Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės, Martyno Galvičiaus ir Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. G. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

A. G. pripažintas recidyvistu.

Nuspręsta konfiskuoti iš A. G. 700 Eur valstybės naudai.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 31 d. ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. spalio 16 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis dalinio sudėjimo būdu, A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 31 d. ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. spalio 16 d. nuosprendžius.

R. S. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nuspręsta Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2024 m. rugsėjo 16 d. nutarimu R. S. skirtą rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas, prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. S. išteisinimo naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu tik dėl teismo sprendimo R. S. išteisinti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimo A. G. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį neginčija, taip pat neginčija ir teismo nustatytų faktinių aplinkybių, A. G. veikos kvalifikacijos bei už šią nusikalstamą veiką jam paskirtos bausmės, tuo tarpu nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu dėl jam paskirtos bausmės, tačiau neginčija nei nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nei nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma prokuroro ir nuteistojo A. G. apeliaciniais skundais, t. y. tik dėl R. S. išteisinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir dėl nuteistajam A. G. paskirtos bausmės.

Dėl A. G. apeliacinio skundo

Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir A. G. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo jam paskirtą bausmę sušvelninti, iš naujo subendrinant jam paskirtas bausmes.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, jog dėl asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad asmuo nusikalto būdamas recidyvistas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnių A. G. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad aptariamą nusikalstamą veiką A. G. padarė būdamas recidyvistas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Taigi, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas, pašalinant A. G. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Kitų nuteistojo A. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Nuteistasis A. G. išsituokęs, Sodros duomenimis, nuo 2024 m. birželio 19 d. vykdo individualią veiklą (t. 3, b. l. 138). Per paskutinius penkerius metus administracine tvarka buvo baustas net 36 kartus, tarp jų ir už smulkias vagystes, turi galiojančių administracinių nuobaudų, paskirtų baudų nemoka (t. 3, b. l. 140-185). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog nusikalstamą veiką, už kurios padarymą A. G. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė būdamas anksčiau teistas net 19 kartų, taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, be to, buvo nuteistas ir po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo. Naują nusikalstamą veiką, už kurios įvykdymą A. G. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė neišnykus teistumui bei praėjus kiek daugiau nei pusmečiui po to, kai 2024 m. sausio 15 d. buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikus laisvės atėmimo bausmę (t. 5, b. l. 38-64; t. 6, b. l. 65-94). Be to, apeliantas ne kartą buvo teistas užsienyje, taip pat buvo nuteistas ir po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. gegužės 21 d. ir 2026 m. birželio 9 d. nuosprendžiais nuteistas už svetimo turto vagystes (2026 m. birželio 9 d. nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs). Taip pat iš pažymos apie ankstesnius teistumus matyti, kad nuteistajam anksčiau paskirtomis bausmėmis bei taikytu bausmės vykdymo atidėjimu, lygtiniu paleidimu iš pataisos įstaigos anksčiau termino, įstatymo dėl amnestijos nuostatų taikymu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio normų, jis toliau darė tyčines nusikalstamas veikas. Šios paminėtos aplinkybės apie apelianto ankstesnius teistumus bei baustumus itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir patvirtina, jog jis linkęs daryti nusikalstamas veikas, nesilaikyti įstatymų.

Įvertinusi aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui (nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis), bei tai, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam parinko griežčiausią BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Skirti kitos rūšies bausmę nuteistajam nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, anksčiau nuteistajam taikytomis bausmėmis BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti.

