Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2026-09-10 · Civilinė byla Nr. e2A-1129-730/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-10
Bylos Nr.
e2A-1129-730/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-10802-2025-9
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjai
Erinija Kazlauskienė, Kristina Domarkienė, Erika Misiūnienė
Atsakovas
ATS1, ATS1 priešieškinį
Ieškovas
IES2, IES1
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-1129-730/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10802-2025-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4;3.3.1.14; 3.3.1.19.1; 2.6.8.8.(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 10 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo pagal ieškovų IES2 ir IES1 ieškinį dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo, bei atsakovo ATS1 priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo: 1) priteisti iš atsakovo ieškovų naudai 48 900 Eur sumokėto avanso pagal 2024 m. liepos 3 d. preliminarią sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos priedus; 2) priteisti iš atsakovo ieškovų naudai 15 000 Eur baudos pagal 2024 m. liepos 3 d. Preliminarią sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovo ieškovų naudai 363 Eur sumokėtus už buto dvibučiame gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini), kartu su žemės sklypo ½ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini), kartu su žemės sklypo dalimi -0,45 a (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini), vertinimą; 4) priteisti iš atsakovo ieškovų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai kreipėsi į nekilnojamojo turto brokerį (atsakovą).Ieškovams buvo pateikti statomo buto, esančio (duomenys neskelbtini), techniniai planai. Atsakovas patikino ieškovus, kad jie įsigys pilnai įrengtą butą („iki raktų“). 2024 m. gegužės 27 d. elektroniniame laiške atsakovas detaliai aprašė siūlomo ieškovams įsigyti buto įrengimą, kainą, nurodydamas, kad atliko maksimalius paskaičiavimus, tad buto kaina gali dar mažėti ir pan.. Atsakovas paaiškino ieškovams, ką reiškia sąvoka „iki raktų“, pagrindų abejoti atsakovo sąžiningumu tuo momentu ieškovai neturėjo. 2024 m. birželio 28 d. šalys pasirašė Tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas pardavinėjo ieškovams nuosavybės teise priklausantį 3-jų kambarių butą, o 2024 m. liepos 3 d. tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudaryta Preliminari pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis, Preliminari sutartis). Ieškovai nurodo, kad šia sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovams įsigyti, įrengti ir parduoti už 280 000 Eur jam nuosavybės teise priklausantį butą dvibučiame gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esantį (duomenys neskelbtini), kartu su žemės sklypo ½ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esantį (duomenys neskelbtini) su žemės sklypo dalimi -0,45 a, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas įsipareigojo ieškovams parduodamą butą įrengti pagal Sutarties priede Nr. 1 pateiktą buto įrengimo aprašymą, kuris apėmė tiek paties buto pilną įrengimą, baldų projektavimą, dizaino paslaugas, tiek ir sklypo sutvarkymą. Sutarties 2.2 punktu atsakovas nusimatė sau teisę dėl svarbių priežasčių vienašališkai pratęsti nurodytą terminą pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, bet ne ilgiau kaip iki 2024 m. lapkričio 30 d. Ieškovai, laikydamiesi preliminaria sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovui pervedė 6 000 Eur avansą. 2024 m. liepos 19 d. atsakovo iniciatyva šalys pasirašė Priedą Nr. 2 prie preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį ieškovai papildomai sumokėjo 5 000 Eur avansinę įmoką bei pradinė buto kaina pakito ir tapo 269 000 Eur. Visos kitos sąlygos, tame tarpe ir pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo terminas išliko tos pačios. Taip pat, 2024 m. rugpjūčio 9 d. atsakovo iniciatyva šalys pasirašė Priedą Nr. 3 prie preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį ieškovai papildomai sumokėjo 11 000 Eur avansinę įmoką, 2024 m. rugpjūčio 25 d. – Priedą Nr. 4, pagal kurį ieškovai papildomai sumokėjo 20 000 Eur avansinę įmoką. Ieškovai pažymi, kad pasirašant minėtus priedus, visos kitos sutarties sąlygos, tame tarpe ir pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo terminas išliko tos pačios. Ieškovai nurodo, kad 2025 m. sausio 1 d. atsakovo iniciatyva šalys pasirašė priedą Nr. 5 prie preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį jie papildomai sumokėjo 6 900 Eur avansinę įmoką. Šiuo Sutarties priedu Nr. 5 pakito buto įsigijimo kaina (ji padidėjo). Taip pat šalys susitarė pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti iki 2025 m. sausio 20 d. Ieškovų teigimu, jie savo įsipareigojimus įvykdė ir bendroje sumoje atsakovui pervedė 48 900 Eur. Tuo tarpu atsakovas savo įsipareigojimų neįvykdė, buto galutinai neįrengė, aplinkos nesutvarkė ir galiausiai, be jokio paaiškinimo, nustatytu terminu atsisakęs sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovus informavo, kad preliminarioji sutartis nustojo galioti. Ieškovai pažymėjo, jog bandant pasiaiškinti dėl sutarties nutraukimo priežasčių, atsakovas pasiūlė jiems butą (dėl kurio buvo sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)) nupirkti nauja, rinkos kaina. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, ieškovai vertina, kad šiuo konkrečiu atveju pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės. Ieškovai nurodo, kad jie sąžiningai vykdė savo įsipareigojimus: atsakovo nustatyta tvarka ir terminais atlikdavo mokėjimus, aktyviai bendradarbiavo su atsakovu ir pan. Jų ketinimų įsigyti butą rimtumą įrodo ir tai, kad jie sutikdavo pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą, pardavė jiems nuosavybės teise priklausantį šeimos būstą, kad greičiau galėtų įsirengti ir atsiskaityti, apmokėjo buto vertinimo paslaugas, kreipėsi į banką dėl paskolos, taip pat atsakovo nurodymu sumokėdavo avansines įmokas. Tačiau laiku neįvykdęs savo įsipareigojimų, atsakovas „priima sprendimą“ pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudaryti, ir ieškovams siūlo ilgai lauktą būstą, į kurį buvo investuota labai daug ieškovų pinigų, įsigyti brangesne kaina arba „sutinka“ grąžinti avansą, iš kurio atliks nepagrįstus išskaičiavimus. Atsižvelgiant į tai, atsakovas privalo ieškovams grąžinti avansą, sumokėti 15 000 Eur baudą bei grąžinti visas kitas jų turėtas išlaidas. Ieškovai atkreipia dėmesį, jog dokumentus šiuo atveju rengė pats atsakovas, baudos dėl sutarties nevykdymo dydį, pasiūlė taip pat jis, todėl darytina išvada, kad atsakovas, būdamas profesionalu nekilojamojo turto srityje, aiškiai suvokė baudos paskirtį, jos dydį.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, o teismui nusprendus ieškovų reikalavimą dėl baudos priteisimo tenkinti, prašo sumažinti priteistos baudos dydį iki 1 500 Eur. Taip pat atsakovas prašo priteisti iš ieškovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad ieškovų ieškinys yra nepagrįstas, kadangi ieškovai neatskleidė teismui visų ginčui esminę reikšmė turinčių faktinių aplinkybių. Atsakovas pažymi, kad jis neginčija fakto, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pradavimo sutartis. Taip pat neginčija fakto, kad jis padėjo pardavinėti ieškovams priklausantį butą. Tačiau vien šie faktai, pasak atsakovo, patys savaime neatskleidžia šalių bendradarbiavimo esmės. Atsakovas nurodo, kad šalių bendravimas prasidėjo gerokai anksčiau nei buvo pasirašyta sutartis. Kaip matyti iš pačių ieškovų pateikiamų duomenų, atsakovo ketinamo parduoti turto duomenys ieškovams buvo išsiųsti dar 2024 m. gegužės pradžioje. Ieškovams atsakovo ketinamas parduoti turtą tiko, todėl atsakovas atliko skaičiavimus, kiek kainuotų turto įrengimas. Toks skaičiavimas buvo atliktas naudojant kokybiškas medžiagas, bet už protingą (ekonomišką) kainą. Atsakovo teigimu, ieškovai deklaravo, jog jiems labai svarbu kuo mažesnė galutinė kaina, todėl atsakovas dėjo pastangas, kad darbų ir medžiagų kaina būtų kuo mažesnė, išlaikant priimtiną kokybės lygį, tačiau po sutarties sudarymo sekę ieškovų veiksmai, prieštaravo pradinėms ieškovų deklaracijoms, kas vilkino turto įrengimą. Atsakovas pažymi, kad ieškovai turėjo tik 6 000 Eur, kuriuos būtų galėję sumokėti kaip avansą. Todėl jis, pasitikėdamas ieškovais bei manydamas, kad ieškovai operatyviai priiminės sprendimus, tinkamai bendradarbiaus, pradėjo turto įrengimą tam investuodamas savo asmenines lėšas. Taip pat geranoriškai sutiko padėti ieškovams parduoti jų turimą butą bei laukti avanso pagal sutartį iki tol, kol ieškovai jį parduos. Tačiau sprendimų priėmimas, atsakovo teigimu, iš ieškovų pusės pradėjo „strigti“ dar bandant pasirašyti Sutartį. Nors visos būsimos Sutarties sąlygos šalių buvo aptartos ir ieškovai žadėjo pasirašyti sutartį, tačiau iš atsakovo 2024 m. liepos 3 d. el. laiško matyti, kad sutarties pasirašymą ieškovai vilkino, nepaisant savo pažadų Sutartį pasirašyti. Taip pat, kaip jau buvo minėta, prieš sudarant Sutartį ieškovai deklaravo, kad jiems rūpi kuo mažesnė turto pardavimo kainą, o tai reiškia ir kuo pigesnį turto įrengimą, tačiau Sutarties vykdymo metu ieškovai pradėjo nesilaikyti susitarimo dėl kuo mažesnės pardavimo (įrengimo) kainos ir pradėjo keisti kone visus apdailos įrengimo sprendimus. Dėl tokių ieškovų veiksmų ne tik padidėjo galutinė turto kaina (apie 50 000 Eur), bet tai ir ženkliai apsunkino turto įrengimą. Be to, pasak atsakovo, turto įrengimą sunkino ir tai, kad ieškovai nuolat vilkino ir atsakymus techniniais klausimais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Sutarties priedą Nr. 5 pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2025 m. sausio 20 d. Anot ieškovų, atsakovas turto galutinai neįrengė, aplinkos nesutvarkė ir be jokių priežasčių atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį bei nutraukė Sutartį. Tačiau tokie ieškovų teiginiai, pasak atsakovo, akivaizdžiai neatitinka pačių ieškovų su ieškiniu pateiktų įrodymų. Atsakovas pažymi, jog tarp šalių nėra ginčo, kad pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2025 m. sausio 20 d. Suėjus šiam terminui pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau tai įvyko dėl to, jog ieškovai laiku neužsitikrino finansavimo iš banko, ir atsakomybė dėl to tenka išimtinai patiems ieškovams, nes atsakovas nebuvo įsipareigojęs užtikrinti jiems kredito suteikimo. Papildomai atsakovas pažymi, kad ieškovams buvo puikiai žinoma, kad praleidus pagrindinės sutarties sudarymo terminą jis negalės atsiskaityti su pardavėju, iš kurio pirko turtą, ir tai lems atsakovui didelius delspinigius, tačiau ieškovai vis tiek savo prievolių operatyviai nevykdė, o atsakovas patyrė ženklių nuostolių. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju ieškovai neturi teisės reikalauti baudos priteisimo. Jie, anot atsakovo, neįrodė jokių jo neteisėtų veiksmų, lėmusių pagrindinės sutarties nesudarymą. Kita vertus, jei teismas vis dėlto konstatuotų, jog dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kaltas yra išimtinai atsakovas ir ieškovai pagal sutarties sąlygas įgijo teisę reikalauti baudos, tokiu atveju atsakovas prašo teismo sumažinti priteistinos baudos dydį iki 1 500 Eur.

