Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.9; 2.4.2.9.1; 2.6.10.9; 2.6.18.3; 3.1.7.6.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1. (S)

2026 m. rugsėjo 14 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų - atsakovo R. Š. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, E. V. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. sausio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. T., I. Z., M. J. patikslintą ieškinį atsakovams R. Š., A. G., tretiesiems asmenims E. V., V. V., M. R., P. V., A. V., I. R., V. M., dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ieškovai I. T., I. Z. ir M. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. Š. ir A. G. (ankstesnė pavardė – Š.), kurį patikslinę prašė priteisti iš atsakovų solidariai 21 762,89 Eur turtinės žalos atlyginimo ieškovams lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam po 7254,29 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovai nurodė, kad 2011 m. gegužės 12 d. atsakovui R. Š. buvo išduotas statybos leidimo pakeitimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir perregistruotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo leista statyti dvibutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovai, atstovaujami trečiojo asmens M. R., sudarė šias dvibučio gyvenamojo namo ir žemės sklypo, priklausiusių atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, dalių pirkimo–pardavimo sutartis: 2011 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė tretiesiems asmenims V. V. ir E. V. 47/100 dalis buto adresu (duomenys neskelbtini), ir 197/600 dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo baigtumas buvo 33 proc.; 2012 m. liepos 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ieškovei I. T. ir A. T. 47/100 buto adresu (duomenys neskelbtini), ir 197/600 dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo baigtumas buvo 33 proc.; 2012 m. gruodžio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė trečiajam asmeniui I. R. 53/100 dalis buto adresu (duomenys neskelbtini), ir 103/600 dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo baigtumas buvo 33 proc.; 2011 m. gruodžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė tretiesiems asmenims P. V. ir A. V. 5231/10 000 dalis buto adresu (duomenys neskelbtini), ir 103/600 dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini).

2013 m. rugpjūčio 5 d. buvo pateikta deklaracija apie gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą. Ieškovas M. J. 2020 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš trečiųjų asmenų P. V. ir A. V. nusipirko 5231/10 000 dalis buto adresu (duomenys neskelbtini), ir 103/600 dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), o ieškovė I. Z. 2023 m. balandžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš trečiojo asmens I. R. įsigijo 53/100 dalis buto adresu (duomenys neskelbtini), ir 103/600 dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini).

2022 m. žiemos – pavasario laikotarpiu per gyvenamojo namo stogą į patalpų vidų pradėjo skverbtis vanduo. Ieškovai kreipėsi į UAB „Skena“ statybos ekspertą A. Z., šis atliko tyrimą ir vertino, kad gyvenamojo namo stogas yra įrengtas ne pagal projektą ir pažeidžiant statybos norminių aktų reikalavimus.

Ieškovai ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindė UAB „Skena“ eksperto A. Z. tyrimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje paskyrus ekspertizę ir ekspertui nustačius didesnę defektų šalinimo kainą, ieškovai 2025 m. rugpjūčio 27 d. pareiškimu dėl ieškinio reikalavimo patikslinimo atitinkamai padidino ieškinio reikalavimus atsakovams.

Ieškovai teigė, kad šiuo atveju atsakovas R. Š. buvo statytojas, todėl jo atsakomybė prilyginama rangovo atsakomybei, o kadangi namas buvo sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tai A. G. turi būti traukiama bendraatsakove. Garantinis terminas skaičiuotinas nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimo, stogo defektai yra paslėpti, jie buvo padaryti tyčia, todėl pripažintina, kad defektai paaiškėjo nepasibaigus garantiniam terminui. Atsakovams taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.256 straipsnyje nustatyta sutartinė atsakomybė, nes jie netinkamai atliko gyvenamojo namo statybos darbus, dėl ko namo patalpas įsigijusiems savininkams buvo padaryta turtinė žala.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovė A. G. su ieškiniu nesutiko, prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nurodė, kad nuo 2021 metų vyksta skyrybų su atsakovu R. Š. procesas, todėl ji nežino ir negali vertinti ieškinyje nurodytų aplinkybių, t. y. nežino, kokiu teisiniu statusu veikė R. Š., ar darbai vyko pagal projektą, kas priėmė darbus ir vertino jų kokybę. Teismui nepateikta duomenų, kokie statytojai ir kokie teisine forma tęsė namo statybas, koks buvo namo stogo užbaigtumo lygis pardavimo metu. Nesant šių duomenų, neaiškus atsakomybės subjektas. Paslėptiems statinio elementams taikytinas dešimties metų garantinis terminas. Darant prielaidą, kad butų pardavimo pirkėjams metu namo stogas buvo pilnai įrengtas, garantinis terminas skaičiuojamas nuo šios datos. Taigi, rangovas atsako už objekto defektus, jeigu defektai buvo nustatyti iki 2021 m. rugsėjo 28 d. Kadangi iki šios datos defektai nebuvo nustatyti, atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas R. Š. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinyje nurodyti trūkumai galėjo atsirasti dėl pačių namo savininkų ar trečiųjų asmenų kaltės ir / ar normalaus darbų rezultato nusidėvėjimo. Vykdant statybos darbus objekte, 2012 metais su būsimais savininkais buvo sudarytos turto pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias namo baigtumas buvo pasiekęs 33 proc. Iki statybos užbaigimo patys savininkai aktyviai dalyvavo procese, turėjo galimybę žinoti ir kontroliuoti statybos eigą. Pirkimo–pardavimo sutartyse pirkėjams buvo išviešinti atlikti darbai, panaudotos medžiagos. Dėl panaudotos stogo dangos niekas pretenzijų nereiškė. Atsakovas nesutiko su ieškovų pateiktomis specialisto išvadomis dėl netinkamos stogo dangos, nepakankamo stogo vėdinimo oro tarpo ir kt. Ieškovai nenurodė, kad dėl vandens prasiskverbimo jie patyrė nuostolių, taip pat jie nepatyrė nuostolių ir dėl statybos trūkumų šalinimo, nes nėra atlikę trūkumų šalinimo darbų. Ieškovų pateikta lokalinė sąmata nėra pagrįsta objektyviais duomenimis apie privalomus atlikti darbus bei naudotinas medžiagas taisant statybos trūkumus.

Trečiasis asmuo M. R. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Trečiasis asmuo nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovas R. Š. vykdė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos, jos užbaigimo darbus. M. R. nebaigtą statinį 2011 m. rugpjūčio 31 d. pardavė R. Š., kartu perdavė statybos leidimą ir projektinę dokumentaciją. Statybos leidimas buvo perrašytas R. Š. vardu. 2011 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu pastato baigtumas buvo 33 proc., buvo pastatytos tik gyvenamojo namo sienos, o stogo įrengimo darbai nebuvo net pradėti vykdyti. Aplinkybę, kad tuo metu stogas nebuvo įrengtas, patvirtina 2011 m. liepos 15 d. kadastro duomenų byla. Atsakovas R. Š. trečiajam asmeniui per garantinį laikotarpį nereiškė pretenzijų dėl parduoto daikto trūkumų, o apie ieškovų pretenzijas trečiasis asmuo sužinojo tik gavęs pranešimą iš teismo. Deklaraciją apie statybos užbaigimą 2013 m. rugpjūčio 5 d. užpildė ir pasirašė vienas iš gyvenamojo namo savininkų – trečiasis asmuo E. V., o ne atsakovas R. Š., todėl ieškovai nepagrįstai garantinio termino pradžią skaičiuoja nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. Ieškovai 2022 m. lapkričio 8 d. pretenziją dėl stogo konstrukcijos įrengimo defektų atsakovams pareiškė praleidę dešimties metų garantinį terminą, skaičiuojamą nuo 2012 m. liepos 20 d., todėl ieškinys atmestinas.

Atsiliepimu į ieškinį tretieji asmenys P. V. ir A. V. nurodė, kad ieškovų reikalavimai vertintini kaip pagrįsti ir ieškinys tenkintinas, prašė iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas. Tretieji asmenys paaiškino, kad prieš sudarydami su atsakovais būsto pirkimo–pardavimo sutartį, jie užsakė turto vertinimą, kurį atliekant turtas buvo apžiūrėtas 2011 m. rugpjūčio 31 d.; iš turto vertinimo ataskaitos matyti, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. pastato stogas jau buvo įrengtas. Šią aplinkybę patvirtino ir trečiasis asmuo M. R. Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tretieji asmenys patys neatliko jokių statybos darbų, susijusių su namo stogo konstrukcija. Iki 2011 m. gruodžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties su atsakovais sudarymo buvo registruotas 70 proc. būsto baigtumas, būste buvo likę atlikti tik vidaus apdailos darbus. Atsakovai nepateikė duomenų, kurie galėtų patvirtinti pačių ieškovų atsakomybę dėl stogo konstrukcijos defektų.

Trečiasis asmuo I. R. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad už stogo konstrukcijos įrengimo trūkumus atsakomybė kyla statinį pastačiusiam rangovui. Nurodė, kad per laikotarpį nuo buto įsigijimo iš atsakovų (2012 m. gruodžio 13 d.) iki jo pardavimo 2023 m. balandžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovei I. Z. bute neatliko jokių statybos darbų, susijusių su namo stogo konstrukcija. 2022 m. žiemą – pavasarį per namo stogą pradėjo bėgti vanduo. Tuomečiai butų savininkai susitarė užsakyti stogo konstrukcijos ekspertizę vandens pratekėjimo priežastims nustatyti ir pateikti pretenziją atsakovams, išlaidas pasidalijant tarpusavyje. Pareiga garantuoti statinio kokybę per įstatymo nustatytą terminą tenka ir rangovui, pastačiusiam statinį ūkio būdu, be to, ši pareiga yra taikoma dėl konkretaus statinio nepriklausomai nuo to, kas yra statinio savininkas.

Trečiasis asmuo V. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinio tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra ir priteisti trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Trečiasis asmuo nesutiko su teismo eksperto V. B. E. išvada, kad stogo konstrukcijos projektas buvo parengtas klaidingai; tvirtino, kad jo parengtas techninis projektas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra parengtas teisingai. Trečiasis asmuo nurodė, kad eksperto išvada, jog projekto sprendiniai yra su esminėmis klaidomis, buvo padaryta nesusipažinus su projektu ir jo tinkamai neištyrus, dalis išvados teiginių nepagrįsta skaičiavimais. Be to, ekspertas aiškiai įvardijo, kad tam tikri stogo sprendiniai neatitinka techninio projekto sprendinių. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad stogo konstrukcijų mazgai yra detalizuojami darbo projekte, tačiau šiuo atveju jis nebuvo parengtas, nes statytojas jo neužsakė. Vykdydamas darbus be darbo projekto statytojas prisiėmė riziką dėl galimų tokios statybos pasekmių. Stogo konstrukcijos sprendiniai techniniame projekte atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau jie buvo savavališkai pakeisti. Jokie techninio projekto sprendinių pakeitimai su juo nebuvo derinami, nebuvo parengta nauja techninio projekto laida, todėl už jų įgyvendinimą atsako statytojas ar jam atstovaujantis asmuo, o projekto vadovas (trečiasis asmuo) negali atsakyti už savavališkai atliktus techninio projekto pakeitimus. Taip pat teismo ekspertas nepagrįstai nurodė, kad projekto autorius neturėjo kompetencijos projektui rengti. Trečiojo asmens vertinimu, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), stogas buvo įrengtas ne pagal projektą ir pažeidžiant statybos norminių aktų reikalavimus, ką patvirtino ir UAB „Skena“ eksperto A. Z. prarengta ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini).

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2026 m. sausio 19 d. sprendimu: ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei I. T. solidariai iš atsakovų A. G. ir R. Š. 5144,75 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5144,75 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. lapkričio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisė ieškovei I. T. iš atsakovės A. G. 604,69 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė ieškovei I. T. iš atsakovo R. Š. 1298,23 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė ieškovei I. Z. iš atsakovo R. Š. 5801,99 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5801,99 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 530,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė ieškovui M. J. iš atsakovo R. Š. 5658,35 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 2305,05 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė ieškovui M. J. iš atsakovės A. G. 592,55 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė trečiajam asmeniui P. V. iš atsakovės A. G. 313,09 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė trečiajam asmeniui P. V. iš atsakovo R. Š. 939,26 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė trečiajam asmeniui I. R. iš atsakovės A. G. 162,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė trečiajam asmeniui I. R. iš atsakovo R. Š. 487,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė trečiajam asmeniui V. M. iš atsakovės A. G. 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė trečiajam asmeniui V. M. iš atsakovo R. Š. 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė valstybei iš atsakovės A. G. 21,84 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš atsakovo R. Š. 65,51 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo.

Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas R. Š. už savo ir skolintas lėšas vystė nekilnojamojo turto statybos ir pardavimo verslą, t. y. įsigydavo žemės sklypus ir / ar nebaigtus statyti gyvenamuosius namus, juos statė, vėliau parduodavo, taip gaudamas pajamų. Įrodymų, jog statybos darbus po 2011 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo vykdė trečiasis asmuo M. R., byloje nėra. Kita vertus, jei M. R. atliko tam tikrus veiksmus atsakovo R. Š. įgaliojimo pagrindu, tai jo veiksmai sukuria teisines pasekmes pačiam atsakovui (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, ar statyba vyko rangos, mišriu ar ūkio būdu. Vertindamas VMI sprendime nustatytas aplinkybes ir paties atsakovo duotus paaiškinimus, taip pat tai, kad byloje nėra pateikta jokių rangos sutarčių, o atsakovas teigė, jog darbus vykdė M. R., teismas darė išvadą, kad statybos darbai buvo vykdomi ūkio būdu. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad atsakovas R. Š., 2011 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijęs iš trečiojo asmens M. R. nebaigtą statyti dvibutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), perėmė statytojo teises ir pareigas, toliau tęsė statybos darbus ir vėliau butus pardavė pirkėjams – fiziniams asmenims, kurie kaip vartotojai įsigijo būstus asmeniniams poreikiams tenkinti – juose gyventi. Būstus įsigiję pirkėjai atliko juose vidinę apdailą, o ją pabaigus vienas iš pirkėjų (trečiasis asmuo E. V.) užpildė deklaraciją dėl statybos užbaigimo.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė I. T. įsigijo savo būstą tiesiogiai iš atsakovų pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tuo tarpu ieškovas M. J. būstą pirko iš trečiųjų asmenų P. V. ir A. V., o ieškovė I. Z. – iš trečiojo asmens I. R.. Taigi, ieškovų M. J. ir I. Z. su atsakovais sutartiniai santykiai nesieja. Todėl sprendžiant dėl šių ieškovų reikalavimo atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro lėšos, reikalingos stogo defektams pašalinti, sutartinė atsakomybė atsakovams negali būti taikoma.

