Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amirex“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. sprendimo ir 2026 m. birželio 5 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amirex“ ieškinį atsakovams ATS1 ir ATS2 dėl vartojimo ginčo išnagrinėjimo iš esmės ir netesybų priteisimo bei atsakovų priešieškinį ieškovei dėl avanso ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčo objektas buvo 85 proc. baigtumo, negyvenamosios, viešbučių paskirties svečių namai, esantys komercinės paskirties objektų teritorijoje, teismas turėjo nustatyti konkretų atsakovų turto įsigijimo tikslą ir tik tuomet spręsti dėl vartotojų apsaugos normų taikymo. Atitinkamai negalėjo būti automatiškai taikomos specialiosios vartotojų apsaugos normos ir jų pagrindu visas sutarties bei derybų neaiškumas vertinamas ieškovės nenaudai. Derinimo metu atsakovai kėlė ne tik reikalavimus, tiesiogiai atkartojančius Preliminariąją sutartį, bet ir papildomus reikalavimus: dėl konkrečios 30 kg/kv. m saulės elektrinės apkrovos, naujų netesybų už dokumentų nepateikimą, eksploatavimo taisyklių ir baudų pakeitimo, papildomų statybos dokumentų, atskirų darbų bei techninių sprendinių. Ieškovė nesutiko tik su tuo, kad po turto perdavimo jai būtų perkelta atsakomybė už bet kokius stogo trūkumus, galinčius atsirasti dėl atsakovų pasirinktos saulės elektrinės, nežinomų apkrovų, montavimo technologijos ar trečiųjų asmenų rangovų veiksmų. Ši pozicija atitinka tiek CK 6.333 straipsnyje įtvirtintą pardavėjo atsakomybės sistemą, tiek CK 6.697 straipsnio 3 dalies logiką, pagal kurią rangovas neatsako už defektus, atsiradusius dėl užsakovo ar trečiųjų asmenų netinkamo naudojimo ar veiksmų. Ieškovės pozicija viso ginčo metu buvo grindžiama tuo, kad įstatymo garantijos išlieka, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip absoliuti pardavėjos atsakomybė už bet kokius ateityje atsirasiančius stogo trūkumus, jeigu jie būtų susiję su pirkėjų ar jų pasitelktų trečiųjų asmenų atliekamais saulės elektrinės įrengimo darbais, papildomomis apkrovomis ar kitokia intervencija į statinio konstrukcijas. Saulės elektrinės įrengimą turėjo organizuoti atsakovai, pasitelkdami savo pasirinktus asmenis, o konkrečios būsimos elektrinės techniniai parametrai, svoris, tvirtinimo būdas ir montavimo technologija Preliminariojoje sutartyje nebuvo individualizuoti. Todėl ieškovė negalėjo iš anksto prisiimti besąlyginės atsakomybės už bet kokio techninio sprendinio įgyvendinimo poveikį stogo dangai ir konstrukcijoms. Ši pozicija atitinka tiek CK 6.333 straipsnyje įtvirtintą pardavėjo atsakomybės sistemą, tiek CK 6.697 straipsnio 3 dalies logiką, pagal kurią rangovas neatsako už defektus, atsiradusius dėl užsakovo ar trečiųjų asmenų netinkamo naudojimo ar veiksmų. Todėl vien derybų metu vartota formuluotė dėl garantijos ribojimo negalėjo būti vertinama atsietai nuo bendros ieškovės pozicijos ir taikytino teisinio reguliavimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje esantys duomenys patvirtina ne ieškovės atsisakymą parduoti turtą, o tai, kad ieškovė realiai organizavo notarinį sandorį, teikė ir koregavo projektą, pripažino savo įstatymo nustatytą garantiją ir iki pat pabaigos siūlė sudaryti pagrindinę sutartį. Ieškovė nesiekė pasitraukti iš sandorio, neatsisakė parduoti sutarto turto ir nepaneigė savo pagrindinių prievolių. Sandoris neįvyko atsakovams atsisakius pasirašyti sutartį, kai nebuvo priimti visi jų derybų metu papildomai iškelti reikalavimai. Nė viena šalis negali vienašališkai reikalauti, kad kita šalis pagrindinėje sutartyje prisiimtų platesnes pareigas negu tos, dėl kurių buvo susitarta Preliminariojoje sutartyje. Ginčas kilo dėl to, kokia apimtimi ieškovė turėtų atsakyti už galimus stogo trūkumus po atsakovų ar jų rangovų atliktos intervencijos ir ar ji turi priimti kitas atsakovų papildomai siūlomas sąlygas. Preliminarioji sutartis suteikė atsakovams teisę savo lėšomis įsirengti saulės baterijas, tačiau joje nebuvo aiškiai nustatyta ieškovės pareiga garantuoti konkrečią papildomą stogo apkrovą, atsakyti už atsakovų pasirinkto rangovo darbus arba užtikrinti garantiją visiems stogo defektams nepriklausomai nuo jų atsiradimo priežasties. Paties pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nei pradinis pagrindinės sutarties sudarymo terminas, nei pastato nukrypimas nuo projektinių sprendinių nebuvo tiesioginė ir galutinė Pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis. Realus šalių nesutarimas, nulėmęs derybų baigtį, buvo susijęs su atsakovų planuojamu saulės baterijų įrengimu ir atsakomybės už galimus po tokios intervencijos atsirasiančius stogo trūkumus paskirstymu. Net ir tuo atveju, jeigu informacija apie projektinį nukrypimą būtų buvusi atskleista anksčiau, pagrindinė sutartis vis tiek nebūtų buvusi sudaryta dėl vėliau kilusio ir neišspręsto ginčo dėl saulės baterijų bei stogo garantijos apimties.