Ieškovai pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad atsakovo teigimu ieškovai ieškinyje neatskleidė teismui visų ginčui esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurių ieškovai neva neatskleidė teismui, atsakovas nepateikė. Ieškovų vertinimu, atsakovas atsiliepime apsiriboja tik ieškovų pateiktų įrodymų interpretavimu bei nepateikia jokių įrodymų. Antai, atsakovas nurodo, kad atliko skaičiavimus kiek kainuotų turto įrengimas. Ieškovai pažymi, kad nors atsakovas nurodo elektroninės bylos lapus, tačiau jis niekada nepateikė ieškovams jokių paskaičiavimų, sąmatos, o nurodyti bylos lapai kaip tik paneigia jo žodžius. Kaip matyti iš pridedamo 2024 m. gegužės 27 d. elektroninio laiško, atsakovas informavo ieškovus, kad „atliko paskaičiavimus“, kad galutinė planuojamo nusipirkti įrengto buto kaina gali tik mažėti, nes 270 000/280 000 Eur kaina apskaičiuota pagal maksimumą. Minėto atsakovo elektroninio laiško, adresuoto ieškovui, gale akcentuojama, kad į kainą įskaičiuotos visos medžiagos ir kainos, pabrėžta, kad ieškovams niekas papildomai nekainuos, o turto įsigijimo kaina gali tik mažėti. Atsakovo teiginiai neva dėl ieškovų pageidavimų ir negalėjimo apsispręsti ko nori, išbrango turto kaina, anot ieškovų, yra niekuo nepagrįsti. Ieškovai pažymi, kad atsakovas, kaltindamas ieškovus, nepateikia nei vieno jų kaltės įrodymo, o apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais ar nieko nepasakančiais el. laiškais. Kartu atkreipia dėmesį, kad atsakovas niekada nepateikė ieškovams namo įrengimo sąmatos. Ieškovai nurodo, kad namo įrengimo klausimas buvo itin jautrus ir jie, prieš priimdami sprendimą ar išsakydami savo norą, klausdavo atsakovo ar telpa į biudžetą. Jokių prekių įsigijimo, sutaupymo ar padidėjimo dokumentų, pasak ieškovų, jie niekada nėra gavę ar matę. Kaip nurodydavo atsakovas, jis nenori ieškovų apkrauti nereikalingais skaičiais. Ieškovų vertinimu, nėra suprantami ir atsakovo samprotavimai dėl avanso sumokėjimo. Ieškovai paaiškina, kad mokamo avanso sumą nurodė pats atsakovas, jie sutiko ir avansą sumokėjo. Kartu atkreipia dėmesį, kad atsakovo teigimu, ieškovai neturėjo pinigų turtui įsigyti, jų turimas butas nepatrauklus ir beveik nieko nevertas. Laikantis tokios atsakovo pozicijos, pasak ieškovų, yra pastebimas jo veiksmų nelogiškumas, kitaip tariant, atsakovo žodžiais, jis sutiko įrengti ir parduoti namą, darbus pradedant savo lėšomis ir rizika, asmenims, kurie, anot jo, neturi pinigų (net avansui) ir kurių turimas turtas nevertingas. Anot ieškovų, atsakovo nesąžiningumą įrodo ir nuslėpimas nuo ieškovų, kad jų ketinamas įsigyti turtas apsunkintas hipoteka. Apie šį faktą, ieškovai sužinojo iš banko, bet ne iš pardavėjo, t. y. atsakovo. Būtent dėl atsakovo nesąžiningumo ir bandymo padaryti viską pagal principą „kaip Dievas duos“ apsunkino ir užvilkino ieškovų kredito gavimą. Ieškovai atkreipia dėmesį, kad kaip matyti iš pateikto susirašinėjimo, jie nuolat teiravosi turto vertintojo dėl vertinimo darbų atlikimo, skubėjo, tuo tarpu vertinimui būtina informacija iš atsakovo buvo gauta tik 2025 m. sausio 22 d. Šis laiškas, pasak ieškovų, paneigia atsakovo teiginius apie tai, kad ieškovai delsė kreiptis į banką. Tad banko paskolos gavimas šiuo atveju užtruko dėl atsakovo veiksmų ir vilkinimo. Ieškovai dublike taip pat nurodo, kad nors atsakovas prašo ieškinį atmesti visa apimtimi, tačiau atsiliepime iš esmės pripažįsta, kad jei ieškovai būtų sutikę su jo įsivaizduojamu ginčo sprendimo būdu, jis būtų grąžinęs sumokėtą avansą. Ieškovai pažymi, kad šiuo atveju pats atsakovas pripažino, kad buvo sumokėtas avansas, kuris įskaičiuotas į galutinę parduodamo turto kainą. Dėl atsakovo pozicijos dėl baudos sumokėjimo, ieškovai pažymi, kad susipažinus su atsakovo pozicija, matyti, kad iš esmės yra atkartojamas teismo klausimas, iškeltas 2025 m. balandžio 17 d. nutartyje. Dėl šio klausimo buvo pasisakyta teikiant paaiškinimus dėl minėtos teismo nutarties.

Atsakovas pateiktame triplike nurodė, kad ieškovai dublike, kaip ir ieškinyje, toliau iškraipo faktines aplinkybes ir nutyli esmines faktines aplinkybes, būtinas objektyviam įvertinimui. Atsakovas triplike detaliau paaiškino aplinkybes dėl šalių bendravimo pradžios. Nurodė, kad šalys bendravo dar 2023 metais, kai ieškovai svarstė pirkti namą. Kadangi ieškovai rezervacijos sutarties taip ir nepasirašė, nes juos apėmė dvejonės, o tuo metu buvo ir kitas turto pirkėjas, atsakovas turtą pardavė dvejonių neturinčiam pirkėjui. Atsakovas nurodo, kad tą kartą šalių bendravimas tuo ir baigėsi, iš ieškovų pusės jokių pretenzijų pareikšta nebuvo. Tuo tarpu 2024 m. šalių bendravimas atsinaujino ne atsakovo, o pačių ieškovų iniciatyva. Atsakovo teigimu, 2024 m. balandžio 30 d. el. laišku ieškovas kreipėsi į jį tiek su prašymu padėti įsigyti būstą, tiek su prašymu parduoti ieškovų turimą butą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ieškovai buvo laisvi įsigyti bet kurį turtą, jokio spaudimo ar įkalbinėjimo iš atsakovo pusės nebuvo. Dėl ieškovų sprendimų vilkinimo, kuris sunkino Sutarties vykdymą, atsakovas papildomai pažymėjo, jog ieškovai apie savo galutinį sprendimą įsigyti turtą informavo atsakovą dar 2024 m. birželio pradžioje. Kadangi tokį sprendimą ieškovai priėmė įvertinę ir apžiūrėję eilę kitų objektų, atsakovas neturėjo pagrindo abejoti tokiu sprendimu. Tuo tarpu ieškovų teiginys, kad jiems priklausančio buto pardavimas buvo išimtinai atsakovo rankose, yra grindžiamas klaidinga prielaida (teiginiu), jog atsakovas neva atsiliepime teigia, kad ieškovų butas mažai kainuojantis. Atsakovas pažymi, kad tokių teiginių nedėstė, atsiliepime nurodė, kad ieškovų turtas yra sunkiau parduodamas, t. y. yra nepatrauklus. Kartu atsakovas pastebi, kad jis negali būti atsakingas už rinkos aktyvumą ar susidomėjusių potencialių pirkėjų skaičių. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovų dublike nurodytomis aplinkybėmis, neva jie neturėdavo laiko peržiūrėti nė vieno siunčiamo dokumento, buvo spaudžiami juos pasirašyti, net neįsigilinus į jų turinį. Atsakovas pažymi, kad ieškovai niekada neteikė jam jokių pretenzijų, kad jiems yra suteikiama per mažai laiko peržiūrėti dokumentus ar nesudaromos galimybės užduoti klausimų. Kartu nurodo, kad, pavyzdžiui, Sutarties priedas Nr. 5 buvo įkeltas pasirašymui tik po to, kai dokumento projektas buvo suderintas su ieškovais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad jis niekada neslėpė nuo ieškovų jokios informacijos ir nėra atsakingas už kredito ieškovams suteikimą. Pažymi, kad kaip jau buvo pasisakyta atsiliepime į ieškinį, atsakovas nebuvo įsipareigojęs užtikrinti, kad ieškovams bus suteiktas kreditas. Todėl kredito gavimu ieškovai turėjo rūpintis savarankiškai. Atsakovas pastebi, kad ieškovams visa situacija su turto įkeitimu buvo žinoma ir tai galima matyti iš ieškovų pateikto susirašinėjimo su bankais. Be to, anot atsakovo, ieškovai klaidina teismą, kad jiems nebuvo žinomas baigtumo lygis ir kad jiems nebuvo sudarytos sąlygos apžiūrėti namo. Atsakovas nurodo, kad šalys buvo suderinusios ne vieną susitikimą name. Pažymi, kad 2024 m. rugsėjo 4 d. žinutėje ieškovas rašo, jog „Smagu stebėti kaip vyksta „matomi“ darbai“. Taigi, anot atsakovo, akivaizdu, kad ieškovas tokios žinutės nerašytų, jei jam nebūtų žinomi atliekami darbai. Vadinasi, priešingai nei teigia ieškovai, jie apžiūrėjo namą daugybę kartų, matė namo baigtumo lygį ir turėjo visas galimybes reikšti pretenzijas dėl darbų atlikimo terminų, apimčių ir kokybės, jei tokių pretenzijų būtų turėję. Kartu atsakovas triplike paaiškino aplinkybes dėl turto vertinimo ataskaitos parengimo. Nurodė, kad turto vertintojas iš pradžių nereikalavo šildymo sistemos sumontavimo ir tik vėliau pateikė informaciją apie būtinybę ją įrengti. Gavęs tokią informaciją atsakovas dėjo maksimalias pastangas, kad ji būtų sumontuota kuo greičiau, o reikiamas šildymo sistemos nuotraukas vertintojui persiuntė 2025 m. sausio 20 d. Atsakovo teigimu, jam nėra žinoma ir jis nėra atsakingas už tai, kad turto vertintojas apie gautą papildomą medžiagą ieškovus informavo tik 2025 m. sausio 22 d. ir kodėl iš karto nepasirašė turto vertinimo ataskaitos, jei turto vertintojas ją jau buvo faktiškai parengęs 2025 m. sausio 13 d. Kita vertus, atsakovas pažymi, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl turto vertinimo ataskaitos ne/parengimo. Kaip ieškovai jau buvo išsiaiškinę su bankais, bankai reikalavo Sutartyje nurodyto turto hipotekos turėtojo notarinio sutikimo dėl turto įkeitimo bankui. Tuo tikslu atsakovas dėjo pastangas, kad toks sutikimas būtų kuo greičiau gautas kai tik ieškovai pateiks bankų keliamas tokio sutikimo turinio sąlygas. Būtent tuo tikslu, pasak atsakovo, ir buvo numatytas vizitas pas notarą 2025 m. vasario 6 d., tačiau norint patvirtinti pas notarą sutikimą buvo reikalingos banko sąlygos ar sutikimo forma, kad tokio sutikimo vėliau nereikėtų „perdaryti“, t. y. tvirtinti antrą kartą iš vėl gaišti laiką. Tačiau ieškovai taip ir nepasirinko banko, sutikimo turiniui keliamų reikalavimų neatsiuntė. Taigi tolimesnis bendravimas nutrūko ir atitinkamai pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų veiksmų (kaltės).

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašo: 1) atsakovo naudai priteisti solidariai iš ieškovų 25 901,40 Eur nuostolių atlyginimo; 2) įskaityti ieškovų ir atsakovo priešpriešinius piniginius reikalavimus; 3) priteisti atsakovui iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Pateiktame priešieškinyje atsakovas nurodo, kad priešieškinį reiškia dėl nuostolių, atsiradusių dėl pagrindinės sutarties nesudarymo dėl ieškovų kaltės, atlyginimo. Pažymi, kad kaip matyti iš į bylą jau pateiktų šalių procesinių dokumentų, šalys jau išsamiai pasisakė bei pateikė savo pozicijas dėl Sutarties sudarymo, vykdymo ir pagrindinės sutarties nesudarymo priežasčių. Papildomai atsakovas, pasisakydamas dėl aplinkybių, dėl kurių nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, nurodė, kad ieškovai tinkamai nebendradarbiavo, neužsitikrino banko kredito suteikimo, vengė teikti atsakovui reikiamą informaciją, todėl toks ieškovų elgesys laikytinas vengimu sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovo teigimu, dėl ieškovų kaltės jis patyrė nuostolius. Pažymėjo, kad su turto pardavėju jis turėjo atsiskaityti iki 2024 m. gruodžio 31 d. Tokia atsiskaitymo data buvo vėlesnė nei ieškovų ir atsakovo sutarta data pagrindinei sutarčiai sudaryti, tačiau ieškovams pakeitus ir išbranginus turto įrengimo sprendinius pagrindinės sutarties nebuvo spėta sudaryti nei iki Sutartyje numatyto pradinio termino (2024 m. lapkričio 30 d.), nei iki 2024 m. gruodžio 31 d., o tai reiškė, jog turto pardavėjas įgijo teisę nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir tai būtų sukėlę atitinkamas pasekmes ne tik atsakovui, bet ir ieškovams. Atsakovas pažymi, jog dėl šios priežasties jis ir turto pardavėjas sudarė dvišalį susitarimą, pagal kurį atidėjo turto kainos sumokėjimą ir pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo nutraukta, tačiau buvo numatytos pakankamai didelės netesybos. Atsakovas su tokiomis netesybomis neturėjo pagrindo nesutikti, nes pagrįstai tikėjosi, kad pagrindinė sutartis su ieškovais bus sudaryta iki 2025 m. sausio 20 d. Atsakovas nurodo, kad nuolat akcentavo ieškovams, kad kuo ilgiau nebus sudaroma pagrindinė sutartis, tuo didesnes netesybas turės mokėti atsakovas, o apskritai nesudarius pagrindinės sutarties netesybos kaupsis toliau iki atsakovas suras naują turto pirkėją. Atsakovas nurodo, kad paskutinis mokėjimas pardavėjui buvo atliktas 2025 m. gegužės 19 d., todėl netesybos susikaupė už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gegužės 19 d., ir sudaro 22 240 Eur (160 Eur x 139 d.). Atsakovo vertinimu, toks jo įsipareigojimas, kurį jis privalo įvykdyti, laikytinas atsakovo būsimais nuostoliais, kuriuos jis taip pat turi teisę reikalauti priteisti. Kartu atsakovas pažymi, kad jis taip pat mokėjo už ieškovų naudojimąsi parduotu butu, t. y. pardavus ieškovų butą su buto pirkėju buvo sutarta, kad ieškovai galės bute gyventi dar kurį laiką, o atsakovas, žodinio susitarimo tarp ieškovų ir jo pagrindu, sutiko mokėti buto pirkėjui mokestį, kurio dydis buvo lygus buto pirkėjo mokamai kredito įmokai bankui. Atsakovas nurodo, kad bendrai patyrė 883,80 Eur išlaidų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų žinojęs, kad pagrindinė sutartis su ieškovais nebus sudaryta. Atsakovo nuostolius taip pat sudaro išlaidos, kurias atsakovas patyrė apmokėdamas už baldus, kurie buvo skirti išimtinai ieškovų poreikiams. Priešieškinyje nurodo, kad kaip jau buvo pasisakyti atsiliepime į ieškinį ir triplike, ieškovai vienasmeniškai užsakė baldus pagal savo poreikius ir atsakovą apie tai informavo „po fakto“. Atsakovas už baldus sumokėjo 4 703 Eur ir šias išlaidas turėjo kompensuotis pardavęs turtą ieškovams. Tačiau nesudarius pagrindinės sutarties ieškovai minėtų baldų nepasiėmė ir baldų kainos atsakovui nekompensavo. Taigi dėl to atsakovas ne tik neatgavo savo išlaidų, bet ir turėjo ir tebeturi spręsti baldų sandėliavimo klausimą. Atsakovas pažymi, kad ieškovai iš viso buvo užsisakę tris lovas – vieną į miegamąjį ir dvi vaikams. Miegamojo lovą sutiko įsigyti naujasis turto pirkėjas, tačiau vaikų lovos, kurios yra itin plačios (140 cm), naujajam pirkėjui buvo nereikalingos. Atsakovo teigimu, jam iki šiol nepavyko jų parduoti ir taip atgauti bent dalį išlaidų. Nurodo, kad dvi vaikų lovos jam kainavo 2 777,60 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad lovos nėra parduotos, atsakovas į nuostolių sumą įskaičiuoja visą lovų kainą. Kartu pažymi, kad tuo atveju, jeigu jam pavyks lovas parduoti, jis sumažins reikalavimo dydį pagal faktinę neatgautų pinigų sumą.

