Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 6 mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas 1 metams;

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. S. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, A. S. pripažintas recidyvistu.

Nuspręsta A. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

G. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, apeliacinių skundų jo atžvilgiu negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

A. S. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2024 m. rugpjūčio 12 d., laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 15.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą A. D. atžvilgiu, tai yra, tyčia ranka sudavė vieną smūgį A. D. į veido sritį, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarė veido sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu viršutinės lūpos ir kairio skruosto srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, A. S. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2024 m. rugpjūčio 12 d., laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 15.00 val., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), atvirai, matant ir suvokiant neteisėto turto pagrobimo faktą nukentėjusiajam A. D., ignoruodamas šią aplinkybę, pagrobė nukentėjusiajam A. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A14 5G 64GB“ su SIM kortele, kurio vertė 200 eurų, tuo nukentėjusiajam A. D. padarydamas 200 eurų turtinę žalą. Be to, A. S. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2024 m. rugpjūčio 12 d., laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 15.00 val., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), paėmęs lengvojo automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelius, kartu su G. Š., iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė I. G. priklausantį, A. D. naudojamą lengvąjį automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 1140 eurų, tuo I. G. padarydamas 1140 eurų turtinę žalą.

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

Atsiliepimų į nuteistojo A. S. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinis skundas atmetamas

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis A. S. padarė šias inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei jas tinkamai kvalifikavo. Visi įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo tiek A. S. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir priėjo įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. S. kaltę, aptarė nuteistojo gynybos versiją bei ją motyvuotai atmetė. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama A. S. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Be to, priešingai, nei nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai. Iš šio nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimas siejamas su, gynėjo manymu, netinkamu bylos įrodymų vertinimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas nei BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nei in dubio pro reo principo nepažeidė. Jokių kitų, juo labiau esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų buvę suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės arba kurie būtų sukliudę pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo A. D. parodymai yra nuoseklūs ir teisingi bei jais galima remtis sprendžiant dėl nuteistojo A. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, tačiau apeliantas nenurodo jokių konkrečių esminių prieštaravimų nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose. Priešingai, nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo A. D. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kurie yra itin svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs bei neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams. Analizuojant vien tik nukentėjusiojo A. D. parodymus, iš bylos medžiagos matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net keturis kartus (1 t., b. l. 72–75, 79–81, 85–87, 91–93) bei vieną kartą apklaustas bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 20–25). Visus kartus nukentėjusysis A. D. vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad iš jo atvirai buvo pagrobtas jam priklausantis mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy A14 5G 64GB“ su SIM kortele.

Teisėjų kolegijos vertinimu, A. S. pagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir jo veika tinkamai kvalifikuota pagal šį straipsnį, kadangi nuteistasis atvirai, tai yra, matant ir suvokiant neteisėto turto pagrobimo faktą nukentėjusiajam A. D., pagrobė svetimą – nukentėjusiajam A. D. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A14 5G 64GB“, tuo nukentėjusiajam A. D. padarydamas 200 eurų turtinę žalą.

Dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Nustatyta, kad A. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK178 straipsnio 1 dalyje, padarymo viso proceso metu taip pat neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, A. S. kaltė pagrįstai įrodyta nukentėjusiojo A. D. (1 t., b. l. 72–75, 79–81, 85–87, 91–93; 4 t., b. l. 20–25), nuteistojo G. Š. (3 t., b. l. 83–85, 100–102), liudytojos L. B. (4 t., b. l. 67–69) parodymais, tarnybiniuose pranešimuose (1 t., b. l. 135; 2 t., b. l. 159), nukentėjusiojo A. D. protokole-pareiškime (1 t., b. l. 7–9), įvykio vietos apžiūros protokoluose (1 t., b. l. 18–30, 32–57) ir kitų objektų (vaizdo ir garso įrašų) apžiūros protokoluose (2 t., b. l. 143–144, 146–148) užfiksuotais duomenimis.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistasis A. S. neigia padaręs šią nusikalstamą veiką. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į paties nuteistojo parodymų nenuoseklumą, neišsamumą ir prieštaringumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo A. S. parodymus, duotus viso proceso metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo parodymai apie tai, jog nukentėjusysis A. D. jam pats padavė automobilio raktelius bei prašė nuvažiuoti nupirkti alkoholio, yra nuteistojo gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti, dėl esminių bylos aplinkybių nuteistojo A. S. parodymai yra itin nenuoseklūs – pirmosios apklausos metu nuteistasis nurodė, kad pas A. D. grąžinti telefono ėjo kartu su G. Š., kartu su juo sėdo į A. D. automobilį, o kitų apklausų metu jau tvirtino, kad G. Š. nematė, kaip A. D. jam padavė automobilio raktus, nes į A. D. butą grąžinti telefoną buvo nuėjęs vienas, G. Š. sutiko jau važiuodamas A. D. automobiliu. Pastebėtina ir tai, kad anksčiau aptartais įrodymais (dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje) nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefonas nukentėjusiajam A. D. buvo grąžintas tik 2024 m. rugpjūčio 13 d., jau po policijos pareigūnų apsilankymo, o ne 2024 m. rugpjūčio 12.d., kaip teigia nuteistasis. Pirmosios apklausos metu nuteistasis taip pat tvirtino, kad dar tą pačią dieną, įvažiavus su nukentėjusiojo automobiliu į griovį, nuėjo pas nukentėjusįjį A. D., pastarajam papasakojo apie situaciją, padavė automobilio raktelius, grąžino pinigus, o vėlesnės apklausos metu jau tvirtino, kad nukentėjusysis A. D. buto durų neatidarė, todėl jis įmetė automobilio raktus į A. D. balkoną, A. D. sutiko ir jam viską papasakojo tik kitą dieną, dar vėlesnės apklausos metu tvirtino, jog pirma sutiko A. D. ir jam papasakojo apie įvykį, o tik po to įmetė automobilio raktelius į nukentėjusiojo balkoną. Akivaizdu, kad nuteistojo parodymai nėra nei nuoseklūs, nei išsamūs, todėl nėra pagrindo jais remtis. Juolab, kad tokius jo parodymus paneigia ir byloje surinktų įrodymų visuma, patvirtinanti nuteistojo veiksmuose esant visus padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius sudėties požymius.

