- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- e2A-781-883/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-42-3-00902-2024-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Irena Stasiūnienė, Alma Jurgelienė
- Ieškovas
- J. K.
- Atsakovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- „AS Inbank filialas“, Šilalės kredito unija, NEO Finance, "Saldo Bank", Bigbank ASveikiantis per savo struktūrinį padalinį Bigbank AS filialą
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Almos Jurgelienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. patikslintą ieškinį atsakovui A. K. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos priteisimo, nekilnojamojo turto pripažinimo bendra daline nuosavybe, santuokoje įgyto turto ir skolinių įsipareigojimų padalijimo, išlaikymo įsiskolinimo pilnamečiams vaikams priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. K. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu atsakovui A. K., kuriuo prašė:
nutraukti J. K. ir A. K. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Šilalės rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), bei pripažinti, kad santuoka iširo dėl A. K. kaltės;
nustatyti, kad santuokos nutraukimas tarp sutuoktinių J. K. ir A. K., jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2023 m. kovo 1 d.;
priteisti iš A. K. J. K. 3 000 Eur neturtinę žalą;
po santuokos nutraukimo A. K. asmeninėn nuosavybėn priteisti transporto priemonę „Volkswagen Touran“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini). Viso priteisiamo turto vertė – 3080 Eur;
transporto priemonę „Opel Zafira“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybe;
pripažinti, kad nekilnojamojo turto registre neregistruotas statinys - pastatas-vasarinė virtuvė su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (kaip statybinės medžiagos), ir 37539189/85601000 dalys ir 211/1000 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra J. K. ir A. K. bendroji dalinė nuosavybė, pripažįstant J. K. teisę į 1/2 dalį nekilnojamojo turto registre neregistruoto statinio - pastato-vasarinės virtuvės su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (kaip statybines medžiagas), ir 1/2 dalį 37539189/85601000 dalių bei 1/2 dalį 211/1000 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančio adresu (duomenys neskelbtini);
pripažinti asmeninėmis J. K. prievolėmis skolinius įsipareigojimus kreditoriams „AS Inbank filialas“, juridinio asmens kodas 305340173, pagal 2023 m. rugpjūčio 11d. Tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), Šilalės kredito unijai, juridinio asmens kodas 112046953, pagal 2024 m. liepos 1 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir Bigbank AS filialui, juridinio asmens kodas 301048563, pagal 2024 m. lapkričio 23 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini);
pripažinti asmeninėmis A. K. prievolėmis skolinius įsipareigojimus kreditoriams: UAB „Saldo Bank“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), pagal 2024 m. gegužės 21 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2025 m. kovo 18 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) AB „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, pagal 2023 m. rugpjūčio 2 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini)
priteisti iš A. K. J. K. 5 616,69 Eur skolą regreso tvarka už sūnui M. K. teiktą išlaikymą laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki jo pilnametystės (duomenys neskelbtini);
priteisti iš A. K. J. K. 18 033,33 Eur skolą regreso tvarka už sūnui V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teiktą išlaikymą laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki jo pilnametystės (duomenys neskelbtini).
po santuokos nutraukimo J. K. palikti santuokinę – K. pavardę, A. K. palikti prigimtinę K. pavardę;
priteisti iš A. K. J. K. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad atsakovas ne tik nesilaikė savo kaip sutuoktinio pareigų (tinkamai nesirūpino sutuoktine, nesielgė pagarbiai, nuoširdžiai, nesiteikė jai padėti moraliai, neprisidėjo prie šeimos santykių, kaip bendro gyvenimo pagrindo, kūrimo), bet ir tapo priklausomas nuo azartinių žaidimų, dėl ko tarp šalių ėmė kilti vis daugiau konfliktų, atsakovas gaunamas pinigines lėšas išleisdavo įvairiose lažybų ir kitokių azartinių žaidimų bendrovėse, įsiskolindavo privatiems fiziniams asmenims, kurie ėmė skambinti netgi ieškovei, reikalaudami grąžinti pinigines lėšas.
Ieškovė taip pat pažymėjo, jog bendrą ūkį su atsakovu vedė apie 16 metų, tačiau šiai dienai šalys, nors ir gyvena tame pačiame būste, bendro ūkio nebeveda - gyvena skirtinguose kambariuose, šalių nebesieja bendras biudžetas ar buities darbai. Šalių santykiai visiškai pašlijo nuo 2023 m. kovo 1 d. Nurodytą dieną ieškovė išsikėlė iš bendro sutuoktinio kambario ir nuo to laiko šalys bendro ūkio nebeveda, šalys, iš esmės, netgi nebebendrauja, juos sieja tik klausimai, susiję su jų vaikais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su patikslintu ieškiniu sutinka iš dalies. Atsakovas nurodė, kad bendras santuokinis gyvenimas nutrūko dėl ieškovės ambicijos, kai ši 2023 m. kovo mėnesį išsikraustė gyventi į atskirą kambarį. Tačiau ieškovė jam nepranešė, kad nuo šios datos vyks jų gyvenimas skyrium, atsakovas manė, kad tik laikinas supykimas. Šeimos gyvenimas vyko įprastai, šalys tvarkė bendrą ūkį kaip iki tol.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „AS Inbank filialas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, sutinkantis, kad ieškovės įsipareigojimai pagal sutartį po santuokos nutraukimo lieka asmenine J. K. prievole.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Saldo Bank“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė neprieštaraujantis prašymui toje dalyje, kuria atsakovo A. K. įsipareigojimai pagal 2024 m. gegužės 21 d. sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) lieka atsakovo asmeninė prievolė, kurią po santuokos nutraukimo įsipareigoja mokėti atsakovas.
Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Šilalės kredito unija, AB „NEO Finance” ir Bigbank AS veikiantis per savo struktūrinį padalinį Bigbank AS filialą, S. G., A. M., S. Š., S. K., D. D., S. G., atsiliepimų į patikslintą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmai 2026 m. gegužės 19 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, nutraukė A. K. ir J. K. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Šilalės rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo paliko ieškovei J. K. santuokinę pavardę „K.“, o ieškovui A. K. pavardę „K.“, nustatė, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms pasekmes sukelia nuo 2023 m. kovo 1 d., priteisė A. K. asmeninėn nuosavybėn transporto priemonę „Volkswagen Touran“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), pripažino kad transporto priemonė „Opel Zafira“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), yra J. K. asmeninė nuosavybė, pripažino, kad savos gamybos priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), yra A. K. asmeninė nuosavybė, nustatė, kad skoliniai įsipareigojimai pagal 2023 m. rugpjūčio 11 d. su „AS Inbank filialas“ sudarytą tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2024 m. liepos 1 d. su „Šilalės kredito unija“ sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2024 m. lapkričio 23 d. su Bigbank AS filialu sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo lieka J. K. asmeniniais įsipareigojimais, nustatė, kad skoliniai įsipareigojimai pagal 2024 m. gegužės 21 d. ir 2025 m. kovo 18 d. su UAB „Saldo Bank“ sudarytas Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 2023 m. rugpjūčio 2 d. su NEO Finance, AB sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo lieka A. K. asmeniniais įsipareigojimais, pripažino, asmeninėmis A. K. prievolėmis skolinius įsipareigojimus kreditoriams: S. G., A. M., S. Š., S. K., D. D., S. G., pripažino, kad 211/1000 ir 37539189/85601000 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra A. K. asmeninė nuosavybė, pripažino, kad nekilnojamojo turto registre neregistruotas statinys - pastatas-vasarinė virtuvė su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (kaip statybinės medžiagos), jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra J. K. ir A. K. bendroji dalinė nuosavybė, pripažįstant J. K. teisę į 1/2 dalį pastato-vasarinės virtuvės su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (kaip statybines medžiagas), priteisė iš A. K. J. K., 1561,26 Eur skolą regreso tvarka už sūnui M. K. teiktą išlaikymą laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki jo pilnametystės, t. y. (duomenys neskelbtini), priteisė iš A. K. J. K. 7215,10 Eur skolą regreso tvarka už sūnui V. K. teiktą išlaikymą laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki jo pilnametystės, t. y. (duomenys neskelbtini), priteisė J. K. iš A. K. 4121,33 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš J. K. valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas – 174,72 Eur žyminį mokestį, 134,93 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu ir 428 Eur) už valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimą atsakovui, likusią dalį 605,33 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų teismas nurodė padengti iš valstybės biudžeto lėšų, kitoje dalyje patikslintą ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad santuokines pareigas vienam kitam pažeidė abu sutuoktiniai ir šie pažeidimai buvo esminiai, dėl kurių bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis, CK 3.61 straipsnio 2 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, jog šalių santuoka yra faktiškai iširusi ir negalima tikėtis, kad ieškovė ir atsakovas vėl pradės gyventi kartu, galimybių išsaugoti santuoką nėra, šalių santuoką teismas nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalių santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą (CK 3.70 straipsnio 2 dalis).