Ieškovai pateikė atsiliepimą į priešieškinį. Nurodo, kad ieškovai nesutinka su priešieškiniu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas ne tik, kad nepagrindžia priešieškinio reikalavimų, bet ir savo prisiimtą atsakomybę (įsipareigojimus) bando perkelti ieškovams. Ieškovai pabrėžia, kad atsakovas sąmoningai klaidina teismą ir nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Atsakovas priešieškinyje nurodo faktines aplinkybes, kurias kaip visad savaip interpretuoja, kurios neturi jokios reikšmės nagrinėjamam ginčui (priešieškinio 7–15 punktai). Iš atsakovo nurodomų faktinių aplinkybių susidaro įspūdis, kad pastarasis šalių susirašinėjimą bando pateikti kaip ieškovų „kaltę“, t. .y. ieškovai patys kalti, kad po 2023 m. atnaujino bendravimą su atsakovu, pasitikėjo atsakovu, pasirašė preliminarią sutartį bei jos priedus ir patys kalti, kad atsakovas juos apgavo. Atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį ir sumokėto avanso pasisavinimo (atsakovas iš dalies savo kaltę pripažino ir po ieškinio padavimo dalį pasisavintos sumos grąžino ieškovams). Dėl atsakovo nesąžiningumo nurodant faktines aplinkybes, ieškovams tenka aiškinti ir aplinkybes, nesusijusias su bylos nagrinėjimu. Ne išimtis ir faktinės aplinkybės apie rezervacijos sutarties derinimą ir ieškovų dvejones. Atsakovas pripažįsta faktą, kad siūlydamas sublokuotą namą nebuvo sąžiningas pirkėjų atžvilgiu, nes parduodamas turtas jam dar nepriklausė ir buvo apsunkintas. Ieškovai pateikė visus įrodymus dėl atsakovo pažadų namą įrengti laiku, kad atsakovas nepateikė (net iki šiol) jokios namo įrengimo sąmatos, todėl pakartotinai tos aplinkybės nebus dėstomos. Pažymi ir tai, kad atsakovui buvo puikiai žinoma, kad ieškovų biudžeto „lubos“ yra 300 000 Eur, todėl jis vienintelis, žinodamas rinką, įrengimo kainas galėjo įvertinti situaciją, įsirengimo galimybes, laiką ir savo prisiimamus įsipareigojimus. Pažymi ir tai, kad atsakovas nereiškė pretenzijų ieškovams dėl per ilgo medžiagų rinkimosi ar sprendimų priėmimo. Priešingai, atsakovas kartodavo, kad ieškovai viską gerai apgalvotų ir nedarytų skubotų sprendimų. Aplinkybė dėl ieškovų sprendimo strigimo jiems tapo žinoma tik susipažinus su atsakovo atsiliepimu į ieškinį. Iki pirmo preliminariosios sutarties pratęsimo atsakovas neatliko nei vieno įrengimo darbo. Atsakovas akcentuodavo, kad galutinė kaina išaugs dėl įrengimo ir vis reikalaudavo papildomų avanso įmokų. Atsakovo teiginiai apie ženklų pabrangimą yra tikrovės neatitinkantys. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo pasirinkta kaltinimo strategija apima ne tik ieškovus, bet ir banką. Visiems yra žinoma, kad kreipiantis į banką dėl paskolos gavimo, bankas nustato tam tikrus reikalavimus. Vienas iš kurių, bankas patikrina įkeičiamo turto apsunkinimus. Bankui pastebėjus ir informavus ieškovus apie šią esminę turto apsunkinimo aplinkybę, kuri tiesiogiai įtakojo paskolos gavimą, išaiškėjo atsakovo nesąžiningumas. Jei ši aplinkybė nebūtų nuo ieškovų nutylėta, būtų pateikti visi būtini dokumentais, nebūtų atsiradę sunkumų dėl paskolos gavimo. Atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų kaltės. Atsakovas pateikė Susitarimą dėl netesybų skaičiavimo, pasirašytą tik su vienu nekilnojamojo turto savininku (A. M.), tuo tarpu antro pardavėjo (I. A.) sutikimo ir valios nėra. Šis susitarimas kelia pagrįstas abejones dėl jo sąžiningumo. Vertinant šių faktinių aplinkybių pateikimo momentą, yra pagrindas manyti, kad susitarimas dėl atsiskaitymo yra suklastotas (pasirašytas atbuline data, su sąlyga, kad jį pasirašė pats A. M.). Atsakovas informavo ieškovus apie preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą (šį faktą pripažįsta atsakovas). Taigi, jam žinant apie gręsiančias netesybas, toks sprendimas yra nelogiškas. Iš priešieškinio nėra aišku, kodėl atsakovas reikalauja iš ieškovų priteisti netesybas iki 2025 m. gegužės 19 d., jei atsakovas pats nutraukė sutarties vykdymą. Kaip matyti iš pateiktos notarinės pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovams turtas buvo siekiamas parduoti (o vėliau ir pardavinėjamas) už du kart didesnę kainą nei buvo įsigytas. Šiuo atveju nereikia pamiršti, kad turtas buvo įrengtas už ieškovų pinigus. Dėl tariamų nuostolių atsakovui įsigyjant baldus – ankstesniuose procesiniuose dokumentuose ieškovai yra pateikę įrodymų, kad neturėjo galimybių vienasmeniškai užsakyti baldus, prekes ar paslaugas.

2025 m. liepos 16 d. byloje buvo gautas ieškovų pareiškimas dėl ieškinio dalyko tikslinimo, kuriuo ieškovai, atsižvelgdami į tai, kad atsakovas dalį gauto ir nepagrįstai pasisavinto avanso grąžino, tikslina ieškinio reikalavimą ir prašo iš atsakovo ieškovų naudai priteisti 25 901,40 Eur sumokėto ir negrąžinto avanso pagal 2024 m. liepos 3 d. Preliminarią sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos priedus.

Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškovų pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo, nurodo, kad ieškovų pareiškime nurodyta grąžinto avanso dalis sutampa su atsakovo į bylą pateiktais įrodymais dėl dalies avanso grąžinimo, todėl byloje nėra ginčo dėl šiam momentui grąžintos avanso dalies.

2025 m. gruodžio 31 d. byloje buvo gautas atsakovo priešieškinio reikalavimų tikslinimas. Patikslinimais atsakovas prašo: 1) atsakovo naudai priteisti solidariai iš ieškovų 22 240 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos sudaro netesybos pagal atsakovo ir A. M. susitarimą; 2) atsakovo naudai priteisti solidariai iš ieškovų 883,80 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos sudaro atsakovo sumokėtos sumos ieškovų buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjui L. B.; 3) atsakovo naudai priteisti solidariai iš ieškovų 1 377,60 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos sudaro atsakovo sumokėta (ir neatgauta) suma ieškovų užsakytų lovų pardavėjui pagal pardavėjo 2024 m. gruodžio mėn. 20 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr.203 pozicijas 3, 4, 7, 8 ir 2/3 pozicijos 5. Atsakovas nurodo, kad atsakovas tikslina 2 777,60 Eur nuostolių reikalavimą už ieškovų baldus. Atsakovas nurodo, kad pardavė dvi lovas 2025 m. gruodžio 16 d. už 1 400 Eur. Todėl atsakovas mažina šį reikalavimą nuo 2 777,60 Eur iki 1 377,60 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 9 d. sprendimu nusprendė ieškovų ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti ieškovams iš atsakovo 25 901,40 Eur negrąžinto sumokėto avanso, 15 000 Eur baudos (netesybų) ir 6 815,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje ieškovų ieškinį ir atsakovo priešieškinį atmetė. Pagrindiniai teismo sprendimo motyvai:

Dėl faktinių aplinkybių teismas nurodė, kad 2024 m. birželio 28 d. ieškovai su atsakovu (kaip brokeriu), sudarė Tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria šalys susitarė dėl ieškovams nuosavybės teise priklausančio 3 kambarių buto pardavimo, t. y. kad atsakovas tarpininkaus parduodant sutartyje nurodytą ieškovų nekilnojamąjį turtą. Šis turtas buvo parduotas, tačiau šalys toliau bendradarbiavo dėl turto įsigijimo 270 000/280 000 Eur sumai pilnai įrengiant „iki raktų“. 2024 m. liepos 3 d. šalys sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria šios sutarties sąlygomis ir tvarka bei atsižvelgiant į šalių pareiškimus, garantijas ir įsipareigojimus, įtvirtintus šioje sutartyje numatytais terminais, pardavėjas įsipareigoja savo vardu įgyti nuosavybėn, įrengti ir vėliau parduoti ir perduoti pirkėjui nuosavybės teise, o pirkėjas įsipareigoja nupirkti ir priimti nuosavybės teise iš pardavėjo butą, dvibučiame gyvenamajame name kartu su žemės sklypų dalimis. Šalys susitarė pagrindinę sutartį sudaryti iki 2024 m. spalio mėn. 31 d., sudarant galimybę pardavėjui terminą pratęsti ne ilgiau kaip iki 2024 m. lapkričio 30 d.. Teismas nustatė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, o Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo turtas yra nebaigtas statyti, 85 procentų baigtumo.

Dėl preliminariosios sutarties pabaigos teismas nurodė, kad šalys, sudariusios sutartį, gali keisti jos turinį. Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Teismas nustatė, kad bylos aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad priešingai nei teigia (įrodinėjo) byloje atsakovas, šalys vis dėlto tęsė aktyviai ikisutartinius santykius ir po nurodytos preliminariosios sutarties termino pabaigos 2025 m. sausio 20 d. datos. Pirmiausia šias aplinkybes įrodo, kad nekilnojamojo turto vertintojui atsakovas pateikė informaciją dėl katilo įrenginėjamame ginčo turte sumontavimo, tik 2025 m. sausio 22 d. (t. y. jau po 2025 m. sausio 20 d. termino). Kartu atsakovas pateiktuose el. laiškuose ieškovams buvo aiškiai patvirtinęs, kad už suradimą ir bendravimą su šiuo turto vertintoju ginčo atveju atsakingas jis. Teismas pažymėjo, kad pagal susirašinėjimo medžiagą tiek ieškovas, tiek turto vertintojas laukė informacijos, nes strigo katilo sumontavimas. Teismas konstatavo, kad šalys konkliudentiniais veiksmais ir po preliminariosios sutarties termino pabaigos tęsė ikisutartinius santykius siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį iki kol ši buvo nutraukta 2025 m. vasario 12 d. pagal ieškovų pareiškimą.

Dėl pagrindinės sutarties sudarymo teismas nurodė, kad šalims nesudarius pagrindinės sutarties, atsakovas turėjo grąžinti ieškovų sumokėtą avansą (kuris buvo atlikęs tik mokėjimo funkciją, abi šalys tai patvirtino). Atsakovas dar atsiliepime į ieškinį pripažino, jog turi grąžinti ieškovams avansą. Atsakovas grąžino dalį avanso tik teisminio proceso metu, pervedęs ieškovui 22 998,60 Eur avanso dalį, dėl to ieškovai sumažino ieškinio reikalavimą dalyje dėl avanso priteisimo iki 25 901,40 Eur sumos. Likusios dalies atsakovas negrąžino, todėl yra pagrindas priteisti ieškovams 25 901,40 Eur likusio negrąžinto avanso (kuris atliko mokėjimo funkciją) ir šioje dalyje ieškinį tenkinti. Kartu konstatuoti, kad ieškovų pradinis ieškinys šioje dalyje 48 900 Eur (dėl avanso priteisimo) buvo pagrįstas visoje apimtyje ir ieškovų reikalavimų sumažinimas šioje dalyje atliktas po to, kai atsakovas grąžino dalį avanso. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovai yra vartotojai, o atsakovas šiuo atveju – verslininkas, todėl ieškovams taikoma vartoto teisių apsauga. Teismas sprendė, kad ieškovai įrodė, kad jie tinkamai vykdė preliminarią sutartį, mokėjo avansinius mokėjimus, pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovai vilkino sprendimų priėmimą, tai paliudijo ir posėdyje apklaustas liudytojas (dizaineris).

