- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-08
- Bylos Nr.
- e2A-491-650/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20430-2025-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Lina Muchtarovienė, Alma Jurgelienė
- Ieškovas
- Uždaroji akcinė bendrovė "LIUNETĖ"
- Atsakovas
- O. I.
- Kategorijos
- 1.1.3Darbo teisių gynimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Liunetė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Liunetė“ ieškinį atsakovui O. I. dėl darbo ginčo dėl teisės (dėl nesumokėto darbo užmokesčio, dienpinigių, netesybų nepriteisimo).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. G. esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Liunetė“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė) atmesti atsakovo reikalavimą sumoje 3,14 Eur (neatskaičius mokesčių) sumoje už darbą švenčių dienomis (už visą darbo santykių laikotarpį); 2) atmesti atsakovo reikalavimą sumoje 679,76 Eur (atskaičius mokesčius) už atskaitymą (išskaitas) iš su darbo santykiais susijusių išmokų; 3) atmesti atsakovo reikalavimą sumoje 16 517,79 Eur (neatskaičius mokesčių) su darbo santykiais susijusių išmokų (už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2025 m. balandžio 15 d.); 4) atmesti atsakovo reikalavimą sumoje 2771,27 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių); 5) pripažinti atsakovo reikalavimą sumoje 68 Eur (neatskaičius mokesčių) sumoje už darbą švenčių dienomis (už visą darbo santykių laikotarpį); 6) pripažinti atsakovo reikalavimą sumoje 50 Eur (atskaičius mokesčių) už atskaitymą (išskaitas) iš su darbo santykiais susijusių išmokų; 7) pripažinti atsakovo reikalavimą sumoje 265,50 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių); 8) priteisti grąžinimą sumoje 780,73 Eur (atskaičius mokesčius; kas sudaro 1445,88 Eur neatskaičius mokesčius) iš atsakovo ieškovui nuo jam 2025 m. liepos 9 d. išmokėto Darbo ginčų komisijoje priteisto išmokėti skubiai VDU; 9) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad atsakovas dirbo 40 valandų darbo savaitę, iš esmės tinkamai su juo atsiskaitė, nurodė, kad atsakovas dirbo tik vieną šventinę dieną ir už ją darbdavys liko skolingas 68 Eur. Be to, pažymėjo, kad ieškovė iš esmės pagrįstai darė išskaitas iš atsakovo, tačiau sutiko, kad liko atsakovui skolinga 50 Eur, nes per klaidą išskaitė 50 Eur daugiau nei reikėjo. Nurodė, kad netesybos atsakovui taip pat priklauso tik 265,5 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas O.I. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė patikslintą ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė atsakovui 2023 m. nesuteikė darbo 39 dienų, 2024 m. nesuteikė darbo 170 dienų, 2025 m. nesuteikė darbo 62 dienų. Per nurodytus laikotarpius darbdavys nemokėjo atsakovui 2022 m. birželio 28 d. darbo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) sutarto darbo užmokesčio. Atsakovo atvejais prastovos tai pat nebuvo skelbiamos. Darbdavys taip pat nesilaikė darbo sutartyje nustatytos 4 p. nuostatos, tai yra penkių darbo dienų 40 val. normos, ir per visa darbo sutarties galiojimą paskirdavo viršvalandinius darbus (dirbant po 10 val. nuo pirmadienio iki penktadienio) bei darbus šeštadieniais (mažiausiai po 5 val.).
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė: 1) priteisti iš ieškovės 1679,94 Eur (bruto) atsakovo naudai už 378 val. už viršvalandžių; 2) priteisti iš ieškovės 1969,00 Eur (bruto) atsakovo naudai už 220 val. už darbą šeštadieniais; 3) priteisti iš ieškovės 729,76 Eur (bruto) atsakovo naudai už atskaitymą (išskaitas) iš su darbo santykiais susijusių išmokų; 4) priteisti iš ieškovės 71,14 Eur (bruto) atsakovo naudai už darbą švenčių dienomis (už visą darbo santykių laikotarpį); 5) priteisti iš ieškovės 16 517,79 Eur (neatskaičius mokesčių) atsakovo naudai darbo užmokesčio dėl nepagrįstai suteiktų neapmokamų atostogų (už visą darbo santykių laikotarpį darbo užmokesti už 238 d. d. laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2025 m. balandžio 15 d.; 6) priteisti iš ieškovės 3036,77 Eur (neatskaičius mokesčių) atsakovo netesybų, bet ne ilgiau nei 6 mėnesiai; 7) įpareigoti ieškovę perskaičiuoti atsakovui tenkančių nepanaudotų kasmetinių atostogų dienas ir išmokėti atsakovui susidariusią kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoką; 8) įpareigoti ieškovę pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigai pagal duomenis apie atsakovo draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2025 m. balandžio 15 d.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad ieškovė su atsakovu jo atleidimo dieną neatsiskaitė tinkamai, nes netinkamai apskaitė darbo laiką, be atsakovo valios ieškovas išleido jį nemokamų atostogų, nesumokėjo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nepagrįstai atliko išskaitas. Be to, ieškovė atsakovui 2023 m. nesuteikė darbo 39 dienų, 2024 m. nesuteikė darbo 170 dienų ir 2025 m. nesuteikė darbo 62 dienų. Per nurodytus laikotarpius darbdavys nemokėjo ieškovui 2022 m. birželio 28 d. darbo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) sutarto darbo užmokesčio. Atsakovo nemokamų atostogų atvejais prastovos tai pat nebuvo skelbiamos. Darbdavys taip pat nesilaikė darbo sutartyje nustatytos 4 p. nuostatos, tai yra penkių darbo dienų 40 val. normos ir per visą darbo sutarties galiojimą paskirdavo viršvalandinius darbus (dirbant po 10 val. nuo pirmadienio iki penktadienio) bei darbus šeštadieniais (mažiausiai po 5 val.), ieškovas atsakovui nemokėjo už viršvalandini darbą, už darbą per šventinės dienas ir darbą ne pagal darbo grafiką.
Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo priešieškinį ir nurodė, kad atsakovo darbą organizavo taip, kaip susitarė darbo sutartimi ir už darbą mokėjo tiek, kiek susitarė darbo sutartimi, be to, atsakovui buvo mokamos ir skatinamosios premijos: už 2024 m. gegužės, birželio, 2025 m. vasario, kovo mėnesius.
I. P. instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 24 d. sprendimu išsprendė iš esmės tarp ieškovės UAB „Liunetė“ ir atsakovo O. I. civilinėje byloje kilusį darbo ginčą dėl teisės ir ieškovės ieškinio reikalavimus bei atsakovo priešieškinio reikalavimus tenkino iš dalies. Teismas priteisė atsakovo O. I. naudai iš ieškovės UAB „Liunetė“ 69,90 Eur (į sumą įskaičiuojami visi darbuotojo privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavio privalomi mokėti mokesčiai) už darbą švenčių dieną; priteisė atsakovo O. I. naudai iš ieškovės UAB „Liunetė“ 478 Eur nepagrįstos išskaitos; priteisė atsakovo O. I. naudai iš ieškovės UAB „Liunetė“ 4740,46 Eur nesumokėtų dienpinigių (dėl minėtos sumos dalies, t. y. dėl 1106,77 Eur sumos vykdomasis raštas nebus išduodamas, nes 1106,77 Eur sumą ieškovė jau yra sumokėjusi atsakovui); priteisė atsakovo O. I. naudai iš ieškovo UAB „Liunetė“ 3036,77 Eur (į sumą įskaičiuojami visi darbuotojo privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavio privalomi mokėti mokesčiai) netesybų; kitoje dalyje ieškovės ir atsakovo reikalavimus atmetė. Priteisė ieškovės UAB „Liunetė“ naudai iš atsakovo O. I. 3025,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė atsakovo O. I. naudai iš ieškovės UAB „Liunetė“ 164,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje šalių prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė. Nustatė, kad darbo ginčų komisijos 2025 m. birželio 20 d. Nr. sprendimas darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini) (registracijos duomenys: 2025-07-07 Nr. (duomenys neskelbtini)) neįsiteisėjo, išskyrus dalyje dėl atsakovo reikalavimo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo (šioje dalyje nebuvo kreiptasi į teismą ir todėl šioje dalyje darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėjo 2025 m. liepos 21 d.), nes nustatyta tvarka ir terminais buvo pateikti ieškiniai teismui (Darbo kodekso 229 straipsnio 1 dalis). Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (Darbo kodekso 229 straipsnio 1 dalis, 231 straipsnio 4, 7 dalys). Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, minėtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išskyrus dėl atsakovo reikalavimo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo, neteks galios (Darbo kodekso 231 straipsnio 7 dalis). Nurodė teismo sprendimą, jam įsiteisėjus, pateikti žiniai darbo ginčų komisijai į darbo bylą Nr. (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini).