Atsakovo R. Š. statusas, teismo nuomone, kvalifikuotinas būtent kaip statytojo ir rangovo, nes jis, perėmęs statytojo pareigas iš trečiojo asmens M. R., savo pajėgumais vystė nekilnojamojo turto verslą ir tęsė statybas tam, kad vėliau galėtų parduoti pastatus (butus) vartotojams ir taip uždirbti pelno. Tokį vertinimą patvirtina ir tai, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butai (jų dalys) buvo parduoti už gerokai didesnę kainą nei įsigydamas nebaigtą statyti dvibutį gyvenamąjį namą atsakovas įsipareigojo sumokėti trečiajam asmeniui M. R., nors tarp sandorių sudarymo praėjo santykinai nedidelis laiko tarpas. Tokį vertinimą patvirtina ir paties atsakovo elgesys, nes jis, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartis su butų pirkėjais, visose jose suteikė parduodamam objektui garantijas, kurias reglamentuoja Statybos įstatymas, t. y. suteikė garantijas ne kaip pardavėjas, o kaip rangovas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į nenuoseklią atsakovo poziciją nagrinėjamoje byloje. Atsiliepime į ieškinį ir triplike atsakovas neneigė namo (duomenys neskelbtini), statybos, jos užbaigimo, pardavimo aplinkybių, o ginčijo tik defektų mastą, jų atsiradimo priežastis, ištaisymo būdus ir kainą. Tik vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovas pradėjo neigti savo dalyvavimą atliekant statybos darbus.

Teismas nurodė, kad nustačius, kad atsakovas R. Š. perėmė iš M. R. statytojo teises ir pareigas ir kad jo teisinė padėtis vertintina ne tik kaip statytojo, bet ir kaip rangovo. Teismas darė išvadą, kad atsakovas R. Š. yra tinkamas atsakovas pagal ieškovų pareikštą ieškinį. Aplinkybė, ar jis pats įrenginėjo stogo konstrukciją, ar ši jau buvo įrengta atsakovui įsigyjant gyvenamąjį namą iš trečiojo asmens M. R., šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes pareiga garantuoti statinio kokybę prieš gyvenamojo namo butų savininkus tenka atsakovui, kaip asmeniui, pastačiusiam (užbaigusiam statybą iki pardavimo baigtumo) ir pardavusiam butus pirkėjams (vartotojams).

Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė I. T. yra tiesiogiai iš atsakovų įsigijusi savo buto dalį, taigi ją ir atsakovus sieja sutartiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, teismas darė išvadą, kad ieškovė I. T., skirtingai nuo kitų ieškovų, turėjo teisę reikšti ieškinį atsakovui, remdamasi sutartine 7.3 punkto sąlyga dėl garantijos suteikimo.

Teismas nurodė, kad ieškinyje atsakovų atsakomybės solidarumas kildinamas iš jų bendrosios jungtinės nuosavybės į ginčo gyvenamąjį namą. Su tokiu vertinimu būtų galima sutikti, jeigu ieškinys būtų reiškiamas atsakovams kaip pardavėjams pagal pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau du iš trijų ieškovų, t. y. ieškovai M. J. ir I. Z., sutartiniais santykiais su atsakovais nėra susiję. Atsakovui atsakomybė gali kilti ne sutartiniu pagrindu kaip ginčo gyvenamojo namo statytojui ir rangovui. Duomenų, kad atsakovė A. G. būtų dalyvavusi statybos procese, atlikusi tam tikrus veiksmus, susijusius su gyvenamojo namo statyba, iš kurių galėtų kilti jos atsakomybė, byloje nėra. Vien tai, kad gyvenamasis namas 2011 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo įgytas sutuoktinių R. Š. ir A. G. (Š.) bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o po to abu sutuoktiniai kaip bendraturčiai sudarė pirkimo–pardavimo sutartis su butų pirkėjais, nesudaro pagrindo taikyti A. G. atsakomybę už nekilnojamojo turto statybos darbų kokybę, nenustačius tam pagrindo, t. y. nenustačius jos dalyvavimo atliekant statybos darbus. Atsižvelgiant į tai, ieškovų M. J. ir I. Z. ieškinio reikalavimai A. G. vertintini kaip pareikšti netinkamai atsakovei. Ieškovės I. T. reikalavimas kildinamas iš pirkimo–pardavimo sutarties, kurią ji sudarė su abiem atsakovais, todėl pagal šį reikalavimą atsakovė A. G. yra tinkama atsakovė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovai pasirinko ginti savo teises reikalaudami priteisti iš atsakovų nuostolių, t. y. gyvenamojo namo stogo defektų ištaisymui reikalingų lėšų, atlyginimą. Ieškovai reikalavimą atsakovams reiškia kaip namo patalpų savininkai, taigi kiekvieno iš jų turimos reikalavimo teisės apimtis priklauso nuo jiems tenkančios nuosavybės teisės į bendro naudojimo objektą – stogą – dalies. Tuo tarpu ieškinį yra pareiškę tik trys iš keturių namo patalpų savininkų, o ieškiniu prašoma priteisti visą sumą, reikalingą stogo defektams ištaisyti, ieškovams lygiomis dalimis.

Teismas nurodė, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje ir CK 4.76 straipsnyje įtvirtintos teisės normos reglamentuoja bendraturčių tarpusavio teisinius santykius, susijusius su bendro daikto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo. Tačiau jos nereglamentuoja teisių į gynybą nuosavybės teisių pažeidimo atveju ir savaime nesuteikia teisės vienam iš bendraturčių imtis teisminės gynybos priemonių kito bendraturčio vardu ir / ar interesais. Bylos duomenimis, ieškovai ir tretieji asmenys E. V. bei V. V. nėra sudarę jungtinės veiklos sutarties ar sutarties dėl namo bendro naudojimo objektų administravimo, ieškovai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jų teisę kreiptis į teismą trečiųjų asmenų E. V. ir V. V. vardu. Ieškinio reikalavimai reiškiami būtent ieškovų vardu ir prašoma žalos atlyginimą lygiomis dalimis priteisti asmeniškai kiekvienam iš ieškovų.

Teismas pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, kad stogas priklauso visiems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir nėra atidalintas, t. y. nustatytos tik idealiosios bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės dalys, tačiau pagrindo teigti, kad kiekvienas iš bendraturčių turi teisę reikšti reikalavimus teisme tiek savo, tiek kitų bendraturčių vardu, šiuo atveju nėra, nes prievolė atlyginti žalą pinigais nėra nedali, taigi ji gali būti vykdoma dalimis kiekvieno iš bendraturčių atžvilgiu. Be to, ieškiniu reikalaujama priteisti žalos atlyginimą asmeniškai kiekvienam iš bendraturčių, taigi ieškinys pareikštas įgyvendinant individualią kiekvieno iš bendraturčių (ieškovų) reikalavimo teisę. Ieškiniu pareikštas reikalavimas priteisti viso stogo trūkumų šalinimo išlaidų (žalos) atlyginimą lygiomis dalimis trims iš keturių bendraturčių, teismo vertinimu, viršija kiekvieno iš ieškovų turimą reikalavimo teisę, kuri priklauso nuo ieškovų turimos nuosavybės teisės į bendro naudojimo objektą dalies. Nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą ieškovų reikalavimą kvalifikuoti kaip solidarųjį reikalavimą.

Teismas nurodė, kad tretieji asmenys E. V. ir V. V. laikėsi pasyvios pozicijos ir ieškinio savo teisėms ginti nereiškė. Ieškovams neturint teisės reikšti reikalavimus jų vardu, tenkinti ieškinį visa apimtimi ir priteisti ieškovams iš atsakovų žalos atlyginimo dalį, tenkančią tretiesiems asmenims pagal jiems priklausančią bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalį, nėra teisinio pagrindo.

Teismas darė išvadą, kad ieškovų M. J. ir I. Z. pareikšti reikalavimai kvalifikuotini kaip reikalavimai dėl deliktinės atsakomybės atsakovams taikymo, t. y. nuostolių atlyginimo dėl statybos darbų kokybės garantijos pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovų pasirinktas teisių gynybos būdas iš esmės atitinka įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje numatytą teisę reikalauti taikyti deliktinę atsakomybę siekiant žalos, t. y. statybos darbų defektų šalinimo išlaidų, atlyginimo.

Teismas nurodė, kad nesutinka ir su ieškovų siūloma garantinio termino skaičiavimo pradžia – nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimo. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, kad atsakovai butus pardavė per laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. Daugiau jokių statybos darbų atsakovas ginčo gyvenamajame name neatliko; priešingų įrodymų byloje nėra. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos CK 6.698 straipsnio 2 dalį garantiniai terminai pradedami skaičiuoti nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos. Atsakovas, kaip statytojas ir rangovas, darbų rezultatą atidavė naudoti sudarydamas butų (jų dalių) pirkimo–pardavimo sutartis. Dvibučio gyvenamojo namo stogas pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį yra namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Butų savininkų kaip bendraturčių nuosavybės teisė į bendro naudojimo objektą – stogą nėra atidalinta, nėra nustatyta naudojimosi juo tvarka, bendraturčiams priklauso tik idealioji nuosavybės teisės dalis, todėl laikytina, kad darbų rezultato atidavimo naudoti diena laikytina ta diena, kai buvo atiduotas naudoti visas bendrosios nuosavybės teisės objektas, t. y. kai buvo sudaryta vėliausia buto (jo dalies) pirkimo–pardavimo sutartis, nagrinėjamu atveju – 2012 m. gruodžio 13 d. Aiškinant šią nuostatą kitaip, t. y. garantinio termino pradžią skaičiuojant nuo kiekvienos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos, susidarytų nepateisinama situacija, kai vieniems pirkėjams garantija būtų dar galiojanti, o kitiems – nebe, nors galimybės identifikuoti kiekvienam iš butų savininkų priklausančią bendros konstrukcijos – stogo – dalį nėra, taigi nebūtų įmanoma ir realizuoti galiojančios garantijos suteikiamų teisių. Skirtingai nei piniginė prievolė, rangovo prievolė garantuoti bendrosios nuosavybės objekto kokybę yra nedali, todėl garantinis terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai atiduotas naudoti visas darbų rezultatas. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas dešimties metų garantinis terminas, jo pradžia skaičiuotina nuo 2012 m. gruodžio 13 d., taigi garantinis terminas pasibaigė 2022 m. gruodžio 13 d. Ieškovai pretenziją atsakovams pareiškė 2022 m. lapkričio 8 d., t. y. nepraleisdami garantinio termino. Ieškinys teisme pareikštas 2023 m. lapkričio 8 d., nepraleidus vienerių metų termino nuo pretenzijos pateikimo.

Teismas nurodė, kad teismo ekspertas V. B. E. atliko stogo konstrukcijos vertinimą, atsakė į jam užduotus klausimus, pateikdamas tyrimo išvadomis pagrįstus atsakymus. Teismo ekspertui, be kita ko, buvo užduoti klausimai, kuriais išvadas pateikė UAB „Įrąža“ ekspertas P. B., t. y. dėl galimo mechaninio poveikio stogo konstrukcijai įrengiant butų apdailą ir dėl stogo dangos lakštų sandūros tvirtinimo elementų, stogo dangos galimos nepriežiūros kaip vandens pratekėjimo priežasties. Į šiuos klausimus teismo ekspertas pateikė išsamius atsakymus. Atsakovo atstovas iš esmės neteikė argumentų, paneigiančių teismo eksperto išvadas, atlikto tyrimo išsamumą ir pan., bet tiesiog rėmėsi UAB „Įrąža“ eksperto P. B. pateiktu vertinimu, taip pat prašė apklausti šį specialistą teismo posėdyje. Teismas prašymo netenkino, pasiūlydamas apklausti teismo ekspertą V. B. E., kuris teismo pavedimu atliko ekspertizę ir paneigė priežastis, kurias kaip pagrindines buvo nustatęs UAB „Įrąža“ ekspertas P. B.. Atsakovo atstovas apklausti teismo eksperto teismo posėdyje neprašė, taip pat neprašė skirti pakartotinės ekspertizės. Nesutikimą su teismo eksperto išvadomis atsakovo atstovas taip pat grindė bendro pobūdžio pastebėjimais, kad, kaip pažymėjo projektuotojas V. M., teismo eksperto išvados padarytos tinkamai nesusipažinus su projektu, taip pat kad eksperto teiginiai dėl projekto rengėjo kvalifikacijos neturėjimo, projekto neatitikimo reikalavimams neatitinka tikrovės.

Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė argumentų, kurie sudarytų pagrindą teismo eksperto išvadas dėl stogo konstrukcijos trūkumų vertinti kaip nepagrįstas, nepatikimas, prieštaringas ar neatitinkančias atlikto tyrimo. Trečiasis asmuo V. M., nors ir nesutiko su tam tikrais eksperto teiginiais dėl projekto ir jo, kaip projektuotojo, kvalifikacijos vertinimo, tačiau neginčijo teismo eksperto išvadų, kuriomis nustatyti stogo konstrukcijos įrengimo trūkumai, tik pažymėjo, kad jis pats vietoje nėra buvęs ir gali pateikti tik savo nuomonę.

Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo pateikta UAB „Įrąža“ konsultacinė išvada negali būti laikoma patikima, nes ji parengta ekspertui P. B. nemačius stogo konstrukcijos vietoje, o remiantis tik atsakovo R. Š. pateiktomis stogo dangos nuotraukomis bei jo pateikta informacija apie jam žinomas aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų konkrečią ieškovų pareigą atlikti stogo dangos priežiūros veiksmus, taip pat kad jis, kaip statytojas, parduodamas butus su tokia pareiga pirkėjus supažindino, pateikė jiems visus stogo dangai įrengti panaudotų medžiagų dokumentus ir stogo dangos priežiūros instrukcijas.

Teismas konstatavo, kad teismo eksperto V. B. E. atliktos ekspertizės aktas nėra nuginčytas, taip pat nėra pagrindo jo išvadų dėl stogo konstrukcijos trūkumų laikyti nepatikimomis, neišsamiomis ar prieštaringomis, esminės šio akto išvados atitinka ir UAB „Skena“ išvadas, todėl teismas, remdamasis teismo ekspertizės aktu, laiko nustatytomis bylai reikšmingas aplinkybes dėl esminių stogo konstrukcijos trūkumų, dėl kurių į gyvenamojo namo vidų skverbiasi vanduo, t. y. kad stogo konstrukcija, pažeidžiant normatyvinius statybos reikalavimus, nėra vėdinama, taip pat kad stogo dangos lakštų tvirtinimas neatitinka jam keliamų reikalavimų, todėl sudaromos padidintos galimybės vandeniui patekti į stogo konstrukcijos vidų.

Teismas nurodė, kad pripažinus pagrįsta eksperto išvadą, kurioje konstatuoti visos stogo konstrukcijos, o ne kurios nors vienos jos dalies, trūkumai, sutiktina su eksperto vertinimu, kad reikia keisti viso namo stogo konstrukciją, o ne tik konkrečios vietos, kaip teigė atsakovas. Teismo ekspertizės akte yra pagrįsta, kuo remdamasis ekspertas sprendė, kokius konkrečius darbus reikia atlikti, kokias medžiagas keisti. Teismo eksperto išvadoje yra pateiktas stogo defektų šalinimo darbų žiniaraštis, kuriame nurodyti konkretūs atliktini ardymo ir stogo atstatymo bei papildomi darbai, jų kiekiai. Šiuos duomenis paneigiančių argumentų ir įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė.

Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktas MB „NT Bitės“ komercinį pasiūlymas atlikti darbus už 10 984,36 Eur negali būti vertinamas kaip įrodantis statybos defektų šalinimo darbų ir medžiagų vertę, nes tai yra tik vieno juridinio asmens pateiktas pasiūlymas, neatspindintis realių rinkos kainų. Teismo eksperto išvadoje pateikta lokalinė sąmata yra sudaryta skaičiuojamosiomis kainomis sąmatoje nurodytai dienai, t. y. joje yra įvertintos statybos darbų ir medžiagų vidutinės rinkos kainos remiantis objektyviais duomenimis.

Teismas nurodė, kad ieškovai ieškiniu reikalavo priteisti jiems solidariai iš atsakovų 21 762,89 Eur lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam iš ieškovų po 7254,29 Eur. Kadangi konstatuota, kad tokios apimties reikalavimo teisės ieškovai neturi, todėl kiekvieno iš ieškovų ieškinio reikalavimai tenkintini taikant proporciją, pagal kurią ieškovės I. T. dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro 2364/10 000, ieškovės I. Z. – 2666/10 000, o ieškovo M. J. – 2600/10 000 dalis. Tenkinant ieškinio reikalavimus pagal nurodytą proporciją, ieškovei I. T. priteistina 5144,75 Eur, ieškovei I. Z. – 5801,99 Eur, o ieškovui M. J. – 5658,35 Eur (žalos atlyginimo). Kadangi atsakovė A. G. turi pareigą atsakyti tik pagal ieškovės I. T. reikalavimą, o pagal ieškovų I. Z. ir M. J. reikalavimus ji yra netinkama atsakovė. Remiantis tuo, ieškovei I. T. priteistina 5144,75 Eur žalos atlyginimo solidariai iš atsakovų R. Š. ir A. G., ieškovei I. Z. priteistina 5801,99 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo R. Š., ieškovui M. J. priteistina 5658,35 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo R. Š..

Atsakovas R. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų. 2026 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti, priteisti atsakovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Statybos darbus objekte pradėjo vykdyti M. R., tuo tarpu statybos darbų užbaigimo ir deklaracijos apie gyvenamojo namo statybos užbaigimą pateikimo metu statybos leidimas buvo išduotas ir jame statytoju (turinčiu statytojo teisę asmeniu) buvo nurodytas E. V.. Taigi, tam tikru laikotarpiu nuo statybos darbų pradžios iki jų užbaigimo momento statytojais (turinčiais statytojo teisę asmenimis) buvo trys asmenys.

Nesutiktina su teismo išvada, jog atsakovas pripažino vykdęs namo statybos darbus ar įrenginėjęs namo stogą. Atsakovui buvo išduotas statybos leidimas ir atsakovas jame buvo nurodytas statytoju (turinčiu statytojo teisę asmeniu), šio fakto atsakovas neginčijo. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita) patvirtina, kad sandorio, tarp M. R. ir atsakovo sudarymo dieną, t.y. 2011 m. rugpjūčio 31 d., realus objekto namo baigtumas buvo apie 60 proc. Turto vertinimo ataskaitoje pateiktoje objekto fotofiksacijoje matyti, kad namas yra su stogu. Šią aplinkybę patvirtino ir trečiasis asmuo M. R. VMI teiktame paaiškinime, nurodydamas, kad atsakovui parduotuose namuose buvo įrengti pamatai, išmūrytos sienos, uždengti stogai, sumontuoti langai. Šias aplinkybes taipogi patvirtino ir trečiasis asmuo P. V., kuris teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis bendravo su M. R., su atsakovais nebendravo. 2011 metų vasarą prieš įsigydami turtą jį apžiūrėjo su M. R., 2011 m. rugpjūčio 31 d. stogas buvo. Šios aplinkybės patvirtina, kad namą pastatė, taip pat butų, esančių name, pardavimo procesą dar iki namo perleidimo atsakovui buvo pradėję, o vėliau ir užbaigė M. R.. Minėti rašytiniai įrodymai bei trečiojo asmens paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas namo stogo darbų nevykdė. Statybos leidimo perregistravimo atsakovo vardu metu namo baigtumas buvo apie 60 proc., buvo įrengti pamatai, išmūrytos sienos, uždengtas stogas, sumontuoti langai. Byloje pateikti rašytiniai patvirtina, kad butus (jų dalis) iš atsakovų įsigiję ieškovai įsirenginėjo patys. Tai sprendime nustatė ir teismas, konstatuodamas, kad daugiau jokių statybos darbų atsakovas ginčo gyvenamajame name neatliko; priešingų įrodymų byloje nėra.

Kadangi namo stogo statybos bei įrengimo darbus dar iki namo perleidimo atsakovui įrengė rangos M. R., civilinė atsakomybė dėl stogo defektų ar netinkamai atliktų darbų, už per garantinį terminą nustatomus statybos darbų defektus, turi kilti statybos darbus vykdžiusiam ir stogo įrengimo darbus atlikusiam rangovui M. R., o ne atsakovui.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra teisiškai reikšminga, ar atsakovas pats įrenginėjo stogo konstrukciją, ar ši jau buvo įrengta atsakovui įsigyjant gyvenamąjį namą iš trečiojo asmens M. R., taip pat nepagrįstai nusprendė, kad pareiga garantuoti statinio kokybę prieš gyvenamojo namo butų savininkus tenka atsakovui, kaip asmeniui, pastačiusiam (užbaigusiam statybą iki pardavimo baigtumo) ir pardavusiam butus pirkėjams (vartotojams).

Teismas neteisingai aiškino garantinio termino skaičiavimo pradžios datą. Darbų rezultatą - (duomenys neskelbtini) namą su stogu, rangovas M. R. atsakovui perdavė 2011 m. rugpjūčio 31 d. Teismas taipogi konstatavo, kad daugiau jokių statybos darbų atsakovas R. Š. ginčo gyvenamajame name neatliko, priešingų įrodymų byloje nėra. Garantinio termino pradžios momentas turėtų būti siejamas su pirkimo-pardavimo sutarties tarp rangovo M. R. ir R. Š. sudarymu, o ne vėlesnių butų (jų dalių) pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymu. Atsižvelgiant į tai, kad namo pirkimo- pardavimo sutartis tarp rangovo M. R. ir atsakovo buvo sudaryta 2011 m. rugpjūčio 31 d., CK 6.698 str. numatytas garantinis terminas pasibaigė 2021 m. rugpjūčio 31 d. Netgi tuo atveju, jei garantinis terminas būtų siejamas ne su pirkimo- pardavimo sutarties tarp M. R. ir atsakovo sudarymu, o su butų (jų dalių) pirkimo- pardavimo sutarčių tarp atsakovo ir juos įsigijusių asmenų sudarymu, teismo priimtame sprendime šis terminas nustatytas neteisingai. Teismas priimtame sprendime garantinio termino pradžios datą sieja su vėliausia buto (jo dalies) pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo diena. Toks garantinio termino pradžios datos nustatymas negali būti pripažįstamas teisiškai pagrįstu ir teisingu.

Pirmoji buto (jo dalies) pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2011 m. rugsėjo 28 d. Minėtos sutarties pagrindu 47/100 dalis buto buvo perleista V. V. ir E. V.. Atsižvelgiant į tai, kad namo stogas yra bendro naudojimo objektas, V. V. ir E. V. nuo patalpų name įsigijimo pradėjo naudoti ne 47/100 stogo dalį, o visą stogą. Tokiu būdu, garantinio termino pradžia turėtų būti siejama su pirmos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo diena, t.y. 2011 m. rugsėjo 28 d., o ne su vėliausios buto (jo dalies) pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo diena. Tokiu atveju, garantinis terminas pasibaigė 2021 m. rugsėjo 28 d. Garantinio termino pradžią siejant su vėliausios buto (jo dalies) pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo diena, būtų nepagrįstai išplėstas garantinis terminas bei sukuriama situacija kai namo butus (jų dalis) įsigijusiems ir jį pradėjusiems naudoti asmenims garantija suteikiama ilgesniam nei įstatymais suteiktas garantijos terminas.

Ieškovai pretenziją atsakovams pareiškė 2022 m. lapkričio 8 d. Pretenzijos pateikimo metu trys iš keturių butų (jų dalių) savininkų (jų teisių perėmėjų) butus (jo dalis) buvo įsigiję vėliau nei prieš dešimt metų. Tai yra, tik vienas iš keturių bendraturčių butą (jo dalį) buvo įsigijęs nesuėjus dešimties metų terminui iki pretenzijos dėl defektų pareiškimo dienos. Nepaisant to, teismo priimtu sprendimu garantija suteikiama visiems namo bendraturčiams, tame tarpe ir tiems, kurie butą (jo dalį) įsigijo ir jį eksploatavo daugiau nei dešimt metų.

UAB „Įrąža“ išvadoje pateikta vaizdo fotofiksacija iš esmės nesiskiria nuo esančios eksperto V. B. E. išvadoje. Tiek UAB „Įrąža“ konsultacinėje išvadoje, tiek V. B. E. išvadoje yra pateikiamas iš esmės identiškose fotonuotraukose užfiksuotų stogo elementų ekspertinis vertinimas. UAB „Įrąža“ konsultacinėje išvadoje ekspertinis vertinimas bei išvados yra pagrįstos STR ir teisės aktų nuostatomis. Esant minėtoms aplinkybėms teismas visiškai nepagrįstai atsisakė vertinti UAB „Įrąža“ konsultacinę išvadą ir priimtame sprendime išimtinai vadovavosi eksperto V. B. E. išvada.

Bylos nagrinėjimo metu namo projekto rengėjas V. M. savo atsiliepime į ieškinį taip pat paaiškinimuose teismo posėdžio metu pateikė teisės aktų nuostatomis pagrįstus argumentus, kad teismo ekspertas V. B. E. savo išvadoje pateikė iš dalies neteisingą, neobjektyvią ir klaidinančią išvadą. Nepaisant to, teismas priimtą sprendimą grindė eksperto V. B. E. išvada.

Byloje buvo pateiktos keturios sąmatos. Nepaisant to, kad eksperto V. B. E. sąmatoje nurodyta kaina yra ženkliai didesnė nei kitose sąmatose, teismas šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino bei vadovavosi eksperto V. B. E. pateikta sąmata.

Statybos darbų kainos skirtumas nurodytas pirminio ir patikslinto ieškinio sąmatose skiriasi daugiau nei 63 procentais. Vadovaujantis Valstybės duomenų agentūros skelbiamais duomenimis, statybos sąnaudų elementų kainų pokytis per trijų metų laikotarpį nuo 2022 m. balandžio iki 2025 m. balandžio sudaro tik 9,1 proc. Kokie objektyvūs kriterijai įtakojo kainų didėjimą 63 proc., pirmos instancijos teismas priimtame sprendime neanalizavo ir nevertino.

Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovams visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Aplinkybę dėl netinkamai kvalifikuoto atsakovo teisinio statuso ir atsakomybės pagrindo atsakovas bando įrodyti išimtinai tik UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita. Šis dokumentas kelia abejonių dėl jo objektyvumo, ataskaita yra neoficialus ir neobjektyvus dokumentas, užsakytas A. K., kad pateikti bankui. Tai reiškia, kad užsakovė, ketindama imti paskolą, buvo suinteresuota, kad buto vertė būtų kuo didesnė ir akivaizdu, kad įtakojo vykdytoją. Ataskaitoje, niekuo nepagrindžiant, tik tarp kitko, be atsakomybės ir įsipareigojimų paminėta, kad baigtumas yra apie 60 proc. Kadastrinių matavimų byloje 2011-10-21 nurodyta, kad šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo, dujų nėra, kaip ir 2011-07-15 kadastrinių matavimų metu. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno skyriaus 2011-08-05 pažymoje apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, kurioje nurodytas baigtumas taip pat 33 proc. VĮ Registrų centras išrašuose baigtumas nurodytas 33 proc. Už kadastro duomenų įregistravimą atsakingi buvo atsakovai. Atsakyme į pretenziją atsakovas net nepaminėjo, kad ne jis įrengė stogo konstrukciją. Visose keturiose pirkimo- pardavimo sutartyse (7.3 p.) atsakovas kaip statytojas, atstovaujamas įgalioto asmens, suteikė pirkėjams Statybos įstatyme numatytas garantijas dėl statybos darbų kokybės ir įsipareigojo priduoti statinį ir įregistruoti jį VĮ Registrų centras. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų kas ir kada sumontavo stogo konstrukciją.

Pirmosios instancijos teismo atliktas garantinio termino pradžios skaičiavimas neteisingas, bet neturėjo įtakos ieškinio patenkinimui.

UAB „Įraža“ konsultacinė išvada, nors ir parengta specialisto - statybos eksperto, tačiau vertintina kaip ir kiti rašytiniai įrodymai. UAB „Įraža“ statybos ekspertas P. B. nedalyvavo stogo apžiūroje, prie išvadų pridėjo dvi nuotraukas iš kito objekto, tarpinių nematė ir jų defektų neužfiksavo. Vien dėl šių aplinkybių UAB „Įraža“ konsultacinės išvada negali būti vertinama. Be to, sutręšus dėl drėgmės grebėstams, atsilaisvina medsraigčiai ir tarpinės, o pakeisti medsraigčius į sutręšusius grebėstus netgi neįmanoma. Atsakovas papildomos ar pakartotinės ekspertizės ir apklausti teismo ekspertą neprašė. Projekto rengėjas V. M. savo atsiliepime į ieškinį, taip pat paaiškinimuose teismo posėdžio metu nurodė, kad stogo konstrukcijų apžiūroje nedalyvavo, tyrimų neatliko, dėl ko apie stogo faktinę būklę žino tik iš ataskaitos ir ekspertizės akto. Tačiau susipažinęs su bylos medžiaga patvirtino, kaip ir teismo ekspertas V. B. E., kad stogo konstrukcija padaryta ne pagal projektą.

Lokalinėse sąmatose, pridėtose prie pirminio ir patikslinto ieškinių, apskaičiuotų defektų šalinimo kainos skirtumas yra 56 proc. (ne 63 proc. kaip nurodyta skunde). 14,4 proc. - pabrangimas statybos darbų, aprašytų sąmatoje pridėtoje prie pirminio ieškinio, pabrangimas per 3-jų metų laikotarpį (2022-2025 metai); 42,2 proc. - padidėjimas statybos darbų apimčių, susijusių su stogo defektų taisymu, nustatytas atliekant teismo ekspertizę, apskaičiuotas 2025.10 mėn. vidutinėmis rinkos kainomis. Atliekant teismo ekspertizę buvo nustatyta, kad taisant defektus reikia atlikti daugiau ardymo ir statybos darbų, nei buvo numatyta lokalinėje sąmatoje, pridėtoje prie pirminio ieškinio.