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamo sprendimo išvada, jog dėl Pagrindinės sutarties nesudarymo kalta ieškovė, neatitinka nei faktinės derybų eigos, nei CK 6.163 ir 6.165 straipsnių aiškinimo kasacinio teismo praktikoje, nėra pagrįsta visapusišku ir nuosekliu visų teisiškai reikšmingų aplinkybių vertinimu, kaip to reikalauja CPK 185 ir 270 straipsniai. Teismo išvada, kad ieškovė derybų metu siekė panaikinti jai tenkančią stogo garantiją ir dėl to laikytina kalta dėl Pagrindinės sutarties nesudarymo, yra padaryta netinkamai aiškinant šalių valią, neatskiriant skirtingų garantinės atsakomybės pagrindų ir neatsižvelgiant į įstatyme aiškiai nustatytą išimtį dėl pirkėjo bei trečiųjų asmenų veiksmų sukeltų trūkumų. Būtent atsakovai, atsisakydami sudaryti Pagrindinę sutartį ne dėl ieškovės atsisakymo vykdyti Preliminariąją sutartį, bet dėl nesutarimo dėl papildomų sąlygų, prisiėmė Pagrindinės sutarties nesudarymo padarinių riziką. Atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo taikyti ieškovei Preliminariosios sutarties 6.3 punkte nustatytą atsakomybę ir priteisti atsakovams 10 250 Eur baudą. Sprendimo motyvuose neatskleista, kokia konkreti 1 089 Eur sumos dalis buvo susijusi su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, kodėl visos šios išlaidos pripažintos būtinomis ir protingomis bei kokiu priežastiniu ryšiu jos susietos su konkrečiais neteisėtais ieškovės veiksmais. Vien išlaidų patyrimo ir apmokėjimo faktas savaime nepatvirtina visų CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto taikymo sąlygų. Teismo argumentas, kad 1 089 Eur išlaidos atsirado dėl ieškovės pareigos grąžinti avansą ir sumokėti baudą nevykdymo, taip pat yra išvestinis iš klaidingos išvados dėl ieškovės kaltės. Panaikinus sprendimą papildomas sprendimas taip pat panaikintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Amirex“ ieškinį atsakovams ATS1 ir ATS2 dėl vartojimo ginčo išnagrinėjimo iš esmės ir netesybų priteisimo bei atsakovų priešieškinį ieškovei dėl avanso ir netesybų priteisimo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. sprendimas, kuriuo ieškinys netenkintas, priešieškinis tenkintas iš dalies, – priteista iš ieškovės atsakovų naudai lygiomis dalimis 20 000 Eur avansas, 10 250 Eur netesybos, 1 089 Eur nuostoliai ir 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos (31 339 Eur) nuo priešieškinio priėmimo dienos (2025 m. liepos 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. papildomas sprendimas, kuriuo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kadangi jame padarytos esminės faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo ir materialiosios teisės normų taikymo klaidos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių atsakomybės už pagrindinės sutarties nesudarymą, nepakankamai atskleidė faktinę derybų eigos reikšmę, netinkamai nustatė galutinę pagrindinės sutarties nesudarymo priežastį ir nepagrįstai visą atsakomybę priskyrė ieškovei.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta ir nėra ginčo, kad 2024 m. rugsėjo 9 d. tarp ieškovės (Pardavėjos) ir atsakovų (Pirkėjų) buvo sudaryta Vilos rezervacijos sutartis Nr. 2024-09-09/A7 (preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis), kuria šalys susitarė ne vėliau kaip iki 2024 m. spalio 15 d. sudaryti pagrindinę notariškai patvirtintą nekilnojamojo turto, t. y. Pastato – svečių namų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), komercinės paskirties žemės sklypo dalies, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), ir automobilio stovėjimo vietos, pirkimo–pardavimo sutartį (Preliminarios sutarties 1.1–1.3, 3.1 punktai).

