Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Saulius Zajarskas sekretoriaujant Jolantai Palčiauskienei, Erikai Žigalovaitei, dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Structum projektai“ atstovui advokatui Viliui Martišiui, atsakovės UAB „Geopartneris“ atstovui advokatui Juriui Petreikiui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Structum projektai“, ieškinį atsakovei UAB „Geopartneris“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Prieštaravimuose pažymima, kad Bendradarbiavimo sutarties 2.1.1 punkte ieškovė UAB „Structum projektai“ aiškiai įsipareigojo ne tik viešinti pagrindinio rėmėjo logotipą „visuose Projekto informaciniuose maketuose bei Projekto reklaminėje medžiagoje“, bet ir nurodė, kad tai apima „reklaminės informacijos parengimą spaudai“. Ši nuostata, kartu su 2025 m. lapkričio 11 d. UAB „Structum projektai“ atstovės R. R. elektroniniu laišku, kuriame prašoma UAB „Geopartneris“ pateikti nuotraukas ir svarbiausius punktus veiklai aprašyti, siekiant patalpinti socialiniuose tinkluose ir taip plačiau supažindinti su įmonės veikla, patvirtina, kad šalių tikrieji ketinimai buvo gerokai platesni nei vien tik logotipo atvaizdavimas. UAB „Geopartneris“ atstovas, 2025 m. gruodžio 12 d. susirašinėdamas su „Juris LT“, aiškiai nurodė, kad sutartiniai įsipareigojimai apėmė viešinimą „LinkedIn“, Instagram ir „Facebook“ platformose bei straipsnių rašymą apie įmonę, o iš viso to buvo gauta tik logotipo spauda žurnale. Tuo tarpu iš pridedamų priedų matyti, kad apie kitas įmones, dalyvavusias tame pačiame projekte, informacija minėtose platformose buvo skelbiama. UAB „Structum projektai“ pateikti įrodymai, apimantys tik logotipo paskelbimą žurnalo numeriuose, akivaizdžiai neatitinka sutartyje numatytos platesnės reklaminės informacijos parengimo ir viešinimo apimties, taip pat neįrodo socialinių tinklų viešinimo įsipareigojimų įvykdymo. Toks paslaugų teikimas laikytinas esminiu ieškovės prievolės netinkamu vykdymu, neatitinkančiu sutarties esmės ir tikslo, už kurį buvo sutarta mokėti nurodytą sumą, nes atsakovė negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Dėl šios priežasties UAB „Geopartneris“ 2025 m. lapkričio 25 d. nutraukė sutartį, o tai teismas turėtų vertinti kaip pagrįstą veiksmą dėl ieškovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnis). Todėl reikalavimas sumokėti visą sutarties sumą už iš esmės mažesnės apimties paslaugas yra nelogiškas ir nepagrįstas. Be to, UAB „Structum projektai“ teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų visų kitų sutarties 2 straipsnyje numatytų įsipareigojimų įvykdymą. Sutarties 2.1 punkte ieškovė įsipareigojo ne tik viešinti logotipą, bet ir vykdyti projektą remiantis projektuotojų sudaryta technine užduotimi (2.1.2 p.), naudoti pagrindinio rėmėjo perduotą informaciją viešinimo programoje (2.1.3 p.) bei organizuoti ir rengti konkursą, rinkti atrankos vertinimo komisiją, viešinti patį Projektą per įvairias žiniasklaidos priemones (2.1.4 p.). Ieškovė teismui pateikė tik įrodymus apie logotipo paskelbimą žurnalo numeriuose ir svetainėje, tačiau visiškai nepagrindė kitų, esminių sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Atsižvelgiant į tai prašo panaikinti 2026 m. vasario 26 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti.