Dėl sutarties nutraukimo ir sutarties sąlygų aiškinimo teismas nurodė, kad sprendžiant, ar ieškovai pagrįstai 2025 m. vasario 12 d. nutraukė sutartį dėl atsakovo kaltės, svarbu įvertinti ir pačius ginčo šalių susitarimus ir esmę. Teismas pažymėjo, kad preliminariąją sutartį rengė atsakovas. Dėl to ginčo nėra. Ieškovai byloje įrodinėjo, kad atsakovas pažeidė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, nes atsakovas neatliko visų įrengimo darbų per sutartus terminus. Tarp šalių dar vyko papildomas elektroninis susirašinėjimas dėl sąvokos „įrengimo pilnai įrengto iki raktų“ ir atsakovas patvirtino, kad būtent toks siūlymas, t. y. pilnai įrengti būstą ir parduoti. Taigi buvus tokiam atsakovo patvirtinimui, atsakovai turėjo lūkestį, kad būtent taip ir bus. Vykdant ginčo preliminarią sutartį, dar 2024 m. rugpjūčio 22 d. atsakovas pripažino ieškovams, kad galbūt trūksta aiškumo finansuose, taigi šioje dalyje sutinkama su ieškovais dėl aiškumo (atskleidimo) ieškovams (vartotojams) trūkumo, kadangi konkreti sąmata, kurioje būtų išskleista (atskleista) konkrečiai (detaliai) visa 280 000 Eur suma, nebuvo. Nesudarius bendro sutarimo, atsakovas neturėjo pagrindo reikalauti mokėti iš ieškovų didesnės kainos, motyvuojant neva vienašališkai atsakovui nusprendus, jog tai kainos pabrangimas, bet koks sprendinių ir atitinkamai kainos pabrangimas turėjo būti suderintas su ieškovais (vartotojais), nesuderinus – tęsiama pagal sutartą kainą. Pats atsakovas nedviprasmiškai ir aiškiai pripažino, kad yra dalis neatliktų įrengimo darbų 2025 m. vasario 7 d., vėluojama. Teismas atsižvelgdamas į contro proferentem taisyklę konstatavo, kad atsakovas turėjo butą įrengti iki raktų ir tikėtina, kada iš jo paaiškinimų ieškovai suprato, kad kartu su vaikais galės atvykti ir gyventi įsigydami šį ginčo turtą.

Dėl atsakovo asmeninių lėšų panaudojimo teismas nurodė, kad nėra įrodymų, jog atsakovas įrengimui būtų panaudojęs savo asmenines lėšas, kadangi teikiami išlaidų skaičiai, nėra pakankamai grindžiami rašytiniais įrodymais, nėra aiškiai įrodyta, kur buvo naudojamas ieškovų avansas (teikiami tam tikri vienetiniai, selektyvūs įrodymai to neįrodo), o konkrečių sąmatų nebuvo sudaryta. Teismui pateikta atsakovo 2025 m. liepos 2 d. (teisminio proceso metu) parengta lentelė įvardinta dėl klientų sprendimų atsiradę pabrangimai, sumoje 41 009 Eur, yra tik atsakovo pozicija, jos nepagrindus nei bendrais sutarimais su ieškovais, nei rašytiniais įrodymais. Pvz., iš bylos duomenų matyti, kad ieškovai sutiko su papildoma 200 Eur priemoka dėl priešgaisrinių reikalavimų tenkinimo garažo durims, o atsakovo pateiktos lentelės matyti, kad pvz., durys išbrango 650 Eur, t. y. net 3 kartus viršijo ieškovų patvirtintą priemoką. Kartu pažymėtina ir sutiktina su ieškovų įrodinėta pozicija byloje, jog preliminariojoje sutartyje atsakovas buvo nurodęs maksimalią siūlomą kainą, t. y. 280 000 Eur. Kaip pats pripažino atsakovas, jis nebuvo pateikęs ieškovams sąmatos, taip pat nėra aišku ar kainos skaičiuotos su (be) nuolaidomis, kaip buvo žadėta ieškovams, ieškovams nebuvo teikiami įsigyjamų medžiagų dokumentai. Bet kuriuo atveju dar pažymint, kad ieškovai sutikdavo su atsakovo nurodomais pabrangimais, pervesdavo vis papildomus avansus. Taip pat neįrodyta ieškovų poziciją, kad šie iš sutarties negalėjo suprasti, jog ginčo turtas atsakovui dar nepriklauso, nes sutarties sąlygose gana aiškiai nurodyta, jog atsakovas ketina įsigyti šį turtą iš kito asmens, ir po to parduoti. Bet kuriuo atveju, tai nekeičia byloje nustatytų aplinkybių dėl atsakovo kaltės šiuo atveju.

Dėl baudos priteisimo teismas nurodė, kad ieškovai prašo priteisti 15 000 Eur baudą pagal sutartį (5.3 punktą). Atsakovas prašo šią baudą sumažinti iki 1 500 Eur. Teismas, remdamasis teismų praktiką, darė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo mažinti baudos dydį, kadangi atsakovas byloje neįrodė sutartinę civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, atsakovas nebuvo pilnai sąžiningas su ieškovais. Pats ieškovų sumokėtas avansas ginčo atveju buvo ženklus, taip pat atsakovas nesiekė jo grąžinti iš karto po sutarties nutraukimo ir dalį grąžino tik teisminio proceso metu, tokiu būdu atsakovas ilgą laiką naudojosi ieškovų pinigais. Ieškovai ne tik kad negavo tikėtos naudos iš atsakovui perduotų virš 48 000 Eur piniginių lėšų, bet dėl infliacijos iš esmės dar ir prarado dalį jų vertės, ieškovai su įsigyjamu būstu siejo savo ateitį, ketino persikelti su vaikais ten gyventi, į tai atsižvelgdami kūrėsi asmeninius gyvenimo planus, šis ieškovams svarbūs gyvenimo klausimas atsidėjo neapibrėžtam laikotarpiui (kurį laiką ieškovai (kartu su vaikais) neturėjo savo nuosavų namų, nes buvo pardavę savo butą) buvo tokioje neapibrėžtoje situacijoje iš esmės dėl atsakovo kaltės, todėl teismas nusprendė atmesti atsakovo prašymą mažinti prašomą priteisti baudos dydį.

Dėl išlaidų (363 Eur) už vertinimą priteisimo teismas nurodė, kad ieškovai prašo priteisti iš atsakovo 363 Eur sumokėtus už buto dvibučiame gyvenamajame name vertinimą. Atsakovas nurodo, kad ieškovų sumokėta 363 Eur suma yra ne jų nuostoliai, o jų išlaidos siekiant gauti banko paskolą. Tokių ieškovų išlaidų nesąlygojo kokie nors neteisėti atsakovo veiksmai. Jei teismas laikytų, kad 363 Eur, sumokėti už turto vertinimą, yra ieškovų nuostoliai, bet kokiu atveju teismui priteisiant baudą nuostoliai negali būti priteisiami, kadangi netesybos apima nuostolius ir negali būti priteisiama kartu ir netesybos, ir nuostoliai. Teismas vertino, kad nurodytos išlaidos kvalifikuotini kaip turtiniai nuostoliai, kadangi ieškovai įrodė, jog šios išlaidos patirtos būtent dėl ginčo preliminariosios sutarties vykdymo (pasirengimo sudaryti pagrindinę sutartį ir gauti tinkamą finansavimą), yra priežastinis ryšys ir šios išlaidos buvo numatomos, tačiau teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovams iš atsakovo priteista 15 000 Eur bauda sprendė, kad minėtos išlaidos įskaitytinos į baudą.

Dėl atsakovo priešieškinio teismas nurodė, kad nustačius, kad ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl ieškovų kaltės (o dėl atsakovo kaltės), nėra pagrindo taikyti ieškovams atsakomybės. Šiuo atveju neegzistuoja visos civilinės atsakomybės būtinos sąlygos ieškovų atžvilgiu pagal priešieškinį, neįrodyta, kad atsakovo nurodomi nuostoliai kilo būtent dėl ieškovų preliminariosios sutarties pažeidimų, o ne dėl paties atsakovo elgesio ir vengimo sudaryti pagrindinę sutartį už su ieškovais sutartą kainą. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo nurodomi nuostoliai nėra pagrįsti įrodymais. Dėl 22 240 Eur nuostolių priteisimo (atsakovo ir A. M. susitarimas dėl netesybų), tai nėra ieškovų netesybos, tai – atsakovo įsipareigojimų buvusiam ginčo turto savininkui pasekmė pagal jų tarpusavio susitarimus (t. y. sutarties uždarumo principas). Sutarties uždarumo principas lemia, kad atsakomybė paprastai kyla tik sutartimi susisaisčiusiems asmenims. Dėl 883,80 Eur nuostolių atlyginimo atsakovas negalėjo aiškiai paaiškinti kodėl apskritai mokėjo ieškovų buto pirkėjui, ypač, jeigu nesijautė kaltas šioje ginčo situacijoje. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad ieškovai pavedė ar įgaliojo atsakovą atsiskaityti su pirkėju, taip pat nėra įrodymų apie ginčo šalių tarpusavio susitarimą. Dėl 1 377,60 Eur nuostolių atlyginimo. Šiuo atveju 2024 m. gruodžio 20 d. sąskaita buvo išrašyta atsakovui pagal atsakovo užsakymą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų įsipareigoję kompensuoti atsakovui už šį lovų pirkimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti visa apimtimi ir patenkinti atsakovo priešieškinį visa apimtimi bei atsakovo naudai priteisti solidariai iš ieškovų 22 240 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos sudaro netesybos pagal atsakovo ir A. M. susitarimą, 883,80 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos sudaro atsakovo sumokėtos sumos ieškovų buto pirkėjui L. B., 1 377,60 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos sudaro atsakovo sumokėta (ir neatgauta) suma ieškovų užsakytų lovų pardavėjui mažajai bendrijai „Geram miegui“ pagal pardavėjo 2024 m. gruodžio mėn. 20 d. PVM sąskaitos-faktūros Serija MBD Nr.203 pozicijas 3, 4, 7, 8 ir 2/3 pozicijos 5; Įskaityti ieškovų ir atsakovo priešpriešinius piniginius reikalavimus; Iš sprendimo motyvuojamosios dalies 64 p. pašalinti motyvas, jog „nurodytos išlaidos kvalifikuotini kaip turtiniai nuostoliai, kadangi ieškovai įrodė, jog šios išlaidos patirtos būtent dėl ginčo preliminariosios sutarties vykdymo (pasirengimo sudaryti pagrindinę sutartį ir gauti tinkamą finansavimą), yra priežastinis ryšys ir šios išlaidos buvo numatomos“; Perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezultatą; Priteisti atsakovui iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

Dėl preliminarios sutarties pratęsimo nurodo, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, sutartis nebuvo pratęsta konkliudentiniais veiksmais. Teigia, kad šalims iki 2025 m. sausio 20 d. nesudarius pagrindinės sutarties, preliminari sutartis nustojo galioti, kaip tą numato Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 5 dalis. Nurodo, kad pasibaigus minėtam terminui atsakovas su ieškovais bendravo ne siekdamas pratęsti terminą, o suteikdamas ieškovams paskutinį šansą. Pažymi, kad darbai name buvo vykdomi toliau, nes atsakovas ketino parduoti namą, dėl ko buvo būtinas darbų užbaigimas, nepriklausomai nuo to, kas bus namo pirkėjas. Teigia, kad tikslo pratęsti termino neturėjo vieneriems metams, nes atsakovas negalėtų reikalauti, kad ieškovai sudarytų pagrindinę sutartį. Teigia, kad nepagrįsti teismo teiginiai, kad atsakovas buvo įsipareigojęs atlikti turto vertinimo parengimą, nes kredito gavimu rūpinasi patys pirkėjai. Pažymi, kad ta aplinkybė, jog sutartis buvo nutraukta patvirtinta 2026 m. vasario 7 d. elektroninis laiškas, mano, kad teismas netinkamai interpretavo laiško turinį. Pažymi, kad atsakovas neginčija fakto, kad ieškovams turi būti gražintas avansas ir dalį jo gražino. Atsakovas negali atlikti vienašališko įskaitymo, todėl tokio įskaitymo siekė priešieškiniu. Atitinkama avanso dalis buvo grąžinta tada, kai atsakovas tiksliai apskaičiavimo ir įvertino savo nuostolius.

Dėl ieškovų kaip vartotojų statuso nurodo, kad teismas ieškovus gynė pernelyg aktyviai, kartu sukurdamas atsakovui įrodinėjimo pareigas, kurių atsakovas neturėjo. Pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovų apsauga nėra „absoliuti“, o tik ribota. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 1 punktą, vartotojų teisių apsaugos taisyklės sutartims dėl nekilnojamojo turto pardavimo taikomos itin ribotai. Todėl šiame ginče sutarties sąlygos gali būti vertinamos tik sąlygų sąžiningumo aspektu. Ieškovai nėra klasikiniai vartotojai, perkantys standartizuotą buitinę prekę. Priešingai – jie aktyviai dalyvavo kuriant turtą su individualiais požymiais, kėlė sąlygas/pageidavimus dėl namo įrengimo specifikacijų, medžiagų parinkimo ir interjero detalių, derėjosi dėl sutarties sąlygų. Toks aktyvumas rodo šalių lygiavertiškumą. Sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai, sutartis buvo koreguota pagal ieškovų pastabas. Todėl bet koks bandymas interpretuoti sutartį ieškovų naudai prieštarautų šalių lygiateisiškumo principui. Pažymi, kad ieškovai turi aukštąjį išsilavinimą, yra dirbę policijoje ir turi teisinių žinių.

