- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-1473-965/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26512-2024-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Tamošaitienė, Marius Dobrovolskis, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- UAB "Posūkis", Uždaroji akcinė bendrovė "GERUDA", Uždaroji akcinė bendrovė "JURGENA"
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Ekonomikos ir inovacijų ministerija
- Kategorijos
- 2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
- 2.6.8.11Sutarčių pabaiga
- 2.6.8.12Kiti su sutarčių teise susiję klausimai
- 3.2.8.10Kiti bylos nutraukimo atvejai
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Įžanginė dalis
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.11; 2.6.8.12; 3.2.8.10; 3.3.1.14; 3.3.1.21; 3.3.1.19.1
2026 m. lapkričio 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Mariaus Dobrovolskio, Erikos Misiūnienės ir Erikos Tamošaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“ patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, dėl sutarties galiojimo pripažinimo ir sutarties pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Posūkis“, UAB „Geruda“ ir UAB „Jurgena“ (toliau – ieškovės) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, prašydamos:
Pripažinti, kad 2005 m. rugpjūčio 19 d. valstybinės svarbos ekonominio projekto „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas „(duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“ įgyvendinimo sutartis galioja iki 2055 m. rugsėjo 14 d.;
pakeisti 2005 m. rugpjūčio 19 d. valstybinės svarbos ekonominio projekto „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“ įgyvendinimo sutarties 2.1. punktą, numatant: „2.1 Bendrovės solidariosios atsakomybės sąlygomis po valstybinės žemės sklypų (žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 54771 kv. m, adresas: (duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos A teritorijos, skl. Nr. 8; 122400 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 57200 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 23000 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 62054 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 8744 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini)) nuomos sutarčių, kurių projektai yra nurodyti Sutarties 1, 2, 3 ir 4 prieduose, sudarymo su Vilniaus apskritimi, įgyvendins Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 (Žin., 2005, Nr. 89-3342) pripažintą valstybinės svarbos projektu ekonominį projektą „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) pramoninio parko C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“ (toliau – ir Projektas) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka pateiks Vilniaus apskričiai dokumentus, būtinus pripažinti tinkamu naudoti žemiau nurodytus statybos objektus tokiais terminais: <…>“;
panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 3-2774 „Dėl įgyvendinimo sutarties pakeitimo“.
Patikslinto ieškinio ir dubliko pagrindu nurodė šias aplinkybes:
Teigia, jog tarp valstybės, veikiančios per įgaliotą asmenį (tuometinį Vilniaus apskrities viršininką), ir ieškovių 2005 m. rugpjūčio 19 d. buvo sudaryta valstybinės svarbos ekonominio projekto „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“ įgyvendinimo sutartis (toliau – ir Įgyvendinimo sutartis). Valstybė, ieškovės ir kiti derybų dėl Įgyvendinimo sutarties sudarymo dalyviai aiškiai derėjosi ir aptarė, kad ieškovės pagal Įgyvendinimo sutartį atliks didelės apimties investicijas, o paties projekto gyvavimo (vykdymo) trukmė su tam tikrais ieškovių įsipareigojimais bus nustatyta valstybės įgaliotinio sprendimu.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą Nr. 808, juo nutarė pripažinti valstybinės svarbos projektu ekonominį projektą „Paslaugų smulkiam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“ (pagal priedą). Vilniaus apskrities viršininko administracija nutarė ieškovėms suteikti teisę valstybinės žemės sklypus išsinuomoti ne aukciono tvarka 50 metų laikotarpiui, kadangi pirmus 10 nuomos metų bus atliekamos ieškovių investicijos į turgavietės infrastruktūrą / prekyviečių sąlygų gerinimą, o likusius 40 metų bus vykdoma ekonominė veikla. Tvirtina, jog tuomet, kai (duomenys neskelbtini) projekto priežiūrą perėmė Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, prasidėjo nepagrįstų reikalavimų ieškovėms reiškimas ir siekis nutraukti Įgyvendinimo sutartį.
Nurodo, jog 2019 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 402, juo pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto“ su visais pakeitimais ir papildymais. Teigia, kad aptariamas nutarimas buvo priimtas ne todėl, kad ieškovės pažeidė Įgyvendinimo sutartį, o todėl, jog ieškovės buvo įvykdžiusios Įgyvendinimo sutarties 2.1.1–2.1.7 punktuose numatytus įsipareigojimus atlikti investicijas. Po nutarimo priėmimo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ėmė tvirtinti, kad reikia nutraukti valstybinės žemės sklypų, kuriuose buvo sukurta pagal Įgyvendinimo sutartį turgavietės infrastruktūra, nuomos sutartis. Tarp ieškovių ir Nacionalinės žemės tarnybos įvyko teisminis ginčas dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tačiau šioje byloje nebuvo keliami Įgyvendinimo sutarties aiškinimo klausimai.
Tvirtina, jog Įgyvendinimo sutarties esmė – ieškovės atlieka daugiamilijonines investicijas į (duomenys neskelbtini) parką, o valstybė užtikrina ieškovėms teisę ne aukciono tvarka 50 metų nuomotis valstybinius žemės sklypus, sudarant ilgalaikes nuomos sutartis numatomam ieškovių veiklos vykdymo laikotarpiui. Šalių derybų medžiaga ir elgesys patvirtina, kad Įgyvendinimo sutarties galiojimo terminas yra nustatytas tuometinio valstybės įgaliotinio Vilniaus apskrities viršininko įsakymais ir Įgyvendinimo sutarties priedais – 50 metų. Tačiau valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, ėmė nepagrįstai tvirtinti, kad Įgyvendinimo sutartis yra pasibaigusi.
Atsakovės teiginys, kad Įgyvendinimo sutarties pabaigą nulėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 402, yra klaidingas ir teisiškai nepagrįstas. Įgyvendinimo sutarties pasibaigimo pagrindai numatyti tik pačioje Įgyvendinimo sutartyje. Įgyvendinimo sutarties nutraukimo sąlygos numatytos sutarties 5.2.1 ir 5.2.2 punktuose – Įgyvendinimo sutartis nėra ir nebuvo nutraukta. Galiojančioje Įgyvendinimo sutartyje nėra tokios nuostatos, suteikiančios teisę laikyti Įgyvendinimo sutartį pasibaigusia ir nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartis, nenutraukus pačios Įgyvendinimo sutarties.
Teigia, jog ieškovės gavo atsakovės 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštą, kuriuo į ieškovių prašymus pakeisti Įgyvendinimo sutartį nebuvo atsižvelgta. Šis raštas yra pateiktas nevykdant viešojo administravimo funkcijų, todėl jame nepagrįstai nurodyta jo apskundimo tvarka. Kadangi byloje vyrauja civilinio pobūdžio teisiniai santykiai, todėl teismas pagrįstai aptariamo rašto panaikinimo klausimą nagrinėja šioje byloje.
