Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, e3K-3-118-933/2026

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-05
Bylos Nr.: e3K-3-118-933/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00584-2024-0
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Kasacinė instancija

Teisėjai: Algirdas Taminskas (pirm.), Jūratė Varanauskaitė, Irmantas Šulcas (pran.)
Ieškovas: R. B.
Atsakovas: UAB „Kauno Arena“, V. P., I. B.
Trečiasis asmuo: UAB „Žalgiris ventures“, UAB „Combo United Service“, Uždaroji akcinė bendrovė "MUZIKOS TURAS"

Kategorijos

2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
2.7.4.4Prekės ženklo savininko teisių gynimas
3.2.4.11Įrodymų vertinimas

Civilinė byla Nr. e3K-3-118-933/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00584-2024-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.7.4.4; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 5 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco (pranešėjo), Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininko) ir Jūratės Varanauskaitės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kauno arena“, V. P., I. B. dėl prekių ženklų „HIPERBOLĖ“ neteisėto naudojimo, baudos priteisimo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Combo United Service“, uždaroji akcinė bendrovė „Muzikos turas“, uždaroji akcinė bendrovė „Žalgiris ventures“, R. K., ir pagal atsakovų V. P. ir I. B. priešieškinį ieškovui R. B. dėl baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prekių ženklų bendraturčių (bendrasavininkų) teisių įgyvendinimą, aiškinimo ir taikymo, sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo.

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Kauno arena“, V. P. ir I. B. dėl baudos ir nuostolių atlyginimo, prašydamas priteisti iš atsakovo V. P. 40 000 Eur baudą, iš atsakovo I. B. – 40 000 Eur baudą, solidariai priteisti iš V. P., I. B. ir UAB „Kauno arena“ ieškovui padarytos žalos atlyginimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas kitoje byloje taip pat pareiškė reikalavimus atsakovams V. P. ir I. B. dėl prekių ženklų „HIPERBOLĖ“ neteisėto naudojimo, baudos priteisimo, prašydamas priteisti iš atsakovų po 50 000 Eur baudą, dėl to, kad atsakovai neteisėtai be ieškovo sutikimo suorganizavo koncertus 2025 m. kovo 7 d. – balandžio 4 d. Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2025 m. birželio 17 d. nutartimi nuspręsta sujungti nurodytas civilines bylas (civilinę bylą Nr. e2-2187-864/2025 prijungti prie civilinės bylos Nr. e2-871-794/2025).

Ieškovas pažymėjo, kad dėl prekių ženklų „HIPERBOLĖ“ (grafinio ženklo reg. Nr. 36920, žodinio ženklo reg. Nr. 79575) naudojimo koncertuose pavadinimu „Hiperbolės“ legendos grįžta“ nebuvo gautas ieškovo, kaip vieno iš šių prekių ženklų savininkų (bendraturčių), sutikimas.

2018 m. kovo 22 d. M. G. teisių perdavimo sutartimi perdavė savo vardu registruotas teises į prekių ženklą „HIPERBOLĖ“ (reg. Nr. 36920) V. P., I. B. bei R. B., šie tą pačią dieną, t. y. 2018 m. kovo 22 d., pasirašė bendros nuosavybės teisės į prekių ženklą sutartį (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutarties 1.1 papunktį, šalys susitarė, kad kiekvienai iš šalių priklauso 1/3 dalis nuosavybės teisių į prekių ženklą „HIPERBOLĖ“, reg. Nr. 36920, registruotą 9 klasės prekėms ,,garso įrašai“ bei 41 klasės paslaugoms ,,estrados artistų paslaugos, video filmų gamyba, garso įrašų montavimas, informacija apie poilsio ir pramogų renginius, įrašų studijų paslaugos, kino filmų kūrimas (gaminimas), klubai (pramogos ar švietimas), knygų leidyba, pramogų ar mokomųjų konkursų rengimas, pramoginių renginių kūrimas, garso aparatūros nuoma, scenaristų paslaugos“ žymėti. Sutarties 1.2 papunktyje taip pat buvo nurodyta, kad „visi kiti prekių ženklai su žodžiu „HIPERBOLĖ“, nepriklausomai nuo prekių ir paslaugų, jeigu tokie būtų, bus registruojami visų Sutarties šalių vardu ir jiems bus taikomos visos šios Sutarties nuostatos, išskyrus jeigu šalys susitartų kitaip“. 2018 m. spalio 11 d. Sutarties šalių buvo registruotas žodinis prekių ženklas „HIPERBOLĖ“, reg. Nr. 79575, 9 klasės prekėms „garso ar vaizdo įrašymo, perdavimo ar atkūrimo aparatūra; magnetinės duomenų laikmenos, įrašų diskai; kompaktiniai diskai, universalieji skaitmeniniai (DVD) diskai ir kitos skaitmeninės įrašų laikmenos“ ir 41 klasės paslaugoms „pramogų paslaugos; sportinė ir kultūrinė veikla; kultūros ar mokomųjų parodų rengimas; garso įrašų montavimas; CD, DVD įrašų leidyba; vaizdo ir garso įrašų nuoma; įrašų studijų paslaugos; koncertų rengimas ir vedimas; muzikos kūrimas; muzikos komponavimo paslaugos; pramoginių rodinių (šou) rengimas; scenarijų rašymas; radijo ir televizijos programų rengimas; informacija apie poilsio ir pramogų renginius; tiesioginis muzikos pateikimas per kompiuterių tinklą (ne parsisiunčiamosios); vaizdajuosčių įrašymas“.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, pagrindinė Sutarties sąlyga buvo ta, kad naudoti prekių ženklą bus galima tik bendraturčiams bendru sutarimu ir nė vienas vienasmeniškai negalės neteisėtai naudotis be kitų bendraturčių sutikimo prekių ženklo vardu, reputacija, pavadinimu ar pan. Visi ginčo prekių ženklų bendraturčiai noriai sutiko įtraukti tokią sąlygą į Sutartį. Tuo tikslu Sutarties 2.1 papunktyje nustatyta, kad visi sprendimai dėl prekių ženklo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo turi būti sprendžiami tik visų šalių bendru sutarimu. Sutarties 2.5 papunktis įtvirtina, kad pažeidusi įsipareigojimus šalis atlygins kitoms šalims nuostolius ir sumokės po 10 000 Eur baudą už kiekvieno pažeidimo atvejį.

Atsakovai V. P. ir I. B. priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo

Atsiliepimas

atsakovams po 10 000 Eur baudą. Nurodė, kad ieškovas trukdė ir siekia trukdyti atsakovams įgyvendinti jų teises pagal Sutartį, veikė prieš atsakovų interesus koncertinio turo „Hiperbolės“ legendos grįžta“ metu. Atsakovai koncertinį turą traktuoja kaip vieną renginį, tad nepriklausomai nuo to, kiek koncertų vyko turo metu, vertina, kad ieškovas atliko vieną pažeidimo atvejį kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu, todėl kiekvienas iš atsakovų įgyja teisę reikšti reikalavimą dėl 10 000 Eur baudos priteisimo iš ieškovo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimu nusprendė ieškovo R. B. reikalavimus dėl ieškinio pagrindo atmesti, atsakovų V. P. ir

I. B. priešieškinį atmesti, bylą sustabdyti iki teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo įsiteisėjimo.

Teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, atsakovų ir trečiojo asmens R. K. paaiškinimais, nustatė, kad, nusprendus pažymėti grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-metį, ieškovas buvo ne kartą apie tai informuotas ir jam buvo siūloma prisidėti prie organizuojamo koncertinio turo. Šias aplinkybes patvirtino ir pats ieškovas, nurodydamas, kad pokalbiai vyko 2023 m. (vyko telefoniniai pokalbiai 2023 metų birželio ir liepos mėnesiais, buvo ir gyvi susitikimai, gauti laiškai).