Preliminariąja sutartimi šalių sutarta turto pardavimo kaina buvo 205 000 Eur (Preliminariosios sutarties 2.1 punktas). Preliminariosios sutarties 2.1.1 punktas nustatė, kad 20 000 Eur avansinę įmoką, kaip Pagrindinės sutarties sudarymo užtikrinimo priemonę, kuri sudarant Pagrindinę sutartį bus įskaičiuota į pardavimo kainą, Pirkėjai sumoka Pardavėjai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šios sutarties pasirašymo dienos. Byloje esančiais duomenimis, avansinę 20 000 Eur dydžio įmoką atsakovai ieškovei sumokėjo 2024 m. rugsėjo 10 d. ir 2024 m. rugsėjo 13 d. bankiniais pavedimais.

Preliminariosios sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad šalis, dėl kurios kaltės nesudaryta Pagrindinė sutartis, įsipareigoja sumokėti kitai šaliai 5 proc. nuo sutarties objekto kainos dydžio baudą; šalys pareiškia ir patvirtina, kad 5 proc. nuo sutarties objekto kainos baudos dydis atitinka šalių iš anksto aptartus ir vertintus jų nuostolius dėl to, kad nėra sudaroma Pagrindinė sutartis ir jie papildomai neįrodinėjami. Preliminariosios sutarties 6.2 punkte nurodyta, kad jeigu Pagrindinė sutartis nesudaroma dėl Pirkėjų kaltės, tai Pardavėja per 1 mėnesį nuo sutarties nutraukimo dienos grąžina Pirkėjams skirtumą nuo baudos ir sumokėto avanso. Preliminariosios Sutarties 6.3 punktas nustatė, kad jeigu Pagrindinė sutartis nesudaroma dėl Pardavėjos kaltės, tai Pardavėja per 1 mėnesį nuo sutarties nutraukimo dienos grąžina Pirkėjams visą sumokėtą avansą bei sumoka papildomai 5 proc. nuo sutarties objekto kainos baudą. Nors ieškovė mano, kad Pagrindinė sutartis nesudaryta dėl Pirkėjų kaltės, byloje nėra ginčo ir duomenų apie tai, kad ieškovė būtų grąžinusi atsakovams skirtumą nuo baudos ir sumokėto avanso.

Preliminariosios sutarties 7.3 punktas nustato, kad sutartis gali būti papildyta ar pakeista tik dvišaliu sutarties šalių raštišku susitarimu, kuris tampa neatskiriama šios sutarties dalimi. Byloje nėra ginčo, kad dėl Preliminariojoje sutartyje šalių sulygto Pagrindinės sutarties sudarymo termino – 2024 m. spalio 15 d. pratęsimo kokiam nors konkrečiam laikotarpiui žodinio ar rašytinio susitarimo nebuvo, tačiau net ir pasibaigus šiam terminui šalys dar tam tikrą laiką derino atskiras Pagrindinės sutarties sąlygas ir svarstė galimybę sudaryti Pagrindinę sutartį. Vis dėlto atsakovai 2024 m. lapkričio 21 d. ieškovei pateikė pranešimą reikalaudami Preliminariojoje sutartyje įtvirtintu terminu grąžinti atsakovams jų sumokėtą 20 000 Eur dydžio avansą bei sumokėti 10 250 Eur dydžio baudą. Ieškovė 2024 m. lapkričio 22 d. atsakymu nesutiko su tuo, kad Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl jos kaltės. Atsakovai 2024 m. lapkričio 28 d. ieškovei pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, jog Pagrindinės sutarties nesudarymą sąlygojo atsakovų atsisakymas sudaryti Pagrindinę sutartį, nėra, ir pakartotinai pareikalavo įvykdyti 2024 m. lapkričio 21 d. pranešime nurodytus reikalavimus, t. y. grąžinti sumokėtą avansą bei sumokėti baudą. Ieškovė 2024 m. gruodžio 13 d. atsakymu nurodė, jog Preliminariojoje sutartyje įtvirtintas Pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo pratęstas šalių konkliudentiniais veiksmais.

Atsakovai 2025 m. sausio 15 d. kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, prašydami įpareigoti ieškovę ne vėliau kaip per 3 dienas nuo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo įsiteisėjimo dienos grąžinti jiems 20 000 Eur dydžio avansinį mokėjimą, sumokėti jiems 10 250 Eur dydžio baudą bei atlyginti jiems 363 Eur dydžio išlaidas turto vertinimui parengti ir 1 089 Eur dydžio išlaidas už teisines paslaugas. Tarnyba 2025 m. gegužės 21 d. nutarimu atsakovų reikalavimus tenkino visiškai, įpareigojo ieškovę Nutarimą įvykdyti per 30 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos.