Nuteistojo A. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, neginčijamai patvirtina nukentėjusiojo A. D. parodymai apie analizuojamo įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis viso proceso metu pakankamai išsamiai ir nuosekliai tvirtino, kad 2024 m. rugpjūčio 13 d. apie 07.00 val., pamatė, jog kieme nebėra jo naudojamo automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Apžiūrėjęs butą, nerado ir automobilio užvedimo raktelių. Suprato, kad 2024 m. rugpjūčio 12 d. jį sumušę asmenys, pavogę jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, pavogė ir automobilio raktelius bei patį automobilį. Jis apvaikščiojo kitus kiemus, tačiau automobilio niekur nerado. Vėliau kaimynei priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu paskambino Bendrajam pagalbos centrui ir išsikvietė policijos pareigūnus. Automobilį pirko 2023 m. liepos mėnesį, mokėjo 1200 eurų. Pavogtą automobilį pareigūnai rado (duomenys neskelbtini). Automobilis buvo paliktas tarp žolių, kairėje kelio važiuojamosios dalies pusėje. Automobilio viduje nebuvo užvedimo raktelių. Automobilis iš pažiūros atrodė neapgadintas. Automobilio raktų A. S. tikrai nedavė ir neprašė pastarojo važiuoti į parduotuvę. Nebuvo jokių minčių su pastaruoju gerti alkoholį ar taikytis. Tas pats asmuo (A. S.) pasakė, kad jo automobilio raktai yra įmesti į jo balkoną. Ten juos ir rado. Kai atvažiavo policija, dar neturėjo nei raktelių, nei telefono, A. S. 2024 m. rugpjūčio 12 d. vakare pas jį nebuvo atėjęs (1 t., b. l. 72–75, 79–81, 85–87, 91–93; 4 t., b. l. 20–25). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iš esmės analogiškas aplinkybės dėl automobilio vagystės A. D. nurodė ir protokole-pareiškime (1 t., b. l. 7–9), skambindamas Bendrajam pagalbos centrui (telefoninio pranešimo Bendrajam pagalbos centrui apžiūros protokolas, 2 t., b. l. 143–144) bei į įvykį atvykusiems policijos pareigūnams (policijos pareigūnų nešiojamų vaizdo registratorių vaizdo ir garso įrašų apžiūros protokolas, 2 t., b. l. 146–148). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad nukentėjusysis būtų suinteresuotas duoti neteisingus parodymus apie įvykio aplinkybes, norėtų apkalbėti nuteistąjį A. S. ar melagingai jį apkaltinti. Be to, priešingai nei nuteistasis, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas neabejotinai sustiprina jo duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą.