Teismas po santuokos nutraukimo ieškovei paliko pavardę - ,,K.“.
Teismas darė išvadą, jog pagrindo priteisti išlaikymą atsakovui iš ieškovės, ir ieškovei iš atsakovo nėra, nes jie abu yra pajėgūs save išlaikyti. Teismas pažymėjo, kad byloje konstatuota abiejų šalių kaltė dėl santuokos iširimo, todėl nė vienas iš sutuoktinių neturi reikalavimo teisės į išlaikymą.
Teismas iš byloje esančių įrodymų visumos ir jų tarpusavio ryšio, šalių paaiškinimų, sprendė, kad padariniai sutuoktinių teisėms ir pareigoms nutraukiant santuoką atsirado nuo 2023 m. kovo 1 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nuo 2023 m. kovo 1 d. persikraustė gyventi į kitą kambarį pirmame namo aukšte. jog nuo 2023 m. kovo 1 d. šalys kartu nesirūpino būsto išlaikymu (visus mokesčius, susijusius su būsto išlaikymu mokėjo atsakovas), bendra kasdienė namų priežiūra nutrūko (atsakovas nurodė, jog ieškovė nebepirko bendrai maisto, buities priemonių), šalys bendrai nebeplanavo pajamų ir išlaidų, nebederino savo veiksmų (abi šalys teigė, jog nebekalbėjo tarpusavyje, nebebendravo), nebeliko bendrų poreikių tenkinimo, rūpinimosi vienas kitu, buitinės paramos teikimo. Nors atsakovas teigė, jog nuo kovo mėnesio jo indėlis į šeimos biudžetą nepasikeitė, tačiau patvirtino, jog ieškovės - pasikeitė. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog dar 2024 m. liepos mėnesį ieškovė kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo ir su tuo kitų susijusių klausimų, pateikimo. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog nuo 2023 m. kovo 1 d., o ne nuo 2025 m. gegužės 1 d., nutrūko tarp šalių bendro ūkio vedimas.
Teismas sprendė automobilį „VW Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN (duomenys neskelbtini)) priteisti atsakovo asmeninėn nuosavybėn, ieškovei nemokant jokios piniginės kompensacijos.
Teismas nurodė, kad atsakovas iš esmės pripažino, jog automobilis „Citroen C4“ buvo ieškovės asmeninė nuosavybė. Be to, atsakovas nereiškia reikalavimo priteisti jam iš ieškovės kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimą. Teismo vertinimu, automobilis „Citroen C4“ nagrinėjamu atveju nebėra dalijamas, nes realiai nebeegzistuoja ir šalims neprašant, kompensacijos klausimo teismas nesprendė.
Dėl automobilio „Opel Zafira“ teismas nurodė, kad šį automobilį ieškovė prašo pripažinti jos asmenine nuosavybe, nes buvo įgytas šalims nustojus vesti bendrą ūkį. Atsakovas su šiuo reikalavimu sutinka. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog automobilis „Opel Zafira“ ieškovės nusipirktas šalims jau nevedant bendro ūkio, gyvenant skyrium, atsakovui neprieštaraujant, automobilį „Opel Zafira“ pripažino ieškovės asmenine nuosavybe.
Teismas nustatė, jog tarp „AS Inbank filialas“ ir J. K. 2023 m. rugpjūčio 11 d. sudaryta tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Šios Sutarties 14.1.2. punkte yra nurodyta: „Sutartis sudaryta tik asmeninėms Gavėjo reikmėms (poreikiams) tenkinti, ir šia Sutartimi Gavėjui suteikta Paskola yra laikoma asmenine Gavėjo paskola, nepriklausomai nuo to, ar Gavėjas yra / nėra sukūręs šeimos teisinius santykius”. „AS Inbank filialas“ sutinka, kad įsipareigojimai pagal šią sutartį po santuokos nutraukimo lieka asmeninė J. K. prievolė. Tarp „Šilalės kredito unijos“ ir J. K. 2024 m. liepos 1 d. sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtos sutarties specialiojoje dalyje nurodytas kredito paskirtis – asmeniniai poreikiai. Trečiasis asmuo Šilalės kredito unija neišreiškė nesutikimo, jog ieškovės prievolė jai būtų pripažinta asmenine ieškovės prievole. Tarp Bigbank AS Filialo ir J. K. 2024 m. lapkričio 23 d. sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad kredito gavėjas patvirtina, jog paskola yra asmeninė, skirta asmeniams kredito gavėjo poreikiams tenkinti. Ieškovė nurodė, kad visos šios skolos yra jos asmeninės skolos. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus dėl minėtų įsiskolinimų susidarymo, taip pat įvertinęs kreditorių poziciją, pripažino, kad yra pagrindas nurodytas prievoles pripažinti asmeninėmis ieškovės prievolėmis.
Teismas nustatė, kad su atsakovu A. K. UAB „Saldo Bank“ 2024 m. gegužės 21 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2025 m. kovo 18 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) Sutarčių specialiosiose sąlygose nurodyta, kad abiejų kreditų paskirtis – asmeninėms atsakovo reikmėms tenkinti. UAB „Saldo bank“ atsiliepime į ieškinį nurodė neprieštaraujantis prašymui A. K. įsipareigojimus kredito įstaigai pripažinti asmeninėmis atsakovo prievolėmis. A. K. ir NEO Finance, AB 2023 m. rugpjūčio 2 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įtvirtina, kad suteikiamas asmeninis kreditas kredito gavėjo asmeniniams poreikiams tenkinti. Trečiasis asmuo NEO Finance, AB neišreiškė nesutikimo, jog atsakovo prievolė jai būtų pripažinta asmenine atsakovo prievole. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas turi skolų ir fiziniams asmenims: S. G. - 10 000 Eur, A. M. - 3 300 Eur, S. Š. - 2 000 Eur, S. K. - 1 300 Eur, D. D. - 1000 Eur, S. G. (gimęs (duomenys neskelbtini) metais) - 2500 Eur.
Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovo visi skoliniai įsipareigojimai būtų pripažinti atsakovo asmeninėmis prievolėmis, tretiesiems asmenims nereiškiant prieštaravimų, įvertinus, jog nemaža dalis paskolos/vartojimo kredito sutarčių buvo sudarytos jau šalims faktiškai gyvenant skyrium ir nebevedant bendro ūkio, teismas sprendė, kad yra pagrindas visas atsakovo nurodytas prievoles tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims, pripažinti asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Teismas pastebėjo, jog sprendimo priėmimo dieną kai kurios šalių prievolės gali būti pasibaigusios, tačiau ši aplinkybė savaime neeliminuoja teismo pareigos spręsti klausimą dėl prievolių padalijimo.
Teismas nustatė, kad savos gamybos priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra asmeninė atsakovo nuosavybė.
Teismas nustatė, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovui 2003 m. lapkričio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006 m. kovo 24 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad asmenų paveldėtas turtas pagal įstatymą laikomas jų asmenine nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl nurodė, kad minėtas turtas lieka atsakovo asmenine nuosavybe.
Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo vardu asmeninės nuosavybės teise registruotos 211/1000 dalys žemės sklypo 2003 m. lapkričio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, ir 37539189/85601000 dalys žemės sklypo 2006 m. kovo 24 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ant šio žemės sklypo, šalių teigimu, yra pastatytas pastatas – vasarinė virtuvė su garažu (toliau – ir vasarinė virtuvė, ir namas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas pastatas neregistruotas, VĮ Registrų centro duomenimis pastato būklė: leidimas vykdyti statybos darbus, nuosavybės teisė taip pat neįregistruota.
Ieškovei reiškiant reikalavimą pripažinti minėtą turtą bendra daline nuosavybe, atsiradusia jungtinės veiklos pagrindu, pripažįstant ieškovei teisę į 1/2 dalį vasarinės virtuvės (kaip statybinių medžiagų) ir 1/2 žemės sklypo, teismas nurodė, kad nėra ginčo, jog šalys rašytinės jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties nebuvo sudariusios. Teismas taip pat nurodė, kad iš esmės nėra ginčo, kad šalys kartu pradėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį 2004-2005 metais. Tuo metu atsakovas vis dar buvo sudaręs santuoką su pirmąja sutuoktine (santuoka nutraukta tik (duomenys neskelbtini) metais), tačiau iki pažinties ir gyvenimo drauge su ieškove, su pirmąja sutuoktine atsakovas bendro ūkio jau nevedė. (duomenys neskelbtini) metais šalys susilaukė sūnaus M., (duomenys neskelbtini) metais – V. Abi šalys nurodė, jog iš pradžių drauge gyveno gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau susilaukus pirmo vaiko ir ieškovei pastojus antrą kartą, dėl prastos gyvenamojo namo būklės buvo nuspręsta statyti naują statinį – vasarinę virtuvę.
Teismo vertinimu, atsakovas, įrodinėdamas, kad prie ginčo namo statybos ieškovė neprisidėjo nei pinigais, nei darbu, jokių įrodymų, kad jis vienas pats iš savo ar savo artimųjų giminaičių lėšų pasistatė vasarinę virtuvę, nepateikė. Teisme atsakovas tvirtino, kad statybai išleido 300000 litų, tačiau į bylą pateikė tik paskolos sutartis 100000 litų sumai. Ieškovė tvirtino, jog nuo 2010 metų ji dirbo, gavo pajamas. Atsakovas neginčijo šios aplinkybės, teisme pripažindamas, jog ieškovė tikrai labai daug dirbo, grįždavo vėlai vakare. Tuo metu jis taip pat dirbo, gavo pensiją. Tuo metu šalys faktiškai gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, todėl darytina išvada, kad ieškovė ir tokiu būdu prisidėjo prie namo statybos.
Teismas pažymėjo, atsižvelgiant į šalių ne epizodiškai kartu pragyventą laiko tarpą, į nuoseklų bendrą gyvenimą, į tai, kad ginčo vasarinė virtuvė buvo skirta šalių, kaip šeimos, poreikiams tenkinti, t. y. jame gyventi, į tai, kad ginčo namas buvo statomas siekiant pasigerinti buities sąlygas susilaukus dviejų vaikų, į tai, kad šalys ginčo namą iki kol jame apsigyveno statė 3-5 metus, o vėliau į jį įsikėlus statybos tęsėsi ir nėra baigtos iki šiol, į tai, kad šalys į vasarinę virtuvę įsikraustė ir joje gyveno apie 13-14 metų, ir į kitų byloje nustatytų aplinkybių visumą, labiau tikėtina, jog tarp šalių dėl šio konkretaus ginčo nekilnojamojo turto buvo susitarimas įgyti jį bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Teismas pažymėjo, jog statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju svarbus aspektas yra tai, kad ginčo namas nėra įteisintas, byloje nėra duomenų, kad jis yra sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, jo nuosavybės teisės nėra registruotos nei ieškovės, nei atsakovo vardu, todėl šiuo atveju, pagal formuojamą teisminę praktiką, bendrąja daline nuosavybe pripažintina ginčo vasarinės virtuvės statybai, įrengimui, apstatymui panaudotos statybinės medžiagos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011, 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372-611/2018). Teismo vertinimu, pripažinus ginčo vasarinės virtuvės (daiktinės teisės neįregistruotos) statybai, įrengimui, apstatymui panaudotas medžiagas bendrąja daline šalių nuosavybe, turi būti nustatyta tarp šalių dalytina šių atliktų statybos darbų vertė.
Teismas nurodė, kad gyvenant kartu šeimoje, vedant bendrą ūkį, pajamos, išlaidos paprastai laikomos bendromis, jei šalys nesusitaria kitaip. Lygiai kaip ir šalių darbas statant, įrengiant būstą ar prižiūrint vaikus yra laikomas bendru, skirtu bendram tikslui – šeimai kurti ir išlaikyti. Ieškovė tvirtino prie namo statybos finansiškai prisidėjusi apie 40000 Eur suma, atsakovas teigia statyboms išleidęs 300000 litų (86886 Eur), tačiau byloje konkretus kiekvieno asmeninių lėšų dydis nenustatytas. Ieškovė jos atliktų darbų vertės dydžio tiksliai nenurodė ir neįrodinėjo. Nesant byloje įrodymų apie tai, kiek ir kokius darbus bei medžiagas tiksliai apmokėjo kiekviena šalis, teismas darė išvadą, kad byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kurie leistų tikslai nustatyti tikslų kiekvienos iš šalių įnašo dydį į ginčo turto sukūrimą. Nagrinėjamu atveju šalių prisidėjimas ir įnašai kuriant ginčo nekilnojamąjį turtą iš esmės gali būti laikomi lygiais, t. y. ieškovei prašant nustatyti, kad šalių prisidėjimas ir įnašai kuriant ginčo nekilnojamąjį turtą buvo lygūs, ir nesant reikšmingų duomenų ir įrodymų, leidžiančių nuspręsti, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas laikė, kad ieškovės ir atsakovo ginčo nekilnojamojo turto, t. y. vasarinės virtuvės (kaip statybinių medžiagų) dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios – po 1/2 dalį turto.
Teismas taip pat nurodė, kad teismo vertintos aplinkybės dėl ieškovės ir atsakovo indėlio kuriant ir statant vasarinę virtuvę savaime nepagrindžia išvados, kad visas turtas, įskaitant žemės sklypą ir vasarinę, iki santuokos buvo įgytas jungtinės veiklos pagrindu.