Taigi, nagrinėjamoje byloje tarp šalių kyla ginčas dėl teisės nesudarius pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo reikalauti iš priešingos šalies sumokėti preliminariojoje sutartyje nustatytas netesybas ir atsakovų atveju – dėl teisės reikalauti iš ieškovės grąžinti sumokėtą avansinę įmoką.

Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Dispozityviosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiami aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas, 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas). Tai lemia, jog pirmosios instancijos teisme nenurodyti argumentai nevertintini ir apeliaciniame procese.

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo dėl to, kad ieškovė ir atsakovai siekė sudaryti Pagrindinę sutartį, kurioje atsakovai veikė kaip vartotojai, nebuvo. Vis dėlto apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas neištyrė, ar atsakovai atitinka vartotojo sampratą, o nenustačius, kad atsakovai atitinka CK 6.228¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vartotojo sampratą, specialusis vartotojų teisių apsaugos režimas ir (ar) garantijos negalėjo būti taikomi. Ieškovės teigimu, pareiga išsamiai ištirti atsakovų sudaromo sandorio tikslą šioje byloje buvo ypač reikšminga dėl paties sutarties objekto teisinio režimo.

Viena vertus, apeliaciniame skunde ieškovė nurodo iš esmės naujus argumentus – nors ginčas ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, ieškovė pirmosios instancijos teisme dėl tokio poreikio tirti, ar atsakovai apskritai laikytini vartotojais, nepasisakė ir pati ieškinyje nurodė, jog jis teikiamas dėl vartojimo ginčo nagrinėjimo iš esmės ir netesybų priteisimo. Kita vertus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą; CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai; juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011, 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012, 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012, 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai).

Ieškovė apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kad Preliminarioji sutartis neatitinka kurio nors iš minėtų kasacinio teismo praktikoje nustatytų vartojimo sutarties požymių. Ieškovė nurodo, kad Nekilnojamojo turto registre Pastato pagrindinė naudojimo paskirtis nurodyta kaip viešbučių, o žemės sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Tačiau akivaizdu, kad vien ta aplinkybė, kad turtas pastatytas komercinės paskirties objektų teritorijoje, savaime nepaneigia atsakovų, kaip vartotojų, statuso, nes vartojimo sutarties kvalifikavimą lemia ne turto paskirtis, o jo įsigijimo tikslas. Ieškovė teigė, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nustatyta, kad turtas buvo perkamas išimtinai atsakovų asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, taip pat nenurodyti konkretūs įrodymai, kurių pagrindu būtų galima atmesti galimą investicinį, nuomos, trumpalaikio apgyvendinimo paslaugų teikimo ar kitą ekonominį turto įsigijimo tikslą. Vis dėlto jokių tokias abejones patvirtinančių aplinkybių ar įrodymų ieškovė nenurodo ir neteikia. Tuo tarpu atsakovai nurodė, jog turtą ketino įsigyti išimtinai savo asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, t. y. nuolat jame gyventi. Pažymėjo, kad neketino turto naudoti komercinei veiklai, nuomai ar kitokiai ekonominei veiklai vykdyti. Sutiktina, jog aplinkybę, kad atsakovai ketino pirkti turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, patvirtina ir tai, jog kreditavimo sutartyje, kurią atsakovai ketino sudaryti siekdami finansuoti turto įsigijimą, buvo nurodyta, jog kredito suteikimo tikslas – būstui ir žemės sklypo daliai pirkti (perkamas svečių namas, pritaikomas nuolatiniam gyvenimui). Vertinant visą tai, darytina išvada, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad galimai Preliminarioji sutartis apskritai nepagrįstai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.

Antra, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti; jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad preliminarioji sutartis – tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Preliminariosios sutarties būtinieji elementai – suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-781/2024 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Preliminariosios sutarties sudarymas kasacinio teismo praktikoje apibūdinamas kaip baigiamasis, atspindintis toliausiai pažengusias derybas, ikisutartinių santykių etapas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-381/2023 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ikisutartiniuose santykiuose šalis sieja specifiniai – pasitikėjimo teisiniai santykiai, kurie reikalauja abipusio sąžiningumo viena kitos atžvilgiu. Derybose dėl sutarties sudarymo šalys, kaip ir vykdydamos sutartis, privalo elgtis sąžiningai, ir tai įtvirtinta CK 1.5, 6.4, 6.158, 6.163 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022, 46 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nors preliminariosios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra, vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020 20 punktą).

Teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri elgiasi nesąžiningai ir yra kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018 33 punktą, 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 35 punktas). Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011).

Preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020, 23 punktas).

Apibendrinant pabrėžtina, kad būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra ne tik ginčo Pastato pardavėja, bet ir statytoja. CK 6.333 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus; pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Įstatymai ar sutartis gali numatyti pardavėjo pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs; tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis). Jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami; tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui (CK 6.333 straipsnio 4 dalis).

Be to, CK 6.697 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangovas, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis, per visą garantinį laiką užtikrina, kad statybos objektas atitinka normatyvinių statybos dokumentų nustatytus rodiklius ir yra tinkamas naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį. Rangovas, projektuotojas, statinio projekto ekspertizės rangovas ir statybos techninis prižiūrėtojas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų (CK 6.697 straipsnio 3 dalis). CK 6.698 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rangovas, projektuotojas, statinio projekto ekspertizės rangovas ar statybos techninis prižiūrėtojas atsako už objekto sugriuvimą ar defektus, jeigu objektas sugriuvo ar defektai buvo nustatyti per: 1) penkerius metus; 2) dešimt metų – esant paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.); 3) dvidešimt metų – esant tyčia paslėptų defektų.

Nagrinėjamu atveju Preliminariosios sutarties 5.4 punktas nustatė Pirkėjų įsipareigojimą laikytis Preliminariosios sutarties priede Nr. 3 nurodytų Apdailos darbų įrengimo ir eksploatacijos taisyklių. Preliminariosios sutarties 5.5 punktas nustatė, kad po to, kai Pirkėjai įsirengs jiems nuosavybės teise priklausantį Pastatą, jie privalės jį perduoti vertinti valstybinei komisijai ir VĮ Registrų centre įregistruoti 100 proc. pastato baigtumą; visą šį procesą Pirkėjai organizuojasi patys, o Pardavėja bus įsipareigojusi perduoti visus šiam procesui reikalingus dokumentus bei atsakyti į visus jiems kylančius klausimus. Preliminariosios sutarties priedo Nr. 3 „Apdailos darbų atlikimo ir eksploatavimo taisyklės“ 36 punkte nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog nesilaikant svečių namo eksploatavimo taisyklių svečių namui suteikiama garantija nustoja galioti. Šio priedo 21 punkte nurodyta, kad leidžiama savo lėšomis įsirengti ant stogo saulės baterijas. Jokių kitokių išlygų dėl parduodamo turto ar atskirų jo konstrukcijų garantijos Preliminariojoje sutartyje nenustatyta. Taip pat, bylos duomenimis, nėra duomenų, kad ieškovė sutikdama leisti atsakovams savo lėšomis įsirengti ant stogo saulės baterijas būtų kėlusi kokius nors reikalavimus dėl saulės baterijų.