Bylą nagrinėjant iš esmės, atsakovės atstovas paaiškino, kad atsakovės atsikirtimo poziciją sudaro tai, jog ji laiko, kad tarp šalių buvo sudaryta reklamos paslaugų teikimo sutartis. Akcentavo, kad atsakovė nevengia susimokėti už suteiktas paslaugas, tačiau jų kaina turi būti proporcinga gautų paslaugų kiekiui ir jos kainai rinkoje. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas pateikė kitų informacinių leidinių įkainius, nurodydamas, kad platesnės sklaidos informacinėse priemonėse logotipo paviešinimas yra ženkliai pigesnis, todėl atsakovė sutinka apmokėti tik proporcingai už logotipo paviešinimą apskaičiuotą kainą, kuri atitiktų darbo kaštus, pavyzdžiui, 1000-1500 Eur, tačiau ne visą reikalaujamą sumą, nes reklamos paslaugos visa apimtimi suteiktos atsakovei nebuvo. Pažymėjo, kad tokio pobūdžio bendradarbiavimas tarp šalių vyksta ne pirmą kartą, pagal ankstesnes analogiškas sutartis atsakovė gaudavo daug didesnę, platesnio masto reklamą. Pažymėjo, kad ieškovė buvo numačiusi gauti šias pajamas ir jų reikalauja, nepaisant to, kad sutartis buvo nutraukta ir kad savo įsipareigojimų ji nevykdė. Kadangi sutarties tekstą rengė ieškovė, visi sutarties neaiškumai – kad nėra sutartyje numatyta reklamos mastas, pobūdis, turi būti aiškinami sutarties tekstą rengusios šalies nenaudai. Atsakovės atstovo įsitikinimu byloje turi būti nustatyta proporcinga atliktų darbų kaina, kurią atsakovė turėtų sumokėti už atliktus reklamos darbus, bet ne visą sumą, kuri numatyta sutartyje. Taip pat pažymėjo, kad tikrąją šalių valią – susitarti dėl reklamos paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo, atspindi sąskaitose pateikta formuluotė „reklamos paslaugos“, jei tai būtų parama, rėmimas ar kt. tai ir būtų buvę nurodyta sąskaitose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, šalių atstovų paaiškinimų nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

2025 m. spalio 16 d. UAB „Structum Projektai“ ir UAB „Geopartneris“ sudarė Bendradarbiavimo sutartį Nr. SP-2918. Sutarties 1.1. susitarta: „Pagrindinis rėmėjas skiria 5800 Eur + PVM Vykdytojo organizuojamam projektui “Išmanusis miestas 12“ (toliau- Projektas“) , ir už tai Vykdytojas įsipareigoja viešinti oficialų Pagrindinio rėmėjo logotipą (emblemą) visuose Projekto informaciniuose maketuos, leidiniuose bei kitoje Projekto reklaminėje medžiagoje, pristatyti Pagrindinį rėmėją Projekto pabaigoje vyksiančiuose apdovanojimuose.“

Dėl sutarties aiškinimo

Taigi, byloje visų pirma kyla ginčas dėl šalių santykių esmės bei jų teisinio kvalifikavimo, šalims skirtingai interpretuojant jas siejusio susitarimo turinį ir skirtingai aiškinant savo teises bei pareigas, atsirandančias susitarimo pagrindu. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai sutarties šalys nesutaria dėl tam tikros sutarties sąlygos turinio, šalių teisių ir pareigų apimties ir pan., tokia sutarties sąlyga laikytina neaiškia, o jos turinys turi būti nustatomas remiantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje sutarčių aiškinimo klausimu, yra pasisakyta tokiu aspektu, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik tada, jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, todėl tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 14 punktas; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018, 73 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020, 23 punktas).

Sutartinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota ir gausi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-969/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; ir kt.). Vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis teismas nustato tikruosius sutarties šalių ketinimus, pirmiausia nustatoma šalių tikroji valia. Tam tikslui pasiekti svarbus ne tik lingvistinis sutarties tekstas, bet ir prisiimtų įsipareigojimų vertinimas, atsižvelgimas į sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties vykdymo praktiką ir kt. Taigi, tik išsamiai nustačius sutarties šalių teises ir pareigas galima tiksliai identifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Teismo vertinimu, iš esmės tarp šalių nėra ginčo, kad sutartis buvo sudaryta, abi šalys pripažįsta, jog buvo sudaryta Bendradarbiavimo sutartis. Abi šalys sutinka, kad atsakovė įsipareigojo skirti ieškovės Projektui paramą – būti rėmėja, o ieškovė įsipareigojo už šią paramą reklamuoti atsakovės veiklą – visoje Projekto reklaminėje medžiagoje pristatyti pagrindinį rėmėją. Ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, kokia apimtimi turėjo būti ir buvo suteiktos reklamos paslaugos. Ieškovės įsitikinimu šalys susitarė dėl konkrečios sutartyje apibrėžtos sumos kaip paramos suteikimo, o ieškovė už paramą įsipareigojo pagal galimybes viešinti atsakovės veiklą, ją reklamuoti. Tuo tarpu atsakovės teigimu, paramos suma iš esmės yra užmokestis už reklamos paslaugas, taigi iš atsakovės gali būti priteisiama tik tiek kiek realiai kainavo (kiek kaštų patyrė ieškovė) už atliktą logotipo išviešinimą, nes kitų reklamos paslaugų ieškovė neatliko.