Teismas atsakovo pirmąjį ir antrąjį reikalavimus – 1) priteisti iš ieškovo 1679,94 Eur (bruto) atsakovo naudai už 378 val. viršvalandžių, 2) priteisti iš ieškovo 1969,00 Eur (bruto) atsakovo naudai už 220 val. už darbą šeštadieniais, atmetė, nes atsakovas neįrodė, kad dirbo viršvalandžius, šeštadieniais.
Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad dirbo viršvalandinį darbą bei darbą šeštadieniais: atsakovas nedetalizavo, kokiu tiksliai laiku prasidėdavo viršvalandinis darbas ir kuriuo tiksliai baigdavosi kiekvieną galimą viršvalandžių dirbimo dieną, kada pradėdavo darbą šeštadieniais ir kada baigdavo, kokį konkretų darbą konkrečiu laiku dirbo, apsiribojo bendrais teiginiais apie dirbtą viršvalandinį darbą bei darbą šeštadieniais iš kurių teismas negalėjo pagrįstu įsitikinimu paremta išvada spręsti, kad buvo dirbamas viršvalandinis darbas bei šeštadieniais.
Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktas skambučio garso įrašas, nors ir neatmestina, kad įrašytas su ieškovės darbuotoju, bet skambinęs atsakovo atstovas prisistatė naudodamas apgaulę, nes neketino įsidarbinti pas ieškovę, o apgaulės įtakoje surinktas įrodymas negali būti laikomas objektyviu. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktos fotonuotraukos, taip pat yra neaiškios iš jų negalima spręsti nei kokiu konkrečiu laiku, nei kur konkrečiai dirbo atsakovas, ar apskritai dirbo, ar tik darė fotonuotraukas, neaišku, ar buvo ieškovo pavedimas dirbti.
Be to, atsakovo pateikti formaliai užpildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai taip pat patys savaime negali patvirtinti apie buvusį viršvalandinį darbą ar darbą poilsio dienomis. Atsakovo pateikti darbuotojų sąrašai su tam tikrais laikais taip pat neįrodo, kad jų pagrindu buvo dirbamas viršvalandinis darbas, be to minėti įrodymai yra prastos kokybės, teismas negalėjo nustatyti, kad juose yra būtent atsakovo vardas ir pavardė, neaiškios ir sąrašo, kuriame galimai yra atsakovo vardas ir pavardė data.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas turėjo teismui nurodyti kiekvieną darbo dieną dirbtų viršvalandžių tikslią pradžią ir pabaigą, viršvalandžių metu atliktą konkretų darbą, nurodyti konkretų darbdavio atstovą, kuris būtų nurodęs dirbti viršvalandžius, ar poilsio dieną, tačiau atsakovas apsiribojo vien abstrakčiais teiginiais, kurie negali būti pagrindu spręsti, kad atsakovas dirbo viršvalandžius, ar poilsio dieną.
Atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovės 71,14 Eur (bruto) atsakovo naudai už darbą švenčių dienomis (už visą darbo santykių laikotarpį), tenkintas iš dalies, ieškovės reikalavimai: 1) atmesti atsakovo reikalavimą sumoje 3,14 Eur (neatskaičius mokesčių) sumoje už darbą švenčių dienomis (už visą darbo santykių laikotarpį); 5) pripažinti atsakovo reikalavimą sumoje 68 Eur (neatskaičius mokesčių) sumoje už darbą švenčių dienomis (už visą darbo santykių laikotarpį), tenkinti iš dalies, atsakovui priteisiant 69,90 Eur už darbą švenčių dieną.
Teismas sprendė, kad tarp šalių iš esmės nebuvo ginčo, kad ieškovė atsakovui nepriskaičiavo ir nesumokėjo už darbą vieną švenčių dieną, t. y. kad atsakovas dirbo 2023 m. liepos 6 d. ir gavo darbo užmokestį kaip už įprastą darbo dieną.
Teismas nustatė, kad atsakovas 2023 m. liepos 6 d. dirbo iš viso 8 darbo valandas. Teismas sprendimo 4.5.1. punkte nustatė, kad atsakovo 1 darbo valandos vertė 2023 m. buvo 8,738 Eur. Atitinkamai skaičiuojant dvigubą darbo užmokestį ieškovui papildomai turėjo būti priskaičiuota ir sumokėta 69,90 Eur (8*8,738). Atsižvelgiant į tai, teismas atsakovui iš ieškovės priteisė 69,90 Eur už darbą švenčių dieną 2023 m. liepos 6 d.
Teismas ieškovės reikalavimą priteisti iš ieškovo 729,76 Eur (bruto) atsakovo naudai už atskaitymą (išskaitas) iš su darbo santykiais susijusių išmokų; tenkino iš dalies, atsakovo reikalavimus - atmesti atsakovo reikalavimą sumoje 679,76 Eur (atskaičius mokesčius) už atskaitymą (išskaitas) iš su darbo santykiais susijusių išmokų bei pripažinti atsakovo reikalavimą sumoje 50 Eur (atskaičius mokesčių) už atskaitymą (išskaitas) iš su darbo santykiais susijusių išmokų, tenkino iš dalies, priteisiant atsakovui iš ieškovės 478 Eur nepagrįstai atliktos išskaitos.
Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai liudija, kad ieškovė iš atsakovo darbo užmokesčio išskaitė 478 Eur, kitų duomenų byloje apie kitokias išskaitymo sumas nėra. Papildomai ieškovė 2024 m. gegužės mėnesį priskaitė atsakovui 333,48 Eur (315,32+18,16) Eur pajamų natūra. Ieškovė sutiko, kad 50 Eur išskaitė nepagrįstai. Atsakovas nekėlė ginčo dėl pajamų natūra neteisėtumo. Teismo vertinimu, reikia spręsti dėl to, ar ieškovė iš atsakovo 2024 m. rugpjūčio mėnesį pagrįstai išskaitė 428 Eur. Ieškovė nurodė, kad atskaitymą atliko dėl to, kad apmokėjo už atsakovo gyvenimą Lietuvoje. Teismas pažymėjo, kad įrodymų, kad ieškovė būtų parengusi ir perdavusi atsakovui sprendimą dėl išskaitos nėra, kaip ir nėra, kad atsakovui būtų buvęs įteiktas atsiskaitymo lapelis už 2024 m. rugpjūčio mėnesį, kuriame nurodytas išskaitymas. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra pateiktų ir įrodymų, kad atsakovui taikytiną 428 Eur ieškovas būtų apskritai fiksavęs kokiuose nors apskaitos dokumentuose sudarytuose iki atsakovo atleidimo dienos.
Atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovės 16 517,79 Eur (neatskaičius mokesčių) atsakovo naudai darbo užmokesčio dėl nepagrįstai suteiktų neapmokamų atostogų (už visą darbo santykių laikotarpį darbo užmokesti už 238 d. d. laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2025 m. balandžio 15 d., atmestas, ieškovės reikalavimas atmesti atsakovo reikalavimą sumoje 16 517,79 Eur (neatskaičius mokesčių) su darbo santykiais susijusių išmokų (už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2025 m. balandžio 15 d.), tenkintas.