Kadangi, vadovaujantis Preliminariosios sutarties 3.2 punktu, notarų biurą, kuriame bus sudaroma ir tvirtinama Pagrindinė sutartis, savo nuožiūra pasirenka Pardavėja ir apie tai ne vėliau kai prieš dešimt kalendorinių dienų iki numatomos Pagrindinės sutarties sudarymo dienos informuoja Pirkėjus, ieškovės pareiga buvo užtikrinti, kad siūlomas Pagrindinės sutarties projektas atitiktų Preliminariojoje sutartyje įtvirtintas Pagrindinės sutarties nuostatas. Vis dėlto iš šalių susirašinėjimo, ieškovės atsakovams teiktų Pagrindinės sutarties projektų matyti, kad ieškovė iš pradžių (2024 m. spalio 7 d.) Pagrindinėje sutartyje siūlė įtvirtinti sąlygą (Pagrindinės sutarties projekto 8.6.12 punktas), kad, Pirkėjams savo lėšomis įrengus saulės baterijas ant stogo, Pardavėja nesuteiks pastato stogui jokios garantijos tiek dėl įgriuvimo, tiek dėl vandens pratekėjimo ar kitų atsiradusių defektų, ir tuo pagrindu visus atsiradusius Pastato stogo defektus Pirkėjai įsipareigoja pašalinti savo lėšomis nereikšdami Pardavėjai jokių pretenzijų. Atsakovai, nesutikdami su šia sąlyga, vietoje jos siūlė įtvirtinti sąlygą, kad Pardavėja sutinka ir neprieštarauja, jog ant Pastato stogo Pirkėjai savo lėšomis įrengtų saulės baterijas (30 kg/kv. m). Vis dėlto, derybų eigoje ieškovė sutiko Pagrindinės sutarties 8.6.12 punkte įtvirtinti tik tokią sąlygą: Pardavėja neprieštarauja dėl vizualinio Pastato pakeitimo, kurio metu ant Pastato Pirkėjai savo lėšomis įrengtų saulės baterijas (30 kg/kv. m); Pardavėjas informavo Pirkėją, kad neatliko jokių stogo konstrukcijos apkrovų skaičiavimų, susijusių su papildomu saulės baterijų svoriu, todėl Pirkėjams savo lėšomis įrengus saulės baterijas ant stogo Pardavėja nesuteiks pastato stogui jokios garantijos tiek dėl įgriuvimo, tiek dėl vandens pratekėjimo ar kitų atsiradusių defektų, ir tuo pagrindu visus atsiradusius Pastato stogo defektus Pirkėjai įsipareigoja pašalinti savo lėšomis nereikšdami Pardavėjai jokių pretenzijų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek šalys pripažįsta, jog būtent šalių nesutarimas dėl šios Pagrindinės sutarties projekto 8.6.12 punkte nustatytos sąlygos lėmė Pagrindinės sutarties nesudarymą. Atsakovai teigia, jog ieškovė šia sąlyga siekia jai, kaip Pastato statytojai, tenkančias pareigas, susijusias su garantinių įsipareigojimų vykdymu, perkelti atsakovams. Tuo tarpu ieškovė nurodo, kad ši sąlyga yra būtina, kadangi kitu atveju po turto perdavimo jai būtų perkelta atsakomybė už bet kokius Pastato stogo trūkumus, galinčius atsirasti dėl atsakovų pasirinktos saulės elektrinės, nežinomų apkrovų, montavimo technologijos, trečiųjų asmenų rangovų veiksmų. Ieškovė šios sąlygos derybų dėl Pagrindinės sutarties pasirašymo metu, t. y. tiek iki Preliminariojoje sutartyje šalių sulygto Pagrindinės sutarties sudarymo termino – 2024 m. spalio 15 d., tiek jam pasibaigus, kategoriškai nesutiko atsisakyti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant šios ieškovės reikalaujamos Pagrindinės sutarties projekto 8.6.12 punkto sąlygos, atsakovams ant Pastato stogo savo lėšomis įsirengus saulės baterijas Pastoto stogui galiotų ieškovės garantija, kaip tai nustatyta CK 6.333 straipsnio 3 dalyje, 6.697 straipsnio 3 dalyje, ir tai niekaip neprieštarautų Preliminariosios sutarties nuostatoms. Į pagrindinę sutartį neįtraukus ieškovės reikalaujamos sąlygos ieškovei nekyla atsakomybė už Pastato stogo trūkumus, atsiradusius po Pastato perdavimo pirkėjams dėl to, kad pirkėjai pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis), taip pat atsiradusius dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų (CK 6.697 straipsnio 3 dalis). Taigi, nesant šios ieškovės siūlomos sąlygos ieškovei nekiltų atsakomybė už Pastato stogo trūkumus, kaip ieškovė nurodo, atsiradusius dėl atsakovų pasirinktos saulės elektrinės, nežinomų apkrovų, montavimo technologijos, trečiųjų asmenų rangovų veiksmų ir pan.

Tuo tarpu ieškovės tiek iš pradžių, tiek vėliau siūlyta Pagrindinės sutarties projekto 8.6.12 punkto sąlygos formuluotė, ją vertinant tiek lingvistiškai, tiek logiškai, reiškia iš esmės tai, kad Pagrindinėje sutartyje ieškovė siekė įtvirtinti sąlygą, jog Pirkėjams savo lėšomis įrengus saulės baterijas ant stogo Pardavėja nesuteiks pastato stogui jokios garantijos. Tai reiškia, jog lyginant su Preliminariosios sutarties nuostatomis ieškovė iš esmės siaurina savo atsakomybės ribas teikiant Pastato stogo kokybės garantiją, kadangi formuluotė „jokios garantijos“ aiškiai ir nedviprasmiškai reiškia atsisakymą nuo bet kokių garantijų teikimo. Ieškovės siūlomos sąlygos formuluotėje nenumatyta jokių išlygų. Taigi, Pagrindinėje sutartyje nustačius ieškovės siūlomą sąlygą, atsakovams ant Pastato stogo savo lėšomis įsirengus saulės baterijas, Pastato stogui nebegaliotų ieškovės garantija, kaip tai nustatyta CK 6.333 straipsnio 1 dalyje, 6.697 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad CK 6.333 straipsnio 2 dalyje, 6.697 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė sutartyje nustatyti kitokias nuostatas kokybės garantijai, ko ieškovė ir siekė. Priešingai, nei nurodo ieškovė savo procesiniuose dokumentuose, reikalaudama Pagrindinėje sutartyje įtvirtinti šią sąlygą ji ne atsisakė prisiimti papildomas, Preliminariojoje sutartyje nenustatytas, prievoles, o priešingai – atsisakė prisiimti prievolės, kurios ieškovei teko vadovaujantis Preliminariosios sutarties nuostatomis, ir jų atsisakymas Preliminariojoje sutartyje nebuvo numatytas. Vis dėlto jokių pagrįstų priežasčių ar pagrindų, kodėl atsakovai sudarydami Pagrindinę sutartį turėtų sutikti su tokiu ieškovės atsakomybės ribų siaurinimu lyginant su Preliminariosios sutarties nuostatomis, ieškovė nenurodė.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog toks ieškovės elgesys, kai ikisutartiniuose santykiuose Preliminariąja sutartimi ieškovė atsakovams be jokių numatytų išlygų leido savo lėšomis ant Pastato stogo įsirengti saulės baterijas, o vėliau į Pagrindinę sutartį be jokios pateisinamos priežasties įtraukia ir atsisako pašalinti sąlygą, pagal kurią atsakovams ant Pastato stogo savo lėšomis įsirengus saulės baterijas ieškovė nebeteiks Pastato stogui visiškai jokių garantijų, t. y. verčiant atsakovus prisiimti Preliminariojoje sutartyje nenumatytą reikšmingai jų padėtį bloginančią sąlygą, vertintinas kaip aiškiai nesąžiningas.