Iš teismui pateiktos šalių sudarytos sutarties turinio matyti: Sutarties pirmame punkte šalys susitarė „Pagrindinis rėmėjas skiria 5800 Eur + PVM Vykdytojo organizuojamam projektui „Išmanusis miestas 12” (toliau -„Projektas”), ir už tai Vykdytojas įsipareigoja viešinti oficialų Pagrindinio rėmėjo logotipą (emblemą) visuose Projekto informaciniuose maketuose, leidiniuose bei kitoje Projekto reklaminėje medžiagoje, pristatyti Pagrindinį rėmėją Projekto pabaigoje vyksiančiuose apdovanojimuose.“

2.1.2. Vykdyti projektą remiantis projektuotojų sudaryta technine užduotimi.

2.1.3. Priimti Pagrindinio rėmėjo perduotą informaciją, kuria, ar jos dalimi, bus remiamasi vykdant Projekto „Išmanusis miestas 12” viešinimo programą.

2.1.4. Projekto metu organizuoti ir rengti konkursą, rinkti atrankos vertinimo komisiją, viešinti patį Projektą per įvairias žiniasklaidos priemones.

2.2.1. Tinkamai ir laiku pateikti techniškai tvarkingą logotipą.

2.2.2. Pagrindinis Rėmėjas šios Sutarties 1.1 punkte nurodytą pinigų sumą Vykdytojui išmoka per 2 kartus: 2900eur +PVM iki spalio 22d., 2900eru+PVM iki lapkričio 28 d. per 5 (penkias) kalendorines dienas pagal Vykdytojo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.

2.2.3. Per 5 dienas, nuo Sutarties pasirašymo, raštu paskirti (įgalioti) asmenį, jį nurodant el

(duomenys neskelbtini)Sutarties 2.2.2. punkte nurodyti konkretūs atsakovės mokėjimai ieškovei, todėl nėra pagrindo vertinti, kad esant tokiai šio punkto redakcijai tik nuo vienos šalies – ieškovės valios – atliktų reklamų kiekio ir masto priklausė mokėjimų dydis ir terminai. Atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 2900 Eur +PVM iki spalio 22 d., 2900 Eur + PVM iki lapkričio 28 d. per 5 (penkias) kalendorines dienas pagal Vykdytojo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.

Kaip matyti iš sutarties turinio ir kaip sutartį aiškina ieškovė – esminis susitarimas buvo apibrėžto dydžio parama ieškovės vystomam projektui, už kurį ieškovė pagal galimybes įsipareigojo visoje Projekto veikloje viešinti pagrindinį rėmėją – Atsakovę. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad jos pagrindinis sutarties sudarymo tikslas buvo ne neatlygintinis pinigų davimas ieškovei, o plataus masto reklamos paslaugų gavimas. Atsakovės įsitikinimu reklamos intensyvumas ir apimtis turi atitikti mokėtinos sumos vertę – pagal rinkos kainas, darbuotojų laiko sąnaudas reklamų turėjo būti tiek, kad jų rengimo kaštai ir vertė atitiktų sumokėtą sumą.