Tiek atsakovų, tiek trečiojo asmens R. K. paaiškinimų, tiek dalies paties ieškovo paaiškinimų pagrindu teismas nusprendė, kad ieškovas atsisakė dalyvauti atsakovų V. P. ir I. B. organizuojamuose koncertuose. Ši išvada grįsta ir tuo, kad 2025 m. birželio 4 d. ir rugpjūčio 28 d. teismo posėdžio metu ieškovas nedviprasmiškai pareiškė, jog nenorėjo dalyvauti koncertinėje veikloje, nes „nenorėjo nieko mesti“ (turėjo savo verslą), nenorėjo koncertuoti ir dėl to, kad nedalyvaus grupės lyderis M. G., ir dėl sveikatos būklės. Ieškovas teigė, kad koncertai gali būti rengiami tik tuo atveju, jei dalyvauja visi grupės nariai, kitu atveju jis koncertuoti nenorintis.

Teismas vertino, kad aplinkybę, jog ieškovas ne tik nebendradarbiavo, bet ir ilgą laiką neprieštaravo ginčo prekių ženklų naudojimui koncertų metu, patvirtina ieškovo elgesys po Sutarties sudarymo – nuo 2018 m. kovo 22 d. iki pat 2024 m. vasario 26 d. ieškovas nereiškė pretenzijų dėl ginčo prekių ženklų naudojimo koncertų metu, nors ilgą laiką buvo vykdomi įvairūs (mažesnėse koncertų salėse) koncertai ieškovui nedalyvaujant.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, prekių ženklų „HIPERBOLĖ“ naudojimas galimas tik tada, jei yra bendras šių prekių ženklų bendraturčių susitarimas. Vis dėlto teismas pabrėžė, kad Sutartyje nėra detalizuota ir susitarta dėl Sutarties šalių teisių, kai vienas iš prekių ženklų bendraturčių nebendradarbiauja. Teismo vertinimu, ieškovo pateiktas sutartinių nuostatų (Sutarties 2.1 papunkčio) aiškinimas ne tik tiesiogiai neatsispindi Sutarties tekste, bet ir sistemiškai nėra suderinamas su kitomis sutartinėmis sąlygomis, ypač Sutarties 2.5 papunkčiu. Kaip pabrėžė atsakovai, pagrindinis ginčo Sutarties tikslas buvo apsaugoti prekių ženklus nuo trečiųjų asmenų, o ne nuo pačių grupės narių.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad UAB „Kauno arena“ sudarė sutartį su UAB „Muzikos turas“, atstovaujama atsakovo V. P. Šioje sutartyje patvirtinta, kad atlikėjui priklauso „HIPERBOLĖ“ prekių ženklai. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad UAB „Kauno arena“, kaip renginio organizatorė, veikė neteisėtai, kadangi vienas iš ginčo prekių ženklų savininkų suteikė sutikimą juos naudoti. Teismo vertinimu, minėtoje sutartyje įtvirtinta nuostata (patvirtinimas dėl teisėto prekių ženklų naudojimo) pagrindžia, kad atsakovė UAB „Kauno arena“ veikė apdairiai, rūpestingai ir domėjosi, kam priklauso ginčo prekių ženklai. UAB „Kauno arena“ ir atsakovų sudarytų sutarčių turinys patvirtina, kad atsakovė UAB „Kauno arena“, kaip renginio organizatorė, buvo išskirtinai atsakinga tik už techninio ir organizacinio pobūdžio darbus (sutarties 1.3–3.6 papunkčiai), o UAB „Muzikos turas“ įsipareigojo užtikrinti teisėtą ir kokybišką koncertinės programos turinį, nepažeisdama trečiųjų asmenų teisių (sutarties 1.2–2.4 papunkčiai).

Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nepagrindė atsakovės UAB „Kauno arena“ pareigos tikrinti informaciją. Ieškovas neneigė, kad Sutartis, kuri buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovų, nebuvo išviešinta viešuose registruose, taigi, negalėjo būti žinoma atsakovei UAB „Kauno arena“. Be to, Sutartis taikoma tik jos šalims, todėl UAB „Kauno arena“ nėra įpareigota laikytis šios sutarties nuostatų. UAB „Kauno arena“ veikė pagal turimą informaciją ir V. P. pateiktas garantijas, todėl pagrįstai tikėjosi, kad prekių ženklų naudojimas yra teisėtas. Atsakovė neprivalėjo domėtis, kokie konkretūs papildomi susitarimai buvo tarp bendraturčių. Dėl to atsakovė nėra atsakinga už teisių į prekių ženklus pažeidimus. UAB „Kauno arena“ iš esmės yra tik organizacinio pobūdžio tarpinių paslaugų teikėja, sudaranti sąlygas įvykti koncertinei programai, todėl nėra pagrindo jai taikyti civilinę atsakomybę.

Vertindamas atsakovų V. P. ir I. B. priešieškinio reikalavimus, teismas pabrėžė, kad šalių sudarytos Sutarties 2.5 papunktis įtvirtina nuostatą, įgalinančią vienos Sutarties šalies teisę reikalauti baudos iš kitos Sutarties šalies tik tuo atveju, kai pažeidžiama Sutartis ir (ar) kita šalis tyčiniu veikimu prieš Sutarties šalių interesus trukdo įgyvendinti teises pagal Sutartį. Atsakovai nenurodė, kaip pasireiškė ieškovo veiksmai, pažeidžiantys šalių sudarytą Sutartį.

Šalies argumentai

Teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovas turi kitą nuomonę, reiškia pretenzijas ir (ar) vėliau kreipėsi į teismą dėl tariamai pažeistų teisių gynimo, nesudaro pagrindo konstatuoti Sutarties pažeidimo fakto. Be to, byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtino, kad ieškovo veiksmai sutrukdė atsakovams įgyvendinti jų teises, kurias suteikia šalių Sutartis. Priešingai, byloje nustatyta, kad, nepriklausomai nuo ieškovo sutikimo (nesutikimo), buvo sėkmingai organizuojami koncertai, todėl teismas atsakovų priešieškinį atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2026 m. sausio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą dėl ieškinio pagrindo paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad nors ieškovas bando visiškai atskirti atsakovų – ginčo prekių ženklų teisėtų savininkų V. P. ir I. B. – teisę koncertuoti nuo teisės naudoti prekių ženklus, vertintina, kad didžioji dalis visuomenės, besidominčios muzika, šiuos prekių ženklus būtent ir tapatina su grupės „Hiperbolė“ muzikine veikla ir jos nariais. Ieškovo argumentas, kad V. P. ir I. B. galėjo surengti koncertus vien tik savo vardu, yra nepagrįstas, juolab kad koncertą surengė nors ir ne visa grupė, tačiau dalis grupės narių, t. y. grupės „Hiperbolė“ nariai, taip pat buvęs grupės narys A. Š., kuris neturėjo nuosavybės teisės į ginčo prekių ženklus, bet jis buvo muzikinės grupės „Hiperbolė“ muzikantas (būgnininkas, pritariamasis balsas). Todėl teigti, kad jis neturėjo teisės groti kartu su V. P. ir I. B. koncertuose, skirtuose grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-mečiui paminėti, būtų neteisinga.

Kolegija taip pat pažymėjo, kad dar koncertų planavimo stadijoje ieškovas įvairiais būdais ir informavimo priemonėmis buvo skatinamas dalyvauti koncertinėje veikloje, tačiau atsisakė dėl asmeninių ir (ar) kitokių priežasčių. Iš bylos šalių, apklaustų liudytojų paaiškinimų bei procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių yra akivaizdu, kad ieškovui negalėjo būti nesuprantama, jog koncertai buvo rengiami muzikos grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-mečiui paminėti. Ieškovui turėjo būti žinoma ir suprantama, kad muzikos grupės „Hiperbolė“ jubiliejaus proga nebus rengiamas asmeninis V. P. ir I. B. koncertas. Aiškaus nesutikimo su šiomis aplinkybėmis ieškovas nepateikė, pretenzijų dėl koncertų nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime teisingai pažymėjo, kad nenoras koncertuoti ir akivaizdaus nesutikimo nepateikimas negali trukdyti kitiems atsakovams – prekių ženklų bendraturčiams – vykdyti veiklos ir naudoti prekių ženklus.

Kolegijos vertinimu, Sutarties sudarymo aplinkybės, jos vykdymas bei visų Sutarties nuostatų nuoseklumas patvirtino šalių valią dėl bendro sprendimų priėmimo naudojant ginčo prekių ženklus, tačiau Sutarties nuostatos nepatvirtino ir neįtvirtino išskirtinai vienbalsio sprendimų priėmimo. Prekių ženklų savininko teisė į prekių ženklus nėra absoliuti. Kitaip sakant, jei prekių ženklų savininko teisė uždrausti naudoti prekių ženklus pažeidžia kito savininko teises, toks draudimas yra neteisėtas. Prekių ženklų savininko teisės yra ginamos tik tais atvejais, kai pats prekių ženklų savininkas nepiktnaudžiauja turimomis teisėmis ir nesiekia nepagrįstai apriboti kitų savininkų turimų teisių į prekių ženklus. Be to, Sutartyje nėra nustatyta tvarka, ką turėtų daryti kitos Sutarties šalys tuo atveju, jei viena iš šalių pareiškia nesutikimą, pretenziją arba draudimą naudoti prekių ženklus arba tiesiog nebendradarbiauja nurodytoje srityje, elgiasi pasyviai, pan.

Iš šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu bei argumentų, išdėstytų procesiniuose dokumentuose, kolegija nustatė, kad atsakovė UAB „Kauno arena“ turėjo V. P. patvirtinimą, jog jis turi intelektinės nuosavybės teises į ginčo prekių ženklus ir jų naudojimą. Be to, kolegija pabrėžė, kad ieškovo ir atsakovų sudarytos Sutarties nuostatos nepatvirtino ir neįtvirtino vienbalsio sprendimų priėmimo. Ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymo, kuris pagrįstų, kad atsakovei UAB „Kauno arena“ buvo žinoma ir suprantama, jog ginčo prekių ženklai yra naudojami neteisėtai. Pats ieškovas patvirtino, kad dalyvauti koncertuose „Hiperbolės“ legendos grįžta“ neketino (nes koncertuose nedalyvaus M. G.), todėl neaišku, kokiu pagrindu atsakovė turėjo kreiptis į ieškovą ir atskirai gauti jo sutikimą naudoti prekių ženklus muzikos grupės „Hiperbolė“ koncertiniam turui reklamuoti.

Galiausiai, kolegija atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad atsakovų ir ieškovo sudarytos Sutarties tekstas išviešintas nebuvo. Todėl, kolegijos vertinimu, atsakovė negalėjo žinoti, koks susitarimas buvo sudarytas tarp prekių ženklų savininkų. Atsakovės UAB „Kauno arena“ vaidmuo organizuojant koncertus buvo išskirtinai organizacinio pobūdžio – ji iš esmės turėjo tik suteikti atlikėjams sceną, užtikrinti renginio saugumą ir pasirūpinti atsakovų sceniniu įvaizdžiu. Atsižvelgdama į tai, kolegija nusprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovės UAB „Kauno arena“ civilinės atsakomybės sąlygų dėl neteisėto prekių ženklų naudojimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. sausio 6 d. nutarties dalį, patenkinant ieškovo reikalavimus dėl ieškinio pagrindo, kitas procesinių sprendimų dalis dėl atsakovų priešieškinio atmetimo palikti nepakeistas, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 14 straipsnio 2 dalį, spręsdami, kad neva prekių ženklo bendraturčio teisė uždrausti naudoti prekių ženklą pažeidžia kito bendraturčio teises.

Prekių ženklų bendraturčių vidiniams santykiams pagal analogiją turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalis. Visi registruoti prekių ženklų bendraturčiai turėtų būti lygiateisiai savininkai ir turėti tokias pačias teises drausti ar leisti naudoti prekių ženklus ir gauti pajamas iš prekių ženklų komercinio naudojimo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami materialiosios teisės normas, proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos sutarčių aiškinimo praktikos, nepagrįstai nusprendė, kad Sutarties nuostatos nepatvirtino ir neįtvirtino išskirtinai vienbalsio sprendimų priėmimo. Pažymėtina, kad pagal Sutartį visi sprendimai dėl prekių ženklų turėtų būti sprendžiami bendru sutarimu (reiškiančiu vienbalsį sprendimų priėmimą dėl teisių į prekių ženklus įgyvendinimo). Ieškovas, kaip bendraturtis, nesuteikė leidimo naudoti prekių ženklų, todėl bendro sutarimo dėl šių ženklų naudojimo nebuvo. Naudojant prekių ženklus buvo pažeistos ieškovo, kaip prekių ženklų bendraturčio, teisės.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi klaidinga prielaida, kad neva užtenka nors vieno registruoto prekių ženklų bendraturčio sutikimo, nepagrįstai nusprendė, jog byloje nepateikta įrodymo, kuris pagrįstų, kad atsakovei UAB „Kauno arena“ buvo žinoma ir suprantama, kad ginčo prekių ženklai yra naudojami neteisėtai. Atsakovė UAB „Kauno arena“ privalėjo įrodyti, kad turėjo teisę naudoti prekių ženklus, tačiau to neįrodė.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Kauno arena“ ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Žalgiris ventures“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai konstatavo, kad vieno iš prekių ženklų bendraturčių nesutikimas savaime nesukuria absoliutaus draudimo kitiems bendraturčiams naudoti ženklus. Teisių į prekių ženklus įgyvendinimas nėra absoliutus ir turi būti derinamas su kitų asmenų teisėmis bei pačios subjektinės teisės paskirtimi. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovų vykdytas prekių ženklų naudojimas pažeidė jų funkcijas, klaidino vartotojus ar kitaip pažeidė ieškovo, kaip bendraturčio, teises. Ieškovo siekis uždrausti kitiems bendraturčiams naudoti prekių ženklus pagrįstai buvo įvertintas ne kaip teisėtas nuosavybės gynimas, bet kaip neproporcingas ir su prekių ženklų paskirtimi nesuderinamas teisių įgyvendinimas.

Sistemiškai aiškinant PŽĮ nuostatas kartu su CK įtvirtintais sąžiningumo, protingumo bei draudimo piktnaudžiauti teise principais, darytina išvada, kad net ir formaliai teisėtas subjektinės teisės įgyvendinimas negali būti ginamas tais atvejais, kai juo nepagrįstai paneigiamos kitų asmenų teisės ar nukrypstama nuo pačios subjektinės teisės paskirties. Vien aplinkybė, kad ieškovas siekė remtis savo, kaip prekių ženklų bendraturčio, teisėmis, savaime nereiškia, jog toks teisių įgyvendinimas negalėjo būti vertinamas atsižvelgiant į CK 1.137 straipsnyje įtvirtintą draudimą piktnaudžiauti teise.

PŽĮ 18 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad prekių ženklo savininkas negali uždrausti naudoti ženklo tais atvejais, kai jis naudojamas siekiant identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to ženklo savininkui. Nagrinėjamu atveju prekių ženklai buvo naudojami būtent tokiu tikslu – identifikuoti koncertų turinį, nurodyti jų ryšį su muzikine grupe „Hiperbolė“, jos repertuaru ir pačiais grupės nariais, dalyvavusiais koncertuose. Todėl nėra pagrindo drausti bendraturčiams naudoti jiems priklausantį prekių ženklą – muzikinės grupės pavadinimą – koncertuose, kuriuose atliekamos šios grupės dainos ir dalyvauja patys grupės nariai. Priešingas aiškinimas reikštų, kad vienas iš bendraturčių galėtų faktiškai monopolizuoti bendrai jiems priklausančius prekių ženklus ir panaikinti kitų bendraturčių galimybę juos naudoti net tais atvejais, kai toks naudojimas visiškai atitinka prekių ženklų funkcijas.

Ieškovo argumentai dėl CK 4.75 straipsnio taikymo pagal analogiją nepaneigia skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Net ir ginčo situacijai taikant CK 4.75 straipsnyje įtvirtintus principus, teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovų vykdytas ginčo prekių ženklų naudojimas nepažeidė ieškovo interesų ir šalių sudarytos Sutarties. CK 4.75 straipsnyje nenustatyta, kad vien subjektyvus vieno bendraturčio nesutikimas automatiškai panaikina kitų bendraturčių teisę naudoti bendrą objektą. Be to, pažymėtina ir tai, kad nenaudojamas prekių ženklas gali netekti teisinės apsaugos (PŽĮ 23 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovo siūlomas modelis, pagal kurį vieno bendraturčio nesutikimas galėtų faktiškai sustabdyti prekių ženklo naudojimą, prieštarautų pačiai prekių ženklo, kaip intelektinės nuosavybės objekto, prigimčiai ir paskirčiai, galėtų lemti teisinės apsaugos praradimą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad Sutarties 2.1 papunktis nesuteikia bendraturčiui absoliučios veto teisės dėl prekių ženklų naudojimo, o ieškovo aiškinimą paneigia byloje esantys įrodymai ir faktinis šalių elgesys. Nors Sutarties 2.1 papunktyje vartojama formuluotė dėl bendro sutarimo, ši nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti vienam bendraturčiui absoliučią ir jokiomis sąlygomis neribojamą veto teisę, leidžiančią be objektyvaus pagrindo paneigti kitų (daugumos (2/3)) bendraturčių teisę naudoti jiems taip pat priklausančius prekių ženklus. Priešingas aiškinimas reikštų, kad Sutarties 2.1 papunktis būtų taikomas kaip priemonė vienam bendraturčiui visiškai apriboti kitų bendraturčių teisių įgyvendinimą. Toks aiškinimas neatitiktų nei Sutarties esmės, nei prekių ženklų paskirties, nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Sutarties 1.1, 2.1 ir 2.5 papunkčių tikslas, vertinant juos sistemiškai ir atsižvelgiant į faktinį šalių elgesį po Sutarties sudarymo, buvo užtikrinti prekių ženklų apsaugą nuo neteisėto trečiųjų asmenų, nesusijusių su grupe „Hiperbolė“, naudojimo, o ne sukurti priemonę vieniems bendraturčiams visiškai apriboti kitų bendraturčių teisę naudoti prekių ženklus pagal jų tiesioginę paskirtį – koncertinei veiklai, kurioje dalyvauja tikrieji grupės nariai.

Tikrasis šalių elgesys po Sutarties sudarymo paneigia ieškovo poziciją, kad šalys visais atvejais Sutarties 2.1 punktą suprato kaip absoliutų draudimą naudoti ginčo prekių ženklus be atskiro kiekvieno bendraturčio formalaus sutikimo. Sutarties nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai ir taip, kad jos paneigtų ginčo prekių ženklo, kaip muzikinės grupės pavadinimo, naudojimą pagal tiesioginę paskirtį. Net jeigu Sutarties šalys siekė derinti sprendimus dėl prekių ženklų, tai nereiškia, kad buvo susitarta dėl vieno bendraturčio teisės be objektyvaus pagrindo visiškai apriboti bet kokį prekių ženklų naudojimą.

Ieškovo argumentai dėl Sutarties aiškinimo iš esmės yra nukreipti į pakartotinį faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą, o jis yra negalimas kasaciniame procese.

Ieškovas nepagrįstai siekia sutapatinti dvi skirtingas teisines situacijas – vidinius prekių ženklų bendraturčių tarpusavio santykius ir išorinių UAB „Kauno arena“ veiksmų teisėtumo vertinimą. Net ir darant prielaidą, kad tarp bendraturčių egzistavo ginčas dėl Sutarties aiškinimo ar prekių ženklų naudojimo apimties, tai savaime nereiškia, kad UAB „Kauno arena“ galėjo ar turėjo žinoti apie prekių ženklų bendraturčių sudarytą Sutartį, jos turinį ar tariamus vidinius bendraturčių nesutarimus dėl prekių ženklų naudojimo. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad atsakovė UAB „Kauno arena“ turėjo abejoti vieno iš bendraturčių patvirtinimu, jog jis turi teisę naudoti prekių ženklus koncertinei veiklai, tiesiogiai susijusiai su muzikos grupe „Hiperbolė“ ir jos repertuaru. Atsakovė objektyviai negalėjo žinoti apie Sutarties egzistavimą, jos turinį ar ieškovo nurodomą Sutarties aiškinimą. Visos rizikos ir pasekmės, susijusios su tuo, kad bendraturčių tarpusavio susitarimai nebuvo išviešinti tretiesiems asmenims, tenka pačioms Sutarties šalims, o ne sąžiningai veikusiai UAB „Kauno arena“.

PŽĮ 75 straipsnyje reglamentuojami teisių gynimo būdai bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimai, o šio straipsnio 5 dalyje nustatytos tik specialios taisyklės dėl pažeidėjo gautos naudos apskaičiavimo tais atvejais, kai jau yra konstatuotas teisių pažeidimo faktas, tačiau pažeidėjas veikė nežinodamas ir neturėdamas žinoti apie pažeidimą. Šioje normoje nėra reglamentuojami nei pažeidimo nustatymo kriterijai, nei neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareigos paskirstymas civiliniame procese. PŽĮ 75 straipsnio 5 dalis galėtų būti aktuali tik tuo atveju, jei byloje pirmiausia būtų nustatyta, kad atsakovė iš tiesų pažeidė ieškovo teises į prekių ženklus ir sprendžiamas klausimas dėl žalos dydžio. Byloje abiejų instancijų teismai konstatavo, kad pažeidimas nebuvo padarytas, nes prekių ženklai buvo naudojami dviejų registruotų bendraturčių koncertinei veiklai, atitinkančiai prekių ženklų paskirtį ir funkcijas. Ieškovo argumentai dėl PŽĮ 75 straipsnio 5 dalies taikymo šioje byloje yra teisiškai nereikšmingi. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsniu, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi būtent ieškovas, teigdamas, kad atsakovė padarė pažeidimą ir jai taikytina deliktinė atsakomybė, turėjo įrodyti visas deliktinės atsakomybė sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat kaltę.

Atsiliepimas

Atsakovai V. P. ir I. B. teikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kuriuo prašė kasacinį skundą atmesti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi nustatė, kad atsakovų pateiktas atsiliepimas į kasacinį skundą neatitinka bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, todėl nutarė atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiems asmenims.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas bylos faktų nenustato (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020 47 punktą). Vertinant bylos nagrinėjimo ribas atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje buvo pareikšti tiek ieškovo reikalavimai atsakovams, tiek atsakovų V. P. ir I. B. priešieškiniu reikalavimai ieškovui, tačiau, pirmosios instancijos teismui atmetus ir ieškovo, ir atsakovų reikalavimus, apeliacinį skundą byloje teikė tik ieškovas, ginčydamas savo ieškinio reikalavimų dėl ieškinio faktinio pagrindo atmetimą. Byloje kasacinį skundą pateikė tik ieškovas, ginčydamas savo reikalavimų atmetimą. CPK 261 straipsnio 3 dalis nustato, kad sprendimu dėl ieškinio pagrindo nusprendžiama, ar atsakovas privalo atsakyti pagal ieškovo reikalavimą. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo gali būti priimtas tuo atveju, kai kyla ginčas dėl ieškinio pagrindo ir ieškinio dydžio (priteistinos pinigų sumos, turto vertės ar rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų kiekio), o surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą dėl ieškinio pagrindo, ir kai tokiu būdu byla bus išnagrinėta ekonomiškiau ir greičiau. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje. Ši byla pagal ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovams nagrinėta tik dėl ieškinio pagrindo, kita bylos dalis sustabdyta iki teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo įsiteisėjimo.

Dėl prekių ženklų bendraturčių (bendrasavininkų) teisių įgyvendinimo

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl prekių ženklų naudojimo tvarkos, kai šie prekių ženklai bendrai priklauso keliems Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre nurodytiems asmenims.

Ieškovas kasaciniame skunde laikosi pozicijos, kad registruotiems ginčo prekių ženklams naudoti buvo reikalingas visų šių prekių ženklų savininkų (bendraturčių, bendrasavininkų) sutikimas, todėl atsakovai, be ieškovo sutikimo naudodami žymenis, kurie yra panašūs į ginčo prekių ženklus ar jiems tapatūs, pažeidė ieškovo, kaip ginčo prekių ženklų savininko, išimtines teises.

Išsamiausiai su Prekių ženklų registre registruotais prekių ženklais susijusius santykius Lietuvoje reglamentuoja PŽĮ. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti prekių ženklų teisinę apsaugą Lietuvos Respublikoje (PŽĮ 1 straipsnio 1 dalis). PŽĮ reglamentuoja prekių ženklų registravimą ir teisinę apsaugą Lietuvos Respublikoje, įskaitant ženklų registracijos galiojimą ir ginčų dėl ženklų sprendimo tvarką, nustato ženklų savininkų teises ir jų gynimą (PŽĮ 1 straipsnio 2 dalis).

Vis dėlto, kaip matyti iš PŽĮ sudarančių nuostatų, PŽĮ nėra tiesiogiai ir išsamiai reglamentuoti prekių ženklų bendraturčių tarpusavio santykių klausimai. Prekių ženklų bendraturčių tarpusavio santykių išsamiai nereglamentuoja ir PŽĮ įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, kaip 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti ar 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad, nagrinėdamas klausimą, ar sprendimą suteikti arba panaikinti licenciją naudoti bendrosios nuosavybės teise priklausantį nacionalinį arba Europos Sąjungos prekių ženklą turi priimti visi bendrasavininkiai vienbalsiai ar jų dauguma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) pažymėjo, jog tai, ar sprendimą suteikti arba panaikinti licenciją naudoti bendrosios nuosavybės teise priklausantį nacionalinį arba Europos Sąjungos prekių ženklą turi priimti visi bendrasavininkiai vienbalsiai ar jų dauguma, reglamentuoja taikytina nacionalinė teisė (Teisingumo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje VW prieš SW, CQ, ET, Legea Srl ir Legea Srl prieš VW, SW, CQ, ET, C-686/21).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors dalis Europos Sąjungos valstybių narių savo teisės aktuose, skirtuose būtent su prekių ženklais susijusiems teisiniams santykiams reguliuoti, yra įtvirtinusios specialų reguliavimą dėl prekių ženklų bendraturčių tarpusavio santykių klausimų (pvz., žr. Airijos prekių ženklų įstatymo (angl. Trade Marks Act) 27 straipsnį, prieiga per internetą <https://www.irishstatutebook.ie/eli/1996/act/6/section/27/enacted/en/html#sec27>), tačiau, kaip ir minėta, Lietuvos PŽĮ tokio specialaus reguliavimo nėra nustatyta.

Atskirai pabrėžtina, kad PŽĮ 14 straipsnyje, skirtame prekių ženklų savininkų išimtinių teisių turiniui reguliuoti, taip pat nėra įtvirtinta, kaip šios teisės galėtų būti įgyvendintos, kai prekių ženklai priklauso keliems asmenims.

Kadangi nei PŽĮ, nei juo įgyvendintuose Europos Sąjungos teisės aktuose iš esmės nėra jokių specialių prekių ženklų bendraturčių (bendrasavininkų) tarpusavio santykių klausimams reguliuoti skirtų nuostatų, šie klausimai turėtų būti aiškinami atsižvelgiant į bendrąsias bendraturčių tarpusavio santykiams reglamentuoti skirtas nacionalinio reguliavimo, įtvirtinto CK, nuostatas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčius teisiniams santykiams, kai, pirma, įregistruoti prekių ženklai bendrai priklauso keliems Prekių ženklų registre nurodytiems asmenims, antra, nėra sudarytos bendraturčių sutarties dėl teisių į prekių ženklus įgyvendinimo arba ši sutartis tokių klausimų nereglamentuoja, yra reikšmingas CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrosios nuosavybės klausimams skirtas reguliavimas, taikytinas atsižvelgiant į prekių ženklų teisinės apsaugos ypatumus.

Teisės doktrinoje pažymima, kad intelektinės nuosavybės teisė pati savaime nenustato visapusiško teisinio reglamentavimo ginčams tarp bendraturčių spręsti, todėl ginčai tarp intelektinės nuosavybės bendraturčių gali būti sprendžiami taikant daiktinės teisės normas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) (Didžiulis, L.; Taminskas, A.; ir Matiukas, M. Daiktinė teisė. Vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2025, p. 123–124). Panaši pozicija dėl atitinkamų nacionalinio reguliavimo nuostatų yra plačiai paplitusi ir Europos Sąjungos valstybių narių teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje reikalavimams tarp prekių ženklų bendraturčių (bendrasavininkų) nagrinėti, be kita ko, yra taikomas Prancūzijos civilinio kodekso (pranc. Code civil) 815-3 straipsnis, skirtas bendrosios nuosavybės teisiniam režimui (žr., pvz., Paryžiaus apeliacinio teismo (pranc. Cour d'appel de Paris) 2024 m. kovo 13 d. sprendimą, bylos Nr. 22/05440, prieiga per internetą <https://www.courdecassation.fr/decision/65f2a2f28591f70008cf32b3?search_api_fulltext=05440&date_du=&date_au=&judilibre_juridiction=ca&op=Rechercher+sur+judilibre&page=1&previousdecisionpage=1&previousdecisionindex=4&nextdecisionpage=1&nextdecisionindex=6>). Vokietijoje bendraturčių tarpusavio santykiams dėl teisių į žymenis (vok. Kennzeichenrechte) taip pat taikomi Vokietijos civilinio kodekso (vok. Bürgerliches Gesetzbuch) 743–745 straipsniai, skirti bendro objekto naudojimui ir administravimui (žr., pvz., Frankfurto prie Maino aukštesniojo apygardos teismo (vok. Oberlandesgericht Frankfurt am Main) 2020 m. liepos 8 d. nutartį, bylos Nr. 6-W-63/20, prieiga per internetą <https://recht.nulegal.eu/rechtsprechung/olg-frankfurt-main/2020-07-08/6-w-63-20>). Italijos teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad prekių ženklų bendraturčių tarpusavio santykiams yra reikšmingi Italijos civilinio kodekso (it. Codice civile) 1105 ir 1108 straipsniai, nustatantys bendros nuosavybės administravimo taisykles (Italijos Aukščiausiojo Kasacinio Teismo (it. Corte Suprema di Cassazione) 2024 m. balandžio 19 d. sprendimas, Nr. 10637, prieiga per internetą <https://www.labmadeinitaly.it/2024/05/15/cassazione-civile-sez-i-19-aprile-2024-n-10637/>).

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.75 straipsnio normą, yra pažymėjęs, jog bendrosios nuosavybės teisė traktuojama kaip tam tikras savininko teisių įgyvendinimo suvaržymas, kuris atsiranda dėl kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, ir kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Bendrosios nuosavybės teisė lemia tam tikrus savininko nuosavybės teisės įgyvendinimo apribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia įstatyme įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-701/2022, 58 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

Prekių ženklų bendraturčiai – tai keli prekių ženklų savininkai, tarp kurių susiformuoja teisiniai santykiai dėl teisių į šiuos prekių ženklus įgyvendinimo. Prekių ženklų bendraturčiai turi ne tik teises, bet ir pareigas vienas kitam. Tarp prekių ženklų bendraturčių susiklosto vidiniai prekių ženklų bendraturčių teisiniai santykiai, kuriuos įgyvendinant itin aktuali bendradarbiavimo pareiga. Ją vykdant svarbu, kad prekių ženklų bendraturčiai aktyviai ieškotų visiems naudingiausio teisių įgyvendinimo būdo. Prekių ženklų, kurie priklauso keliems savininkams, naudojimas neturi pakenkti šių ženklų funkcijoms.

Tais atvejais, kai prekių ženklai priklauso keliems savininkams, įprastai sutarimas dėl teisių į prekių ženklus įgyvendinimo yra išreiškiamas šio objekto bendraturčių sudarytoje sutartyje. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys laisvos ne tik nuspręsti dėl sutarties sudarymo, bet ir jos sąlygų nustatymo. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšminga visuomeninės savireguliacijos priemone. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2018 m. kovo 22 d. ieškovas ir atsakovai V. P. ir I. B. savo, kaip prekių ženklų bendraturčių, tarpusavio santykių klausimams spręsti yra sudarę bendros nuosavybės teisės į prekių ženklus Sutartį.

Pagal Sutarties 1.1 papunktį, šalys susitarė, kad kiekvienai iš šalių priklauso 1/3 nuosavybės teisių į prekių ženklą „HIPERBOLĖ“, reg. Nr. 36920, registruotą 9 klasės prekėms ,,garso įrašai“ bei 41 klasės paslaugoms ,,estrados artistų paslaugos, video filmų gamyba, garso įrašų montavimas, informacija apie poilsio ir pramogų renginius, įrašų studijų paslaugos, kino filmų kūrimas (gaminimas), klubai (pramogos ar švietimas), knygų leidyba, pramogų ar mokomųjų konkursų rengimas, pramoginių renginių kūrimas, garso aparatūros nuoma, scenaristų paslaugos“ žymėti. Sutarties 1.2 papunktyje taip pat nurodyta, kad „visi kiti prekių ženklai su žodžiu „HIPERBOLĖ“, nepriklausomai nuo prekių ir paslaugų, jeigu tokie būtų, bus registruojami visų Sutarties šalių vardu ir jiems bus taikomos visos šios Sutarties nuostatos, išskyrus jeigu šalys susitartų kitaip“.

2018 m. spalio 11 d. Sutarties šalių buvo registruotas žodinis prekių ženklas „HIPERBOLĖ“, reg. Nr. 79575, 9 klasės prekėms „garso ar vaizdo įrašymo, perdavimo ar atkūrimo aparatūra; magnetinės duomenų laikmenos, įrašų diskai; kompaktiniai diskai, universalieji skaitmeniniai (DVD) diskai ir kitos skaitmeninės įrašų laikmenos“ ir 41 klasės paslaugoms „pramogų paslaugos; sportinė ir kultūrinė veikla; kultūros ar mokomųjų parodų rengimas; garso įrašų montavimas; CD, DVD įrašų leidyba; vaizdo ir garso įrašų nuoma; įrašų studijų paslaugos; koncertų rengimas ir vedimas; muzikos kūrimas; muzikos komponavimo paslaugos; pramoginių rodinių (šou) rengimas; scenarijų rašymas; radijo ir televizijos programų rengimas; informacija apie poilsio ir pramogų renginius; tiesioginis muzikos pateikimas per kompiuterių tinklą (ne parsisiunčiamosios); vaizdajuosčių įrašymas“. Kadangi žodinis prekių ženklas „HIPERBOLĖ“ (reg. Nr. 79575) buvo registruotas po Sutarties sudarymo, pagal Sutarties 1.2 papunktį, šiam ženklui, kaip ir prekių ženklui „HIPERBOLĖ“ (reg. Nr. 36920), naudoti taikytinos ieškovo bei minėtų atsakovų sudarytos Sutarties nuostatos.

Pagal Sutarties 2.1 papunktį, Sutarties šalys susitarė, kad visi sprendimai dėl prekių ženklo ir šalims priklausančių jo dalių valdymo, naudojimo ir disponavimo, įskaitant, bet neapsiribojant, sprendimus dėl prekių ženklo ir šalims priklausančių jo dalių naudojimo, teisių į jas įvairia forma perleidimo tretiesiems asmenims (įskaitant susijusius giminystės ryšiais), registracijos galiojimo, naujų paraiškų pateikimo, teisių į prekių ženklą gynimo, bus sprendžiami tik visų šalių bendru sutarimu, išskyrus jeigu raštu susitarta kitaip. Atitinkamai visas išlaidas, susijusias su prekių ženklo ir šalims priklausančių jo dalių valdymu, naudojimu ir disponavimu, padengia visos šalys lygiomis dalimis, išskyrus jeigu raštu yra susitarta kitaip.

Taigi, ieškovas bei atsakovai V. P. ir I. B. susitarė, kad visi sprendimai dėl ginčo prekių ženklų bus sprendžiami tik visų šalių bendru sutarimu, išskyrus jeigu raštu susitarta kitaip. Teismų byloje nebuvo nustatytas raštiškas susitarimas dėl nukrypimo nuo Sutartyje nustatytos bendros naudojimosi prekių ženklais tvarkos.

Dėl prekių ženklų savininkų sudarytos Sutarties aiškinimo

Pagal Sutarties 3.8 papunktį Sutarties taikymui ir aiškinimui taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

Ieškovas byloje laikosi pozicijos, kad minėto bendro visų ginčo prekių ženklų savininkų sutarimo nebuvo, todėl atsakovai prekių ženklus naudojo neteisėtai, kai rengė koncertus grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-mečiui paminėti.

Žemesnės instancijos teismas

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog, prieš pradedant naudoti prekių ženklus „HIPERBOLĖ“, nusprendus pažymėti grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-metį, ieškovas buvo ne kartą apie tai informuotas, jam buvo siūloma prisijungti prie organizuojamo koncertinio turo, tačiau ieškovas atsisakė dalyvauti bendroje atsakovų koncertinėje veikloje. Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad aplinkybę, jog ieškovas ne tik nebendradarbiavo, bet ir ilgą laiką neprieštaravo prekių ženklų naudojimui koncertų metu, patvirtina ir ieškovo elgesys po sutarties sudarymo – nuo 2018 m. kovo 22 d. iki pat 2024 m. vasario 26 d. jis nereiškė jokių pretenzijų dėl prekių ženklų naudojimo koncertų metu, nors, kaip teismo posėdžio metu abi šalys patvirtino, ilgą laiką buvo vykdomi įvairūs (mažesnėse koncertų salėse) koncertai ieškovui nedalyvaujant.

Pirmosios instancijos teismas minėjo kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl sutarčių aiškinimo taisyklių ir pažymėjo, kad prekių ženklų „HIPERBOLĖ“ naudojimas koncertinėje veikloje galimas tik tada, jei yra bendras susitarimas, vis dėlto Sutartyje nėra detalizuota ir susitarta dėl Sutarties šalių teisių, vienam iš bendraturčių nebendradarbiaujant, nepateikiant aiškių atsakymų ir pan. Ieškovo pateiktas sutartinių nuostatų (Sutarties 2.1 papunkčio) aiškinimas ne tik tiesiogiai neatsispindi Sutarties tekste, bet ir sistemiškai nėra suderinamas su kitomis sutartinėmis sąlygomis, ypač Sutarties 2.5 papunkčiu. Ieškovo nurodomas Sutarties 2.1 papunktis yra neįgyvendinamas, jeigu viena iš šalių elgiasi pasyviai. Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, vieno bendraturčio (ieškovo) atsisakymas dalyvauti koncertinėje veikloje be aiškaus atsakymo ir (ar) nurodant neįgyvendinamas sąlygas suponuoja išvadą, kad ieškovas neketino ir neketina dalyvauti, o jo nesutikimas laikytinas piktnaudžiavimu suteiktomis teisėmis kitų bendraturčių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti buvus šalių sudarytos sutarties pažeidimą ir taikyti Sutarties 2.5 papunktyje nustatytą baudą atsakovams.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal byloje pareikšto ieškinio dalyką ir skundžiamo sprendimo motyvus yra aktuali PŽĮ 14 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata. Prekių ženklai buvo panaudoti dviejų šių ženklų teisėtų savininkų V. P. ir I. B., rengiant koncertus. Nors ieškovas bando visiškai atskirti atsakovų – prekių ženklų teisėtų savininkų V. P. ir I. B. teisę koncertuoti nuo teisės naudoti prekių ženklus, vertintina, kad didžioji dalis visuomenės, besidominčios muzika, prekių ženklus būtent ir tapatina su grupės „Hiperbolė“ muzikine veikla ir jos nariais. Ieškovui negalėjo būti nesuprantama, jog koncertai buvo rengiami grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-mečiui paminėti. Aiškaus nesutikimo su šiomis aplinkybėmis ieškovas nepateikė, pretenzijų dėl koncertų nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nenoras koncertuoti ir akivaizdaus nesutikimo nepateikimas negali trukdyti kitiems atsakovams – prekių ženklų bendraturčiams – vykdyti veiklos ir naudoti prekių ženklus. Sutarties nuostatos nepatvirtino ir neįtvirtino išskirtinai vienbalsio sprendimų priėmimo. Prekių ženklų savininko teisė uždrausti naudoti prekių ženklus pažeidžia kito savininko teises, toks draudimas yra neteisėtas. Sutartyje nėra nustatyta tvarka, ką turėtų daryti kitos Sutarties šalys tuo atveju, jei viena iš šalių pareiškia nesutikimą, pretenziją arba draudimą naudoti trims savininkams bendrai teisėtai priklausančius prekių ženklus arba tiesiog nebendradarbiauja, elgiasi pasyviai, pan.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė tiek proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, tiek materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, turinčias esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

Kaip nurodyta pirmiau, prekių ženklų savininkai buvo sudarę bendros nuosavybės teisės į prekių ženklus sutartį, kuria įtvirtinta, kad kiekvienai iš šalių priklauso 1/3 nuosavybės teisių į prekių ženklą „HIPERBOLĖ“, nustatytos atitinkamos šalių teisės ir pareigos. Kadangi ginčo šalys (R. B., V. P., I. B.) klausimus dėl jiems kaip bendraturčiams priklausančių teisių į prekių ženklus įgyvendinimo aptarė Sutartyje, visų pirma turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl šios sutarties sąlygų aiškinimo.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims; sutarties turinys – fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl sutarties turinio nustatymo kasacine tvarka gali būti peržiūrimos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu; sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020 101, 102 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, sutarties turinys yra fakto klausimas, tačiau sutarties aiškinimo taisykles reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra teisės klausimas ir gali būti kasacijos dalykas.

Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37 punktą). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sutarties turinys turi būti aiškinamas taikant CK įtvirtintų metodų visumą, subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas, kuriuo siekiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų nustatymo, ir sutarties teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022 34 punktą; 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023 49 punktą).

Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-421/2021, 39 punktas; kt.).

Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo metodą, taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 punktus).

Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022 38 punktą).

Aptariamu atveju teismai turėjo išaiškinti Sutarties sąlygos „šalys susitaria, kad visi sprendimai dėl prekių ženklo ir šalims priklausančių jų dalių valdymo, naudojimo ir disponavimo <...> bus sprendžiami tik visų bendraturčių sutarimu“ (Sutarties 2.1 papunktis) turinį, įvertindami tiek kitas Sutarties sąlygas, jų tarpusavio ryšį, Sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, tiek kartu atsižvelgdami į tikruosius šalių ketinimus įtvirtinant būtent nurodytą Sutarties sąlygą, šalių tarpusavio santykių praktiką ir šalių elgesį po Sutarties sudarymo, taikydami šalių teisinių santykių praktikoje paminėtą nuostatą. Tai akcentavo ir ieškovas, pateikdamas savo išaiškinimą dėl tokios Sutarties sąlygos (pvz., kaip, rengiant Sutartį, buvo aiškinama ši nuostata, kaip ji buvo aiškinama kitais prekių ženklų naudojimo atvejais ir pan.). Tačiau skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad minėtos aplinkybės nebuvo vertinamos, dėl jų nėra pasisakyta byloje priimtuose sprendimuose. Be to, tiek iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties nėra aišku, ar apskritai buvo visų šalių bendras sutarimas dėl prekių ženklų „HIPERBOLĖ“ naudojimo pažymint grupės „Hiperbolė“ veiklos 50-metį, o jeigu toks visų šalių bendras sutarimas buvo, tai koks konkretus tokio bendro susitarimo turinys. Tai yra itin svarbios aplinkybės, kurios turi esminę įtaką sprendžiant dėl ginčo reikalavimų.

Nors byloje nustatytos aplinkybės, kad pats ieškovas atsisakė dalyvauti koncertinėje muzikos grupės „Hiperbolė“ veiklos 50-mečio turo veikloje, tačiau iš teismų procesinių sprendimų turinio nėra aišku, ar, ieškovui atsisakius dalyvauti koncertinėje veikloje, buvo visų šalių bendru sutarimu priimtas sprendimas dėl prekių ženklų „HIPERBOLĖ“ naudojimo koncertinėje veikloje, joje nedalyvaujant ieškovui; ar pagal Sutarties sąlygas (Sutarties 2.1 punktą) turėjo būti išreiškiamas ieškovo sutikimas naudoti prekių ženklus, ar ieškovo neprieštaravimas prekių ženklų naudojimui. Atitinkamos išvados, vertinant sudarytos Sutarties sąlygas, nėra padarytos, o jos yra itin reikšmingos sprendžiant dėl ieškovo pareikštų reikalavimų.

Ieškovo teigimu, atsakovai komerciškai panaudojo prekių ženklus be ieškovo sutikimo organizuodami ir vykdydami devynis koncertus nuo 2024 m. kovo 10 d. iki 2025 m. balandžio 4 d. Ieškovas nurodo, kad 2024 m. balandžio 8 d. pateikė pretenzijas atsakovams V. P. ir I. B. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad aplinkybę, jog ieškovas ne tik nebendradarbiavo, bet ir ilgą laiką neprieštaravo prekių ženklų naudojimui koncertų metu, patvirtina ir ieškovo elgesys po Sutarties sudarymo – nuo 2018 m. kovo 22 d. iki pat 2024 m. vasario 26 d. ieškovas nereiškė jokių pretenzijų dėl prekių ženklų naudojimo koncertų metu, tačiau minėta, kad atitinkamos pretenzijos atsakovams V. P. ir I. B. buvo pareikštos 2024 m. balandžio 8 d. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinis teismas nenagrinėjo pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės UAB „Kauno arena“ deliktinės atsakomybės sąlygų, dėl sutartinės atsakomybės sąlygų atsakovų V. P. ir I. B. atžvilgiu, netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą.

Nors apeliacinės instancijos teismas citavo kasacinio teismo praktiką, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, tačiau dėl įrodymų vertinimo visumos, įskaitant ieškovo nurodytus konkrečius įrodymus, nepasisakė.

Teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, įrodinėjimo procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo įrodinėjimo standartas. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 35 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

Teismai konstatavo, kad sutartyje nėra nustatyta tvarka, ką turėtų daryti kitos Sutarties šalys tuo atveju, jei viena iš šalių pareiškia nesutikimą, pretenziją arba draudimą naudoti trims savininkams bendrai teisėtai priklausančius prekių ženklus arba tiesiog nebendradarbiauja nurodytoje srityje, elgiasi pasyviai, pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant šalių sudarytai Sutarčiai dėl teisių į prekių ženklus įgyvendinimo, tačiau tam tikriems klausimams joje esant nesureguliuotiems, turėtų būti taikoma CK 4.75 straipsnio nuostata ir kilusi ginčo situacija sprendžiama pagal ją, kartu vertinant ir Sutarties 2.5 papunktį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į bendrosios nuosavybės santykių ypatumus, specifiką, įstatymų leidėjo ar sutarties šalių susitarimu įtvirtinant reikalavimą bendraturčiams bendro turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimus spręsti bendru sutarimu, pirmiausiai siekiama užtikrinti, kad nė vieno bendraturčio teisė, susijusi su bendru turtu, nebūtų pažeista. Sprendžiant dėl teisių į bendrą turtą įgyvendinimo, kiekvienam bendraturčiui turi būti sudaryta galimybė išreikšti savo nuomonę. Kad bendraturtis tokią nuomonę galėtų išreikšti, jam turi būti aiškiai pateiktas pakankamas informacijos kiekis, reikalingas apsispręsti dėl konkretaus teisių į bendrą turtą įgyvendinimo būdo. Bendraturčio sutikimas dėl teisių į bendrą turtą įgyvendinimo būdo gali būti išreiškiamas tiek patvirtinant savo sutikimą atitinkama forma (raštu ar žodžiu), tiek ir nepareiškiant per protingą terminą prieštaravimų, kai jam buvo aiškiai pateiktas pakankamas informacijos kiekis, reikalingas apsispręsti dėl konkretaus teisių į bendrą turtą įgyvendinimo būdo. Tiek sutikimą dėl teisių į bendrą turtą įgyvendinimo būdo raštu ar žodžiu išreiškęs bendraturtis, tiek bendraturtis, kuris tokį sutikimą išreiškė nepareikšdamas prieštaravimo per protingą terminą nuo pakankamo kiekio informacijos, reikalingos apsispręsti dėl konkretaus teisių į bendrą turtą įgyvendinimo būdo, pateikimo, gali pakeisti savo nuomonę ir reikalauti, kad būtų pakeistas teisių į bendrą turtą įgyvendinimo būdas. Pagal CK 4.75 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, bendraturčių ginčus dėl teisių į bendrą turtą įgyvendinimo (bendro turto valdymo, naudojimo, bei disponavimo juo) sprendžia teismas.

Įvertinus visus įrodymus ir jų visumos pagrindu padarius išvadą, kad vienas iš prekių ženklų bendraturčių elgėsi pasyviai, nebendradarbiavo, pareiškė pretenziją dėl prekių ženklų naudojimo, tokios aplinkybės, jeigu jos būtų nustatytos, turi būti susietos su Sutarties 2.1 papunkčio nuostata, kad „visi sprendimai dėl prekių ženklo ir šalims priklausančių dalių valdymo, naudojimo ir disponavimo bus sprendžiami tik visų šalių bendru sutarimu“, atitinkamu jo išaiškinimu pagal kasacinio teismo suformuluotas sutarčių išaiškinimo taisykles, o padarius išvadą, kad visų šalių bendro sutarimo nebuvo, atitinkamai sprendžiama dėl CK 4.75 straipsnio ir (ar) Sutarties 2.5 papunkčio taikymo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad vieno bendraturčio (ieškovo) atsisakymas dalyvauti koncertinėje veikloje be aiškaus atsakymo ir (ar) nurodant neįgyvendinamas sąlygas suponuoja išvadą, jog ieškovas neketino ir neketina dalyvauti, o jo nesutikimas laikytinas piktnaudžiavimu suteiktomis teisėmis kitų bendraturčių atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste konstatavo, kad nenoras koncertuoti ir akivaizdaus nesutikimo nepateikimas negali trukdyti kitiems atsakovams – prekių ženklų bendraturčiams – vykdyti veiklos ir naudoti prekių ženklus, taip pat padarė išvadą, kad motyvų, jog ieškovo atsisakymas vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise, nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutarties 2.5 papunktis įtvirtina, jog šalys susitaria, kad šalis, pažeidusi savo įsipareigojimus pagal šią sutartį arba tyčia veikusi prieš kitų Sutarties šalių interesus ar kitaip trukdžiusi įgyvendinti kitų šalių teises pagal šią sutartį, atlygins kitoms Sutarties šalims patirtus nuostolius ir sumokės kiekvienai kitai šaliai po 10 000 Eur baudą už kiekvieną pažeidimo atvejį. Teismai vertino priežastis, dėl kurių ieškovas atsisakė dalyvauti koncertinėje veikloje: „nenorėjo nieko mesti“ (turėjo savo verslą), nenorėjo koncertuoti, kad nedalyvaus grupės lyderis M. G., taip pat ir dėl sveikatos būklės. Be kita ko, ieškovo teigimu, koncertai gali būti rengiami tik tuo atveju, jei dalyvauja visi grupės nariai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vieno bendraturčio atsisakymas dalyvauti koncertinėje veikloje, atsisakymas duoti sutikimą naudoti prekių ženklus ir (ar) draudimas naudoti kitam bendraturčiui prekių ženklus yra skirtingos situacijos. Tačiau tokios situacijos savaime negali būti laikomos piktnaudžiavimu suteiktomis teisėmis kitų bendraturčių atžvilgiu. Išvadai, kad vienas bendraturtis piktnaudžiauja jam priklausančiomis prekių ženklų savininko teisėmis, padaryti turi būti nustatytos ir įvertintos konkrečios aplinkybės, o ne vien tik pats faktas, kad bendraturtis atsisako dalyvauti koncertinėje veikloje, atsisako duoti sutikimą naudoti prekių ženklus ir (ar) draudžia naudoti kitam bendraturčiui prekių ženklus.

Dėl ieškovo reikalavimų UAB „Kauno arena“

Ieškovas byloje reiškė sudėtinius reikalavimus: dalį jų pareiškė kitiems prekių ženklų bendraturčiams V. P. ir I. B., o dalį – UAB „Kauno arena“, kuri nėra prekių ženklų bendraturtė. Taigi atsakovams I. B. ir V. P. ieškovas prašė taikyti sutartinę atsakomybę, o UAB „Kauno arena“ – deliktinę atsakomybę. Kaip minėta pirmiau, tarpusavio santykiai tarp prekių ženklų bendraturčių vertinami kaip vidiniai teisiniai bendraturčių santykiai, o bendraturčio (bendraturčių) santykiai su trečiaisiais asmenimis vertinami kaip išoriniai teisiniai santykiai dėl prekių ženklų.

Nors teismai nustatė, kad atsakovė UAB „Kauno arena“ turėjo V. P. patvirtinimą, jog jis turi intelektinės nuosavybės teises į ginčo prekių ženklus ir jų naudojimą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atitinkamas Sutarties 2.1 papunkčio nuostatų „sprendimai dėl prekių ženklo ir šalims priklausančių jo dalių valdymo, naudojimo ir disponavimo <...> bus sprendžiami tik šalių bendru sutarimu“ išaiškinimas gali turėti įtakos ir sprendžiant klausimą dėl UAB „Kauno arena“ (ne)teisėtų veiksmų ta apimtimi, ar vien tik vieno bendraturčio (ar kelių bendraturčių) patvirtinimas apie turimas intelektinės nuosavybės teises į ginčo prekių ženklus yra pakankamas norint naudoti bendraturčiams priklausančius prekių ženklus.

Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kokia turėjo būti įrodinėjimo našta, ieškovui pareiškus reikalavimus UAB „Kauno arena“ ir įrodinėjant, kad buvo pažeista jo teisė į prekių ženklus. Aptariamu aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymo, kuris pagrįstų, kad atsakovei UAB „Kauno arena“ buvo žinoma ir suprantama, jog ginčo prekių ženklai yra naudojami neteisėtai.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog rungimosi principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 67 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, įrodinėjimo naštą turi ne tik reikalavimus pareiškusi proceso šalis, bet ir šalis, atsikertanti į jai pareikštus reikalavimus.

Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas). Atitinkamai šiuo atveju ieškovas turėjo įrodyti, kad atsakovė UAB „Kauno arena“ pažeidė jo teises į prekių ženklus, o atsakovei teko procesinė našta paneigti šiuos ieškovo teiginius, t. y. įrodyti jos atsikirtimų pagrindą sudarančias aplinkybes. Be to, byla pagal ieškovo reikalavimus buvo sprendžiama tik dėl ieškinio faktinio pagrindo, t. y. iš esmės siekiama nustatyti ir įvertinti neteisėtų veiksmų sąlygą, o UAB „Kauno arena“ galimas žinojimas ir supratimas apie tai, kad prekių ženklai yra naudojami neteisėtai, siejamas iš esmės su kaltės sąlyga.

Kiti kasacinio skundo argumentai atitinkamai laikytini teisiškai nereikšmingais bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Kasacinis teismas nustatė, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai ir nukrypdami nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, o kartu ir PŽĮ nuostatas, taip pat įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), dėl to byla pagal ieškovo reikalavimus dėl ieškinio pagrindo galėjo būti išspręsta neteisingai. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, o nenustačius esminių faktinių aplinkybių, kurios turi įtaką aiškinant Sutartį, negali būti pasisakyta iš esmės dėl ieškovo reikalavimų dėl ieškinio pagrindo. Atitinkami pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes būtina iš naujo nustatyti ir įvertinti ieškinio faktinį pagrindą sudarančias faktines aplinkybes beveik visa nauja apimtimi. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovo reikalavimai dėl ieškinio pagrindo, ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinamos ir byla pagal ieškovo reikalavimus dėl ieškinio pagrindo grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 539 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimas paliekamas spręsti šiam teismui atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2026 m. balandžio 15 d. nutartyje nustatyta, kad paduodant kasacinį skundą sumokėtas 114 Eur žyminis mokestis, nors pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 4 ir 7 dalis, 82 straipsnį mokėtinas 115 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgiant į bylos procesinį rezultatą, 1 Eur nesumokėtos žyminio mokesčio dalies priteisimo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, jam skirstant bylinėjimosi išlaidas byloje. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 6 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dalį dėl ieškinio pagrindo, kuria atmesti ieškovo R. B. ieškinio reikalavimai atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kauno arena“, V. P. ir I. B. dėl prekių ženklų „HIPERBOLĖ“ neteisėto naudojimo, baudos priteisimo ir nuostolių atlyginimo, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Irmantas ŠulcasAlgirdas TaminskasJūratė Varanauskaitė