Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo

I. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, nuspręsta šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025-09-11 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 5 dalį (3 veikos), 178 straipsnio 2 dalį paskirta galutine 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme (baudžiamoji byla Nr. 1-609-385/2025) ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025-09-11 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį paskirta galutine 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme (baudžiamoji byla Nr. 1-607-385/2025), prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnių bausmių dalis, ir I. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo I. M. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, nuspręsta į bausmės laiką įskaityti I. M. laikino sulaikymo laiką nuo 2025-08-06 03.15 val. iki 2025-08-06 14.42 val. (1 parą).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, nuspręsta į bausmės laiką įskaityti pagal Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025-09-11 nuosprendį (baudžiamoji byla Nr. 1-609-385/2025) ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025-09-11 nuosprendį (baudžiamoji byla Nr. 1-607-385/2025) atliktą ir įskaitytą bausmės laiką.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, I. M. pripažintas recidyvistu.

Nuosprendžiu išspręsti ir kardomosios priemonės bei daiktinių įrodymų klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Teigia, kad apeliacinio proceso būtinumą šioje kriminalinės justicijos byloje lemia tai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, o būtent išnagrinėjant bylą šališkumo aspektu (BPK 326 str. 1 d. 4 p. a) pp.) bei netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 p.), ir šie kvintesenciniai pažeidimai, turėjo įtakos neteisėto skundžiamo nuosprendžio priėmimui, taip pat ir tai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos kazuistikos. Todėl šiuo atveju apeliantas pagrįstai beigi argumentuotai apeliuodamas į tai, šiais klausimais toliau iš esmės in concreto ir pasisako teisės taikymo aspektu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas I. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl I. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. M. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) I. M., liudytojus R. P. ir D. Š., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek I. M. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas I. M. kaltės nekonstatavo remdamasis vien liudytojų R. P. ir D. Š. preziumuojamaisiais (nuteistojo teigimu) parodymais. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas vertino ne tik liudytojų parodymus, bet ir įvykio vietos vaizdo įrašą, jo apžiūros protokolą, policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašus, tarnybinius pranešimus bei kitus bylos duomenis, kuriuos analizavo ir lygino tarpusavyje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamas teiginys, kad pareigūnams tamsiu paros metu tik „susidarė įspūdis“, jog jis kažką išmetė, neatitinka liudytojų parodymų turinio. Abu pareigūnai nuosekliai nurodė matę nuteistojo atliktą rankos mostą nuo ant krūtinės neštos kuprinės pusės ir būtent toje vietoje, kur buvo pastebėtas šis veiksmas, netrukus buvo rastas juodas plastikinis maišas su, kaip vėliau ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, narkotinėmis medžiagomis. Liudytojas R. P. nurodė matęs, kaip I. M. iš kuprinės pusės kažką išmeta, o praėjus jo bėgimo trajektoriją buvo rastas paketas su narkotinėmis medžiagomis. Liudytoja D. Š. analogiškai patvirtino mačiusi nuteistojo atliktą mostą ir vėliau jo bėgimo trajektorijoje radusi minėtą paketą. Abiejų liudytojų parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa. Byloje nenustatyta, kad pareigūnai būtų nusistatę prieš nuteistąjį ir norėtų ar turėtų pagrindo jį apkalbėti. Pažymėtina ir tai, kad pareigūnai atvirai nurodė, kad dėl tamsaus paros meto negalėjo įžiūrėti konkretaus išmetamo daikto formos ar spalvos, tačiau aiškiai matė patį išmetimo veiksmą. Tad aplinkybė, kad policijos pareigūnai dėl tamsaus paros meto negalėjo tiksliai identifikuoti išmetamo daikto, savaime nepaneigia jų parodymų patikimumo. Itin svarbią reikšmę turi tai, kad būtent toje vietoje, kur pareigūnai stebėjo nuteistojo I. M. atliktą rankos mostą, nedelsiant, sekant jo bėgimo trajektoriją, buvo rastas vienintelis juodos spalvos plastikinis maišas su beveik 100 gramų kanapių. Tokia nuosekli įvykių seka sudaro vientisą loginę grandinę, kuri objektyviai patvirtina policijos pareigūnų parodymus ir paneigia nuteistojo versiją, jog pareigūnams tėra „susidaręs įspūdis“, kad jis kažką išmetė.