Dėl pagrindinės sutarties nesudarymo teigia, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pagrindinė sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovų kaltės. Teigia, kad liudytojas patvirtino, kad namo interjero projektas buvo galutinai užbaigtas keliais mėnesiais vėliau nei įprasta praktikoje, ir tai nutiko dėl ieškovų individualių sprendinių. Ieškovai neneigė, kad jie keitė/pildė sprendinius lyginant su pradiniu įrengimo aprašymu prie Sutarties (priešingu atveju nebūtų išaugusi turto įrengimo kaina). Akivaizdu, kad tai negali nedaryti įtakos įrengimo darbams. Visuotinai žinoma, kad apdailos darbų įrengimas negali būti iš anksto suplanuotas vienos dienos tikslumu, nes atsiranda įvairių trikdžių – užsakovai keičia sprendinius arba nepriima sprendimų dėl sprendinių, gali atsirasti medžiagų tiekimo sutrikimai ir t.t. Mano, kad šiuo atveju atsakovas neatliko jokių veiksmų, susijusių su namo įrengimu, kurie būtų trukdę sudaryti pagrindinę sutartį. Pažymi, kad ieškovai iki 2025 m. sausio 20 d. neteikė jokių pretenzijų dėl darbų ir jog dėl to negalima sudaryti pagrindinės sutarties. Ta aplinkybė, kad strigo hipoteka bankams, tai vyko ne dėl atsakovo kaltės. Taip pat mano, kad katilo sumontavimas nėra būtinas baigtumui pasiekti. Pažymi, kad sąvokos „iki raktų“ neįtvirtina teisės raktai, kitaip tariant, tai yra šnekamosios kalbos sąvoka, kurią kiekvienas gali suprasti skirtingai, dėl ko buvo pasitelktas įrengimo aprašymas. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad dėl smulkių neatliktų darbų sutartis negalėjo būti sudaryta.

Dėl patirtų išlaidų nurodo, kad teismas konstatavo, jog namo įrengimas nebuvo finansuojamas tik ieškovų lėšomis, todėl kyla klausimas, kieno dar lėšomis buvo finansuojamas namo įrengimas jei ne atsakovo lėšomis. Akivaizdu, kad namo įrengimas kainuoja, ir tam atsakovas turėjo išleisti lėšų. Namo (buto dvibutyje name) bendras plotas pagal viešo registro duomenis sudaro 123,26 kv. m, Ieškovai sumokėjo iš viso 48 900 Eur avanso, kas vienam kvadratiniam metrui sudaro 396,72 Eur. Tokio ploto namo įrengti su pilna apdaila, rekuperacijos ir šildymo sistemomis, baldais, santechnika ir buitine technika, tvoros ir vartų įrengimu bei teritorijos sutvarkymu vienam kvadratiniam metrui išleidžiant tik 396,72 Eur neįmanoma. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų ir net neįrodinėjo, kad namo užbaigimo (įrengimo) lygį pagal ieškovų pasirinktą įrengimo lygį buvo įmanoma įrengti vienam kvadratiniam metrui išleidžiant tik 396,72 Eur. Kita vertus, jei apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad vis dėlto ir Atsakovas yra kaltas dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, tokiu atveju turėtų būti taikomas mišrios kaltės institutas. Tokioje situacijoje būtų nesąžininga ir neteisinga kaltinti vien tik atsakovą, todėl jei būtų laikoma, kad ir atsakovas yra kaltas dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, yra pagrindas konstatuoti esant abipusei šalių atsakomybei.

Dėl baudos priteisimo nurodo, kad sutartis pasibaigė 2025 m. sausio 20 d. ir ieškovai neįgijo teisės reikalauti baudos priteisimo pagal pasibaigusią sutartį, be to, pagrindinė sutartis bet kokiu atveju nebuvo sudaryta ne dėl atsakovo kaltės. Mano, kad ieškovai nutraukė sutartį neišnaudoję visų galimybių pagrindinei sutarčiai sudaryti, pažymi, kad teismas nusprendė, kad terminas buvo pratęstas konkliudentiniais veiksmais, tačiau nebuvo nustatyta kokiam terminui jis pratęsiamas. Mano, kad terminas galėjo būti pratęstas iki 2026 m. sausio 20 d., todėl ieškovai sutartį nutraukė likus 11 mėnesių iki pagrindinės sutarties sudarymo termino. Pažymi, kad ieškovai nedėstė jokių aplinkybių ir argumentų, dėl kokių priežasčių jie nebesuteikia galimybės pasinaudoti likusiu 11 mėnesių terminu pagrindinei sutarčiai sudaryti. Teigia, kad ieškovai taip pat nekvietė atsakovo į notarų biurą, nesiuntė pagrindinės sutarties projekto ir t.t., o tiesiog vienašališkai nutraukė galiojančią sutartį, tokiu būdu pažeisdami ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojamą favor contractus principą. Taip pat mano, kad ieškinio pagrindas nesuteikia teisės reikalauti baudos priteisimo, kadangi pagal Sutarties 5.4. punktą ieškovai neturi pagrindo reikalauti baudos priteisimo iš atsakovo.

Dėl baudos sumažinimo nurodo, kad jei apeliacinės instancijos teismas laikytų, jog ieškovai įgijo reikalavimo teisę dėl baudos priteisimo, teismas bet kokiu atveju nepagrįstai nesumažino priteistinos baudos kaip to prašė atsakovas. Tai, kad baudos dydį pasiūlė atsakovas, nesudaro pagrindo nemažinti baudos. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, šalys dėl baudos ir jos dydžio derėjosi, tai yra šias sąlygas aptarė individualiai, todėl baudos dydis nebuvo primestas ieškovams – ieškovai turėjo galimybę papildomai derėtis arba nesudaryti sutarties. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodytoje teismų praktikoje baudos dydžiai buvo mažesni, o ir jose nebuvo sprendžiami klausimai dėl baudų sumažinimo. Ketvirtoji Teismo nurodyta nutartis savo ratio decidendi skiriasi iš esmės, neturi jokio panašumo su šia byla, todėl tokia nutartimi negali būti vadovaujamasi. Mano, kad teismo argumentai jog ieškovai ketino gyventi ginčo turte, kūrė planus yra emocinio vertinimo, kita vertus, preliminarioji sutartis dar nėra notaro tvirtinama pirkimo-pardavimo sutartis, todėl ir atitinkami lūkesčiai turėtų būti susikuriami rezervuotai.

Dėl turto vertinimo išlaidų nurodo, kad atmetus ieškovų reikalavimą dėl baudos priteisimo turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ieškovų reikalavimo priteisti 363 Eur turto vertinimo išlaidų. Teismas Sprendime konstatavo, jog šios išlaidos yra ieškovų nuostoliai, tačiau jas įskaitė į priteistą baudą. Atsakovas sutinka, kad nuostoliai yra įskaitomi į baudą, tačiau baudos nepriteisimo atveju 363 Eur negali būti priteisti ieškovams, todėl atsakovas prašo atitinkamus motyvus pašalinti iš sprendimo.

Dėl priešieškinio nurodo, kad jis buvo nepagrįstai atmestas. Teigia, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų kaltės, todėl atsakovas įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo. Dėl Atsakovo sumokėtų netesybų nurodo, kad pagrindinė priešieškinio dalis yra susijusi su sumokėtomis/įsipareigotomis sumokėti netesybomis buvusiam turto savininkui A. M.. Nurodo, kad jei ieškovai būtų elgęsi sąžiningai ir sudarę sandorį bent iki 2025 m. vasario pradžios, šios netesybos nebūtų atsiradusios tokioje apimtyje. Atsakovas neturėjo galimybės išvengti tokio įsipareigojimo, kadangi A. M. būtų įgijęs teisę nutraukti sutartį su atsakovu ir atsakovas būtų praradęs visa tai, ką įdėjo į namo įrengimą. Mano, kad teismo išvada jog atsakovas veikė savo rizika yra nepagrįsta. Dėl atsakovo mokėjimų už ieškovų naudojimąsi parduotu butu nurodo, kad minėta suma yra išlaidos už ieškovų naudojimąsi parduotu butu. Pažymi, kad nei priešieškinyje, nei jokiame kitame procesiniame dokumente atsakovas neteigė, jog buvo sutarta, kad ieškovai bute gyvens neatlygintinai. Aplinkybę, kad mokėtojai turėjo būti ieškovai, patvirtina buto pirkėjo pretenzijos (žinutės), kuriose įvardinama, kad su juo neatsiskaitė ieškovas. Tuo tarpu teismo argumentai apie tariamą atsakovo kaltės jausmą yra emocinio pobūdžio ir nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atsakovo išlaidų apmokant ieškovų užsakytus baldus nurodo, kad atsakovas prašė priteisi ir išlaidas, kuriomis jis apmokėjo už baldus, kurie buvo užsakyti/išsirinkti Ieškovų iniciatyva ir kurie skirti išimtinai Ieškovų individualiems poreikiams. Teismas nurodo, jog sąskaita už baldus buvo išrašyta atsakovui pagal jo užsakymą, tačiau toks teiginys nėra tikslus. Sąskaita atsakovui buvo užsakyta ne dėl to, kad jis pats užsakinėjo baldus, o dėl to, kad ieškovai baldus norėjo „pakišti“ po būsto paskola (kad nereikėtų imti vartojimo paskolos su didesnėmis palūkanomis), todėl sąskaita ieškovų iniciatyva buvo išrašyta atsakovo vardu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad su baldų pardavėju bendravo ir baldus pagal savo individualius poreikius išsirinko ieškovai savo pačių iniciatyva. Taip pat nepagrįstas ir teismo teiginys, kad nupirkti baldai buvo skirti ginčo butui. Šie baldai buvo skirti tenkinti individualius ieškovų poreikius. Teismas ignoravo tą aplinkybę, kad į bylą buvo pateiktas ne tik mokėjimo pavedimas, bet ir skelbimas apie parduodamas lovas. Ieškovai byloje neginčijo fakto, kad atsakovas pardavinėjo dvi viengules lovas.

Ieškovai pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

Dėl sutarties pratęsimo nurodo, kad Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad šalys savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį. Šiuo konkrečiu atveju byloje yra nustatytos aplinkybės – tai yra konkretūs atsakovo veiksmais, atlikti „pasibaigus“ sutarties galiojimui, kuriuos jis turėjo ir privalėjo atlikti iki pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties surašymo. Be to, atsakovo atlikti veiksmai buvo būtini pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti (pvz., antrinis įkeitimas – būtinas banko paskolai gauti). Atsakovas pripažįsta, kad ne visi įrengimo darbai buvo atlikti, o kai kuriuos planuojama atlikti net po kelių savaičių (neatlikus tų darbų, t. y. neįrengus namo „iki raktų“ atsakovas negalėtų sudaryti pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties). Kadangi atsakovas žadėjo, kad turtas bus įrengtas „iki rakto“ ir viskas bus „pakišta po paskola“, ieškovai visiškai negalėdami įtakoti turto įrengimo proceso turėjo laukti žinių iš atsakovo. Taigi, pagal priedą Nr. 5 prie preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis (t. y. parduodamas butas/namas turėjo būti įrengtas „iki rakto“) turėjo būti sudaryta iki 2025 m. sausio 20 d. (pratęstas terminas). Turto apžiūros ir vertinimo nustatymo data yra 2025 m. sausio 6 d., turto vertinimo ataskaitos surašymo data 2025 m. sausio 22 d., t. y. pasibaigus terminui. Pažymi, kad šildymo katilo įrengimas buvo būtinas, kadangi vertintojas įsipareigojo atskaitą surašyti po jo sumontavimo.

Dėl pagrindinės sutarties nesudarymo teigia, kad šildymo katilas buvo sumontuotas 2025 m. sausio 20 d., t. y. tą dieną, kai vėliausiai turėjo būti pasirašyta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, namas įrengtas „iki rakto“ (arba laikotarpyje nuo sausio 14 d. iki sausio 20 d.). Šis faktas įrodo, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta dėl atsakovo kaltės, o paties atsakovo nustatyto termino dieną, namas ne tik, kad nebuvo įrengtas iki rakto, bet jame nebuvo sumontuotas būtinas šildymo katilas (nesant katilo name nebuvo Aplinkybę, kad nors ir pasibaigus įvykdymo terminui, šalys preliminarią sutartį laikė galiojančia įrodo ir apelianto rašytas 2025 m. vasario 7 d. laiškas iš kurio aiškiai matyti ir kitą esminė aplinkybė - kad atsakovas nesutinka sudaryti pagrindinės sutarties, kad vienasmeniškai keičia sąlygas ir „pastato“ ieškovus į poziciją, kuomet jie turi pirkti būstą už didesnę kainą, kuri ieškovams tapo neįperkama.

Dėl ieškovų, kaip vartotojų statuso nurodo, kad atsakovo atstovas šią aplinkybę pripažino teismo posėdžio metu. Atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad yra profesionalus turto brokeris, kad profesionaliai užsiima nekilnojamojo turto pardavimu arba įrengimu ir pardavimu. Atsakovo pastebėjimas dėl ieškovės IES1 profesijos (policijos pareigūnė) tinkamas tik ta prasme, kad ieškovė nesikreipė į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo apelianto atžvilgiu, jo veiksmuose esant sukčiavimo sudėties požymiams. Be to, teismo posėdžio metu atsakovo atstovas uždavė ieškovei klausimą apie jos profesiją ir turimas žinias, į ką buvo atsakyta, jog ieškovės darbo specializacija yra baudžiamosios bylos. Ji neturi žinių ir neužsiima nekilnojamojo turto pirkimu. Pažymi, kad atsakovas nepateikė į bylą jokių dokumentų, iš kurių matyti, kad pastarasis turėtų teisėtą pagrindą pardavinėti, sudarinėti preliminarias sutartis ar įrenginėti turtą, kuris jam nepriklausė (pvz., atsakovas nepateikė teismui, nors ir buvo prašomas, preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties su A. M.).

Dėl pagrindinės sutarties sudarymo nurodo, kad atsakovas nesiėmė veiksmų pagrindinei sutarčiai sudaryti, nebuvo rezervuotas laikas pas notarą, ieškovai negavo pranešimo ir pakvietimo sudaryti pagrindinę-pirkimo pardavimo sutartį. Pats atsakovas pripažino, kad visas procesas (rengimas, turto vertinimas ir pan.) yra jo rankose, todėl ieškovai, priešingai nei teigia atsakovas, neturėjo jokių objektyvių galimybių pasirinkti ir patys rezervuoti laiką notariniam veiksmui. Apeliacinio skundo nepagrįstumą įrodo ir jo vidinis prieštaringumas. Vieną vertus, atsakovas teigia, kad jo kaltės nėra. Kitą vertus, nurodo, kad turi būti taikomas mišrios kaltės institutas ir pripažinta abipusė kaltė. Pripažindamas savo kaltę, atsakovas ieškovų kaltę bando kildinti iš paskolos gavimo. Tačiau šiuo konkrečiu atveju ieškovai dėl paskolos gavimo į banką kreipėsi iš karto, kai gavo iš atsakovo būtinus (nors pradžioje ir ne visus) dokumentus, kurie teikiami bankui. Dėl sąvokos „iki raktų“ aiškinimo nurodo, kad atsakas pažadėjo, kad parduodamas namas bus įrengtas „iki rakto“ ir kad ieškovams niekuo rūpintis nereikės. Tai įrodo byloje esantis atsakovo 2024 m. gegužės 27 d. rašytas el. laiškas, kuriame jis išvardina, kas įeina į sąvoką „iki raktų“. Pažymi, kad ieškovai prašė paaiškinti, kas įeina į sąvoką iki rakto. Ieškovai 2024 m. birželio 29 d. nurodo, kad nelabai supranta, kad įeina į sąvoką „iki raktų“. Įrengimo lygį (t. y. sąvoką „iki raktų“) patvirtina ir atsakovo rašytas 2024 m. gruodžio 26 d. laiškas.

Dėl sutarties nutraukimo nurodo, kad atsakovas teigia, jog jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad preliminarioji sutartis buvo pratęsta konkliudentiniais veiksmais, ieškovai pernelyg greitai sutartį nutraukė, neišnaudoję visų galimybių. Tačiau šios aplinkybės atsakovas nekėlė (nekėlė klausimo dėl nepagrįsto sutarties nutraukimo) ir neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme. Mano, kad teismas pagrįstai pripažino atsakovo kaltę. Atsižvelgiant į tai mano, kad atsakovas neįrodė sutartinę atsakomybę šalinančių aplinkybių. Nepaisant visos atsakovo išsakomas kritikos pirmosios instancijos teismui, pastarasis nenurodo, kokios esamos byloje aplinkybės įrodo priešingai nei pasisakė pirmosios instancijos teismas. „Tuščias“ nesutikimas neįrodo teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

Dėl priešieškinio nurodo, kad atsakovas neinformavo ir nederino su ieškovais savo įsipareigojimų su trečiaisiais asmenimis (šiuo atveju A. M.). Teisiamojo posėdžio metu atsakovas teigė, kad su netesybomis buvo priverstas sutikti, nes A. M. grasino nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį. Tokie atsakovo teiginiai neturi jokio teisinio pagrindo, nes jo ir A. M. pirkimo-pardavimo sutartis nenumato galimybės sutartį nutraukti tokiu pagrindu. Atsakovo nesugebėjo paaiškinti, kodėl, nepaisydamas notarinės sutarties, nepaisydamas jos pakeitimo reikalavimų, sutiko mokėti keliolika kartų didesnes netesybas nei buvo sutarta. Visą tai leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai priešieškinį atmesti kaip neįrodytą. Be to, savo 2025 m. vasario 7 d. elektroniniame laiške, adresuotame ieškovams ir paskesniuose (vasario 11,12 d.) apeliantas nei karto neužsiminė apie tariamas netesybas ar savo įsipareigojimus prieš trečiuosius asmenis. Atmestinas ir atsakovo reikalavimas dėl 1 377,60 Eur už lovos priteisimo, kadangi atsakovas pardavė dalį turimų baldų. Todėl kompensacijos priteisimas jam ir daiktų palikimas sudarytų nepagrįstas sąlygas praturtėti ieškovų sąskaita.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalies įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl vartotojo teisių gynimo sudarant preliminariąsias sutartis

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 1 punktą, vartotojų teisių apsaugos taisyklės sutartims dėl nekilnojamojo turto pardavimo taikomos ribotai. Pažymi, kad ieškovai nėra klasikiniai vartotojai, perkantys standartizuotą buitinę prekę, ieškovai derėjosi dėl sutarties sąlygų, jos buvo aptartos individualiai, todėl vertina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovus (vartotojus) gynė aktyviau nei numato įstatymas. Nurodo, kad ieškovai turi aukštąjį išsilavinimą, ieškovė dirba (duomenys neskelbtini), turi teisinių žinių, todėl mano, kad ieškovų, kaip vartotojų teisės buvo ginamos pernelyg aktyviai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą konstatavo, kad šalių sudaryta preliminarioji turto pirkimo – pardavimo sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, kuriuose ieškovai laikytini vartotojais, o atsakovas verslininku, todėl šioje situacijoje būtina užtikrinti ieškovų (vartotojų), kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesus. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutiktina, pažymint, kad atsakovas, pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovas sudarydamas sutartį su ieškovais veikė kaip verslininkas, tai yra sudarydamas sutartį atsakovas įsipareigojo įsigyti nekilnojamąjį turtą, jį įrengti ir parduoti ieškovams. Atsakovo, kaip verslininko statusą patvirtina byloje pateikta 2024 m. birželio 28 d. tarpininkavimo paslaugų sutartis, kurioje atsakovas yra nurodęs, jog dirba pagal individualią veiklą, pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Byloje nustatyta, jog ieškovai su atsakovu 2024 m. liepos 3 d. sudarė preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo: savo vardu įgyti nuosavybę (butą dvibučiame gyvenamajame name ir sklypą), šį turtą įrengti ir parduoti pirkėjams (ieškovams). Sutarties 2.2 punktu šalys susitarė, kad įsipareigoja pasirašyti pagrindinę notarine tvarka tvirtinamą pirkimo-pardavimo sutartį iki 2024 m. spalio mėn. 31 d.. Šalys susitarė, kad pardavėjas dėl svarbių priežasčių turi teisę vienašališkai pratęsti šiame sutarties punkte nurodytą terminą, bet ne ilgiau kaip iki 2024 m. lapkričio 30 d.. (sutarties 2.2 punktas). Šalys pagrindinės notarinės sutarties sudarymą, sudarydamos rašytinį susitarimą, pratęsė iki 2025 m. sausio 30 d.. (priedas Nr. 5 prie preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties). Įvertinus šias sutarties sąlygas, galima daryti išvadą, jog atsakovas įsipareigojo suteikti konkrečias paslaugas ieškovams, tai yra įgyti asmeninės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, jį įrengti ir parduoti ieškovams (pirkėjams) už sutartą kainą - 326 000 Eur (kaina pakeista 2025 m. sausio 1 d. šalių susitarimu). Įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad ieškovai ginčo turtą siekė įgyti asmeniniams šeimos poreikiams tenkinti - byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovai pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), atstovaudami atsakovo (2024 m. birželio 28 d. paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)), siekdami įgyti ginčo turtą (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad ieškovai yra vartotojai, kuriems atsakovas – verslininkas, įsipareigojo suteikti aptartas paslaugas.

Atsakovas teigia, kad ieškovų, kaip nekilnojamojo turto pirkėjų apsauga yra ribota pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 1 punktą, be to, ieškovai turi aukštuosius išsilavinimus, teisinių žinių, dėl ko mano, kad pirmosios instancijos teismas vartotojų teises gynė pernelyg aktyviai, tačiau vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pirmiausia pažymėtina, jog atsakovas nenurodo konkrečių argumentų, kurių pagrindu galbūt pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, neužtikrino šalių lygiateisiškumo procese dėl ko būtų galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas galbūt pernelyg didelę reikšmę suteikė ieškovų, kaip vartotojų interesams. Antra, CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis nustato prezumpcijas dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų, kai šiuo atveju tarp šalių yra kilęs ginčas, kaip turėtų būti vertinamas šalių susitarimas dėl gyvenamojo būsto įrengimo „iki raktų“, termino pabaigos pagrindinei nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti pratęsimo, kadangi ieškovų teigimu gyvenamasis būstas suėjus preliminarioje sutartyje nustatytam terminui nebuvo tinkamai įrengtas, o atsakovo vertinimu, jis pasiekė šalių sutartą būsto įrengimo baigtumą ir pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų kaltės. Trečia - atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju ieškovai yra vartotojai (nutarties 17-18 punktai), pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad esant pažeistai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai, turi būti taikoma įstatyme įtvirtinta vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020), todėl sekančiai pasisakytina dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų grupės, susijusių su preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pratęsimu konkliudentiniais veiksmais.

Dėl preliminariosios sutarties pratęsimo

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad ta aplinkybė, jog atsakovas įrenginėjo ginčo turtą, o ieškovai siekė gauti kreditą iš banko pasibaigus preliminarioje sutartyje nustatytam terminui neįrodo, kad šalių sudaryta preliminari sutartis buvo pratęsta konkliudentiniais veiksmais. Mano, kad šalims iki 2025 m. sausio 20 d. nesudarius pagrindinės sutarties, sutartis nustojo galioti. Pažymi, kad atsakovas toliau bendradarbiavo su ieškovais ne siekdamas pratęsti sutarties terminą, o sudarydamas ieškovams paskutinę galimybę įsigyti turtą, be to, būsto tolimesni įrengimo darbai taip pat buvo atliekami dėl to, kad atsakovas turtą ketino parduoti nepriklausomai nuo to, kas bus būsto pirkėjas. Teigia, kad atsakovas taip pat neturėjo ir ekonominio intereso pratęsti sutartį vieneriems metams, kadangi atsakovas negalėtų reikalauti, jog ieškovai sudarytų pagrindinę sutartį

Nagrinėjamu atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalys 2024 m. liepos 3 d. sudarė preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, šios sutarties 2.2 punktu nustatant, kad pagrindinė sutartis turi būti sudaryta iki 2024 m. spalio 31 d., sudarant atsakovui galimybę ne ilgiau, kaip iki 2024 m. lapkričio 30 d. šį terminą pratęsti. Vėliau, tai yra 2025 m. sausio 1 d. šalys sudarė rašytinį susitarimą, kuriuo pakeitė pagrindinės notarinės sutarties tvirtinimo tvarką, tai yra nustatant terminą iki 2025 m. sausio 20 d. šalys šį susitarimą sudarė raštu ir patvirtino elektroniniais parašais (Priedas Nr. 5 prie preliminariosios pirkimo - pardavimo sutarties (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, kad iki 2025 m. sausio 20 d. pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta.

CK 6.165 straipsnio, reglamentuojančio preliminariąją sutartį, 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 straipsnio 2 dalis). Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis vertinama kaip organizacinė sutartis, kuri priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018). Vienas preliminariosios sutarties bruožų yra terminas, iki kurio turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama šalių teisė pratęsti preliminariojoje sutartyje nustatytą pagrindinės sutarties sudarymo terminą ir nurodoma, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti šios sutarties šalys jokiomis aplinkybėmis nebegali tokios sutarties vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-823/2019).

Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo; 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šalies veiksmai, kuriais ji išreiškė pageidavimą pagrindinę sutartį sudaryti vėliau, nei nustatyta sutartyje, sudaro pagrindą taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, kurios nuostatos leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios jos pakeitimus atlikti rašytine forma, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima spręsti, kad tos sąlygos šalys yra atsisakiusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-378/2024).

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių susirašinėjimo medžiagą, daro išvadą, jog pasibaigus šalių sutartam terminui - 2025 m. sausio 20 d. turto pardavėjas - atsakovas savo elgesiu neišreiškė ketinimų pakeisti šalių 2024 m. liepos 3 d. sudarytos preliminarios pirkimo - pardavimo sutarties sąlygą dėl termino pagrindinei nekilojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti (nutarties 24 punktas). Šalių susirašinėjimo medžiaga patvirtina, kad atsakovas 2025 m. vasario 7 d. informavo ieškovus, jog šalių sudaryta preliminari sutartis yra nebegaliojanti, jos terminas nebuvo pratęstas nei vienos šalies iniciatyva. Atsakovas minėtu laišku pasiūlė gražinti ieškovams avansinę įmoką išskaičiuojant sumokėtą kainą už ieškovų užsakytas miegamąsias lovas, papildomai užsakytus įmontuojamus baldus arba parduoti pirkėjams turtą už naują kainą – 370 000 Eur. Atsakovas 2025 m. vasario 11 d. laiške ieškovams pakartotinai nurodė, kad šalių sudaryta preliminarioji sutartis yra pasibaigusi, šalių neįpareigoja, taip pat nurodė, ieškovams atsiimti daiktus nustatant 20 Eur už vieną sandėliavimo dieną mokestį, taigi šiuo atveju šalių susirašinėjimo medžiaga patvirtina, jog viena iš preliminarios sutarties šalių – atsakovas (pardavėjas) neišreiškė valios pakeisti šalių preliminarios sutarties sąlygą dėl termino pratęsimo pagrindinei nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti. Priešingai – atsakovo (pardavėjo) pateikta pozicija ieškovams aiškiai patvirtina, jog atsakovas laikė šalių preliminarią sutartį pasibaigusia, pasiūlė ieškovams atsiimti avansą arba pirkti turtą už naują kainą - 370 000 Eur.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad po minėto šalių susirašinėjimo ieškovai toliau atlikinėjo aktyvius veiksmus siekiant pagrindinės sutarties sudarymo, kas leidžia daryti išvadą, jog pirkėjai iš tiesų turėjo tikslą sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį po 2025 m. sausio 20 d. preliminarioje sutartyje nustatytomis sąlygomis, tačiau šiuo atveju atsakovo (pardavėjo) pozicija leidžia daryti išvadą, kad pasibaigus šalių sutartam terminui - po 2025 m. sausio 20 d. atsakovas neturėjo tikslo pratęsti terminą pagrindinei nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti, savo elgesiu taip pat neišreiškė ketinimų pakeisti šalių 2024 m. liepos 3 d. sudarytos preliminarios pirkimo - pardavimo sutarties sąlygą dėl termino pagrindinei nekilojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti pratęsimo, tai yra pasibaigus šiam terminui (2025 m. sausio 20 d.) atsakovas siekė gražinti ieškovams jų sumokėto avanso dalį arba pasiūlė pirkti turtą už didesnę kainą nei šalių buvo sutarta preliminarioje sutartyje, taigi įvertinus minėtas aplinkybes nutariama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog šalių 2024 m. liepos 3 d. preliminarios sutarties sąlyga dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti buvo pratęsta konkliudentiniais veiksmais.

Dėl pagrindinės sutarties sudarymo

Atsakovas teigia, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju ieškovai yra kalti dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, kadangi atsakovas pasiekė sutartą įrengimo baigtumą (85 proc.), ieškovai pretenzijų iki 2025 m. sausio 20 d. nereiškė, pažymi, kad sąvokos įrengimo „iki raktų“ neįtvirtina joks teisės aktas, tai yra šnekamosios kalbos sąvoka, kurią kiekvienas gali suprasti skirtingai. Nurodo, kad įrengimas užtruko dėl ieškovų individualių sprendinių, tačiau atsakovo vertinimu namo įrengimo tempas, atsižvelgiant į byloje pareikšto ieškinio reikalavimą, neturi ryšio su byla.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tenkinti ieškovų ieškinį nustatė, kad šalys sudarydamos preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį susitarė, jog būstas bus įrengtas „iki raktų“. Tarp šalių vyko papildomas elektroninis susirašinėjimas dėl sąvokos „įrengimo iki raktų“ ir atsakovas patvirtino, kad būtent toks yra siūlymas, t. y. pilnai įrengti būstą ir parduoti ieškovams. Atsakovas 2025 m. vasario 7 d. laiške pripažino, kad yra dalis neatliktų darbų, tai yra trūksta laiptų turėklų, nesumontuota rekuperacinė sistema, neužbaigtas vienas vonios kambarys, nesumontuota santechnika, nesumontuoti įmontuojami baldai. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad šalys nesudarė pagrindinės sutarties dėl atsakovo, tai yra pardavėjo kaltės, kadangi atsakovas neatliko visų sutartų darbų ir vienašališkai siekė pakeisti įrengiamo būsto kainą. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiktina.

Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

Dėl CK 6.193 straipsnio aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sutarties turinys turi būti aiškinamas taikant CK įtvirtintų metodų visumą, subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas, kuriuo siekiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų nustatymo, ir sutarties teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022; 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai šioje byloje yra vartotojai, šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020).

Įvertinus šalių sudarytos 2024 m. liepos 3 d. preliminarios pirkimo - pardavimo sutarties turinį nustatyta, jog šalys susitarė, jog atsakovas įsigytą nekilnojamąjį turtą įrengs ir parduos atsakovams. Vykstant šalių deryboms šalys naudojo įrengimo „iki raktų“ sąvoką, kurios turinį atskleidžia šalių susirašinėjimo medžiaga, preliminariosios sutarties priedas Nr. 1. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, vykstant deryboms su ieškovais, ieškovams elektroniniuose laiškuose (2024 m. gegužės 27 d.) nurodė, kad turtas parduodamas pilnai įrengtas „iki raktų“ ir įrengimo paslaugą apima: interjero dizaino paslaugos, laiptų betonavimas, turėklai, elektros darbai, abiejų vonios kambarių plytelių klijavimas, visa santechnika, rekuperacinė sistema visose patalpose, sumontuotas ir įjungtas rekuperatorius, sumontuotas ir paleistas šildymo katilas, dažytos vidaus durys, įrengta garažo vartų automatika, sumontuojami visi vidaus ir lauko šviestuvai, priešgaisrinė signalizacija, nudažomos sienos, paklotos grindys, sumontuotos grindjuostės, sumontuojami vidaus įmontuojami baldai (virtuvės komplektas, koridoriaus spinta, vonios baldai, įeinama drabužinė), sumontuojama visa buitinė technika, išklojamos trinkelės, įrengiama medinė terasa, sklypas aptveriamas segmentinė tvora.

Pažymėtina, kad iki preliminarios sutarties sudarymo (2024 m. liepos 3 d.) ieškovai ir atsakovas 2024 m. birželio 28 d. sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovas pardavinėjo ieškovams nuosavybės teise priklausiusį 3-jų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ginčo tarp šalių nėra, kad šis turtas buvo parduotas. Duomenų, apie kitą nuosavybės teise ieškovų valdomą nekilnojamąjį turtą byloje nėra. Šalys 2024 m. liepos 3 d. sudarydamos preliminarią sutartį susitarė ir dėl turto įrengimo aprašymo, į kurį buvo įtrauktos dizainerio paslaugos, vidaus laiptų betonavimas, medinių pakopų, turėklų montavimas, elektros taškų išvedžiojimas, išvedami reikalingi el. laidai stogo saulės kolektorių įrengimui, perkeliami santechnikos taškai, išvedžiojama rekuperacinė sistema, sumontuotas ir įjungtas rekuperatorius, sumontuojami oro difuzeriai, išvedžiota oro kondicionavimo sistema, sumontuotas ir įjungtas oras/vanduo šildymo katilas su integruotu vandens šildymo boileriu, perkeliamas pirmo aukšto grindinio šildymo kolektorius į garažo patalpą, įrengiamas neužšąlantis lauko čiaupas, sumontuojami abiejų aukštų grindinio šildymo kolektoriai, sumontuojami šildymo termostatai kiekvienoje zonoje, įrengiama garažo vartų automatika, išvedžiojama ir sumontuojama vidaus signalizacija su stiklo dūžio jutikliais, sumontuojamos dvi lauko vaizdo stebėjimo kameros, įrengiama priešgaisrinė signalizacija, sumontuojamos lubos, vonios kambariai, garažai įrengiami iš klijuojamomis plytelėmis, sumontuojama visa vidaus santechnika, visos vidaus sienos išskyrus vonios kambarius bei lubos nuglaistomos ir nudažomos ne mažiau kaip du kartus, sumontuojami visi elektros jungikliai, rozetės, vidaus ir lauko šviestuvai, vidaus grindys išskyrus vonios kambario klojamos klijuojamomis ąžuolo trisluoksnėmis eglutės rašto parketlentėmis, sumontuojamos grindjuostės, šešios vidaus durys, įmontuojami vidaus baldai, visa virtuvės buitinė technika, įrengiama žaliuzės tipo tvora tarp kaimynų, sklypas užsėjamas žole, sklypo galas apsodinamas tujomis, sklypo vidiniame kieme įrengiama impregnuotos pušies terasinių lentų terasa.

Minėtų aplinkybių visuma, leidžia daryti išvadą, kad nors šalys aiškiai 2024 m. liepos 3 d. preliminarioje sutartyje nenurodė sąvokos „iki raktų“ turinio, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovai prieš sudarydami preliminarią sutartį su atsakovu 2028 m. birželio 28 d. susitarė ir dėl ieškovams priklausiusio būsto pardavimo, į tai, kad šalys sudarydamos preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį susitarė ir dėl ginčo turto įrengimo aprašymo (sumontuota elektros sistema, įjungta šildymo sistema, sumontuota santechnika, virtuvės baldai ir pan.), darytina išvada, jog ieškovai (vartotojai) turėjo tikslą įsigyti turtą, kuris sudarant pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, būtų visiškai tinkamas gyventi, tai yra su įrengta santechnika, elektra, buitine technika ir pan.. Nors atsakovas teigia, kad 2025 m. sausio 20 d. namo įrengimo baigtumas buvo pakankamas pagrindinei sutarčiai sudaryti, nurodo, kad sutartimi atsakovas buvo įsipareigojęs pasiekti 85 proc. baigtumą, pažymi, kad namo įrengimo tempas, atsižvelgiant į byloje pareikšto ieškinio reikalavimą, neturi jokios sąsajos su byla, tačiau su šiais atsakovo argumentais nesutiktina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 32-33 punktuose, darytina išvada, kad 2025 m. sausio 20 d. turėjo būti atlikti visi darbai, kurie buvo numatyti 2024 m. liepos 3 d. sutarties priede Nr. 1 (Turto įrengimo aprašymas). Šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais medžiaga patvirtina, kad pasibaigus preliminaria sutartimi nustatytam terminui (2025 m. sausio 20 d.) gyvenamajame būste nebuvo įrengta: vidaus santechnika, grindjuostės, įmontuojami vidaus baldai, buitinė technika, rekuperacinė sistema, viena vonios kambario patalpa (atsakovo 2025 m. vasario 7 d. laiškas), byloje pateiktos 2025 m. sausio 20 d. pastato išorės nuotraukos taip pat patvirtina, kad nebuvo sumontuoti visi šviestuvai (pastato lauko nuotrauka iš kiemo pusės, neįrengtas šviestuvas virš durų), matyti atviri laidai virš šilumos siurblio išorinio bloko. Pažymėtina, kad nors atsakovas 2025 m. vasario 7 d. laiške nurodo, kad namo šilumos sistema (oras/vanduo šildymo katilas) buvo sumontuota ir pajungta, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pateikė tik 2025 m. sausio 20 d. pastate sumontuoto vidinio šildymo bloko nuotrauką, į tai, kad informacijos turto vertintojui iki minėtos datos atsakovas dėl šilumos bloko sumontavimo informacijos neteikė (ieškovų ir turto vertintojo elektroninių laiškų susirašinėjimo medžiaga), į tai, kad atsakovo teigimu (2025 m. vasario 7 d. laiške) vidaus santechnika nebuvo sumontuota, atsakovas nepateikė patikimų įrodymų daryti išvadą, jog 2025 m. sausio 20 d. sumontuotas šildymo katilas su integruotu vandens boilerių, iš tiesų buvo įjungtas. Minėtų aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, jog atsakovas neįvykdė 2024 m. liepos 3 d. preliminaria sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir pasibaigus šalių sutartam terminui (2025 m. sausio 20 d.) ginčo gyvenamasis namas faktiškai nebuvo pilnai įrengtas ir tinkamas gyventi (neįrengta santechnika, buitinė technika, virtuvės baldai ir t.t.), tai yra gyvenamasis namas nebuvo įrengtas „iki raktų“ ir pritaikytas gyventi.

Atsakovas taip pat teigia, kad ieškovai yra kalti dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia atsakovas nurodo, kad namo interjero projektas buvo užbaigtas keliais mėnesiais vėliau nei įprasta praktikoje, tačiau pažymėtina, kad šalys sudarydamos 2025 m. sausio 1 d. papildomą susitarimą abipusiu sutarimu nusprendė pratęsti 2024 m. liepos 3 d. preliminaria sutartimi nustatytą terminą (2024 m. spalio 31 d.) iki 2025 m. sausio 20 d., byloje pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad turto vertintojas delsė pateikti turto vertinimo ataskaitą šiuo atveju ne dėl ieškovų, o dėl atsakovo kaltės, tai yra ieškovų ir turto vertintojo susirašinėjimo elektroniniais laiškais medžiaga patvirtina, kad 2025 m. sausio 13 d. turto vertintojas jau faktiškai buvo paruošęs turto vertinimo ataskaitą, tačiau laukė papilomų duomenų iš atsakovo dėl šilumos katilo sumontavimo. Pažymėtina, kad šią informaciją (dėl katilo sumontavimo) turto vertintojui atsakovas pateikė tik 2025 m. sausio 20 d., tai yra tą dieną, kuria turėjo būti sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis, dėl ko ieškovai objektyviai neturėjo galimybių pateikti visų dokumentų bankui kredito suteikimui.

Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas mišrios kaltės institutas (CK 6.248 straipsnio 4 dalis), tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad 1) atsakovas neįvykdė 2024 m. liepos 3 d. preliminaria sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, 2) atsakovas informaciją turto vertintojui pateikė pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną, tuo sudarydamas objektyvias kliūtis ieškovams kreiptis į banką dėl kredito suteikimo ir sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį, darytina išvada, kad šiuo atveju pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis 2025 m. sausio 20 d. buvo nesudaryta tik dėl atsakovo kaltės. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo priežasčių, dėl ko nutariama šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Dėl baudos priteisimo ir baudos dydžio

Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad ieškovai sutartį nutraukė neišnaudoję visų galimybių pagrindinei sutarčiai sudaryti, teigia, kad sutartis buvo nutraukta paskubomis. Pažymi, kad ieškovai ieškinio reikalavimą dėl baudos priteisimo grindė preliminarios sutarties 5.4 punktu, tačiau šis sutarties punktas numato atsakomybę tos šalies, kuri nutraukia sutartį savo iniciatyva be kitos šalies kaltės. Mano, kad ieškovai neturi pagrindo reikalauti baudos priteisimo iš atsakovo sutarties 5.4 punkto pagrindu, o šiuo atveju teismas tenkindamas ieškovų ieškinį vadovavosi preliminarios sutarties 5.3 punktu, kuriuo ieškovai teikdami ieškinį nesirėmė.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tenkinti ieškovų reikalavimą dėl 15 000 Eur baudos priteisimo nustatė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, todėl ieškovai pagrįstai reikalauja sutarties 5.3 punkte nustatytos sankcijos, tai yra 15 000 Eur baudos. Teismas nurodė, kad atsakovas prašė šį priteistinos baudos dydį sumažinti iki 1 500 Eur sumos, tačiau teismas atsižvelgdamas į praktiką panašaus pobūdžio bylose, nusprendė, kad šiuo atveju atsakovas neįrodė jo sutartinę civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, atsakovas taip pat nesiekė gražinti ieškovų sumokėto avanso, ieškovai su siejamu įsigyti būstu siejo savo ateitį, ketino ten gyventi, dėl ko teismas atsakovo prašymo dėl baudos sumažinimo netenkino.

Pirmiausia, remiantis šalių 2024 m. liepos 3 d. sudarytos preliminarios sutarties 5.3 punktu šalys susitarė, kad jei pardavėjas (atsakovas) pradelsia savo įsipareigojimų vykdymą ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, pirkėjas turi teisę nutraukti šią sutartį dėl pardavėjo kaltės. Tokiu atveju pirkėjas įgyja teisę reikalauti iš pardavėjo jam iki sutarties nutraukimo sumokėtos sumos grąžinimo bei iš pradelsusio įsipareigojimus vykdyti pardavėjo reikalauti baudos, lygios 15 000 Eur sumai. Nagrinėjamu atveju nustatyta (nutarties 27-36 punktai), kad pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo (atsakovo) kaltės, tai yra atsakovas neįrengė nekilnojamojo turto taip kaip buvo sutarta 2024 m. liepos 3 d. šalių sudarant preliminarią sutartį, o ir be to, atsisakė parduoti atsakovams šį turtą 2025 m. sausio 1 d. už sutartą 326 000 Eur kainą, ją 2025 m. vasario 7 d. vienpusiškai padidindamas iki 370 000 Eur sumos. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais, SMS žinutėmis medžiaga, pateiktos gyvenamojo namo nuotraukos patvirtina, kad 2026 m. vasario 7 d. namo įrengimo darbai taip pat nebuvo užbaigti, dėl ko atsakovas pradelsė savo įsipareigojimų įvykdymą ilgiau kaip septynias dienas. Nors atsakovas teigia, kad ieškovai pareikšdami ieškinį nesirėmė sutarties 5.3 punktu, tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi ieškovai ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo baudą dėl to, kad atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimo įrengti ir parduoti butą, todėl šiuo atveju sutarties 5.4 sąlygos (dėl sutarties nutraukimo nesant kitos šalies kaltės) netaikytina.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš atsakovo baudą ieškovams nepagrįstai jos nesumažino, teigia, kad šalys derėjosi dėl sutarties sąlygų, baudos dydžio sąlygos nebuvo primestos, pažymi, kad susitarimai dėl avanso padidinimo buvo sudaromi dėl ieškovų priimtų sprendimų keisti namo įrengimo sprendinius arba juos branginti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismų praktika, kuriuose baudų dydžiai buvo mažesni (10 000 – 11 000 Eur).

Netesybos gali būti nustatytos įstatymų, sutarties ir teismo (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas kyla tik nustačius vieną arba abi šias sąlygas.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017). Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Tai, kad netesybų suma viršija nuostolių sumą, nebūtinai reiškia, kad netesybos automatiškai privalo būti sumažintos. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013).

Neprotingai didelės netesybos turi būti mažinamos tiek, kad būtų užtikrinta prievolės šalių interesų pusiausvyra – tiek skolininko interesas, jog netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio ir nebūtų baudinės, tačiau taip pat turi būti gerbiamas kreditoriaus interesas, kad netesybos atliktų ir sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją, todėl mažinant netesybas neturi būti visiškai pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), o toks pažeidimas būtų, jei netesybos būtų mažinamos iki realiai patirtų ar minimalių nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Atsakovas neginčija fakto, kad jis sudarydamas sutartį su ieškovais veikė kaip verslininkas, todėl atsakovui, kaip verslininkui taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Nors atsakovas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad ieškovų siekiamo įsigyti nekilnojamojo turto kaina padidėjo dėl ieškovų priimtų sprendinių, tačiau pažymėtina, jog viena vertus, atsakovas nepateikė jokių konkrečių sąmatų/paskaičiavimų dėl kurių padidėjo ieškovų siekiamo įsigyti nekilnojamojo turto kaina, kita vertus, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad šalys 2024 m. liepos 3 d. sudarant preliminarią sutartį nustatė perkamo būsto kainą 280 000 Eur, sumai be kita ko, pardavėjui elektroniniuose laiškuose akcentuojant, kad kaina gali mažėti ir minėta kaina nustatoma atsižvelgiant į aptartą įrengimą „iki raktų“, vėliau, tai yra 2025 m. sausio 1 d. šio turto kainą abipusiu sutarimu šalys padidino iki 326 000 Eur, o pasibaigus šalių sudarytai preliminariai sutarčiai (2025 m. sausio 20 d.) atsakovas 2025 m. vasario 7 d. elektroniniame laiške nurodė ieškovams, kad ginčo turtą gali parduoti 370 000 Eur arba pasiūlė atsiimti sumokėtą avansą, t. y. namo ir jo įrengimo kaina padidėjo 90 000 Eur per ganėtinai trumpą pusės metų laikotarpį.

Nors atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad panašaus pobūdžio bylose priteistinos baudos būna mažesnės, tačiau kaip nurodyta nutarties 42 punkte, aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad iki šalims sudarant 2024 m. liepos 3 d. preliminarią sutartį, šalys 2024 m. birželio 28 d. taip pat sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį, kurios pagrindu atsakovas pardavė ieškovams priklausiusį butą, ieškovai ketino įsikelti į gyvenamąjį namą kartu su vaikais, tačiau ginčo gyvenamasis namas 2025 m. sausio 20 d. buvo neįrengtas, o ir be to, atsakovas iš esmės atsisakė sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį už šalių sutartą kainą – 326 000 Eur, šią sumą vienpusiškai padidindamas iki 370 000 Eur sumos. Negalima nepažymėti ir aplinkybės, kad šiuo atveju būtent atsakovas delsė pateikti informaciją turto vertintojui dėl katilo įrengimo ir tokią informaciją turto vertintojui pateikė 2025 m. sausio 20 d., tai yra tą dieną, kai šalys turėjo sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, todėl šiuo atveju atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra verslininkas, darytina išvada, kad atsakovas žinojo, kad 2025 m. sausio 20 d. pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis negalės būti sudaryta, kadangi atsakovui buvo žinoma, jog ieškovai kreipėsi į banką dėl paskolos suteikimo ir informacija apie atlikto turto vertinimą bankui buvo būtina. Minėtos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vartotojai – ieškovai su vaikais, dėl atsakovo kaltės kurį laiką neturėjo nuosavų namų, buvo atsidūrę neapibrėžtoje situacijoje, dėl ko šiuo atveju, teismo vertinimu, nėra pagrindo mažinti 2024 m. preliminaria sutartimi nustatyto 15 000 Eur baudos dydžio. Šiuo aspektu atmestini ir atsakovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įskaitė 363 Eur turto vertinimo išlaidas, kaip ieškovų nuostolius į baudos dydį, kadangi preliminarios sutarties 5.1 punktas nustatė, kad sutartį pažeidusi šalis atlygina nukentėjusiajai šaliai visus nuostolius, patirtus dėl <...> įpareigojimų neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kadangi šiuo atveju nėra abejonės, jog pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovų patirtos turto vertinimo išlaidos yra ieškovų nuostoliai.

Dėl priešieškinio reikalavimų

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimus dėl atsakovo patirtų nuostolių, tai yra sumokėtų netesybų buvusiam ginčo turto savininkui A. M. (22 240 Eur sumai), atsakovo mokėjimų už ieškovų naudojimąsi parduotu butu (883,80 Eur sumai), ieškovų užsakytų baldų išlaidas (1 377,60 Eur sumai). Atsakovas nurodo, kad jis ginčo turtą įrenginėjo ir pardavinėjo turėdamas susitarimą su A. M. dėl atsiskaitymo atidėjimo. Atsiskaitymas su juo buvo tiesiogiai susietas su lėšų gavimu iš ieškovų. Kadangi atsakovo vertinimu ieškovai nepagrįstai vilkino procesą, neužsitikrino laiku banko finansavimo, atsakovas nebegalėjo laiku įvykdyti savo prievolės A. M., dėl ko buvo skaičiuojamos netesybos nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gegužės 19 d.. Teigia, kad atsakovas taip pat patyrė 883,80 Eur išlaidų, sumokėdamas už ieškovų naudojimąsi parduotu butu, mano, kad teismo išvados dėl ieškovų ir atsakovo buvusio žodinio susitarimo yra grindžiamos prielaidomis.

Teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri elgiasi nesąžiningai ir yra kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018). Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022). Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, tai yra civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011).

Pirmiausia, atmestini atsakovo argumentai, dėl ieškovų pareigos atlyginti 22 240 Eur nuostolius dėl atsakovo ir buvusio ginčo turto savininko A. M. susitarimo. Pažymėtina, kad atsakovas netesybas skaičiuoja už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gegužės 19 d., kai ieškovų ir atsakovo sudaryta 2024 m. liepos 3 d. preliminari sutartis nustojo galioti 2025 m. sausio 20 d., antra, byloje pateikti įrodymai (susirašinėjimo medžiaga, pastato nuotraukos) leidžia daryti išvadą, kad iki 2025 m. sausio 20 d. atsakovas neįvykdė visų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, namo neįrengė ir neteikė visos būtinos informacijos turto vertintojui, dėl ko ieškovai neturėjo galimybės užsitikrinti kredito suteikimo namo įsigijimui, dėl ko šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovai yra kalti dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo, be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai nesusitarė su atsakovu ir A. M., jog jie bus atsakingi už atsakovo įsipareigojimų A. M. vykdymą, tai yra atsakovo susitarimai su A. M. buvo atsakovo vienasmeniai sprendimai, paremti jo paties, kaip verslininko, rizika, todėl ieškovams nekilo pareiga atlyginti nuostolius, kuriuos galbūt atsakovas patyrė vykdydamas susitarimus su A. M..

Atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino priešieškinio reikalavimo dėl atsakovo mokėjimų už ieškovų naudojimąsi parduotu butu (883,80 Eur sumai), tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia, vertinant šiuos atsakovo argumentus pažymėtina, jog atsakovas teikdamas atsiliepimą į ieškinį nurodė, kad jis mokėjo ieškovų buto pirkėjui už tai, kad ieškovai bute dar kurį laiką pagyventų ir ieškovai toliau, pažymėtina, nemokamai naudojosi savo butu atsakovo sąskaita. Byloje esantys mokėjimo nurodymai taip pat patvirtina, jog atsakovas atlikdavo mokėjimus L. B., kas leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pats atsakovas pripažino, jog butas buvo suteiktas ieškovams naudotis nemokamai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovui pardavus ieškovams priklausantį butą ginčo gyvenamasis namas nebuvo įrengtas, todėl darytina išvada, kad atsakovas įsipareigojo atlikti mokėjimus L. B. iki kol bus sudaryta pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis (CPK 185 straipsnis).

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl ieškovų užsakytų baldų išlaidų (1 377,60 Eur sumai). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas iš mažosios bendrijos „Geram miegui“ įsigijo baldus bendrai 4 703 Eur sumai, kurie atsakovo teigimu buvo skirti ieškovų poreikiams tenkinti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas nurodė, kad dalį šių baldų pardavė, ieškovai, atsakovo teigimu buvo užsisakę tris lovas (vieną į miegamąjį kambarį ir dvi į vaikų kambarį) iš kurių miegamojo lova buvo parduota naujam būsto pirkėjui, o dvi miegamojo lovos buvo pardavinėjamos internete. Šią aplinkybę patvirtina pateikta internetinio skelbimo ištrauka, tačiau vertinant atsakovo pateiktus įrodymus, pažymėtina, kad pateiktame mokėjimo nurodyme lovų kaina yra nurodyta mažesnė nei skelbime, o ir be to, negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad susitarimas dėl baldų apmokėjimo mažajai bendrijai „Geram miegui“ buvo sudarytas iki 2024 m. lapkričio 11 d., atsakovas 2024 m. gruodžio 26 d. elektroniniame laiške ieškovams nurodė „Baldų priemoka 10 800 Eur be vonios baldų“, o galutinė parduodamo turto kaina nuo 280 000 Eur iki 326 000 Eur sumos buvo padidinta 2025 m. sausio 1 d. susitarimu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje atsakovas nepateikė jokių konkrečių nekilnojamojo turto įrengimo sąmatų, detalių paskaičiavimų dėl atsakovų papildomai užsakytų baldų ir ar kitų medžiagų, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju abejonės aiškintinos vartotojo naudai, darytina išvada, kad šiuo atveju ginčo baldai buvo įskaičiuoti į bendrą perkamo objekto sąmatą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ir nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovo kaltės, dėl ko nutariama atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, dėl to nutariama pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo reikalavimų netenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Ieškovai pateikė duomenis, jog patyrė 1 573 Eur advokato pagalbos išlaidas ir jas faktiškai apmokėjo ieškovas S. J.. Atsižvelgiant į tai, ieškovui S. J. priteistinos 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui S. J. 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovo ATS1 .

Teisėjos Kristina DomarkienėErinija KazlauskienėErika Misiūnienė