Atsakovė atsiliepimu į patikslintą ieškinį ir tripliku su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Esminiai argumentai:
Teigia, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 pripažino Projektą valstybinės svarbos projektu, taip pat įgaliojo Vilniaus apskrities viršininką pasirašyti projekto įgyvendinimo investuotojų lėšomis sutartį ir kontroliuoti jos įgyvendinimą. 2010 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. 1421 Lietuvos Respublikos Vyriausybė pakeitė 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808 ir pavedė Ūkio ministerijai kontroliuoti projekto įgyvendinimą. 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 263 Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgaliojo Ūkio ministeriją vykdyti Įgyvendinimo sutarties šalies (valstybės) atstovo teises ir pareigas ir pavedė kontroliuoti projekto įgyvendinimą. 2019 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 402 Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto“ su visais pakeitimais ir papildymais, t. y. aptariamu nutarimu pripažinta, kad projektas įgyvendintas Įgyvendinimo sutartyje nustatytu terminu ir apimtimi. Priėmus 2019 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 402, tapo negaliojantis ne tik 2005 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 808, bet ir 2010 m. spalio 6 d. nutarimas Nr. 1421 bei 2013 m. balandžio 3 d. nutarimas Nr. 263 dėl įgaliojimų suteikimo ministerijai. Vyriausybei priėmus 2019 m. balandžio 24 d. nutarimą, teisiniai santykiai tarp valstybės ir ieškovių pagal Įgyvendinimo sutartį pasibaigė.
Mano, jog ieškovių prašymas pakeisti Įgyvendinimo sutarties 2.1 punktą yra nepagrįstas, kadangi ieškovės, įvykdžiusios Įgyvendinimo sutartį, savo veiksmais užbaigė prievolinius teisinius santykius. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino Projektą įgyvendintu ir Projektas neturi valstybinės svarbos projekto statuso. Ilgalaikės žemės nuomos sutartys yra nutrauktos teisėtai. Įgyvendinimo sutartis negali būti keičiama, nes yra pasibaigusi.
Atsakovės teigimu, ieškovių reikalavimas panaikinti ministerijos 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštą yra nepagrįstas. Priimdama šį raštą, ministerija veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl šis raštas galėjo būti skundžiamas per 1 mėnesį nuo jo gavimo pagal administracinės teisės normas, kaip ir nurodyta pačiame rašte. Raštas nebuvo skundžiamas pagal administracinės teisės normas, yra nepanaikintas ir galiojantis.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškovių patikslintą ieškinį atmetė. Pagrindiniai teismo argumentai ir išvados:
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Įgyvendinimo sutarties tikslas – nustatyti sutarties šalių teises ir pareigas, susijusias su valstybinės svarbos projekto įgyvendinimu, o sutartis galioja iki visiško sutarties šalių įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo. Konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus 2019 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 402, Projektas buvo įgyvendintas ir nebeteko valstybei svarbaus projekto statuso, teisiniai santykiai tarp valstybės ir ieškovių pagal Įgyvendinimo sutartį pasibaigė.
Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovių argumentus, kad Įgyvendinimo sutarties pasibaigimo negalėjo nulemti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 402, kadangi įstatymas atgal negalioja, o Įgyvendinimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos investicijų įstatymu, ir Įgyvendinimo sutarties pasibaigimo pagrindai numatyti tik pačioje Įgyvendinimo sutartyje. Pabrėžė, jog 2017 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 500 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 136 ,,Dėl projektų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais ar kultūriniais projektais tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“. Aptariamo nutarimo 2.2 punkte įtvirtinta, kad nutarimo 1 punktu pakeisto ir nauja redakcija išdėstyto Projektų pripažinimo valstybei svarbiais projektais tvarkos aprašo IV ir V skyriai mutatis mutandis taikomi ir tiems valstybei svarbiems projektams, kurie valstybei svarbiais projektais pripažinti iki šio nutarimo įsigaliojimo.
Nurodė, nors galima sutikti su ieškovių pozicija, jog nagrinėjamu atveju neegzistavo Įgyvendinimo sutarties nutraukimo sąlygos, įtvirtintos jos 5.2.1 ir 5.2.2 punktuose, tačiau pabrėžė, kad šiuo atveju byloje nėra įrodinėjama, jog Įgyvendinimo sutartis nutraukta. Kadangi Įgyvendinimo sutartis pasibaigė tinkamu jos įvykdymu, kaip numatyta jos 6.1 punkte, todėl prievoliniai santykiai tarp ieškovių ir valstybės pagal šią sutartį yra pasibaigę, o Ekonomikos ir inovacijų ministerija nuo 2019 m. balandžio 24 d. nebeturi įgaliojimų įgyvendinti valstybės, kaip sutarties šalies, atstovo teisių ir pareigų.
Pabrėžė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. sausio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-701/2023, konstatavo, kad Vyriausybei nutarimu Nr. 402 pripažinus projektą įgyvendintu ir panaikinus nutarimą Nr. 808, kurio pagrindu ieškovės nuomojosi valstybinę žemę ne aukciono tvarka pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 3 punktą, išnyko iki tol egzistavęs teisinis pagrindas ją toliau nuomoti, todėl valstybinės žemės nuomos sutartys teisėtai nutrauktos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad Įgyvendinimo sutartis pasibaigė jos tinkamu įvykdymu, konstatavo, jog atmestinas ieškinio reikalavimas dėl Įgyvendinimo sutarties 2.1 punkto pakeitimo ir dėl atsakovės 2024 m. rugpjūčio 19 d. rašto panaikinimo.
Apeliaciniu skundu ieškovės UAB „Posūkis“, UAB „Geruda“ ir UAB „Jurgena“ (toliau – apeliantės) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių patikslintą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ignoravo sutarčių aiškinimo taisykles. Mano, kad tiek apeliančių argumentai, tiek bylos rašytinė medžiaga įrodo, jog prieš Įgyvendinimo sutarties sudarymą ir po jos sudarymo joje numatytos prievolės patvirtina faktą, kad ieškovės ir valstybė pasiekė susitarimą vykdyti Įgyvendinimo sutartį 50 metų. Pabrėžia, jog ieškovių derybų su valstybe esmė ir tikslas buvo orientuotas į ilgalaikių smulkaus ir vidutinio verslo subjektų garantijų užtikrinimą suteikiant darbo vietas ir prieigą prie vidaus rinkos.
Tvirtina, jog tarp valstybės, atstovaujamos tuometinio Vilniaus apskrities viršininko, ir apeliančių buvo pasiektas galutinis susitarimas, kad Įgyvendinimo sutarties trukmė yra 50 metų, šį terminą siejant su pačios Įgyvendinimo sutarties vykdymo trukme. Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė tokį sprendimą, kadangi laikotarpiu iki 2015 m. rugsėjo 1 d. (per 10 metų) apeliantės privalėjo atlikti Įgyvendinimo sutarties 2.1.1–2.1.7 punktuose numatytas investicijas, o likusius 40 metų tęsti projekto vykdymą pagal 2.5 ir 2.6 punktuose numatytas sąlygas / įsipareigojimus.
Teigia, jog šalys, sudarydamos Įgyvendinimo sutartį, numatė dvišales prievoles – apeliantės įsipareigojo atlikti 50 mln. litų investicijas ir sukurti 12 000 darbo vietų infrastruktūrą, o valstybė įsipareigojo suteikti ieškovėms ilgalaikės nuomos ne aukciono tvarka teisę (kuri galiotų ir po statybų / investicijų atlikimo), nes be šios teisės minima infrastruktūra tiesiog negalėtų deramai funkcionuoti.