Taip pat pirmosios instancijos teismas A. G. paskirtą bausmę pagrįstai subendrino su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 31 d. ir 2025 m. spalio 16 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, taikydamas BK 63 straipsnio 4, 9 dalių nuostatas ir prie griežčiausios Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 31 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos 4 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo švelnesnių bausmių dalis – 2 metus laisvės atėmimo iš 3 metų 5 mėnesių, paskirtos Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. spalio 16 d. nuosprendžiu, bei 1 metus laisvės atėmimo iš 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Taigi, teismas, subendrindamas bausmes pagal tris nuosprendžius (iš viso dėl 11 nusikalstamų veikų nuosavybei), nuteistajam A. G. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 7 metus laisvės atėmimo, kuri nėra aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo jos mažinti. Taikyti bausmių apėmimą, kaip apeliacinės instancijos teisme prašė nuteistojo A. G. gynėja advokatė, nėra pagrindo, nes apelianto įvykdytos nusikalstamos veikos nesudaro idealios nusikalstamų veikų sutapties, be to, A. G. padarytos nusikalstamos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą, t. y. nėra sąlygų, numatytų BK 63 straipsnio 5 dalyje. Dėl to pirmosios instancijos teismo taikytas bausmių subendrinimo būdas nekeičiamas ir A. G. paskirtos bausmės dydis nemažinamas, kaip to apeliaciniu skundu pageidauja nuteistasis, pažymint, jog į apelianto skunde nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta tiek parenkant bausmės rūšį, tiek ir parenkant bausmės dydį.

Taikyti nuteistojo A. G. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra teisinio pagrindo. Nors nuteistojo padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė savo dydžiu yra didesnė nei 4 metai laisvės atėmimo, todėl nėra net formalaus pagrindo svarstyti klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. G. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už jo padarytą nesunkų tyčinį nusikaltimą, bei paskirdamas galutinę subendrintą 7 metų laisvės atėmimo bausmę, BK 54, 61, 63 straipsnių nuostatų nepažeidė, todėl nuteistajam paskirta bausmė nekeičiama.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. nutartimi nuteistajam A. G. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Rita Roščenkovienė (t. 7, b. l. 17). Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. rugsėjo 2 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2026-08831 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 14.2.3. punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 133,33 Eur už nuteistajam A. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 7, b. l. 29-32).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama ne tik pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą, bet ir pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl R. S. nepagrįsto išteisinimo. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė nuteistojo A. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Atsižvelgusi į tai, jog byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis, nuteistojo A. G. apeliacinis skundas netenkinamas, taip pat įvertinusi ir tai, kad nors nuteistasis yra darbingas, tačiau jam paskirta galutinė subendrinta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra ilgalaikė, gynėjas nuteistajam A. G. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija valstybės patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau jų iš nuteistojo A. G. neišieško (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, taip pat ir prokuroras, teismui tik gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas išvadą dėl R. S. nekaltumo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį padarė atsietai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nevertindamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos, negretindamas įrodymų tarpusavyje, nenurodydamas motyvuotų išvadų, kodėl tiki vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmeta ar juos vertina kritiškai, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl R. S. kaltės pagal BK 189 straipsnio 1 dalį.

Prokuroras skundu prašo R. S. pripažinti kaltu padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Įstatymas įpareigoja būtent teismą nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, o teisinį įvertinimą teismas privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje.

R. S. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2024 m. rugsėjo 14 d., veikdamas kartu su A. G., realizavo A. G. pagrobtą 4 000 Eur vertės turtą.

Byloje nustatyta ir pats nuteistasis A. G. pirmosios instancijos teisme po to, kai jam pareikštas kaltinimas buvo pakeistas iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, jo veiksmus kvalifikuojant ne pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, pripažino pavogęs nukentėjusiajam V. Ž. priklausantį automobilį „Citroen“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. G. taip pat teigė, kad pavogtą automobilį jis nuvarė į R. S. nurodytą automobilių laužyną „A.“ ir už 700 Eur pardavė L. R., iš gautų pinigų 200 Eur ar kitokią sumą, kurios tiksliai nepamena, padavė R. S. dar jam padavė 50 Eur, jog perduotų kitam žmogui (t. 5, b. l. 131-132, 148-149). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. G. kaltės iš viso nepripažino, teigė, kad jis automobilio nevogė, o tik paprašytas R. S., tą automobilį nuvarė į laužyną ir automobilio pardavimą įformino savo vardu, už tai gavo 300 Eur (t. 4, b. l. 78-80). Akistatos su R. S. metu nuteistasis A. G. kaltės taip pat nepripažino (t. 4, b. l. 97-112). Vertinant nuteistojo A. G. parodymus, matyti, jog jie nėra nuoseklūs, iš pradžių kaltės dėl automobilio vagystės nepripažinęs, vėliau nuteistasis savo kaltę pripažino visiškai, todėl nuteistojo A. G. parodymais tikima tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais.