Teismų praktikoje vertinamas ne sutarties pavadinimas, o realus šalių valios turinys ir priešpriešinės prievolės. Teismas sutinka su ieškove, kad rėmimo sutartis, kaip tokia sutarties rūšis nėra reglamentuota CK, tačiau šalims yra leidžiama sudaryti ir CK nenumatytas sutartis (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teismas daro išvadą, kad 2025 m. spalio 16 d. Bendradarbiavimo sutartis Nr. SP-2918 yra dvišalis sandoris, jam sudaryti buvo būtina abiejų šalių valia, ji yra įpareigojanti abi šalis, jos konsensualinį pobūdį patvirtina Sutarties 6.1. punktas, kuriuo šalys susitarė, kad Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento. Sutarties sąlygose įtvirtinta abiejų šalių suderinta valia dėl prisiimtų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir būdo bei mokėjimų. Šalių sudaryta Sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo momento, o ne nuo piniginių sumų ieškovei perdavimo momento. Nagrinėjamu atveju atsakovė įsipareigojo suteikti finansinę paramą ieškovės projektui, o atsakovė suteikti reklamos paslaugas. Nors šalys sutartyje vartoja sąvoką rėmėjas, tačiau ši sutartis nelaikytina rėmimo sutartimi, teisiškai tiksliausia rėmimo sutartį, kurioje numatyti aiškūs mainai (reklama už paramą), kvalifikuoti kaip mišrią sutartį, turinčią paramos (neatlygintinio finansavimo) ir paslaugų (reklamos teikimo) elementų.

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnis). Galiojant sutarties laisvės principui (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), šalys 2025 m. spalio 16 d. sudaryta Bendradarbiavimo sutartimi Nr. 2918 savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma, nepriklausomai kaip šalys šią Sutartį pavadino (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

Nors atsakovė teigia, kad sutartyje numatytų sumokėti ieškovei piniginių lėšų funkcija buvo atsiskaityti už suteiktas reklamos paslaugas, o sutarties sąlygos dėl reklamos teikimo yra abstrakčios, parengtos ieškovės, todėl turi būti aiškinamos ieškovės nenaudai, su tokia atsakovės pozicija nesutiktina. Pirmiausia, sutarties sudarymo metu buvo numatyti konkretūs atliekamų mokėjimų terminai – 2025 m. spalio 22 d. ir 2025 m. lapkričio 28 d., jų nesiejant nei su atliktų reklamos paslaugų dalimi nei kokybe. Jeigu susitarimas būtų kaip nurodo atsakovė, tik apmokėti už suteiktas paslaugas, tai šalys ir būtų sutarusios dėl mokėjimų, atliekamų po reklamos paslaugų suteikimo, proporcingai suteiktų paslaugų kiekiui ir t. t. Susitarimas savo esme rodo, kad sutarties sudarymo tikslas buvo remti ieškovės vystomą projektą, tuo tarpu reklamos paslaugų teikimas buvo numatytas kaip atlygis už suteiktą paramą. Dėl to nepagrįstas atsakovės teiginys, kad turi būti priteisiama suma tik proporcinga atliktų paslaugų vertei, nes rėmimo suma nebuvo sutartyje siejama nei su atliktų reklamos paslaugų kiekiu nei jų įkainiais. Tuo tarpu sąlygų dėl reklamos paslaugų teikimo neapibrėžtumas, nesukonkretinant kokios konkrečios reklamos paslaugos, kokiuose leidiniuose ar platformose bus patalpintos, nereiškia, kad ieškovė sąmoningai neapibrėžė savo pareigų ir jų apimties. Pati sutarties specifika lemia, kad projekto vystymas trunka ne vienerius metus, sutarties sudarymo metu būtų sunku numatyti kada ir kokiuose leidiniuose bus platinamos reklamos, todėl ieškovė savo pareigas reklamuoti pagrindinį rėmėją apibrėžė būtent per įsipareigojimą, kad vykdys pareigas pagal galimybes.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, į tai, kad šalių sutartis turi daugiausia paslaugų teikimo sutarties bruožų, matyti, kad ginčas byloje kyla dėl to, kad abi šalys kaltina viena kitą nevykdant sutartinių įsipareigojimų – paslaugų sutarties.