Nurodo, jog žemės sklypų nuomos teisė užtikrina apeliančių įsipareigojimų smulkaus ir vidutinio verslo atstovams vykdymą – be valstybinės žemės sklypų nuomos teisės apeliantės negali tinkamai vykdyti prievolių, užtikrinant smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams galimybę naudotis (duomenys neskelbtini) parko statiniais, įrenginiais ir paslaugomis, negali tinkamai vykdyti prievolių užtikrinant prieigą prie 12 000 darbo (verslo) vietų.
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Įgyvendinimo sutarties pasibaigimą lėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 402, naikinantis ekonominio projekto, kaip valstybinės svarbos, statusą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodo, kad minimas nutarimas yra priimtas laikantis tuo metu galiojusio 2017 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 500 patvirtinto Projektų pripažinimo valstybei svarbiais projektais tvarkos aprašo.
Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 402 priėmimo faktas reiškia Įgyvendinimo sutarties pasibaigimą tinkamu jos įvykdymu. Apeliančių teigimu, Įgyvendinimo sutarties, kaip įstatymo galią turinčio dokumento, nevykdymas, klaidingai teigiant, kad ji yra pasibaigusi, negali būti pateisinamas jokiais vienašališkai valstybės priimtais poįstatyminiais teisės aktais, kadangi šalys, prisiimdamos įsipareigojimus pagal Įgyvendinimo sutartį, veikia viena kitos atžvilgiu kaip nepavaldūs asmenys.
Teigia, jog skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas remiasi Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-7860-583/2024, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-701/2023. Mano, jog nurodytose bylose išdėstytų motyvų, išvadų negalima laikyti prejudiciniais faktais šioje byloje – administracinėje byloje skyrėsi bylos šalys ir įrodinėjimo dalykas, o kasacinio teismo nagrinėtoje byloje iš esmės skyrėsi ieškinio pagrindas ir dalykas, lyginant juos su nagrinėjama civiline byla, taip pat skiriasi šios bylos ir kasacinio teismo bylos atsakovai.
Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažinęs, kad Įgyvendinimo sutartis yra pasibaigusi, nepagrįstai atmetė ir kitus ieškinio reikalavimus.
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Teigia, jog Įgyvendinimo sutartyje buvo nurodytas konkretus šios sutarties tikslas – nustatyti sutarties šalių teises ir įsipareigojimus, susijusius su valstybinės svarbos projekto įgyvendinimu. Įgyvendinimo sutarties 6.1 punktu šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad sutartis galioja ne iki konkrečios datos, o iki visiško įsipareigojimų įvykdymo (terminas, apibrėžtas tam tikro įvykio atsiradimu).
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2019 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 402 pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto“ su visais pakeitimais ir papildymais, t. y. buvo pripažinta, kad projektas įgyvendintas Įgyvendinimo sutartyje nustatytu terminu ir apimtimi.
Tvirtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 808 yra vienas iš juridinių faktų, kurių pagrindu atsirado atitinkamas civilinis teisinis santykis, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 402 yra juridinis faktas šiems santykiams pasibaigti.
Mano, jog apeliantės iš esmės siekia vietoje pasibaigusių teisinių santykių sukurti naujus teisinius santykius, įteisinti teisinę fikciją (neegzistuojančias institucijas bei negaliojančius teisės aktus, nutrauktas žemės nuomos sutartis) ir tuo faktiškai sudaryti naują Įgyvendinimo sutartį, nors Projektas yra praradęs valstybei svarbaus projekto statusą.
Nurodo, kad apeliantės nepagrįstai tapatina valstybinės žemės nuomos sutarčių trukmę su Įgyvendinimo sutarties galiojimu. Valstybei svarbaus projekto statusą Projektas yra praradęs. Projektas neatitinka Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 3 punkto reikalavimų.
Tvirtina, jog, pasibaigus civiliniams sutartiniams santykiams pagal Įgyvendinimo sutartį, ministerija, išsiųsdama apeliantėms 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 3-2774 „Dėl įgyvendinimo sutarties pakeitimo“, veikė jau ne kaip civilinių teisinių santykių subjektas pagal Įgyvendinimo sutartį, bet kaip viešojo administravimo subjektas. Šis raštas yra išimtinai informacinio pobūdžio pranešimas, todėl jo panaikinimas apeliantėms nesukeltų jokių materialinių teisinių pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. sprendimo, kuriuo ieškovių patikslintas ieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl civilinės bylos sustabdymo
Klaipėdos apygardos teisme 2026 m. spalio 14 d. gautas apeliančių prašymas (DOK-83426) sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovių UAB „Posūkis“, UAB „Geruda“ ir UAB „Jurgena“ 2026 m. spalio 14 d. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl investuotojų teisių gynimo. Nurodo, jog ieškovės Vilniaus miesto apylinkės teismui 2026 m. spalio 14 d. pateikė ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl investuotojų teisių gynimo, juo prašo pripažinti, kad tarp ieškovių ir valstybės susiklostę investiciniai teisiniai santykiai, atsiradę ieškovėms atlikus investicijas į Projektą, galioja iki 2055 m. rugsėjo 14 d. ir apima Projekto antrąjį (grąžos) etapą; įpareigoti valstybę sudaryti su ieškovėmis Projekto antrojo (grąžos) etapo įgyvendinimo sutartį ir priimti tam būtinus teisės aktus. Apeliančių teigimu, šios apeliacinės civilinės bylos nagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo kitoje ieškovių inicijuotoje civilinėje byloje nustatytų aplinkybių ir jos išnagrinėjimo rezultato. Mano, kad civilinės bylos sustabdymas padės išvengti teismo sprendimų prieštaringumo. Prašyme nurodo ir kitus argumentus dėl civilinės bylos sustabdymo reikalingumo.
CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdytai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2010, 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3185/2011, 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). CPK 164 straipsnio 4 punktas nustato, jog teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2026 m. spalio 14 d. gautas ieškovių ieškinys (CBP-27042) atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl investuotojų teisių gynimo, bylai suteiktas numeris Nr. e2-41833-937/2026 ir ji 2026 m. spalio 15 d. perduota teisėjui. Kaip matyti iš bylos kortelės įvykių, šios bylos išnagrinėjimo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme pateikto ieškinio priėmimo klausimas dar nėra išspręstas, be to, teisėjos 2026 m. spalio 26 d. nutartimi nutarta kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo spręsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios apeliacine tvarka nagrinėtos bylos metu nesant išspręstam Vilniaus miesto apylinkės teisme pateikto ieškinio priėmimo klausimui, t. y. nesant iškeltai civilinei bylai, nėra teisinio pagrindo civilinės bylos sustabdymui.