Kaip nustatyta 2025 m. rugsėjo 2 d. kitų objektų apžiūros protokole, vaizdo įraše matyti, kaip I. M., bėgdamas per automobilių stovėjimo aikštelę, kažką išmeta į žolyną, o netrukus iš paskos atvyksta policijos pareigūnų automobilis (t. 1, b. l. 40-42). Taigi vaizdo įrašas ne paneigia, bet patvirtina policijos pareigūnų parodymus apie nuteistojo atliktą veiksmą. Be to, iš karto po to, kai I. M. buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, pareigūnai, eidami būtent nuteistojo bėgimo trajektorija, aptiko vienintelį ten buvusį juodos spalvos plastikinį maišą, kuriame buvo paketai su narkotinėmis medžiagomis. Abu pareigūnai patvirtino, jog įvykio vietoje kitų asmenų nebuvo, o ant žemės nebuvo matyti jokių kitų objektų. Taip pat pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas itin išsamiai įvertino minėtą vaizdo įrašą, teisingai nurodė, kad vaizdo įraše aiškiai užfiksuotas bėgančio asmens turimo daikto numetimas ant pievos ir konkrečiai nurodė, kada numetimo momentas geriausiai matomas – momentas geriau įžiūrimas stebint vaizdo įrašą sulėtintu režimu, numestas paketas, taip pat jo numetimo trajektorija matosi vaizdo įrašo viršuje, dešinėje pusėje nuo 01.07 min., todėl nepagrįstas skundo argumentas, kad „Norfos“ vaizdo stebėjimo kamera neužfiksavo išmetimo veiksmo.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistojo kaltė neįrodyta vien dėl to, jog Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvadoje ant rastų plastikinių paketų nenustatyta apelianto DNR pėdsakų ar daktiloskopinių atspaudų, pažymėtina, kad nė vienas įrodymas neturi iš anksto nustatytos galios, o išvada dėl asmens kaltės daroma įvertinus visų byloje surinktų įrodymų visumą. Baudžiamajame procese nėra nenustato reikalavimo, jog asmens kaltė būtinai turi būti patvirtinta DNR biologiniais pėdsakais, pirštų atspaudais ar kitais kriminalistiniais tyrimais. Todėl vien aplinkybė, kad tokių pėdsakų ant plastikinių paketų nenustatyta, savaime nepaneigia kitų byloje surinktų įrodymų įrodomosios vertės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad I. M. apeliaciniame skunde minimas odorologinis tyrimas yra viena iš galimų kriminalistinių tyrimų rūšių, tačiau jo neatlikimas savaime nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas buvo neišsamus ar kad nepakanka kitų byloje surinktų įrodymų asmens kaltei nustatyti. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad būtent šio tyrimo neatlikimas sukliudė nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes ar galėjo turėti įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, perkeldamas pareigą ant apelianto, pasirinko neleistiną nuosprendžio motyvavimo modelį – jeigu kaltinamasis negali pagrįsti savo parodymų, vadinasi, pasak teismo, tokiais parodymais tikėti negalima. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas apelianto parodymų neatmetė vien dėl to, jog jis nepateikė juos patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo apelianto pateiktą įvykių versiją ir ją vertino kitų byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų kontekste. Būtent šių įrodymų visuma – policijos pareigūnų nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys parodymai, vaizdo stebėjimo kamerų įrašas, įvykio vietoje rastas plastikinis paketas su narkotinėmis medžiagomis bei kiti byloje esantys duomenys – paneigė apelianto paaiškinimus. Taigi pirmosios instancijos teismas neperkėlė įrodinėjimo pareigos I. M., o, vykdydamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą, įvertino visų byloje surinktų įrodymų visumą ir motyvavo, kodėl apelianto parodymų nelaiko patikimais.

Baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėja advokatė nurodė, kad policijos pareigūnų R. P. ir D. Š. parodymų patikimumą paneigia aplinkybė, jog pirminiuose tarnybiniuose pranešimuose jie nurodė radę „narkotikus“, o ne „galimai narkotikus“. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo. Vertinant įrodymų patikimumą reikšminga ne pavienių dokumentuose vartojamų sąvokų lingvistinė raiška, o tai, ar jose užfiksuotos faktinės aplinkybės atitinka kitus byloje surinktus duomenis. Aplinkybė, kad tarnybiniuose pranešimuose ši medžiaga įvardyta kaip narkotinė, savaime nereiškia, jog pareigūnai atliko specialisto funkcijas ar iš anksto nusprendė dėl medžiagos teisinio statuso. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad paketuose rasta medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys). Kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, policijos pareigūnai kasdienėje tarnyboje dažnai vartoja terminą „narkotinės medžiagos“, apibūdindami medžiagas, kurios pagal išorinius požymius pagrįstai įtariamos esančios narkotinėmis. Toks pirminis įvardijimas nėra specialisto išvada ir nepakeičia pareigos baudžiamajame procese šios aplinkybės įrodyti specialisto ar eksperto išvada. Šioje byloje būtent taip ir buvo padaryta.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje nėra pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu, kaip prašo apeliantas, nes baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-628/2022, 2K-68-976/2023, 2K-36-594/2024, 2K-11-976/2026 ir kt.). Teisės taikymo aspektu patikrinus bylą pagal apeliacinio skundo argumentus, nenustatyta, kad būtų likusios nepašalintos abejonės, kurios būtų taikytos nuteistojo nenaudai.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Tačiau apeliantas nenurodo konkrečių argumentų, kurie pagrįstų pirmosios instancijos teismo šališkumą, o iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad teismo šališkumas iš esmės grindžiamas su įrodymų, apelianto teigimu, netinkamu vertinimu. Skunde nėra nurodyti konkretūs teisiniai argumentai, kuriais būtų grindžiamas pirmosios instancijos teismo šališkumas. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pirmosios instancijos teismo pažeidimų vertinant įrodymus, plačiau dėl teismo šališkumo nepasisako (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-697/2025).

Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai leidžia konstatuoti, kad I. M. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Byloje nustatyti visi būtinieji BK 259 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys požymiai, todėl I. M. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

Dėl paskirtos bausmės

Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį I. M. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam I. M. paskirtos bausmės.

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam I. M. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę I. M., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padaryta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, veika baigta), I. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad I. M. veikos padarymo metu buvo 4 kartus teistas, po veikos padarymo nuteistas dar 2 kartus, veiką padarė neišnykus teistumui, daug kartų baustas administracine tvarka. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu I. M. skirta BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas, terminą parenkant šiek tiek didesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam I. M. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino su Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 5 dalį (3 veikos), 178 straipsnio 2 dalį paskirta galutine 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį paskirta galutine 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnių bausmių dalis.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu. Kartu pažymima, kad sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo taip pat turi būti vadovaujamasi nuostata, jog tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021).

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 3 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis I. M.. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartimi nuteistajam I. M. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Zoja Kastėnienė.

Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. birželio 11 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 14.2.3. punktu, prašoma iš I. M. valstybės naudai priteisti 91,67 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Svarbu pažymėti, jog nagrinėjamu atveju pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų buvo pateikta teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti galutinio procesinio sprendimo, šis klausimas teismo posėdžio metu svarstytas nebuvo, proceso dalyviai dėl to nepasisakė. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma paliekama nenagrinėta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-648/2021; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-318-870/2020, Nr. 1A-271-478/2023 ir kt.).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už I. M. suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme palikti nenagrinėtą.