- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-09
- Bylos Nr.
- e2A-501-650/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01921-2025-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Lina Muchtarovienė, Alma Jurgelienė
- Ieškovas
- „Transetus“
- Atsakovas
- Y. I.
- Kategorijos
- 1.2.10.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transetus“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-526-1138/2026, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transetus“ ieškinį atsakovui Y. I. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės teisme.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Transetus“ kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad ieškovė UAB „Transetus“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys) su atsakovu Y. I. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas) iki darbo santykių pabaigos yra visiškai atsiskaičiusi ir tinkamai išmokėjo visas darbuotojui priklausančias sumas; 2) pripažinti, kad ieškovė UAB „Transetus“ iš atsakovo Y. I. darbo užmokesčio teisėtai išskaitė 189,00 Eur turtinės žalos; 3) iš atsakovo Y. I. ieškovės UAB „Transetus“ naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškiniui pagrįsti nurodė, kad tarp ieškovės UAB „Transetus“ ir atsakovo Y. I. 2025 m. balandžio 15 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 284, kurios pagrindu atsakovas buvo įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigoms užimti. Darbo sutarties 5.4 punkte numatyta, kad darbuotojui bus mokami mažesni dienpinigių dydžiai, negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti maksimalūs dienpinigių dydžiai, o būtent, ieškovė ir atsakovas susitarė, kad darbuotojui mokama 50 procentų dienpinigių norma, apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus dienpinigių dydžius. Prieš darbuotojui vykstant į komandiruotę, jam buvo pateikiami įsakymai dėl vairuotojo siuntimo į tarptautinį reisą, kuriuose nurodoma išvykimo data; grįžimo data; faktas, kad dienpinigiai mažinami 50 procentų ir buvo priimami komandiruočių įsakymai, kuriuose detaliai nurodomi kiekvienos šalies, į kurią vyksta atsakovas, dienpinigių dydžiai ir trukmė toje konkrečioje šalyje. Kiekvienas įsakymas parengtas tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis ir pateikti susipažinti pasirašytinai. Darbo sutartis buvo nutraukta 2025 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Iš darbuotojo 2025 m. rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio 2025 m. rugpjūčio 20 d. ieškovės direktoriaus įsakymu buvo išskaičiuota 489,00 Eur suma už atsakovo padarytą žalą (darbo reikmėms naudojamos transporto priemonės apgadinimą). Išskaita atlikta su darbuotojo sutikimu ir visa apimtimi apie padarytą žalą jį informavus po to, kai darbuotojas paskutiniu 2025 m. rugpjūčio 19 d. surašytu pasiaiškinimu pripažino savo kaltę dėl žalą sukėlusio įvykio. Po darbo sutarties nutraukimo atsakovas kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK) su prašymu priteisti 2 569,89 Eur dienpinigių, 254,00 Eur papildomų dienpinigių, 489,00 Eur išskaičiuotą turtinę žalą, 109,81 Eur už komandiruočių metu patirtas išlaidas, delspinigius ir netesybas. DGK 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atsakovo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš ieškovės: 2 144,50 Eur dienpinigių; 189,00 Eur išskaičiuotos žalos dydį; 2 332,32 Eur netesybų.
Ieškovė teigė, kad visu darbo sutarties laikotarpiu su atsakovu buvo atsiskaitoma tinkamai, laiku ir laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, žala išskaičiuota pagrįstai. Atsakovui prieš komandiruotę buvo pateikiami susipažinimui įsakymai dėl komandiruotės, kuriuose detaliai buvo nurodyta visa reikalinga informacija, t. y. komandiruotės trukmė, šalys, tikslas, konkretūs dienpinigių dydžiai. 2022 m. liepos 1 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. 001 patvirtintame Dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų mokėjimo tvarkos apraše, su kuriuo atsakovas pasirašytinai buvo supažindintas (toliau – ir Aprašas) buvo nustatyta, jog dienpinigiai mažinami atsižvelgiant į komandiruotės trukmę (kuo ilgesnė komandiruotė, tuo didesni dienpinigiai), nes kuo ilgiau darbuotojas būna komandiruotėje, tuo, savaime suprantama, patiria daugiau išlaidų. Taip pat nustatyta, kad dienpinigiai mažinami, kai darbuotojas nepatiria išlaidų kelionei iki darbo vietos (transporto priemonės) bei tais atvejais, kai darbuotojui nereikia mokėti už sanitarines paslaugas ir pan. Tokie kriterijai yra išimtinai susiję su darbuotojo patiriamomis išlaidomis komandiruotėje ir Apraše tinkamai nustatyta, kad, jei nurodytų išlaidų darbuotojas nepatiria, tai yra pagrindas jam mokėti mažesnius dienpinigius. Be to, dienpinigiai galėjo būti mažinami ir dėl to, kad atsakovas tam tikrose valstybėse gaudavo nemokamą infrastruktūrą valstybėje, į kurią buvo komandiruojamas. Ieškovė pažymėjo, kad nustatytos dienpinigių mažinimo aplinkybės yra objektyvios, nes jomis siekiama kuo ekonomiškesnių kelionės resursų bei jos yra taikomos visiems įmonės vairuotojams, o kadangi teisės aktuose nenurodyta kokias konkrečias dienpinigių mažinimo sąlygas turi nusistatyti darbdavys savo tvarkose, tai palikta darbdavio ir darbuotojo sutarimui. Šie kriterijai yra tinkami dar ir dėl to, kad teismuose vyrauja praktika, jog dienpinigiai gali būti vertinami dvejopai – kaip darbuotojui mokamo darbo užmokesčio dalis, darbo užmokestį skaičiuojant 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies c punkto tikslais, arba kaip darbdavio mokama suma, atliekanti komandiruojamo darbuotojo kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidų kompensavimo funkcijas, todėl būtent tai įvertinusi ieškovė ir Apraše nustatė konkrečius aptariamus kriterijus. Atsakovas visu darbo sutarties galiojimo metu darbdaviui nereiškė nusiskundimų ar pretenzijų dėl darbo ir komandiruočių sąlygų, darbo užmokesčio ir/ar dėl dienpinigių.
Ieškovė taip pat nurodė, kad DGK sprendimu darbuotojui nepagrįstai buvo priteista papildomai dienpinigių. DGK sprendime užfiksavo, kad atsakovas nurodė, jog neva neįskaityti dienpinigiai už 2025 m. gegužės 16 d., 2025 m. gegužės 17 d., 2025 m. gegužės 18 d. – darbuotojas tuo metu buvo teisėtame poilsyje Lenkijoje. Pagal tarifą (50 proc.) / 3 d. × 24,00 Eur = 72,00 Eur. Neapmokėta už kelionės dienas trečioje (faktiškai antroje) kadencijoje: 1) Lenkijos tarifas (1 diena) – 24,00 Eur; 2) Vokietijos tarifas (pagal tachografo duomenis) – 31,00 Eur. Iš viso – 55,00 Eur. Neišmokėta suma už 3 poilsio dienas ir 2 kelionės dienas trečioje kadencijoje: 72,00 + 55,00 = 127,00 Eur (į rankas). Taikant 100 proc. dienpinigius suma sudaro 254,00 Eur. DGK atsakovo prašytą sumą jam priteisė. Ieškovė su tokiu sprendimu nesutiko ir paaiškino, kad atsakovas nurodytomis dienomis nevykdė darbo funkcijų. Atsakovas vyko į keturias komandiruotes laikotarpiais: nuo 2025 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. gegužės 15 d.; nuo 2025 m. gegužės 19 d. iki 2025 m. birželio 3 d.; nuo 2025 m. liepos 13 d. iki 2025 m. liepos 25 d.; nuo 2025 m. rugpjūčio 8 d. iki 2025 m. rugpjūčio 18 d. Atsakovas nurodytu laikotarpiu (2025 m. gegužės 16-18 d.) nedirbo. Atsakovas 2025 m. gegužės 16 d. buvo pateikęs prašymą dėl neatvykimo į darbą dėl asmeninių priežasčių, šeimyninių aplinkybių, o 2025 m. gegužės 16-17 d. buvo savaitgalis.
Dėl iš darbuotojo 2025 m. rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio išskaičiuotos 489,00 Eur sumos, ieškovė paaiškino, kad žalos padarymo faktą patvirtino nuotraukos. Šią aplinkybę taip pat patvirtino ir ieškovės direktoriaus 2025 m. rugpjūčio 20 d. aktas, kuriame užfiksuota, kad atsakovas 2025 m. rugpjūčio 19 d. komandiruočių metu apgadino priekabą, o priekabos remontas kainavo 489,00 Eur be PVM bei pateikta PVM sąskaita-faktūra bei jos mokėjimą patvirtinanti mokėjimo pavedimo kopija. Kadangi atsakovas padarė žalos ieškovei savo kaltais veiksmais, tai ieškovė turėjo teisę iš atsakovo išskaityti visą padarytos turtinės žalos sumą. Pabrėžė, kad neturėjo pareigos kreiptis į draudimo bendrovę dėl atsakovo padarytos žalos kompensavimo, nes pats atsakovas savo veiksmais sukėlęs žalą, privalėjo ją atlyginti, todėl negalima laikyti pagrįstais DGK argumentų, kad ieškovė iš atsakovo galėjo reikalauti 189,00 Eur sumos, nes 300,00 Eur sumos ieškovei neva nebūtų atlyginęs kasko draudimas.
Ieškovės vertinimu, esant įrodytoms aplinkybėms, kad ieškovė su atsakovu atsiskaitė tinkamai, netesybos (2 332,32 Eur (neatskaičius mokesčių) ) atsakovo naudai priteistos nepagrįstai.
Šalies argumentai
Atsakovas Y. I. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš UAB „Transetus“ atsakovo naudai 2 144,50 Eur dienpinigius, nepagrįstai išskaičiuotus 189,00 Eur, netesybas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės nustatyta dienpinigių mažinimo tvarka neatitiko teisės aktų, reglamentuojančių dienpinigių paskaičiavimą ir mokėjimą, reikalavimų, todėl atsakovui turėjo būti mokami 100 proc. dydžio dienpinigiai. DK 107 straipsnio 3 dalis aiškiai nurodo, kad mokamų dienpinigių dydis privalo būti maksimalus, t. y. 100 proc. Vyriausybės nustatyto dydžio. Vadinasi, dienpinigiai gali būti mažinami iki 50 proc. tik išimtinais atvejais ir tik esant objektyviems kriterijams. Sprendžiant iš darbo sutarties, ieškovė iš anksto numatė mokėti atsakovui minimalius dienpinigius, netaikant jokių kriterijų, nors Vyriausybės nutarimas tokios teisės darbdaviui nedelegavo. Paaiškino, kad kelionės trukmė, kaip dienpinigių mažinimo kriterijus, niekaip nesusijęs su dienpinigių tikslu – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę. Juolab, kad, sprendžiant ginčą DGK, ieškovės atstovas paaiškino, jog šis dienpinigių mažinimo kriterijus (didinant po 0,5 proc. už kiekvieną komandiruotės dieną viršijančią 14 dienų) nebuvo taikomas, dienpinigių dydis nebuvo didinamas nei vienam vairuotojui, tame tarpe ir atsakovui, nors jų komandiruotės ir trukdavo ilgiau nei 14 dienų. Remiantis ieškovės Aprašu, atsakovo dienpinigiai mažinami atsižvelgiant į kelionės atstumą nuo gyvenamosios vietos užsienio valstybėje ir kelionės išlaidų kompensavimą, tačiau atsakovas komandiruočių metu gyveno transporto priemonėje, todėl toks kriterijus deklaratyvus ir neįgyvendinamas. Be to, Aprašo 15.2.2 papunktyje minimos kelionės išlaidos vertintinos kaip komandiruotės išlaidos, kurias ir taip privalo apmokėti darbdavys (DK 107 straipsnio 2 dalis). Nemokamos infrastruktūros suteikimo kriterijus taip pat nelaikytinas tinkamu, nes užtikrinti darbuotojui saugų darbo ir poilsio režimą bei minimalias buities sąlygas yra darbdavio pareiga, o ne pretekstas maksimaliai sumažinti dienpinigius. Juolab, kad ieškovė neužtikrindavo darbuotojams net minimalių higienos, buities ir poilsio sąlygų – transporto priemones liepta parkuoti pakelėse. Tokiomis sąlygomis tekdavo praleisti 45 val. ir daugiau. Atsakovo vertinimu ieškovės nustatyta dienpinigių mažinimo tvarka neatitiko teisės aktų, reglamentuojančių dienpinigių paskaičiavimo ir mokėjimą, reikalavimų, buvo nustatyta formaliai, siekiant pateisinti minimalių Vyriausybės nustatytų dienpinigių mokėjimą, todėl atsakovui mokėtini 100 proc. dydžio dienpinigiai, t. y. 394,00 Eur + 384,00 Eur + 1 112,50 Eur = 1 890,50 Eur.
Atsakovas pažymėjo, kad Darbo ginčų komisija pagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovės papildomus dienpinigius už 2025 m. gegužės 16 d., 2025 m. gegužės 17 d., 2025 m. gegužės 18 d. Kaip matyti iš atsakovo įsakymų dėl komandiruočių, pirmoji komandiruotė pasibaigė 2025 m. gegužės 15 d. (ketvirtadienį) Lenkijoje, antroji komandiruotė prasidėjo 2025 m. gegužės 19 d. (pirmadienį) Lenkijoje, todėl laikotarpis nuo 2025 m. gegužės 16 iki 2025 m. gegužės 18 d. (penktadienis – sekmadienis) laikytinas komandiruotės tąsa, atsakovo poilsio laiku, priklausančiu jam pagal darbo-poilsio režimo reikalavimus, o ne tarpu tarp dviejų komandiruočių. Už šias dienas atsakovui priteistini 144 Eur (3 x 48) dydžio dienpinigiai. Taip pat Darbo ginčų komisija, remdamasi tachografo duomenimis, priteisė atsakovui dienpinigius už kelionės dienas trečiojoje (faktiškai antrojoje) komandiruotėje – 2025 m. birželio 4 d. Lenkija (48,00 Eur) ir 2025 m. liepos 12 d. Vokietija (62,00 Eur). Taigi viso ieškovė liko skolinga atsakovui 254,00 Eur (144,00 + 48,00 + 62,00) papildomų dienpinigių.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pripažįsta, kad jo komandiruotės metu buvo apgadinta ieškovės transporto priemonė, tačiau žala atsirado ne dėl jo kaltės – transporto priemonę aikštelėje nežymiai apgadino kitas automobilis. Atsakovas apie įvykį iškart pranešė ieškovės direktoriui, kuris liepė nekreipti dėmesio į apgadinimą, tęsti darbą. Kai pareiškė norą nutraukti darbo santykius, ieškovė įvertino padarytą žalą 489,00 Eur dydžio suma ir padarė šios sumos išskaitą iš atsakovo darbo užmokesčio. Kadangi ieškovės transporto priemonės yra draustos KASKO draudimu su 300,00 Eur išskaita, ieškovė, būdama sąžininga, turėjo pasinaudoti šia draudimo rūšimi. Ieškinio teiginys, neva ieškovė neturėjo pareigos kreiptis į draudimo bendrovę, prieštarauja sąžiningo verslo logikai, rodo ieškovės sąmoningą, iš anksto užprogramuotą ir nepagrįstą siekį taupyti silpnesnės ginčo šalies sąskaita. DKG pagrįstai tokius ieškovės veiksmus įvertino kaip verslo subjekto atsakomybės stoką, taikė DK 152 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas ir sprendė, jog atsakovui tenkanti žalos dalis turėtų būti KASKO draudimo išskaitos dydis, nes visą kitą žalą turėjo kompensuoti draudimo bendrovė. Nesikreipdama į draudimo bendrovę, ieškovė pati turėtų prisiimti atsakomybę už žalos dydį, viršijantį KASKO draudimo išskaitą, todėl atsakovui iš ieškovės išieškotina 189,00 Eur.
Byloje nebuvo pateikta duomenų, jog ieškovė būtų laiku neatsiskaičiusi su atsakovu dėl pastarojo kaltės. Taip pat nebuvo sudaryta jokio susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo, todėl ieškovė turėtų sumokėti atsakovui netesybas (DK 147 straipsnio 2 dalis). Įvertinus pradelstą atsiskaityti laiką, atsakovui mokėtinos 3,5 vidutinių mėnesio darbo užmokesčio dydžių netesybos, kas sudaro 6 859,75 Eur (1 959,93 x 3,5) (neatskaičius mokesčių).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2026 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš UAB „Transetus“ 2 096,50 Eur dienpinigius, 489,00 Eur išskaitą, 11 759,58 Eur netesybas (neatskaičius mokesčių), 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovo Y. I., naudai. Teismas išaiškino, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. DGKS-6728 darbo byloje Nr. APS-115-20357/2025 netenka galios.
Teismas nustatė, kad tarp ieškovės UAB „Transetus“ ir atsakovo Y. I. 2025 m. balandžio 15 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 284, kurios pagrindu atsakovas buvo priimtas dirbti į tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigas (darbo sutarties 1.2 punktas). Šalys pasirašė darbo sutarties tekstą tiek lietuvių, tiek rusų kalba. Ieškovė UAB „Transetus“ ir atsakovas Y. I. 2025 m. balandžio 15 d. darbo sutarties 1.3.1 punktu susitarė dėl darbuotojui mokamo atlyginimo, kuris sudaro atitinkamą darbo mėnesį galiojančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA), padaugintą iš koeficiento 1,65. Darbo sutarties 4.1 punkte numatyta, kad darbo laikas – vidutiniškai 40 valandų per savaitę. Taikoma suminė darbo laiko apskaita. 2018 m. lapkričio 8 d. UAB „Transetus“ direktorius įsakymu Nr. SUM 2018/11/08/1 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos laikotarpio nustatymo“ bendrovėje nuo 2018 m. lapkričio 8 d. nustatytas 3 mėnesių suminės darbo laiko apskaitos laikotarpis. Darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2025 m. rugpjūčio 19 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių). Tarp šalių kilus ginčui ar ieškovė (darbdavys), iki darbo sutarties nutraukimo tinkamai atsiskaitė su atsakovu už jo darbą komandiruočių užsienyje metu, atsakovas Y. I. kreipėsi į DGK ir prašė iš UAB „Transetus“ priteisti Y. I. naudai nesumokėtų 2 568,89 Eur dienpinigių, nesumokėtų 254,00 Eur papildomų dienpinigių, nepagrįstai išskaičiuotą 489,00 Eur turtinę žalą, 109,81 Eur už komandiruočių metu patirtas išlaidas, delspinigius, netesybas. DGK 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. DGKS-6728 darbo byloje Nr. APS-115-20357/2025 Y. I. prašymą tenkino iš dalies, nusprendė išieškoti Y. I. naudai iš UAB „Transetus“ 2 144,50 Eur dienpinigius, 189,00 Eur išskaičiuotos žalos dydį, 2 332,32 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas.
Teismas spręsdamas dėl dienpinigių dydžio pažymėjo, kad teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas. Taip pat šis teisinis reguliavimas nustato bendrosios taisyklės išimtį – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje. Be to nustatyta riba, iki kurios gali būti mažinami dienpinigių dydžiai.
Teismas įvertinęs byloje pateiktus duomenis nustatė, kad darbdavys įgyvendino pareigą įforminti dienpinigių mažinimo tvarką ir apie ją informuoti darbuotoją, kadangi dienpinigių mažinimo tvarką įtvirtino Apraše, kuris buvo pateiktas darbuotojui susipažinti jam suprantama kalba, o darbuotojas susipažinimą patvirtino raštu. Tačiau teismo vertinimu 2025 m. balandžio 15 d. darbo sutarties 5.4 punkte įtvirtinta sąlyga, numatanti, kad darbuotojui bus mokami mažesni dienpinigių dydžiai, negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti maksimalūs dienpinigių dydžiai, o būtent, kad darbuotojui yra mokama 50 procentų dienpinigių norma, apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus dienpinigių dydžius, neatitiko Vyriausybės nutarimo dėl dienpinigių skaičiavimo 2 punkte įtvirtinto reguliavimo, nustatančio, kad galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, tik jeigu jie diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus.
Taip pat teismas vertino, kad nors ieškovės 2025 m. liepos 13 d. direktoriaus įsakymas dėl atsakovo komandiruotės, kurios trukmė buvo 37 dienos, formaliai atitiko DK 107 straipsnio 6 dalyje įtvirtintus reikalavimus, kadangi įsakyme buvo nurodyti tiek valstybių pavadinimai, į kurias atsakovas komandiruojamas, tiek komandiruotės trukmė, tiek ir bendra dienpinigių suma, bei valiuta (eurai), kuria dienpinigiai bus išmokėti, atitinkama informacija buvo nurodyta ir 2025 m. gegužės 1 d. bei 2025 m. gegužės 19 d. direktoriaus įsakymuose dėl atsakovo komandiruočių, tačiau komandiruočių įsakymuose nebuvo nurodyta, pagal kokius kriterijus buvo sumažinti atsakovui paskaičiuoti dienpinigiai už komandiruotes.
Vertindamas kiekvieno iš ieškovės nurodytų dienpinigių pažinimo kriterijų objektyvumą, teismas pažymėjo, kad kai kurie Apraše įtvirtinti kriterijai yra formalūs, nepagrindžiant juose nurodytų sąlygų taikymo konkrečiais paaiškinimais komandiruočių įsakymuose, tokie kriterijai negali būti laikomi kaip objektyvūs ir aiškiai suprantami darbuotojui. Pavyzdžiui, Aprašo 15.2 punkte yra numatytos sąlygos dėl dienpinigių mažinimo iki 50 proc. dienpinigių sumos atsižvelgiant į kelionės atstumą nuo gyvenamosios vietos užsienio valstybėje iki darbo vietos, tačiau ieškovė neįrodinėjo, jog darbuotojams, kurie siunčiami į tolimųjų reisų komandiruotes į užsienį, yra suteikiama gyvenamoji vieta užsienio valstybėje. Priešingai, atsakovas pateikė nuotraukas bei susirašinėjimą su darbdaviu, iš kurių matyti, kad atsakovas komandiruočių metu transporto priemonę poilsiui turi parkuoti pakelėse ar stovėjimo aikštelėse. Aprašo 15.3 punkte įtvirtintas kriterijus dėl nemokamos poilsio laiko infrastruktūros valstybėje, į kurią komandiruojamas darbuotojas, nagrinėjamoje byloje negali būti pritaikomas, nes komandiruočių įsakymuose nėra nurodyta, kokiose valstybėse galima pasinaudoti nemokama infrastruktūra, nenurodyti konkretūs maršrutai, kuriais važiuojant tokią infrastruktūrą galima rasti ir ja pasinaudoti, be to, vadovaujantis tokiu kriterijumi, komandiruotės maršrutą tektų organizuoti būtent pagal nemokamos infrastruktūros pasinaudojimo galimybes, o ne pagal ekonomiškiausią maršrutą bei darbo ir poilsio režimą. Aprašo 15.4 punkte numatyta, jog dienpinigiai mažinami, jeigu ieškovė komandiruotės metu suteikia darbuotojui infrastruktūrą (virtuvėlę transporto priemonėje, kt.). Šis kriterijus galėtų būti taikomas tik tokiu atveju, jeigu ieškovė įrodytų, kad tokia infrastruktūra buvo suteikta kiekvienos komandiruotės metu, o pasinaudojimas virtuvėle transporto priemonėje iš tiesų sudarytų galimybes darbuotojui patirti reikšmingai mažesnes išlaidas komandiruotės metu. Nors ieškovės atstovė teismo posėdžio metu ir nurodė, kad darbuotojas dirba atitinkamose transporto priemonėse, kuriose yra virtuvėlė ir kitos geros sąlygos, tačiau šių aplinkybių nepagrindė įrodymais. Tarp šalių esant ginčui dėl dienpinigių dydžio nustatymo, būtent ieškovei kilo pareiga įrodyti, kad ji dienpinigius sumažino pagal objektyvius kriterijus, kurie yra pritaikomi kiekvienai darbuotojo komandiruotei. Tuo tarpu nors Aprašo 15.1.1 punktas numato, kad dienpinigiai mažinami, jei komandiruotės trukmė užsienyje neviršija 14 dienų, tačiau visos trys atsakovo komandiruotės truko ilgiau nei 14 dienų.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovė savo pačios įsakymuose nenurodė pagal kokį pačios ieškovės nustatytą kriterijų atsakovui buvo sumažinti dienpinigiai. Pagal ieškovės darbovietėje taikomą dienpinigių skaičiavimo tvarką, visais atvejais darbuotojui vykstant į komandiruotę buvo mokami tik 50 proc. dydžio dienpinigiai niekaip nepagrindžiant tokio sumažinimo. Juo labiau, kai Aprašo 15.1.2 punkte numatyta, jog komandiruotei trunkant ilgiau negu 14 dienų, komandiruotės dienpinigių dydis didinamas 0,5 procento dienpinigių sumos už kiekvieną papildomą komandiruotės dieną, tačiau ši sąlyga ieškovės bendrovėje nebuvo taikyta, atsakovui nebuvo paskaičiuoti atitinkamai didesni dienpinigiai už 14 dienų viršijančią komandiruočių trukmę. Remiantis nurodytu teismas padarė išvadą, kad Apraše numatyta dienpinigių apskaičiavimo tvarka formali, siekiant formaliai įgyvendinti Vyriausybės nutarime dėl dienpinigių skaičiavimo numatytus reikalavimus ir dienpinigius visais atvejais skaičiuoti tik pagal 50 proc. sumažintą dydį. Dienpinigių mažinimas yra išimtis, kuri turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pagrįsta objektyviais kriterijais, o ne subjektyvia darbdavio valia tiesiog mokėti mažesnius nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti dienpinigių dydžius. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas vertino, kad ieškovė nepagrįstai atsakovui už komandiruotes mokėjo 50 proc. sumažinto dydžio dienpinigius, jų sumažinimas buvo nepagrįstas, iš nagrinėjamos bylos duomenų galima spręsti apie darbdavio siekį mokėti tik minimalaus dydžio, nesilaikant net ir savo nustatytos dienpinigių skaičiavimo tvarkos, todėl atsakovui teismas paskaičiavo dienpinigius, atitinkančius Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius. Teismas pažymėjo, kad per visą atsakovo darbo laikotarpį jam buvo apskaičiuota ir išmokėta 1 890,50 Eur dienpinigių, apskaičiuotų taikant 50 proc. jų dydį, todėl ieškovės atsakovui nesumokėtų delspinigių suma sudaro 1 890,50 Eur.
Teismas remdamasis komandiruočių įsakymais, darbo apskaitos žiniaraščiais bei tachografo duomenimis nustatė, kad atsakovas buvo komandiruotėse užsienyje laikotarpiais nuo 2025 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. gegužės 15 d. (Austrijoje, Vokietijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge, Latvijoje, Lenkijoje), nuo 2025 m. gegužės 19 d. iki 2025 m. birželio 3 d. (Lenkijoje), nuo 2025 m. liepos 13 d. iki 2025 m. rugpjūčio 18 d. (Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Lenkijoje). 2025 m. gegužės 1 d. komandiruotės įsakymas patvirtino, kad pirmoji komandiruotė pasibaigė 2025 m. gegužės 15 d. Lenkijoje. 2025 m. gegužės 19 d. komandiruotės įsakymas patvirtino, kad antroji komandiruotė prasidėjo 2025 m. gegužės 19 d. Lenkijoje. Šalys bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad atsakovas tris dienas tarp pirmosios ir antrosios komandiruočių praleido Lenkijoje. Tachografo duomenų ataskaitose užfiksuota, kad atsakovas 2025 m. gegužės 16 d., gegužės 17 d. ir gegužės 18 d. transporto priemonės nevairavo. Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamente (EB) Nr. 561/2006 nustatyta, kad vairuotojas privalo pasinaudoti kassavaitinio poilsio laikotarpiu, kurio trukmė yra ne mažiau nei 45 valandos (4 straipsnio h punktas, 8 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytą, bei į tai, kad atsakovas tarp pirmosios ir antrosios komandiruočių negrįžo į Lietuvą, o pabaigęs pirmąją komandiruotę 2025 m. gegužės 15 d. pasiliko Lenkijoje ir antrąją komandiruotę 2025 m. gegužės 19 d. pradėjo Lenkijoje, teismas padarė išvadą, kad minėtas laikotarpis tarp šių komandiruočių laikytinas privalomuoju poilsio laikotarpiu, už kurį turi būti mokėtini dienpinigiai. Teismas įvertinęs, kad bylos duomenys patvirtino, jog 2025 m. gegužės 16 d. atsakovas buvo nemokamose atostogose, 2025 m. gegužės 16 d. dienpinigių neskaičiavo, o už 2025 m. gegužės 17 d. ir 18 d. paskaičiavo Vyriausybės nutarime dėl dienpinigių nustatytus maksimalaus dydžio dienpinigius Lenkijoje – 96,00 Eur (48,00 Eur x 2 dienos).
Teismas iš tachografo duomenų nustatė, kad atsakovas po antrosios komandiruotės, kuri turėjo trukti nuo 2025 m. gegužės 19 d. iki 2025 m. birželio 3 d., vairavo transporto priemonę 2025 m. birželio 4 d. (nuvažiavo 117 km atstumą). Taip pat naudojosi transporto priemone ir 2025 m. liepos 12 d. (Vokietijoje), prieš prasidedant trečiajai komandiruotei, turėjusiai trukti nuo 2025 m. liepos 13 d. iki 2025 m. rugpjūčio 18 d. 2025 m. liepos 13 d. komandiruotės įsakyme nurodyta, kad komandiruotė 2025 m. liepos 13 d. prasideda Vokietijoje. DK 107 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Darbdavys Aprašo 5 punkte įtvirtino analogišką taisyklę, kad į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į bendrovės nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Atsižvelgiant į tai, teismas atsakovui paskaičiavo Vyriausybės nutarime dėl dienpinigių nustatytus maksimalaus dydžio dienpinigius Lenkijoje už 2025 m. birželio 4 d. – 48,00 Eur, ir dienpinigius Vokietijoje už 2025 m. liepos 12 d. – 62,00 Eur, bei nurodė, kad bendra iš ieškovės atsakovui priteistina dienpinigių suma sudaro 2 096,50 Eur (1 890,50 Eur + 96,00 Eur + 48,00 Eur + 62,00 Eur).
Dėl išskaitos iš atsakovo darbo užmokesčio teismas vertino, kad ieškovė nepagrįstai iš atsakovo 2025 m. rugpjūčio mėn. atlyginimo išskaičiavo 489,00 Eur turtinę žalą, todėl minėtą sumą priteisė iš ieškovės atsakovo naudai. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas apgadino transporto priemonės priekabos galinę dalį veikdamas tyčia, siekdamas padaryti žalos ieškovei, todėl konstatavo, kad iš atsakovo išskaičiuoti visą turtinę žalą nėra teisinio pagrindo (DK 154 straipsnio 1 punktas). Nors ieškovė teigė, kad žalą iš darbuotojo atlyginimo išskaičiavo su jo sutikimu, tačiau, teismo vertinimu, duomenų, kad atsakovas išreiškė sutikimą dėl išskaitos iš jo atlyginimo padarymo, byloje nebuvo. Teismas nurodė, kad ieškovei neįrodžius visų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (žalos dydžio, neteisėtų darbuotojo veiksmų, ypač darbuotojui teigiant, kad transporto priemonę aikštelėje nežymiai apgadino kitas automobilis), civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Ieškovė, turėdama pareigą įrodyti atsakovo kaltę, tokią įrodinėjimo pareigą vykdė netinkamai.
Spręsdamas dėl netesybų priteisimo teismas pažymėjo, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika imperatyvi teisės norma (DK 147 straipsnio 2 dalis) negali būti aiškinama plačiai, t. y. netesybų dydis gali būti mažinamas tik pačioje teisės normoje įtvirtintais pagrindais (tokiais kaip darbuotojo kaltė dėl to, kad darbdavys su juo laiku neatsiskaitė), kitos netesybų mažinimo prielaidos negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023). Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatęs, kad ieškovė būtų vėlavusi atsiskaityti dėl atsakovo (darbuotojo) kaltės ar kad šalys būtų susitariusios dėl vėlesnio atsiskaitymo, padarė išvadą, kad nėra DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų dėl netesybų mažinimo. Atsakovui priteisus 2 096,50 Eur dydžio nesumokėtus dienpinigius ir 489,00 Eur iš atlyginimo išskaičiuotą turtinę žalą, nesumokėtoms sumoms viršijant atsakovo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti atsakovui netesybas DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas vadovaudamasis 2025 m. rugpjūčio 20 d. darbo užmokesčio vidurkio pažyma nustatė, kad atsakovo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis sudarė 1 959,93 Eur (neatskaičius mokesčių). Uždelsto atsiskaitymo laikotarpis (nuo atsakovo atleidimo 2025 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2026 m. kovo 2 d.) nagrinėjamu atveju buvo ilgesnis nei 6 mėn., todėl atsakovui iš ieškovės teismas priteisė 11 759,58 Eur (1 959,93 Eur x 6 mėn.; neatskaičius mokesčių) netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką.
Ieškinį atmetus, teismas atsakovui iš ieškovės priteisė 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (550,00 Eur už atsiliepimo parengimą ir atstovavimą parengiamajame posėdyje ir 50,00 Eur už atstovavimą 2026 m. vasario 9 d. posėdyje).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Transetus“ prašo panaikinti 2026 m. kovo 2 d. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose civilinėje byloje Nr. e2-526-1138/2026 priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškovės 2025 m. spalio 24 d. ieškinį tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad apeliantės priimtuose komandiruočių įsakymuose nebuvo nurodyta, pagal kokius konkrečius kriterijus atsakovui buvo sumažinti dienpinigiai, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei iš esmės ignoravo darbdavio atliktus tinkamus informavimo veiksmus. Nagrinėjamu atveju apeliantė tinkamai ir pilna apimtimi įvykdė visus teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, būtinus teisėtam dienpinigių mažinimui. Darbdavys įtvirtino objektyvius kriterijus vietiniame norminiame akte bei tinkamai raštu informavo Darbuotoją apie jam mokėtinus konkrečius dydžius. Ieškovės taikomoje tvarkoje yra aiškiai nurodyti konkretūs dienpinigių dydžiai, kurie diferencijuojami pagal visiškai objektyvius kriterijus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Ieškovo patvirtintame Apraše nustatyta aiški skaičiavimo logika: bazinis dienpinigių sumažinimas iki 50 proc. taikomas esant trumpesnei nei 14 dienų komandiruotei, o jei trunkant ilgiau – dydis yra proporcingai didinamas už kiekvieną papildomą dieną (Aprašo 15.1 punktas). Taip pat dienpinigiai diferencijuojami įvertinant Darbuotojui suteikiamą infrastruktūrą – virtuvėlę transporto priemonėje, kas tiesiogiai ir objektyviai sumažina darbuotojo patiriamas maitinimosi išlaidas komandiruotės metu (Aprašo 15.4 punktas). Taigi, kriterijai nėra abstraktūs ar priklausantys nuo subjektyvios darbdavio valios, jie yra tikslūs ir objektyvūs.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino ieškovės taikytą dienpinigių mažinimą negaliojančiu. Teismas nustatė jokiuose teisės aktuose nenumatytus formalius reikalavimus komandiruočių įsakymų turiniui, ignoruodamas faktą, kad ieškovė tinkamai ir visiškai įgyvendino savo pareigą įtvirtinti objektyvius mažinimo kriterijus vietiniame norminiame akte (Apraše) bei su juo pasirašytinai, jam suprantama kalba, supažindino darbuotoją. Atsakovas dar prieš komandiruotes iš anksto žinojo jam mokėtinus dienpinigių dydžius, su jais sutiko ir nustatyta tvarka jokių pretenzijų nereiškė, todėl jo reikalavimai po darbo santykių pabaigos vertintini kaip piktnaudžiavimas teise. Darbdavio nubaudimas maksimalia finansine sankcija vien už tai, kad individualiame komandiruotės įsakyme greta konkrečios sumos nebuvo papildomai atkartoti Aprašo punktai, iš esmės pažeidžia teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Dėl šių priežasčių teismo išvada, kad dienpinigiai sumažinti neteisėtai, yra nepagrįsta.
Teismas neteisingai interpretavo komandiruočių trukmės skaičiavimo taisykles, neįvertino papildomų objektyvių mažinimo kriterijų (suteiktos infrastruktūros) ir nepagrįstai komandiruotei prilygino asmeninį darbuotojo poilsio laiką užsienyje. Ieškovės patvirtinto Aprašo 15.1.1 ir 15.1.2 punktuose yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta proporcinga dienpinigių didinimo taisyklė: komandiruotei trunkant ilgiau negu 14 dienų, komandiruotės dienpinigių dydis didinamas vos 0,5 procento nuo Vyriausybės nustatytos sumos už kiekvieną papildomą komandiruotės dieną. Pirmosios instancijos teismas, užuot pritaikęs šią lokaliame akte numatytą taisyklę, nusprendė visą 50 proc. mažinimą apskritai pripažinti negaliojančiu. Atlikus tikslius skaičiavimus pagal paties darbdavio Aprašo taisykles, paaiškėja, kad galimas dienpinigių skirtumas yra minimalus. Pavyzdžiui, pirmoji komandiruotė nuo 2025 m. gegužės 1 d. iki gegužės 15 d. truko 15 dienų. Tai reiškia, kad iki keturioliktos dienos mokėti 50 proc. dydžio dienpinigiai visiškai atitinka Aprašo tvarką, o už penkioliktą dieną, pritaikius 0,5 proc. padidinimą, susidaro vos 0,24 Eur nepriemoka. Analogiška situacija yra ir su komandiruote nuo 2025 m. gegužės 19 d. iki birželio 3 d., kuriai taip pat tenka tik 0,24 Eur skirtumas. Trečiosios, ilgiausios komandiruotės (nuo liepos 13 d. iki rugpjūčio 18 d.) atveju, pritaikius Apraše numatytą 0,5 proc. didinimą nuo keturioliktos dienos (t. y. nuo liepos 27 d.), dienpinigių skirtumas sudarytų 77,96 Eur. Taigi, bendra maksimali galima dienpinigių nepriemoka taikant paties darbdavio nustatytą tvarką dėl komandiruotės trukmės, yra vos 78,45 Eur (suapvalinus). Pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, kad darbdavys dienpinigius pagrįstai mažino taikydamas ir Aprašo 15.4 punkte numatytą atskirą objektyvų kriterijų – komandiruotės metu suteikiamą infrastruktūrą. Atsakovas darbo funkcijas vykdė tolimųjų reisų transporto priemonėse, kuriose yra įrengta virtuvėlė bei sudarytos kitos geros buities sąlygos, leidžiančios darbuotojams pasigaminti maistą ir pailsėti. Ši infrastruktūra tiesiogiai lemia tai, kad darbuotojas komandiruotės metu patiria pakankamai mažai pragyvenimo išlaidų. Įvertinus šią aplinkybę, bazinis 50 proc. dienpinigių mažinimas buvo visiškai pagrįstas savarankišku Aprašo 15.4 punktu, todėl darbuotojui neturėtų būti priteisiama net ir minėta 78,45 Eur suma. Be to, skundžiamame sprendime padaryta grubi klaida, į komandiruotės laiką įtraukiant 2025 m. gegužės 16–18 dienas. Pirmosios instancijos teismas šį laikotarpį apmokestino dienpinigiais kaip komandiruotės laiką, visiškai ignoruodamas byloje esančius rašytinius įrodymus. Aptariamu trijų dienų laikotarpiu darbuotojui jo paties prašymu buvo leista negrįžti į Lietuvą, kad jis galėtų pailsėti užsienyje. Objektyvūs tachografo duomenys patvirtina, kad tomis dienomis transporto priemonė nejudėjo, Atsakovas nevažiavo ir nevykdė jokių darbo funkcijų. Kadangi darbuotojas tuo metu tiesiog leido savo asmeninį poilsio laiką ir nebuvo komandiruotėje, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti už šias dienas dienpinigius yra visiškai nepagrįstas, prieštaraujantis faktinėms aplinkybėms bei baudžiantis darbdavį už tai, kad jis tenkino paties darbuotojo prašymą dėl poilsio.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino dienpinigių teisinę prigimtį, nukrypo nuo formuojamos, nors ir nevienodos, tačiau esmines gaires nustatančios teismų praktikos bei teisės aktų turinio. Esant situacijai, kai nei DK, nei poįstatyminiai teisės aktai nenustato imperatyvių ir baigtinių dienpinigių mažinimo kriterijų, o Direktyva 96/71/EB aiškiai leidžia diferencijuoti dienpinigių paskirtį priklausomai nuo konkrečių darbo santykių, prioritetas turi būti teikiamas individualiam šalių susitarimui ir darbdavio nustatytam vidaus reguliavimui, jei jis nėra piktnaudžiaujantis ir atitinka bendruosius teisės principus. Priešinga išvada reikštų nepagrįstą darbdavio pasirinkimo teisės paneigimą ir iš esmės sukurtų naują, teisės aktuose nenumatytą imperatyvą mokėti maksimalius dienpinigius, kas neatitinka nei teisės aktų turinio, nei jų taikymo praktikos. Todėl skundžiamas sprendimas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu ir naikintinas. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1130-996/2026 nagrinėjo kito ieškovės darbuotojo (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo) ieškinį dėl dienpinigių nepriemokos. Minėtoje byloje darbuotojas, lygiai taip pat kaip ir atsakovas šioje byloje, argumentavo, jog ieškovės taikyti dienpinigių mažinimo kriterijai neva buvo neindividualizuoti, netinkamai pagrįsti, o sumažinimo priežastys nebuvo nurodytos. Teismas toje byloje pripažino, kad ieškovė šias sąlygas įvykdė tinkamai: lokaliniame akte (Apraše) yra numatyti diferencijuoti mažesni dydžiai, darbuotojas su juo supažindintas raštu, o komandiruočių įsakymai buvo surašyti jam suprantama rusų kalba, juose nurodant 50 proc. dydį. Atmesdamas darbuotojo ieškinį dėl dienpinigių, Vilniaus miesto apylinkės teismas akcentavo, kad darbuotojas su priskaičiuotais dienpinigiais sutiko, su įsakymais buvo supažindinamas pasirašytinai ir viso darbo metu jokių pretenzijų darbdaviui nereiškė. Teismas padarė galutinę išvadą, kad darbdavė teisėtai skaičiavo sumažintą dienpinigių dydį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo metu teismų praktikoje susiklostė visiškai ydinga ir teisinio tikrumo principą pažeidžianti situacija. Negali būti taip, kad dviejuose skirtinguose teismuose, vertinant visiškai tą pačią faktinę situaciją – tos pačios ieškovės patvirtintą tą patį vietinį norminį aktą (Aprašą) ir visiškai tokią pačią komandiruočių įforminimo (įsakymų) praktiką – priimami kardinaliai priešingi sprendimai.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad byloje nebuvo įrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, nes neva nebuvo aiškiai nustatyta atsakovo kaltė. Taip pat nesutinka su teismo motyvu, jog visą verslo rizika neteisėtai buvo perkelta darbuotojui, užuot pasinaudojusi turimu KASKO draudimu. Pažymėtina, kad šiuo atveju visos atsakovo atsakomybės sąlygos yra objektyviai egzistuojančios ir įrodytos: 1) žala – tiesioginiai ieškovės patirti nuostoliai (remonto išlaidos) sudaro 489,00 Eur (DK 152 straipsnio 1 dalis); 2) neteisėti veiksmai ir kaltė – atsakovas nesilaikė pareigos saugoti jam patikėtą darbdavio turtą ir elgtis su juo pakankamai rūpestingai bei atsargiai; 3) priežastinis ryšys – žala atsirado išimtinai dėl to, kad transporto priemonė buvo netinkamai eksploatuojama ar nesaugoma atsakovo valdymo metu. Darbuotojui keliamas reikalavimas būti atidžiam vairuojant ir prižiūrint padidinto pavojaus šaltinį, todėl turto apgadinimas jam patikėtu metu patvirtina jo neatsargumą. Be to, atsakovas, pasirašydamas materialinės atsakomybės sutartį, aiškiai suprato, už kokias konkrečias materialines vertybes (jam priskirtą vilkiką) jis prisiima atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas šią šalių sudarytą sutartį ir darbuotojo prisiimtus įsipareigojimus nepagrįstai ignoravo. Taip pat pažymėtina, kad aplinkybė, jog darbdavys turi turto draudimą, jokiu būdu nereiškia, kad darbdavys privalo juo naudotis absoliučiai kiekvienu, net ir itin smulkaus apgadinimo, atveju. Smulkaus turto sugadinimo (489,00 Eur) išlaidų dengimas nėra ir negali būti laikomas išimtinai darbdavio komercine rizika, atleidžiančia kaltą darbuotoją nuo atsakomybės. Kreipimasis į draudimo bendrovę dėl kiekvieno tokio smulkaus įvykio visada reikalauja mokėti draudimo išskaitą (franšizę), kuri dažnai viršija patį nuostolį, taip pat didina įmonės draudimo įmokas ateityje. Kadangi žalos suma yra nedidelė, neviršija vieno vidutinio darbo užmokesčio ir buvo taikoma materialinės atsakomybės sutartis, darbdavys pagrįstai pasirinko reikalauti tiesioginio atlyginimo iš žalą padariusio asmens. Toks ieškovės veiksmas yra teisėtas verslo logikos sprendimas ir negali būti laikomas piktnaudžiavimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neproporcingai pritaikė maksimalias netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, neįvertinęs proporcingumo, teisingumo ir šalių interesų pusiausvyros principų. Nagrinėjamu atveju darbuotojas apeliantės įmonėje dirbo labai trumpai – vos keturis mėnesius. Pirmosios instancijos teismui mechaniškai priteisus netesybas už maksimalų šešių mėnesių laikotarpį, darbuotojas vien netesybų forma gaus daugiau pajamų, nei gavo darbo užmokesčio per visą savo išdirbtą laikotarpį. Tokia priteista suma praranda kompensacinę funkciją ir sukuria akivaizdžią disproporciją tarp galimo pažeidimo ir paskirtos sankcijos. Atkreiptinas dėmesys, kad nors dabartiniame DK 147 straipsnyje nustatyta, jog neatsiskaičius turi būti mokamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis, teismų praktika eina lankstesne linkme. Teismai netesybas mažina atsižvelgdami į faktines bylos aplinkybes ir teisingumo kriterijus (pvz. Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-532-945/2026; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-88-945/2024). Taip pat apeliantės vertinimu būtina atkreipti teismo dėmesį į besikeičiantį teisinį reguliavimą ir įstatymų leidėjo poziciją. Šiuo metu yra parengtas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 23, 26, 39, 40, 41, 42, 48, 51, 52, 65, 71, 79, 131, 140, 147, 148, 197, 217, 219, 226 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo 2026 m. projektas. Šiame projekte numatyta pataisa, jog DK 147 straipsnio 2 dalis bus išdėstyta taip: „2. Darbo santykiams pasibaigus, jei darbdavys ne dėl darbuotojo kaltės uždelsė atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus.“ Vadinasi, šiuo projektu numatoma panaikinti ribojimą, jog netesybos gali būti mokamos ne daugiau kaip už 6 mėnesius. Kadangi naikinamas maksimalus netesybų dydis, teismams bus paliekama daugiau diskrecijos patiems individualiai nuspręsti dėl teisingo netesybų dydžio – jas ne tik didinti, bet ir mažinti. Toks reguliavimas iš esmės grąžina situaciją prie teisinio reglamentavimo, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., kai įstatymas nenumatė viršutinės netesybų ribos, o teismai turėjo plačią galimybę vertinti sankcijos proporcingumą. Todėl nagrinėjant netesybų mažinimo klausimą vėl tampa aktuali ankstesnė teismų praktika. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad byloje yra pagrindas priteisti netesybas, ieškovė prašo teismo jas ženkliai mažinti, kad sankcija būtų protingo dydžio, atitiktų realią darbuotojo išdirbto laiko trukmę ir užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą.
Atsiliepimas
Atsakovas Y. I. pateiktu atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Darbo sutarties 5.4. punktas neatitinka Vyriausybės nutarimu patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto reikalavimų. Dėl mažesnių dienpinigių taikymo darbdavys negali susitarti tiesiogiai su darbuotoju darbo sutartyje. Tokie susitarimai galimi tik per kolektyvinę sutartį arba vietinius norminius teisės aktus, priimtus darbdavio iniciatyva. Pažymėtina, kad apeliantės direktoriaus 2022 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 001 patvirtinto Dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų mokėjimo tvarkos aprašo pagrindu ieškovė pirmiausia dienpinigius sumažino be jokių kriterijų iki 50 procentų, o vėliau juos minimaliai didino (Aprašo 15.1.2. papunktis), tuo akivaizdžiai pažeisdama teisės aktų, reglamentuojančių dienpinigių apskaičiavimą (ir mažinimą), nuostatas – dienpinigių dydis privalo būti maksimalus ir tik išimtinais atvejais dienpinigiai gali būti mažinami. Dienpinigių mažinimas yra išimtis, kuri turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pagrįsta objektyviais kriterijais, o ne subjektyvia darbdavio valia tiesiog mokėti mažesnius nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti dienpinigių dydžius (žr. Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1429-513/2025).
Šalies argumentai
Apeliantė nepagrįstai teigia, kad Apraše numatyti dienpinigių mažinimo kriterijai nėra abstraktūs ar priklausantys nuo subjektyvios darbdavio valios, t. y. kad šie kriterijai yra tikslūs ir objektyvūs. Darbuotojui mokamų dienpinigių mažinimas turi atitikti konkretumo reikalavimą, būti apibrėžtas ir konkretizuotas, t. y. turi būti aišku, pagal kokius kriterijus dienpinigiai mažintini konkrečioms darbuotojo komandiruotėms, kaip apskaičiuojamas konkretus dienpinigių dydis kiekvienai komandiruotei (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2941-1097/2024). Šiuo atveju, kaip matyti iš atsakovo įsakymų dėl komandiruotės, ieškovė be jokių kriterijų iškart nustatė 50 proc. dydžio dienpinigius. Vien ta aplinkybė, jog darbuotojas pasirašytinai supažindintas su komandiruočių įsakymais ir Dienpinigių mokėjimo tvarka, atsižvelgiant į aptartą šių dokumentų nekonkretumą ir neišsamumą, nepatvirtina darbuotojo susitarimo su darbdaviu dėl įsakymuose dėl darbuotojo komandiruočių nurodytų konkrečių sumažintų dienpinigių dydžių, nes, esant darbdavio nustatytai dienpinigių mokėjimo tvarkai, darbuotojas turėjo teisėtą lūkestį, jog darbdavio jam nustatytas sumažintas dienpinigių dydis kiekvienu konkrečiu atveju nepažeis dienpinigių dydžio nustatymą reglamentuojančių teisės normų ir darbdavio Dienpinigių mokėjimo tvarkos nuostatų. Darbdavio sukurtas neapibrėžtumas dėl kiekvienu atveju mokėtino dienpinigių dydžio (dienpinigių mažinimo dydžio) pažeidžia DK 24 straipsnio reikalavimus (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2941-1097/2024). Šiuo atveju nustatęs, jog ieškovės nustatyta dienpinigių mažinimo tvarka neatitinka teisės aktų, reglamentuojančių dienpinigių paskaičiavimo ir mokėjimą, reikalavimų, yra nustatyta formaliai, siekiant pateisinti minimalių Vyriausybės nustatytų dienpinigių mokėjimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė taikyti 100 proc. dydžio dienpinigių normą ir priteisti iš ieškovės atsakovui likusius 50 proc. dienpinigių, t. y. 1890,50 Eur.
Dėl apeliantės argumento, kad teismų praktikoje, susijusioje su dienpinigių apskaičiavimu, nėra suformuota vienareikšmė ir nuosekli taisyklė dėl dienpinigių paskirties bei jų diferencijavimo kriterijų taikymo, atsakovas pažymi, kad vadovaujantis bendruoju, DK 6 straipsnyje įtvirtintu, principu, visos abejonės vertintinos darbuotojo (atsakovo), kaip silpnesniosios ginčo pusės, naudai.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad 2025 m. gegužės 17 d. ir 2025 gegužės 18 d. buvo savaitgalio dienos, per kurias atsakovas tiesiog nusprendė pailsėti, o ir tachografo duomenys rodo, jog transporto priemonė tomis dienomis nejudėjo, todėl atsakovui dienpinigiai už šias dienas nepriklauso. Priimdamas sprendimą, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog, remiantis įsakymais dėl komandiruočių, atsakovo pirmoji komandiruotė pasibaigė 2025 m. gegužės 15 d. (ketvirtadienį) Lenkijoje, antroji komandiruotė prasidėjo 2025 m. gegužės 19 d. (pirmadienį) Lenkijoje, ir atsakovas tarpe tarp komandiruočių į Lietuvą nebuvo grįžęs. Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. Reglamente (EB) Nr. 561/2006 nustatyta, kad vairuotojas privalo pasinaudoti kassavaitinio poilsio laikotarpiu, kurio trukmė yra ne mažiau nei 45 val. (4 straipsnio h punktas, 8 straipsnis), todėl teismas pagrįstai pripažino 2025 m. gegužės 17 d. ir 2025 m. gegužės 18 dienas atsakovo privalomuoju poilsio laiku, už kurį turi būti mokami dienpinigiai.
Žemesnės instancijos teismas
Išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą bei teismų praktiką ir nenustatęs jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, sąlygojusių žalos atsiradimą, bei tyčios padaryti ieškovei turtinę žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 489,00 Eur išskaitą atsakovo darbo užmokesčio neteisėta. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, jog byloje nėra ginčo dėl paties žalos padarymo fakto. Tačiau atsakovas neigia, jog jam patikėtos transporto priemonės priekaba buvo apgadinta dėl jo kaltės. Spręsdamas ginčą šioje dalyje, teismas vadovavosi DK 150 – 156 straipsniais bei 2025 m. balandžio 15 d. tarp šalių sudaryta Materialinės atsakomybės sutartimi, kurios 5 punkte nurodyta, jog darbuotojas privalo atlyginti žalą, kilusią dėl jo kaltės, įskaitant atvejus, kai darbuotojas neorganizuoja ar netinkamai organizuoja darbdavio interesų, įskaitant turtą, apsaugą. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog šiuo atveju visos atsakovo atsakomybės sąlygos yra objektyviai egzistuojančios ir įrodytos. Priešingai – faktinės žalos atsiradimo aplinkybės (transporto priemonę aikštelėje nežymiai apgadino kitas automobilis) aiškiai rodo, jog atsakovas neatliko jokių aktyvių veiksmų, galėjusių sukelti žalą. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas jam patikėtą transporto priemonę būtų saugojęs (ar kitaip su ja elgęsis) netinkamai. Byloje nenustatyta nei atsakovo kaltė, nei priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų (ar neveikimo) ir žalos atsiradimo.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su apeliantės argumentais, kad 11759,58 Eur netesybos priteistos nepagrįstai, taip pat nesutinka, kad netesybų dydis neatitinka teisingumo, interesų pusiausvyros, proporcingumo principo. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų laiku neatsiskaičiusi su atsakovu dėl pastarojo kaltės. Taip pat nebuvo sudaryta jokio susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo, todėl ieškovė turėtų sumokėti atsakovui netesybas (DK 147 straipsnio 2 dalis). Taip pat šiuo atveju, vertinant netesybų dydį, būtina atsižvelgti į šias aplinkybes: dėl to, jog ieškovė laiku neatsiskaitė su atsakovu, nėra jokios pastarojo kaltės; su atsakovu delsiama atsiskaityti ilgą laiką – nuo 2025 m. rugpjūčio 19 d.; esminę pradelstos pinigų sumos dalį sudaro ieškovės neteisėtai ir nepagrįstai iki 50 proc. sumažinti dienpinigiai, kurių dydis atsakovui yra ženklus; priteista netesybų suma ieškovei, kaip įmonei, nėra ženkli ir neturės jokios įtakos jos finansinei padėčiai; kaip matyti iš atsakovo pateikto susirašinėjimo ir nuotraukų, jis dirbo sunkiomis, elementarių poilsio ir higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, todėl maksimalios netesybos vertintinos ir kaip kompensacinė priemonė. Taip pat ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų (pavyzdžiui, duomenų apie savo finansinę padėtį, neigiamą priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams ar pan.) savo teiginiams apie neva neproporcingą netesybų dydį pagrįsti. Atsakovo vertinimu, teismo priteistas netesybų dydis laikytinas teisingu, proporcingu ir adekvačiu, todėl mažinti netesybas nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl dienpinigių, netesybų priteisimo, atliktos išskaitos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Bylos duomenys patvirtina, kad tarp ieškovės UAB „Transetus“ ir atsakovo Y. I. 2025 m. balandžio 15 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 284, atsakovas buvo priimtas dirbti į tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigas (darbo sutarties 1.2 punktas). Šalys pasirašė darbo sutarties tekstą tiek lietuvių, tiek rusų kalba. Ieškovė UAB „Transetus“ ir atsakovas Y. I. 2025 m. balandžio 15 d. darbo sutarties 1.3.1 punkte sutarė dėl darbuotojui mokamo atlyginimo, kuris sudaro atitinkamą darbo mėnesį galiojančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA), padaugintą iš koeficiento 1,65. Darbo sutarties 4.1 punkte numatyta, kad darbo laikas – vidutiniškai 40 valandų per savaitę. Taikoma suminė darbo laiko apskaita. 2018 m. lapkričio 8 d. UAB „Transetus“ direktorius įsakymu Nr. SUM 2018/11/08/1 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos laikotarpio nustatymo“ bendrovėje nuo 2018 m. lapkričio 8 d. nustatytas 3 mėnesių suminės darbo laiko apskaitos laikotarpis.
Darbo sutarties 5.3 punktu šalys susitarė, jog jeigu darbuotojas yra siunčiamas į komandiruotę, tuo atveju jeigu darbdavys vienašališku sprendimu (įsakymu) nenustato kitaip, dienpinigiai avansu, t. y. iki komandiruotės pradžios, darbdavio įsakymu darbuotojui nemokami. Tuo atveju, kai dienpinigiai avansu, t. y. iki komandiruotės pradžios darbuotojui nėra išmokami, darbdavys dienpinigius už komandiruotę išmoka ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Dienpinigių dydis komandiruotam darbuotojui nustatytas darbdavio lokaliniais aktais. Šalys susitaria, kad dienpinigiai ar numatomos komandiruotės išlaidos avansu (iki komandiruotės pradžios) neprivalo būti mokami ir gali būti išmokami pilnai ar dalimis darbdavio lokaliniuose aktuose nustatytais terminais. Darbuotojas neturi teisės atsisakyti vykti į komandiruotę, jeigu vadovaujantis šia nuostata jam nebuvo išmokėtas avansas. Darbo sutarties 5.4 punkte šalys susitarė, kad jeigu tarnybinė komandiruotė Lietuvoje trunka ne ilgiau kaip vieną darbo dieną, dienpinigiai už tarnybinę komandiruotę darbuotojui gali būti nemokami. Darbdavys ir darbuotojas taip pat aiškiai susitaria, kad darbuotojui bus mokami mažesni dienpinigių dydžiai, negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti maksimalūs dienpinigių dydžiai, o būtent, šalys susitaria, kad darbuotojui yra mokama 50 procentų dienpinigių norma, apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus dienpinigių dydžius.
Ieškovės UAB „Transetus“ direktoriaus 2022 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 001 patvirtintu „Dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų mokėjimo tvarkos aprašu“ bendrovėje nustatyta dienpinigių į komandiruotę vykstančiam darbuotojui mokėjimo tvarka, kuri yra patvirtinta lietuvių ir rusų kalbomis. Atsakovas 2025 m. balandžio 28 d. pasirašė, kad susipažino tiek su minėtu Aprašu, tiek su darbo sutartyje numatytomis darbo užmokesčio ir kelionės išlaidų apskaičiavimo sąlygomis.
Aprašo 14 punktas numato, kad esant žemiau nurodytiems objektyviems kriterijams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti maksimalūs dienpinigių dydžiai mažinami, tačiau negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Aprašo 15 punkte numatyta, kad dienpinigių, mokamų komandiruojamiems darbuotojams, dydžiai mažinami atitinkamai atsižvelgiant į šiuos žemiau nurodytus objektyvius kriterijus: 1) į komandiruotės trukmę (15.1 punktas): bendrovė darbuotojui mokamus dienpinigius mažina iki 50 proc. dienpinigių sumos, nustatytos Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 (toliau – ir Sąrašas), jeigu komandiruotės trukmė užsienio valstybėse neviršija 14 dienų (15.1.1 punktas); komandiruotei trunkant ilgiau negu 14 dienų, bet neviršijant 60 dienų, šio Aprašo 15.1.1 punkte nurodytas komandiruotės dienpinigių dydis didinamas 0,5 procento dienpinigių sumos, nustatytos Sąraše, už kiekvieną papildomą komandiruotės dieną (15.1.2 punktas); 2) į kelionės atstumą nuo gyvenamosios vietos užsienio valstybėje iki darbo vietos ir kelionės išlaidų kompensavimą (15.2 punktas): bendrovė darbuotojui mokamus dienpinigius mažina iki 50 proc. dienpinigių sumos, nustatytos Sąraše, jei kelionės atstumas nuo gyvenamosios vietos užsienio valstybėje iki darbo vietos neviršija 3 km (15.2.1 punktas); bendrovė darbuotojui mokamus dienpinigius mažina iki 50 proc. dienpinigių sumos, nustatytos Sąraše, jei kelionės iki darbo vietos ir iš darbo vietos į gyvenamąją vietą Bendrovės darbuotojui yra nemokamos arba atitinkamos kelionės išlaidos yra padengiamos bendrovės, neatsižvelgiant į užsienio šalį, į kurią bendrovės darbuotojas yra komandiruotas (15.2.2 punktas); 3) į esamą nemokamą poilsio laiko infrastruktūrą valstybėje, į kurią komandiruojamas darbuotojas (15.3 punktas): jei valstybėje, į kurią komandiruojamas darbuotojas, yra užtikrinama nemokama poilsio laiko infrastruktūra (nemokamai WC, dušai, vanduo ir pan.), kuriais darbuotojas turi galimybę naudotis, mokėtinų dienpinigių dydis mažinamas iki 50 proc. dienpinigių dydžio, nustatyto Sąraše (15.3.1 punktas); 4) į bendrovės suteikiamą infrastruktūrą komandiruotės metu (15.4 punktas): jei komandiruotės metu bendrovė suteikia darbuotojui infrastruktūrą (virtuvėle transporto priemonėje, kt.), dėl ko darbuotojas turi galimybę patirti mažiau išlaidų komandiruotės metu, mokėtinų dienpinigių dydis mažinamas iki 50 proc. dienpinigių sumos, nustatytos Sąraše (15.4.1 punktas); 5) Aprašo 15.1 – 15.4 punktų papunkčiuose nurodyti darbuotojui mokėtinų dienpinigių dydžiai mažinami (bet ne daugiau kaip iki Aprašo 14 punkte nurodyto dydžio) bendrovės išlaidų dydžiu, skirtu darbuotojo pragyvenimui komandiruotės metu apmokėti (transporto, kelionės, nakvynės, maisto ir kitoms išlaidoms). Mažindama mokėtinų dienpinigių dydį šiuo pagrindu, bendrovė sudaro sąlygas darbuotojui susipažinti su Bendrovės patirtų išlaidų turiniu (15.5 punktas).
Atsakovas 2025 m. gegužės 1 d. UAB „Transetus“ direktoriaus įsakymu Nr. K-2005/5613 buvo išsiųstas į komandiruotę užsienyje, komandiruotės trukmė – nuo 2025 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. gegužės 15 d., vieta – Austrija, Vokietija, Estija, Prancūzija, Liuksemburgas, Latvija, Lenkija, už šią komandiruotę buvo paskaičiuoti 394,00 Eur dienpinigiai. 2025 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. K-2025/5633 atsakovas buvo išsiųstas į komandiruotę Lenkijoje, komandiruotės trukmė – nuo 2025 m. gegužės 19 d. iki 2025 m. birželio 3 d., atsakovui už šią komandiruotę buvo iš viso paskaičiuota 384,00 Eur dienpinigių. 2025 m. liepos 13 d. direktoriaus įsakymu Nr. K-2025/5676 atsakovas buvo išsiųstas į komandiruotę užsienyje, komandiruotės trukmė – nuo 2025 m. liepos 13 d. iki 2025 m. rugpjūčio 18 d., vieta – Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Italija, Čekija, Lenkija, atsakovui buvo paskaičiuota 1 112,50 Eur dienpinigių suma. Šių įsakymų 6 punktuose (paskutinio įsakymo – 5 punkte) nurodyta, kad dienpinigiai mokami 50 proc. dydžio nuo normos, nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 99. Įsakymai buvo parengti lietuvių ir rusų kalbomis, atsakovas minėtų įsakymų pabaigoje pasirašė, kad su įsakymais susipažino ir sutinka.
Darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2025 m. rugpjūčio 19 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).
Ieškovės 2025 m. rugpjūčio 20 d. akte dėl apgadintos transporto priemonės, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad vairuotojas Y. I. 2025 m. rugpjūčio 19 d. komandiruočių metu apgadino priekabą, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini). Priekabos remontas kainavo 489,00 Eur be PVM. Mažosios bendrijos „SM Group“ išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje SMG Nr. 0042 nurodyta, kad priekabos, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), remontas kainavo 489,00 Eur be PVM (591,69 Eur su PVM). Ieškovė šią PVM sąskaitą faktūrą apmokėjo 2025 m. rugpjūčio 26 d. Ieškovės direktoriaus 2025 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. Įs 2025/08/20/1 buvo nurodyta įvykdyti 489,00 Eur skolos išieškojimą iš Y. I. pagal 2025 m. rugpjūčio 20 d. materialinės žalos ataskaitą, kurioje nustatyti pažeidimai. 2025 m. rugpjūčio mėn. atlyginimo lapelis patvirtina, kad iš atsakovo atlyginimo buvo išskaičiuotas 489,00 Eur žalos padengimas.
Tarp šalių kilus ginčui ar ieškovė (darbdavys), iki darbo sutarties nutraukimo tinkamai atsiskaitė su atsakovu už jo darbą komandiruočių užsienyje metu, atsakovas Y. I. kreipėsi į DGK ir prašė iš UAB „Transetus“ priteisti Y. I. naudai nesumokėtų 2 568,89 Eur dienpinigių, nesumokėtų 254,00 Eur papildomų dienpinigių, nepagrįstai išskaičiuotą 489,00 Eur turtinę žalą, 109,81 Eur už komandiruočių metu patirtas išlaidas, delspinigius, netesybas. DGK 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. DGKS-6728 darbo byloje Nr. APS-115-20357/2025 Y. I. prašymą tenkino iš dalies, nusprendė išieškoti Y. I. naudai iš UAB „Transetus“ 2 144,50 Eur dienpinigius, 189,00 Eur išskaičiuotos žalos dydį, 2 332,32 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovė, nesutikdama su DGK sprendimu, kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad su atsakovu iki darbo santykių pabaigos yra visiškai atsiskaičiusi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš UAB „Transetus“ 2 096,50 Eur dienpinigius, 489,00 Eur išskaitą, 11 759,58 Eur netesybas (neatskaičius mokesčių), 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai.
Dėl šio sprendimo atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį tenkinti.
Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia toliau nurodytais motyvais.
Dėl darbdavio pareigos mokėti dienpinigius darbuotojui už komandiruotes užsienyje apimties
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino apeliantės taikytą dienpinigių mažinimą negaliojančiu. Apeliantės vertinimu, ji tinkamai ir visiškai įgyvendino savo pareigą įtvirtinti objektyvius mažinimo kriterijus vietiniame norminiame akte (Apraše) bei su juo pasirašytinai, atsakovui suprantama kalba, supažindino atsakovą. Atsakovas dar prieš komandiruotes iš anksto buvo tinkamai supažindintas su jam mokėtinais dienpinigių dydžiais, su jais sutiko ir nustatyta tvarka jokių pretenzijų nereiškė. Apeliantė laikosi pozicijos, kad apeliantės patvirtintame Apraše buvo nustatyti tikslūs ir objektyvūs kriterijai, aiški skaičiavimo logika: bazinis dienpinigių sumažinimas iki 50 proc. taikomas esant trumpesnei nei 14 dienų komandiruotei, o jei trunkant ilgiau – dydis yra proporcingai didinamas už kiekvieną papildomą dieną (Aprašo 15.1 punktas). Taip pat dienpinigiai diferencijuojami įvertinant Darbuotojui suteikiamą infrastruktūrą – virtuvėlę transporto priemonėje, kas tiesiogiai ir objektyviai sumažina darbuotojo patiriamas maitinimosi išlaidas komandiruotės metu (Aprašo 15.4 punktas).
Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad DK 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 27 punktą).
Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašas ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas yra patvirtinti Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 su vėlesniais pakeitimais. Šio Aprašo (aktuali redakcija nuo 2023 m. birželio 30 d.) 2 punkte numatyta, kad mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte (toliau kartu – nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų šiame Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai.
Taigi išlaidų, patirtų dėl vykimo į komandiruotę, kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta Darbo kodekse, dienpinigių mokėjimo tvarka detalizuota poįstatyminiame akte. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartas teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas. Taip pat šis teisinis reguliavimas nustato bendrosios taisyklės išimtį – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje. Be to, nustatyta riba, iki kurios gali būti mažinami dienpinigių dydžiai.
Byloje nustatyta, kad apeliantė yra parengusi dienpinigių nustatymo dydį reglamentuojantį vidinį norminį aktą – 2022 m. liepos 1 d. direktoriaus įsakymu patvirtintą „Dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų mokėjimo tvarkos aprašą“, kurio 15 punkte numatytas mažesnio, nei nustatytas poįstatyminiame akte, dienpinigių dydžio taikymas. Atsakovas 2025 m. balandžio 28 d. pasirašė, kad su Aprašu susipažino (Aprašas buvo parengtas lietuvių ir rusų kalbomis). Sąlyga dėl iki 50 proc. sumažintų dienpinigių dydžio buvo numatyta ir darbuotojo darbo sutarties 5.4 punkte.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės byloje pateikti rašytiniai įrodymai – vidiniai įmonės dokumentai, patvirtina, kad ieškovė įgyvendino pareigą įforminti dienpinigių mažinimo tvarką ir apie ją informuoti darbuotoją, kadangi dienpinigių mažinimo tvarką įtvirtino Apraše, kuris buvo pateiktas darbuotojui susipažinti jam suprantama kalba, o darbuotojas susipažinimą patvirtino raštu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei siekia įrodyti apeliantė, ši aplinkybė neįrodo ir nepagrindžia fakto, kad konkrečiu atveju ieškovės atsakovui taikyti minimalūs dienpinigių dydžiai, buvo tinkamai diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus ir, kad apie aiškų bei konkretų šių kriterijų taikymą konkrečios komandiruotės metu, atsakovas buvo informuotas tinkamai.
Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad 2025 m. gegužės 1 d., 2025 m. gegužės 19 d. ir 2025 m. liepos 13 d. komandiruočių įsakymuose nebuvo nurodyta, pagal kokius kriterijus buvo sumažinti atsakovui paskaičiuoti dienpinigiai už komandiruotes. Apeliantė teigia, kad ji neturėjo jokios pareigos atkartoti Aprašė išvardintų kriterijų, tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka.
Nagrinėjamu atveju apeliantės Apraše įtvirtinti bendro pobūdžio kriterijai, nurodant kokiais atvejais gali būti mažesni dienpinigiai iki 50 proc., kurie gali būti pritaikomi bet kokioje situacijoje visiškai neatsižvelgiant į konkrečios komandiruotės aplinkybes. Apeliantė byloje nepateikė jokių konkrečių įrodymų bei objektyviais duomenimis paremtų paaiškinimų, kurie iš šių kriterijų konkrečiu atveju buvo taikyti apskaičiuojant atsakovui mokėtinų dienpinigių dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pačiame Apraše (punktas 15.5) nurodyta, kad 15.1-15.4 punktų papunkčiuose nurodyti darbuotojui mokėtinų dienpinigių dydžiai mažinami bendrovės išlaidų dydžiu, skirtu darbuotojo pragyvenimui komandiruotės metu apmokėti (transporto, kelionės, nakvynės, maisto ir kitoms išlaidoms). Mažindama mokėtinų dienpinigių dydį šiuo pagrindu, Bendrovė sudaro sąlygas darbuotojui susipažinti su Bendrovės patirtų išlaidų dydžiu. Šiuo atveju apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovo komandiruočių metu pragyvenimui patirtų išlaidų dydį, duomenų, kad apie tokias išlaidas atsakovas būtų buvęs supažindintas darbo metu, taip pat byloje nėra.
Aprašo 16 punkte numatyta, kad tuo atveju, jei apskaičiuojant atitinkamam darbuotojui mokėtiną dienpinigių dydį komandiruotės metu, taikytini du ar daugiau Aprašo 15 punkte nurodytų objektyvių dienpinigių mažinimo kriterijų, dienpinigių dydis apskaičiuojamas proporcingai, atsižvelgiant į prie kiekvieno kriterijaus nurodytą dydį, įvertinus atitinkamo kriterijaus dominavimo procentą. Konkretus komandiruojamam darbuotojui mokėtinas dienpinigių dydis nurodomas Bendrovės direktoriaus įsakyme dėl atitinkamo darbuotojo komandiruotės, su kuriuo darbuotojas yra supažindinamas prieš išvykstant į komandiruotę.
Konkrečiu atveju apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kokias konkrečias išlaidas ji patyrė atsakovo komandiruočių metu (Aprašo 15.5 punktas), taip pat, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, visos atsakovo komandiruotės truko ilgiau nei 14 dienų, todėl 15.1.1. punkto apeliantė, mažindama atsakovo dienpinigius iki minimalios įstatyme nustatytos ribos, taip pat negalėjo taikyti. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų kurie iš Aprašo 15 punkte nurodytų kriterijų ir kokia proporcija buvo taikyti atsakovo atžvilgiu apskaičiuojant mokėtinų dienpinigių dydį. Deklaratyvūs apeliantės teiginiai, kad ji sumažindama atsakovui mokėtinų dienpinigių dydį iki minimalios įstatyme nustatytos ribos tinkamai įgyvendino savo pareigą įtvirtinti objektyvius dienpinigių mažinimo kriterijus, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi akivaizdu, kad apeliantė Apraše nustatytus bendro pobūdžio kriterijus taikė mechaniškai ir subjektyviai, nediferencijuodama jų atsižvelgiant į konkrečias komandiruočių aplinkybes. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nepagrindžiant Apraše įtvirtintų kriterijų taikymo konkrečiais paaiškinimais komandiruočių įsakymuose, tokie kriterijai negali būti laikomi kaip objektyvūs ir aiškiai suprantami darbuotojui.
Teisėjų kolegija apeliantės nurodytus argumentus, kad atsakovo atžvilgiu mažinant dienpinigius buvo taikomi objektyvūs kriterijai, atmeta kaip nepagrįstus, kadangi atsakovui dienpinigiai buvo mažinami netaikant pačios apeliantės Apraše įvardintų kriterijų bei nustatytos dienpinigių apskaičiavimo tvarkos, aiškiai nenurodant kokie dienpinigių skaičiavimo kriterijai bus taikomi, kaip jie įtakos dienpinigių dydžio mažinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės dėl darbdavės taikyto darbuotojui mokamų dienpinigių skaičiavimo neapibrėžtumo, neaiškumo, leidžia spręsti, kad apeliantė, pasirinkusi minėtą atsakovo dienpinigių dydžio nustatymo būdą, įsakymuose dėl darbuotojo komandiruočių nekonkretizuojant konkrečių dienpinigių dydžių apskaičiavimo mechanizmo, t. y. nenurodant, kaip konkrečiai, kokiais kriterijais ir jų kokybinėmis/kiekybinėmis charakteristikomis remiantis, apskaičiuotas kiekvienas sumažintas dienpinigių dydis, neįvykdė pareigos tinkamai įforminti atsakovo dienpinigių dydžio nustatymą, o pareigos aiškiai nustatyti darbuotojui mokėtiną dienpinigių dydį neįvykdymas lemia pasekmes – darbdavio prievolę mokėti darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius, taip, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas.
Atmestini ir apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino dienpinigių teisinę prigimtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad dienpinigiai atsakovui buvo mokami iš esmės kaip darbuotojo darbo užmokesčio dalis (papildomas atlygis už darbą), kadangi apeliantės direktoriaus įsakymuose, kuriais atsakovas siųstas į komandiruotes, buvo nurodyta, kad apmokamos šios komandiruotės išlaidos: dienpinigiai (50 proc. dydžio), išlaidos dokumentams, reikalingiems išvykimui, mokamų kelių mokesčiai, transporto priemonės draudimas, išlaidos valiutos keitimui, išlaidos mobiliajam telefonui ir internetui, išskyrus ryšį asmeninėms reikmėms, išlaidos degalams. Paminėtina, kad 2018 m. birželio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/957 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurias turi užtikrinti į užsienio valstybę darbuotoją siunčiantis darbdavys, įskaitant ir tam tikrą darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį (Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktas). Vadovaujantis Direktyvos 3 straipsnio 7 dalimi, dienpinigiai laikomi darbo užmokesčio dalimi, išskyrus atvejus, kai jie yra mokami kompensuojant komandiruotės faktines išlaidas, pavyzdžiui, kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės cituojama apygardos teismų praktika nesuteikia pagrindo priešingai išvadai. Taipogi, apeliantės teiginiai, kad šiuo atveju turėjo būti atsižvelgiama į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-1130-996/2026 nagrinėjant kito ieškovės darbuotojo (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo) ieškinį dėl dienpinigių nepriemokos, pateiktus išaiškinimus, yra nepagrįsti. Minėtas sprendimas neįsiteisėjęs, apskųstas apeliacine tvarka, sprendimo paskelbimas numatytas 2026 m. rugsėjo 8 d. (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-1984-925/2026). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos vadovautis žemesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, kurie nėra įvertinti kasacine tvarka.
Dėl apeliantės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į komandiruotės laiką įtraukė 2025 m. gegužės 16–18 dienas, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo pirmoji komandiruotė pasibaigė 2025 m. gegužės 15 d. Lenkijoje. Pagal 2025 m. gegužės 19 d. komandiruotės įsakymą, antroji komandiruotė prasidėjo 2025 m. gegužės 19 d. Lenkijoje. Šalys bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad atsakovas tris dienas tarp pirmosios ir antrosios komandiruočių praleido Lenkijoje. Tachografo duomenų ataskaitose užfiksuota, kad atsakovas 2025 m. gegužės 16 d., gegužės 17 d. ir gegužės 18 d. transporto priemonės nevairavo. Bylos duomenimis 2025 m. gegužės 16 d. atsakovas buvo nemokamose atostogose, ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra. Pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 straipsnio h punktu, 8 straipsniu, vairuotojas privalo pasinaudoti kassavaitinio poilsio laikotarpiu, kurio trukmė yra ne mažiau nei 45 valandos (4 straipsnio h punktas, 8 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad 2025 gegužės 17 d. ir gegužės 18 d. pagrįstai buvo apskaitytos kaip įprastos poilsio dienos, kadangi atsakovas tarp pirmosios ir antrosios komandiruočių negrįžo į Lietuvą, o pabaigęs pirmąją komandiruotę 2025 m. gegužės 15 d. pasiliko Lenkijoje ir antrąją komandiruotę 2025 m. gegužės 19 d. pradėjo Lenkijoje, todėl minėtas laikotarpis tarp šių komandiruočių laikytinas privalomuoju poilsio laikotarpiu, už kurį turi būti mokėtini dienpinigiai. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas už šį laikotarpį dienpinigius, nubaudė apeliantę už tai, kad ji tenkino darbuotojo prašymą dėl laisvadienio suteikimo, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad dienpinigiai už 2025 m. gegužės 16 dieną, kuomet atsakovas buvo nemokamose atostogose, atsakovui nebuvo paskaičiuoti ir priteisti (Sprendimo 35 punktas).
Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimą dėl dienpinigių nepriteisimo, atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
Dėl išskaitos iš atsakovo darbo užmokesčio teisėtumo
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias išskaitų iš darbo užmokesčio darymo pagrindus ir tvarką (DK 150, 156 straipsniai), netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad byloje nebuvo įrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, nes nebuvo aiškiai nustatyta atsakovo kaltė.
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovė nepagrįstai iš atsakovo 2025 m. rugpjūčio mėn. atlyginimo išskaičiavo 489,00 Eur turtinę žalą, todėl minėtą sumą priteisė iš ieškovės atsakovo naudai. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas apgadino transporto priemonės priekabos galinę dalį veikdamas tyčia, siekdamas padaryti žalos ieškovei, todėl konstatavo, kad iš atsakovo išskaičiuoti visą turtinę žalą nėra teisinio pagrindo (DK 154 straipsnio 1 punktas). Nors ieškovė teigė, kad žalą iš darbuotojo atlyginimo išskaičiavo su jo sutikimu, tačiau, teismo vertinimu, duomenų, kad atsakovas išreiškė sutikimą dėl išskaitos iš jo atlyginimo padarymo, byloje nebuvo. Teismas nurodė, kad ieškovei neįrodžius visų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (žalos dydžio, neteisėtų darbuotojo veiksmų, ypač darbuotojui teigiant, kad transporto priemonę aikštelėje nežymiai apgadino kitas automobilis), civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Ieškovė, turėdama pareigą įrodyti atsakovo kaltę, tokią įrodinėjimo pareigą vykdė netinkamai.
Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl atsakovo kaltės nebuvimo.
Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taip pat paminėtina, kad rungimosi proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą; CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė 2025 m. rugpjūčio 20 d. akte dėl apgadintos transporto priemonės, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad vairuotojas Y. I. 2025 m. rugpjūčio 19 d. komandiruočių metu apgadino priekabą, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini). Priekabos remontas kainavo 489,00 Eur be PVM. Atsakovas ieškovei 2025 m. rugpjūčio 18 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad išvažiuodamas iš aikštelės šiek tiek apgadino automobilio dažus (ir sugedo posūkio signalas), kitas automobilis, dėl kurio buvo pažeisti dažai, nuvažiavo. Atsakovas nurodė naktį nepastebėjęs apgadinimo ir nuvažiavęs, žala nebuvo jo kaltė. 2025 m. rugpjūčio 19 d. paaiškinime atsakovas nurodė, kad dėl smūgius sugeriančių guminių plokščių ant kojų, kurios laiko stiklą priekaboje, negali nieko paaiškinti, nes nematė jų pažeistų, bet pažymėjo, kad tai jo kaltė. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad transporto priemonė buvo apgadinta dėl atsakovo kaltės, byloje nėra pateikta. Taip pat, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantės pateikti rašytiniai duomenys (2025 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas dėl 489,00 Eur žalos išieškojimo iš Y. I. atlyginimo, 2025 m. rugpjūčio 20 d. aktas dėl apgadintos transporto priemonės (duomenys neskelbtini), MB „SM Group“ 2024 m. rugpjūčio 20 d. sąskaita SMG Nr. 0042), nepagrindė ir neįrodė, kokie konkretūs transporto priemonės sugadinimai buvo remontuojami. Teismas sprendime atkreipė dėmesį, kad MB „SM Group“ sąskaitos išrašymo data nurodyta 2024 m. rugpjūčio 20 d., nors byloje buvo sprendžiami klausimai dėl aplinkybių, įvykusių 2025 metais, tačiau apeliantė apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų ir paaiškinimų dėl šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei kilusių neaiškumų dėl atlikto ginčo transporto priemonės remonto apimties. Taip pat kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės byloje pateiktose transporto priemonės nuotraukose matyti ne tik priekabos galinės dalies apgadinimas, o ir kitos transporto priemonės dalys, kas taipogi suteikia pagrindo abejoti nustatytos žalos pagrįstumu.
Pažymėtina, kad DK 150 straipsnio, reglamentuojančio išskaitas iš darbo užmokesčio, 1 dalyje nustatyta, kad išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekamos tik šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išskaitos gali būti daromos šiais atvejais: grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms (1 punktas); grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų (2 punktas); atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui (3 punktas); išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva.
DK 156 straipsnio, reglamentuojančio žalos išieškojimo tvarką, 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 150 straipsnio 1 dalyje nustatytos išsamios taisyklės, pagal kurias išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekamos tik įstatymų nustatytais atvejais. Normos formuluotė nesuteikia pagrindo jos vertinti kaip dispozityvios, kadangi ji aiškiai formuluoja draudimą atlikti išskaitas kitais nei įstatymuose nustatytais pagrindais. DK 150 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kai išskaitos gali būti daromos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-1120/2023, 28, 32 punktai).
DK 154 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą šiais atvejais: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.
Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje – turi būti nustatyta padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė bei nustatytos papildomos sąlygos – pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisinių santykių buvimas, o žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4, 151 straipsniai, CK 6.245–6.249 straipsniai). Visos šios civilinės atsakomybės sąlygos yra privalomos ir nors vienos iš jų nesant, civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Visas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis. Taigi nagrinėjamu atveju būtent darbdavei (ieškovei) tenka pareiga įrodyti visas buvusio darbuotojo atsakomybės sąlygas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu bei pateiktų įrodymų visuma, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas apgadino transporto priemonės priekabos galinę dalį veikdamas tyčia, siekdamas padaryti žalos ieškovei. Byloje nebuvo pateikta duomenų, jog ieškovė ėmėsi kokių nors veiksmų dėl žalos nustatymo, eismo įvykio įforminimo. Konkrečiu atveju ieškovė nesiaiškino žalos atsiradimo fakto, nesiėmė jokių veiksmų, kad nustatytų įvykio aplinkybes bei atsakovo kaltės formą. Tuo tarpu vien iš pateikto atsakovo pasiaiškinimo ir sąskaitos už suteiktas remonto paslaugas, nėra galimybės objektyviai įvertinti eismo įvykio kilimo priežasčių, nustatyti atsakovą veikus tyčiniais veiksmais. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovė, turėdama pareigą įrodyti atsakovo kaltę, tokią įrodinėjimo pareigą vykdė netinkamai, todėl iš atsakovo turtinę žalą išskaičiavo nepagrįstai. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė turėjo transporto priemonės KASKO draudimą ir galėjo juo pasinaudoti, sureguliuojant žalos atlyginimą, todėl pritartina pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, jog ieškovei nepasikreipus į draudimo įmonę visą verslo rizika neteisėtai buvo perkelta darbuotojui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteistas 489,00 Eur sumos grąžinimas atsakovui laikytina teisėta ir pagrįstą, kurios naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Dėl netesybų priteisimo
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista netesybų suma už šešis mėnesius, t.y. 11 759,58 Eur (neatskaičius mokesčių). Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad byloje yra pagrindas priteisti netesybas, ieškovė prašė teismo jas ženkliai mažinti, kad sankcija būtų protingo dydžio, atitiktų realią darbuotojo išdirbto laiko trukmę ir užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą.
DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022; 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022). Ar pažeidė darbdavys savo pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir ar jam taikytinos DK nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014).
Nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-684/2023).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė su atsakovu jo atleidimo dieną pilnai neatsiskaitė: nesumokėjo visų su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų – visų priklausiusių dienpinigių, nepagrįstai atliko išskaitą. Byloje nėra nustatyta, kad ieškovė būtų vėlavusi atsiskaityti dėl darbuotojo kaltės. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė liko skolinga atsakovui 2 096,50 Eur dienpinigių ir 489,00 Eur iš atsakovo atlyginimo nepagrįstai išskaičiuotos turtinės žalos sumą, iš viso 2585,50 Eur.
Pažymėtina, kad apeliantė, motyvuodama netesybų nepriteisimą ( jų mažinimą) teigia, kad darbuotojas dirbo tik keturis mėnesius, priteisus netesybas už šešis mėnesius, darbuotojas gautų daugiau atlyginimo netesybomis, nei gavo darbo užmokesčio, tokio dydžio netesybos praranda kompensacinę funkciją ir sukuria disproporciją tarp galimo pažeidimo ir paskirtos sankcijos. Taip pat teigia, kad nors dabartiniame DK 147 straipsnyje nustatyta, jog neatsiskaičius turi būti mokamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis, teismų praktika eina lankstesne linkme bei remiasi apygardų teismų praktika (Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-532-945/2026; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-88-945/2024). Apeliantė akcentuoja, kad parengtas darbo kodeksų normų pakeitimo projektas iš esmės grąžins situaciją prie teisinio reglamentavimo, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., kai įstatymas nenumatė viršutinės netesybų ribos, o teismai turėjo plačią galimybę vertinti sankcijos proporcingumą.
Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės argumentus dėl netesybų dydžio nepagrįstumo objektyviai ir pagrįstai įvertino remdamasis kasacinio teismo praktika, numatančia, kad netesybų dydis gali būti mažinamas tik pačioje teisės normoje įtvirtintais pagrindais (tokiais kaip darbuotojo kaltė dėl to, kad darbdavys su juo laiku neatsiskaitė), kitos netesybų mažinimo prielaidos negali būti taikomos. Antra, apeliantės nurodyti argumentai dėl darbo kodekso normų pakeitimo projekto bei galimos teismų praktikos pakeitimo ateityje, konkrečiu atveju teisiškai nereikšmingi, kadangi teismas priimdamas sprendimą vadovaujasi tik įstatymų nustatyta tvarka priimtomis ir paskelbtomis darbo teisės normomis, darbo teisės normos neturi atgalinio veikimo galios (DK 7 straipsnis). Dėl ieškovės nurodytų apygardos teismų praktikos pavyzdžių, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas turi pareigą vadovautis kasacinio teismo aktualiu klausimu pateiktais išaiškinimais. Apeliantei kitais argumentais nepagrindus, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus dėl netesybų priteisimo, neturi pagrindo nesutikti su teismo išvadomis, todėl teismo sprendimas dalyje dėl netesybų priteisimo paliekamas nepakeistas, apeliantės prašymas sumažinti priteistą netesybų sumą atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam apeliacinio skundo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20, toliau - Rekomendacijos).
Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovas pateikė įrodymus apie apeliacinėje instancijoje patirtas 500 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu su prašymu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – sąskaitą faktūrą ir mokėjimo išrašą. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, yra pagrįstos, todėl nemažintinos. Atsakovo naudai iš ieškovės priteistina 500 Eur atstovavimo išlaidų, atsakovo turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovui Y. I., gimusiam (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transetus“, juridinio asmens kodas, 304691283, 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.