Teismas sprendė, kad nemokamos atostogos atsakovui buvo suteiktos pagrįstai. Teismo vertinimu, atsakovas nemokamų atostogų nepagrįstą suteikimą grindė paaiškinimais, kad jis pasirašė ne visus prašymus dėl nemokamų atostogų. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu ištyrus byloje esančius nemokamų atostogų prašymus atsakovas nurodė, kad pasirašė tris iš jų. Byloje esantis ikiteisminio turimo dokumentas patvirtina, kad bent septyniuose prašymuose yra atsakovo parašas, tačiau taip pat nėra nurodyta, kad kurio nors prašymo atsakovas nepasirašė. Ištyrus byloje esančius nemokamų atostogų prašymų turinį, parašus, kitus duomenis, teismas negalėjo pagrįstu įsitikinimu paremta išvada spręsti, kad kurio nors nemokamų atostogų prašymo nepasirašė atsakovas.
Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas suprato jam suteikiamų nemokamų atostogų pobūdį ir norėjo, kad jam jos buvo suteiktos, jomis naudojosi.
Teismas pažymėjo, kad tai, jog atsakovas suprato jam suteikiamų nemokamų atostogų pobūdį patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, tai Sodros duomenys, kurie leidžia spręsti, kad atsakovas darbovietėje iki ieškovės, taip pat dažnai naudodavosi nemokamomis atostogomis. Teismas taip pat akcentavo, kad atsakovas nuo 2023 m. lapkričio 3 d. verčiasi ir individualia veikla, todėl neatmetė galimybės, kad atsakovas jam suteiktas nemokamas atostogas naudojo būtent savo individualiai veiklai.
Teismo vertinimu, nėra pagrindo atsakovo naudai priteisti atsakovui realiai taikyto valandinio darbo užmokesčio ir teismo apskaičiuoto privalomo taikyti darbo užmokesčio skirtumo.
Atsakovo reikalavimai – įpareigoti ieškovę perskaičiuoti atsakovui tenkančių nepanaudotų kasmetinių atostogų dienas ir išmokėti atsakovui susidariusią kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoką; įpareigoti ieškovę pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigai pagal duomenis apie atsakovo draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2025 m. balandžio 15 d., atmesti, nes su juo susijęs penktasis reikalavimas atmestas, be to, teismas sprendė, kad nėra nustatyta, kad ieškovė būtų netinkamai apskaičiavęs nepanaudotų atostogų skaičių, nepanaudotų atostogų kompensaciją, ar kad netinkamai apskaičiavęs atsakovo vidutinį darbo užmokestį atsakovo atleidimo dienai. Ieškovė sutiko, kad už 2024 m. liepos 6 d. netinkamai priskaičiavo darbo užmokestį, teismui priteisus skirtumą, ieškovė turi pareigą patikslinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigai pagal duomenis apie atsakovo draudžiamąsias pajamas ir teismo sprendimas tam nėra reikalingas.
Atsakovo naudai iš ieškovės priteisti 100 procentų dienpinigiai už komandiruotėje išbūtą laiką, t. y. 4740,46 Eur.
Teismas sprendė, kad ieškovė įsakymais sumažino atsakovo dienpinigių normą 50 procentų, o paskui ją didino skirtingais procentais, nurodydamas formalius kriterijus, nepateikdamas konkrečių duomenų apie realų tam tikrų kriterijų egzistavimą. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovas ieškovės įsakymais buvo išsiųstas į užsienio komandiruotes Vokietijoje, kur atsakovas (pagal ieškovo apskaitytus duomenis) iš viso išbuvo 208 dienas. Ginčo dėl to, kiek atsakovas buvo dienų komandiruotėse tarp šalių nebuvo. Atsakovui už komandiruotes iš viso sumokėta 8155,54 Eur dienpinigių. Vokietijoje vienos kalendorinės dienos dienpinigių norma atsakovo ir ieškovo darbo santykių galiojimo metu buvo 62 Eur (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“). Atitinkamai mokant 100 procentų dienpinigius atsakovui už 208 komandiruotės dienas turėjo būti priskaičiuota 12896 Eur. Teismo vertinimu, būtina išspręsti, ar atsakovui pagrįstai buvo neišmokėta 4740,46 Eur (12896-8155,54). Teismas darė išvadą, kad atsakovui galima nesumokėta 4740,46 Eur suma yra ženkli, sudaro pagrindą teismui byloje taikyti (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalies ir (duomenys neskelbtini) straipsnių nuostatas, t. y. spręsti, kad nesumokėtų dienpinigių suma yra susijusi su pareikšto ieškinio, priešieškinio dalyku ir pagrindu, sudaro pagrindą viršyti pareikštus reikalavimus ir taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą.
Teismas sprendė, kad ieškovė dienpinigius sumažindavo be jokių kriterijų iki 50 procentų, vėliau pagal tam tikrus kriterijus (pvz., gyvenamojo būsto dydis, aukštas, kuriame yra būstas, baldų kiekio, buitinės technikos kiekis, kondicionavimo sistema, televizoriaus funkcionalumai, gedimai, gyvenančių žmonių skaičius) dienpinigius didino. Teismo vertinimu, ieškovė apskritai nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dienpinigių mažinimo kriterijų, be to, juos didindama taikė kriterijus, kurie yra nesusiję su dienpinigių norma. Teismas sprendė, kad ieškovės parinktas dienpinigių nustatymo būdas ir kriterijai yra nepagrįsti, todėl atsakovo dienpinigių norma negalėjo būti mažinama. Be to, byloje nėra jokių faktinių duomenų apie realias atsakovo gyvenimo sąlygas ir išlaidas, kurioms esant teismas galėtų spręsti, kad dienpinigiai buvo mažinami pagrįstai.
Atsakovo reikalavimą priteisti iš ieškovės 3036,77 Eur (neatskaičius mokesčių) atsakovo netesybų, bet ne ilgiau nei 6 mėnesiai, ieškovės reikalavimai - atmesti atsakovo reikalavimą sumoje 2771,27 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių); pripažinti atsakovo reikalavimą sumoje 265,50 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių) – tenkinti įstatymo nustatyta apimtimi, netesybas mažinant vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais.
Teismas taikydamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, atsižvelgdamas į kitus aptartus aspektus, nors ir nenustačius darbuotojo kaltės dėl nesumokėto laiku darbo užmokesčio, dienpinigių, sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo praktikos dėl priteistinos netesybų sumos, nes nebūtų protinga, sąžininga ir teisinga priteisti iš atsakovo šešių uždelstų sumų netesybas, kas sudarytų 11 602,08 Eur. 11 602,08 Eur netesybos nebūtų proporcingos padaryto pažeidimo sunkumui, atsakovo patirtiems nepatogumams, ir būtų pernelyg didelė piniginė sankcija ieškovui. Atitinkamai, padaryto pažeidimo mastui atsakovo atžvilgiu kompensuoti, teismo vertinimu, yra pakankama priteisti būtent atsakovo nurodyta 3 036,77 Eur suma. Minėta netesybų suma, teismo vertinimu, yra pakankamai solidi ir ori, atitinka Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje aptartų netesybų socialinę paskirtį.
Dėl ieškovės reikalavimo priteisti grąžinimą sumoje 780,73 Eur (atskaičius mokesčius; kas sudaro 1445,88 Eur neatskaičius mokesčius) iš atsakovo ieškovei nuo jam 2025 m. liepos 9 d. išmokėto Darbo ginčų komisijoje priteisto išmokėti skubiai VDU, teismas nurodė, kad priteisė iš atsakovo 69,90 Eur (su mokesčiais) už darbą švenčių dieną, 478 Eur nepagrįstos išskaitos, 4740,46 Eur dienpinigių, 3036,77 Eur netesybų, t. y. iš viso 7 894,13 Eur ir ši suma viršija skubaus vykdymo metu ieškovės atsakovui sumokėtą 1106,77 Eur sumą. Duomenų apie tai, kad ieškovė nuo minėtos sumos būtų sumokėjusi mokesčius Sodrai, VMI byloje pateikta nėra. Teismas sprendė, kad dėl atsakovui priteistos 1106,77 Eur sumos nuo dienpinigių dalies 4740,46 Eur nebus išduodamas vykdomasis raštas. Sprendimo vykdymo atgręžimą ((duomenys neskelbtini) straipsnis), teismo vertinimu, taikyti nebuvo pagrindo.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Liunetė“ prašo panaikinti dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir dalyje priimti naują sprendimą: atsakovo O. I. reikalavimą atmesti, dalyje priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 1,90 Eur (į sumą įskaičiuojami visi darbuotojo privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavio privalomi mokėti mokesčiai) už darbą švenčių dieną (teismo sprendimo rezoliucinė dalis 1 p.); dalyje priteisti atsakovo naudai 428 Eur nepagrįstos išskaitos (teismo sprendimo rezoliucinė dalis 2 p.); dalyje priteisti atsakovo naudai 4740,46 Eur nesumokėtų dienpinigių (teismo sprendimo rezoliucinė dalis 3 p.); dalyje priteisti atsakovo naudai 2771,27 Eur (į sumą įskaičiuojami visi darbuotojo privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavio privalomi mokėti mokesčiai) netesybų (teismo sprendimo rezoliucinė dalis 4 p.), priteisti visas 100 procentų ieškovės UAB „Liunetė“ patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo O. I. pirmos instancijos teisme, priteisti ieškovei UAB „Liunetė“ iš atsakovo O. I. grąžinimą sumoje 780,73 Eur (atskaičius mokesčius; kas sudaro 1445,88 Eur neatskaičius mokesčius) nuo jam 2025 m. liepos 9 d. išmokėto Darbo ginčų komisijoje priteisto išmokėti skubiai VDU, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Su atsakovu sudarytos 2023 m. birželio 28 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 1.3. p. sutartas darbo užmokestis 1,7 MMA, nustatant darbo normą 40 darbo valandų per savaitę. Atsakovas dirbo 2023 m. liepos 6 d. ir gavo darbo užmokestį kaip už darbo dieną. Todėl jam liko skola, ir kurį skaičiuojama remiantis tuo, kad šalys sutarusios dėl 1,7 minimalios mėnesinės algos, tačiau ne minimalios valandinės algos. Byloje esantis skaičiavimo lapas įrodo, kad skola už darbą šventinę dieną - 2023 m. liepos 6 d. sudaro 68 Eur.
Ieškovė savo ieškiniu pripažino, kad išskaitą 50 Eur dalyje, atsiskaitant su atsakovu už 2025 vasario mėnesį, buvo padaryta per klaidą. Šioje dalyje ginčo nėra. Tačiau priteista teismo sprendimu išskaita dar ir 428 Eur dydyje yra nepagrįsta ir neteisėta.
Atsakovas nekėlė jokio dėl to reikalavimo nagrinėjant darbo ginčą privalomoje darbo ginčams nagrinėti ikiteisminėje institucijoje – Darbo ginčų komisijoje. Ieškovė nurodė bei dokumentais pagrindė, kad išskaitą atliko dėl to, kad tokia suma apmokėjo už atsakovo gyvenimą būste Lietuvoje jo nemokamų atostogų metu. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę bei nenagrinėjo, nevertino kitų įrodymų visumoje.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodė, kad teismas laikotarpius nuo 2024-06-07 iki 2024-06-28 ir nuo 2024-07-04 iki 2024-07-24 pripažino pagrįstais nemokamais atostogų laikotarpiais. Šiais laikotarpiais atsakovas gyveno ieškovės apmokamame būste (2024 birželio mėn. savo nemokamų atostogų metu, 2024 liepos mėn. dalinai savo nemokamų atostogų metu).
Teismas nepagrįstai dienpinigius atsakovui skaičiavo 100 proc. ir priteisė 4740,46 Eur. Apeliantė akcentavo, kad ieškovės direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) yra patvirtinta Dienpinigių skaičiavimo tvarka ir šios tvarkos aiškinamasis raštas, sudarantis vieningą vidaus teisės aktą, šis teisės aktas yra išdėstytas tiek lietuvių k., tiek rusų k., kuri yra žinoma ir suprantama atsakovui. Apie tai, kad atsakovas susipažino su šiuo vidaus teisės aktu yra įrašas atsakovo darbo sutarties 5.2.1. p.p.
Ginčo tarp šalių nėra, kad pas ieškovę nėra išrinkta darbo taryba, apie pastarąją aplinkybę laiku pranešta ir Valstybinei darbo inspekcijai (darbuotojai neiškėlė kandidatų į darbo tarybos narius). Nesant darbo tarybos nebuvo galimybės iki 2022 m. birželio 30 d. įvykdyti informavimo ir konsultavimo procedūros.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodė, kad Dienpinigių skaičiavimo tvarkos aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad dienpinigiai mažinami iki 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių, tarp jų už dieną/dienas vykstant į/grįžtant iš komandiruotės, kadangi komandiruotam darbuotojui būstą komandiruotėje suorganizuoja, apmoka tiesiogiai darbdavė, taip pat esant poreikiui, galimybėms būstas organizuojamas ir atsižvelgiant į individualius darbuotojo poreikius būt apgyvendintam kartu ar/ir greta su jo nurodytais/-u kolega/-omis. Kadangi komandiruotam darbuotojui būstą komandiruotėje suorganizuoja, apmoka tiesiogiai darbdavys, tuo vadovaujantis ir sumažinti dienpinigiai iki 50 proc. Antrasis kriterijus fakultatyvus, kadangi tokio išpildymui reikalinga dar daugiau įdėti organizacinių pastangų, bet nėra galimybė mažinti labiau nei 50 proc. Ieškovė sudarydama tiesiogiai būsto nuomos sutartis, tuo ir prisiima visas rizikas: žalos padarymas būstui, būste esantiems daiktams, bei savavališkai išvykus iš komandiruotės, tuo ir išsikėlus iš būsto, nuompinigių negrąžinimo žalą.
Apeliantė nurodė, kad pripažįsta atsakovo reikalavimą dėl 265,50 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių), o likusi teismo sprendimu priteista suma 2771,27 Eur dalyje nėra pagrįsta ir teisėta. Apeliantė pažymėjo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų ar iš dalies tenkintų ieškovės apeliacinį skundą, ieškovė prašo netesybas sumažinti iki viso 1000 Eur (neatskaičius mokesčių). Apeliantė akcentavo, kad dienpinigių skola priteista teismo iniciatyva, pranešus apie nagrinėjimą viena diena iki teismo posėdžio, atsakovas dėl dienpinigių sumažinimo nekėlė jokio reikalavimo, pretenzijos nei Darbo ginčų komisijoje, nei teisme. Ieškovė organizavo būstą komandiruotėje, apmokėjo visas būsto komandiruotėje išlaidas tiesiogiai, apmokėjo kelionės išlaidas. Jokių papildomų, susijusių su komandiravimu išlaidų, atsakovas neturėjo nei reikalavo, nei įrodinėjo, kad tokių turėjo. Teismo sprendimu priteista netesybų dydis prieštarauja sąžiningumo, protingumo, proporcingumo principams.
Apeliantė pažymėjo, jog Darbo ginčų komisijos sprendimu priteistą skuba išmokėti Atsakovui vieną VDU Ieškovė įvykdė, atitinkamai skųsdama apeliacine tvarka dalį Teismo sprendimo dėl jo nepagrįstumo ir neteisėtumo, todėl ir Teismo sprendimo motyvacinės dalies 14 p. dėl nepriteisimo grąžinimo sumoje 780,73 Eur (atskaičius mokesčius; kas sudaro 1445,88 Eur neatskaičius mokesčius) iš A. I. nuo jam 2025 m. liepos 9 d. išmokėto Darbo ginčų komisijoje priteisto išmokėti skubiai VDU, yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Apeliantė nurodė, kad jau sumokėjo atsakovui vieno VDU dydžio sumą, kurią buvo nurodyta išmokėti skubiai, tačiau ji nesutinka ir su sprendimo motyvų 14 punktu. Šiame punkte teismas nepagrįstai atsisakė priteisti ieškovei iš atsakovo 780,73 Eur – sumą, kurią ji jau išmokėjo 2025 m. liepos 9 d. vykdydama skubų Darbo ginčų komisijos sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas O. I. prašo ieškovės UAB „Liunetė“ apeliacinį skundą atmesti pilna apimtimi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės UAB „Liunetė“ atsakovui O. I. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (dokumentai bus pateikti vėliau). . Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Apeliaciniame skunde ieškovė neginčija, jog atsakovas dirbo 2023 m. liepos 6 d. ir gavo darbo užmokestį kaip už įprastą darbo dieną. Tačiau ieškovė nesutinka su teismo apskaičiuotu įsiskolinimo dydžiu, remdamasi savo pačios sudarytu „skaičiavimo lapu“ ir savitu darbo sutarties interpretavimu. Teismo pateiktas skaičiavimas, atsakovo vertinimu, remiasi objektyviais kriterijais – darbo sutarties 1.3 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytu vienos darbo valandos vertės dydžiu, todėl teismas pagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovės 69,90 Eur už darbą švenčių dieną.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl išskaitos atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra duomenų apie tai, jog ieškovė būtų parengusi ir perdavusi atsakovui sprendimą dėl išskaitos, taip pat nėra duomenų, kad atsakovui būtų buvęs įteiktas atsiskaitymo lapelis už 2024 m. rugpjūčio mėnesį, kuriame būtų nurodytas išskaitymas. Byloje nėra pateiktų ir įrodymų, kad atsakovui taikytiną 428 Eur ieškovė būtų apskritai fiksavusi kokiuose nors apskaitos dokumentuose, sudarytuose iki atsakovo atleidimo dienos.
Atsakovas taip pažymėjo, kad apeliaciniame skunde ieškovė remiasi ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 156 straipsnio 1 dalimi, tačiau šiuo atveju išskaita kilo ne iš žalos padarymo, todėl ši teisės norma netaikytina.
Dėl dienpinigių dydžio atsakovas nurodė, kad ieškovė dienpinigius atsakovui mokėjo vadovaudamasi Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu direktoriaus 2022 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), su kuriuo formaliai supažindino atsakovą, jam apie tai pasirašant darbo sutartyje. Aprašas nustato, kad už komandiruotes darbuotojams mokama 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių (Aprašo 4 punktas). Minėtas dydis didinamas pagal tam tikrus kriterijus, kurie aptarti Aprašo 5.1. – 5.4. punktuose (gyvenamojo būsto dydis, aukštas, kuriame yra būstas, baldų kiekis, buitinės technikos kiekis, kondicionavimo sistema, televizoriaus funkcionalumas, gedimai, gyvenančių žmonių skaičius). Ieškovė įsakymais didino atsakovo dienpinigių normą nuo 50 procentų skirtingais procentais, nurodydama formalius kriterijus, nepateikdama konkrečių duomenų apie realų tam tikrų kriterijų egzistavimą.
Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog ieškovė pirmiausia dienpinigius sumažino be jokių kriterijų iki 50 procentų, o vėliau pagal tam tikrus kriterijus dienpinigius šiek tiek didino, tuo akivaizdžiai pažeisdama teisės aktų, reglamentuojančių dienpinigių apskaičiavimą (ir mažinimą), nuostatas – dienpinigių dydis privalo būti maksimalus ir tik išimtinais atvejais dienpinigiai gali būti mažinami.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašo netesybas sumažinti iki 1000 Eur , tačiau atsakovas pažymėjo, kad ieškovė, nesutikdama su priteistu netesybų dydžiu ir prašydama netesybas mažinti, jokių aiškių motyvų nenurodė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
I. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl darbo užmokesčio darbuotojui už šventinę dieną, dienpinigių, netesybų priteisimo, atliktos darbdavio išskaitos teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 20 d. priimtą papildomą sprendimą.
Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Įvertinęs pridedamų prijungti dokumentų turinį, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas ir papildomas sprendimas yra pasiekiami per Lietuvos teismų informacinę sistemą (LITEKO), todėl laikytina, kad tai nėra apeliantės pateikti nauji rašytiniai įrodymai ir juos atsisakytina priimti.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Tarp ieškovės ir atsakovo 2023 m. birželio 28 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas nuo 2023 m. birželio 28 d. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) pareigose. Atsakovui nustatytas 1,7 MMA mėnesinis darbo užmokestis ir jo mokėjimo tvarka (1.3 punktas).
Sodros duomenimis, darbo santykiai tarp šalių prasidėjo 2023 m. birželio 28 d. ir baigėsi 2025 m. balandžio 11 d.
2025 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. DGKS – (darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini), sprendimo registracijos duomenys: 2025-07-07 Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovo prašymus tenkino iš dalies.
Dėl atsakovo darbo užmokesčio dydžio šventinę dieną
Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu atsakovo darbo užmokesčio skaičiavimu už šventinę dieną – 2023 m. liepos 6 d. Apeliantė nurodo, kad su atsakovu sudarytos 2023 m. birželio 28 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 1.3. p. buvo sutartas darbo užmokestis 1,7 MMA, nustatant darbo normą 40 darbo valandų per savaitę (darbo sutarties 4 p.). Apeliantės vertinimu, šalys buvo sutarusios dėl 1,7 minimalios mėnesinės algos, tačiau ne minimalios valandinės algos, todėl skaičiavimo lapas esantis byloje ir įrodo, jog ieškovės skola atsakovui už darbą šventinę dieną sudaro 68 Eur.
Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su apeliantės argumentais, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal byloje nustatytus duomenis atsakovas 2023 m. liepos 6 d. iš viso dirbo 8 darbo valandas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 4.5.1. punkte nustatė, kad atsakovo 1 darbo valandos vertė 2023 m. buvo 8,738 Eur, todėl skaičiuojant dvigubą darbo užmokestį atsakovui papildomai turėjo būti priskaičiuota ir sumokėta 69,90 Eur (8x8,738). Teismas, skaičiuodamas 1 darbo valandos vertę 2023 metais, nustatė, kad atsakovas 2023 m. dirbo 816 darbo valandų. Teismo vertinimu, minimali 2023 m. vienos darbo valandos vertė 5,14 Eur pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimą Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“, todėl atitinkamai vienos darbo valandos, taikant 1,7 MMA įkainį, vertė turėjo būti 8,738 Eur.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu atskirti dvi darbo užmokesčio formas - minimalią mėnesinę algą ir minimalų valandinį atlygį mokėjimo už darbą šventinėmis dienomis kontekste. DK 144 straipsnio 2-4 dalyse nustatyta, kad: už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis; už darbą naktį mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis; už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis. Atsižvelgiant į nurodomą teisinį reglamentavimą, darbdavys, skaičiuodamas darbuotojui priklausantį atlygį už darbą šventinę dieną, privalėjo išvesti valandos įkainį, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės ir atsakovo sudarytą darbo sutarties turinį, t. y., kad atsakovui buvo nustatytas fiksuotas darbo užmokesčio dydis – 1.7 MMA (kas 2023 m. sudarė 1428 Eur bruto), nustatant 40 valandų darbo savaitę, todėl valandos įkainis darbo užmokesčiui už darbą šventinę dieną turėjo būti apskaičiuojamas pagal formulę: darbuotojo darbo užmokestis / 2023 m. liepos mėnesio darbo valandų skaičius x darbuotojo 2023 m. liepos 6 d. dirbtas valandų skaičius ir šis skaičius padauginamas iš 2, atsižvelgiant į tai, kad už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino bendrą darbo užmokesčio atsakovui neprimokėjimą (už visas 816 valandų), taigi, pirmosios instancijos teismas rėmėsi bendra išvesta atsakovo darbo valandos verte, nors apmokėjimo už šventinę dieną skaičiavimas turėjo būti nustatytas pagal darbuotojo sutartą darbo atlygį, 2023 m. liepos mėnesio darbo valandų normą ir darbuotojo dirbtų valandų skaičių tą dieną.
Kaip matyti iš ieškovės kartu su ieškiniu pateikto priedo “Skaičiavimo lapas“, ieškovė apskaičiavo 68 Eur atsakovo darbo užmokestį už darbą šventinę dieną, nurodydama, kad darbo laiko norma darbo dienomis sudaro 21 darbo dieną, darbo laiko norma – 168 val., darbo užmokestis (bruto) – 1428 Eur, atitinkamai išvestas vienos darbo valandos įvertis – 8,5 Eur/val.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pati apeliantė įrodinėjo, kad svarbu atsižvelgti į tai, jog atsakovui nustatytas 1,7 MMA, t. y. fiksuotas mėnesinis darbo užmokestis, tačiau ji nepagrįstai skaičiuojant nurodė, kad 2023 m. liepos mėn. sudarė 21 d. d., nes 2023 m. liepos mėn. buvo 20 darbo dienų, be to, ieškovė taikė ne 2023 m. liepos mėn. darbo valandų skaičiaus normą, o bendrą atsakovo dirbtų valandų skaičių.
Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad už darbą 2023 m. liepos 6 d. darbo užmokestis atsakovui turėjo būti skaičiuojamas pagal jau nurodytą formulę: (1428/159*8). Gaunamas 71,85 Eur darbo dienos užmokestis. Kadangi pagal DK 144 straipsnio 2 dalį už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, o įprastas dienos atlygis įskaičiuojamas į mėnesinę algą, atsakovui turėjo būti papildomai priskaičiuotas ir išmokėtas 71,85 Eur dydžio darbo užmokestis.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovui priteisė 69,90 Eur, apeliantė įrodinėjo 68 Eur įsipareigojimą sumokėti atsakovui už darbą šventinę dieną, o atsakovas teismo sprendimo apeliaciniu skundu neskundė, pažymi, jog (duomenys neskelbtini) straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teismui priimti dėl apeliantės blogesnį sprendimą, negu yra skundžiamas, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Todėl šioje dalyje priimant sprendimą paliekama to paties dydžio (69,90 Eur) darbo užmokesčio už šventinę dieną suma.
Dėl ieškovės atliktos išskaitos iš atsakovo darbo užmokesčio
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atliktos išskaitos ir nurodo šiuos esminius argumentus: 1) atsakovas nekėlė jokio dėl to reikalavimo nagrinėjant darbo ginčą privalomoje darbo ginčams nagrinėti ikiteisminėje institucijoje – Darbo ginčų komisijoje. Ieškovė nurodė, bei dokumentais pagrindė, kad išskaitą atliko dėl to, kad tokia suma apmokėjo už atsakovo gyvenimą būste Lietuvoje jo nemokamų atostogų metu; 2) teismas savo sprendimu pripažino visus laikotarpius, dėl kurių byloje vyko ginčas, pagrįstais nemokamų atostogų laikotarpiais. Šiais laikotarpiais, kiek atsakovas gyveno ieškovės apmokamame būste (2024 birželio mėn. savo nemokamų atostogų metu, 2024 liepos mėn. iš dalies savo nemokamų atostogų metu), tiek apskaičiavus pragyvenimo išlaidas ir buvo išskaityta iš atsakovo; 3) atsakovas neginčijo, kad gyveno būste, už kurį mokėjo ieškovė. Atsakovas nepagrindė, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė privalėjo mokėti už jo būstą jo nemokamų atostogų metu; 4) yra visi dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovui taikytiną 428 Eur ieškovė fiksavo apskaitos dokumentuose; 5) teismo sprendimas dalyje dėl 428 Eur išskaitos nepagrįstumo priešingas DK 156 straipsnio 1 daliai, nes darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Teisėjų kolegija toliau nurodytų motyvų pagrindu pasisako dėl apeliantės argumentų.
Apeliantė nurodo, kad atsakovas nekėlė reikalavimo dėl atliktų išskaitų pagrįstumo Darbo ginčų komisijoje, tačiau apeliantė nevertina Darbo ginčų komisijos 2025 m. birželio 20 d. sprendimo visumos, nes Darbo ginčų komisija, nagrinėdama atsakovo reikalavimą dėl neišmokėtų su darbo santykiais susijusias sumų už visą darbo santykių laikotarpį priteisimo, nustatė, jog iš ieškovo 2024 m. rugpjūčio mėn. darbo užmokesčio buvo atliktas 428 Eur atskaitymas; iš 2025 m. vasario mėn. darbo užmokesčio buvo atliktas 50 Eur atskaitymas. 2024 m. rugpjūčio mėn. ir 2025 m. vasario mėn. atsiskaitymo lapeliuose nurodyta – „Kitas atskaitymas“, taip pat sprendė, kad jokių įrodymų, jog šalys būtų susitarusios dėl išskaitų darymo ar ieškovas būtų sutikęs su išskaitų darymu, Darbo ginčų komisijai nepateikta. Kaip matyti, Darbo ginčų komisija dėl ieškovės atliktos išskaitos pasisakė, vertindama atsakovui neišmokėtų sumų visumą.
Taip pat pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tais atvejais, kai teisme pateikiami šiek tiek patikslinti, modifikuoti, lyginant su nagrinėtais darbo ginčų komisijoje, reikalavimai, nekeičiant reikalavimų esmės, pakartotinis jų sprendimas darbo ginčų komisijoje neprivalomas ir atitinkamai (duomenys neskelbtini) straipsnyje nurodytos pasekmės netaikomos. Kitoks aiškinimas neatitiktų CPK 7 straipsnyje bei DK 214 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, apsunkintų procesą, pailgintų bylinėjimosi trukmę ir negarantuotų operatyvaus galimai pažeistų teisių gynimo bei greitesnės teisinės taikos atkūrimo (CPK 2 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019, 65 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta, kad turėtų būti priimami ir nagrinėjami teisme ir tokie reikalavimai, kurie, nors ir nebuvo nagrinėti darbo ginčų komisijoje, tačiau yra išvestiniai iš pagrindinio, nagrinėto darbo ginčų komisijoje, neatsiejamai su juo susiję, galintys turėti įtakos reikalavimo, dėl kurio laikytasi ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, tenkinimo apimčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020
Sprendžiant dėl ieškovės atliktos išskaitos pagrįstumo, pažymėtina, kad DK150 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais. DK 150 straipsnio 2 dalyje numatyti keturi atvejai, kada leidžiama daryti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio: 1) grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; 2) grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; 3) atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; 4) išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (šio kodekso 55 straipsnis) arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (šio kodekso 58 straipsnis). Darbdavys turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą (3 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 150 straipsnio 1 dalyje nustatytos išsamios taisyklės, pagal kurias išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekamos tik įstatymų nustatytais atvejais. Normos formuluotė nesuteikia pagrindo jos vertinti kaip dispozityvios, kadangi ji aiškiai formuluoja draudimą atlikti išskaitas kitais nei įstatymuose nustatytais pagrindais. DK 150 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kai išskaitos gali būti daromos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-1120/2023, 28, 32 punktai).
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl darbdavės išskaitymo pagrįstumo pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovo 2024 m. rugpjūčio mėn. atlyginimo lapelyje fiksuotas 428 Eur atskaitymas, o 2025 m. vasario mėnesio atlyginimo lapelyje - 50 Eur atskaitymas. Apeliantė ieškinyje pripažino, kad išskaita 50 Eur dalyje buvo padaryta per klaidą, šioje dalyje ginčo nebuvo, todėl teisėjų kolegija turi pagrindą pasisakyti dėl 428 Eur išskaitos pagrįstumo.
Byloje pateikti šalių paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai, patvirtina, kad atsakovui laikotarpiu nuo 2024-06-07 iki 2024-06-28 bei laikotarpiu nuo 2024-07-04 iki 2024-07-24 buvo suteiktos nemokamos atostogos. Pažymėtina, kad apeliantė įrodinėjo, jog atsakovas gyveno jos nuomojamame būste, kai nedirbo, o buvo nemokamose atostogose, todėl apeliantė laikė, kad atsakovas minėtame būste gyveno tuo metu nepagrįstai, dėl to ji patyrė žalą, kas sąlygojo ir 428 Eur išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vertina, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog nors ir pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo nemokamų atostogų laikotarpius, tačiau į tai neatsižvelgė spręsdamas dėl išskaitos. Konstatuotina, kad apeliantė (darbdavė) šiuo atveju sutapatino nemokamų atostogų laiką, žalos padarymą ir darbdavio teisę atlikti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio. Nors įstatymų leidėjas baigtiniu sąrašu įtvirtino darbdavio teisę atlikti išskaitas iš darbuotojo, tačiau byloje nėra duomenų, kad nemokamų atostogų suteikimas atsakovui panaikino jo teisę naudotis būstu, be to apeliantė argumentavo, kad būtent atsakovas nepagrindė, kokiu teisiniu pagrindu ji privalėjo mokėti už jo būstą nemokamų atostogų metu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, būsto suteikimas atsakovui buvo pačios apeliantės (darbdavės) pasirinkimas ir prisiimta finansinė rizika.
Svarbu pažymėti, kad apeliantė taip pat akcentuoja DK 156 straipsnio1 dalies nuostatą, numatančią darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas atliko tyčinius ar neatsargius veiksmus, kuriais būtų sugadinęs turtą ar padaręs apeliantei nuostolių DK prasme.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė DK 150 straipsnyje nustatytų pagrindų atlikti išskaitą iš darbuotojui išmokėtų lėšų, o teigdama, kad patyrė nuostolius (žalą), teisme atsakovo atsakomybės sąlygų neįrodinėjo ir reikalavimų darbuotojui nereiškė. Konstatuotina, kad vien darbdavei nurodyti aplinkybę, jog dėl darbuotojo kaltės yra patirti nuostoliai, ginčo atveju ir nagrinėjamos kategorijos byloje nepakanka, apeliantė (ieškovė) privalėjo įrodyti darbuotojo atsakomybės sąlygas ir patirtų nuostolių realumą, jeigu teigia juos patyrusi, o ne be jokio priimto sprendimo tuo klausimu daryti tiesiogines išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo sprendimas dalyje dėl darbdavės atliktų išskaitų neteisėtumo paliekamas nepakeistas.
Dėl atsakovui išmokėtų dienpinigių
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl dienpinigių dydžio ir nurodo, neturėjo galimybių iki teismo posėdžio pateikti įrodymų apie būstuose buvusias sąlygas, be to akcentuoja, kad 2022 m. birželio 30 d. patvirtinta ieškovės direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) dienpinigių skaičiavimo tvarka ir šios aiškinamasis raštas sudaro vieningą vidaus teisės aktą. Šis teisės aktas yra išdėstytas tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis. Apie tai, kad atsakovas susipažino su šiuo vidaus teisės aktu yra įrašas atsakovo darbo sutarties 5.2.1. p. p. Apeliantė pažymi, kad suteikdama darbuotojui apgyvendinimą ir sudarydama būsto nuomos sutartis, prisiima visas rizikas: žalos padarymą būstui, būste esantiems daiktams bei savavališkai išvykus iš komandiruotės, išsikėlus iš būsto, nuompinigių negrąžinimo žalą.
Darbo kodekso 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 27 punktą).
Pažymėtina, kad Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašas ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) yra patvirtinti Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 su vėlesniais pakeitimais. (duomenys neskelbtini)(aktuali redakcija nuo 2023 m. birželio 30 d.) 2 punkte numatyta, kad mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte (toliau kartu – nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų šiame Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai.
Pagal apygardų teismų formuojamą praktiką analogiškose darbo ginčų bylose toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad dienpinigių mažinimas yra Vyriausybės nutarimu nustatyto teisinio reglamentavimo išimtis, kurios taikymui būtinas tam tikrų sąlygų egzistavimas: a) konkrečių dienpinigių dydžių nurodymas, juos diferencijuojant pagal objektyvius kriterijus; b) išimties įtvirtinimas konkrečios rūšies dokumente (kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); c) darbuotojų atstovų dalyvavimas dokumento rengimo ir priėmimo procedūroje (kolektyvinės sutarties rengime ir tvirtinime arba dalyvaujant informavimo ir konsultavimo procedūrose, jeigu dienpinigių mažinimas numatomas vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); d) darbuotojo supažindinimas raštu su jam mokėtinu dienpinigių dydžiu (Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2200-945/2025).
Byloje nustatyta, kad apeliantė yra parengusi dienpinigių nustatymo dydį reglamentuojantį vidinį teisės aktą – 2022 m. birželio 30 d. patvirtinta Dienpinigių skaičiavimo tvarka, kurios 4 punkte nurodyta, kad darbuotojams mokama 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių, tarp jų už dieną/dienas vykstant į ar iš komandiruotės. Nurodytos tvarkos 5.1. – 5.4 papunkčiuose numatyti kriterijai, kuriems esant nurodytas 50 proc. dydis yra didinamas.
Bylos duomenimis, su atsakovu sudarytos darbo sutarties 5.2.1. papunktyje numatyta, kad darbdavys mokės 50 proc. Vyriausybės nustatytos dienpinigių normos, o esant būtinybei darbdavys dienpinigių normą galės didinti. Minėtame papunktyje taip pat nurodyta, kad šios sąlygos pasirašymas reiškia ir darbuotojo supažindinimą su Dienpinigių skaičiavimo tvarka. Atsakovas parašu patvirtino, kad su dienpinigių skaičiavimo tvarka susipažino, o apeliantė atitinkamai argumentuoja, kad tokio darbuotojo sutikimo, išreikšto pasirašant darbo sutartį, pakako didinti dienpinigių normą nuo nustatytų 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.
Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti, kad toks atsakovo išreikštas sutikimas, kad jis sutinka gauti 50 proc. dienpinigių normos, atsižvelgiant į kriterijus, kuriais gali būti didinama nurodyta norma, galėtų būti vertinamas kaip darbdavės tinkamas darbuotojo informavimas apie dienpinigių skaičiavimo tvarką bei laikomas teisėtu pagrindu išmokėti mažesnius dienpinigius dėl toliau nurodytų motyvų.
Pirma, apeliantės patvirtintoje Dienpinigių skaičiavimo tvarkoje nurodyti kriterijai yra ne dienpinigių mažinimo kriterijai, bet dienpinigių didinimo kriterijai, t. y. nurodytoje tvarkoje darbdavė apibrėžia konkrečią 50 procentų dienpinigių normą, o ne diferencijuoja dienpinigių dydį pagal objektyvius kriterijus, dėl kurių dienpinigiai būtų mažinami.
Antra, apeliantės Dienpinigių skaičiavimo tvarkoje nurodytų kriterijų dalis yra laikytini subjektyviu darbdavės situacijos vertinimu, pvz. dienpinigių didinimas, kai gyvenamasis būstas yra labiausiai nutolęs ar vidutiniškai nutolęs santykyje su kitų darbuotojų gyvenamojo būsto komandiruotėje geografiniu išdėstymu (Dienpinigių skaičiavimo tvarkos 5.3.1.1., 5.3.1.2. papunkčiai, prastas telefono, interneto ryšys gyvenamajame būste, pertraukomis, poilsio pertraukomis (Dienpinigių skaičiavimo tvarkos 5.4.1., 5.4.2. papunkčiai) ir kt. Apeliantės parengta tvarka, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra parengta pagal Aprašo reikalavimus, todėl spręstina, kad apeliantė priimdama vietinį norminį teisės aktą viršijo jai suteiktą diskreciją veikti šioje srityje.
Trečia, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš ieškovės pateiktų įsakymų matyti, kad ji atsakovui nustatydavo skirtingo dydžio dienpinigius. Pažymėtina, kad įvertinus apeliantės įsakymus dėl dienpinigių patvirtinimo, nors įsakymuose ir nurodyti dienpinigių kriterijai pagal Dienpinigių skaičiavimo tvarką, tačiau nėra jokių duomenų, kokiu būdu darbdavė pasirinko vienus ar kitus kriterijus, kaip juos nustatė, nėra aišku ar buvo nustatyti visi kriterijai ir pan.
Ketvirta, svarbu akcentuoti ir tai, kad ieškovės įsakymuose dėl atsakovo siuntimo į komandiruotę buvo nurodoma, kad numatoma apmokėti dienpinigius, tačiau nenurodytas konkretus dienpinigių dydis, kuris buvo paskaičiuojamas tik atskirais ieškovės įsakymais, su kuriais, kaip minėta, nėra pateikta duomenų apie darbuotojui suteikto būsto būklę, savybes ir pan., iš kurių būtų galima spręsti apie tinkamą ir objektyvų dienpinigių skaičiavimo kriterijų parinkimą. Akcentuotina, kad darbdavys turi iš anksto priimti įsakymą, kuriame būtų aiškiai nurodyta, kokie dienpinigių skaičiavimo kriterijai darbuotojui bus taikomi, kaip jie veikia dienpinigių dydį ir kokia suma galiausiai bus mokama.
Penkta, vertintinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, jog ji neturėjo galimybės teismui pateikti dokumentų, pagrindžiančių, kokiais kriterijais buvo nustatinėjamas konkretus atsakovo dienpinigių dydis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 4 d. pranešimu byloje dalyvaujančias šalis informavo, kad teismas remdamasis (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalimi, 417 straipsniu, taip pat nagrinės ir spręs, ar atsakovui buvo paskaičiuotas ir mokamas susitarto dydžio darbo užmokestis už dirbtas darbo valandas (bus vertinama pagal atsiskaitymo lapelių duomenis), ar pagrįstai buvo mažinami dienpinigiai (vertinami atsiskaitymo lapeliai, komandiruočių įsakymai, įsakymai dėl dienpinigių patvirtinimo. Matyti, kad apeliantė (ieškovė ) 2026 m. vasario 5 d. teismui pateikė rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad rašytiniais paaiškinimais teikiama ir teisinė argumentacija ir dėl dienpinigių, dokumentai jau yra byloje bei paaiškinama, jog palaikoma pilnai tas, kas išdėstyta dar Darbo ginčų komisijos atsiliepime, kuris yra Darbo ginčų komisijos darbo byloje prijungtoje prie nagrinėjamos bylos. 2026 m. vasario 5 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovė jokių prašymų dėl papildomų dokumentų pateikimo nereiškė, todėl nėra pagrindo išvadai, jog apeliantės galimybės įrodinėti buvo apribotos. Svarbu akcentuoti ir tai, jog pati apeliantė, nustatydama dienpinigių dydį darbuotojui, turėjo remtis objektyviais kriterijais ir privalėjo turėti duomenis, iš kurių būtų galima spręsti, kad jos nustatytas dienpinigių dydis atsakovui yra tinkamas bei pagrįstas.
Šešta, dėl atsakovo susipažinimo su Dienpinigių skaičiavimo tvarka pažymėtina, kad kaip minėta, darbo sutarties 5.2.1. papunktyje yra patvirtinta, kad atsakovas susipažino su dienpinigių skaičiavimu įmonėje. Apeliantė vertina, kad šis patvirtinimas taip pat reiškia ir atsakovo susipažinimą su Dienpinigių skaičiavimo tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad Aprašo 2 punkte yra numatyta, jog prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta DK 25 straipsnio 2 dalyje.
Šioje byloje nėra ginčo, kad ieškovės įmonėje nėra kolektyvinės sutarties, nėra išrinkta darbo taryba, todėl atsakovas turėjo būti asmeniškai supažindinamas su Dienpinigių skaičiavimo tvarka taip, kaip numatyta DK 25 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai šio kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kt.) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu. Dokumentų ir informacijos tinkamu pateikimu raštu laikomi tie atvejai, kai duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais įrenginiais ir kt.) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti ir atsispausdinti. Jeigu darbo sutarties šalis nurodo pagrįstas abejones dėl šių sąlygų buvimo, įrodyti, kad jos buvo sudarytos, privalo darbdavys. Nagrinėjamu ginčo atveju ieškovė neįrodė, jog supažindino atsakovą su visa Dienpinigių skaičiavimo tvarka, konkrečiais kriterijais, į kuriuos atsižvelgiama skaičiuojant dienpinigių dydį, o ne tik su tam tikra ištrauka, nurodyta pasirašomoje darbo sutartyje, todėl darytina išvada, kad ieškovė nesilaikė tinkamo atsakovo informavimo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės dėl darbdavės taikyto darbuotojui mokamų dienpinigių skaičiavimo neapibrėžtumo, neaiškumo, leidžia spręsti, kad apeliantė, pasirinkusi minėtą atsakovo dienpinigių dydžio nustatymo būdą, įsakymuose dėl darbuotojo komandiruočių nekonkretizuojant dienpinigių dydžių apskaičiavimo mechanizmo, t. y. nenurodant, kaip konkrečiai, kokiais kriterijais ir jų kokybinėmis / kiekybinėmis charakteristikomis remiantis, apskaičiuotas kiekvienas sumažintas dienpinigių dydis, neįvykdė pareigos tinkamai įforminti atsakovo dienpinigių dydžio nustatymą, o pareigos aiškiai nustatyti darbuotojui mokėtiną dienpinigių dydį neįvykdymas lemia pasekmes – darbdavio prievolę mokėti darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius, taip, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas.
Dėl sumų grąžinimo ieškovei
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacinės dalies 14 punktu dėl 780,73 Eur (atskaičius mokesčius; kas sudaro 1445,88 Eur neatskaičius mokesčius grąžinimą sumoje) grąžinimo iš atsakovo ieškovei nuo 2025 m. liepos 9 d. išmokėto Darbo ginčų komisijos priteisto išmokėti skubiai VDU.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė jokių nesutikimo argumentų su pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantė nenurodė, nepagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismo motyvai yra netinkami, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisakoma, atmetant apeliacinį skundą toje dalyje.
Dėl netesybų dydžio
Apeliantė nurodo, kad sutinka su 265,50 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių) suma, o likusi teismo sprendimu priteista atsakovui suma 2771,27 Eur dalyje nėra pagrįsta ir teisėta. Akcentuoja, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų ar iš dalies tenkintų ieškovės apeliacinį skundą, ieškovė prašo netesybas sumažinti iki 1000 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos. Argumentuoja, kad dienpinigių skola priteista teismo iniciatyva, pranešus apie nagrinėjimą viena diena iki teismo posėdžio, atsakovas dėl dienpinigių sumažinimo nekėlė jokio reikalavimo, pretenzijos nei Darbo ginčų komisijoje, nei teisme.
DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022; 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022). Ar pažeidė darbdavys savo pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir ar jam taikytinos DK nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014).
Kasacinio teismo pažymėta, kad nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-684/2023).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė su atsakovu jo atleidimo dieną pilnai neatsiskaitė: nesumokėjo visų su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų – darbo užmokesčio už šventinę dieną, visų priklausiusių dienpinigių, nepagrįstai atliko išskaitą. Byloje nėra nustatyta, kad ieškovė būtų vėlavusi atsiskaityti dėl darbuotojo kaltės. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė liko skolinga atsakovui iš viso 5288,36 Eur, o minėtos sumos didžiąją dalį sudaro dienpinigiai, priteisti teismo iniciatyva.
Pažymėtina, kad apeliantė, motyvuodama netesybų mažinimą akcentuoja tai, jog dienpinigiai buvo priteisti iš esmės teismo iniciatyva, apeliantė neturėjo galimybės pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymų, pagrindžiančių dienpinigių dydį. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas netesybas, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, kurios leido mažinti netesybų dydį, įvertino ir tai, kad būtent teismo iniciatyva buvo priteisti dienpinigiai. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės argumentai dėl įrodymų apie dienpinigių skaičiavimą jau yra įvertinti šioje nutartyje sprendžiant dienpinigių priteisimo klausimą ir minimi apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, sprendžiant dėl priteistų netesybų mažinimo. Apeliantei kitais argumentais nepagrindus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl teismo sprendimas dalyje dėl netesybų priteisimo paliekamas nepakeistas.
Dėl bylos procesinės baigties
Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam apeliacinio skundo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas pateikė įrodymus apie apeliacinėje instancijoje parirtas 500 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovės atsakovo naudai priteisiamos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovo O. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Liunetė“, juridinio asmens kodas 121707631, 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.