Skirtumas tarp kainų yra 7867,33 Eur (su PVM). Tai reiškia, kad defektų ištaisymo kainos dydis, nustatytas UAB „Skena“ ataskaitoje, surašytoje 2022 metais, lyginant su kaina, nustatyta atliekant teismo ekspertizę 2025 metais, padidėjo 56,6 proc. Atliekant teismo ekspertizę buvo nustatyta, kad taisant defektus reikia atlikti daugiau ardymo ir statybos darbų, nei buvo nustatyta UAB „Skena“ statybos eksperto A. Z. 2022 m. liepos 18 d. surašytos ataskaitoje. Šis defektų taisymo darbų apimčių padidėjimas, lokalinėje sąmatoje, pridėtoje prie teismo ekspertizės akto, apskaičiuotas 2025 m. balandžio mėn. vidutinėmis rinkos kainomis, sudaro 5871,54 Eur (su PVM) sumą. Procentais išreikštas šis kainos padidėjimas sudaro 42,2 proc. pirminio ieškinio kainos. Prie patikslinto ieškinio pridėtoje lokalinėje sąmatoje apskaičiuoti ir įvertinti ardymo bei statybos darbai, nėra numatyti ir įvertinti (apskaičiuoti) pirminėje lokalinėje sąmatoje, pridėtoje prie pirminio ieškinio. Šių darbų suma, apskaičiuota 2025.04 mėn. kainomis, yra 4852,51 Eur (be PVM). Su PVM 5871,54 Eur. Kitą skirtumo dalį 1995,79 Eur (su PVM) sudaro pabrangimas darbų, aprašytų lokalinėje sąmatoje, pridėtoje prie pirminio ieškinio, nustatytas atliekant jų perskaičiavimą vidutinėmis 2025.04 mėn. rinkos kainomis. Šis kainos padidėjimas išreikštas procentais sudaro 14,4 proc. pirminio ieškinio kainos. Šis pabrangimas, tai darbo užmokesčio ir kitų darbams atlikti resursų pabrangimas per 3-jų metų laikotarpį (nuo 2022 iki 2025 metų). Per šį 3-jų metų laikotarpį minimalus darbo užmokestis padidėjo 142 proc. (nuo 730 Eur iki 1038 Eur), vidutinis darbo užmokestis padidėjo 156 proc.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje E. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. sausio 19 d. sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai, priteisiant žalą solidariai iš atsakovų, tame tarpe ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Vadovaujantis Statybos įstatymo 36 ir 24 straipsniais (redakcijos galiojusios sutarčių pasirašymo metu) garantinis terminas privalo būti skaičiuojamas nuo deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimo dienos, nors eismo motyvai ir išvados šiuo klausimu neturėjo įtakos sprendimo rezoliucinei daliai.

Nors M. J. ir I. Z. savo gyvenamojo namo dalis pirko ne iš atsakovų, tačiau perėmė pradinių pirkėjų teises ir pareigas, todėl jų teisė reikšti ieškinį išplaukia iš statytojo civilinės atsakomybės ir yra tapati kaip ir ieškovės I. T..

Gyvenamasis namas atsakovų buvo įsigytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Namas parduotas, nors ir dalimis, taip pat kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nors apeliantas (ir kiti savininkai) buvo pareiškęs pretenziją atsakovams dėl namo stogo defektų, tačiau į santuokos nutraukimo bylą jis nebuvo įtrauktas, todėl prievolė dėl žalos atlyginimo išlieka solidari ir nutraukus santuoką. Tiek žala, tiek bylinėjimosi išlaidos atsakovų turi būti atlyginamos solidariai. Įvertinant ir tą aplinkybę, kad abu atsakovai garantijas suteikė gyvenamojo namo pirkimo-pradavimo sutartyse. Atsakovės A. G. solidari atsakomybė išplaukia ne iš statytojo R. Š. civilinės atsakomybės, o iš CK 3.109 straipsnio normų, reguliuojančių sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal bendras sutuoktinių turtines prievoles, tame tarpe ir bylinėjimosi išlaidų dalyje.

Ieškiniu prašoma priteisti ne ieškovų patirtą žalą, o atlyginti neatitinkančio norminių aktų reikalavimų stogo konstrukcijos permontavimo išlaidas. Tokį ieškinį gali reikšti bet kuris bendraturtis pilnoje apimtyje. Namo stogas yra visų bendraturčių bendro naudojimo objektas - vientisas nedalomas daiktas. Todėl ir prievolė atlyginti žalą dėl stogo konstrukcijos permontavimo, taip pat yra solidari ir nedaloma. Tai, kad ieškovai patogumo dėlei (tame tarpe ir dėl žyminio mokesčio) priteistiną sumą padalino į tris dalis, nesuformuoja prielaidos būsimą stogo remonto išlaidų sumą skaidyti proporcingai patalpų plotui, nes ta suma skirta būsimam stogo remontui, o ne patirtų nuostolių padengimui. Eksperto sudaryta sąmata yra preliminari ir faktiškai gali būti ir didesnė, todėl nėra jokio pagrindo šią sumą dalinti proporcingai patalpų plotui. Juo labiau, kad stogo avarinę būklę gali pašalinti tiek visi bendraturčiai, tiek ir bet kuris iš jų, prieš tai tinkamai informavęs.

Apeliantas kartu su kitais asmenimis dėl namo stogo konstrukcijos defektų pareiškė pretenziją atsakovams. Dėl susidėjusių aplinkybių apeliantas su V. V. ieškinio nepareiškė, tačiau į bylą buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje. Ieškinys buvo pareikštas nepraleidus senaties termino, trečiųjų asmenų ir ieškovų pozicijos buvo suderintos ir sutapo, su ieškiniu jie sutiko ir jį palaikė. Apeliantas su I. V. buvo įtraukti ieškovų pusėje, todėl privalėjo vadovautis CPK 47 straipsnio 4 dalimi, kuri nustato, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus. Taigi, įtraukti į procesą jie negalėjo pareikšti savarankiško reikalavimo, kuris būtų prieštaravęs ieškinio reikalavimui. Kadangi stogo konstrukcija yra vientisas įrenginys, ieškinio reikalavimas buvo savaime suprantamas, teisėtas ir pagrįstas, o priešingu atveju būtų formuojama ydinga teismų praktika, ypatingai daugiabučių namų atveju.

Ieškovai pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje E. V. apeliacinio skundo. Pareiškime nurodyti šie argumentai:

Ginčas yra ne dėl stogo remonto patirtų išlaidų atlyginimo, o dėl visos stogo konstrukcijos defektų ištaisymo išlaidų kompensavimo atsakovų sąskaita.

Ieškovų reikalavimas yra atlyginti žalą dėl, pažeidžiant statybos norminių aktų reikalavimus, neteisingai sumontuotos stogo konstrukcijos ir dėl to atsiradusio vandens pratekėjimo į patalpų vidų.

E. V. kartu su ieškovais pareiškė pretenziją atsakovams dėl stogo defektų, tačiau ieškinio neteikė. Tretysis asmuo su ieškiniu sutiko ir jį palaikė. CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 p. nustato buto ir kitų patalpų savininkui (naudotojui) teisę imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams. Reikalavimas priteisti žalą dėl nekokybiškos stogo konstrukcijos yra sudėtinis stogo konstrukcijos ištaisymo etapas. CK 4.83 str. 2 d. 1 p. suteikia teisę ieškovams reikšti ieškinį, t. y. reikalauti atlyginti visą žalą dėl nekokybiškos stogo konstrukcijos, o ne žalą proporcingą bendrosios dalinės nuosavybės daliai.

Atsakovas R. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsižvelgiant į tai, kad stogo rangos darbai buvo užbaigti dar 2011 m. rugpjūčio mėnesį, atsakovas jokių rangos darbų po pirkimo-pardavimo sutarties su V. V. ir E. V. objekte nevykdė, o namo baigtumo deklaracijos pateikė pats apeliantas E. V., garantinio termino pradžią siejant su baigtumo deklaracijos pateikimo diena, kurią kontroliavo pats apeliantas E. V., būtų nepagrįstai išplėstas garantinis terminas bei sukuriama situacija kai namo butus (jų dalis) įsigijusiems ir jį pradėjusiems naudoti asmenims garantija suteikiama ilgesniam nei įstatymais suteiktas garantijos terminas.

Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ieškinys buvo pareikštas ne dėl stogo konstrukcijos permontavimo išlaidų, kaip teigia apeliantas, o dėl žalos atlyginimo.

Teismas šioje dalyje pagrįstai konstatavo, kad teisės normos reglamentuojančios bendraturčių tarpusavio teisinius santykius, susijusius su bendro daikto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, nereglamentuoja teisių į gynybą nuosavybės teisių pažeidimo atveju ir savaime nesuteikia teisės vienam iš bendraturčių imtis teisminės gynybos priemonių kito bendraturčio vardu ir / ar interesais.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. M. atsiliepimu į apeliacinius skundus dėl atsakovo R. Š. ir trečiojo asmens E. V. apeliacinių skundų pagrįstumo, prašo spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo nagrinėjimo ribų

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinys dėl žalos atlyginimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl atsakovo R. Š. apeliacinio skundo

Atsakovas R. Š. apeliaciniu skundu nesutinka su teismo išvada, jog atsakovas pripažino vykdęs namo (duomenys neskelbtini) statybos darbus ar įrenginėjęs namo stogą. Apeliaciniame skunde pažymi, kad neginčija fakto, kad jam buvo išduotas statybos leidimas ir atsakovas jame buvo nurodytas statytoju (turinčiu statytojo teisę asmeniu). Tačiau, apelianto vertinimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai (UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita) patvirtina, kad sandorio tarp M. R. ir atsakovo sudarymo dieną, t.y. 2011 m. rugpjūčio 31 d., realus objekto namo baigtumas buvo apie 60 proc. Turto vertinimo ataskaitoje pateiktoje objekto fotofiksacijoje matyti, kad namas yra su stogu. Šią aplinkybę patvirtino ir trečiasis asmuo M. R. VMI teiktame paaiškinime ir trečiasis asmuo P. V. teismo posėdžio metu. Šios aplinkybės patvirtina, kad namą statė, taip pat butų, esančių name, pardavimo procesą dar iki namo perleidimo atsakovui buvo pradėję, o vėliau ir užbaigė M. R.. Minėti rašytiniai įrodymai bei trečiojo asmens paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas namo stogo darbų nevykdė. Byloje pateikti rašytiniai patvirtina, kad butus (jų dalis) iš atsakovų įsigiję ieškovai įsirenginėjo patys. Tai priimtame sprendime nustatė ir teismas, konstatuodamas, kad daugiau jokių statybos darbų atsakovas ginčo gyvenamajame name neatliko; priešingų įrodymų byloje nėra. Taigi, anot atsakovo, atsižvelgiant į tai, kad namo stogo statybos bei įrengimo darbus dar iki namo perleidimo atsakovui įrengė rangos M. R., civilinė atsakomybė dėl stogo defektų ar netinkamai atliktų darbų, už per garantinį terminą nustatomus statybos darbų defektus, turi kilti statybos darbus vykdžiusiam ir stogo įrengimo darbus atlikusiam rangovui M. R., o ne atsakovui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį su minėtais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas R. Š. su trečiuoju asmeniu M. R. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktine A. Š. (dabartinė pavardė – G.) įsigijo šešis nekilnojamojo turto objektus, tarp kurių – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 2.5 punkte nurodyta, kad namas nuosavybės teise priklauso M. R. (įregistravimo pagrindas – 2011 m. rugpjūčio 5 d. pažyma apie nebaigtą statyti statinį), namo paskirtis gyvenamoji (dviejų butų pastatai), kadastro duomenų fiksavimo data – 2011 m. liepos 15 d. Sutarties 2.8 punktu šalys susitarė, kad pardavėjas perduoda pirkėjui nebaigtų statyti pastatų projektus, 2011 m. gegužės 12 d. išduotus statybos leidimus, projektinę, techninę dokumentaciją bei kitus dokumentus.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto patvirtina, kad statytojo M. R. nebaigtas statyti dvibutis gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini), yra statomas be esminių nukrypimų nuo projekto. Statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2011 m. gegužės 12 d., statinio baigtumas pažymos išdavimo metu – 33 proc., kadastriniai matavimai atlikti 2011 m. liepos 21 d. 2011 m. rugsėjo 12 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų skyrius išdavė statybos leidimo pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perregistruotas statytojo R. Š. vardu Kauno miesto savivaldybės administracija 2013 m. liepos 24 d. trečiajam asmeniui E. V. išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statyti naują statinį – dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatą pagal V. M. parengtą dvibučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektą Nr. (duomenys neskelbtini), kartu buvo panaikintas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2011 m. rugsėjo 12 d. 2013 m. rugpjūčio 5 d. buvo pateikta deklaracija apie gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą. Deklaraciją pasirašė E. V., atstovaujamas įgalioto asmens J. R..

2011 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai A. Š. (G.) ir R. Š., atstovaujami M. R., pardavė 47/100 dalis buto adresu (duomenys neskelbtini), ir 197/600 dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), tretiesiems asmenims V. V. ir E. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

2011 m. gruodžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai A. Š. (G.) ir R. Š., atstovaujami M. R., pardavė 53/100 dalis buto adresu (duomenys neskelbtini), ir 103/600 dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), tretiesiems asmenims A. K. (V.) ir P. V..

2012 m. liepos 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai A. Š. (G.) ir R. Š., atstovaujami M. R., pardavė 47/100 buto adresu (duomenys neskelbtini), ir 197/600 dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), ieškovei I. T. ir A. T..

2012 m. gruodžio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai A. Š. (G.) ir R. Š., atstovaujami M. R. pardavė 53/100 dalis buto adresu (duomenys neskelbtini), ir 103/600 dalis žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui I. R..

Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto argumentai, kad jis pats neatliko namo stogo įrengimo darbų, todėl negali būti laikomas atsakingu už nustatytus stogo defektus, yra nepagrįsti ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo bei pagrįstumo.

Visų pirma pažymėtina, kad apeliantas iš esmės neginčija esminių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis 2011 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš trečiojo asmens M. R. įsigijo nebaigtą statyti dvibutį gyvenamąjį namą, perėmė su statyba susijusią dokumentaciją, statybos leidimas buvo perrašytas atsakovo vardu, o atsakovas jame buvo nurodytas statytoju. Vėliau atsakovas kartu su sutuoktine (atsakove A. G. (ankstesnė pavardė – Š.)) ginčo name esančius butus (jų dalis) per laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. pardavė fiziniams asmenims. Būstus įsigiję pirkėjai atliko juose vidinę apdailą. Atsakovas R. Š. su trečiuoju asmeniu M. R. sudarė ne tik minėtą 2011 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir 2011 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu įsigijo 6 žemės sklypus, dar 7 žemės sklypus įsigijo iš kitų asmenų. Atsakovas nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio vykdė ekonominę veiklą, t. y. naujų gyvenamųjų namų statybą, tuo laikotarpiu buvo pasiskolinęs ir grąžinęs įvairias pinigų sumas. Atsakovui buvo išduoti 8 leidimai statyti gyvenamuosius namus jam kartu su sutuoktine priklausančiuose žemės sklypuose. Statybos darbai buvo atliekami statybinių ciklų etapais; pardavus butus, gautas pajamas atsakovas investuodavo į sekančias statybas arba pradėdavo darbus iš skolintų lėšų.

