Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ilonos Jakubėnienės ir Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 30 parų arešto bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, R. M. į bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2026 m. balandžio 18 d., 03.16 val. iki 2026 m. balandžio 18 d., 11.39 val., t. y. 1 diena, kas prilyginama 1 arešto parai ir nuspręsta laikyti, kad jis yra įvykdęs 1 arešto parą, neatlikta bausmės dalis yra 29 arešto paros. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, 6 dalies 10 punktu, 7 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 4 mėnesiams ir R. M. paskirta intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, nuteistojo buvimo vieta nustatant jo gyvenamąją vietą, laiką nuo 23 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi, įpareigojant R. M. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: pradėti dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, R. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 4 metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2026 m. balandžio 18 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis, R. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant nusikaltimo padarymo priemonės – automobilio „Lexus RX 400H“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 5440 Eur.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomųjų priemonių, daiktų, turinčių reikšmės bylai tirti ir nagrinėti, laikino nuosavybės teisės apribojimo, proceso išlaidų bei kiti klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Nuteistojo R. M. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuteistąjį R. M. išteisinti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, nes R. M. šios nusikalstamos veikos nepadarė. Gynėjas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, įvykio aplinkybes grindė prielaidomis. Taigi, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Be to, apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Be kitų reikalavimų, įstatyme nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tai yra jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai). Taigi, teismo išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-41-697/2021).

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.). Be to, BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą ar aplinkybę atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Todėl teismo proceso dalyvių versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo, nurodė, kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir padarydamas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė.

R. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2026 m. balandžio 18 d. apie 03.16 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairavo lengvąjį automobilį „Lexus RX 400H“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, alkoholio kiekio matavimo prietaisu „Drager Alcotest 7510“ Nr. ARKB-0108 (patikros sertifikato Nr. 2445542), jam nustatytas 2,57 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.

BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos trys alternatyvios veikos, kurių kiekviena sudaro savarankišką pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal šį straipsnį: 1) vairavimas transporto priemonės, esant neblaiviam (1,51 ir daugiau promilių neblaivumas); 2) vengimas neblaivumo patikrinimo, kai asmeniui buvo nustatyti neblaivumo požymiai; 3) vartojimas alkoholio po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir asmeniui nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nuteistasis būdamas neblaivus, vairavo automobilį.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. M. kaltės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nepripažino ir parodė, kad jis sąmoningai nusuko nuo kelio ir 2-3 valandas gėrė alkoholį dėl šeimyninių priežasčių. Jis nevairavo, o sėdėjo automobilyje ir gėrė alkoholį. Automobilis nebuvo pakrypęs. Pavartojęs alkoholį, planavo nakvoti automobilyje. Šie nuteistojo R. M. parodymai yra prieštaringi, kadangi yra paneigti baudžiamojoje bylose esančiais ir teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais.

Nors nuteistasis R. M. pirmos instancijos metu teigė, kad jis nevairavo automobilio būdamas neblaivus, tačiau apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, praėjus 8 valandoms po įvykio, nuteistasis kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje pripažino ir parodė, kad jis namuose pradėjo vartoti alkoholį ir suvokdamas, kad yra neblaivus, sugalvojo vairuoti nuomotą automobilį. Be to, šią aplinkybę, kad R. M. vairavo automobilį neblaivus patvirtina 2026 m. balandžio 18 d. neblaivumo nustatymo aktas (1 t., b.l. 70) bei pranešimas apie automobilio dalyvavimą eisme (1 t., b.l. 6-12). Iš 2026 m. balandžio 18 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2026 m. balandžio 18 d., 02.29 val. gautas Šiaulių apskr. VPK budėtojo pranešimas, kad adresu (duomenys neskelbtini), pranešėjas ką tik pravažiuodamas matė, kad automobilis „Lexus“ įvažiavęs į griovį. Pranešėjas buvo sustojęs, vairuotojas neblaivus, sveikas, nesužalotas. Vairuotojas buvo vienas. Atvykus į nurodytą vietą, joks automobilis nepastebėtas. Vykstant (duomenys neskelbtini), keliu (duomenys neskelbtini) ties 1,8 km, dešinėje kelio pusėje, pastebėtas galu įvažiavęs į griovį automobilis „Lexus RX 400H“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilio viduje, vairuotojo vietoje miegojo R. M., daugiau jokių asmenų automobilyje nebuvo. Aplink automobilį taip pat jokių pašalinių asmenų nebuvo. (1 t., b. l. 6-12). Liudytojai G. N. ir V. A. teisme parodė, kad atvykę į įvykio vietą, buvo rastas automobilis galu nuvažiavęs į griovį, kas paneigia nuteistojo R. M. nurodytą aplinkybę, kad jis būdamas blaivus vairavo automobilį ir sąmoningai nusuko nuo kelio. Jei asmuo būtų sąmoningai tai padaręs, tai automobilis butų priekiu įvažiavęs į šalikelę, o šiuo atveju automobilis rastas nuvažiavęs galu į griovį. Šią aplinkybę patvirtina ir 2026 m. balandžio 18 d. įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota įvykio vieta - (duomenys neskelbtini), važiuojant nuo (duomenys neskelbtini) miesto link (duomenys neskelbtini), privažiavus (duomenys neskelbtini) kaimą ir važiuojant kairėje pusėje yra (duomenys neskelbtini), kitoje pusėje yra nuvažiavimas į laukus, už keliuko link (duomenys neskelbtini) kaimo, dešinėje pusėje kelkraštyje priekiu į gatvę, ant dešinio šono yra pasviręs lengvasis automobilis „Lexus RX 400H“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) automobilio priekinis kairės pusės ratas nesiekia pagrindo, t. y. kabo ore. (1 t., 19-30). Liudytojas E. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme taip pat nurodė, kad pastabėjęs nuteistojo automobilį įvažiavusi galu į griovį, pranešė policijos pareigūnams apie įvykį.