Įvertinus tai, kad R. S. viso proceso metu iš esmės nuosekliai nurodė automobilio pardavimo aplinkybes, jog jis skambino ir klausė dėl automobilio pirkimo, siuntė automobilio fotonuotraukas liudytojui L. R., derino kitas automobilio perleidimo detales, kartu su nuteistuoju A. G. vyko pas automobilio pirkėją L. R., bei patvirtino supratęs, kad A. G. L. R. ketina parduoti pavogtą automobilį, tačiau nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, jog nutrauktų neteisėtus veiksmus (t. y. nenutraukė kelionės į automobilių laužyną, neperspėjo L. R. apie tai, kad jam parduodamas automobilis yra vogtas), bet, priešingai, suorganizavęs automobilio pardavimą, savo neveikimu pritarė A. G. daromiems neteisėtiems veiksmams, o po pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo gavo ir dalį už parduotą automobilį sumokėtų pinigų, daroma išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog R. S. atliko objektyviuosius BK 189 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytus veiksmus – realizavo nusikalstamu būdu A. G. įgytą svetimą turtą, ir šiuos veiksmus jis atliko veikdamas tiesiogine tyčia, žinodamas ir suprasdamas, jog automobilis yra vogtas. Ta aplinkybė, kad pats R. S. A. G. pagrobtu automobiliu nedisponavo, t. y. jam šis automobilis nebuvo perleistas, jis jo nevairavo, savo vardu nesudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutarties su L. R., nepaneigia R. S. kaltės įvykdžius nusikaltimą, suradus pirkėją, suderinus automobilio pardavimo sąlygas, kartu vykus pas automobilio pirkėją, ir tokiu būdu realizavus nuteistojo A. G. pagrobtą 4000 Eur vertės turtą. Tuo pačiu pažymėtina, jog įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka, jog nagrinėtinu atveju, bylos duomenimis nustatyta, kad R. S. turėjo bendrą supratimą apie A. G. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą automobilio gavimo būdą, R. S., pažinodamas A. G., žinodamas tai, jog jis ne kartą teistas, neseniai išėjęs iš įkalinimo įstaigos, aiškiai galėjo suprasti, kad tokio turto, t. y. 4000 Eur vertės automobilio, A. G. nebūtų galėjęs įgyti. Be to, ir pats A. G. R. S. sakė: „Ne durnas esi, pats supranti, iš kur ji yra“. Tokių duomenų analizė rodo, jog aptartas aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino selektyviai, nevertindamas aplinkybių visumos, ir taip padarė nepagrįstą bei neteisingą išvadą dėl R. S. nekaltumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. S., veikdamas kartu su A. G., žinodamas, jog turtas gautas nusikalstamu būdu, realizavo A. G. pagrobtą krovininį automobilį „Citroen“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurio vertė 4 000 Eur vertės. Dėl to tokie R. S. veiksmai atitinka BK 189 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą nusikalstamą veiką. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl R. S. išteisinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį naikinama ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas), pripažįstant, kad:

R. S. 2024 m. rugsėjo 14 d., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 15.47 val., A. G. laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 14 d. 9.30 val. iki 2024 m. rugsėjo 14 d. 15.47 val. (duomenys neskelbtini) g., ties pastatu, pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobus stovėjusį 4 000 Eur vertės krovininį automobilį „Citroen Jumper“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o jam, t. y. R. S., žinant, kad šis automobilis yra gautas nusikalstamu būdu, jis, toliau veikdamas kartu su A. G., abu kartu turėdami tikslą realizuoti šį nusikalstamu būdu gautą automobilį, jis (R. S.) susisiekė su UAB „A.“ vadovu L. R. dėl automobilio pardavimo, ir jiems abiem kartu toliau naudojantis neteisėtai užvaldytu krovininiu automobiliu, A. G. jį vairuojant iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini) esantį automobilių laužyną UAB „A.“, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2024 m. rugsėjo 14 d., apie 16 val. adresu: (duomenys neskelbtini), krovininį automobilį „Citroen Jumper“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė už 700 Eur L. R., tokiu būdu, veikdamas kartu su A. G., realizavo 4 000 Eur vertės nusikalstamu būdu gautą turtą.

Tokie R. S. veiksmai kvalifikuojami pagal BK 189 straipsnio 1 dalį.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo, pripažinus R. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje, jam skirti 50 parų arešto bausmę.

BK 41 straipsnis numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė yra prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

R. S., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), nusikalstama veika baigta. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. R. S. išsituokęs, Sodros duomenimis, nuo 2024 m. vasario 1 d. niekur oficialiai nedirba (t. 3, b. l. 1-2). Iš bylos matyti, kad per paskutinius penkerius metus R. S. administracine tvarka buvo baustas net 18 kartų, taip pat ir už nusižengimus nuosavybei, turi galiojančių administracinių nuobaudų, paskirtų baudų nemoka (t. 4, b. l. 4-26). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad R. S. iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos įvykdymo buvo teistas 10 kartų, taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, be to, buvo nuteistas ir po BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo (t. 4, b. l. 28-48; t. 6, b. l. 118-136). Naują nusikalstamą veiką R. S. įvykdė neišnykus teistumui bei praėjus kiek daugiau nei vienam mėnesiui po to, kai 2024 m. liepos 26 d. buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikus paskirtą bausmę. Iš pažymos apie R. S. teistumus matyti, kad R. S. anksčiau taikytomis bausmėmis (viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu, laisvės atėmimu), ne kartą taikytu lygtiniu paleidimu iš pataisos įstaigos anksčiau termino, bausmės vykdymo atidėjimu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti. Šios paminėtos aplinkybės apie apelianto ankstesnius teistumus bei baustumus itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir patvirtina, jog jis linkęs daryti nusikalstamas veikas, nesilaikyti įstatymų, išvadų dėl savo elgesio nedaro.

Įvertinusi aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui (nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis), bei tai, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, jog BK 41 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti R. S. paskyrus prokuroro siūlomą BK 189 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. BK 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto. Esant nustatytai vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas ir anksčiau aptartas aplinkybes, daroma išvada, jog R. S. už jo padarytą tyčinį nusikaltimą skirtina arešto bausmė, kuri savo dydžiu būtų šiek tiek mažesnė nei arešto, skiriamo už nusikaltimo įvykdymą, vidurkis.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo R. S. paskirtą bausmę subendrinti su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 15 d. nuosprendžiu paskirta arešto bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir R. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – areštą 60 parų. Šis prokuroro prašymas tenkinamas iš dalies. Iš Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 15 d. nuosprendžio (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) matyti, kad šiuo nuosprendžiu R. S. buvo pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 178 straipsnio 5 dalyje, įvykdymo, dėl to jam buvo paskirta 30 parų arešto bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, buvo atidėtas 6 mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą, tačiau Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. birželio 13 d. nutartimi R. S. buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir jis pasiųstas atlikti nuosprendžiu paskirtą 30 parų arešto bausmę, kurią nuteistasis atliko laikotarpiu nuo 2025-09-05 iki 2025-10-03, kai buvo paleistas iš bausmės atlikimo vietos.