Net ir tuo atveju, jei ieškovių ieškinys dėl investuotojų teisių gynimo iki šios bylos išnagrinėjimo būtų priimtas, teisėjų kolegijos manymu, tai taip pat nebūtų pagrindas sustabdyti šią civilinę bylą. Pabrėžtina, jog šioje byloje apeliantės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jų ieškinys dėl Įgyvendinimo sutarties pripažinimo, pakeitimo atmestas. Ieškinio reikalavimais ieškovės, be kita ko, siekė, jog būtų pripažinta, kad 2005 m. rugpjūčio 19 d. Įgyvendinimo sutartis galioja iki 2055 m. rugsėjo 14 d. Tuo tarpu, kaip matyti iš ieškovių ieškinio, pateikto Vilniaus miesto apylinkės teismui, ieškovės siekia, kad iš esmės būtų sukurti / pripažinti nauji teisiniai / investiciniai santykiai tarp ieškovių ir Lietuvos Respublikos, remiantis ta pačia 2005 m. rugpjūčio 19 d. Įgyvendinimo sutartimi, taip pat, kad valstybė būtų įpareigota sudaryti naują (antrojo etapo) įgyvendinimo sutartį, kuria būtų nustatytos investicinių teisinių santykių vykdymo iki 2055 m. rugsėjo 14 d. sąlygos, įskaitant ieškovių teisę ne aukciono tvarka naudotis projektui įgyvendinti reikalingais valstybinės žemės sklypais, taip pat įpareigoti valstybę priimti būtinus teisės aktus (nurodytus ieškinyje). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės paneigia civilinės bylos sustabdymo būtinumą ir reikalingumą, kadangi ieškovių siekis sukurti / pripažinti iš esmės naujus teisinius santykius su Lietuvos Respublika, kylančius iš tos pačios Įgyvendinimo sutarties, nėra priklausomas nuo šios civilinės bylos išnagrinėjimo rezultato ir, atvirkščiai, naujo ieškovės ieškinio (jeigu jis bus priimtas) patenkinimas taip pat neturėtų tiesioginės įtakos sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl nurodytų priežasčių apeliančių prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo netenkintinas, nesant tam CPK 163 ir 164 straipsniuose įtvirtintų pagrindų.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 ekonominį projektą „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas „(duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“ (toliau – ir Projektas) pripažino valstybinės svarbos projektu.
2005 m. rugpjūčio 19 d. tarp valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir ieškovių buvo sudaryta valstybinės svarbos ekonominio projekto ,,Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“ įgyvendinimo sutartis (toliau – Įgyvendinimo sutartis).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. 1421 ir 2013 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 263 buvo pakeistas Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 808 ir kontroliuoti Projekto įgyvendinimą bei vykdyti Įgyvendinimo sutarties šalies (valstybės) atstovo teises ir pareigas pavesta Ūkio ministerijai. 2018 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1544 Ūkio ministerija buvo pervadinta į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2019 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 402 pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto“ su visais pakeitimais ir papildymais.
Dėl apeliacinio skundo argumentų ir skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo
Nagrinėjamu atveju apeliantės savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad, anot apeliančių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Įgyvendinimo sutarties pasibaigimą lėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 402, naikinantis Projekto, kaip valstybinės svarbos, statusą. Mano, jog netinkamai taikytos sutarčių aiškinimo taisyklės, kadangi bylos rašytinė medžiaga įrodo, jog tiek prieš Įgyvendinimo sutarties sudarymą, tiek po jos sudarymo ieškovių ir valstybės susitarimas buvo vykdyti Įgyvendinimo sutartį 50 metų, šį terminą siejant su pačios Įgyvendinimo sutarties vykdymo trukme, t. y. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. (per 10 metų) apeliantės privalėjo atlikti Įgyvendinimo sutarties 2.1.1–2.1.7 punktuose numatytas investicijas, o likusius 40 metų tęsti Projekto vykdymą pagal 2.5 ir 2.6 punktuose numatytas sąlygas / įsipareigojimus.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinę medžiagą, skundžiamo teismo sprendimo turinį, su nurodytais apeliantės argumentais nesutinka.
Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 ekonominį projektą „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“ pripažino valstybinės svarbos projektu ir kad aptariamo nutarimo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgaliojo Vilniaus apskrities viršininką pasirašyti nurodyto Projekto įgyvendinimo investuotojų lėšomis sutartį bei kontroliuoti šio Projekto įgyvendinimą. Ginčo nėra ir dėl to, jog aptariamas Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimas buvo pakeistas Vyriausybės 2010 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. 1421 ir Projekto įgyvendinimą pavesta kontroliuoti Ūkio ministerijai, o 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 263 Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgaliojo Ūkio ministeriją vykdyti Įgyvendinimo sutarties šalies (valstybės) atstovo teises ir pareigas ir pavedė kontroliuoti Projekto įgyvendinimą.
Bylos rašytinė medžiaga patvirtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 pagrindu buvo sudaryta Įgyvendinimo sutartis. Kaip matyti iš Įgyvendinimo sutarties turinio, jos tikslas buvo nustatyti jos šalių, t. y. ieškovių ir valstybės, teises ir įsipareigojimus, susijusius su Projekto įgyvendinimu (Įgyvendinimo sutarties I dalis). Įgyvendinimo sutarties II dalies 2.1 punkte nustatyta, jog ieškovės po valstybinės žemės sklypų <...> nuomos sutarčių, kurių projektai yra nurodyti sutarties 1–4 prieduose, sudarymo su Vilniaus apskritimi įgyvendins Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 pripažintą valstybinės svarbos Projektą ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka pateiks Vilniaus apskričiai dokumentus, būtinus pripažinti tinkamu naudoti žemiau nurodytus statybos objektus tokiais terminais. Nurodyti terminai nustatyti Įgyvendinimo sutarties 2.1.1–2.1.7 punktuose, jie gali būti pratęsti atskiru rašytiniu šalių susitarimu, jeigu iki atitinkamuose 2.1.1–2.1.7 punktuose numatyto termino pagal Vilniaus apskrities teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažymą yra padaryta ne mažiau kaip 50 procentų atitinkamų darbų, kuriems atlikti bendrovės panaudojo ne mažiau kaip 20 milijonų litų investicijų (Įgyvendinimo sutarties 2.2 punktas). Įgyvendinimo sutarties 6.1 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško sutarties šalių įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo.
Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 2.3-7988-01, be kita ko, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808, išnuomojo ne aukciono tvarka 50-čiai metų, atsižvelgiant į valstybinės svarbos ekonominį projektą „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“, ieškovėms UAB „Jurgena“ ir UAB „Geruda“ valstybinės žemės sklypus, nurodytus aptariamo įsakymo 1–3 punktuose. Tą pačią dieną – 2005 m. rugsėjo 14 d. tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir ieškovės UAB „Geruda“ sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N01/2005-987 ir UAB ,,Geruda“ išnuomotas 101 754 kv. m ploto žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Aptariamos sutarties 2 punkte numatyta, kad ,,žemės sklypas išnuomojamas penkiasdešimčiai metų, atsižvelgiant į valstybinės svarbos ekonominį projektą ,,Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“, skaičiuojant nuo šios sutarties pasirašymo dienos“. 2005 m. rugsėjo 14 d. tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir ieškovės UAB „Jurgena“ sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N01/2005-986 ir UAB ,,Jurgena“ išnuomotas 54 771 kv. m ploto žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) pramonės rajono C zonoje (duomenys neskelbtini). Sutarties 2 punkte įtvirtintina tokia pati nuostata, kaip ir valstybinės žemės nuomos sutartyje su „Geruda“. 2005 m. rugsėjo 14 d. tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir ieškovės UAB „Posūkis“ sudarytas susitarimas Nr. K01/2005-984 dėl valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N01/96-9373 dalinio pakeitimo, kurio pagrindu sutartis iš dalies pakeista įrašant, kad žemės sklypas išnuomojamas šešiasdešimčiai metų (susitarimo 1.2 punktas), o sutarties 11.2 punktą pakeičiant įrašant ,,pagal valstybinės svarbos ekonominį projektą ,,Paslaugų smulkiam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“ nuostatas“.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, jog tiek Įgyvendinimo sutarties, tiek valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių sudarymas (nuomos sutarties pakeitimas) su ieškovėmis, išnuomojant ieškovėms valstybinės žemės sklypus ne aukciono tvarka, buvo išimtinai siejamas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo įgyvendinimu, kuriuo Projektas buvo pripažintas valstybinės svarbos. Įgyvendinimo sutarties 6.1 punkte aiškiai nurodyta, kad sutartis galioja iki visiško sutarties įvykdymo, t. y. Įgyvendinimo sutarties galiojimo terminas nebuvo nustatytas iki konkrečios datos – 50 metų, kaip įrodinėja apeliantės, o buvo siejamas su konkretaus įvykio atsiradimu. Kaip jau minėta šios nutarties 25 punkte, Įgyvendinimo sutarties įvykdymas buvo tiesiogiai siejamas su jos 2.1.1–2.1.7 punktų įvykdymu – atitinkamų statybos objektų ir infrastruktūros sukūrimu ir taip pat ieškovių įsipareigojimu Įgyvendinimo sutartyje numatytais terminais dokumentų, būtinų pripažinti tinkamu naudotis statybos objektus, Vilniaus apskričiai pateikimu. Įgyvendinimo sutartyje nėra jokios nuorodos į tai, kad jos įvykdymo terminas yra 50 metų. Įgyvendinimo sutarties 2.1 punktu nustatyta, jog, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 pripažintą valstybinės svarbos Projektą, ieškovės su Vilniaus apskritimi turi sudaryti valstybinės žemės sklypų nuomos sutartis, tačiau ši aplinkybė savaime nepagrindžia, jog, atsižvelgiant į tai, kad ieškovių ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, sudarytose valstybinės žemės nuomos sutartyse numatytas 50 metų valstybinės žemės sklypų nuomos terminas (ne aukciono tvarka), Įgyvendinimo sutartis taip pat galioja / turi galioti 50 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nepagrįstai Įgyvendinimo sutarties galiojimo terminą sieja su valstybinės žemės sklypų nuomos sutartyse numatytu terminu – 50 ir 60 metų. Pabrėžtina ir tai, jog valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių sudarymas buvo priemonė, suteikianti ieškovėms galimybę įvykdyti Įgyvendinimo sutartį. Būtent Įgyvendinimo sutartis ir jų įgyvendinamo Projekto pripažinimas valstybinės reikšmės suteikė pagrindą ieškovėms be aukciono sudaryti valstybinės žemės sklypų nuomos sutartis.
Be kita ko, anksčiau šioje nutartyje minėtose ieškovių UAB „Jurgena“ ir UAB „Geruda“ su Lietuvos Respublikos valstybe sudarytose valstybinės žemės sklypų nuomos sutartyse nurodyta, kad „žemės sklypas išnuomojamas penkiasdešimčiai metų atsižvelgiant į valstybinės svarbos ekonominį projektą ,,Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) pramoninio rajono C zonos ((duomenys neskelbtini)) A ir B teritorijose“, skaičiuojant nuo šios sutarties pasirašymo dienos“. Ieškovės UAB „Posūkis“ ir valstybės sudarytame susitarime dėl valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N01/96-9373 pakeitime valstybinės žemės nuomos terminas (60 metų) taip pat buvo siejamas su Projekto įgyvendinimu. Pabrėžtina ir tai, jog apeliantės apeliaciniame skunde (8 punkto b papunktis) pripažįsta, jog valstybinės žemės nuomos sutarčių terminas (50 metų) buvo siejamas su Įgyvendinimo sutarties vykdymo trukme, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsta apeliančių pozicija, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija valstybinės žemės nuomos sutarties terminą siejo su aplinkybe, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. (per 10 metų) ieškovės turėjo atlikti Įgyvendinimo sutarties 2.1.1–2.1.7 punktuose numatytas investicijas, o likusius 40 metų tęsti Įgyvendinimo sutarties 2.5 ir 2.6 punktuose numatytas sąlygas / įsipareigojimus. Įvertinus Įgyvendinimo sutarties 2.5 ir 2.6 punktų turinį ir jį sistemiškai aiškinant su Įgyvendinimo sutarties esminiu ir pagrindiniu tikslu – sutarties šalių teisių ir įsipareigojimų nustatymu, įgyvendinant Projektą, darytina išvada, jog Įgyvendinimo sutarties 2.5 ir 2.6 punktuose, kaip ir anksčiau minėtuose 2.1.1–2.1.7 punktuose, ieškovėms buvo numatyti įpareigojimai Įgyvendinimo sutarties laikotarpiu, t. y. iki visiško sutarties šalių įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo (Įgyvendinimo sutarties 6.1 punktas). Būtent iki paskutinio Įgyvendinimo sutarties įvykdymo etapo pabaigos – 2015 m. rugsėjo 1 d. (Įgyvendinimo sutarties 2.1.7 punktas), nesant sutarties šalių susitarimo dėl terminų pratęsimo (Įgyvendinimo sutarties 2.2 punktas), ieškovė įsipareigojo laikytis Projekto sąlygų, numatytų Įgyvendinimo sutarties 2.5–2.6 punktuose, kaip antai: „nenustatyti jokių papildomų ir ekonomiškai nenaudingų rinkliavų smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams, dirbantiems (duomenys neskelbtini) parko teritorijoje <...>, kuriuo būtų pilnai ar dalinai dengiami Projekto įgyvendinimo kaštai <...>“; užtikrinti 12 000 veikiančių darbo vietų (duomenys neskelbtini) parke, įgyvendinus Projektą; Vilniaus apskričiai kas ketvirtį teikti ataskaitas 2006-2015 metais (Įgyvendinimo sutarties 2.5.1, 2.5.3, 2.5.5 punktai); „<...> anksčiau nurodytų rinkliavų ir nuomos mokesčių pagrindu gautas lėšas Bendrovės turi teisę savo nuožiūra panaudoti Projekto įgyvendinimui arba jas naudoti teisėtais tikslais“ (Įgyvendinimo sutarties 2.6 punktas). Aptariamuose Įgyvendinimo sutarties 2.5 ir 2.6 punktuose ieškovėms numatyti įpareigojimai nebuvo siejami su apeliančių pareigomis, numatytomis po Įgyvendinimo sutarties visiško įvykdymo, – visos Įgyvendinimo sutarties II dalyje (2.1–2.6 punktuose) numatytos pareigos bendrovėms, t. y. ieškovėms, buvo išimtinai siejamos su valstybinės reikšmės Projekto įgyvendinimu.
Nesutiktina su apeliančių argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Įgyvendinimo sutarties pasibaigimą lėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 402, panaikinantis Projekto, kaip valstybinės svarbos, statusą.
Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus 2019 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 402, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto“ su visais pakeitimais ir papildymais neteko galios, įskaitant ir 2010 m. spalio 6 d. nutarimą Nr. 1421 bei 2013 m. balandžio 3 d. nutarimą Nr. 263, teisiniai santykiai tarp valstybės ir ieškovių pagal Įgyvendinimo sutartį pasibaigė ir aptariamas nutarimas patvirtina Įgyvendinimo sutarties pasibaigimo tinkamu jos įvykdymu faktą. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 136 patvirtino Projektų pripažinimo valstybei svarbiais projektais tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). 2017 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 500 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 136 ,,Dėl projektų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais ar kultūriniais projektais tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ – juo buvo ne tik pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Aprašas, bet ir papildytas IV bei V skyriais. 2017 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 500 2.2 punkte nustatyta, kad nutarimo 1 punktu pakeisto ir nauja redakcija išdėstyto Aprašo IV ir V skyriai mutatis mutandis taikomi ir tiems valstybei svarbiems projektams, kurie valstybei svarbiais projektais pripažinti iki šio nutarimo įsigaliojimo. 2019 m. balandžio 24 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimo priėmimo metu galiojusios Aprašo redakcijos (nuo 2017 m. birželio 30 d.) V skyriaus „Valstybei svarbaus projekto statuso netekimo tvarka“ 14 punkte nustatyta, kad „Projektą įgyvendinus sutartyje nustatytu terminu ir apimtimi ir tai patvirtinus sutartyje nustatytais dokumentais, sudariusi sutartį ministerija teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuriuo projektas pripažintas valstybei svarbiu projektu, pripažinimo netekusiu galios projektą“. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuriuo projektas pripažintas valstybei svarbiu projektu, pripažinimo netekusiu galios, projektas netenka valstybei svarbaus projekto statuso (Aprašo 16 punktas). Bylos rašytinė medžiaga ir šioje nutartyje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, jog, Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2019 m. balandžio 24 d. priėmus nutarimą Nr. 402 ir pripažinus netekusiu galios 2005 m. liepos 21 d. nutarimą (su visais papildymais ir pakeitimais), Projektas ne tik neteko valstybės svarbos statuso, bet taip pat ši aplinkybė patvirtina, jog Projektas įgyvendintas Įgyvendinimo sutartyje nustatytu terminu ir apimtimi, t. y. sutarties šalių įsipareigojimai pagal sutartį visiškai įvykdyti (Įgyvendinimo sutarties 6.1 punktas). Dėl nurodytų priežasčių atmestini kaip nepagrįsti apeliančių argumentai, kad pirmosios instancijos teismas padarė fakto klaidą, jog, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 402 priėmimas reiškia Įgyvendinimo sutarties pasibaigimą tinkamu jos įvykdymu.
Nesutiktina su apeliančių argumentu, jog valstybė nesilaikė Aprašo nuostatų (14 punkto), kadangi neegzistuoja jokie Apraše nurodyti dokumentai / juridiniai faktai, kurie leistų teigti, kad Įgyvendinimo sutartis pasibaigė; atsakovė nesikreipė į apeliantes, kad jos pasirašytų ar pateiktų dokumentus tam, kad būtų galima kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su nutarimo, kuriuo Projektas pripažintas svarbiu, pripažinimo netekusiu galios projektu. Visų pirma pažymėtina, jog Įgyvendinimo sutarties 2.1 punkte nustatyta, jog ieškovės po valstybinės žemės sklypų <...> nuomos sutarčių <...> sudarymo su Vilniaus apskritimi įgyvendins Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 pripažintą valstybinės svarbos Projektą ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka pateiks Vilniaus apskričiai dokumentus, būtinus pripažinti tinkamu naudoti žemiau nurodytus statybos objektus tokiais terminais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dokumentai, reikalingi pripažinti tinkamu naudoti statybos objektus, yra dokumentai Aprašo 14 punkto prasme. Svarbu pabrėžti, jog tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad apeliantės būtų netinkamai įvykdžiusios / neįvykdžiusios / gavusios iš atsakovės pretenzijas ir pan. dėl Įgyvendinimo sutarties 2.1.1–2.1.7 punktuose numatytų įsipareigojimų, susijusių su atitinkamų objektų ir infrastruktūros sukūrimu, – tai buvo tinkamo Įgyvendinimo sutarties įvykdymo pagrindas. Byloje taip pat nebuvo keliamas klausimas, jog apeliantės nebūtų pateikusios atitinkamų dokumentų, nurodytų Įgyvendinimo sutarties 2.1 punkte. Vadinasi, apeliantėms tinkamai įvykdžius Įgyvendinimo sutartimi prisiimtas pareigas, valstybė, atstovaujama Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, turėjo pagrindą teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei nutarimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuriuo Projektas pripažintas valstybei svarbiu projektu, pripažinimo netekusiu galios projektą (Aprašo 14 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliančių argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7860-583/2024 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-701/2023, tvirtinant, kad jose nurodytų išvadų negalima laikyti prejudiciniais faktais šioje byloje, kadangi administracinėje byloje skyrėsi bylos šalys ir įrodinėjimo dalykas, o kasacinio teismo byloje iš esmės skyrėsi ieškinio pagrindas ir dalykas, lyginant juos su nagrinėjama civiline byla, taip pat skiriasi šios bylos ir kasacinio teismo bylos atsakovai.
CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tokios aplinkybės vadinamos prejudiciniais faktais.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Remiantis bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatyta, kad Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7860-583/2024, išnagrinėjęs pareiškėjų UAB „Posūkis“, UAB „Geruda“ ir UAB „Jurgena“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, pareiškėjų skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1029-624/2025 apeliančių (pareiškėjų) apeliacinį skundą atmetė ir Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusiame Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendime konstatuota, kad „Vyriausybė, priimdama 2019 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 402, iš esmės pripažino, kad Projektas yra įgyvendintas Sutartyje nustatytais terminais ir apimtimi, todėl nusprendė panaikinti Projekto valstybinės svarbos statusą. Minėtas nutarimas yra galiojantis, todėl sukeliantis teisines pasekmes tiek Bendrovėms, tiek Ministerijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vyriausybei panaikinus savo 2013 m. balandžio 3 d. nutarimą Nr. 263, atsakovė neteko įgalinimų vykdyti Sutarties valstybės atstovo teisių ir pareigų, kadangi toks veikimas viršytų jos nustatytos kompetencijos ribas“.
Pažymėtina, jog aptariamoje administracinėje byloje dalyvavo ieškovės, kaip pareiškėjos, ir atsakovė Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, o šioje byloje atsakovė yra Lietuvos Respublika, atstovaujama Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Nors apeliantės teigia, jog įrodinėjimo dalyką administracinėje byloje sudarė tai, ar Ekonomikos ir inovacijų ministerija turi teisę būti atstove Įgyvendinimo sutarties vykdymo klausimais, todėl Įgyvendinimo sutarties pasibaigimo / nepasibaigimo faktas nebuvo reikšmingas administracinėje byloje, tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliančių pozicija nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendime konstatuotas faktas, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo priėmimas, kuriuo iš esmės buvo pripažinta, kad Projektas yra įgyvendintas Įgyvendinimo sutartyje nustatytais terminais ir apimtimi, lėmė tai, jog Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija neteko valstybės atstovo teisių ir pareigų, t. y. tiek ginčas administracinėje byloje, tiek šioje civilinėje byloje buvo ir yra susijęs su tais pačiais teisiniais santykiais, kilusiais dėl valstybinės reikšmės Projekto įgyvendinimo ir dėl vėliau atsiradusių pasekmių (Projektas neteko valstybės svarbos statuso, pripažinus, kad jis yra įgyvendintas).