Priešingai, nei teigia apeliantas, nukentėjusiojo A. D. parodymus patvirtina ir byloje apklausto kito nuteistojo – nusikalstamos veikos padarymo bendrininko G. Š. dviejų ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu (2024 m. rugpjūčio 21 d. ir 2024 m. gruodžio 5 d.) duoti parodymai apie tai, kad grįžus po A. D. sumušimo toliau gerti pas R. K., A. S. iš kišenės išsitraukė A. D. priklausantį telefoną bei automobilio užvedimo raktelius ir pasakė „važiuojam“. Kai su A. S. nuėjo prie automobilio ir į jį įsėdo, suprato, jog tas automobilis priklauso nukentėjusiajam A. D., nes A. D. automobilį matydavo kieme. A. S. pasakė, kad jie važiuos į (duomenys neskelbtini) ir vairavo automobilį. Važiavo dviese. Kai įsėdo į automobilį, suprato, kad su A. S. grobia A. D. priklausantį automobilį. Pamena, kad su A. S. važiuodami link (duomenys neskelbtini), įvažiavo į griovį, griovyje pametė batą. Po to abu su A. S. išėjo į namus (3 t., b. l. 83–85, 100-102). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja L. B. (tyrėja) patvirtino, kad nuteistojo (tuo metu įtariamojo) G. Š. apklausos vyko dalyvaujant advokatui K. V., G. Š. blaivumas jai nekėlė abejonių, ji užrašė tai, ką sakė G. Š. (4 t., b. l. 67–69). Nors nuteistasis G. Š. vėlesnių apklausų metu keitė parodymus (visgi, vienu atveju neneigė, kad parodymus duoda po pokalbio su nuteistuoju A. S., o pirmosios instancijos teisme, po prieštaringų parodymų davimo, pripažino, kad iškart po įvykio visgi geriau prisiminė įvykio aplinkybes) ir tokie jo parodymai dėl įvykio aplinkybių iš esmės nėra nuoseklūs ar pakankamai išsamūs (3 t., b. l. 127–129; 4 t., b. l. 20–25), tačiau aptartų dviejų apklausų metu nurodytos įvykio aplinkybės apie tai, kad grįžus iš A. D. buto, esančio (duomenys neskelbtini), A. S. parodė jam iš nukentėjusiojo A. D. buto paimtus automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užvedimo raktelius, jie įsėdo į automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovintį kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), abu suvokdami, kad pagrobia nukentėjusiojo naudojamą automobilį, ir važiavo link (duomenys neskelbtini), tačiau A. S. nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį ties (duomenys neskelbtini), kuriame G. Š. pametė savo batą, visiškai atitinka ir kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus:

Įvykio vietos apžiūros protokole aprašytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), iš kurio, be kita ko, buvo pagrobti automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užvedimo rakteliai ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemas, iš kurio buvo pagrobtas nukentėjusiojo A. D. naudojamas automobilis „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 32–57).

Tarnybiniame pranešime „Dėl asmens, galimai padariusio nusikalstamą veiką, nustatymo“ nurodyta, kad automobilis „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rastas 2024 m. rugpjūčio 13 d. apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini), griovyje, taip pat rastas batas, paimtos mikrodalelės nuo vairuotojo sėdynės, rankų pėdsakai nuo variklio gaubto, kvapo pėdsakas nuo bato, kvapo pėdsakai nuo sėdynių ir vairo (2 t., b. l. 159).

Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad tikrinant latentinius rankų pėdsakus Daktiloskopinių duomenų registre nustatyta, jog rankos delno pėdsakas ikiteisminiame tyrime dėl automobilio vagystės sutampa su A. S. rankos delno antspaudu (1 t., b. l. 135).

Nors nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu akcentavo, kad dėl turimos psichikos ligos G. Š. parodymais remtis negalima, tačiau šią aplinkybę visiškai paneigia pirmosios instancijos teismo proceso metu atliktos ekspertizės akto išvados (4 t., b. l. 78–83).

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje yra pakankamai tiesioginių, jau aptartų, įrodymų, patvirtinančių, kad A. S., paimdamas iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) lengvojo automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelius ir taip iš kiemo pagrobdamas I. G. priklausantį aptariamą automobilį, suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti kaltinime nurodyti padariniai – I. G. bus padaryta 1140 eurų turtinė žala, bei tokių padarinių norėjo. Todėl teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje prieitai išvadai, kad A. S. BK 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Aptartų įrodymų pagrindu nuteistasis A. S. pagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal šį straipsnį, kadangi A. S., veikdamas kartu su G. Š., pagrobė I. G. priklausantį (AB Regitra duomenys (2 t., b. l. 140)), A. D. naudojamą (I. G. parodymai (4 t., b. l. 4–5)) lengvąjį automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 1140 eurų (VšĮ „Emprekis“ pažymos duomenys (2 t., b. l. 142)), tuo I. G. padarydamas 1140 eurų turtinę žalą, kuri viršija 10 MGL dydžio sumą, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos (BK 190 straipsnis).

