenukentėtų, nes būtų išsaugota ta pati padėtis, kokia buvo iki pat 2026 m. kovo mėn.

Nurodyta teismo įvertinta aplinkybė, kad yra išviešinta viešame registre būtent atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ transformatorinių nuosavybės teisė, yra reikšminga vertinant ir ieškovės motyvus apie jai, neva kaip transformatorinių savininkei, jau šiuo metu daromą ir ateityje galinčią kilti dar didesnę žalą. Pastebėta, kad nuosavybės teisė į transformatorines viešame registre buvo įregistruota dar nuo 1999 m. gruodžio 3 d. tuo metu AB „Lietuvos energijos gamyba“ vardu. Nei prieš tai įmonės, nurodomos ieškinyje, nei pati ieškovė niekada nėra kreipusios į VĮ „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisės į transformatorines įregistravimo, nors transformatorinės yra laikomos nekilnojamuoju daiktu. Vien šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai atsižvelgė į nurodytas aplinkybes.

Ieškovė nepateikė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, patvirtinančių teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą ir apie nurodytą teismo vertinimą iš vis nepasisakė, akcentuodama tik jai daromą žalą ir galimai galinčią kilti ateityje dar ženklesnę žalą, negaunant pajamų iš savo klientų už elektros energijos tiekimą. Net darant prielaidą, kad ieškinys bus patenkintas, nėra grėsmės, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Pažymėta, kad ieškinio pateikimas savaime nesuteikia ieškovei pranašumo atsakovių atžvilgiu ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Panaikinus teismo nutartį ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeisti teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principai, iškreipta šalių interesų pusiausvyra, suteiktas nepagrįstas pranašumas ieškovei.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovė 2026 m. liepos 2 d. pateikė naujus įrodymus – 2026 m. birželio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HYP-018441, 2026 m. birželio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HYP-018481, 2026 m. balandžio 26 d. atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą Nr. A-H-2026-04-26-EHJV, 2026 m. gegužės 24 d. atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą Nr. D-I-2026-05-24-05AS, 2026 m. gegužės 25 d. atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą Nr. D-I-2026-05-25-16RA, 2026 m. birželio 1 d. atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą Nr. A-H-2026-06-01-ALU2, 2026 m. birželio 2 d. lokalinę sąmatą, kuriuos prašė priimti. Taip pat ieškovė 2026 m. rugpjūčio 5 d. pateikė naujus įrodymus – 2026 m. liepos 9 d. el. laišką ir ieškovės UAB „Daikra“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras nuo 2026 m. vasario 27 d. iki 2026 m. birželio 30 d.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

Spręsdamas prašymą priimti naujus įrodymus, be nurodyto teisinio reglamentavimo bei jo taikymo praktikoje sąlygų, teismas taip pat turi įvertinti, ar prašomi priimti įrodymai atitinka įrodymų sąsajumo taisyklę. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo objektas yra klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl teikiami įrodymai privalo būti susiję su šiuo klausimu, t. y. dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui ar įvykdymo negalimumui. Apeliantė teikiamais įrodymais siekia papildyti jau byloje esančius įrodymus, kurie, jos teigimu, pagrindžia aplinkybes, kad būtent ieškovė prižiūri ginčo transformatorines, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai neturės teisinės reikšmės teisingai išspręsti kilusį ginčą, yra tik papildantys jau byloje esančius duomenis, kurių pakanka įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacija skirta pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti pagal pirmosios instancijos teisme suformuotą bylos medžiagą, o ne pakartotinai pildyti šalies įrodinėjimo poziciją, nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytų išimčių. Be to pažymėtina, kad apeliantės pateiktų įrodymų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, kadangi šie įrodymai turėtų būti pateikti atsakovėms, sudarant galimybę pasisakyti dėl naujų įrodymų reikšmės. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus, nurodytus šios nutarties 10 punkte.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).

Pirmosios instancijos teismas, tenkinamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, padarė išvadą, kad ieškinys šiose stadijoje yra preliminariai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovė suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovės manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškiniu pareikšti reikalavimai gali būti pareikšti teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas.

Paminėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir esmė – rizikos (grėsmės), kad ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas, eliminavimas. Būtent grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas (kartu egzistuojant preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygai) ir apsprendžia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017).

Vertinant antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai).

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis ekonomiškumo bei proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1559-881/2020).

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo laikytis proporcingumo principo, t. y. įvertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba jie būtų minimalūs (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008). Šiems tikslams pasiekti teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi atidžiai parinkti jų rūšį.

Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Šiuo atveju aktualu paminėti, kad pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pavyzdžiui CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pavyzdžiui CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pavyzdžiui CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktuose numatyta, kad laikinąja apsaugos priemone gali būti draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų, įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Tokiu atveju turi būti reiškiamas ir prevencinis ieškinys. Prevencinis ieškinys yra specifinis asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuriuo siekiama užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausti atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 3 punktas). Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-464/2021). Teismų praktikoje pripažįstama, kad prevencinį ieškinį reiškianti šalis gali prašyti taikyti laikinąją apsaugos priemonę, iš esmės sutampančią su ieškinio reikalavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2147/2013). Kita vertus, teismų praktikoje taip pat akcentuojama, jog galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis spręsti klausimus, kurie bus išsprendžiami teismo sprendimu iš esmės išnagrinėjus ginčą byloje, turėtų būti išimtinė net ir nagrinėjant prevencinius ieškinius (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-206-516/2019, 2021 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-464/2021).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo bei atitinkamai nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė turi pagrįsti, kad atsakovės veiksmai yra realiai numatomi artimiausiu metu, kad dėl jų atsiras esminiai ir sunkiai pašalinami padariniai ir kad ieškovės interesai negali būti veiksmingai apginti mažiau atsakovės bei trečiųjų asmenų teises ribojančiomis priemonėmis.

Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodomi neigiami padariniai iš esmės pasireiškia klientų ir iš jų gaunamų pajamų praradimu. Tokie padariniai yra turtinio pobūdžio, tačiau nėra būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Tokie nuostoliai gali būti apskaičiuoti ir, nustačius tam būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, atlyginami pinigais, ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau ieškovė nepagrindė, kodėl toks jos teisių gynimo būdas būtų neįmanomas ar nepakankamas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokia aplinkybė nepagrindžia išimtinės galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su pareikštu reikalavimu.

Pažymėtina, kad dviem ieškovės buvusiems klientams prisijungimo sąlygos jau išduotos, o jų sutartys su ieškove nutrauktos. Todėl prašomo draudimo taikymas savaime neatkurtų šių sutartinių santykių ir nepašalintų jau atsiradusių ekonominių padarinių. Byloje taip pat nenustatyta, kad tolesnis prisijungimo sąlygų įgyvendinimas pakeistų ginčo transformatorinių nuosavybės teisinį statusą, lemtų jų sunaikinimą, esminį ir negrįžtamą pertvarkymą, techninio pajėgumo praradimą ar sudarytų kitokias objektyvias kliūtis įvykdyti galimai ieškovei palankų sprendimą dėl ginčijamų sandorių negaliojimo ir nuosavybės teisės pripažinimo. Ieškovė tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Minėta, kad labai svarbu atsižvelgti į proporcingumo principą ir šalių interesų pusiausvyrą. Įvertintina tai, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės apima ne tik konkrečius jau pradėtus prijungimo procesus, bet ir visų neapibrėžtų trečiųjų asmenų būsimą prijungimą, tinklų projektavimą, apskaitos prietaisų įrengimą bei elektros energijos perdavimą per ginčo transformatorines. Taigi tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas faktiškai rezervuotų transformatorinių naudojimą vien ieškovei ir suteiktų jai išimtinę ginčo turto naudojimo kontrolę visam bylos nagrinėjimo laikotarpiui, nors transformatorinės šiuo metu įregistruotos atsakovės vardu, o ieškovės nuosavybės teisės klausimas nėra išspręstas. Toks suvaržymas galėtų tiesiogiai paveikti ne tik atsakovės veiklą, bet ir byloje nedalyvaujančių asmenų interesus. Palyginus ieškovei galinčius kilti iš esmės pinigais įvertinamus padarinius su atsakovei, kuriai šiuo metu priklauso ginčo objektai, ir tretiesiems asmenims tenkančiu absoliučiu draudimu naudoti ginčo objektus vartotojų poreikiams, prašoma priemonė neatitinka proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros reikalavimų. O tai, kad ieškovė rūpinosi transformatorinių remonto darbais, jų priežiūra, šioje proceso stadijoje, kai byla neišnagrinėta iš esmės ir neįvertinti visi įrodymai, nekeičia aplinkybės, kad šiuo metu nuosavybės teisės į transformatorines viešame registruotos atsakovės vardu (CK 4.262 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, ieškovė neįrodė išimtinio poreikio dar iki ginčo išnagrinėjimo suteikti jai visą prevenciniu ieškiniu siekiamą teisinį rezultatą, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. nutartį nepakeistą. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.