Teisėjų kolegijos vertinimu, prejudiciniais faktais šioje byloje galima laikyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-701/2023, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-823-1097/2022, nustatytas aplinkybes, jog „Vyriausybei nutarimu Nr. 402 pripažinus projektą įgyvendintu ir panaikinus Nutarimą Nr. 808, kurio pagrindu ieškovės nuomojosi valstybinę žemę ne aukciono tvarka pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 3 punktą (kai jos reikia įgyvendinti valstybei svarbiems ekonominiams ar kultūriniams projektams), išnyko iki tol egzistavęs teisinis pagrindas ją toliau nuomoti, todėl Sutartys teisėtai nutrauktos vadovaujantis CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktu“. Ši aplinkybė iš esmės tik pagrindžia ir patvirtina šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytą išvadą, jog apeliančių ir valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymą lėmė būtent Įgyvendinimo sutartimi numatyto Projekto įvykdymas Įgyvendinimo sutartyje nustatyta tvarka, mastu ir terminais. Aplinkybė, kad valstybinės žemės nuomos sutartyse nuomos terminas buvo numatytas 50 (60) metų, nepaneigia esminio fakto, jog lengvatinėmis sąlygomis, remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 3 punktu, ne aukciono tvarka nuomotis valstybinę žemę ieškovės galėjo tik Įgyvendinimo sutarties galiojimo laikotarpiu, t. y. iki tol, kol bus įgyvendintas Projektas, kuriam buvo suteiktas valstybinės svarbos statusas, o ne atvirkščiai. Nors aptariamoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje bylos šalimis buvo ieškovės ir atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau tai neeliminuoja reikalingumo aptariamoje kasacinio teismo nutartyje nustatytų aplinkybių laikyti prejudiciniais faktais šioje byloje. Kasacinis teismas sprendė (tai sudarė įrodinėjimo dalyką), ar Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagrįstai vienašališkai nutraukė ieškovių valstybinės žemės nuomos sutartis, sudarytas / pakeistas be aukciono, t. y. lengvatinėmis sąlygomis, įgyvendinant valstybinės reikšmės Projektą. Valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo pagrįstumas buvo vertinamas būtent Projekto kontekste, t. y. kad valstybinės žemės nuomos sutartys su ieškovėmis sudarytos jų teisę nuomoti valstybinę žemę be aukciono kildinant iš Projekto valstybinės reikšmės statuso, pripažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808. O šioje byloje įrodinėjimo dalyką, be kita ko, sudarė tai, ar ieškovės pagrįstai laiko, jog Įgyvendinimo sutartis galioja iki 2055 m. rugsėjo 14 d., šią aplinkybę iš esmės siedamos su tuo, jog su ieškovėmis lengvatinėmis sąlygomis (be aukciono) sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių terminas buvo 50 metų. Pabrėžtina, jog tiek kasacinio teismo, tiek šioje byloje buvo vertinami tiek patys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai dėl Projekto pripažinimo valstybinės reikšmės, o vėliau dėl tokio Projekto statuso panaikinimo – šios aplinkybės buvo reikšmingos nusprendžiant dėl ieškovių keliamų reikalavimų pagrįstumo.
Nors apeliantės teigia, kad jos susidūrė su itin nepalankiomis aplinkybėmis dėl to, kad neturi nuomos teisės į valstybinės žemės sklypus, todėl apeliantės negali tinkamai vykdyti prievolių užtikrindamos smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams galimybę nuolat naudotis (duomenys neskelbtini) parko statiniais, įrenginiais ir paslaugomis, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog tai, kad, įgyvendinus Projektą, buvo pripažinta, jog Įgyvendinimo sutartis buvo įvykdyta visiškai ir dėl to Projektas neteko valstybės svarbos statuso bei nutrauktos (teisėtai) valstybinės žemės sklypų nuomos sutartys, kurios su ieškovėmis sudarytos ne aukciono tvarka, nepanaikina apeliančių, kaip (duomenys neskelbtini) parke esančių statinių savininkių, galimybės kita tvarka ir būdais nuomotis valstybinės žemės sklypus. Pabrėžtina, jog kasacinis teismas minėtoje 2023 m. sausio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-701/2023 nurodė, jog Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostata, kad valstybinė žemė gali būti išnuomojama be aukciono, esant sąlygai, kad jos reikia įgyvendinti valstybei svarbiems ekonominiams ar kultūriniams projektams, kartu reiškia, kad, šios sąlygos nelikus, tolesnė valstybinės žemės nuoma prieštarautų imperatyvaus pobūdžio teisiniam reglamentavimui, teisės normos, eksplicitiškai nustatančios teisę išnuomoti valstybinę žemę, jei tenkinamos reikalaujamos sąlygos, implicitiškai nustato ir draudimą ją nuomoti, tokių sąlygų nesant.
Apeliantės skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą taip pat sieja su aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo sutarčių aiškinimo taisykles. Mano, kad tiek apeliančių argumentai, tiek bylos rašytinė medžiaga įrodo, jog prieš Įgyvendinimo sutarties sudarymą ir po jos sudarymo joje numatytos prievolės patvirtina apie ieškovių ir valstybės pasiektą susitarimą vykdyti Įgyvendinimo sutartį 50 metų. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinę medžiagą, su šiais apeliančių argumentais nesutinka.
Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37 punktą). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sutarties turinys turi būti aiškinamas taikant CK įtvirtintų metodų visumą, subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas, kuriuo siekiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų nustatymo, ir sutarties teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022 34 punktą; 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023 49 punktą).
Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esanti derybinė medžiaga, t. y. duomenys apie ieškovių, valstybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos bendravimą dar iki Įgyvendinimo sutarties sudarymo 2005 m. rugpjūčio 19 d., nepatvirtina, jog Įgyvendinimo sutarties šalys pasiekė susitarimą dėl Įgyvendinimo sutarties galiojimo, jos vykdymo 50 metų. Argumentai dėl buvusių derybų nepatvirtina to, kad tikroji šalių valia buvo, jog Įgyvendinimo sutarties galiojimas būtų 50 metų, t. y. iki 2055 m. rugsėjo 14 d. Byloje esantis pradinis ieškovės UAB „Posūkis“ kreipimasis su 2004 m. birželio 22 d. raštu Nr. 01/555 į Vilniaus apskrities viršininką patvirtina ieškovės poziciją apie siekį plėtoti tuometinės (duomenys neskelbtini) turgavietės infrastruktūrą, investuojant pinigines lėšas, o šiuos tikslus pasiekti trukdo trumpalaikė 10 metų žemės nuomos sutartis, kuri pasibaigs 2005 m. lapkričio mėn. Apeliantės nurodomas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2004 m. gruodžio 9 d. raštas Nr. (1.6.)-7R-7310 Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai nepatvirtina apeliantės palaikomos pozicijos, jog valstybė derėjosi dėl ilgalaikio bendradarbiavimo – valstybinės žemės sklypo išnuomojimo ilgesniam (99 metams) laikotarpiui. Aptariame rašte nurodyta, jog „projekto pagrindinis tikslas yra sudaryti sąlygas išnuomoti tam tikroms bendrovėms žemės sklypus (duomenys neskelbtini) teritorijoje ilgesniam laikotarpiui (99) metams. Svarstytina, ar šio tikslo negalima pasiekti kitais būdais (pvz., Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka išnuomojus projekte minimus žemė sklypus)“, t. y. aukciono būdu. Iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2005 m. gegužės 12 d. posėdžio dėl galimybės įgyvendinti projektą „Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas (duomenys neskelbtini) protokolo matyti, jog nutarta Ūkio ministrui pateikti išvadą, kad sėkmingas Projekto įgyvendinimas turės didelį poveikį smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai <...> ir gali būti pripažįstamas valstybinės svarbos projektu <...>. Kita apeliančių apeliaciniame skunde nurodyta ir byloje esanti iki derybinė medžiaga taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Įgyvendinimo sutarties šalių tikslas buvo tai, jog Įgyvendinimo sutarties trukmė būtų 50 metų, tokia trukmė buvo nustatyta valstybinės žemės sklypų nuomai, šį terminą siejant su pačios Įgyvendinimo sutarties vykdymo trukme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Įgyvendinimo sutarties turinys, jos sąlygos buvo aiškios, suprantamos, nedviprasmiškos, t. y. buvo aišku, jog Įgyvendinimo sutarties galiojimas iš esmės buvo siejamas su Projekto įgyvendinimo trukme, ir byloje esanti derybinė medžiaga nesudaro pagrindo spręsti dėl buvusio šalių kitokio susitarimo. Įgyvendinus Projektą, jis neteko valstybinės reikšmės statuso ir atsakovė įgijo teisinį pagrindą kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808, kuriuo projektas pripažintas valstybei svarbiu projektu, pripažinimo netekusiu galios (Aprašo 14 punktas).