Teismo vertinimu, sklypas galėtų būti pripažintas bendru jungtinės veiklos sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, tačiau akivaizdu, jog dalį žemės atsakovas paveldėjo dar 2003 metais, kuomet su ieškove dar nevedė bendro ūkio, kitą dalį žemės atsakovui padovanojo. Taigi ieškovė savo asmeninėmis lėšomis neprisidėjo prie žemės sklypo dalių įsigijimo. Tiesa, byloje abi šalys nurodė, jog žemės sklypo ir ant jo esančių statinių dovanotojoms, t. y. dviem atsakovo seserims ir jo mamai, už padovanotas sodybos dalis iš viso buvo sumokėta 18000 litų, t. y. po 6000 litų kiekvienai, kaip kompensacija. Ginčo dėl to nebuvo. Ieškovė tai vertino kaip turto išpirkimą ir tvirtino, jog ir jos lėšos buvo panaudotos atsiskaitant su dovanotojomis, todėl jai priklauso ½ dalis žemės.
Teismas nurodė, kad byloje ieškovė nėra pateikusi jokių rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovė savo asmeniniais pinigais būtų prisidėjusi prie kompensacijos mokėjimo. Ieškovė nėra pateikusi savo sąskaitos išrašo, kitų duomenų apie pajamas, iš ko būtų galima spręsti, kad ieškovė turėjo realią galimybę prisidėti prie kompensacijos mokėjimo ir tai padarė. Teismas pastebėjo, jog atsakovui žemės sklypas buvo padovanotas 2006 metų kovo mėnesį, o ieškovė asmeninį butą, už kurio pardavimą gautais pinigai teigia prisidėjusi prie kompensacijos, pardavė tik 2007 metų liepos mėnesį, t. y. tik po 1 metų ir 4 mėnesių. Be to, žemės sklypas su ant jo esančiais statiniais buvo padovanotas tik atsakovui jo asmeninėn nuosavybėn, o ne abiem šalims, ir tik nenorėdamas jaustis skolingu, jis dovanotojoms atsilygino taip, kaip atsakovo vertinimu buvo teisinga. Teismas sprendė, jog mažai tikėtina, kad ieškovė savo piniginėmis lėšomis būtų prisidėjusi prie atsakovo asmeninės nuosavybės.
Byloje duomenų, jog šalims vedant bendrą ūkį iki santuokos sudarymo ir po jo sudarymo, ginčo žemės sklypo vertė padidėjo, nebuvo. Ieškovė neįrodinėjo, kad sklypo pagerinimas jos lėšomis turėjo esminės reikšmės jo rinkos vertės pokyčiams.
Teismas darė išvadą, jog byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, kad ieškovė būtų reikšmingai prisidėjusi prie žemės sklypo pagerinimo. Teismo vertinimu, vien tik neesminė (nedidelė) pagalba kitam žmogui prižiūrint, įdirbant žemės sklypą, nelaikytina pakankamu įrodymu, kad tarp šalių buvo jungtinė veikla (partnerystė) dėl žemės sklypo įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą bendra daline nuosavybe atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl teisės į išlaikymą atsiradimo momento, teismas pažymėjo, kad ieškovė prašė priteisti jai 5616,69 Eur skolą regreso tvarka už sūnui M. teiktą išlaikymą nuo 2023 m. kovo 1 d. iki jo pilnametystės, t. y. (duomenys neskelbtini), ir 18033,33 Eur skolą regreso tvarka už sūnui V. teiktą išlaikymą nuo 2023 m. kovo 1 d. iki jo pilnametystės, t. y. (duomenys neskelbtini), motyvuodama tuo, kad nuo 2023 m. kovo 1 d. nutrūko bendro gyvenimo vedimas ir atsakovas vaikų nebeišlaikė. Nurodomų skolų dydžius ieškovė skaičiavo po 500 Eur į mėnesį kiekvienam sūnui. Atsakovas tvirtino, jog iki kol ieškovė su vaikais gyveno jo namuose, t. y. iki 2025 m. gegužės 1 d. jis išlaikė savo vaikus ir tik nuo nurodytos datos sutinka dengti išlaikymo įsiskolinimą V., tačiau skaičiuojant tik po 200 Eur per mėnesį.
Teismas atkreipė dėmesį, kad konstatavo, jog nuo 2023 m. kovo 1 d. nutrūko tarp šalių bendro ūkio vedimas, nors ieškovė su vaikais ir liko gyventi tame pačiame name. Ieškovė tvirtino, kad būtent nuo tada atsakovas vaikams išlaikymo nebeteikė, išskyrus tai, kad atsakovas 115 Eur suma prisidėjo prie kiekvieno vaiko išlaikymo, mokėdamas komunalines išlaidas.
Teismas pažymėjo, jog ieškovė į bylą įrodymų pagrindžiančių konkrečias kiekvieno vaiko išlaikymo išlaidas visiškai neteikė, tik pateikė į bylą vienuolika UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitų faktūrų už suteiktas paslaugas. 2023 m. rugsėjo 20 d. sąskaitoje faktūroje užfiksuota, kad už V. atliktą burnos higieną ir danties plombavimą reikalinga sumokėti 130 Eur dydžio suma, 2024 m. vasario 7 d. sąskaitoje faktūroje užfiksuota, kad už M. breketų nuėmimą reikalinga sumokėti 573 Eur dydžio suma. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, jog nurodytos sumos iš tiesų buvo sumokėtos. Visos kitos sąskaitos išrašytos už įvairių paslaugų suteikimą M., pastarajam jau esant pilnamečiui.
Vertinant ieškovės nurodytas išlaidas protingumo kriterijaus aspektu, ir kad vaiko išlaikymui skiriamos sumos turi būti adekvačios, į tai, kad šalių sūnūs neturi specialiųjų poreikių, teismas sprendė, jog kiekvieno vaiko išlaikymui reikalinga suma, neviršija minimalios mėnesinės algos dydžio atitinkamais metais, o iš jos atskaičiuojant vaiko išmokas, laikytina, kad 2023 metais reikalinga per mėnesį suma yra apie 547 Eur (tai vienam tėvui tenkanti suma – 274 Eur), 2024 metais – apie 613 Eur (vienam tėvui – 306 Eur), 2025 metais – apie 655 Eur (vienam tėvui – 327 Eur), 2026 metais – apie 717 Eur (vienam tėvui – 358 Eur). Teismas pažymėjo, kad racionalu diferencijuoti išlaikymą kiekvienais metais, nustačius, jog vaiko išlaikymui reikalinga suma, neviršija minimalios mėnesinės algos dydžio.
Teismas pripažino, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2025 m. gegužės 1 d. iš dalies prisidėjo prie vaikų išlaikymo, tačiau ne taip, kaip jis nurodė. Įvertinus tai, kad atsakovas pensininkas, bylos medžiaga patvirtina apie nuolatinį atsakovo pinigų skolinimąsi, neaiškius jo atliekamus tarptautinius pervedimus tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims, teismas pripažino, jog yra pagrindas už laikotarpį nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2025 m. gegužės 1 d. priteisti pusę šio sprendimo 108 pastraipoje teismo nustatytos sumos reikalingos vaiko išlaikymui kas mėnesį, kuri tenka vienam tėvui. Nuo 2025 m. gegužės 1 d. V. išlaikymui priteistinas pilno dydžio teismo nustatytas išlaikymas reikalingas vaikui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. K. prašo Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. gegužės 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-26-l213/2026 panaikinti skundžiamose sprendimo dalyse dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių taikymo momento; dėl pastato - viralinės su garažu pripažinimo sukurtos jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir 1/2 dalies priteisimo ieškovei; dėl išlaikymo įsiskolinimo vaikui M. K. priteisimo; dėl išlaikymo įsiskolinimo vaikui V. K. dalies priteisimo ir priimti naują sprendimą skundžiamose dalyse, priteisti valstybės naudai iš ieškovės J. K. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalis, inicijuojanti gyvenimo skyrium momentą, turi aiškiai tai išreikšti kitai šaliai. Šiuo atveju ieškovė atsakovui 2023 m. kovo 1 d. nepranešė, kad gyvens skyrium, kad nebeves bendro ūkio, ji tik išėjo miegoti į kitą kambarį. Šeimos biudžetas nuo šios datos buvo tvarkomas taip pat - atsakovas apmokėdavo visas būsto išlaidas, o ieškovė rūpinosi maistu, vaiką išlaidomis. Ieškovė savo teiginių, kad šeimos biudžetas buvo tvarkomas kitaip nei iki tol, neįrodė jokiais įrodymais. Šalys visą santuokos laikotarpį neturėjo bendro biudžeto, tik buvo pasiskirsčiusios išlaidomis, todėl šeimos išlaidų paskirstymas nuo 2023 m. kovo 1 d. nepasikeitė.