Nors nuteistasis R. M. pirmos instancijos teisme teigė, kad jis vartojo alkoholį automobilyje apie 2-3 valandas ir niekur tuo metu nevažiavo, tačiau ši nuteistojo nurodyta aplinkybė taip pat paneigta liudytojų G. N. ir V. A. parodymais teisme, kur minėti liudytojai nurodė, kad atvykus į įvykio vietą buvo apžiūrėtas automobilio vidus ir jame jokių tuščių ar pradarytų alkoholio butelių nebuvo. Buvo rasti 6 vnt. po 1 l. alaus butelių bei vienas degtinės butelis, kurie buvo nepradaryti. Šią liudytojų nurodytą aplinkybę patvirtina 2026 m. balandžio 18 d. įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūrėjus automobilį, automobilio salone buvo matyti nepradarytas vienas degtinės butelis, šalia automobilio galinių keleivio durelių buvo padėta pakuotė, t. y. 6 vnt. alaus 1 l plastikinių neprasuktų tarų. Pradarytų alkoholio tarų nei automobilyje nei aplink nebuvo. (1 t., b. l. 6-12).

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas būdamas neblaivus. Šis apeliacinio skundo argumentas yra niekuo nepagrįstas, kadangi nuteistajam R. M. pirmu tikrinimu 2026 m. balandžio 18 d. 03.16 val. nustatytas 2,57 prom. neblaivumas, antru pūtimu - 03.37 val. nustatytas 2,72 prom. neblaivumas (1 t., b. l. 70). Iš 2026-04-18 įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad nuteistasis R. M. buvo apklaustas 10.59 val. ir šios apklausos metu asmuo pripažino, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. (1 t., b.l. 145-147) Liudytoja R. Ž. teismo posėdžio metu parodė, kad nuteistasis laisvai davė parodymus, mintis reiškė sklandžiai, kalba buvo rišli, būsena buvo stabili, jokių įtarimų dėl sveikatos būklės nekilo, be to nuteistasis susipažino su apklausos protokolu ir pasirašė, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis apklausos metu buvo neblaivus ir galimai nesuvokė atliekamo ikiteisminio tyrimo veiksmo yra nepagrįstas.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, taip pat tai, kad nuteistojo R. M. teisme duotuose parodymuose yra prieštaravimų, dėl kurių tikėti nuteistojo parodymais nėra pagrindo, be to, nuteistojo parodymų teisme nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, bet, priešingai, juos paneigia, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai bei visumoje su kitais įrodymais, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog R. M. 2026 m. balandžio 18 d. apie 03.16 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairavo lengvąjį automobilį „Lexus RX 400H“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, alkoholio kiekio matavimo prietaisu „Drager Alcotest 7510“ Nr. ARKB-0108 (patikros sertifikato Nr. 2445542), jam nustatytas 2,57 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.

Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. M. veikoje yra nustatyti visi BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo ir R. M. išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo nėra pagrindo.

Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių taikymo

Nors apeliaciniame skunde bausmės ar skirtos baudžiamojo poveikio priemonės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimu, nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma išteisinti nuteistąjį, pasisakytina ir dėl nuteistajam R. M. paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių.

Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Nuteistasis R. M. nuteistas už vieno tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą, nusikalstama veika yra baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Nuteistasis R. M. praeityje teistas keturiolika kartų, teistumas išnykęs (1 t., b. l. 76-94, 2 t., 40-48), baustas administracine tvarka, turintis galiojančias administracines nuobaudas (1 t., b. l. 112-115, 2 t., b.l. 38-39), nedirbantis (1 t., b. l. 116-119), registruotas Užimtumo tarnyboje (1 t., b. l. 120).

Įvertinęs šias paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam R. M. už jo padarytą tyčinę nusikalstamą veiką parinko BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – areštą, nustatydamas jos dydį, artimą sankcijos vidurkiui. Nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per didelė, jos mažinti nėra pagrindo. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai paskirtą arešto bausmės vykdymą atidėjo paskirdamas intensyvią priežiūrą bei įpareigojimus, atsižvelgdamas tiek į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, tiek į tai, kad teistumas jo atžvilgiu šiuo metu yra išnykęs, nors šiuo metu asmuo nedirbantis, tačiau jis registruotas Užimtumo tarnyboje, kas rodo asmens siekį įsidarbinti.

Nuteistasis nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, turi galiojančių administracinių nuobaudų už KET pažeidimus, automobilį vairavo būdamas neblaivus (nustatytas 2,57 promilių girtumas), įvykio metu jo vairuotas automobilis vertinamas kaip nusikaltimo padarymo priemonė, kuri nuosavybės teise priklauso V. G. ir kurią valdė nuomos sutarties pagrindu, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo įstatyminio reguliavimo ir formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, nuteistajam R. M. paskyrė baudžiamojo poveikio priemones – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 4 metams (BK 68 straipsnis), bei automobilio, kaip nusikaltimo padarymo priemonės, vertės konfiskavimą, konfiskuojant 5440 Eur (BK 72 straipsnio 5 dalis).

Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, reikšmingų bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui, teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. M. areštą už jo padarytą tyčinį nusikaltimą ir baudžiamojo poveikio priemones, būtų neteisingai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. M. gynėjo advokato Modesto Švažo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. birželio 11 d. nuosprendžio. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.