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškindamas Įgyvendinimo sutarties nuostatas, pagrįstai atmetė ieškovių reikalavimą pripažinti, kad Įgyvendinimo sutartis galioja iki 2055 m. rugsėjo 14 d. Atmetus šį pagrindinį reikalavimą, atsirado pagrindas atmesti ir ieškovių reikalavimą dėl Įgyvendinimo sutarties 2.1 punkto pakeitimo.
Ieškovės ieškiniu (patikslintu) taip pat prašė panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 3-2774 „Dėl įgyvendinimo sutarties pakeitimo“.
Atsakovė laikėsi pozicijos, kad reikalavimas panaikinti jos 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštą yra nepagrįstas, kadangi ministerija, priimdama aptariamą raštą, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl šis raštas galėjo būti skundžiamas per 1 mėnesį nuo jo gavimo pagal administracinę teisę, tai nurodyta pačiame rašte. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio pranešimas, todėl jo panaikinimas apeliantėms nesukeltų jokių materialinių teisinių pasekmių.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog konstatavus, kad Įgyvendinimo sutartis pasibaigė jos tinkamu įvykdymu, pagrindo panaikinti aptariamą raštą nėra.
Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialinių teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019, 41 punktas).
Tam, kad galima būtų konstatuoti asmens materialinį teisinį suinteresuotumą, būtina nustatyti: pirma, kad asmuo turi teisę ar teisėtą interesą, antra, kad asmens reikalavimo patenkinimas jam sukeltų materialinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-701/2024, 36 punktas). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019 41 punktą).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktas administracinės procedūros apibrėžimas – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei.
Iš ieškovių ginčijamo ir prašomo panaikinti atsakovės 2024 m. rugpjūčio 19 d. rašto turinio matyti, kad ieškovės kreipėsi į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, prašydamos pakeisti Įgyvendinimo sutarties 2.1 ir 6.1 punktus, nurodant, jog, pagal Įgyvendinimo sutarties esmę, ieškovės iki šiol turi teisę į valstybinės žemės sklypų nuomą ne aukciono tvarka. Ginčijamu raštu atsakovė informavo ieškoves, jog neturi pagrindo tenkinti rašte išdėstyto prašymo atlikti Įgyvendinimo sutarties pakeitimus, kadangi Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija negali atlikti pakeitimų sutarčiai, kuri yra įgyvendinta ir kurios galiojimas baigėsi 2019 m., Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2019 m. balandžio 24 d. priėmus nutarimą Nr. 402.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovių ginčijamas atsakovės 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštas iš esmės nesukėlė apeliantėms jokių materialinių teisinių padarinių ir buvo informacinio pobūdžio, nors jame ir nurodyta galimybė apskųsti jį administracine tvarka. Aptariamu raštu nebuvo išreiškia viešojo administravimo subjekto privaloma valia dėl teisės taikymo konkrečiam asmeniui. Ginčijamo rašto turinys, apeliančių informavimas, jog Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija neturi pagrindo atlikti Įgyvendinimo sutarties pakeitimų, sudarė prielaidas ieškovėms ginti savo teises kreipiantis į teismą, prašant pripažinti Įgyvendinimo sutarties galiojimą iki 2055 m. rugsėjo 14 d. ir pakeisti Įgyvendinimo sutarties 2.1 punktą (būtent šį, be kita ko, Įgyvendinimo sutarties punktą ieškovės prašė pakeisti Ekonomikos ir inovacijų ministerijos). Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, jog yra teisinis pagrindas civilinės bylos dalį pagal ieškovių reikalavimą panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 3-2774 „Dėl įgyvendinimo sutarties pakeitimo“, kaip nesukeliantį apeliantėms materialinių teisinių padarinių, nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 dalis).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nelemia kitokios teismo išvados dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).
Dėl bylos procesinės baigties
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą nustatančių ir sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliančių apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti priešingą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmesti ieškovių reikalavimai pripažinti, kad 2005 m. rugpjūčio 19 d. Įgyvendinimo sutartis galioja iki 2055 m. rugsėjo 14 d., ir pakeisti Įgyvendinimo sutarties 2.1 punktą, paliktinas nepakeistas, o civilinės bylos dalis dėl ieškovių reikalavimo panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 3-2774 „Dėl įgyvendinimo sutarties pakeitimo“ nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Apeliantės pateikė duomenis, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 477,00 Eur žyminį mokestį (mokėtoja UAB „Posūkis“). Atmetus apeliančių apeliacinį skundą, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.
Atsakovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Dėl naujų įrodymų (pranešimo) priėmimo
Klaipėdos apygardos teisme 2026 m. lapkričio 11 d. gautas ir užregistruotas ieškovių (apeliančių) pranešimas apie susijusios civilinės bylos eigą ir jo priedai (DOK-84424).
Pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2026 m. spalio 6 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovių apeliacinį skundą teisėjų kolegijai buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2026 m. spalio 15 d. 10.30 val. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliančių apeliacinį skundą, 2026 m. spalio 15 d. nutartimi nutarė teismo procesinį sprendimą priimti ir paskelbti 2026 m. lapkričio 12 d. 11.30 val.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovių pranešimas DOK-84424 apeliacinės instancijos teisme gautas po tai, kai civilinė byla buvo išnagrinėta teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka ir teismui išėjus į sprendimo priėmimo kambarį priimti procesinio sprendimo (CPK 251 straipsnis, 257 straipsnis). Pažymėtina, jog baigus civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami, nagrinėjami ir vertinami. Teisėjų kolegija pagrindų atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės nenustatė, todėl ieškovių pranešimą apie susijusios bylos eigą ir jo priedus atsisakytina priimti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsisakyti priimti apeliančių pranešimą apie susijusios civilinės bylos eigą ir jo priedus (DOK-84424).
Netenkinti apeliančių prašymo dėl civilinės bylos sustabdymo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį:
„civilinės bylos dalį pagal ieškovių reikalavimą panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 3-2774 „Dėl įgyvendinimo sutarties pakeitimo“ nutraukti.
Kitą ieškinio dalį atmesti“.