Taigi, apeliantas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog jis vystė nekilnojamojo turto statybos ir pardavimo verslą, t. y. įsigydavo žemės sklypus ir / ar nebaigtus statyti gyvenamuosius namus, juos statė, vėliau parduodavo, taip gaudamas pajamų, ir minėtų aplinkybių pagrindu padarytos teismo išvados.

Apelianto apeliaciniame skunde nurodyta pozicija, kad atsakomybė už statinio defektus visuomet tenka tik tam asmeniui, kuris fiziškai atliko konkretų statybos darbą, šiuo atveju trečiajam asmeniu M. R., neatitinka nei byloje nustatytų aplinkybių, nei pirmosios instancijos teismo pagrįstai taikyto teisinio reglamentavimo. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro dėl žemiau nurodomų motyvų.

Visų pirma, pažymėtina, kad pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, net ir tuo atveju, jeigu po to, kai buvo sudaryta 2011 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens M. R., tam tikrus statybos veiksmus faktiškai atliko M. R., tai savaime neeliminuoja atsakovo, kuris perėmė statytojo teises, atsakomybės. Byloje nustatyta, kad M. R. po sandorio su atsakovu veikė atsakovo suteikto įgaliojimo pagrindu. Todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmens veikimas per atstovą reiškia, kad tinkamai atstovaujamojo vardu atlikti veiksmai sukuria teisines pasekmes pačiam atstovaujamajam. Ši išvada pagrįsta CK 2.133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu atstovavimo teisiniu reglamentavimu. Todėl vien faktas, kad tam tikrus fizinius statybos veiksmus galėjo atlikti M. R., nepatvirtina apelianto pozicijos, jog būtent M. R. turi atsakyti prieš ginčo butų savininkus nagrinėjamos bylos atveju.

Apeliacinio skundo argumentas, kad jeigu stogą fiziškai įrengė M. R., todėl už jo trūkumus atsako tik M. R., yra paremtas netinkamu atsakomybės instituto aiškinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tuo metu galiojusio Statybos įstatymo nuostatomis, pagal kurias statytojas, vykdantis statybą ūkio būdu, turėjo ir rangovo pareigas bei teises. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-1075/2020 pateiktus išaiškinimus, kad Statybos įstatymas plačiau apibrėžia rangovą nei rangos sutartis reglamentuojančios CK normos, aptardamas ir situaciją, kai tas pats asmuo gali vykdyti ir statytojo (užsakovo), ir rangovo funkcijas, taigi, turėti dvejopą statusą. Asmuo, kurio veikla yra nukreipta į nekilnojamojo turto sukūrimą statybos būdu ir taip sukurto turto pardavimą, yra laikytinas asmeniu, vykdančiu ir statytojo, ir rangovo funkcijas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, remdamasis byloje esančių įrodymų visetu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas ne tik buvo formalus statytojas, tačiau realiai vykdė nekilnojamojo turto vystymo veiklą: įsigydavo žemės sklypus ir nebaigtus statinius, organizavo statybas, o vėliau sukurtą nekilnojamąjį turtą parduodavo. Kadangi atsakovas 2011 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijęs iš trečiojo asmens M. R. nebaigtą statyti dvibutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), perėmė statytojo teises ir pareigas, tęsė nekilnojamojo turto vystymo veiklą ir galutinį statybos rezultatą realizavo parduodamas jį fiziniams asmenims – vartotojams, atsakovo teisinis statusas nagrinėjamos bylos kontekste pagrįstai laikytinas ne tik kaip statytojo, bet ir kaip rangovo.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Statybos darbus objekte pradėjo vykdyti M. R., tuo tarpu statybos darbų užbaigimo ir deklaracijos apie gyvenamojo namo statybos užbaigimą pateikimo metu statybos leidimas buvo išduotas ir jame statytoju (turinčiu statytojo teisę asmeniu) buvo nurodytas kitas asmuo - E. V.. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Apeliantui įrodinėjant, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. stogas jau buvo įrengtas, kad jį įrengė M. R., įvertinus tai, kad Kauno miesto savivaldybės administracija tik 2013 m. liepos 24 d. trečiajam asmeniui E. V. išdavė leidimą statyti naują statinį – dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatą, E. V. procesinį statusą byloje (asmuo nebuvo įtrauktas byloje atsakovu), apeliantui apeliaciniame skunde nepateikus argumentų ir įrodymų, kad stogą įrengė trečiasis asmuo E. V., apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako šiuo klausimu.

Apeliantas savo poziciją dėl jo atsakomybės nebuvimo grindžia 2011 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita (LITEKO dok. numeris (duomenys neskelbtini)) ir joje nurodyta faktine objekto būkle bei fotofiksacija, iš kurios, anot apelianto, matyti, kad namas (duomenys neskelbtini), yra su stogu ir tai, apelianto vertinimu, patvirtina, kad sandorio, tarp M. R. ir atsakovo sudarymo dieną, t.y. 2011 m. rugpjūčio 31 d., realus objekto namo baigtumas buvo apie 60 proc. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantui, nes šis dokumentas gali patvirtinti tam tikrą faktinę statinio būklę konkrečiu jo apžiūros metu, tačiau iš jo negalima nustatyti nei tikslios stogo konstrukcijos įrengimo datos, nei jo faktinio realaus baigtumo procento, nei to, kas konkrečiai ją įrengė, nei kokiu teisiniu pagrindu tokie darbai buvo atlikti. Atkreiptinas dėmesys, kad pačioje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad pagal 2011 m. liepos 21 d. kadastrinius matavimus baigtumas yra 33 proc., realiai buto baigtumas 60 proc., tačiau nėra aišku kuo remiantis, ataskaitoje nurodytas realus buto baigtumas 60 proc. Todėl šis įrodymas savaime negali patvirtinti apelianto įrodinėjamos aplinkybės, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. stogas jau buvo įrengtas ir stogo konstrukciją įrengė būtent M. R., o už jos kokybę bei garantinius įsipareigojimus atsako ne atsakovas, o kitas asmuo (M. R.).

Be to, UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaitos įrodomoji reikšmė turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad pačioje ataskaitoje nurodoma objekto baigtumo informacija – apie 60 proc. faktinis baigtumas, nors kituose byloje esančiuose įrodymuose (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno skyriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. pažymoje apie statinio statybą, VĮ Registrų centras išrašuose) objekto baigtumas nurodytas 33 proc. Dar daugiau, 2011 m. spalio 21 d. kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad objekte nėra įrengtų šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo ir dujų sistemų, tokie patys duomenys buvo nurodyti ir 2011 m. liepos 15 d. atliktų kadastrinių matavimų metu. CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (lot. prima facie). Aplinkybės, nustatytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant į bylą pateiktiems oficialiems rašytiniam įrodymams, UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita negali būti laikoma patikimu įrodymų vertinant objekto statybos baigtumą. Juolab, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ieškovai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, turto vertinimo ataskaita buvo užsakyta A. K. finansavimo banke tikslu, todėl joje pateikti turto vertės ir faktinės būklės duomenys turi būti vertinami atsižvelgiant į dokumento paskirtį ir jo sudarymo aplinkybes. Ataskaitoje pateikti duomenys apie maždaug 60 proc. baigtumą nėra pagrįsti konkrečiais įrodymais apie atskirų statybos darbų atlikimo laiką ar jų vykdytojus ir negali pakeisti oficialiuose statybos bei kadastro dokumentuose užfiksuotų duomenų.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad aplinkybę, jog 2011 m. rugpjūčio 31 d. namas jau buvo su stogu, patvirtino tretieji asmenys M. R. ir P. V., tačiau trečiųjų asmenų paaiškinimai nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atsakovo teisinio statuso. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nagrinėjamu atveju liudytojų parodymus paneigia šios nutarties 60 punkte nurodyti oficialieji rašytiniai įrodymai.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aplinkybė, ar pats atsakovas įrenginėjo stogo konstrukciją, ar ši jau buvo įrengta atsakovui įsigyjant nebaigtą statyti gyvenamąjį namą iš trečiojo asmens M. R., šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes pareiga garantuoti statinio kokybę prieš gyvenamojo namo butų savininkus tenka atsakovui, kaip asmeniui, stačiusiam (užbaigusiam statybą iki pardavimo baigtumo) ir pardavusiam butus pirkėjams (vartotojams). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra pateikta rangos sutarčių, patvirtinančių apelianto teiginį, jog M. trečiasis asmuo M. R. būtent kaip savarankiškas rangovas atliko ginčo stogo įrengimo darbus ir prisiėmė atsakomybę už jų rezultatą. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad byloje taip pat nėra pateikta darbų priėmimo– perdavimo akto(-ų), sąskaitų, mokėjimo dokumentų, statybos darbų žurnalo ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų apelianto nurodomą stogo įrengimo versiją.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį Statybos įstatymo 36 straipsnio 2 dalies reglamentavimą statinio projektuotojas, rangovas ir statinio statybos techninis prižiūrėtojas Civilinio kodekso nustatyta tvarka atsakė už statinio sugriuvimą ar per garantinį terminą nustatytus defektus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog rangovo garantinė pareiga yra susijusi su pačiu statiniu, o ne su konkrečiu jo savininku ar naudotoju. Todėl tai, kas eksploatuoja statinį – pradinis statytojas (užsakovas) ar kitas asmuo, – rangovo garantinei pareigai įgyvendinti nėra reikšminga. Statinį perleidus tretiesiems asmenims, rangovo garantinė pareiga neišnyksta, o kartu su nuosavybės teise naujajam statinio savininkui pereina ir iš šios pareigos kylančios teisės, įskaitant teises dėl garantinės pareigos pažeidimo. Taigi statinio perleidimas kitam asmeniui savaime neatleidžia rangovo nuo garantinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-1075/2020). Todėl atsakovo atsakomybė prieš ieškovus negali būti paneigta vien tuo pagrindu, kad tarp atsakovo ir M. R. egzistavo tam tikri jų tarpusavio santykiai dėl ankstesnių statybos darbų. Priešingas aiškinimas iš esmės reikštų, kad statytojas, įsigijęs nebaigtą statinį, perėmęs statytojo statusą ir vėliau pardavęs jį vartotojams, galėtų išvengti įstatyme nustatytos garantinės atsakomybės vien nurodydamas, kad tam tikrus darbus iki statinio įsigijimo fiziškai atliko ankstesnis statytojas ar kitas asmuo. Toks aiškinimas neatitiktų garantinės atsakomybės paskirties ir pirkėjų interesų apsaugos.

Galiausiai, į bylą pateiktų keturių pirkimo–pardavimo sutarčių turinys patvirtina, kad sutarčių 7.3 punktu atsakovas, kaip statytojas, atstovaujamas įgalioto asmens, pirkėjams suteikė Statybos įstatyme numatytas garantijas dėl statybos darbų kokybės ir įsipareigojo priduoti statinį bei įregistruoti jį VĮ Registrų centre. Taigi, pats atsakovas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartis, veikė kaip statytojas ir prisiėmė su statybos rezultatu susijusius įsipareigojimus pirkėjams.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad galimas trečiojo asmens M. R. atsakomybės klausimas atsakovui yra atskiras nuo šios bylos dalyko. Jeigu atsakovas mano, kad tam tikri statybos darbų trūkumai atsirado dėl M. R. atliktų veiksmų ar netinkamai atliktų darbų, tai gali būti sprendžiama atsakovo ir M. R. tarpusavio teisiniuose santykiuose. Tačiau tokia aplinkybė savaime nepanaikina atsakovo kaip statytojo ir rangovo atsakomybės prieš statinį įsigijusius pirkėjus, jeigu pagal įstatymą būtent atsakovui tenka statinio garantinė pareiga.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai įvertino atsakovo pozicijos nenuoseklumą: pradiniuose procesiniuose dokumentuose atsakovas neginčijo savo dalyvavimo namo statybos, jos užbaigimo ir pardavimo procese, o vėlesnėje bylos stadijoje pradėjo neigti savo dalyvavimą atliekant statybos darbus. Teismas pagrįstai šią aplinkybę vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie paneigtų minėtą aplinkybę.

Apeliantas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta garantinio termino pradžios data ir jos siejimu su vėliausia buto (jo dalies) pirkimo–pardavimo sutartimi. Apelianto vertinimu, rangovas M. R. namą su stogu atsakovui perdavė 2011 m. rugpjūčio 31 d., o po šios datos jokių papildomų statybos darbų nebuvo atlikta. Todėl garantinio termino pradžia turėtų būti siejama su darbų rezultato perdavimo diena, o 10 metų terminas būtų pasibaigęs 2021 m. rugpjūčio 31 d. Net ir tuo atveju, jeigu garantinio termino pradžia būtų siejama su butų (jų dalių) pirkimo–pardavimo sutartimis, ji turėtų būti skaičiuojama nuo pirmosios tokios sutarties, sudarytos 2011 m. rugsėjo 28 d., kai 47/100 buto dalis buvo perleista tretiesiems asmenims V. V. ir E. V.. Kadangi stogas yra bendro naudojimo objektas, nuo patalpų įsigijimo tretieji asmenys V. V. ir E. V. pradėjo naudotis visu stogu, o ne tik jiems priklausančia jo dalimi. Todėl atsakovo nuomone, teismo pasirinktas garantinio termino skaičiavimas nuo vėliausios sutarties nepagrįstai pratęsia įstatyme nustatytą garantijos terminą ir suteikia garantinę apsaugą asmenims, kurie butus (jų dalis) buvo įsigiję ir eksploatavę ilgiau nei dešimt metų. Tai ypač aktualu, nes ieškovai pretenziją pareiškė tik 2022 m. lapkričio 8 d., kai trys iš keturių bendraturčių savo dalis buvo įsigiję daugiau kaip prieš 10 metų.