Teismas neteisingai nustatė šalių turtinę padėtį. Atsakovas yra pensininkas, gaunantis 900 Eur dydžio pensiją, darbingas tik 25 proc., turintis daug skolų kreditoriams, kai tuo tarpu ieškovės darbo pajamos sudaro 1500-2000 Eur, yra pilnai darbinga. Todėl teismas turėjo nustatyti, kad atsakovo turtinė padėtis dvigubai sunkesnė už ieškovės, todėl turėjo vaikų išlaikymą naštą didesne apimtimi taikyti ieškovei.
Atsakovas vaikų išlaikymui per dvejus metus pervedė 608,00 Eur, kas nėra maža suma, teismas turėjo į tai atsižvelgti ir laikyti, kad atsakovas prisidėjo prie vaikų išlaikymo.
Atsakovas A. K. buvo susituokęs su S. K., jų santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) metais, todėl ieškovė nebuvo atsakovo teisėta partnerė ir kaip partnerė negalėjo sudaryti su atsakovu jungtinės veiklos sutarties. Nutraukiant atsakovo santuoką su S. K., buvo dalijamas atsakovo ir sutuoktinės turtas, ir kadangi pastatas - vasarinė buvo pastatytas 2011-2012 metais, tai nutraukiant santuoką buvo dalijamas ir šis turtas, nes jis įgytas atsakovo santuokos su S. K. laikotarpiu. Šiuo atveju teismas antrą kartą padalijo šį turtą, kas yra neteisėta.
Tarp šalių nei raštu, nei žodžiu jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta. Tarp šalių nebuvo susitarimo, kad kartu, kooperuodami savo lėšas, statys statinį dalinės nuosavybės teise. Šalys tarėsi tik kad atsakovas grąžins ieškovės paskolintus pinigus. Pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos.
Ieškovė, būdama susituokusio asmens „slapta moterimi“, paskolino atsakovui pinigus - 8000 Eur. Statybines medžiagas vasarinės statybai pirko atsakovas, statė ir statyba rūpinosi tik atsakovas, ieškovė prie statybų neprisidėjo. Žemės sklypas nėra pagerintas, kaip buvo pieva - taip tebėra. Ieškovė savo darbu prie statybų neprisidėjo, tik atsakovui paskolino 8000 Eur, kuriuos atsakovas panaudojo vasarinės statybai ir vaikų baldų pirkimui.
Ieškovės atstovė neteisingai sudėliojo šalių vykusius teisinius santykius, rengdama ieškinį, nes neįtraukė ieškovės atsakovo kreditore ir nepateikė reikalavimo priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 8000 Eur skolą/kompensaciją. Teismo proceso metu atsakovas pripažino, kad skolos ieškovei negrąžino, bet gali grąžinti, mokėdamas pinigais, todėl teismas galėjo priteisti ieškovei iš atsakovo kompensaciją pinigais.
Ieškovė turėjo suvokti, kad pastatas - vasarinė, statomas ant atsakovo žemės sklypo, ir turėjo suvokti, kad nuosavybės teisės į tą pastatą priverstine tvarka neįgaus, nes asmuo yra vedęs ir pastatas statomas ant dovanoto žemės sklypo, šiuo atveju teismas įteisino tai, kas teisiškai neįmanoma, t. y. priteisė 1/2 dalį pastato - vasarinės kaip statybines medžiagas.
Joks pastatas negali egzistuoti be žemės sklypo, kuriuo patenkama prie pastato. Šiuo atveju teismas pripažino ieškovei teisę į ½ dalį pastato – vasarinės kaip statybines medžiagas, tačiau nepriteisė žemės sklypo dalies, reikalingos patekti prie pastato. Tai parodo teismo sprendimo neteisėtumą bei protingumo principo pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apelianto ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Nors šalys ir toliau gyveno tame pačiame name, teismas konstatavo, kad nuo šios datos jos faktiškai nebevedė bendro ūkio: gyveno atskirai, nebeplanavo bendrų pajamų ir išlaidų, nebepirko bendrų maisto produktų ir buities priemonių, nebesirūpino vienas kitu ir praktiškai nebebendravo. Vertindamas atsakovo paaiškinimus, teismas teisingai taip pat pažymėjo, kad proceso metu jo pozicija dėl bendro ūkio nutrūkimo momento buvo nenuosekli ir prieštaringa, todėl labiau tikėtina pripažino ieškovės nurodytą datą.
Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė pardavė jai priklausiusį butą, gautas lėšas investavo į statybas, pati dirbo ir prisidėjo prie bendro ūkio išlaikymo, o liudytojų parodymai patvirtino, jog ginčo statinys buvo statomas būtent bendram šeimos gyvenimui. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog tarp šalių egzistavo susitarimas konkretų turtą kurti bendromis pastangomis, todėl vien aplinkybė, kad statinys buvo statomas atsakovui priklausančiame žemės sklype, nesudaro pagrindo pripažinti jį išimtinai atsakovo asmenine nuosavybe. Kadangi pats statinys teisiškai įregistruotas, teismas pažymėjo, jog bendrosios dalinės nuosavybės objektu gali būti pripažįstamos statybai panaudotos medžiagos bei į jas investuota vertė.
Pats atsakovas bylos nagrinėjimo eigoje patvirtino, jog statybų vykdymo laikotarpiu daug laiko skyrė vaikų priežiūrai ir poreikių tenkinimui, namų buičiai ir gerovei užtikrinti, be to, fiziniu darbu prisidėjo prie statybų įgyvendinimo (plovė, tvarkė, paruošė). Taip pat pripažino, jog gyvenamąjį būstą statė šeimai ir vaikams, siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas.
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas subjektyviu atsakovo nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau nenurodoma jokių konkrečių proceso ar materialiosios teisės pažeidimų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo atsakovo argumentai taip pat nepaneigia sprendimo teisėtumo. Didžioji jų dalis grindžiama prielaida, jog būtų pakeistas bendro ūkio pasibaigimo momentas, tačiau, šiam argumentui esant nepagrįstam, nelieka pagrindo keisti ir išlaikymo įsiskolinimo apskaičiavimo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovo atlikti pavieniai pinigų pervedimai negali būti laikomi tinkamu ir reguliariu pareigos išlaikyti vaikus vykdymu. Atsitiktiniai, nereguliarūs ir nedidelės apimties mokėjimai nepaneigia pareigos nuolat ir proporcingai prisidėti prie vaikų išlaikymo. Pats atsakovo nurodomas per daugiau kaip dvejus metus pervestų 608 Eur dydis akivaizdžiai nėra pakankamas tinkamam dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymui užtikrinti.
