Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-185-1007/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-17
Bylos Nr.: 1A-185-1007/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-36560-2022-9
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Domeikienė, Gintarė Bunikienė, Martynas Galvičius
Nuteistasis: A. K.
Prokuroras: Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra prokuroras Linas Vitkus

Kategorijos

1.1.7.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-1007/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36560-2022-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; (S) 1.2.25.4.1; 2.4.6.1

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 17 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Martyno Galvičiaus,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorui Linui Vitkui,nuteistajam A. K., jo gynėjui advokatui Eligijui Karbauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo

A. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.), ir jam skirta 40 (keturiasdešimties) MGL (2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų)) dydžio bauda.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti daiktinių įrodymų klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

A. K. nuteistas už tai, kad 2022 m. rugsėjo 22 d. 14.10 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas kelių transporto priemonę – traktorių (duomenys neskelbtini), su sėjamąją (duomenys neskelbtini), pažeidė 1995 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 (galiojanti redakcija nuo 2019 m. lapkričio 1 d.) 20 straipsnio 21 dalies 1 punkte numatytą reikalavimą, t. y. didžiagabarites ir (ar) sunkiasvores transporto priemones turi lydėti ne mažiau kaip vienas automobilis su įjungtais oranžiniais žybčiojančiais švyturėliais, jeigu didžiagabaritės ir (ar) sunkiasvorės transporto priemonės plotis su kroviniu ar be jo yra nuo 3,56 iki 4,00 m, kai visas važiuojamosios kelio dalies plotis yra 4,12 m, be to pažeidė kelių eismo taisyklių (KET) 9, 127 ir 128 punktuose numatytus reikalavimus, t. y. važiuodamas keliu nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui bei sudarė kliūtis jų eismui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, siaurą kelią, esant ribotam matomumui, artėjant prie kelio vingio, iš anksto nesumažino važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, iškilus grėsmei eismo saugumui nesustabdė transporto priemonės, dėl ko įvyko eismo įvykis – susidūrimas su priešpriešais važiuojančiu mokykliniu autobusu (duomenys neskelbtini), dėl to mokyklinio autobuso (duomenys neskelbtini), keleivei S. M. dėl poodinės kraujosruvos dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimų kaktos ir viršugalvio srityje, dešinio VII šonkaulio įskilimo ir keleivei M. U. dėl kairiojo šlaunikaulio išnirimo, smakro muštinės žaizdos buvo padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai, keleivei U. L. dėl 21 (viršutinio kairiojo I) danties sumušimo, viršutinės lūpos žaizdos, abiejų kelių odos nubrozdinimų, galvos smegenų sukrėtimo, keleivei P. R. dėl 21 (kairiojo viršutinio I) danties išnirimo, keleiviui J. B. dėl kairės blauzdos odos nubrozdinimo ir mokyklinio autobuso vairuotojui G. G. dėl galvos paviršinės žaizdos buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, K. R. sukeltas fizinis skausmas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. kovo 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. K. išteisinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nuosprendis paremtas prielaidomis, formaliomis ir bylos duomenų neatitinkančiomis bendro pobūdžio formuluotėmis. Apelianto įsitikinimu, A. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje sudėties, jis nepadarė kelių eismo taisyklių pažeidimo, kuris buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, jo veiksmuose nėra kaltės. A. K. negalėjo numatyti, kad mokyklinio autobuso vairuotojas pažeis kelių eismo taisykles, t. y. vairuos autobusą neprisisegęs saugos diržo bei veš keleivius (vaikus), kai jam draudžiama juos vežti, kai jie neprisisegę saugos diržais ir autobuso salone yra pašaliniai daiktai, keliantys pavojų keleivių saugumui.

2.2. Cituojant BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, akcentuojamas priežastinio ryšio aspektas. Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymų. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Be to, tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo Įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo. Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Pažymima ir tai, kad kelių transporto eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimo fakto bei priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatomas jo subjektyvusis požymis – kaltė. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jis nustatomas tarp veikos (kaltininko padarytų kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo) ir kilusių padarinių, tačiau jo nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl negali būti tapatinami.

2.3. BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 8 dalis), t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog vairuojantis transporto priemonę asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padalytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato, daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais. Padaryto KET pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo išvadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma; kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės, Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus, būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių ir kitas bylos aplinkybes.

2.4. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad A. K. padarė KET pažeidimą, kuris buvo būtinajame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiųjų sužalojimais, ar yra nustatyta nuteistojo kaltė, t. y., jis galėjo numatyti, kad kitas vairuotojas (mokyklinio autobuso vairuotojas) vaikus veš pažeisdamas keleivių vežimo taisykles bei pažeis KET 9, 18 ir 127 p. reikalavimus. Pasak apelianto, akivaizdu, kad nukentėjusieji sužalojimus patyrė būtent dėl to, kad buvo pažeistos keleivių vežimo taisyklės ir dėl šių pažeidimų atsirado pasekmės – sužalojimai, todėl būtinasis priežastinis ryšys yra tarp G. G. padarytų KET pažeidimo ir kilusių pasekmių. Jei jis nebūtų pažeidęs keleivių vežimo taisyklių, būtinosios pasekmės – nesunkus sveikatos sužalojimas nebūtų atsiradęs.

2.5. Cituojant kaltinime nuteistajam nurodytų pažeistų KET punktų reikalavimus, teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nepateikta jokių motyvų, lėmusių teismo išvadą, jog autobusas yra iš anksto numatoma kliūtis, kurią apeliantas privalėjo pastebėti ir numatyti, t. y. teismas apskritai nepateikė jokių bylos duomenų (įvykio vietos apžiūros, Regia duomenų vertinimo), neginčijamai įrodančių, kad eismo įvykis įvyko „aklame“ posūkyje, kuriame nė vienas eismo įvykio dalyvis (vairuotojas) nematė ir negalėjo matyti priešpriešais atvažiuojančios transporto priemonės.

2.6. Apeliantui inkriminuoti KET 9 ir 128 punkto reikalavimų pažeidimai, kaip teigiama, su veika ir kilusiomis pasekmėmis apskritai nėra susiję, yra bendro pobūdžio KET normos. Tuo tarpu KET 127 punkte nustatytų reikalavimų nuteistasis nepažeidė, t. y. vairuodamas traktorių jis važiavo lėtai, o greitį pasirinko atsižvelgęs į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, tuo tarpu išvengti susidūrimo su staiga iš už posūkio greitai atvažiuojančiu mokykliniu autobusu nepavyko dėl to, kad autobuso vairuotojas važiavo nepasirinkęs saugaus greičio. Šiuo atveju mokyklinis autobusas nėra ir negali būti laikomas iš anksto numatoma kliūtimi traktoriaus vairuotojui, nes dėl eismo sąlygų, reljefo ir kt. aplinkybių atvažiuojantis autobusas vairuotojui nebuvo matomas. Be to, kaip nurodė nuteistasis, jis savo vairuojamą traktorių iki susidūrimo spėjo sustabdyti, o autobuso greitis buvo per didelis ir iki kliūties nesugebėjo sustoti, tai patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto ir eksperto išvados, tačiau pastarųjų teismas objektyviai ir nešališkai neįvertino, kas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Nagrinėjamu atveju ne tik apeliantas, tačiau ir autobuso vairuotojas turėjo pasirinkti saugų važiavimo greitį, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties.

2.7. Teismas nevertino ir šių aplinkybių: autobuso vairuotojas apskritai nematė atvažiuojančio traktoriaus, nes, kaip posėdžio metu patvirtino liudytojas T. R., iškart po įvykio G. G. patvirtino, kad jį apakino saulė ir jis traktoriaus nematė, t. y. G. G. veiksmus sustabdyti vairuojamą autobusą sąlygojo ne kelyje buvusi kliūtis – traktorius, o per didelis pasirinktas greitis įvažiuojant į posūkį; nors įvykio vietoje yra galimos stabdymo žymės (nors pareigūnas Ž. nurodė, kad jokių akivaizdžių stabdymo žymių nėra), tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių/įrodymu, kodėl autobuso vairuotojas apskritai stabdė. Vertinant įvykio vietos apžiūros nuotraukas, teismo ekspertų sumodeliuotas įvykio aplinkybes, stabdymo žymės atsirado ne dėl to, kad G. G. reagavo į priešpriešais atvažiuojantį traktorių, o todėl, kad važiuodamas laukio keliuku nepasirinko saugaus greičio, stabdymo veiksmą atliko prieš įvažiuodamas į posūkį.

2.8. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti visas aplinkybes, taip pat ir G. G. parodymus apie tai, kad minėtu lauko keliuku jis važiuoja ne mažiau kaip du kartus per dieną ir niekada nebuvo sutikęs kitų transporto priemonių, todėl logiška manyti, kad ir pastaruoju atveju jis nesitikėjo sutikti kitos transporto priemonės. Todėl akivaizdu, kad važiuodamas lauko keliuku ir artėdamas prie staigaus posūkio, apie kurį jam neabejotinai buvo žinoma, pastebėjęs, kad jo vairuojamas autobusas važiuoja per greitai, žvyruotame kelyje įveikdamas posūkį jis prisistabdė ir tik įvažiavęs į posūkį atsitrenkė į traktorių, kurio eismo įvykio metu nematė, negalėjo matyti ir prieš pradėdamas stabdyti. Taigi, G. G. stabdymą sąlygojo ne kliūties lauko kelyje atsiradimas, o nepasirinktas saugus greitis.

2.9. Tai, kad G. G. stabdė ne dėl to, jog kelyje atsirado traktorius, o dėl to, kad pats važiavo ženkliai greičiau, nei tai buvo saugu daryti pagal eismo sąlygas, patvirtina ir tai, kad pradėdamas stabdymo manevrą, jis nematė ir negalėjo matyti traktoriaus, nes traktorius nebuvo privažiavęs staigaus posūkio, apaugusio krūmais. Cituojant teismo ekspertizės metu sumodeliuotą transporto priemonių suartėjimo eigą, analizuojama, kad jei autobuso vairuotojas pradėjo stabdyti 34,45 ar 50 m atstumu iki susidūrimo vietos, tai traktoriaus jis nematė ir matyti negalėjo, nes matomumą ribojo šalia lauko keliuko ir aplink karjerą augantys medžiai/krūmai. Todėl stabdymą sąlygojo ne traktoriaus atsiradimas kelyje, o nepasirinktas saugus greitis. Tačiau pirmosios instancijos teismas, apelianto nuomone, šių aplinkybių nevertino, nuo teisminio nagrinėjimo pradžios turėjo išankstinę nuomonę, procese veikė pasyviai, ką atspindi ir bylos duomenų vertinimas.

2.9.1. Taipogi ekspertai nustatė, kad šio eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo abiejų vairuotojų veiksmai. Todėl teismas turėjo nustatyti būtinąjį priežastinį ryšį. Šiame kontekste nesutinkama su teismo išvada, kad „<...>, ne techniniu, o teisiniu požiūriu būtinoji eismo įvykio kilimo ir kilusių padarinių sąlyga buvo būtent ta, jog transporto priemonės galimybės saugiai prasilenkti apskritai neturėjo (specialisto išvada t. 4, b. l. 149–158), o tokia galimybė visiškai eliminuota dėl kaltinamojo vairuojamos transporto priemonės gabaritų.“.

2.9.2. Apelianto vertinimu, tokie teismo samprotavimai iš esmės nepagrįsti, neteisėti ir visiškai nesusiję su būtinuoju priežastiniu ryšiu. Šiuo atveju abiejų transporto priemonių – traktoriaus ir autobuso pločiai yra labai panašūs, tačiau lauko kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, yra labai siauras ir neatitinkantis keliui keliamų reikalavimų. Pagal Kelių techninį reglamentą (KTR) 1.01:2008 „Automobilių keliai“ tiek valstybinės reikšmės, tiek vietinės reikšmės kelių minimalus plotis yra 4,5 m. Taigi, minėtas lauko keliukas, kuriame įvyko teismo įvykis, neatitinka keliui kaip inžineriniam statiniui keliamų minimalių reikalavimų. Eismo įvykyje, apelianto teigimu, sėjamoji nedalyvavo ir eismo įvykiui kilti jokios įtakos neturėjo, eismo įvykis įvyko autobusui atsitrenkus į traktorių. Traktoriaus plotis pagal vienus duomenis yra 2,40 m, pagal kitus –2,5 m, o autobuso – 2 m. Tuo tarpu teismo ekspertas nurodė, kad saugiai prasilenkti yra reikalingas ne mažesnis kaip 1 m tarpas, o esant didesniam greičiui – ir didesnis. Kaip matyti pagal faktines bylos aplinkybes, abi transporto priemonės prasilenkti eismo įvykio vietoje neturėjo jokių galimybių, nes jų bendras plotis buvo didesnis nei lauko kelio plotis. Todėl priešingai teismo išvadoms, šiuo atveju ne traktoriaus, o abiejų transporto priemonių plotis bei kelio, neatitinkančio jam keliamų minimalių pločio reikalavimų, sąlygojo, kad transporto priemonės eismo įvykio metu neturėjo jokių objektyvių galimybių prasilenkti.

2.9.3. Nustatant priežastinį ryšį, kurio eismo įvykio dalyvio veiksmų pasekoje atsirado pasekmės – nesunkus sveikatos sutrikdymas, būtinos, siekiant kvalifikuoti veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, matyti, kad G. G. nepadarius KET 18 p. reikalavimų pažeidimų ar keleiviams nepažeidus KET 196 p. reikalavimų, nebūtų atsiradusios ir pasekmės – nesunkus sveikatos sutrikdymas. Toliau skunde analizuojami G. G. veiksmai pagal KET. KET 18 p. numatyta, kad „Vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės melu užtikrinti. Vairuotojui draudžiama važiuoti (tęsti judėjimą), jeigu yra (atsirado važiuojant) keleivių (krovinių) vežimo tvarkos reikalavimų pažeidimų, keliančių pavojų žmonėms ir aplinkai, kol jie bus pašalinti. KET 196 p. nustatyta, kad „Važiuodami transporto priemone su įrengtais saugos diržais, vairuotojas ir keleiviai privalo juos užsisegti. Jeigu autobuse įrengti saugos diržai, priešais kiekvienų sėdynę, ant sėdynės arba šalia jos matomoje vietoje turi būti pavaizduotas informacinis ženklas „Užsisek saugos diržą“. Rekomenduojama, kad prieš pradedant važiuoti autobuso keleiviai apie reikalavimų naudotis saugos diržais būtų informuojami žodžiu arba garso ir vaizdo priemonėmis. Iš nurodytų KET nuostatų, kaip teigiama, matyti, kad G.G. apskritai buvo draudžiama pradėti važiuoti ir vežti vaikus mokykliniu autobusu, o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad transporto priemonė atitiko KET 196 punkto reikalavimus ar G. G. būtų pareikalavęs vaikų prisisegti saugos diržus ir t. t. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad mokykliniu autobusu vaikai buvo vežami nesilaikant nustatytų reikalavimų, t. y. nenaudojant saugos diržų. Kaip matyti iš byloje nukentėjusiesiems nustatytų sužalojimų, jie visi būdingi sužalojimam, atsirandantiems nenaudojant saugos diržų. Tą aplinkybę, kad visi, taip pat ir vairuotojas, važiavo neprisisegę saugos diržų, patvirtina ne tik apklausti nukentėjusieji, bet ir aplinkybės dėl suskaldyto priekinio stiklo, kuris padalytas smūgiu galva. Priešingai teismo nuomonei, saugos diržai yra viena efektyviausių priemonių, eismo įvykio metu apsauganti ne tik vairuotoją, bet ir keleivius. Todėl akivaizdu, jei mokykliniu autobusu vežami vaikai būtų prisisegę saugos diržus, nustatytų sužalojimų nebūtų patyrę, t. y. nebūtų atsiradusios ir pasekmės – nesunkus sveikatos sužalojimas. Be to, byloje nustatyta, kad autobuso vairuotojas vaikus vežė mokykliniu autobusu, kurio atsarginis ratas buvo mokyklinio autobuso salone, t. y. ne autobuso gamintojo nustatytoje rato tvirtinimo vietoje, nebuvo pritvirtintas, o būtent po autobuso atsitrenkimo į traktorių nepritvirtintas atsarginis ratas sužalojo M. U., kuriai išniro kairysis šlaunikaulis, dėl ko ji patyrė nesunkų sveikatos sužalojimą.

2.9.4. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad „<...> teismas neturi pagrindo vertinti, jog saugos diržo neprisisegimas ar rato salone buvimas lėmė didesnį keleivių (S. M. ir M. U.) sveikatos sutrikdymo mastą. Specialistė Kristina Šavyroviene paaiškino, kad šonkaulio įskilimas gali būti padaromas kontaktuojant su įvairiomis, kietomis bukomis savybėmis pasižyminčiomis automobilio salono dalimis; net ir prisisegus diržu teoriškai yra tikimybė atsirasti kitiems nesunkiu sutrikdymu kvalifikuojamiems sužalojimams. Specialistas L. J. paaiškino, kad šlaunikaulio išnirimas (M. U.) įvyko dėl netiesioginės jėgos poveikio (niekas tiesiogiai nesudavė į šlaunikaulį), o anot medicininės literatūros, didžioji dalis klubų išnirimų įvyksta transporto priemonių susidūrimo metu žmogui sėdint sulenktomis kojomis (sėdimoje padėtyje), kuomet keliai atsiremia į automobilio salono dalis, o kūnas dėl inercinių jėgų juda į priekį ir įvyksta klubakaulio-šlaunikaulio išnirimas, todėl šiuo atveju išnirimas galėjo įvykti ir kojos neprispaudus padanga (t. 1, b. l. 21–24). Apeliantas tokias teismo išvadas vertina kaip prielaidas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams ir tvirtina, kad saugos diržai yra viena efektyviausių priemonių, eismo įvykio metu apsauganti ne tik vairuotoją, bet ir keleivius. Todėl akivaizdu, kad keleiviams prisisegus saugos diržus, jie nebūtų atsitrenkę į kitas transporto priemonės dalis ir nebūtų patyrę sužalojimų. Tuo tarpu M. U. sužalojimą patyrė ne dėl netiesioginės jėgos poveikio, o būtent dėl to, kad jos koją veikė atsarginis automobilio ratas, kurio autobuse negalėjo būti. Apelianto vertinimu, nukentėjusiosios S. M. ir M. U. nesunkų sveikatos sužalojimą, o kiti nukentėjusieji – fizinį skausmą patyrė dėl to, kad autobuso vairuotojas pažeidė KET 9, 18, 127 p. reikalavimus, numatančius, kad draudžiama vežti vaikus, kurie neprisisegę saugos diržais arba autobuso salone yra nepritvirtintas atsarginis ratas, kuriuo ir buvo nesunkiai sužalota M. U..

2.9.5. Įvertinus abejotinas teismo ekspertų prielaidas dėl eisme dalyvavusių transporto priemonių greičio, stabdymo kelio ir pan., apeliantui akivaizdu, kad esamomis eismo sąlygomis, bet kurios prielaidos apie galimybę išvengti eismo įvykio yra nepagrįstos, nes nė vienas vairuotojas nematė vienas kito atvažiuojančio priešpriešais lauko keliuku ir negalėjo matyti. Tuo tarpu iš paties apelianto parodymų matyti, kad jis traktorių iki susidūrimo sustabdė, o autobusiukas atsitrenkė jau į stovintį traktorių, ką patvirtina atsiskyrusios autobuso dalys (priekinis bamperis), nes jei traktorius būtų judėjęs po susidūrimo, tai bamperis būtų pervažiuotas/nustumtas ir pan. Tačiau jis liko gulėti prie stovinčio traktoriaus priekinio rato. Turint omeny ir lauko keliuko plotį – 4,12 m, minėtame lauko kelyje bet kokių dviejų keturračių transporto priemonių prasilenkimas iš viso yra apsunkintas, t. y. du automobiliai saugiai kelyje leistinu greičiu neturi galimybės prasilenkti. Todėl autobuso vairuotojas turėjo pasirinkti tokį greitį, kad bet kuriuo atveju galėtų sustoti. Tačiau iš nurodytų faktinių duomenų matyti, kad jis važiavo viršydamas saugų greitį ir, nesant matomos kliūties kelyje (traktoriaus nematė), stabdė iki privažiuodamas posūkį, o tokį jo veikimą sąlygojo būtent nepasirinktas saugus greitis. Todėl daroma išvada, kad nukentėjusieji sužalojimus patyrė dėl autobuso vairuotojo pažeistų KET reikalavimų, reglamentuojančių keleivių vežimo taisykles, o teismas turėjo padaryti išvadą, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas kilo būtent dėl G. G. padarytų KET pažeidimų.

2.9.6. Pažymima ir tai, kad pagal bendrąsias KET normas, vairuotojas ir keleivis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas kito atžvilgiu. Todėl ir teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Aptariant ir kazuso sampratą baudžiamojoje teisėje, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju A. K., vairuodamas traktorių su prikabinta sėjamąja, važiavo lėtai (apie 20 km/h), jo įsitikinimu, saugiu greičiu, todėl negalėjo numatyti, kad didesniu, nei yra saugu minėtame kelio ruože, atsižvelgiant į vietovės reljefą, važiuos kita transporto priemonė – mokyklinis autobusas, kurio vairuotojas nesugebės jos sustabdyti, todėl A. K. veiksmuose nėra kaltės.

2.9.7. Be to, nukentėjusieji patyrė sužalojimus iš esmės ne dėl to, kad įvyko eismo įvykis, o dėl to, kad keleiviai buvo vežami pažeidžiant imperatyvius reikalavimus, t. y. vairuotojui G. G. atliekant draudžiamus veiksmus. Kaip minėta, pagal KET 18 p., „Vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti. Vairuotojui draudžiama važiuoti (tęsti judėjimą), jeigu yra (atsirado važiuojant) keleivių (krovinių) vežimo tvarkos reikalavimų pažeidimų, keliančių pavojų žmonėms ir aplinkai, kol jie bus pašalinti.“. Taigi, esant aplinkybėms, draudžiančioms vežti/tęsti judėjimą (kurios buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis), G. G. privalėjo imtis priemonių, kad būtų pašalintos aplinkybės, draudžiančios jam vežti keleivius/tęsti judėjimą. Tačiau jis šių aplinkybių nepašalino, neužtikrino saugaus keleivių vežimo, dėl ko įvykus eismo įvykiui atsirado pasekmės – nesunkus sveikatos sutrikdymas. Todėl nagrinėjamu atveju A. K. veiksmuose nėra kaltės.

2.9.8. Apibendrinant daroma išvada, kad eismo įvykis techniniu požiūriu įvyko abiejų transporto priemonių vairuotojų veiksmų pasekoje, tačiau, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, būtinasis priežastinis ryšys su pasekmėmis yra kilęs ne dėl to, kad A. K. būtų padaręs KET 9 , 127, 128 punktų pažeidimus, o dėl G. G. padarytų KET 9, 18 ir 127/128 punktų pažeidimų. Įvertinus nuodytas aplinkybes ir tai, kad tarp A. K. veikos ir kilusių pasekmių nėra būtinojo priežastinio ryšio, nėra ir kaltės, jis negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas.

Atsiliepimų į nuteistojo A. K. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėjas Eligijus Karbauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Linas Vitkus prašė nuteistojo apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai bei nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir jo veiksmuose nustatytos būtinosios padarinių kilimo sąlygos, susijusios būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Apelianto teigimu, būtent mokyklinio autobuso vairuotojo G. G. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti ir yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su žalingomis pasekmėmis.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo ir teismo posėdyje proceso dalyvių pateiktus argumentus, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir, spręsdamas, kad būtinąja sąlyga eismo įvykiui kilti buvo traktorių su sėjamąja vairavusio A. K. padaryti KET reikalavimų pažeidimai, padarė teisingas išvadas bei pagrįstai A. K. pripažino kaltu padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. A. K. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis (paties nuteistojo A. K. parodymais, specialistės K. N., eksperto I. G. paaiškinimais, liudytojų S. Z., D. D., Z. P., nukentėjusiųjų M. U., S. M., nukentėjusiųjų atstovų pagal įstatymą A. B., D. L. parodymais, specialisto išvada, ekspertizės aktu, kita bylos rašytine medžiaga), kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog sprendžiant priežastinio ryšio ir A. K. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, padaryta nebuvo. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka A. K. ir jo gynėjo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme keliamus reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu A. K. nuteistas už tai, kad kaimo gatve vairuodamas traktorių su sėjamąją pažeidė 1995 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 (galiojanti redakcija nuo 2019 m. lapkričio 1 d.) 20 straipsnio 21 dalies 1 punkte numatytą reikalavimą, kad didžiagabarites ir (ar) sunkiasvores transporto priemones turi lydėti ne mažiau kaip vienas automobilis su įjungtais oranžiniais žybčiojančiais švyturėliais, jeigu didžiagabaritės ir (ar) sunkiasvorės transporto priemonės plotis su kroviniu ar be jo yra nuo 3,56 iki 4,00 m, kai visas važiuojamosios kelio dalies plotis yra 4,12 m, bei pažeidė KET 9, 127 ir 128 punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas keliu nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui bei sudarė kliūtis jų eismui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, siaurą kelią, esant ribotam matomumui, artėjant prie kelio vingio iš anksto nesumažino važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, iškilus grėsmei eismo saugumui nesustabdė transporto priemonės, dėl ko įvyko eismo įvykis – susidūrimas su priešpriešais važiuojančiu mokykliniu autobusu, vairuojamu G. G., kurio metu autobuso vairuotojas ir jo keleiviai patyrė įvairius sužalojimus, taip pat ir sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą ar pažeidimus ir, kad būtent dėl šio pažeidimo ar pažeidimų kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, objektyviai BK 281 straipsnio 1 dalis pasireiškia veika (konkrečiais KET pažeidžiančiais veiksmais ar neveikimu), padariniais (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių visumos buvimą. BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dispozicija yra blanketinė, tai yra Kelių eismo taisyklės, kurių pažeidimas gali reikšti ir BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą, yra įtvirtintos poįstatyminiame akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintose Kelių eismo taisyklėse. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje nustatytos veikos yra padaromos dėl neatsargumo, tai yra dėl nusikalstamo pasitikėjimo, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti, ar nusikalstamo nerūpestingumo, – nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-648/2023).

Šioje byloje nėra ginčo dėl paties eismo įvykio kilimo mechanizmo, nei dėl nukentėjusiesiems nustatytų kūno sužalojimų laipsnio. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad šio eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo abiejų transporto priemonių vairuotojų veiksmai: siaurame kelio važiuojamosios dalies ruože, dėl šalia kelio augančių krūmų esant ribotam kelio ir kelio elementų matomumui transporto priemonių važiavimo kryptimi, artėdami prie kelio vingio abiejų transporto priemonių vairuotojai laiku nesustabdė vairuojamų transporto priemonių ir dėl to jos susidūrė (2023 m. gegužės 6 d. Specialisto išvada Nr. 11Š-21(23)/11Š-94(23), 2025 m. lapkričio 5 d. Ekspertizės aktas Nr. 11-1415(25), t. 4, b. l. 149–158, t. 6, b. l. 79–94). Dėl šių aplinkybių ginčo byloje taip pat nėra. Tačiau teisiniu požiūriu, pirmosios instancijos teismo vertinimu, eismo įvykio kilimo ir kilusių padarinių sąlyga buvo būtent tai, jog transporto priemonės galimybės saugiai prasilenkti apskritai neturėjo galimybės (Specialisto išvada t. 4, b. l. 149–158), o tokia galimybė visiškai eliminuota dėl kaltinamojo vairuotos transporto priemonės gabaritų, taigi, būtent A. K. sudarė kliūtį, sukėlusią grėsmę eismo saugumui, dėl kurios autobuso vairuotojas privalėjo stabdyti, nes jei ne A. K. neatsargūs veiksmai važiuojant didžiagabarite transporto priemone užimant visą kelią, autobuso vairuotojui nebūtų prireikę stabdyti. Taipogi byloje nenustatyta, kad G. G. būtų padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimų.

Apeliaciniu skundu kategoriškai nesutinkama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent A. K. padaryti KET 9, 127 ir 128 p. pažeidimai teisiniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad KET 9 p. (nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui bei sudarė kliūtis jų eismui) ir 128 p. (iškilus grėsmei eismo saugumui nesustabdė transporto priemonės, dėl ko įvyko eismo įvykis – susidūrimas su priešpriešais važiuojančiu mokykliniu autobusu) reikalavimų pažeidimai su veika ir kilusiomis pasekmėmis apskritai nesusiję, yra bendro pobūdžio KET normos, o KET 127 p. nustatytų reikalavimų (pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, siaurą kelią, esant ribotam matomumui, artėjant prie kelio vingio, iš anksto nesumažino važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties) apeliantas esą nepažeidė, nes vairuodamas traktorių važiavo lėtai, greitį pasirinko atsižvelgęs į visas paminėtas sąlygas. Apelianto įsitikinimu, eismo įvykis nebūtų kilęs ir nebūtų atsiradusios pasekmės – nesunkus sveikatos sutrikdymas, jei G. G. nebūtų padaręs KET 18 p. (keleivių vežimo) reikalavimų pažeidimo bei autobuso keleiviai nebūtų pažeidę KET 196 p. (keleiviai privalo užsisegti saugos diržus) reikalavimų. Tačiau su tokiu įvykio teisiniu vertinimu teisėjų kolegija sutikti negali.

Apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas eismo įvykių bylose turi ypatingą svarbą, nes eismo įvykyje dažnai dalyvauja kelios transporto priemonės, pėstieji, dviratininkai, kiti eismo dalyviai. Todėl klausimas, kurio eismo dalyvio veika sukėlė eismo įvykį, yra vienas svarbiausių tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-117-511/2024). Teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminė ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, o kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltinamo asmens veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016, 2K-78-511/2019, 2K-7-74-788/2019, 2K-7-117-511/2024 ir kt.). Tokiais atvejais svarbus argumentas konstatuoti priežastinį ryšį yra tai, kad, atsižvelgiant į visumą nustatytų aplinkybių, vertinama veika išsiskiria iš kitų priežasčių, nes būtent ji esmingai padidino padarinių atsiradimo riziką, suaktyvino kitas priežastingumo grandinėje esančias aplinkybes ir taip žalingų padarinių atsiradimo tikimybę pavertė tikrove. Ši teorija yra ypač aktuali sprendžiant nerūpestingos veikos nulemtus padarinius ir (ar) tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingus padarinius priežastį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390-1073/2017, 2K-7-74-788/2019, 2K-205-489/2024, 2K-7-117-511/2024). Priežastinis ryšys nustatomas teismui vertinant įrodymus, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir darant logika pagrįstas išvadas, kokie įvykio dalyvių veiksmai ir jų padaryti specialių elgesio taisyklių pažeidimai lemia kylančius padarinius, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš nustatytų visų įvykio dalyvių poelgių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-489/2024, 2K-7-117-511/2024).

Išvada dėl priežastinio ryšio tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių buvimo daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus, o kai pažeidimus padaro keli eismo dalyviai, – kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo būtina eismo įvykio kilimo sąlyga ir esminė šio įvykio kilimo priežastis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, konkretaus eismo dalyvio veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje, jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346-699/2015, 2K-171-648/2020, 2K-7-17-489/2024 ir kt.). Jei nustatoma, kad eismo įvykio būtina sąlyga ir esminė priežastis buvo dviejų ar daugiau eismo įvykio dalyvių pažeidimai, esant ir kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, jie visi atsako pagal BK 281 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-895/2017).

Net ir nustačius KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474/2011, 2K-375/2014, 2K-204-895/2018, 2K-7-117-511/2024).

Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu A. K. savo kaltės nepripažino ir dėl esminių įvykio aplinkybių teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tądien sėjo laukuose, pasibaigus sėklai turėjo važiuoti jos užsipilti, todėl traktoriumi išvažiavo į kelią. Išvažiavęs į kelią pradėjo greitį didinti, už 200 m pamatė dulkių debesį, autobusiuko nematė, užspaudė stabdžius ir į jį trenkėsi mikroautobusas, viskas įvyko labai greitai. Nurodė ir tai, kad kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, priklauso savivaldybei, tai ne autostrada, todėl jokios palydos ar lydinčių asmenų vairuojant didžiagabaritę transporto priemonę (traktorių) nereikia, niekur neparašyta, kad reikalinga palyda. Jo traktoriaus plotis – 2,40 m, sėjamosios – 4 m, autobusiuko – 2 m, bendras kelio plotis – 4 m, todėl abiem transporto priemonėms tame kelyje prasilenkti nėra galimybės. Jam iš dešinės buvo status griovio šlaitas, iš kairės – medžiai, krūmai, 50 cm gylio griovelis, fiziškai pasitraukti galimybės nėra.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip specialusis liudytojas A. K., be kita ko, nurodė, kad tąkart jis traktorių stabdyti bandė, bet nespėjo. Jokių autobuso šviesų ar kokių kitų įspėjamųjų ženklų nematė. Jam atrodo, kad mokyklinio autobuso vairuotojas turėjo važiuoti ne mažiau kaip 60 km/h greičiu, nes po susidūrimo autobuso praslydimo žymės buvo daug didesnės nei jo vairuojamo traktoriaus, todėl važiuodamas mažesniu greičiu autobuso vairuotojas turėjo jį sustabdyti ir eismo įvykis nebūtų įvykęs. Tiek jo vairuojamas traktorius, tiek mokyklinis autobusas važiavo kelio viduriu. Jo nuomone, eismo įvykis įvyko dėl blogo matomumo staigiame posūkyje, apaugusiame krūmynais, o autobuso vairuotoją akino saulė (t. 5, b. l. 101–104).

Apklaustas kaip įtariamasis A. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė pripažįstantis, kad vairavo traktorių su sėjamąja, tačiau nepripažįsta, kad dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis. Mano, kad jeigu vaikai būtų važiavę prisisegę saugos diržus, įvykus eismo įvykiui nebūtų tokių sužalojimų. Tvirtino nepažeidęs jokių KET, važiavęs savo eismo juosta ir leistinu greičiu, o pamatęs kliūtį stabdė, bet įvyko susidūrimas (t. 5, b. l. 114–116, 125–128, 137–139).

Nukentėjusysis G. G. apklausiamas teisme dėl esminių įvykio aplinkybių nurodė tądien važiavęs pagal maršrutą (duomenys neskelbtini), mokykliniu autobusu vežęs 6 vaikus. Kelias vingiuotas, apaugęs krūmais, jis važiavo dešine kelio puse, savo eismo juosta, kai staiga iš už krūmų pamatė traktorių, su kuriuo susidūrė. Tuo keliu važiuoja dažnai – dukart per dieną, penkias dienas per savaitę, eismas ten neintensyvus, nedažnai tenka su kuo nors prasilenkti. Leistinas greitis kelyje – 70 km/h. Kaip automobilio salone atsirado atsarginis ratas, kuris nebuvo pritvirtintas, nurodyti negali. Pripažino eismo įvykio metu vairavęs neužsisegęs saugos diržo. Vaikus tądien buvo perspėjęs užsisegti saugos diržus, po įvykio jie diržų nebuvo prisisegę.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu G. G. nurodė tame kelyje važiavęs leistinu greičiu – apie 50 km/h, gal kiek lėčiau, nes kelias buvo vingiuotas, važiavo prie pat dešinio kelio krašto, kad galėtų prasilenkti su priešpriešais atvažiuojančia transporto priemone. Tame kelyje už piliakalnio yra kelio vingis, todėl matomumas yra blogas, jam iš dešinės buvo krūmynai, kitoje kelio pusėje – melioracijos griovys. Prieš tą posūkį sulėtino važiavimo greitį ir pačiame kelio vingyje tiesiai priešais autobusą staiga pamatė traktorių su prikabintu padargu, užėmusį visą kelio plotį. Traktorius važiavo neįsijungęs mirksinčių įspėjamųjų šviesų, švyturėlių, priešais traktorių nebuvo ir jokio lydinčio automobilio su įjungtais įspėjamaisiais švyturėliais. Traktoriui priešais jo vairuojamą autobusą kelio vingyje staiga išnirus, jam nebuvo galimybės kur nors nusukti, jis iškart stabdė, bet vis tiek įvyko susidūrimas. Nuo smūgio autobusas pasikreipė į kairę kelio pusę (t. 2, b. l. 116–119).

Nors nuteistojo A. K. įsitikinimu eismo įvykį iš esmės lėmė mokyklinio autobuso vairuotojo G. G. padaryti KET pažeidimai (nepaisytos keleivių vežimo taisyklės, nepasirinktas saugus greitis ir pan.), o savo kaltės dėl kilusio eismo įvykio apeliantas neįžvelgia, tačiau vien tą aplinkybę, kad techniniu požiūriu buvusioje kelio eismo situacijoje šio eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų transporto priemonių vairuotojų veiksmai, objektyviai nustatyta tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. gegužės 6 d. Specialisto išvadoje Nr. 11Š-21(23)/11Š-94(23), tiek ir 2025 m. lapkričio 5 d. Ekspertizės akte Nr. 11-1415(25) (t. 4, b. l. 149–158, t. 6, b. l. 79–94), kuriuose konstatuota, kad siaurame kelio važiuojamosios dalies ruože, dėl šalia kelio augančių krūmų, esant ribotam kelio ir kelio elementų matomumui transporto priemonių važiavimo kryptimi, artėdami prie kelio vingio, vairuotojai laiku nesustabdė vairuojamų transporto priemonių ir dėl to jos susidūrė. Šias išvadas jas pateikę ekspertai K. N. ir I. G. patvirtino ir teikdami paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, kurie išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, apeliantui žinomi, todėl nekartotini (nuosprendžio b. l. 3–5). Šių ekspertų išvados (kaip ir nukentėjusiojo G. G. parodymai), be kita ko, paneigia ir apelianto argumentus, kad traktorių jis sustabdė dar iki susidūrimo su mokykliniu autobusu, o šis atsitrenkė jau į stovintį traktorių, taip pat, kad vairuotojas G. G. autobusą stabdė dar iki minėto posūkio, nė nematydamas traktoriaus, t. y. tik todėl, kad į posūkį įvažiavo per dideliu greičiu, o ne dėl atsiradusios kliūties – traktoriaus ar, kad autobusas važiavo kelio viduriu, kaip ir jo vairuojamas traktorius. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) aptariamame kelio ruože leistinas greitis – 70 km/val. Minėtame 2025 m. lapkričio 5 d. Ekspertizės akte vienareikšmiškai nurodyta, kad autobuso vairuotojas G. G. važiavo kelio važiuojamosios dalies dešine puse arčiau važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, tikėtina apie 55 km/h greičiu ir artėjo kelio vingiu; būdamas, tikėtina 34,45 m atstumu iki susidūrimo vietos, sureagavo į kliūtį (traktorių) ir intensyviai užstabdė vairuojamą transporto priemonę; sumažinęs važiavimo greitį iki, tikėtina, 11 km/h autobusas susidūrė su priešpriešais važiavusiu traktoriumi. Tuo tarpu traktoriaus vairuotojas A. K., kaip nustatyta, važiavo kelio važiuojamosios dalies viduriu, tikėtina, apie 24 km/h greičiu ir artėjo prie kelio vingio; būdamas, tikėtina, apie 17,1 m atstumu iki susidūrimo vietos, sureagavo į kliūtį (autobusą) ir intensyviai užstabdė vairuojamą transporto priemonę; sumažinus važiavimo greitį, tikėtina, iki 12 km/h, traktorius susidūrė su priešpriešais važiavusiu autobusu. Po susidūrimo traktorius, pajudėjęs į priekį intensyvaus stabdymo režimu, sustojo eismo įvykio vietos ortomozaikoje užfiksuotoje padėtyje, o autobusas buvo nublokštas atgal ir sukdamasis pagal laikrodžio rodyklių sukimosi kryptį, sustojo eismo įvykio vietos ortomozaikoje užfiksuotoje padėtyje (past., autobuso priekis fiksuotas labiau kelio važiuojamosios dalies kelio vidurio link). Kaip teisme paaiškino specialisto išvadą pateikusi ekspertė K. N., abi transporto priemonės iki susidūrimo judėjo, o pasak ekspertizės aktą surašiusio eksperto I. G., modeliavimo rezultatais nustatyta, kad abi transporto priemonės judėjo.

Aukščiau nurodyti duomenys vienareikšmiškai paneigia tiek apelianto keliamas prielaidas dėl autobuso vairuotojo G. G. netinkamų KET aspektu veiksmų eismo įvykio metu, tiek ir paties apelianto versiją, esą jis įvertino visas eismo sąlygas, todėl spėjo laiku sustabdyti savo vairuojamą traktorių, o autobusas atsitrenkė jau į stovintį traktorių. Kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, pats A. K. dar ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ne kartą tvirtino, jog pamatęs kliūtį stabdė, bet įvyko susidūrimas (t. 5, b. l. 101–104, 114–116, 125–128, 137–139), todėl tokius teiginius atmetė, kaip nepagrįstus bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo abejoti minėtomis teismo ekspertų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, teismo eksperto kvalifikaciją, didelį ekspertinio darbo stažą, kompetencija ir nesivadovauti pateiktomis išvadomis, kurios, priešingai apeliacinio skundo argumentams, paremtos ne prielaidomis, o bylos rašytine medžiaga (kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, eismo įvykio vietos ortomozaikos, daiktų apžiūros protokolų, eismo įvykio vietos plano duomenimis). Todėl apelianto savaip pateikiama tų pačių duomenų (įvykio vietos apžiūros nuotraukų, teismo ekspertų sumodeliuotų įvykio aplinkybių), tačiau subjektyvi interpretacija, neva stabdymo žymės atsirado ne dėl to, kad G. G. reagavo į priešpriešais atvažiuojantį traktorių, o todėl, kad važiuodamas lauko keliuku nepasirinko saugaus greičio, stabdymo veiksmą atliko dar prieš įvažiuodamas į posūkį arba tai, kad autobuso vairuotojas traktoriaus išvis nematė ir negalėjo matyti, nes šis dar nebuvo privažiavęs posūkio, apaugusio krūmais, ko bylos duomenimis, pasak ekspertų, nustatyti nebuvo galima, atmestina kaip nepagrįsta. Teismo išvadų nepaneigia ir apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojo T. R. parodymai apie autobuso vairuotojo įvykio vietoje išsakytus žodžius, esą jis traktoriaus nepastebėjo, nes jį apakino saulė. Pastebėtina, kad T. R. pasiimti mokykliniu autobusu tąkart važiavusių savo vaikų atvyko jau po eismo įvykio, pačiame įvykyje nedalyvavo, jo išgirstų žodžių nepatvirtino nei pats autobuso vairuotojas, nei joks kitas įvykio dalyvis, todėl situacijos vertinimo nekeičia.

Ekspertizės akto ir specialisto išvados duomenimis, be kita ko, abejojama ir dėl jų tikėtinų išvadų (dėl transporto priemonių galimo greičio, reagavimo laiko ir pan.). Šiame kontekste pastebėtina, kad ekspertizės aktuose ir specialisto išvadose atsakymai formuluojami skirtingomis formomis – nuo kategoriškų iki tikėtinų, sąlyginių išvadų. Bylai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo ir jų teisinio vertinimo aspektu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs ir tai, kad baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Tačiau tikėtinų išvadų įrodomoji reikšmė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-118-489/2019, 2K-110-1073/2020, 2K-35-489/2021, 2K-76-495/2021); baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, galimas, jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-191-495/2020, 2K-239-1073/2021, 2K-7-17-489/2024).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pirmiau aptartų reikalavimų laikėsi ir ekspertų išvadas (tiek specialisto išvadą, tiek ekspertizės aktą) vertino tarpusavyje, taip pat kartu su byloje esančiais proceso dalyvių parodymais, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu su jo priedais, nuotraukomis, įvykio vietos schema ir kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktais ekspertų išvadų vertinimais.

Taigi, šioje byloje taikant baudžiamąjį įstatymą, kilo būtinumas teisingai nustatyti būtent teisinį priežastinį ryšį, kad būtų įvertinta, traktoriaus ar autobuso vairuotojo KET pažeidimai sukūrė pavojingą situaciją, kuri buvo aktyvi ir nesibaigė iki pat pavojingų padarinių atsiradimo momento. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju A. K. pareikštas kaltinimas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį siejamas ne tik su KET 9, 127, 128 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimu (važiuodamas keliu nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui bei sudarė kliūtis jų eismui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, siaurą kelią, esant ribotam matomumui, artėjant prie kelio vingio iš anksto nesumažino važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesustabdė transporto priemonės, dėl ko įvyko eismo įvykis – susidūrimas su priešpriešais važiuojančiu mokykliniu autobusu), bet ir Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 20 straipsnio 21 dalies 1 punkto reikalavimo, numatančio, kad didžiagabarites ir (ar) sunkiasvores transporto priemones turi lydėti ne mažiau kaip vienas automobilis su įjungtais oranžiniais žybčiojančiais švyturėliais, jeigu didžiagabaritės ir (ar) sunkiasvorės transporto priemonės plotis su kroviniu ar be jo yra nuo 3,56 iki 4,00 m, kai visas važiuojamosios kelio dalies plotis yra 4,12 m, nevykdymu.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad savo išvadas, jog nuteistasis A. K. pažeidė KET 9, 127, 128 punktų nuostatas, pagrindė byloje esančių įrodymų visuma: Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. gegužės 6 d. Specialisto išvada Nr. 11Š-21(23)/11Š-94(23), 2025 m. lapkričio 5 d. Ekspertizės aktu Nr. 11-1415(25) (t. 4, b. l. 149–158, t. 6, b. l. 79–94), ekspertų K. N. ir I. G. paaiškinimais, eismo įvykio vairuotojų parodymais bei kita bylos medžiaga. Nors apeliantas tvirtina, kad KET 9 ir 128 punktų reikalavimai yra bendrojo pobūdžio ir su nustatyta veika nesusiję, tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pagal LAT praktiką, baudžiamosiose bylose pagal BK 281 straipsnį kaltinimuose nurodomi ne tik KET punktuose įtvirtinti specialieji reikalavimai, kuriuos asmuo pažeidė, bet ir asmens pažeisti KET įtvirtinti bendrieji reikalavimai. Tuo tarpu KET 127 punkto, numatančio vairuotojui pareigą pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nuteistasis tvirtina nepažeidęs, nes prieš eismo įvykį traktoriumi važiavo lėtai, įvertinęs visas nurodytas sąlygas, o išvengti susidūrimo su staiga iš už posūkio greitai atvažiavusiu autobusu nepavyko dėl to, kad autobuso vairuotojas važiavo nepasirinkęs saugaus greičio, o autobusas šiuo atveju nėra ir negali būti laikomas iš anksto numatoma kliūtimi. Tokiam situacijos vertinimui pritarti nėra pagrindo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nereguliuojamame kaimo kelyje, siaurame kelio važiuojamosios dalies ruože, kuriame kelio ir kelio elementų matomumą transporto priemonių važiavimo kryptimi ribojo šalia augantys krūmai, kelio vingyje, kuriame nėra ir pirmumo teisę važiuoti suteikiančių ženklų, vairuotojas neabejotinai privalo pasirinkti tokį greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, kaip tai numato KET 127 p. Tai, kad šiame kelyje, kuriame eismas nėra niekaip ribojamas, o priešais apelianto vairuojamą traktorių galėjo atsirasti bet kuris kitas eismo dalyvis (kita transporto priemonė, pėsčiasis, dviratininkas), kurių eismas tame kelyje nedraudžiamas, ar kita kliūtis (pvz. gyvūnas, nuvirtęs medis) yra savaime suprantama ir logiška. O tai, kad traktoriaus vairuotojo greitis, nors ir buvo leistinas tame kelyje (apie 27 km/h), tačiau vis tik nebuvo pakankamai saugus, (mažesnis negu 25 km/h), kad vairuotojas sustabdytų transporto priemonę ir išvengtų susidūrimo su autobuso vairuotoju, patvirtina ir minėto 2025 m. lapkričio 5 d. Ekspertizės akto Nr. 11-1415(25) išvados. Sutiktina su apeliacinio skundo motyvais, jog ne tik traktoriaus, bet ir autobuso vairuotojas turėjo pasirinkti saugų greitį, kad galėtų laiku sustabdyti transporto priemonę, kas techniniu požiūriu būtent ir sąlygojo transporto priemonių susidūrimą, tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Bylos duomenys patvirtina, kad autobuso vairuotojas G. G. keliu važiavo neviršydamas leistino greičio, savo važiuojamąja eismo juosta, jo veiksmuose KET pažeidimų nenustatyta, nors ir galėjo važiuoti dar lėčiau, atsargiau ir rūpestingiau, tačiau visgi neturėjo ir negalėjo numatyti, kad kitas eismo dalyvis – didžiagabaritės transporto priemonės vairuotojas nesilaikys KET ir važiuos kaimo keliu nelydimas automobilio su įjungtais švyturėliais, dėl ko nebus galimybės ne tik jos iš anksto pastebėti, tačiau ir apvažiuoti bei išvengti susidūrimo. Byloje neginčijama, kad A. K. vairuojamas traktorius (2,40 m plotis) su prikabinta sėjamąja (plotis – 4 m), kai kelio važiuojamosios dalies plotis įvykio vietoje – 4,12 m, yra didžiagabaritė transporto priemonė ir eismo įvykio metu traktoriui važiuojant kelio važiuojamosios dalies viduriu, jo tempiama sėjamoji užėmė faktiškai visą kelio važiuojamosios dalies plotį, dėl ko abiejų transporto priemonių vairuotojai neturėjo techninės galimybės saugiai prasilenkti, neišvažiuodami už kelio važiuojamosios dalies ribų. O tokias transporto priemones, pagal Kelių įstatymo 20 straipsnio 21 dalies 1 punktą, turi lydėti ne mažiau kaip vienas automobilis su įjungtais oranžiniais žybčiojančiais švyturėliais, jeigu didžiagabaritės transporto priemonės plotis su kroviniu ar be jo yra nuo 3,56 iki 4,00 m. Atsižvelgiant į visumą nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šio reikalavimo nepaisymas išsiskiria iš kitų priežasčių, nes esmingai padidino padarinių atsiradimo riziką, suaktyvino kitas priežastingumo grandinėje esančias aplinkybes ir taip žalingų padarinių atsiradimo tikimybę pavertė tikrove, taigi buvo būtina eismo įvykio sąlyga ir esminė priežastis. Akivaizdu, kad analogiškoje situacijoje, traktoriaus vairuotojui A. K. laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių (jo traktorių lydint lengvajam automobiliui su įspėjamaisiais švyturėliais), eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs.

Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad kelias eismo įvykio vietoje neatitinka keliui kaip inžineriniui statiniui keliamų minimalių reikalavimų pagal Kelių techninį reglamentą (KTR) 1.01:2008 ar tai, kad sėjamoji eismo įvykyje nedalyvavo ir jokios įtakos eismo įvykiui kilti neturėjo, t. y. ne traktoriaus, o abiejų transporto priemonių plotis bei kelio, neatitinkančio jam keliamų minimalių pločio reikalavimų sąlygojo tai, kad transporto priemonės neturėjo galimybės prasilenkti, pastebėtina, buvo išsamiai išnagrinėti ir paneigti skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams, jog šis reglamentas nustato kelių ne gyvenamojoje vietoje (kurioje šiuo atveju įvyko eismo įvykis – (duomenys neskelbtini)), o už gyvenamųjų vietovių ribų tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus, ir eismo įvykio kelyje, galimi visi eismo tipai, ji priskiriama vienos eismo juostos kelių tipui (be skiriamosios juostos). Tuo tarpu sėjamoji eismo įvykio metu buvo pritvirtinta prie traktoriaus, kurį vairavo nuteistasis ir sudarė didžiagabaritės transporto priemonės, kuriai reikalinga palyda kelyje, parametrus.

Atmestini kaip nepagrįsti ir kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su autobuso vairuotojo G. G. galimai padarytais KET pažeidimais, neva sąlygojusiais kilusias eismo įvykio pasekmes, o būtent – autobuso vairuotojas vaikus vežė mokykliniu autobusu, kurio salone buvo nepritvirtintas atsarginis ratas, šis ir sužalojo nukentėjusiąją M. U., be to, vaikai mokykliniu autobusu buvo vežami neprisisegę saugos diržais, dėl ko ir kiti vaikai patyrė sužalojimus. Nukentėjusiųjų parodymai byloje išties patvirtina tą aplinkybę, kad autobuse visi važiavo neprisegę saugos diržų, o autobuso salone po M. U. sėdyne buvo ir autobuso atsarginis ratas, kuriuo po eismo įvykio buvo prispausta nukentėjusiosios koja. Tačiau skundžiamame nuosprendyje šie argumentai buvo aptarti ir pagrįstai atmesti ekspertų išvadomis dėl nukentėjusiesiems nustatytų sužalojimų, taip pat ekspertų Kristinos Šavyrovienės ir L. J. paaiškinimais teisme. Įvertinusi ekspertės Kristinos Šavyrovienės paaiškinimus, kad dešinio VII šonkaulio įskilimas S. M. galėjo būti padaromas kontaktuojant su įvairiomis, kietomis bukomis savybėmis pasižyminčiomis automobilio salono dalimis; net ir prisisegus diržu teoriškai yra tikimybė atsirasti kitiems nesunkiu sutrikdymu kvalifikuojamiems sužalojimams, taip pat eksperto L. J. paaiškinimus, kad šlaunikaulio išnirimas M. U. įvyko dėl netiesioginės jėgos poveikio (niekas tiesiogiai nesudavė į šlaunikaulį), anot medicininės literatūros, didžioji dalis klubų išnirimų įvyksta transporto priemonių susidūrimo metu žmogui sėdint sulenktomis kojomis (sėdimoje padėtyje), kuomet keliai atsiremia į automobilio salono dalis, o kūnas dėl inercinių jėgų juda į priekį ir įvyksta klubakaulio-šlaunikaulio išnirimas, todėl šiuo atveju išnirimas galėjo įvykti ir kojos neprispaudus padanga (t. 3, b. l. 21–24), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms nesant pagrindo konstatuoti, kad būtent saugos diržų neprisisegimas ar autobuso salone padėtas nepritvirtintas atsarginis ratas lėmė sunkesnį nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo mastą ir apeliantui inkriminuoto BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes. Toks nukentėjusiųjų neatsargumas pagal kasacinio teismo praktiką, turi įtakos sprendžiant būtent žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-634/2005, 3K-3-90/2008, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-20-689/2020).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis ir abiejų eismo dalyvių veiksmų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui, pažymi, kad, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai išanalizavo įrodymus ir išvadas dėl apelianto kaltės pagrindė jų visumos vertinimu bei pagrįstai konstatavo, jog būtent A. K. padaryti KET pažeidimai šiuo konkrečiu atveju buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Byloje teisingai nustatyta ir A. K. neatsargi kaltės forma – nors ir nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas (didžiagabaritės transporto priemonės vairavimas be lydinčiojo automobilio) gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti, kadangi traktorių vairuoja, kaip pats nurodė nuo 16 metų, turi didelį vairavimo stažą, daugelį metų užsiima žemės ūkio veikla, gerai susipažinęs su KET reikalavimais ir vietovės keliais, nes gyvena tame pačiame rajone. Taigi, A. K. veiksmuose nustatyti visi BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, todėl skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas jį kaltu, teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismo sprendimas nepagrįstas ir naikintinas.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, naikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. kovo 3 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašo nuteistasis, nėra pagrindo, todėl nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl A. K. paskirtos bausmės

Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį A. K. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam A. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas neatsargus nusikaltimas), jį patį charakterizuojančius duomenis (anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka už įvairius KET pažeidimus, paskirtas baudas sumokėjęs, dirba ir vykdo individualią žemės ūkio veiklą, duomenų apie psichikos sveikatos sutrikimus ir jų gydymą nėra), taip pat į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šių duomenų pagrindu, taip pat nesant asmens sutikimo atlikti viešuosius darbus, A. K. pagrįstai skirta antra pagal griežtumą BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta baudos bausmė, kurios dydis nustatytas artimas minimaliam. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. K. paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, nėra per griežta ar per švelni nei savo rūšimi, nei dydžiu (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintarė BunikienėDaiva DomeikienėMartynas Galvičius