Dėl paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą galutinę bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas nuteistajam A. S. galutinę bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 1 metų. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje taip pat numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų, o BK 178 straipsnio 2 dalyje – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 4 metų (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. iš viso padarė tris tyčines baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis), o viena – apysunkių (BK 11 straipsnio 4 dalis, 178 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų kategorijoms, iki nusikalstamų veikų padarymo jis buvo teistas septynis kartus, po jų padarymo teistas dar tris kartus (vienas nuosprendis įsiteisėjo jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo), aptariamas nusikalstamas veikas jis padarė praėjus vos vienam mėnesiui po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, neišnykus teistumui (2 t., b. l. 161–175; 4 t., b. l. 86–91). Šie duomenys patvirtina, kad A. S., būdamas jauno amžiaus (nusikalstamų veikų padarymo metu jam buvo (duomenys neskelbtini)), yra linkęs sistemingai daryti nusikalstamas veikas, daugiausia – smurtinio ir turtinio pobūdžio, taip pat ir analogiškas, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. Be to, A. S. eilę kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 179–182). Nusikalstamų veikų padarymo metu A. S. buvo nedirbantis (oficialios darbinės patirties turi už 2021 m., 2022 m. ir 2025 m.) (2 t., b. l. 177). Kadangi A. S. prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, pirmosios instancijos teismas tai pagrįstai pripažino pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad visas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje – dar ir bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog visas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnių A. S. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nesudarė teisinio pagrindo konstatuoti, kad aptariamas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant A. S. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimas savaime nesudaro pagrindo švelninti A. S. paskirtos bausmės. Atsižvelgus į nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pripažinęs nuteistąjį recidyvistu (BK 27 straipsnis), nuteistajam A. S. už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 ir 2 dalyse, paskyrė sankcijose numatytas griežčiausias bausmės rūšis – laisvės atėmimus ir jų dydžius nustatė neviršijančius sankcijose numatytų bausmių vidurkių – atitinkamai laisvės atėmimą 6 mėnesiams, 1 metams ir 1 metams. Be to, bendrindamas bausmes tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas nuteistajam taikė palankesnį ir švelnesnį bausmių bendrinimo būdą, t. y. dalinį (BK 63 straipsnio 4 dalis), o ne visišką bausmių sudėjimo būdą bei prie griežčiausios bausmės pridėjo vos po minimalų laisvės atėmimo bausmės dydį – po 3 mėnesius. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis už visas A. S. padarytas nusikalstamas veikas – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams nėra aiškiai per didelis.

Apeliaciniame skunde nuteistojo A. S. gynėjas akcentuoja, kad nuteistasis pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į nurodytas aplinkybes, skirdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, taigi dar kartą vertinti tas pačias aplinkybes ir šiuo pagrindu švelninti A. S. paskirtą galutinę bausmę, nėra pagrindo. Tuo tarpu nurodyti nuteistojo teiginiai, kad jis pasižada daugiau nenusikalsti, laikytini deklaratyviais, kadangi jo elgesys neleidžia apibūdinti kaip linkusio pasimokyti iš savo netinkamo elgesio bei besistengiančio pasitaisyti asmens. Nors apeliantas akcentuoja, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių jo įsidarbinimą ar pastangas įsidarbinti, nepateikė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais ir baudžiamaisiais įsakymais A. S. buvo skiriamos švelnesnės bausmės – laisvės apribojimas, areštas, taip pat kelis kartus taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, kadangi jis ir toliau darė nusikalstamas veikas, tarp jų ir analogiškas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad paskyrus A. S. švelnesnę, nei pirmosios instancijos teismo nustatytą bausmę – apelianto prašomą arešto bausmę, nuteistasis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo A. S. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas aptarė, kodėl šiuo atveju nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo motyvams pritaria.

Akcentuojama, kad pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022).

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu padaręs dvi nesunkių ir vieną – apysunkių nusikaltimų kategorijoms priskiriamas nusikalstamas veikas, nuteistajam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (1 metai 6 mėnesiai). Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad A. S. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip minėta, iš nuteistojo teistumų matyti, kad naują nusikalstamą veiką jis padarė būdamas teistas septynis kartus, įskaitant už analogiškų nusikaltimų padarymą, teistumui neišnykus, po jos padarymo teistas dar tris kartus, jam jau kelis kartus buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas, tačiau akivaizdu, kad teigiamo poveikio tai nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau sistemingai pažeidinėjo įstatymus – darė nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus A. S. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. gegužės 20 d. pažymą Nr. APD-2025-05883, kurioje prašoma išieškoti valstybės naudai iš A. S. 162,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra, už gynėjo advokato Vilmanto Poškaus nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. kovo 18 d. nuosprendį apskundė nuteistojo A. S. gynėjas Vilmantas Poškus. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartimi nuteistajam A. S. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas Vilmantas Poškus.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. S. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo 162,50 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. kovo 18 d. nuosprendį pakeisti. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam A. S. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas. Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą. Iš nuteistojo A. S. valstybės naudai išieškoti 162,50 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt du eurus, 50 ct) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.