Be to, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalį bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai; šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis; kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentais, kad ieškovės argumentai dėl to, kad atsakovai klaidingai aiškina Pagrindinės sutarties projekto 8.6.12 punkte ieškovės siūlomą sąlygą ir (ar) ją klaidingai supranta, nes ieškovė galimai turėjo omenyje kitką, tik patvirtina tokios Pagrindinės sutarties sąlygos neaiškumą, o kartu jos nesąžiningumą, todėl ši sąlyga turi būti aiškinama atsakovų, kaip vartotojų, naudai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad atsakovai siūlydami Pagrindinėje sutartyje vietoje ieškovės siūlomos 8.6.12 punkto sąlygos įtvirtinti sąlygą, kad Pardavėja sutinka ir neprieštarauja, jog ant Pastato stogo Pirkėjai savo lėšomis įrengtų saulės baterijas (30 kg/kv. m), kėlė naujus Preliminariojoje sutartyje nenumatytus reikalavimus Pagrindinei sutarčiai, laikytini nepagrįstais. Priešingai, iš šalių susirašinėjimų matyti, jog atsakovai savo siūlymą pateikė jau po ieškovės pasiūlymo įtvirtinti Pagrindinės sutarties projekto 8.6.12 punkto sąlygą, t. y. jau po ieškovės bandymo įtvirtinti susiaurintas savo atsakomybės ribas lyginant su Preliminariosios sutarties nuostatomis. Taigi, toks atsakovų siūlymas vertintinas kaip kompromiso ieškojimas, nurodant detalesnę informaciją apie saulės baterijas ir tikintis, jog atsižvelgdama į tai ieškovė sutiks neatsisakyti užtikrinti apskritai visų garantijų Pastato stogui atsakovams savo lėšomis ant jo įrengus saulės baterijas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks atsakovų veikimas siaurinant savo teisių apimtį, kuriuo siekiama vis dėlto sudaryti Pagrindinę sutartį abiem šalims priimtinomis sąlygomis, neturi jokio nesąžiningumo požymių.

Atsižvelgdamas visą į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė nepagrįstai ir nesąžiningai Pagrindinės sutarties projekto 8.6.12 punkte nustatė ir nesutiko pašalinti tokios sąlygos, kuri pagrįstai laikytina atsakovams nepriimtina, ir būtent tai lėmė atsakovų pagrįstą atsisakymą sudaryti Pagrindinę sutartį, o kartu ir ieškovės kaltę dėl Pagrindinės sutarties nesudarymo. Taigi, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvada, jog nagrinėjamu atveju kaltė dėl Pagrindinės sutarties nesudarymo tenka ieškovei, laikytina teisėta ir pagrįsta.

