Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjo), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkės) ir Jūratės Varanauskaitės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės ,,Arvedas“ ir G. S. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl taikos sutarties šalių laisvės susitarti dėl sutarties sąlygų, nustatančių kompensuojamąsias palūkanas pagal prievoles, ribų

Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų (CK 6.156 straipsnio 5 dalis). Taigi, sutarties šalių laisvė nustatyti jas siejančios sutarties sąlygas nėra absoliuti. Pavyzdžiui, šalys negali nustatyti sąlygų, kurios pažeidžia imperatyviąsias teisės normas (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) arba kurios neatitinka viešosios tvarkos ar geros moralės (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). CK 1.5 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o 2 dalyje nustatyta, kad kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taigi, CK 1.5 straipsnis taip pat įtvirtina ribas šalims sutartimi nustatant tarpusavio teises ir pareigas. Pažymėtina, kad sutarties šalys nėra visiškai laisvos susitardamos ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, kurios skaičiuojamos, kai skolininkas praleidžia terminą piniginei prievolei įvykdyti, dydžio. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, o 2 dalyje – kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Taigi, šalių susitarimas dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio negali prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Koks kompensuojamųjų palūkanų dydis yra sąžiningas ir (ar) protingas, turi būti vertinama kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į šalis siejančių teisinių santykių pobūdį, šalių turtinę padėtį, prievolės ypatumus, galimų kreditoriaus nuostolių dydį ir kt. aplinkybes.

Dėl proceso atnaujinimo dėl aiškios teisės taikymo klaidos, kai teismo patvirtinta taikos sutartis pažeidžia viešą interesą ar imperatyviąsias įstatymo normas

Taikos sutartis yra viena iš sutarčių rūšių, kuriai taikomos pirmiau aptartos bendrosios sutarčių sudarymą, jų turinį reglamentuojančios normos. Pagal CK 6.983 straipsnio 1 dalį, taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartimi šalys negali susitarti dėl tokių taikos sutarties sąlygų, kurios prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei.

CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010; kt.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018 84 punktą). Pagal kasacinio teismo praktiką, viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2014 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015), be kita ko, ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019 71 punktą). Teisės doktrinoje aiškinama, kad viešoji tvarka turi būti suprantama kaip rašytinės ir nerašytinės teisės visuma, sauganti valstybės, visuomenės ir individų interesus (Jansen, N.; Zimmermann, R. Ed. Commentaries On European Contract Laws. Oxford University Press, 2018, p. 1887). Būtent visuminis (kompleksinis) požiūris į reguliavimo tikslus leidžia įvertinti, ar tam tikras sandoris prieštarauja viešajai tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-969/2021, 22 punktas). Kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 101 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo pareiga netvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, apima ir teismo pareigą netvirtinti viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančios taikos sutarties, taip pat akivaizdžiai ir (ar) iš esmės pažeidžiančios CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.

Vis dėlto jeigu teismas, pažeisdamas CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatytą teismo pareigą, patvirtina taikos sutartį, kuri prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui, be kita ko, viešajai tvarkai ar gerai moralei, akivaizdžiai ir (ar) iš esmės pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, tokios taikos sutarties patvirtinimas gali būti vertinamas kaip aiški teisės taikymo klaida.

Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, procesas byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą) ir sprendimas (nutartis įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog įstatyme neatskleista, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, ši sąvoka vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015; 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-969/2018 19 punktą).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai vykdomasis raštas pagal taikos sutarties sąlygas negali būti išduodamas dėl to, kad tarp šalių kyla ginčas dėl taikos sutarties sąlygų įvykdymo, kadangi taikos sutarties sąlygas šalys supranta skirtingai, darytina išvada, kad teismas negalėjo patvirtinti tokios taikos sutarties, nes nebuvo suderinta šalių valia, t. y. šalys nebuvo susitarusios. Tokiais atvejais konstatuotinas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-823/2025). Kai kyla abejonių dėl teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų galiojimo, šis klausimas taip pat spręstinas proceso atnaujinimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022, 31 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi aptartais argumentais, išaiškina, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas dėl teisės taikymo klaidos taikytinas ir tais atvejais, kai po teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį paaiškėja, jog šalių sudaryta taikos sutartis pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas ar viešąjį interesą, taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Nagrinėjamoje byloje teismas patvirtino skolininko ir kreditorės taikos sutartį. Pagal taikos sutarties 3 punktą, skolininkas įsipareigojo sumokėti kreditorei 7 374,74 Eur skolą iki 2023 m. liepos 15 d. Pagal taikos sutarties 5 punktą, skolininkui nevykdant arba netinkamai vykdant šios sutarties 3 punkte nustatytų įsipareigojimų arba juos vykdant netinkamai, kreditorė įgyja teisę reikalauti iš skolininko sumokėti 5 proc. dydžio palūkanas už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Taigi šalys susitarė dėl 5 proc. kompensuojamųjų palūkanų už dieną, jeigu skolininkas iki 2023 m. liepos 15 d. nesumoka 7 374,74 Eur skolos, tai sudaro net 1 825 proc. metinių palūkanų.

Kaip minėta, šalių susitarimas dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio negali prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, šalių sulygtų kompensuojamųjų palūkanų dydis jų atitikties įstatymams aspektu, visų pirma, yra kontroliuojamas teismo, tvirtinančio taikos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-823/2025, 30 punktas).

Taigi, teismas, vykdydamas savo pareigą kontroliuoti šalių sulygtų kompensuojamųjų palūkanų dydį ir vadovaudamasis CPK 42 straipsnio 2 dalimi, turi atsisakyti tvirtinti taikos sutartį, kuria nustatytas toks kompensuojamųjų palūkanų dydis, kuris akivaizdžiai ir (ar) iš esmės pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nes tai kartu reiškia geros moralės ir viešojo intereso pažeidimą (šios nutarties 29-30 punktas). Pažymėtina, kad tokios sutarties sąlygos leidžia kreditoriui piktnaudžiauti savo teise, sudaro sąlygas skolininkui net dėl nedidelės skolos, nesumokėtos laiku, atsidurti labai sunkioje ekonominėje padėtyje. Jeigu teismas patvirtina taikos sutartį, kurioje nustatytos akivaizdžiai neprotingai didelės ir nesąžiningos kompensuojamosios palūkanos, laikytina, kad teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą teismo nutartį patvirtinti taikos sutartį.

Nagrinėjamoje byloje taikos sutartį rašytinio proceso patvirtinęs teismas nevertino tokios taikos sutarties dėl palūkanų dydžio sąlygos atitikties CK 6.37 straipsnio 3 daliai, 1.5 straipsnio 1 daliai, taip pat to, ar nėra pažeidžiamas viešasis interesas, neįvykdė CPK 42 straipsnio2 dalyje įtvirtintos pareigos, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą teismo nutartį patvirtinti taikos sutartį. Tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors įstatymas suteikia teisę šalims susitarti dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio, tačiau 1 825 proc. metinės kompensuojamosios palūkanos, daugiau nei 300 kartus viršijančios CK 6.210 straipsnyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų dydį, vertintinos kaip akivaizdžiai neprotingai didelės ir nesąžiningos, o taikos sutarties sąlygos, nustatančios tokio neadekvataus dydžio kompensuojamąsias palūkanas, akivaizdžiai ir iš esmės pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir gerą moralę, todėl teismas turėtų atsisakyti tokią taikos sutartį tvirtinti vadovaudamasis CPK 42 straipsnio 2 dalimi, nebent taikos sutarties šalys įrodytų esant priešingai.