Dėl sutarties nevykdymo

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus vykdė maksimalia įmanoma apimtimi – viešino atsakovės logotipą - atsakovės pateiktas logotipas buvo patalpintas Ieškovo leidžiamame spausdintame žurnale „STRUCTUM“ 2025 metų spalio, lapkričio mėn. numeriuose, 2026 metų sausio mėn., numeryje, (5-7 Priedai). Be to, atsakovės logotipai yra talpinami kiekvieno mėnesio elektroninėse žurnalo versijose. Informacinėje projekto svetainėj https://structum.lt/ismanusis-miestas/. Ieškovė siekdama suteikti didesnės apimties paslaugas, ne kartą el. laiškais 2025 m. spalio 21 d. ir 2025 m. lapkričio 11 d. (su atsiliepimu į prieštaravimus pateikti el. laiškai), kreipėsi į atsakovės atsakingą asmenį atsakovės elektroninio pašto adresu geopartneris@gmail.com, prašydama pateikti papildomą informaciją apie veiklą, vizualinę ar tekstinę medžiagą. Atsakovės atstovas į šiuos paklausimus sistemingai neatsakinėjo ir reikiamos informacijos nepateikė. Prie atsiliepimo į prieštaravimus pateikti ir ieškovės ne kartą siųsti raginimai apmokėti pateiktas sąskaitas, į kuriuos atsakymų gauta nebuvo.

CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai, taikytini vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas CK įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioritetas sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė). Viešasis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Nukentėjusi šalis negali tik formaliai remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje nustatytais vienašalio sutarties nutraukimo pagrindais kaip pretekstu nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018 29 punktą; 2023 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-684/2023 33 punktą). Tačiau tai nesuteikia teismui teisės suabsoliutinti favor contractus principo reikšmės sutartiniuose santykiuose, taip paneigiant vienos iš sutarties šalių teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013; 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 71 punktas).

Sutarties nutraukimas yra išimtinė sutarties šalių teisių gynybos priemonė. Sutartis visada yra mažiausiai dviejų šalių susitarimas, taigi bet kokie vienos šalies veiksmai, peržengiantys šalių susitarimo nuostatų, taikytinų įprastinėmis sąlygomis, ribas, gali turėti neigiamų padarinių kitos šalies teisėtiems interesams, pažeisti jos teisėtus lūkesčius. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 straipsnio 2 dalis). Vienas sąžiningumo principo sutartiniuose santykiuose aspektų yra draudimas vienai šaliai elgtis taip, kad būtų pažeisti kitos šalies teisėti lūkesčiai, kuriuos sukėlė pirmosios šalies atlikti veiksmai, su sąlyga, kad antroji šalis turėjo protingą pagrindą teisėtiems lūkesčiams susiformuoti, t. y. kontrahento elgesį vertino adekvačiai, tinkamai. Tai reiškia, kad sutarties šalis negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai. Akivaizdu, kad sutartinių santykių nutraukimas, nesant tam pakankamo ir teisėto pagrindo, nesilaikant įstatyme ar šalių susitarime nustatytos tvarkos, pažeistų kitos sutarties šalies, kuri taip pat turi sutartines teises bei pareigas ir privalo imtis priemonių joms tinkamai vykdyti, teises bei teisėtus interesus. Net ir tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių netinkamai vykdo sutartį, ji turi teisę tikėtis iš kitos sutarties šalies adekvataus, t. y. įstatyme ar sutartyje nustatyto, reagavimo į sutarties pažeidimą, bet ne „siurprizinio“ elgesio. Juolab tai pasakytina apie sutartiniuose santykiuose galimas situacijas, kai vienai iš šalių dėl vienokių ar kitokių priežasčių tampa nenaudinga ar neįmanoma vykdyti sutartį ir tenka ieškoti teisinių priemonių sutarties sąlygoms pakeisti ar iš viso nutraukti sutartį, net ir tuo atveju, kai kita šalis ją vykdo tinkamai.

Sutarties nutraukimas, kaip kraštutinė sutarties šalies teisių gynimo priemonė, griežtai reglamentuotas įstatyme. Vienašališkai nutraukti sutartį galima tik įstatyme nustatytais atvejais, visų pirma siejamais su esminiu sutarties pažeidimu, taip pat šalių sutartyje iš anksto aptartais atvejais (CK 6.217 straipsnis). Taigi, teisė vienašališkai nutraukti sutartį paprastai atsiranda kitai šaliai sutartį iš esmės pažeidus. Tačiau net ir esant esminiam sutarties pažeidimui, ji negali būti nutraukiama bet kaip, nepaisant kontrahento interesų, – privalu laikytis įstatyme ar sutartyje nustatytos tvarkos.

