- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-18
- Bylos Nr.
- e2A-2496-871/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01604-2026-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Beinoravičienė (pran.)
- Ieškovas
- IES1
- Atsakovas
- ATS1
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Beinoravičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas IES1 (toliau – ir ieškovas) paduotu ieškiniu prašė priteisti jam iš atsakovės ATS1 (toliau – ir atsakovė) 2 900 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje paaiškino, kad 2020 m. birželio 10 d. atsakovė kreipėsi į ieškovą prašydama paskolinti pinigų (2 900 Eur) ir pažadėjo juos grąžinti per 2–3 mėnesius. Kadangi atsakovė buvo pažįstama (gerai pažįstamo kaimyno sutuoktinė), kuri ruošėsi savo naujam vyrui padaryti siurprizą (organizuoti pavėluotą bernvakarį), jis sutiko padėti, tačiau su sąlyga, kad atsakovė pasirašys paprastąjį vekselį. Atsakovė 2020 m. birželio 10 d. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo sumokėti ieškovui 2 900 Eur iki 2021 m. birželio 10 d. Šios sumos atsakovė negrąžino, nors buvo raginta tai padaryti. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidas už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Atsiliepime nurodė, kad viskas vyko ne taip, kaip teigia ieškovas. Atsakovė buvo susituokusi su SUT1, su kuriuo santuoką nutraukė (duomenys neskelbtini). Ji su sutuoktiniu gyveno jo mamos namuose adresu (duomenys neskelbtini). 2020 m. birželio 1 d. atsakovės sutuoktinis pakvietė nueiti pas ieškovą, kuris gyveno tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime. Sutuoktinis sakė, kad ieškovas yra jam kaip dėdė, jie pažįstami nuo vaikystės. Ieškovas su atsakovės sutuoktiniu susitarė, kad ieškovas duos SUT1 motociklą, kurį SUT1 suremontuos ir brangiau parduos, o SUT1 grąžins jam pinigus, iš viso 2 900 Eur. Ieškovas namuose atspausdino vekselį ir pateikė atsakovei pasirašyti, o ši pasirašė, norėdama padėti sutuoktiniui ir tikėjo, kad sutuoktinis, pardavęs motociklą, grąžins ieškovui pinigus. 2024 m. rugpjūčio 14 d. atsakovė gavo iš ieškovo pretenziją dėl pinigų grąžinimo. Tuomet ji paskambino buvusiam sutuoktiniui SUT1 ir šis jai pasakė, kad pinigus grąžino grynaisiais pinigais.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Tauragės apylinkės teismas 2026 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė valstybei iš ieškovo 375 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad 2020 m. birželio 10 d. neprotestuotinas vekselis, ieškovui praleidus Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ĮPVĮ) numatytus terminus, tapo paprastu skolos rašteliu. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų paskolos teisiniai santykiai, turi egzistuoti dvi sąlygos: tai paskolos dalyko, t. y. pinigų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Ieškovas nepateikė byloje pakankamai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti buvus realiam 2 900 Eur dydžio pinigų sumos perdavimui atsakovei. Pažymėjo, kad mano, jog jeigu atsakovė pinigus skolinosi bernvakariui, kaip teigia ieškovas, ir juos gavo, renginys turėjo įvykti. Kadangi ieškovas su SUT1 gerai pažįstami, tokį faktą turėjo žinoti. Ieškovas kaip įrodymus galėjo pateikti minėto renginio nuotraukas, pakalbinti renginio dalyvius, patį SUT1, ar kviesti liudytoju dėl pinigų perdavimo bei minėto renginio patvirtinimo. Be to, 2 900 Eur pakankamai didelė suma, ir ieškovas, kaip dirbantis asmuo, verslininkas, minėtų išlaidų pagrindimui nenurodė savo pajamų ir išlaidų balanso. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ištyręs bylos medžiagą, sutinka su atsakovės pozicija, jog vekselį pastaroji pasirašė kaip garantą jos buvusio sutuoktinio SUT1 ir ieškovo kilnojamojo turto – motociklo – pirkimo–pardavimo sutarčiai užtikrinti. Tai patvirtina visa seka sekančių veiksmų: bylos šalys sutinka, jog atsakovės buvęs sutuoktinis SUT1 su ieškovu labai gerai pažįstami. SUT1 iš ieškovo ketino įsigyti motociklą Honda, kurį pastarasis turėjo susitaisyti, parduoti ir grąžinti pinigus; iš 2020 m. birželio 10 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad atsakovė perveda 300 Eur sumą kaip dalinį avansinį apmokėjimą ieškovui už perkamą motociklą; iš 2020 m. birželio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad pardavėjas IES1 parduoda pirkėjui SUT1 Honda motociklą, transporto priemonės kaina – 3 500 Eur. Abi šalys patvirtina, kad motociklą tikrai įsigijo atsakovės buvęs sutuoktinis; iš 2020 m. birželio 10 d. paprastojo neprotestuotino vekselio matyti, kad atsakovė besąlygiškai įsipareigojo sumokėti tiesiogiai ieškovui 2 900 Eur sumą iki 2021 m. birželio 10 d. Visos šios aplinkybės suponuoja, kad atsakovė vekselį pasirašė kaip garantą sutuoktinio ir ieškovo motociklo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymui užtikrinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Nurodė, kad 2020 m. birželio 10 d. vekselis buvo pasirašytas ne tada, kai atsakovė buvo atėjusi su sutuoktiniu, o kai buvo atėjusi viena ir nebuvo jokių kalbų apie garantijos kažkam suteikimą. Buvo tik vienos atsakovės prašymas, nurodant, kad pinigai reikalingi, nes nori vyrui padaryti siurprizą ir suorganizuoti pavėluotą bernvakarį.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėjo, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ištyręs bylos medžiagą, sutinka su atsakovės pozicija, kad ji 2020 m. birželio 10 d. vekselį pasirašė kaip garantą sutuoktinio ir ieškovo motociklo Honda pirkimo–pardavimo sutarties vykdymui užtikrinti. Tačiau minėtas išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes pirmosios instancijos teismas įrodymus tyrė ir vertino nenuosekliai. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, netyrė ir nevertino aplinkybių ir įrodymų, kurie nurodyti ieškinyje, teismo posėdyje bei pateikti kartu su 2026 m. kovo 31 d. ir 2026 m. balandžio 3 d. prašymais. Atsakovė viską neigė tiek atsiliepimu, tiek teismo posėdyje ir nurodė visiškai priešingas aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas prieštaravimų nesiaiškino ir netyrė.
Nurodė, kad atsakovė savo teiginiams, jog pinigai realiai jai perduoti nebuvo, o vekselį pasirašė kaip garantą, pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Pirmosios instancijos teismo išnagrinėti įrodymai, kuriais remiantis padarė minėtas išvadas, visiškai nesusiję su 2020 m. birželio 10 d. vekseliu ir 2 900 Eur skola. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad atsakovė pasirašė 2020 m. birželio 10 d. vekselį kaip garantą, vadovavosi ir 2020 m. birželio 10 d. mokėjimo nurodymu, kuriuo atsakovė pervedė 300 Eur sumą, kaip dalinį avansinį apmokėjimą ieškovui už perkamą motociklą. Toks pavedimo faktas buvo, bet jis nesusijęs su 2020 m. birželio 10 d. vekseliu, o susijęs su 2020 m. birželio 2 d. vekseliu ir 2020 m. birželio 10 d. motociklo Honda pirkimo–pardavimo sutartimi.
Atsiliepimas
Akcentavo, kad susipažinęs su atsakovės atsiliepimu ir matydamas, kad jame nurodytos aplinkybės yra visiškai neatitinkančios tikrovės, kartu su 2026 m. kovo 31 d. prašymu pateikė rašytinius įrodymus, kurie paneigia tai, ką atsakovė dėstė atsiliepime. Nurodė, kad pateikė 2020 m. birželio 2 d. paprastąjį vekselį 3 200 Eur sumai, kurį pasirašė atsakovės tuo metu sutuoktinis SUT1 už motociklo Honda įsigijimą išsimokėtinai. Taip pat pateikė SUT1 pinigų pagal 2020 m. birželio 2 d. vekselį grąžinimo išrašą. Iš išrašo matosi, kad pinigai pagal pasirašytą 2020 m. birželio 2 d. vekselį jam buvo grąžinti. 2020 m. birželio 2 d. SUT1 pasirašytas vekselis ir buvo garantas dėl atsiskaitymo už motociklą, o ne 2020 m. birželio 10 d. atsakovės pasirašytas vekselis 2 900 Eur sumai. Iš skundžiamo sprendimo nėra žinoma, kodėl pirmosios instancijos teismas atmetė jo paaiškinimus bei įrodymus ir nutarė vadovautis išimtinai atsakovės nurodytomis aplinkybėmis ir įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai netyręs įrodymų, o tirtus įrodymus įvertinęs neobjektyviai, padarė išvadas, prieštaraujančias faktinėms bylos aplinkybėms.
Atsakovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidas už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Nurodė, kad ji nėra viena buvusi pas ieškovą ir pinigų iš ieškovo nėra gavusi. 2020 m. birželio 10 d. paprastąjį vekselį pasirašė kaip garantą už sutuoktinio perkamą motociklą. Atsakovė su sutuoktiniu SUT1 iš anksto buvo sutarusi, kad paprastąjį vekselį kaip garantą pasirašys ji, o pinigus ieškovui grąžins sutuoktinis SUT1, kai suremontuos ir parduos motociklą. Paprastąjį vekselį ieškovė pasirašė 2020 m. birželio 10 d. atsakovo namuose, tame procese dalyvaujant sutuoktiniui SUT1. SUT1 pasirašė 2020 m. birželio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria sutuoktinis įsigijo motociklą. Viskas vyko pavakaryje ir atitinka transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje užfiksuotą laiką – 17.30 val. Tą pačią dieną po šio įvykio, atsakovė grįžusi į namus, padarė ieškovui pavedimą 300 Eur sumai, nes tik tokią pinigų sumą galėjo skirti motociklo pirkimui. Šį pavedimą atsakovė ieškovui padarė tam, kad sutuoktiniui liktų dengti mažiau skolos už įsigytą motociklą. Atsakovė apie vekselį, pasirašytą sutuoktinio 3 200 Eur sumai sužinojo tik teismo proceso metu ir mano, kad tai parodo, jog ją apgavo. Ieškovas su SUT1 tyčia sukūrė šią situaciją tam, kad iš jos pasipelnytų. Tik vėliau, begyvendama su sutuoktiniu, sužinojo, kad SUT1 turi daug vykdomųjų bylų ir skolų. Tuo tarpu ji tuo metu vertėsi, vykdydama individualią veiklą, ir gaudavo geras pajamas.
Pažymėjo, kad ieškovo versija yra išgalvota ir tai įrodo įvykių laiko neatitikimas, nes šis teigia, kad SUT1 pasirašė paprastąjį vekselį 3 200 Eur sumai kaip garantą už perkamą motociklą, tačiau iš pateikto vekselio matoma, kad šis SUT1 pasirašytas 2020 m. birželio 2 d., o pirkimo–pardavimo sutartis dėl motociklo įsigijimo sudaryta 2020 m. birželio 10 d. Todėl nelogiška tikėti, kad žmogus (šiuo atveju SUT1) gali pasirašyti vekselį, negaudamas nei motociklo, nei pinigų ir tikėdamasis, kad ateityje kažkada gaus motociklą. Iš teismui pateikto 2026 m. kovo 20 d. garso įrašo matoma, kad SUT1 asmeninio pokalbio su atsakove metu nurodo, jog jis su ieškovu yra atsiskaitęs, sumokėjo skolą grynaisiais pinigais ir nesupranta, kodėl šis reikalauja skolos ir iš atsakovės. Tai patvirtina, kad buvę sutuoktiniai turėjo vieną skolą ieškovui, o ne dvi skolas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK, apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023 41 punktą). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ginčo esmės
Bylos duomenimis, SUT1 (buvęs atsakovės sutuoktinis) 2020 m. birželio 2 d. paprastuoju vekseliu besąlygiškai įsipareigojo iki 2021 m. birželio 2 d. sumokėti ieškovui 3 200 Eur. Vekselyje nurodė, kad šis neprotestuotinas (e. b. l. 54). Ieškovas kartu su šiuo vekseliu pateikė savo parašu patvirtintą mokėjimų, kaip jis teigia, atliktų pagal šį vekselį sąrašą, kuris patvirtina, jog skola buvo visiškai grąžinta (2020 m. rugsėjo 17 d. jam grąžinta 100 Eur, 2020 m. spalio 3 d. – 100 Eur, 2020 m. spalio 9 d. – 200 Eur, 2021 m. liepos 6 d. – 250 Eur, 2021 m. rugsėjo 3 d. – 1 100 Eur, 2021 m. spalio 11 d. – 800 Eur, 2021 m. lapkričio 24 d. – 400 Eur, 2021 m. gruodžio 20 d. – 250 Eur) (e. b. l. 55).
Atsakovė 2020 m. birželio 10 d. paprastuoju vekseliu besąlygiškai įsipareigojo iki 2021 m. birželio 10 d. sumokėti ieškovui 2 900 Eur. Vekselyje nurodė, kad šis neprotestuotinas (e. b. l. 4).
Ieškovas (pardavėjas) ir SUT1 (pirkėjas) 2020 m. birželio 10 d. sudarė Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pardavėjas pardavė pirkėjui transporto priemonę Honda, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), už 3 500 Eur (e. b. l. 60).
Atsakovė 2020 m. birželio 10 d. pervedė ieškovui 300 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Dalinis Honda apmokėjimas“ (e. b. l. 58).
Ieškovas teigia, kad SUT1 išduotas paprastasis vekselis ir Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis yra tarpusavyje susiję, t. y. buvo susitarta, jog SUT1 įsigis iš ieškovo motociklą Honda už 3 500 Eur sumą. Vekselis išrašytas mažesnei sumai, nes iš atsakovės už motociklą gavo 300 Eur pavedimą, taigi, bendra SUT1 įsipareigota grąžinti suma (3 200 Eur) ir iš atsakovės atliktu pavedimu gauta suma (300 Eur) sudaro Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą. Atsakovės išduotas vekselis su šiuo sandoriu yra visiškai nesusijęs – atsakovė prašė paskolinti 2 900 Eur sumą, nes norėjo organizuoti pavėluotą bernvakarį. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad apie ieškovo pateiktą SUT1 išduotą paprastąjį vekselį sužinojo tik šios bylos nagrinėjimo metu, o jos išduotas vekselis buvo susijęs su Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, kaip užtikrinimas, jog joje nurodyta suma bus ieškovui grąžinta. SUT1 ją patikino, kad skolą už motociklą ieškovui grąžino grynaisiais pinigais. Ji pinigų iš ieškovo nesiskolino, pavėluoto bernvakario neketino organizuoti.
CK 1.97 straipsnio 1 dalyje ir 1.101 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius, suteikiantis teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą. CK 1.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Iš esmės tokia vekselio sąvoka yra įtvirtinta ir ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalyje.
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybė – vekselyje įtvirtintos mokėjimo prievolės ir iš jos atsiradusios reikalavimo teisės abstraktus pobūdis. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2021).
ĮPVĮ 72 straipsnyje yra įtvirtinti reikalavimų pateikimo senaties terminai. Vekselio turėtojas turi teisę pareikšti reikalavimus indosantams ir davėjui per vienerius metus nuo nustatytu laiku įforminto protesto dienos, o kai vekselyje buvo sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“, – nuo mokėjimo termino dienos (ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, ĮPVĮ nenustatyta reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminų atnaujinimo, taigi vekselio turėtojas, praleidęs šiuos terminus, netenka galimybės realizuoti vekselį, kaip vertybinį popierių, ĮPVĮ ir lydimuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).
Nagrinėjamu atveju ieškovas neginčijo, kad praleido ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalyje nustatytą senaties terminą, todėl neteko galimybės įgyvendinti savo reikalavimo teisę ĮPVĮ nustatyta ne ginčo tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą, kuris yra vykdomasis dokumentas (ĮPVĮ 81 straipsnio 2 dalis, CPK 587 straipsnio 8 punktas). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės išduotas 2020 m. birželio 10 d. paprastasis vekselis tapo paprastu rašytiniu įrodymu, dėl kurio įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovas savo ieškinio reikalavimą grindžia paaiškinimais, jog 2 900 Eur sumą atsakovei paskolino.
Tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).
CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022; 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-381/2024).
CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2022 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022).
Nagrinėjamu atveju atsakovės išduotas 2020 m. birželio 10 d. paprastasis vekselis neatitinka paskolos rašteliui keliamo reikalavimo nurodyti pinigų perdavimą (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose nėra nustatyta draudimo vekselyje atlikti papildomą įrašą apie pinigų perdavimą (gavimą), jei vekselio išdavimas susijęs su šalis siejančiais atitinkamais prievoliniais teisiniais santykiais (pvz., paskolos sutartimi). Vekselis, jame nesant papildomo įrašo apie pinigų perdavimą (gavimą), nevisiškai atitinka rašytinės paskolos sutarties formos reikalavimą ir dėl to ieškovas, įrodinėdamas tokios sutarties sudarymą, negali remtis liudytojų parodymais, jeigu nėra CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytų išimčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-381/2024, 28 punktas).
Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, ginčo vekselis buvo išduotas ieškovui ir atsakovei bendraujant privačiai. Vienintelis ieškovo pateiktas įrodymas paskolos sutarties sudarymui pagrįsti – atsakovės išduotas 2020 m. birželio 10 d. paprastasis vekselis. Ieškovas nereiškė prašymo teisme apklausti liudytojus.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021).
Nagrinėjam atveju vertintina, kad ieškovas neįrodė, jog pinigus atsakovei perdavė. Nors ieškovas teigia, kad priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, ne atsakovės išduotu 2020 m. birželio 10 d. paprastuoju vekseliu buvo užtikrintas atsiskaitymas už motociklą, o SUT1 išduotu 2020 m. birželio 2 d. paprastuoju vekseliu, tačiau, visų pirma, kaip matyti, Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2020 m. birželio 10 d., t. y. tą pačią dieną, kai atsakovė išdavė ginčo vekselį, tuo tarpu SUT1 paprastąjį vekselį išdavė anksčiau (2020 m. birželio 2 d.). Taigi, vertintina, kad jo išdavimo metu dar nebuvo prievolės, kurią būtų reikėję užtikrinti. Antra, SUT1 vekselis buvo išduotas anksčiau nei atsakovė atliko 300 Eur pavedimą, todėl kritiškai vertintini ieškovo paaiškinimai, kad vekselis išrašytas mažesnei nei nurodyta Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje sumai, nes iš atsakovės už motociklą gavo 300 Eur pavedimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas, yra labiau tikėtina, kad ieškovės išrašytas vekselis buvo kaip garantas Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties vykdymui užtikrinti, pagal kurią, kaip patvirtino ir ieškovas, yra atsiskaityta.
Dėl bylos procesinės baigties
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. CPK 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 11 d. sprendimu nuspręsta suteikti antrinę teisinę pagalbą. Į bylą pateikta 2026 m. birželio 1 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, iš kurios matyti, kad šios išlaidos sudaro 287,50 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestas, valstybei iš ieškovo priteistinos 287,50 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos. Ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos, nes teismo procesinis sprendimas nėra priimtas jo naudai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais,
nutaria:
Ieškovo IES1 apeliacinį skundą atmesti. Palikti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimą nepakeistą. Priteisti valstybei iš ieškovo IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 287,50 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt septynių eurų ir 50 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Ši suma turi būti sumokėta pasirinktinai į vieną Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale, Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“ banke, Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB SEB banke, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB Artea“ banke, Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB „Urbo“ bankas, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.