Teisėjų kolegija atmeta tokius apelianto argumentus dėl netinkamai nustatyto garantinio termino pradžios momento kaip teisiškai nepagrįstus. Apeliantas teigia, kad garantinis terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d., kai rangovas M. R. perdavė atsakovui namą su stogu arba nuo 2011 m. rugsėjo 28 d., kai 47/100 buto dalis buvo perleista tretiesiems asmenims V. V. ir E. V.. Tačiau tokia apelianto pozicija nepagrįstai sutapatina tarpinį nekilnojamojo turto perdavimo atsakovui momentą su viso darbų rezultato atidavimo naudoti momentu ir neatsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakovo faktinį vaidmenį nekilnojamojo turto vystymo procese. Kaip jau minėta, byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nebuvo vien formalus statytojas, kurio veikla apsiribojo statytojo statuso įforminimu. Teismas nustatė, kad atsakovas realiai vykdė nekilnojamojo turto vystymo veiklą – įsigydavo žemės sklypus ir nebaigtus statinius, organizuodavo statybos procesą, o sukurtą nekilnojamąjį turtą vėliau parduodavo tretiesiems asmenims. Atsižvelgdamas į šias byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo teisinį statusą kvalifikavo ne tik kaip statytojo, bet ir kaip rangovo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal ginčui aktualios redakcijos CK 6.698 straipsnio 2 dalį garantiniai terminai pradedami skaičiuoti nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos. Atsižvelgiant į atsakovo faktinį vaidmenį statybos procese, vien faktas, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. trečiasis asmuo M. R. perdavė atsakovui namą su stogu, savaime nereiškia, kad nuo šios datos galutinių darbų rezultato naudotojų atžvilgiu pradėjo eiti garantinis terminas. Šis perdavimas vertintinas kaip statybos ir nekilnojamojo turto vystymo proceso tarpinis etapas, o ne kaip galutinis viso darbų rezultato atidavimas naudoti. Priešingas aiškinimas nepagrįstai leistų garantinio termino pradžią susieti su vidiniu turto perdavimo atsakovui momentu, nors atsakovas tuo metu pats veikė kaip statytojas ir rangovas bei dar tik vykdė savo pagrindinę veiklą – sukurto nekilnojamojo turto perdavimą galutiniams įgijėjams. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vertino ne vien formalų turto perdavimo faktą, bet visą atsakovo vykdytos veiklos ir darbų rezultato perdavimo galutiniams naudotojams kontekstą. Atsakovo, kaip statytojo ir rangovo, statusas patvirtina, kad jo ir rangovo ir trečiojo asmens M. R. tarpusavio turto perdavimo momentas negali būti savaime prilyginamas darbų rezultato atidavimui naudoti CK 6.698 straipsnio 2 dalies prasme. Šiuo aspektu pažymėtina, kad garantinio termino paskirtis yra užtikrinti darbų rezultato kokybę ir suteikti galimybę nustatyti bei pareikšti reikalavimus dėl garantiniu laikotarpiu išryškėjusių trūkumų, todėl jo pradžia turi būti siejama su objektyviu viso darbų rezultato atidavimo naudoti momentu, o ne vien su tarpiniu jo perdavimu asmeniui, kuris pats organizavo turto vystymą ir vėliau jį perleido galutiniams įgijėjams. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pagrįstai susiejo darbų rezultato atidavimą naudoti su butų (jų dalių) perleidimu, nes būtent šiais sandoriais atsakovo sukurtas nekilnojamasis turtas buvo perduodamas galutiniams jo įgijėjams, kartu jiems perduodant ir nuosavybės teises į bendrosios dalinės nuosavybės objektus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad butai (jų dalys) buvo perleidžiami laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d., todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki paskutinio objekto perleidimo nebuvo atiduotas naudoti visas darbų rezultatas, apimantis ir bendrosios dalinės nuosavybės objektą – stogą. Šiuo aspektu nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad garantinio termino pradžia turėtų būti laikoma 2011 m. rugsėjo 28 d. data, kai tretiesiems asmenims V. V. ir E. V. buvo perleista 47/100 buto dalis. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį stogas yra butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės esmė suponuoja, kad bendraturčiams priklauso ne fiziškai atribotos konkretaus daikto dalys, o idealiosios nuosavybės teisės dalys visame bendrosios nuosavybės objekte. Todėl 2011 m. rugsėjo 28 d. tretiesiems asmenims V. V. ir E. V. įgijus 47/100 buto dalį, jiems nebuvo perduota konkreti, fiziškai identifikuojama stogo konstrukcijos dalis, kuriai būtų galima savarankiškai taikyti garantinį terminą.

Apelianto teiginys, kad tretieji asmenys V. V. ir E. V. nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. faktiškai naudojosi visu stogu, taip pat nesudaro pagrindo šią datą laikyti viso stogo atidavimo naudoti momentu. Naudojimosi bendrosios nuosavybės objektu teisė ir viso statybos darbų rezultato atidavimo naudoti momentas yra skirtingos teisinės kategorijos. Bendraturčio teisė naudotis visu bendrosios nuosavybės objektu kyla iš pačios bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir nėra tapati viso darbų rezultato atidavimui naudoti. Todėl faktinis naudojimasis stogu negali būti vertinamas kaip pagrindas individualizuoti garantinio termino pradžią kiekvieno bendraturčio atžvilgiu.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad garantinio termino skaičiavimas nuo kiekvienos atskiros buto (jo dalies) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos lemtų teisiškai nepagrįstą situaciją, kai vieno ir to paties bendrosios dalinės nuosavybės objekto – gyvenamojo namo stogo – atžvilgiu skirtingiems bendraturčiams būtų taikomi skirtingi garantinio termino pradžios ir pabaigos momentai. Toks aiškinimas neatitiktų bendrosios dalinės nuosavybės teisinės prigimties ir garantinės atsakomybės objekto vientisumo, nes nėra galimybės nustatyti ir atriboti konkrečiam bendraturčiui tenkančios stogo konstrukcijos dalies bei jos atžvilgiu savarankiškai taikyti garantinio termino. Teisėju kolegija šiuo aspektu papildomai pažymi, kad namo stogo trūkumai savo pobūdžiu negali būti mechaniškai susiejami su konkretaus bendraturčio idealiąja nuosavybės dalimi. Stogo konstrukcija yra fiziškai vientisas statinio elementas, o jos defektai gali turėti įtakos viso pastato būklei ir visų bendraturčių teisėms bei interesams. Todėl garantinė atsakomybė už tokio objekto kokybę negali būti skaidoma pagal atskirų butų ar jų dalių perleidimo (pardavimo) datas. Priešingas aiškinimas iš esmės reikštų, kad vienam ir tam pačiam statinio elementui būtų taikomi keli skirtingi garantijos laikotarpiai, nors pats garantijos objektas išliktų tas pats ir jo atskirų dalių nebūtų galima fiziškai identifikuoti. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo, kaip statytojo ir rangovo, prievolė garantuoti bendrosios nuosavybės objekto – namo stogo – kokybę yra nedali, o garantinio termino pradžiai turi būti nustatytas vienas objektyvus momentas, nuo kurio visas darbų rezultatas buvo atiduotas naudoti. Toks aiškinimas užtikrina garantinės atsakomybės objekto vientisumą ir vienodą garantinių teisių įgyvendinimą visų bendraturčių atžvilgiu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad paskutinės buto (jo dalies) pirkimo–pardavimo sutarties datos taikymas esą nepagrįstai išplečia įstatyme nustatytą garantijos terminą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nėra pratęsiamas įstatyme nustatytas dešimties metų garantinis terminas – nustatomas jo pradžios momentas pagal CK 6.698 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, siejant jį su viso darbų rezultato atidavimu naudoti. Garantinio termino trukmė išlieka tokia pati, kokią nustato įstatymas; keičiasi ne jo trukmė, o objektyviai nustatoma data, nuo kurios šis terminas pradedamas skaičiuoti. Atsižvelgiant į tai, kad paskutinė buto (jo dalies) pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2012 m. gruodžio 13 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią datą pripažino viso darbų rezultato atidavimo naudoti momentu ir nuo jos skaičiavo dešimties metų garantinį terminą. Taigi, garantinis terminas pasibaigė 2022 m. gruodžio 13 d. Ieškovams 2022 m. lapkričio 8 d. pareiškus pretenziją dėl stogo trūkumų, ji buvo pareikšta dar galiojant garantiniam terminui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai įvertino atsakovo faktinį vaidmenį statybos ir nekilnojamojo turto vystymo procese, pagrįstai atsakovo statusą kvalifikavo ne tik kaip statytojo, bet ir kaip rangovo, tinkamai įvertino stogo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės objekto, teisinį statusą ir pagrįstai garantinio termino pradžią susiejo su 2012 m. gruodžio 13 d. data. Apelianto apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių teismo išvadų. Dėl šių priežasčių apelianto argumentai dėl garantinio termino pradžios ir jo pasibaigimo 2021 metais atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi eksperto V. B. E. išvada ir neįvertino kitų byloje esančių įrodymų. Apelianto vertinimu, UAB „Įraža“ konsultacinėje išvadoje pateiktos fotofiksacijos ir ekspertinis vertinimas iš esmės sutampa su eksperto V. B. E. išvada, tačiau UAB „Įraža“ išvados buvo pagrįstos statybos techninių reglamentų ir kitų teisės aktų nuostatomis. Apeliantas taip pat nurodo, kad namo projekto rengėjas V. M. teikė argumentus dėl eksperto išvados nepagrįstumo ir neobjektyvumo, tačiau teismas į juos neatsižvelgė. Be to, apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai vadovavosi eksperto pateikta sąmata, nors byloje buvo pateiktos dar trys sąmatos, o eksperto nustatyta darbų kaina buvo reikšmingai didesnė už kitose sąmatose nurodytas sumas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-421/2020, 43 punktas).

Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias, o kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada. Toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017, 64 punktas).

Teismo ekspertizės įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu. Konsultacijos pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente – konsultacinėje išvadoje, neturi teismo ekspertizės akto statuso.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal savo objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis), t. y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, be kita ko, taikant įrodymų pakankamumo ir patikimumo kriterijus. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 29, 30 punktus).

Kasacinis teismas savo praktikoje yra taip pat pažymėjęs, kad dėl ekspertizės išvadoje tiriamų klausimų specifikos teismui galimybės nustatyti specialių žinių reikalaujančio tyrimo procesą, jo išsamumo lygį ar išvadų santykį su kitais byloje esančiais įrodymais yra ribotos. Todėl teismo paskirtas ekspertas tam tikra prasme tampa kvaziarbitru, nuo kurio išvados didele dalimi priklauso bylos baigtis. Atsižvelgiant į tai, eksperto skyrimo procedūra civilinėse bylose turi atitikti esminius civilinio proceso principus, be kita ko, garantuojančius šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo ekspertas V. B. E. atliko stogo konstrukcijos vertinimą, atsakė į jam užduotus klausimus, pateikdamas tyrimo išvadomis pagrįstus atsakymus. Teismo ekspertui, be kita ko, buvo užduoti klausimai, kuriais išvadas pateikė ir UAB „Įrąža“ ekspertas dr. P. B., t. y. dėl galimo mechaninio poveikio stogo konstrukcijai įrengiant butų apdailą ir dėl stogo dangos lakštų sandūros tvirtinimo elementų, stogo dangos galimos nepriežiūros kaip vandens pratekėjimo priežasties. Į šiuos klausimus teismo ekspertas pateikė išsamius atsakymus. Atsakovo R. Š. atstovas iš esmės neteikė argumentų, paneigiančių teismo eksperto išvadas ir atlikto tyrimo išsamumą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo (jo atstovo) argumentai, jog projektuotojas V. M. nurodė, kad teismo eksperto išvados padarytos tinkamai nesusipažinus su projektu, taip pat kad eksperto teiginiai dėl projekto rengėjo kvalifikacijos neturėjimo, projekto neatitikimo reikalavimams neatitinka tikrovės, yra pernelyg abstraktūs, jie gali būti aktualūs vertinant pavienes eksperto išvadas, su kuriomis yra tiesiogiai susiję (pvz., dėl projektuotojo kvalifikacijos (ne)turėjimo), bet ne visą ekspertizės aktą sisteminiu požiūriu. Pažymėtina, kad vien nesutikimas su ekspertizės akto išvadomis ar kitokios specialisto nuomonės pateikimas savaime nesudaro pagrindo atmesti teismo ekspertizės akto išvadas. Tam, kad teismo ekspertizės aktas būtų pripažintas nepatikimu, nepakankamu ar prieštaraujančiu kitiems įrodymams, turi būti nurodyti konkretūs tyrimo metodikos, faktinių duomenų vertinimo ar ekspertinių išvadų trūkumai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovas nepateikė argumentų, kurie sudarytų pagrindą teismo eksperto išvadas dėl stogo konstrukcijos trūkumų vertinti kaip nepagrįstas, nepatikimas, prieštaringas ar neatitinkančias atlikto tyrimo. Taip pat pažymėtina, kad trečiasis asmuo V. M., nors ir nesutiko su tam tikrais eksperto teiginiais dėl projekto ir jo, kaip projektuotojo, kvalifikacijos vertinimo, tačiau neginčijo teismo eksperto išvadų, kuriomis nustatyti stogo konstrukcijos įrengimo trūkumai, tik pažymėjo, kad jis pats vietoje nėra buvęs ir gali pateikti tik savo nuomonę.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo eksperto V. B. E. atliktos 2025 m. rugpjūčio 12 d. ekspertizės turinys nėra prieštaringas, ekspertinės išvados padarytos iš tyrimo eigos. Teismo ekspertizės aktas buvo parengtas įvertinus ir išanalizavus ženkliai didesnį kiekį tiriamųjų dokumentų, nei UAB „Įraža“ ekspertui dr. P. B. rengiant konsultacinę išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Ekspertizės aktas yra 10 lapų apimties, o ekspertizės akto priedus sudaro 18 lapų (foto fiksacijos priedai 1, 2 (9 l.), grafiniai priedai 3-7 (5 l.), tarp jų: 3- stogo pjūvis 1-1; 4 - stogo konstrukcijos pjūvis A-A; 5 - gegnių atrėmimo mazgai; 6 – stogo dangos atodangų schema; 7 - buto Nr. 2 defektų žymėjimo ir foto fiksacijos schema; 8 – apžiūros dalyvių sąrašas; 9 - darbų žiniaraštis; 10 – lokalinė sąmata; 10 (2 l.)) Tuo tarpu UAB „Įraža“ 2023 m. sausio 18 d. konsultacinė išvada yra 14 lapų apimties). Vien tai, kad abiejose išvadose pateiktos iš esmės tų pačių stogo elementų fotofiksacijos, savaime nereiškia, kad jų įrodomoji reikšmė yra vienoda ar kad konsultacinė išvada paneigia teismo ekspertizės rezultatus. Ta aplinkybė, kad konsultacinėje išvadoje remiamasi STR ir kitų teisės aktų nuostatomis, savaime taip pat nelemia jos didesnės įrodomosios galios. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas, nesutikdamas su atlikta teismo ekspertize ir jos išvadomis, turėjo teisę prašyti paskirti pakartotinę teismo ekspertizę, tačiau šia teise nepasinaudojo. Teismų praktikoje analogiškos išvados kaip apelianto pateikta UAB „Įraža“ konsultacinė išvada vertinamos kaip rašytiniai įrodymai, kuriuose užfiksuota specialisto nuomonė, kuri nėra saistoma jokia atsakomybe ir priesaika bei gali priklausyti nuo prašiusio atlikti asmens lūkesčių, pateikiamų dokumentų apimties ir kt., ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjęs, kad konsultacinė išvada parengta ekspertui P. B. nemačius stogo konstrukcijos vietoje, o remiantis tik atsakovo R. Š. pateiktomis stogo dangos nuotraukomis bei jo pateikta informacija apie jam žinomas aplinkybes. Tuo tarpu teismo ekspertizė buvo atlikta teismui pavedus išspręsti konkrečius specialiųjų žinių reikalaujančius klausimus, ekspertui atliekant tyrimą ir įvertinant byloje surinktų duomenų visumą. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, UAB „Įraža“ konsultacinė išvada nepaneigia teismo eksperto V. B. E. atliktos ekspertizė išvadų, todėl pirmosios instancijos esant kitiems (priešingiems) byloje surinktiems duomenims (šalių pasitelkti ekspertai pateikė skirtingas, viena kitai prieštaraujančias išvadas dėl vandens pratekėjimo per stogą priežasčių ir stogo konstrukcijos trūkumų), teismas pagrįstai laikė objektyviai patikimesniu įrodymu teismo paskirtos ekspertizės aktą, įvertinęs ne tik jo turinį, bet ir ekspertinio tyrimo atlikimo aplinkybes, apimtį, panaudotų duomenų kiekį bei kitų byloje esančių įrodymų tarpusavio santykį.

Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad teismas neįvertino kitų byloje esančių sąmatų ir nepagrįstai vadovavosi eksperto V. B. E. pateikta sąmata. Vien aplinkybė, kad eksperto apskaičiuota darbų kaina yra didesnė už kitose byloje pateiktose sąmatose nurodytas sumas, savaime nepatvirtina eksperto sąmatos nepagrįstumo. Skirtingose sąmatose buvo vertinamos skirtingos darbų apimtys, naudojamos skirtingos medžiagų ar darbų kainos, numatomi skirtingi defektų šalinimo sprendiniai, todėl vien kainų skirtumas nėra pakankamas pagrindas paneigti eksperto atlikto skaičiavimo teisingumą. Apeliantas taip pat nenurodo konkrečių eksperto sąmatos skaičiavimo klaidų, neįvardija, kokie konkretūs darbai ar jų kiekiai į sąmatą įtraukti nepagrįstai, ir nepateikia objektyvių duomenų, kurie paneigtų eksperto apskaičiuotų darbų apimtį ar kainą. Todėl bendro pobūdžio teiginys apie tai, kad kitose sąmatose nurodytos mažesnės sumos, negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas pripažinti eksperto sąmatą nepatikimu įrodymu.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne vien galutinę sąmatose nurodytą sumą, bet ir tai, kokiu pagrindu ji apskaičiuota, kokie darbai į ją įtraukti ir ar jų atlikimo būtinybę patvirtina byloje esantys duomenys. Šiuo atveju eksperto V. B. E. sudaryta sąmata buvo parengta atsižvelgiant į ekspertizės metu nustatytus konkrečius stogo defektus ir jų pašalinimui būtinų darbų apimtį. Todėl jos didesnė galutinė suma savaime nesudaro pagrindo abejoti jos pagrįstumu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovo pateikta MB „NT Bitės“ komercinis pasiūlymas (sąmata) atlikti darbus už 10984,36 Eur negali būti vertinamas kaip objektyviai įrodantis statybos defektų šalinimo darbų ir medžiagų vertę, nes tai yra tik vieno juridinio asmens pateiktas pasiūlymas, neatspindintis realių rinkos kainų.

Sutiktina su ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad apeliantas netiksliai nurodo sąmatų kainų skirtumą – jis sudaro apie 56,6 proc., o ne 63 proc. Priešingai nei teigia apeliantas, šis skirtumas nėra vien statybos darbų pabrangimo rezultatas. Kaip pagrįstai nurodo ieškovai, apie 56,6 proc. skirtumą sudaro dvi dalys: 42,2 proc. sudaro ekspertizės metu nustatytų papildomų ardymo ir statybos darbų vertė, o 14,4 proc. – pirminėje sąmatoje numatytų darbų kainų padidėjimas, šiuos darbus perskaičiavus 2025 m. balandžio mėn. vidutinėmis rinkos kainomis. Ekspertizės metu buvo nustatyta, kad stogo defektams pašalinti būtina atlikti daugiau darbų, negu buvo numatyta pirminėje sąmatoje, todėl šių papildomų darbų vertė negali būti laikoma statybos darbų pabrangimu. Taigi, apeliantas nepagrįstai lygina visą sąmatų kainų skirtumą su bendru 9,1 proc. statybos sąnaudų elementų kainų pokyčiu, nors dalį skirtumo sudaro ne kainų augimas, o papildomai nustatyta darbų apimtis. Be to, kaip jau minėta, apeliantas nenurodo konkrečių patikslintos sąmatoje nurodytų darbų kiekių ar įkainių, kurie būtų nepagrįsti ar apskaičiuoti neteisingai. Todėl vien apelianto nurodomas bendras statybos sąnaudų elementų kainų pokytis nėra pakankamas pagrindas paneigti eksperto sąmatos pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ekspertizės metu nustatytą realią stogo defektų šalinimo darbų apimtį ir pagal 2025 m. vidutines rinkos kainas apskaičiuotą jų vertę. Nesant konkrečių duomenų, paneigiančių šiuos skaičiavimus, apelianto argumentai dėl sąmatų kainų skirtumo nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismui nustatant žalos dydį nesivadovauti teismo eksperto V. B. E. sudarytoje sąmatoje nustatyta defektų šalinimo darbų bei medžiagų kaina – 21 762,89 Eur.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovų, tiek atsakovo R. Š. argumentus ir teiktus duomenis, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad žalos faktą ir dydį apelianto R. Š. atžvilgiu bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, ištyręs byloje esančių įrodymų visetą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo apeliantui R. Š. netaikyti civilinės atsakomybės ar taikyti civilinę atsakomybę tik iš dalies, sumažinant jam priteistos žalos dydį.

Dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje E. V. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai ir išvados dėl garantinio termino neturėjo įtakos sprendimo rezoliucinei daliai, tačiau, vadovaujantis Statybos įstatymo 36 ir 24 straipsniais (redakcijomis, galiojusiomis sutarčių sudarymo metu), garantinis terminas privalo būti skaičiuojamas nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. apelianto vardu buvo pateiktos deklaracijos apie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą pateikimo dienos.

Dvibučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu (2011 m. rugsėjo 28 d. – 2012 m. gruodžio 13 d.) galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad užbaigus naujo statinio statybą, statinio rekonstravimą, atnaujinus (modernizavus) daugiabutį namą ar negyvenamosios paskirties pastatą, Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka surašomas statybos užbaigimo aktas. Naujo vieno ar dviejų butų namo ar nesudėtingo statinio statybos ir šių statinių rekonstravimo atvejais statybos užbaigimo aktas nesurašomas. Užbaigus statinio kapitalinį remontą, pakeitus statinio (patalpų) paskirtį, pastačius, rekonstravus ar atnaujinus (modernizavus) vieno ar dviejų butų namą, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikiama statytojo (užsakovo) Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą (Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis). To paties įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad statinio garantinis terminas nustatomas statinio projektavimo, rangos ir statinio statybos techninės priežiūros sutartyse. Šis terminas negali būti trumpesnis (skaičiuojant nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos) kaip 5 metai, paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.) – 10 metų, o jeigu buvo nustatyta šiuose elementuose tyčia paslėptų defektų, – 20 metų. Statinio projektuotojas, rangovas ir statinio statybos techninis prižiūrėtojas Civilinio kodekso nustatyta tvarka atsako už statinio sugriuvimą ar per garantinį terminą nustatytus defektus (Statybos įstatymo 36 straipsnio 2 dalis).

CK 6.698 straipsnio 2 dalyje, galiojusioje ginčui aktualiu laikotarpiu, nustatyta, kad garantiniai terminai pradedami skaičiuoti nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos.

Nurodytų teisės normų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad garantinio termino pradžią lemia darbų rezultato atidavimo naudoti momentas, o ne vien statybos užbaigimo procedūros atlikimo faktas Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju garantinio termino pradžia sietina su darbų rezultato atidavimo naudoti diena, o ne su 2013 m. rugpjūčio 5 d. trečiojo asmens deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimo diena. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas R. Š., kaip statytojas ir rangovas, po 2012 m. gruodžio 13 d. jokių statybos darbų ginčo gyvenamajame name neatliko, o darbų rezultatą atidavė naudoti sudarydamas butų (jų dalių) pirkimo–pardavimo sutartis su atitinkamais priedais. Kadangi stogas yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, kurio dalys bendraturčiams nėra atidalytos, pagrįstai nustatyta, kad visas darbų rezultatas buvo atiduotas naudoti sudarius vėliausią buto (jo dalies) pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. 2012 m. gruodžio 13 d.

Papildomai pažymėtina, kad ginčui aktualiu metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 24 straipsnio nuostatos reglamentavo statybos užbaigimo procedūrą, tačiau jose nebuvo nustatyta, kad vieno ar dviejų butų namo atveju garantinio termino pradžia turi būti siejama būtent su deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimo diena. Priešingai, sutarčių sudarymo metu galiojusioje šio straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad naujo vieno ar dviejų butų namo statybos atveju statybos užbaigimo aktas nesurašomas, o pateikiama deklaracija apie statybos užbaigimą. Taigi deklaracijos pateikimas buvo statybos užbaigimo procedūros atlikimas, tačiau iš šios aplinkybės savaime negalima daryti išvados, kad būtent ši diena laikytina darbų rezultato atidavimo naudoti diena. Statybos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies įtvirtintas reglamentavimas taip pat nesudaro pagrindo garantinio termino pradžią sieti su deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimo momentu. Šioje normoje garantinis terminas buvo siejamas su statinio pripažinimo tinkamu naudoti diena, o ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 6.698 straipsnio 2 dalyje buvo aiškiai nustatyta, kad garantiniai terminai pradedami skaičiuoti nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos. Apelianto pozicija deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimo dieną prilyginti garantinio termino pradžiai yra nepagrįsta, nes tokiu atveju garantinio termino pradžia būtų siejama su formaliu administracinės procedūros veiksmu, nors byloje nustatyta, kad darbų rezultatas buvo atiduotas naudoti anksčiau.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad nors M. J. ir I. Z. savo gyvenamojo namo dalis pirko ne iš atsakovų, tačiau perėmė pradinių pirkėjų teises ir pareigas, todėl jų teisė reikšti ieškinį išplaukia iš statytojo civilinės atsakomybės ir yra tapati kaip ir ieškovės I. T.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimą, visų pirma svarstytina, ar yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę, ir tik konstatavus, kad žala nesusijusi su sutartiniais santykiais, gali būti taikoma deliktinė atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskyrė reikalavimų teisinius pagrindus: I. T. reikalavimas kvalifikuotas kaip sutartinis, grindžiamas jos su atsakovais sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, o M. J. ir I. Z. reikalavimai – kaip deliktinės atsakomybės reikalavimai dėl statybos darbų kokybės garantijos pažeidimo. Todėl ieškovų M. J. ir I. Z. reikalavimo teisė kyla ne iš pradinių pirkėjų teisių ir pareigų perėmimo, o tiesiogiai iš įstatymo pagrindu atsiradusios statytojo ir rangovo pareigos garantuoti statinio kokybę. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši pareiga taikoma dėl konkretaus statinio nepriklausomai nuo to, kas yra jo savininkas, todėl jos pažeidimas gali būti ginamas deliktinės atsakomybės pagrindu. Taigi apeliantas nepagrįstai sutapatina skirtingus reikalavimų teisinius pagrindus. Ieškovės I. T. reikalavimo pagrindas yra konkreti su atsakovais sudaryta sutartis ir jos sąlygos, o ieškovų M. J. ir I. Z. – savarankiška įstatymo nustatyta pareiga garantuoti statinio kokybę ir jos pažeidimu padaryta žala. Vien tai, kad visų ieškovų reikalavimai susiję su tuo pačiu stogo defektu ir nukreipti į jo pašalinimo išlaidų atlyginimą, nereiškia, kad jų reikalavimo teisės yra tapačios. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo ieškovų M. J. ir I. Z. reikalavimo teisę kildinti iš pradinių pirkėjų sutarčių ar laikyti ją tapačia ieškovės I. T. sutartiniam reikalavimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų reikalavimus kvalifikavo kaip savarankiškus deliktinės atsakomybės reikalavimus, todėl apelianto argumentas šiuo aspektu atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl solidariosios atsakovės (buvusios atsakovo R. Š. sutuoktinės) A. G. atsakomybės pagal CK 3.109 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad vien tai, jog nebaigtas statyti gyvenamasis namas buvo įgytas abiejų atsakovų bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir vėliau abu atsakovai sudarė jo dalių pirkimo–pardavimo sutartis, nesudaro pagrindo taikyti A. G. atsakomybę už statybos darbų kokybę. Byloje nenustatyta, kad A. G. būtų dalyvavusi sutuoktinio versle ir statybos procesuose, atlikusi kaip rangovė kokius nors statybos darbus ar kitais veiksmais prisidėjusi prie nustatytų stogo defektų, todėl nėra teisinio pagrindo jai taikyti atsakomybę už statybos darbų kokybę. Vien sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės režimas taip pat nesukuria vieno sutuoktinio atsakomybės už kito sutuoktinio, kaip statytojo ir rangovo, pareigų vykdymą. Todėl apelianto pozicija grindžiama CK 3.109 straipsnio vertinimu savaime nepagrindžia atsakovės A. G. solidariosios atsakomybės už atsakovo R. Š. pareigų, susijusių su statybos darbų kokybe, vykdymą. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskyrė ieškovų reikalavimų teisinius pagrindus: ieškovės I. T. reikalavimas kildinamas iš su abiem atsakovais sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, todėl A. G. šio reikalavimo atžvilgiu yra tinkama atsakovė, o ieškovų M. J. ir I. Z. reikalavimai A. G. atžvilgiu neturi nustatyto teisinio pagrindo. Todėl aplinkybė, kad abu atsakovai buvo statomo nekilnojamojo turto bendraturčiai ir pardavėjai ar kad abu pirkimo–pardavimo sutartyse suteikė garantijas, nepaneigia teismo išvados, jog A. G. neatsako už statybos darbų kokybę ieškovų M. J. ir I. Z. reikalavimų apimtyje. Priešingas aiškinimas reikštų, kad vien dėl santuokos ir turto bendrosios jungtinės nuosavybės režimo sutuoktiniui automatiškai būtų perkeliama kito sutuoktinio profesinė ar įstatyme nustatyta civilinė atsakomybė už konkretaus statinio kokybę.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškiniu prašoma priteisti ne ieškovų patirtą žalą, o atlyginti neatitinkančio norminių aktų reikalavimų stogo konstrukcijos permontavimo išlaidas. Tokį ieškinį gali reikšti bet kuris bendraturtis pilnoje apimtyje. Stogo remonto išlaidos ieškovams buvo priteistos proporcingai jų turimoms turto dalims, toks išlaidų paskirstymas, apelianto vertinimu, yra nepagrįstas, nes stogas yra bendras, vientisas ir nedalomas visų bendraturčių objektas, todėl visos stogo remonto išlaidos turėjo būti priteistos ieškovams, o ne paskirstytos proporcingai jų turimų patalpų plotui. Tai, kad ieškovai patogumo dėlei, taip pat siekdami sumažinti žyminio mokesčio dydį, priteistiną sumą padalijo į tris dalis, nesudaro pagrindo būsimas stogo remonto išlaidas skaidyti proporcingai patalpų plotui, nes ši suma skirta būsimam stogo remontui, o ne jau patirtų nuostolių atlyginimui.

Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškiniu prašoma priteisti ne ieškovų patirtą žalą, o atlyginti neatitinkančios norminių aktų reikalavimų stogo konstrukcijos permontavimo išlaidas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo nukentėjusios šalies teisių gynimo būdai įtvirtinti tiek bendrosiose sutarčių teisės normose (pvz., CK 6.207, 6.209, 6.213, 6.217, 6.256, 6.261 straipsniuose), tiek ir specialiosiose (pvz., CK 6.665 straipsnyje). Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis teisių gynimo būdus, jeigu jų bendrą taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015). Nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą dėl žalos, kaip nuostolių, atlyginimo, o jų prašomos priteisti stogo konstrukcijos defektų pašalinimui reikalingos lėšos būtent ir sudaro tokių nuostolių dydį. Tai, kad žala apskaičiuojama pagal išlaidas, būtinas defektams pašalinti ir stogo konstrukcijai tinkamai įrengti, nekeičia pareikšto reikalavimo pobūdžio ir nereiškia, kad ieškovai reiškia kitokio pobūdžio reikalavimą nei dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovai ieškiniu prašė priteisti žalos atlyginimą dėl netinkamai atliktų gyvenamojo namo statybos darbų. Ieškovė I. T. savo reikalavimą grindė CK 6.256 straipsnyje nustatyta sutartine atsakomybe ir 2012 m. liepos 20 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 7.3 punktu, kuriuo pardavėjai suteikė parduodamam daiktui Statybos įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytas garantijas bei prisiėmė ne mažesnę atsakomybę, nei Statybos įstatyme nustatyta statinio projektuotojui ir rangovui. Tuo tarpu ieškovų M. J. ir I. Z. reikalavimai kvalifikuotini kaip reikalavimai dėl deliktinės atsakomybės taikymo, t. y. nuostolių, patirtų dėl statybos darbų kokybės garantijos pažeidimo, atlyginimo.

CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.644 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti teisių gynybos būdai (t. y. kad jeigu darbų defektai nustatomi per garantinį terminą, rangovas privalo neatlygintinai juos pašalinti arba atlyginti užsakovui jų šalinimo išlaidas) atitinka ir žalos atlyginimo natūra, nustatytos CK 6.281 straipsnio 1 dalyje, esmę, todėl jie pagal analogiją taikytini CK 6.281 straipsnio 1 dalies taikymo (deliktinės atsakomybės taikymo) atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-1075/2020, 80–83 punktus).

Kasacinis teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-378/2023, spręsdamas dėl teisės normų, reglamentuojančių rangos šalių teises ir pareigas, susijusias su reikalavimu priteisti būsimų išlaidų trūkumams pašalinti atlyginimą, aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Sprendžiant dėl būsimų išlaidų atlyginimo priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį yra padarytos žalos pašalinimo išlaidų būtinumas. Taigi, ieškovas, siekdamas, kad būtų priteistas padarytos žalos pašalinimo būsimų išlaidų atlyginimas, turi CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonės įrodyti būsimų išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017, 38 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 77 punktas). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad bylos šalis turi teisę reikalauti būsimų išlaidų darbų trūkumams pašalinti atlyginimo, tačiau kartu turi pareigą įrodyti tokių būsimų išlaidų būtinumą ir pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais, darytina išvada, jog stogo remonto išlaidos, būtinos nustatytiems defektams pašalinti ir tinkamai stogo būklei atkurti, sudaro ieškovų patirtų nuostolių piniginę išraišką. Todėl stogo konstrukcijos remonto išlaidų atlyginimas šiuo atveju laikytinas žalos atlyginimo forma ir nekeičia ieškovų pareikštų reikalavimų teisinio pobūdžio.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad ieškovų (šiuo atveju kartu ir apelianto E. V.) pozicija, jog dėl stogo kaip bendro ir nedalaus daikto visos stogo remonto išlaidos turėjo būti priteistos ieškovams, nėra pagrįsta. Nors stogas priklauso visiems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir nėra fiziškai atidalytas, ši aplinkybė savaime nereiškia, kad vieni bendraturčiai įgyja teisę teisme reikalauti žalos atlyginimo už kitų bendraturčių turimas nuosavybės dalis. CK 4.75 straipsnio 1 dalis reglamentuoja bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymą, naudojimą ir disponavimą, o CK 4.76 straipsnis nustato bendraturčių teises ir pareigas, įskaitant tai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai privalo apmokėti bendro daikto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidas bei turi teisę į nuostolių, kuriuos jis turėjo dėl kito bendraturčio pareigų nevykdymo, atlyginimą.

Pritartina pirmosios instancijos teismui ir tuo aspektu, kad ieškovai byloje įgyvendina savo, o ne kitų bendraturčių subjektines teises. Byloje nenustatyta, kad ieškovai būtų gavę kitų bendraturčių įgaliojimą ar kitą teisinį pagrindą veikti jų vardu ir reikalauti žalos atlyginimo už jiems priklausančias bendrojo turto dalis. Priešingai, ieškinio reikalavimai pareikšti konkrečių ieškovų vardu, prašant žalos atlyginimą priteisti asmeniškai jiems. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kiekvieno ieškovo reikalavimo teisę pagal jo turimą bendrosios dalinės nuosavybės dalį. Vien aplinkybė, kad namo stogas yra bendras visiems bendraturčiams, nepakeičia konkretaus bendraturčio subjektinės teisės į žalos atlyginimą apimties.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad stogo vientisumas ir fizinis nedalumas lemia iš jo kylančios piniginės prievolės nedalumą. Tai, kad stogo defektų pašalinimo darbai turi būti atliekami visam stogui ir jų faktiškai neįmanoma paskirstyti pagal atskiras patalpas, savaime nereiškia, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti visos dėl stogo defektų atsiradusios žalos atlyginimo. Kitaip tariant, nedalus remonto objektas savaime nesukuria solidarios kreditorių reikalavimo teisės. Šią išvadą papildomai pagrindžia CK 4.73 ir 4.76 straipsniuose įtvirtinta bendrosios dalinės nuosavybės samprata, pagal kurią kiekvieno bendraturčio teisės į bendrą daiktą ir pareigos, susijusios su jo išlaikymu bei išsaugojimu, siejamos su jam priklausančia nuosavybės dalimi. Todėl nėra pagrindo vien dėl stogo fizinio vientisumo paneigti bendrosios dalinės nuosavybės teisei būdingą proporcingumą. Priešingas aiškinimas reikštų, kad ieškovams būtų priteista ir kitų bendraturčių nuosavybės dalims tenkanti žalos atlyginimo dalis, nors šie asmenys byloje nėra ieškovai ir savo reikalavimo teisių neįgyvendina.

Taip pat atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovų pasirinkimas priteistiną sumą padalyti į tris dalis buvo tik procesinis sprendimas, be kita ko, susijęs su žyminio mokesčio dydžiu. Ieškovų procesinis pasirinkimas reikšti reikalavimus asmeniškai kiekvieno iš jų vardu negali sukurti jiems didesnės materialiosios teisės, negu jie turi pagal savo nuosavybės teises į bendrą daiktą. Tai, kad ieškovai patogumo dėlei, taip pat dėl žyminio mokesčio, priteistiną sumą padalijo į tris dalis, nesuformuoja prielaidos būsimą stogo remonto išlaidų sumą priteisti jiems visą, nepaisant jų turimų nuosavybės dalių. Ši suma skirta būsimam stogo remontui, o ne kitų bendraturčių patirtų nuostolių atlyginimui, tačiau tai savaime nekeičia ieškovų reikalavimo teisės apimties ir nesuteikia jiems teisės reikalauti kitų bendraturčių daliai tenkančios sumos. Todėl apelianto argumentas, kad visa ieškovų reikalaujama stogo remonto išlaidų suma turėjo būti priteista ieškovams, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškinys buvo pareikštas nepraleidus senaties termino, o tretieji asmenys, dalyvavę ieškovų pusėje, su ieškiniu sutiko ir jį palaikė. Pagal CPK 47 straipsnio 4 dalį jie negalėjo veikti prieš ieškovų interesus ar reikšti jiems prieštaraujančių savarankiškų reikalavimų. Kadangi ginčo objekto – namo stogo konstrukcija – yra vientisa, jos defektai turėjo būti vertinami kaip visos konstrukcijos trūkumai, todėl pareikštas ieškinio reikalavimas buvo aiškus, teisėtas ir pagrįstas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, instituto paskirtis – sudaryti sąlygas savarankiškai ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę bylas spręsti ekonomiškai ir operatyviai. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, procese dalyvauja tam, kad galėtų išdėstyti savo poziciją (reikšti atsikirtimus) byloje, nuo kurios baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos. Vis dėlto nors pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį tokiems asmenims suteiktos lygios procesinės teisės ir pareigos kaip ir bylos šalims, tačiau jie neturi teisių ir pareigų, susijusių su disponavimu ginčo dalyku, nes tokia teisė priskirta tik šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-378/2025, 2025 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-378/2025, 55 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju tik ieškovai disponuoja ginčo dalyku ir laikytini tiesioginį materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turinčiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tretieji asmenys E. V. ir V. V. laikėsi pasyvios pozicijos ir savarankiško reikalavimo savo teisėms ginti nereiškė. Ieškovams neturint teisės reikšti reikalavimų trečiųjų asmenų vardu, tenkinti ieškinį visa apimtimi ir priteisti ieškovams iš atsakovų žalos atlyginimo dalį, proporcingai tenkančią tretiesiems asmenims pagal jiems priklausančią bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalį, nėra teisinio pagrindo. Todėl vien aplinkybė, kad šie tretieji asmenys sutiko su ieškiniu ir jį palaikė, savaime nesuteikia pagrindo priteisti žalos atlyginimą jų naudai, kadangi jie patys savarankiško reikalavimo nepareiškė ir priklausančio atitinkamo žyminio mokesčio nesumokėjo. Trečiųjų asmenų E. V. ir V. V. procesinė pozicija gali būti vertinama tik kaip ieškovų pareikšto reikalavimo palaikymas, tačiau ji negali būti prilyginama savarankiškam reikalavimui ar suteikti teismui pagrindą priteisti tokiems tretiesiems asmenims priklausančią žalos dalį. Priešingu atveju būtų nepagrįstai išplėstos trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinės teisės ir pažeistos CPK 47 straipsnio nuostatos, pagal kurias disponuoti ginčo dalyku gali tik bylos šalys. Taigi, trečiųjų asmenų sutikimas su ieškiniu ir jo palaikymas negali pakeisti jų procesinio statuso ir nesukuria teisės teismui sprendimu priteisti jiems žalos atlyginimą.

Kaip jau minėta, bylos duomenimis nustatyta ir apeliantas E. V. neginčija aplinkybių, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2013 m. liepos 24 d. apeliantui E. V. išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statyti naują statinį – dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatą pagal V. M. parengtą dvibučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektą Nr. (duomenys neskelbtini), kartu buvo panaikintas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2011 m. rugsėjo 12 d. 2013 m. rugpjūčio 5 d. buvo pateikta deklaracija apie gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą. Deklaraciją pasirašė trečiasis asmuo E. V., atstovaujamas įgalioto asmens J. R.

Įvertinus minėtus duomenis, sprendžiant dėl apelianto E. V. procesinės pozicijos ir jo materialinio teisinio suinteresuotumo, apeliacinės instancijos teismas laiko reikšminga aplinkybe tai, jog pats apeliantas aktyviai dalyvavo namo statybos užbaigimo procese ir atliko veiksmus, susijusius su statytojo teisės įgyvendinimu. 2013 m. liepos 24 d. apeliantui buvo išduotas statybos leidimas, kuriuo jis tapo statytoju, o 2013 m. rugpjūčio 5 d. būtent apelianto vardu buvo pateiktos deklaracijos apie gyvenamojo namo statybos užbaigimą. Taigi apeliantas irgi įgyvendino statytojo teises, dalyvavo statybos užbaigimo procedūrose ir turėjo galimybę tinkamai įvertinti savo teisinį ryšį su ginčo dalyku. Nepaisant to, nagrinėjamoje byloje apeliantas kartu su kitais ieškovais bendro ieškinio nepareiškė, savarankiško reikalavimo kaip trečiasis asmuo taip pat neformulavo ir neprašė priteisti jam su sutuoktine tenkančios žalos atlyginimo dalies, nors tokią procesinę galimybę turėjo iki pat baigiamųjų kalbų byloje pagal CPK 46 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju iš kelių metų trukusio bylos nagrinėjimo matyti, jog ieškinį pareiškė ir ieškinio dalyką nustatyta procesine tvarka tikslino tik trys iš keturių namo patalpų savininkų, prašydami visą sumą, reikalingą stogo defektams ištaisyti, priteisti ieškovams lygiomis dalimis. Todėl aplinkybė, kad apeliantas kaip trečiasis asmuo palaikė kitų ieškovų pareikštą ieškinį, negali būti vertinama kaip jo paties valios pareikšti savarankišką reikalavimą išraiška ar pakeisti jo procesinį statusą. Apeliantas, turėdamas galimybę savo teises ginti savarankiškai ar pareikšti reikalavimą kartu su kitais ieškovais, tokios procesinės galimybės neįgyvendino, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio visa apimtimi, priteistinos žalos už stogo defektų šalinimą dydį skaičiavo pagal ieškovų turimas dalis jų bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Dėl bylos procesinės baigties

Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam apeliacinio skundo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remdamasis išdėstytais motyvais, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, kuri reiškia, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą. Tuo pačiu CPK 93 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovo R. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro: 375 Eur žyminis mokestis, 1573 Eur teisinės pagalbos išlaidos už apeliacinio skundo parengimą, 484 Eur teisinės pagalbos išlaidos už atsiliepimo apeliacinį skundą parengimą, iš viso 2432 Eur. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. V. apeliacinės instancijos teisme patyrė 116,25 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 600 Eur teisinės pagalbos išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, išviso 716,25 Eur. Ieškovai I. T., M. J., I. Z. pareiškimu dėl pridėjimo prie apelianto E. V. apeliacinio skundo prašė priteisti ieškovams visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateiktas prašymas ((duomenys neskelbtini)) ieškovams I. T., M. J. ir I. Z. priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – po 200 Eur už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimus į apeliacinius skundus, iš viso 600 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai pateikė tik vieną bendrą atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą.

Nustatytų aplinkybių pagrindu, atmetus abiejų proceso dalyvių, turinčių priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi, apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už apeliacinių skundų parengimą (advokatų teisinės pagalbos išlaidos ir žyminio mokesčio išlaidos), taikant CPK 93 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas, atsižvelgiant į procesinį elgesį bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nepaskirstomos, apeliantai paliktini prie jų turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgiant į šalies turimas procesines teises ir pareigas apeliacinėje instancijoje, prie trečiojo asmens E. V. pateikto apeliacinio skundo pareiškimu prisidėjusiems ieškovams I. T., M. J., I. Z. bei procesinės pareigos dėl atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą pateikimo vykdymą (CPK 318 straipsnio 1 dalis), apeliacinės teismo vertinimu, yra pagrindas priteisti ieškovų patirtas 600,00 Eur teisinės pagalbos išlaidas iš priešingos šalies - atsakovo R. Š., po 200 Eur kiekvienam ieškovui.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. Š. asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200 Eur (dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti ieškovei I. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200 Eur (dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti ieškovui M. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200 Eur (dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.