Byloje nustatyta, kad sutartyje 2.1.1. ieškovė įsipareigojo „Pagrindinio rėmėjo pateiktą logotipą viešinti visuose Projekto informaciniuose maketuose bei kitoje Projekto reklaminėje medžiagoje, viso Projekto vykdymo metu, (išskyrus atvejus, jei rėmėjas prie projekto rėmėjų prisijungia vėliau - tais atvejais viešinimas vyksta nuo tada, nuo kada tampama projekto rėmėju), įskaitant reklaminės informacijos parengimą spaudai, taip pat pagrindinio rėmėjo logotipą viešinti Projekto nugalėtojų apdovanojimų metu.“ Savo ruožtu atsakovė įsipareigojo „Tinkamai ir laiku pateikti techniškai tvarkingą logotipą“ (2.2.1. punktas) bei „Per 5 dienas, nuo Sutarties pasirašymo, raštu paskirti (įgalioti) asmenį, jį nurodant ei. paštu, kuris tarpininkautų, teiktų visą reikalingą informaciją bendradarbiaujant su Vykdytoju, kitais rėmėjais, Projekto dalyviais ir bet kuriais trečiaisiais asmenimis, susijusiais su Projekto įgyvendinimu“ (2.2.3.).

Kaip matyti, ieškovė savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, viešino rėmėjos logotipą, siekdama parengti platesnę reklamą du kartus kreipėsi į atsakovę dėl informacijos, nuotraukų pateikimo, teikė sąskaitas apmokėjimui, vykdė projektą ir vykdymo eigoje visur pagal galimybes viešino rėmėją (atsakovę), kvietė jos atstovus į organizuojamus renginius. Tuo tarpu atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį, motyvuodama tuo, kad ieškovė atliko esminį sutarties pažeidimą, su šiais atsakovės teiginiais teismas nesutinka.

Teismas pažymi, kad sprendžiant dėl pagrindų nutraukti Sutartį dėl esminio Sutarties pažeidimo, atsižvelgtina į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, reikšmingus nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 59 punktas, kt.).

Vertinant anksčiau nurodytų sąlygų visumą, matyti, kad atsakovė negavo prievolės visa apimtimi kaip buvo tikėtasi. Tačiau būtina spręsti dėl ieškovės sutarties sąlygų nevykdymo kaltės formos, priežasčių, taip pat įvertinti ar atsakovė prarado interesą vykdyti šią sutartį bei ar kilo pagrindas nesitikėti, jog sutartį ieškovė įvykdys. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių susitarimas apėmė lėšų skyrimą ieškovės projekto įgyvendinimui, o ieškovė įsipareigojo reklamuoti atsakovės logotipą ir jos veiklą. Kaip matyti, sutartyje šalys nedetalizavo kiek kokių reklamų kokiuose leidiniuose ar platformose turi parengti ieškovė. Taip pat sutartyje nenumatyta nei reklamos darbų kaina, nei konkretus ieškovės įsipareigojimas parengti reklamų tiek, kad jų rinkos vertė ar parengimo kaštai prilygtų gautai rėmimo (atsakovės įsipareigotai sumokėti) sumai. Ieškovė neginčija, kad buvo galima parengti daugiau reklamų, tačiau nurodo, jog tai nebuvo atlikta dėl objektyvių priežasčių – net po raginimų atsakovė nepateikė jokios informacijos, vaizdinės medžiagos apie įmonę, kurią norėtų paskleisti reklamose. Būtent atsakovė turėjo parengti informaciją kaip pristatyti įmonę, aprašyti veiklos sritis, nurodyti kokią žinutę nori paskleisti reklamose.

Pagal CK 6.38 straipsnio 3 dalį ir 6.200 straipsnį, šalys privalo bendradarbiauti ir padėti viena kitai vykdyti prievoles. Šiuo atveju atsakovė, neteikdama informacijos, pati elgėsi nesąžiningi, pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir sukėlė situaciją, kurioje ieškovė neturėjo techninių galimybių parengti kitokio pobūdžio reklamos.