Pirmosios instancijos teismas klausimą išsamiai išnagrinėjo ir įvertino ne vien gaunamas pajamas, bet ir jų turtą, turimus įsipareigojimus, galimybes gauti pajamas bei faktinį indėlį į vaikų išlaikymą. Atsakovo nurodomos skolos negali būti perkeliamos vaikams ir negali mažinti jo įstatyminės pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas bendrąją dalinę nuosavybę pripažino ne dėl to, kad šalys buvo nesusituokusios ar gyveno partnerystėje, bet todėl, kad byloje buvo nustatytas faktinis bendras tikslas sukurti poreikiams skirtą turtą bei abiejų šalių reikšmingas prisidėjimas prie jo sukūrimo. Teismas nustatė, kad ieškovė ne tik investavo savo asmenines lėšas, gautas pardavus butą, bet ir ilgą laiką dirbo, prisidėjo prie bendro ūkio, vaikų priežiūros bei sudarė sąlygas atsakovui vykdyti statybas.
Nepagrįstas ir atsakovo argumentas, kad ieškovė galėjo reikalauti tik 8 000 Eur paskolos grąžinimo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtino, jog šalių santykiai buvo vien paskolos teisiniai santykiai. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės lėšos buvo investuojamos ne kaip paskola komerciniam tikslui, o kaip indėlis į bendro šeimos būsto kūrimą. Todėl atsakovo bandymas dabar santykius sumenkinti iki paprastos paskolos yra priešingas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Atsakovo argumentas, kad teismas nepriteisė ieškovei žemės sklypo dalies, todėl sprendimas yra neteisėtas, taip pat nėra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas aiškiai išsprendė tik ginčo dalyką, kuris buvo pareikštas ieškinyje – dėl statybinių medžiagų ir į jas investuotos vertės. Klausimai dėl naudojimosi žemės sklypu ar kitų daiktinių teisių nėra šios bylos dalykas ir savaime nepaneigia priimto sprendimo teisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių taikymo momento; dėl pastato - viralinės su garažu pripažinimo sukurtos jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir 1/2 dalies priteisimo ieškovei; dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė J. K. ir atsakovas A. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką Šilalės rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)).
M. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir atsakovo sūnūs.
Atsakovo vardu asmeninės nuosavybės teise yra registruotos 211/1000 dalys žemės sklypo 2003 m. lapkričio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, ir 37539189/85601000 dalys žemės sklypo 2006 m. kovo 24 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ant šio žemės sklypo yra pastatytas pastatas – vasarinė virtuvė su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Dėl momento, nuo kurio ieškovė prašo nustatyti padarinius sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms
CK 3.67 straipsnyje reglamentuojama santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms. Pagal bendrąją CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis). Toks teisinis reglamentavimas siejamas su galimybe išvengti turtinių pasekmių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 straipsnio 1 dalis) ir sutuoktinių prievolių bendrumo (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).
CK 3.67 straipsnio 2 dalis įtvirtina aiškų momentą, nuo kada anksčiau nei pats santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms gali kilti teisiniai padariniai – nuo sutuoktinių faktinio negyvenimo kartu. Tačiau teisės normoje nėra pateikti kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatomas faktinis negyvenimas kartu. Vertinant sistemiškai, laikytina, kad faktinis negyvenimas kartu turėtų būti nustatomas pagal tai, ar sutuoktiniai nebeveda kartu bendro ūkio.
Paprastai bendru ūkio tvarkymu pripažįstamos situacijos, kai asmenys bendroms reikmėms naudoja kiekvieno jų gautas lėšas, kartu rūpinasi buto išlaikymu, remontu, bendrai maitinasi, naudojasi tais pačiais buities ir namų apstatymo daiktais, teikia vieni kitiems buitinę paramą ir pan. Be to, svarbus prisidėjimo prie bendro ūkio tvarkymo sistemingumas, nuolatinis pobūdis. Konkreti bendro ūkio tvarkymo išraiška kiekvienu atveju priklauso ir nuo sutuoktinių socialinės padėties, interesų ir kita. Įprastai kartu gyvenantys sutuoktiniai, esant geriems santykiams, nesaugo kasdienes išlaidas patvirtinančių finansinių dokumentų, ypač dėl nedidelių sumų, nekaupia savo indėlį į bendro ūkio tvarkymą galėsiančių patvirtinti rašytinių įrodymų. Atsižvelgiant į tarpusavio santykių specifiką bei į tai, kad teisės normos nenustato, jog bendro ūkio tvarkymo aplinkybės gali būti patvirtinamos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 3 dalis), tokio pobūdžio bylose apie tai, ar bylai reikšminga aplinkybė įrodyta, turėtų būti sprendžiama pateiktų įrodymų pagrindu, o ne nurodant įrodymus, kurie šias aplinkybes galėtų patvirtinti patikimiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019 34, 36 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad padariniai sutuoktinių teisėms ir pareigoms nutraukiant santuoką atsirado nuo 2023 m. kovo 1 d. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodo, kad 2023 m. kovo 1 d. nepranešė, kad gyvens skyrium, kad nebeves bendro ūkio, ji tik išėjo miegoti į kitą kambarį. Šeimos biudžetas nuo šios datos buvo tvarkomas taip pat - atsakovas apmokėdavo visas būsto išlaidas, o ieškovė rūpinosi maistu, vaiką išlaidomis. Ieškovė savo teiginių, kad šeimos biudžetas buvo tvarkomas kitaip nei iki tol, neįrodė jokiais įrodymais. Šalys visą santuokos laikotarpį neturėjo bendro biudžeto, tik buvo pasiskirsčiusios išlaidomis, todėl šeimos išlaidų paskirstymas nuo 2023 m. kovo 1 d. nepasikeitė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apelianto paaiškinimai, nuo kada su sutuoktine nebevedė bendro ūkio yra gana prieštaringi. Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovas nurodė, kad ieškovės ir atsakovo bendras santuokinis gyvenimas nutrūko dėl ieškovės ambicijos, kai ši 2023 m. kovo mėnesį išsikraustė gyventi i atskirą kambarį. Išklausius pirmosios instancijos teisme 2025 m. spalio 28 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašą, jame yra užfiksuoti atsakovo paaiškinimai, kad nuo 2023 m. kovo 1 d. su ieškove praktiškai nebebendravo, jos nekalbino. Nors bendravimo nutrūkimas ar gyvenimas atskiruose kambariuose, vertinami pavieniui, savaime nepatvirtina bendro ūkio pabaigos, tačiau bendro ūkio tvarkymas lemia bent minimalų sutuoktinių bendradarbiavimą – tarimąsi dėl bendrų poreikių, išlaidų paskirstymo ir kasdienių buities klausimų sprendimo. Todėl paties apelianto nurodytas faktinis bendravimo nutrūkimas, vertinamas kartu su šalių gyvenimu atskiruose kambariuose ir jo pripažinimu, kad bendras santuokinis gyvenimas nutrūko, leidžia spręsti ir apie bendrų ūkinių sprendimų derinimo nutrūkimą.