Dėl praleisto termino prašymui atnaujinti procesą paduoti atnaujinimo

Pagal CPK 368 straipsnio 1 dalį, prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Pagal CPK 368 straipsnio 2 dalį, prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio kodekso 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus. Pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Skolininkas padavė prašymą atnaujinti procesą nepraleidęs CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto penkerių metų termino, bet praleidęs CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Skolininkas prašė atnaujinti praleistą terminą, nurodydamas, kad terminą pareiškimui atnaujinti procesą jis praleido dėl svarbių priežasčių, nes taikos sutarties sąlygas dėl palūkanų dydžio suprato tik tada, kai kreditorė pareikalavo sumokėti žymiai didesnę sumą, šioje byloje atnaujinti procesą prašė neįtrauktas į bylą trečiasis asmuo, tačiau jo prašymas buvo atmestas, skolininkas ir kreditorė vedė derybas ir buvo sutarę dėl konkrečios sumos sumokėjimo, tuomet ginčas būtų baigtas, tačiau, skolininkui su pinigais atvykus sutartą dieną, kreditorės atstovai nepasirodė. Bylą nagrinėję teismai skolininko nurodytų priežasčių nepripažino svarbiomis ir praleisto termino neatnaujino.

Nors, pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį, termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti praleidimas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą, net ir konstatavus esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus proceso atnaujinimo pagrindus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-823/2022 43 punktą), tačiau kai susidaro išskirtinė, netoleruotina teisinė situacija, teismas turi teisę atnaujinti CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymui atnaujinti terminą paduoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-226-248/2016 17, 26 punktus).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad pernelyg formalus požiūris į prašymus peržiūrėti teismo sprendimą (pvz., dėl absoliutaus pobūdžio terminų suėjimo, saugant teisinio tikrumo principą), esant išties išskirtinėms situacijoms, gali pažeisti asmens materialiąsias teises (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Zehentner prieš Austriją, peticijos Nr. 20082/02). Iš EŽTT praktikos matyti, kad formalus, griežtas požiūris į absoliutaus pobūdžio terminų taikymą, saugant bendrąjį teisinio tikrumo principą ir visiškai neatsižvelgiant į situacijos realijas, į jos išskirtinumą, neatliekant susidūrusių interesų pusiausvyros nustatymo, gali pažeisti asmens materialiąsias teises (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) pirmiau nurodyto EŽTT sprendimo 64, 65 par.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju teismo patvirtinta taikos sutartimi nustatytos net 1 825 proc. metinės kompensuojamosios palūkanos, daugiau nei 300 kartus viršijančios CK 6.210 straipsnyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų dydį, į tai, kad taikos sutartį rašytinio proceso patvirtinęs teismas nevertino tokios taikos sutarties dėl palūkanų dydžio sąlygos atitikties CK 6.37 straipsnio 3 daliai, 1.5 straipsnio 1 daliai, taip pat to, ar nėra pažeidžiamas viešasis interesas, t. y. teismas neįvykdė CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos, į tai, kad teismas neatsisakė išduoti vykdomąjį raštą ir neišaiškino šalių teisės kreiptis dėl proceso atnaujinimo byloje, kurioje patvirtinta taikos sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-823/2025 30 punktą), nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju susidarė išskirtinė, netoleruotina teisinė situacija, dėl kurios atnaujintinas CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas prašymui atnaujinti procesą paduoti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad skundžiamos nutartys naikintinos ir priimtinas naujas sprendimas – atnaujintinas praleistas terminas prašymui atnaujinti procesą paduoti ir procesas atnaujinamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, t. y. dėl aiškios tesiės taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį, ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu, 370 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo G. S. prašymą tenkinti, atnaujinti praleistą terminą prašymui atnaujinti procesą paduoti, atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2SP-14055-1094/2023 pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės ,,Arvedas“ ir G. S. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu. Perduoti civilinę bylą Nr. e2SP-14055-1094/2023 pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės ,,Arvedas“ ir G. S. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo, kurioje atnaujintas procesas, nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.