CK 6.163 straipsnio 4 dalis nustato, jog šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti. CK 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš sudarydamas vartojimo sutartį, kuri nėra nuotolinė ar ne prekybos patalpose sudaroma sutartis, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, analizavo ir vertino tai, jog ieškovė su atsakovais sudarydama Preliminariąją sutartį žinojo, tačiau nuslėpė nuo atsakovų ir tik derybų dėl Pagrindinės sutarties sudarymo metu atskleidė atsakovams faktą, jog Pastatas pastatytas nesilaikant projektinių sprendinių. Tokį ieškovės elgesį ikisutartiniuose santykiuose teismas vertino kaip aiškiai nesąžiningą, tačiau konstatavo, kad jis nebuvo ta priežastis, dėl kurios atsakovai atsisakė sudaryti Pagrindinę sutartį. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepaaiškino, kokiu teisiniu ir faktiniu ryšiu aplinkybė, kuri, jo paties vertinimu, nenulėmė atsakovų atsisakymo sudaryti sutartį, gali pagrįsti Preliminariosios sutarties 6.3 punkte nustatytų netesybų taikymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie ieškovės apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi vien tai, kad teismas sąžiningumo aspektu atliko ir kitų ieškovės veiksmų vertinimą, nereiškia, jog tuo grindė Preliminariosios sutarties 6.3 punkte nustatytų netesybų taikymą. Preliminariosios sutarties 6.3 punkte reglamentuojama Pardavėjos atsakomybė, jeigu Pagrindinė sutartis nesudaroma dėl jos kaltės, o, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad šis nesąžiningas ieškovės elgesys nebuvo ta priežastis, dėl kurios atsakovai atsisakė sudaryti Pagrindinę sutartį. Taigi, toks teismo atliktas ieškovės veiksmų vertinimas nagrinėjamu atveju iš esmės neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Ieškovė nenurodė, kad kuris nors kitas atsakovų siūlymas ar, kaip ieškovė nurodo, – reikalavimas derybų dėl Pagrindinės sutarties sudarymo metu būtų turėjęs įtakos Pagrindinės sutarties projekto 8.6.12 punkto sąlygos įtraukimui. Taigi, dėl kitų tarp šalių derintų Pagrindinės sutarties projekto sąlygų, dėl kurių, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš esmės tarp šalių buvo susitarta ir kurios taip pat nelėmė Pagrindinės sutarties nesudarymo, apeliacinės instancijos vertindamas tai, jog šios aplinkybės neturi reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės pripažįsta, kad Preliminariosios sutarties 6.3 punktas gali būti taikomas nustačius, jog Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta būtent dėl ieškovės kaltės. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Pagrindinės sutarties nesudarymo kaltė tenka ieškovei, taip pat ieškovei kitais argumentais neginčijant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis, vadovaujantis Preliminarios sutarties 6.3 punktu, iš ieškovės atsakovams priteistas 20 000 Eur avansas ir 10 089 Eur netesybos, taip pat kuria, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš ieškovės atsakovams priteistos 5 procentų metinės procesinės palūkanos, apeliacinės instancijos teismas pritardamas šiose skundžiamo sprendimo dalyse išdėstytiems motyvams ir argumentams taip pat plačiau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo argumentas, jog 1 089 Eur ikiteisminės išlaidos atsirado dėl ieškovės pareigos grąžinti avansą ir sumokėti baudą nevykdymo, taip pat yra išvestinis iš klaidingos išvados dėl ieškovės kaltės. Be to, teigia, kad skundžiamame sprendime nurodytas sąskaitų išrašymo ir apmokėjimo faktas, tačiau sprendimo motyvuose neatskleista, kokia konkreti 1 089 Eur sumos dalis buvo susijusi su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, kodėl visos šios išlaidos pripažintos būtinomis ir protingomis ir kokiu priežastiniu ryšiu jos susietos su konkrečiais neteisėtais ieškovės veiksmais. Nurodo, kad vien išlaidų patyrimo ir apmokėjimo faktas savaime nepatvirtina visų CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto taikymo sąlygų.

CK 6.256 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta vartotojo teisė gauti patirtų išlaidų, susijusių su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra, atlyginimą. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovai patyrė 1 089 Eur advokato pagalbos išlaidų nagrinėjant ginčą Tarnyboje. Ieškovė nenurodė ir teismas nenustatė, kokiu pagrindu šios išlaidos turėtų būti laikomos neprotingomis. Akivaizdu, kad advokatui atstovaujant atsakovams ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka institucijoje šios išlaidos laikytinos susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Taigi, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Pagrindinės sutarties nesudarymo kaltė tenka ieškovei, ieškovės argumentai dėl šių išlaidų priteisimo nepagrįstumo taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o nesant ginčo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – ir skundžiamas papildomas sprendimas laikytini teisėtais ir pagrįstais.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas paliktini nepakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi ieškovės apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas paliktini nepakeisti, konstatuojama, jog ši nutartis yra priimama atsakovų naudai CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovė ATS2 pateikė duomenis, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 087,25 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir pateikiant teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai). Atsižvelgiant į tai, atsakovei ATS2 iš ieškovės priteistina 2 087,25 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atitinkamai ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. sprendimą ir 2026 m. birželio 5 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Atsakovei ATS2 priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amirex“ 2 087,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.