Šios išvados nepaneigia apelianto nurodoma aplinkybė, kad ir po 2023 m. kovo 1 d. jis mokėjo komunalinius mokesčius už būstą, kuriame liko gyventi abi šalys. Ieškovė šių mokėjimų neginčijo, o atsakovas patvirtino, kad komunalinius mokesčius mokėjo tiek iki nurodytos datos, tiek ir vėliau. Taigi ši aplinkybė patvirtina ankstesnės būsto išlaikymo išlaidų apmokėjimo tvarkos tęstinumą, tačiau savaime neįrodo bendro sutuoktinių bendro ūkio tęsimosi. Bendro ūkio tvarkymas negali būti sutapatinamas vien su vieno iš sutuoktinių atliekamais mokėjimais už gyvenamąją vietą, kuria jis pats tebesinaudoja. Tokių mokėjimų tęsimas suderinamas ir su situacija, kai faktiniai santuokiniai santykiai jau yra nutrūkę, tačiau šalys tebegyvena tame pačiame būste ir tebepatiria jo išlaikymo išlaidas. Todėl mokėjimų faktas savaime neatskleidžia, ar šalys toliau bendrai planavo savo pajamas ir išlaidas, derino kasdienius ekonominius sprendimus bei tenkino bendrus šeimos poreikius. Atsižvelgiant į tai, vien nepasikeitusi komunalinių mokesčių mokėjimo tvarka nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad po 2023 m. kovo 1 d. šalys tebetvarkė bendrą ūkį, ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų įvertinus aptartas aplinkybes kartu.
Vertinant, ar šalys po 2023 m. kovo 1 d. tebetvarkė bendrą ūkį, reikšmingas ir atsakovo ieškovei atliktų pavedimų pobūdis. Byloje pateiktas atsakovo banko išrašas laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 3 d. iki 2025 m. liepos 3 d. patvirtina, kad apeliantas ieškovei atlikdavo mokėjimo pavedimus pavadintus „skola“, „už vaistus“, „skolinu“, kas leidžia spręsti, kad nuo 2023 m. kovo 1 d. atsakovo lėšos ieškovei buvo perduodamos kaip grąžintina suma, o tai sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą apie atskirą šalių finansų tvarkymą. Mokėjimai „už vaistus“ patvirtina konkrečių išlaidų finansavimą, tačiau savaime neįrodo bendro biudžeto ar bendrų ūkinių sprendimų priėmimo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, sprendžia, kad apelianto nurodyti komunalinių mokesčių mokėjimai ir pinigų pervedimai ieškovei nėra pakankami konstatuoti, jog po 2023 m. kovo 1 d. šalys tebetvarkė bendrą ūkį. Šie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinio bendro ūkio tvarkymo pabaigos, todėl nėra pagrindo keisti teismo nustatyto momento, nuo kurio atsirado santuokos nutraukimo turtiniai padariniai.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas neteisingai nustatęs santuokos nutraukimo teisinių pasekmių taikymo momentą priėmė neteisingus sprendimus dėl atsakovo išlaikymo tuo metu nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė momentą, nuo kurio atsirado santuokos nutraukimo turtiniai padariniai, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovo išlaikymo tuo metu nepilnamečiams vaikams įsipareigojimų vykdymą nuo 2023 m. kovo 1 d.
Apeliantas taip pat argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šalių turtinę padėtį, nes atsakovas yra pensininkas, gaunantis 900 Eur dydžio pensiją, darbingas tik 25 proc., turintis daug skolų kreditoriams, kai tuo tarpu ieškovės pajamos iš darbo santykių sudaro 1500-2000 Eur, ji yra pilnai darbinga. Todėl teismas turėjo nustatyti, kad atsakovo turtinė padėtis dvigubai sunkesnė už ieškovės, kas reiškia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vaikų išlaikymą didesne apimtimi taikyti ieškovei.
Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ne tik šalių gaunamas pajamas, bet ir jų turimą turtą, finansinius įsipareigojimus bei atsakovo sveikatos būklę. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas savo finansinę padėtį vertina selektyviai, atsižvelgdamas tik į 900 Eur pensijos palyginimą su ieškovės darbo užmokesčiu. Visgi, bylos duomenimis, atsakovas be pensijos gauna 124 Eur neįgalumo išmoką ir apie 1000 Eur metinę išmoką už deklaruojamus pasėlius, todėl, šią išmoką paskirsčius dvylikai mėnesių, jo vidutinės mėnesio pajamos sudaro apie 1107 Eur. Be to, svarbu atsižvelgti į tai, kad atsakovui priklauso ne tik transporto priemonė, bet ir žemės sklypas su jame esančiais statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), o ieškovė nekilnojamojo turto neturi, jos darbo pajamos svyravo nuo 1500 Eur iki 2000 Eur per mėnesį.
Apelianto nurodomi skoliniai įsipareigojimai kreditoriams taip pat vertintini atsižvelgiant į tai, kad ieškovė taip pat turėjo skolinių įsipareigojimų pagal sudarytas kredito sutartis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad išlaikymą vaikui turinčių teikti tėvų turtinei padėčiai didelę įtaką daro ir jų turimos finansinės prievolės. Tačiau, priklausomai nuo jų prisiėmimo ir vykdymo aplinkybių, finansinės prievolės gali būti vertinamos ne kaip objektyviai mažinančios išlaikymą turinčio teikti tėvo (motinos) pajamas, bet kaip patvirtinančios tėvo (motinos) galimybę vykdyti didesnius finansinius įsipareigojimus, taip pat ir vaikui, arba kaip neatsakingas finansinis elgesys, negalintis būti teisėta priežastis mažinti išlaikymo vaikui dydį. Antai kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog asmuo prisiima prievolių pagal kredito sutartį, netiesiogiai patvirtina jo gaunamų pajamų pakankamumą kreditui išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008).
Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovui nustatytas 25 proc. dalyvumo lygis riboja jo galimybes užsidirbti, tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta ir savaime nepaneigia kitų apelianto turtinę padėtį apibūdinančių aplinkybių. Taigi, didesnės ieškovės darbo pajamos, atsižvelgiant į atsakovo papildomas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir abiejų šalių finansinius įsipareigojimus, savaime nesudaro pagrindo pripažinti teismo atliktą vertinimą neteisingu ar didesnę vaikų išlaikymo pareigos dalį perkelti ieškovei.
Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į vaikų išlaikymui pervestą 608 Eur sumą, taip pat atmestinas. Teismas nustatė atsakovo atliktų lėšų pervedimo faktą ir pripažino, kad atsakovas ginčo laikotarpiu iš dalies prisidėjo prie vaikų išlaikymo. Atsižvelgdamas į šį prisidėjimą ir kitas sprendime aptartas aplinkybes, teismas už laikotarpį iki 2025 m. gegužės 1 d. įsiskolinimą apskaičiavo taikydamas tik pusę atsakovui nustatytos išlaikymo dalies: 2023 m. – 137 Eur vietoje 274 Eur, 2024 m. – 153 Eur vietoje 306 Eur, o 2025 m. – 163,50 Eur vietoje 327 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Taigi, atsakovo suteiktas dalinis išlaikymas jau įvertintas mažinant priteisiamą įsiskolinimą, todėl nėra pagrindo tais pačiais mokėjimais jį mažinti pakartotinai.
Dėl turto (ne)pripažinimo bendra daline nuosavybe
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nekilnojamojo turto registre neregistruotas statinys - pastatas-vasarinė virtuvė su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini). (kaip statybinės medžiagos), jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra J. K. ir A. K. bendroji dalinė nuosavybė, pripažįstant J. K. teisę į 1/2 dalį pastato-vasarinės virtuvės su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (kaip statybines medžiagas).
Apeliantas dėl šios teismo sprendimo dalies nurodo šiuos esminius nesutikimo argumentus: 1) apeliantas buvo susituokęs su S. K., jų santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) metais, todėl ieškovė nebuvo atsakovo teisėta partnerė ir kaip partnerė negalėjo sudaryti su atsakovu jungtinės veiklos sutarties. Nutraukiant atsakovo su S. K., buvo dalijamas atsakovo ir sutuoktines turtas, ir kadangi pastatas — vasarinė buvo pastatytas 2011-2012 metais, tai nutraukiant santuoką buvo dalijamas turtas. Taigi, teismas antrą kartą padalijo turtą, kas yra neteisėta; 2) nei raštu, nei žodžiu jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta. Tarp šalių nebuvo susitarimo, kad kartu, kooperuodami savo lėšas, statys statinį dalinės nuosavybės teise. Šalys tarėsi tik kad atsakovas grąžins ieškovės paskolintus pinigus, t. y. 8000 Eur; 3) joks pastatas negali egzistuoti be žemės sklypo, kuriuo patenkama prie pastato. Teismas pripažino atsakovei į 1/2 dalį pastato — vasarinės kaip statybines medžiagas, tačiau nepriteisė žemės sklypo dalies, reikalingos patekti prie pastato. Teisėjų kolegija toliau nurodomų motyvų pagrindu pasisako dėl apelianto nurodytų argumentų.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad bendro turto kūrimas prasidėjo atsakovui dar esant santuokoje su S. K., atitinkamai atsakovas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismas nepagrįstai padalijo pastatą-vasarinę virtuvę su garažu.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šilalės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu buvo nutraukta A. K. ir S. K. santuoka ir patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje, be kita ko, A. K. pripažinta asmeninės nuosavybės teisė į pinigine išraiška neįvertintą namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), su statiniais: gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), viraline (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vasarine virtuve su garažu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 8,4900 ha žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), VĮ „Registrų centras“, registruotą A. K. vardu.
CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, gali būti paneigta įrodžius, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-378/2025 išaiškino, kad tarpusavyje nesusituokę asmenys, kartu gyvendami ir tvarkydami bendrą ūkį, pagal susitarimą bendrą turtą, priklausantį jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise, gali sukurti tik savo asmeninėmis lėšomis ar jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančiu kitu turtu, bet ne lėšomis ar kitu turtu, priklausančiais jiems ir jų sutuoktiniams, su kuriais santuokiniai ryšiai faktiškai nutraukti, bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bendroji jungtinė nuosavybės teisė reiškia, kad nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Nenuginčijus bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos ir nenustačius šios nuosavybės rūšies pabaigos teisinio pagrindo bei sutuoktiniui, su kuriuo santuoka nebuvo nutraukta įstatyme nustatyta tvarka, priklausančios turto dalies, toks turtas negali būti pripažįstamas nesusituokusių asmenų (sugyventinių) bendrąja daline nuosavybe. Kitaip tariant, tas pats daiktas ar kitas turtas vienu metu negali būti ir bendrosios jungtinės, ir bendrosios dalinės nuosavybės objektas.
Nagrinėjamu atveju byloje pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad ginčo turtą atsakovas įgijo dovanojimo sutarties ir paveldėjimo pagrindais, t. y. dar santuokos su S. K. metu atsakovui priklausė asmeninės nuosavybės teise. Be to, nutraukiant santuoką su S. K., šis turtas liko pripažintas atsakovo asmenine nuosavybe. Taigi sprendžiant dėl ieškovės prisidėjimo prie atsakovo asmeninio turto pagerinimo, vien ankstesnės atsakovo santuokos faktas nesudaro pagrindo atmesti jos reikalavimo. Tokio reikalavimo nagrinėjimas savaime nereiškia pakartotinio ankstesnių sutuoktinių turto padalijimo, nes ieškovė savo teises kildina iš jos ir atsakovo jungtinės veiklos gerinant būtent jam asmeniškai priklausiusį turtą.
Pasisakant dėl apelianto argumentų dėl jungtinės veiklos formos, pažymėtina, kad reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą).
Svarbu pažymėti, kad apeliantas nenurodo konkrečių argumentų, pagrindžiančių nesutikimą su pirmosios instancijos teismo atliktu šių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų visumos vertinimu, nepaaiškina, kokias reikšmingas aplinkybes teismas įvertino netinkamai ar į kokius įrodymus neatsižvelgė. Vien rašytinio susitarimo nebuvimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių susitarimo bendromis pastangomis ir lėšomis kurti bendrąją dalinę nuosavybę.
Apelianto teiginys, kad ieškovė jam tik paskolino 8000 Eur, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šalių jungtinės veiklos. Pats atsakovas pripažino gavęs šią sumą, tačiau jo pateikiamas lėšų perdavimo apibūdinimas savaime nepatvirtina abiejų šalių susitarimo dėl paskolos. Teismas šią aplinkybę vertino platesniame šalių santykių kontekste: ieškovė prieš statybų pradžią pardavė jai priklausiusį butą už 140000 Lt, statybų laikotarpiu šalys kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, ieškovė dirbo bei gavo pajamas, o į nebaigtą įrengti statinį šalys įsikėlė gyventi kartu. Šias aplinkybes teismas vertino kartu su ieškovės paaiškinimais apie bendrą tikslą sukurti šeimos gyvenimui pritaikytą būstą ir susitarimą jį įregistruoti abiejų vardu. Atsakovo pateiktos paskolos sutartys patvirtino tik dalies jo nurodytų statybos išlaidų finansavimo šaltinį, tačiau savaime nepaneigė ieškovės prisidėjimo. Be to, atsakovas pripažino, kad jo turėtų lėšų statyboms nepakako, o pateiktos kredito sutartys pagrindė tik dalį jo nurodytų statybos išlaidų.
Svarbu pažymėti, kad apeliantas, teigdamas, kad šalis siejo tik paskolos teisiniai santykiai, turėjo pagrįsti ne vien pinigų gavimo faktą, bet ir šalių susitarimą, kad lėšos perduotos su ieškovės valia jas paskolinti ir atsakovo pareiga grąžinti. Vien atsakovo pripažinimas gavus 8000 Eur ir sutikimas juos grąžinti tokio abipusio susitarimo nepatvirtina. Atkreiptinas dėmesys, kad šių apelianto paaiškinimų apie paskolinius teisinius santykius negalima vertinti atsietai nuo ieškovės paaiškinimų ir įrodymų apie prieš statybas turėtas asmenines lėšas, šalių bendro ūkio tvarkymu, bendro būsto kūrimo aplinkybėmis, kurių kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovės prisidėjimas apsiribojo paskolos suteikimu apeliantui. Todėl atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apelianto pateikiamas teisinių santykių kvalifikavimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos pagrįstos išvados dėl ieškovės ir atsakovo buvusio susitarimo jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.
Dėl apelianto argumento, kad pastatas negali egzistuoti be žemės sklypo, pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, galima situacija, kai dėl tam tikrų priežasčių statinio savininkas neturi nuosavybės teisės į sklypą, kuriame statinys pastatytas, o žemės sklypo savininkui priklausančiame sklype gali būti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2012). Taigi aplinkybė, kad teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą bendrąja daline nuosavybe, savaime nepaneigia ieškovės teisių į šalių bendromis lėšomis ir pastangomis sukurtą turtą šiame žemės sklype. Akcentuotina ir tai, apeliantas nepagrįstai sutapatina nuosavybės teisės į statybos rezultatą nustatymą su teisės naudotis žemės sklypu nustatymu. Naudojimasis žemės sklypo dalimi, reikalinga patekti prie statinio ir jį eksploatuoti, yra savarankiškas klausimas, kuris pareiškus atitinkamą reikalavimą, gali būti sprendžiamas atskirai, todėl savaime nenulemia nuosavybės teisės į statybos rezultatą.
Dėl bylos procesinės baigties
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas 1500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašomos priteisti ieškovės bylinėjimosi išlaidos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių. Apelianto skundą atmetus, iš atsakovo ieškovei priteistina 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.