Atsižvelgiant į tai, kad R. S. naują nusikalstamą veiką, už kurios padarymą jis teisiamas šioje byloje, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis, įvykdė iki Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 15 d. nuosprendžio priėmimo, R. S. už BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą naujai skiriama bausmė – 50 parų areštas subendrinama su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, taikant BK 63 straipsnio nuostatas. Nors prokuroras prašo bausmes subendrinti taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad R. S. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims pagal BK 10 straipsnį, t. y. BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijai, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 15 d. nuosprendžiu R. S. buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 178 straipsnio 5 dalyje, padarymą, R. S. paskirtos bausmės bendrinamos taikant ne dalinį bausmių sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 4 dalis), bet apėmimą, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Taip pat, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, R. S. į paskirtos subendrintos bausmės laiką įskaitytina bausmė, atlikta pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 15 d. nuosprendį.

Atidėti R. S. paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo. Nors R. S. nuteistas už apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą, jam paskirta arešto bausmė, tačiau pagal BK 75 straipsnio 5 dalį arešto bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus bausmės atlikimo, jog pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Be to, pažymėtina, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021 ir kt.).

Šiuo atveju nustatyta, kad nuteistasis R. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje, įvykdė neišnykus teistumui bei praėjus kiek daugiau nei vienam mėnesiui po to, kai 2024 m. liepos 26 d. jis buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikus arešto bausmę. Be to, iš pažymos apie ankstesnius R. S. teistumus matyti, jog jis anksčiau, t. y. iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos įvykdymo, buvo teistas 10 kartų, taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, be to, buvo nuteistas ir po BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, jam buvo taikytos švelnesnės bausmės, ne kartą taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau išvadų iš šių ankstesnių teistumų R. S. nepadarė, jis toliau vykdė nusikalstamas veikas, nesilaikė ir anksčiau taikyto bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, todėl bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas, ir jis pasiųstas realiai atlikti jam paskirtą bausmę.

Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes, taip pat ir duomenis, neigiamai charakterizuojančius nuteistąjį, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo manyti, kad R. S. paskirtos bausmės tikslai (sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą) gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti R. S. skirtinos arešto bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. nutartimi R. S. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys (t. 7, b. l. 17). Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. rugsėjo 1 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2026-08755 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių“ 6 punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 252,08 Eur už R. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 7, b. l. 24-26).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama ne tik pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl nepagrįsto R. S. išteisinimo, bet ir pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą.

Bylą išnagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė nuteistojo A. G. apeliacinio skundo netenkinti, prokuroro apeliacinį skundą dėl nepagrįsto R. S. išteisinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį tenkinti bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. S. išteisinimo ir R. S. nuteisti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Gynėjas R. S. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, tačiau pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nes gynėjo, kaip ir prokuroro, dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija valstybės patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau jų iš nuteistojo R. S. neišieško (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Atmesti nuteistojo A. G. apeliacinį skundą.

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

R. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, R. S. paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 15 d. nuosprendžiu paskirta 30 parų arešto bausme, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir R. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 50 (penkiasdešimties) parų areštą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į R. S. paskirtą bausmę įskaityti bausmę, atliktą pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 15 d. nuosprendį.

Arešto bausmę paskirti atlikti Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjime.

Arešto bausmės pradžią skaičiuoti nuo R. S. atvykimo į arešto bausmės atlikimo vietą arba nuo jo faktinio sulaikymo vykdant nuosprendį, jeigu to prireiktų.

Išaiškinti nuteistajam R. S., kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 24 straipsnio 3 dalimi, nuteistieji, kuriems paskirtas areštas, kai suėmimas nevykdomas, ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo atvykti atlikti arešto bausmės į jiems parinktą šios bausmės atlikimo vietą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 24 straipsnio 4 dalį, nuteistasis, dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, negalintis nustatytu laiku atvykti į arešto bausmės atlikimo vietą, privalo iki šio straipsnio 3 dalyje nustatyto termino pabaigos apie tai pranešti laisvės atėmimo vietų įstaigai ((duomenys neskelbtini) kalėjimo administracijai, esančiai (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini)) ir susiderinti su ja atvykimo atlikti arešto bausmės datą.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam A. G. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš nuteistojo A. G. valstybės naudai 133,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nepriteisti iš nuteistojo R. S. valstybės naudai 252,08 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.