CK 6.206 straipsnis numato, kad šalis negali remtis kitos šalies prievolės neįvykdymu tiek, kiek gauto rezultato nebuvimas buvo sąlygotas jos pačios veiksmų ar neveikimo. Ieškovė dėl atsakovės delsimo, (kai kreditorius neatlieka veiksmų, iki kurių atlikimo skolininkas negali įvykdyti savo prievolės), negalėjo parengti platesnio masto reklamų, dėl to atsakovė neturi teisinio pagrindo atsisakyti mokėti sutartyje sulygtas lėšas. Atsakovė neįrodė, net neįrodinėjo, kad vykdė bendradarbiavimo pareigą, teismui nepateikta jokių duomenų, kuris darbuotojas, kada, kokią informaciją pateikė ieškovei kaip tai numatyta sutarties 2.2.3. punkte. Atsakovė nepateikė duomenų, kaip vyko informacijos derinimas, nors kaltina ieškovę, kad ji neparengė reklamų, tačiau nenurodė, kokią informaciją reklamose ieškovė turėjo panaudoti, jeigu jai nebuvo pateiktas joks įmonės veiklos aprašymas. Todėl naudojimosi Sutartimi suteiktomis teisėmis apimtis, forma ir būdas priklausė nuo atsakovės, kuri turi prisiimti savo neveikimo pasekmes, jeigu mano, kad iš Sutarties vykdymo turėjo daugiau lūkesčių. Taigi, nesant kitų nei buvo aptarta įrodymų dėl Sutarties 1.1. bei 2.1.1. punktų vykdymo, nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovė iš esmės pažeidė sutartį ir atsakovė negauna iš ieškovės to, ko tikėjosi, ar, kad ieškovė prievolių nevykdo tyčia ir dėl tokio pažeidimo yra pagrindo atsakovei nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 straipsnis). Be to, nutraukiant Sutartį vienašališkai, atsakovė privalėjo apie tai pranešti ieškovei (CK 6.218 straipsnio 1 dalis), tačiau byloje tokių duomenų nėra.

Priešingai, byloje yra duomenys apie tai, kad ieškovė bendradarbiavo su atsakove. Ji rašė užklausas atsakovei, į kurias atsakovė neatsakė, o 2025 m. lapkričio 25 d. vienašališkai, nenurodydama jokių motyvų išskyrus „dėl 2.1.1. nevykdymo sutartį nutraukiame“. Ieškovė siekė palaikyti .(duomenys neskelbtini)pretenzijų dėl ieškovės netinkamo bendradarbiavimo su atsakove, sutarties vykdymo. Šalys visada turi stengtis išsaugoti sutartį, bendradarbiauti ir būti suinteresuotos jos išsaugojimu ir tęsimu, o sutartį nutraukti tik tada kai viena šalių nebendradarbiauja, neatsižvelgia į teikiamas pastabas. Tuo tarpu atsakovė nagrinėjamu atveju ieškovei pastabų nereiškė, apie ketinimą nutraukti sutartį nepranešė, o ėmėsi kraštutinės priemonės – nutraukė sutartį, neatlikusi jokių veiksmų sutarčiai išsaugoti. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog dėl ieškovės sutarties pažeidimo atsakovė prarado interesą dėl prievolės egzistavimo. Sutartis buvo sudaryta visam projekto vykdymo laikotarpiui, ir reklamų rengimas turėjo būti vykdomas per visą projekto vykdymo laikotarpį, atsakovė neįrodė, kad ieškovė piktybiškai vengė ar atsisakė rengti reklamas ir dėl to buvo pagrindo spręsti, jog ateityje ieškovė nereklamuos rėmėjo. Taip pat neaišku kodėl po itin trumpo laiko - vos daugiau nei mėnesio nuo sutarties sudarymo, atsakovė nusprendė, kad sutartis neperspektyvi ir tolesnis sutarties vykdymas nėra įmanomas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas nekonstatuoja Sutarties vykdymo principų pažeidimo iš ieškovės pusės (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu byloje nustatyta, kad atsakovė pati neatliko įsipareigojimo pateikti ieškovei reklamos rengimui reikalingą medžiagą. Atsakovė nebendradarbiavo su ieškove, į jos elektroninius laiškus neatsakė, nesiėmė jokių veiksmų sutarčiai išsaugoti, nereiškė ieškovei pretenzijų ir be atskiro įspėjimo vienašališkai nutraukė sutartį.

CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018 20 punktą).

Byloje teismas nustatė, kad atsakovė, vykdydama Sutarties 2.2.2. punktą, iki 2025 m. lapkričio 28 d. privalėjo sumokėti ieškovei 5 800,00 Eur + PVM pagal Sutarties 1.1. punktą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė šios sumos ieškovei nesumokėjo. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta, jog ieškovė neįvykdė sutarties, o sutartis visa atsakovės tikėtasi apimtimi nebuvo įvykdyta dėl pačios atsakovės kaltės – bendradarbiavimo pareigos nevykdymo, bei į tai, kad atsakovė nepagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį, teismas sprendžia, jog ieškovės ieškinys yra pagrįstas ir atsakovei kilo pareiga sumokėti ieškovei sutartyje sutartą rėmimo sumą – 5800 Eur + PVM (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis).

Dėl netesybų (delspinigių) priteisimo Asmuo, neįvykdęs savo sutartinės prievolės, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Sutarties šalys Sutarties 4.5 punkte susitarė, kad pagrindiniam rėmėjui nesumokėjus sutarties 1.1. p. nurodytos sumos ar jos dalies per 2.2.2. p. nustatytą terminą, pagrindinis rėmėjas privalo mokėti vykdytojui 0,05 procentų (penkių šimtųjų procento) dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos sumos. Sutarties 2.2.2. punkte numatytas apmokėjimo terminas pasibaigė 2025 m. lapkričio 28 d., atsakovei pradelsus apmokėti sąskaitas 88 kalendorines dienas, ieškovės skaičiavimais, iš atsakovės priteistina sutartinių netesybų (delspinigių) suma sudaro 308,79 Eur iki 2026 m. vasario 24 d., kurios priteistinos iš atsakovės (CK 6.70 straipsnis, 6.72 straipsnis, 6.258 straipsnio 1 dalis).

Dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo Taip pat ieškiniu ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAPKSVPĮ) 7 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Pažymėtina, kad ieškovės prašoma priteisti suma yra neįrodinėtina. Sutartis, kurios pagrindu prašoma priteisti įsiskolinimą, atitinka MAPKSVPĮ nurodytus komercinių sandorių požymius ir nepatenka į MAPKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalyje išvardytas išimtis, kai MAPKSVPĮ netaikomas. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, ieškovei iš atsakovės priteistina 40 Eur kompensacija pagal MAPKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalį.

Dėl procesinių palūkanų Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu, prašo priteisti iš atsakovės 10 procentų palūkanas. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorius turi teisę į komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas palūkanas be įspėjimo skolininkui, jeigu kreditorius įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jam nustatytas pareigas ir laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos, išskyrus atvejus, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą sumokėti. Kadangi atsakovė laiku nesumokėjo ieškovėms už suteiktas prekes ir paslaugas, tai ieškovės pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas 10proc. dydžio palūkanas, kurios ieškove priteistinos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2026 m. sausio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apibendrinant konstatuotina, jog keisti ar naikinti preliminarų sprendimą nėra pagrindo, todėl 2026 m. vasario 26 d. preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. vasario 26 d. preliminariu sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės 627,50 Eur bylinėjimosi išlaidas -83,00 Eur žyminio mokesčio, taip pat 544,50 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas. Atsižvelgus į tai, kad teismo 2026 m. vasario 26 d. preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistu, darytina išvada, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos minėtu teismo sprendimu paskirstytos tinkamai. Ieškovė prašo jai iš atsakovės priteisti iš viso 1 498,70 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taigi prašo papildomai priteisti 871,20 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Pagrindžiant patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovė pateikė PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimo nurodymus. Atsižvelgiant į tai, kad preliminariu sprendimu, kuris paliktinas galioti ieškovei priteista 627,50 Eur suma, iš atsakovės ieškovės naudai papildomai priteistina 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalies 3 punktu, 7, 8 dalimis, teismas

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2026 m. vasario 26 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-7200-639/2026 palikti nepakeistą. Papildomai priteisti iš atsakovės UAB „Geopartneris“ 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Structum projektai“ naudai. Sprendimas per trisdešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus.