Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties atsisakyti priimti ieškovo IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl neturtinės žalos atlyginimo, viešojo intereso gynimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartis atsisakyti priimti ieškovo IES1 ieškinį atsakovui ATS1, kuriuo prašoma: 1) pripažinti, kad atsakovo ATS1 pareigų ėjimas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčioje įmonėje, neturint teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (jei tai bus nustatyta), pažeidė teisės aktų reikalavimus ir viešąjį interesą; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį nepagrįstai vadovavosi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje nuostatoje atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatytas bendras teisės į teisminę gynybą principas, garantuojantis kiekvienam asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-611/2023, 17 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą yra suteikta kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, ši teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti ar paneigti, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – viena iš pagrindinių asmens teisių garantijų, tai nereiškia, kad ši teisė gali būti įgyvendinta bet kokiu būdu, nesilaikant privalomų teisės aktuose nustatytų šios teisės įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia, be kita ko, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymuose nustatytų procesinių reikalavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Konkretūs procesiniai reikalavimai, keliami asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, yra nustatyti atitinkamose proceso teisės normose. Tokie reikalavimai yra nustatyti ir civilinį procesą reglamentuojančiame įstatyme, įtvirtinant jame konkrečias teisės kreiptis į teismą prielaidas, nuo kurių priklauso pačios teisės kreiptis į teismą buvimas (nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų, nėra ir teisės kreiptis į teismą), ir šios teisės tinkamo įgyvendinimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025, 25-26 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. jis tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-313/2024, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu šios aplinkybės paaiškėja po to, kai teismas iškėlė bylą, byla nutraukiama vadovaujantis CPK 293 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Pirmiau aptarti išaiškinimai patvirtina, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymuose nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 34–35 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, kurie yra svarbūs teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Taigi, teismas, gavęs ieškinį, patikrina, ar egzistuoja atsisakymo priimti ieškinį pagrindai, nurodyti CPK 137 straipsnio 2 dalyje. Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, o juos nustatęs, paskiria terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 1, 2 dalys, 138 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ieškovas IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui ATS1 prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovo ATS1 pareigų ėjimas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčioje įmonėje, neturint teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (jei tai bus nustatyta), pažeidė teisės aktų reikalavimus ir viešąjį interesą; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad pateiktas ieškinys nesusijęs su ieškovo subjektinių teisių gynimu, todėl teismuose nenagrinėtinas.

Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (jo atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme. Teismo pareiga ex officio patikrinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme, apima ir pareigą patikrinti, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku nagrinėjamo ginčo dalyku. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013, 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019 41 punktą, 2023 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023 60, 61 punktus ir kt.).

Aiškindamas CK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu). Asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti. Jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2019 23, 24 punktus, 2020 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-684/2020 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus. Privatus asmuo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neturi teisės kreiptis į teismą tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, nes įstatymų leidėjas siekė sukoncentruoti viešojo intereso gynybą profesionalių ir tam specialiai valstybės įgaliotų subjektų rankose. Jei viešojo intereso pažeidimas kartu reiškia ir to asmens teisių pažeidimą, toks asmuo gali ginti savo teises kaip suinteresuotas asmuo priemonėmis, suteiktomis įstatymu pažeistų subjektinių teisių gynybai (pvz., kreipdamasis į teismą su prašymu apginti pažeistą jo teisę). Tačiau asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014). Privatus asmuo gali ginti tik savo pažeistas teises ir interesus, o visuomenės (viešojo) intereso gynimą privalo užtikrinti įstatyme nurodyti subjektai (CPK 49 straipsnio 1, 2 dalys). Toks teisės aiškinimas išplaukia iš to, kad viešąjį interesą ginti įgalinti subjektai gauna atitinkamą valstybės resursų dalį šioms funkcijoms atlikti, o tokių subjektų turimi žmogiškieji resursai, specializacija ir patirtis turi sudaryti visas prielaidas kokybiškam teisės pažeidimų, dėl kurių nukenčia viešasis interesas, užkardymui, nustatymui ir tinkamam viešojo intereso atstovavimui teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovo pagrindinis ieškinio reikalavimas – pripažinti, kad atsakovo ATS1 pareigų ėjimas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčioje įmonėje, neturint teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (jei tai bus nustatyta), pažeidė teisės aktų reikalavimus ir viešąjį interesą pagal ieškovo ieškinį negali būti nagrinėjamas teisme, nes ieškovas prašo pripažinti pažeistą ne savo subjektinę teisę. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovas galėjo eiti strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios gynybos pramonės įmonės valdybos pirmininko pareigas neatitikdamas įstatyme nustatytų reikalavimų, kadangi jo kandidatūros patikrinimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija nebuvo atliktas, taip pat nėra duomenų, kad jam būtų išduotas toks leidimas. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas šiuo atveju pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 ir 18 straipsnių nuostatas. Tačiau, ieškovas nenurodė kokios kyla jo subjektinės teisės į atsakovą iš šių ar kitų teisės aktų nuostatų, t. y. ieškovas nenurodė kuo remiantis turi kokias nors subjektines teises reikalauti ko nors iš atsakovo. Ieškovas nenurodė, kad jis su atsakovu būtų kokiame nors teisiniame santykyje, kurio pagrindu turėtų teisę atsakovui reikšti reikalavimus – pavyzdžiui, kad atsakovas turėtų leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar kt. Ieškovas nenurodė, kad atsakovui galimai padarius šį teisės pažeidimą buvo pažeista kokia nors ieškovo subjektinė teisė ar kad šis pažeidimas ar jo nebuvimas kaip nors modifikuotų (sukurtų, panaikintų, pakeistų) kokias nors ieškovo subjektines teises ar pareigas, pažeistų įstatymo saugomą ieškovo subjektinį interesą. Ieškovas nenurodė ir neteikė duomenų, kad yra asmuo galintis ginti viešąjį interesą įstatymo pagrindu. Kaip minėta, abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas nereiškia gintino teisme suinteresuotumo.

Ieškovas ieškiniu kreipdamasis į teismą suformulavo ir kitą reikalavimą – priteisti ieškovui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovo teigimu dėl atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškiančią pasitikėjimo valstybės institucijomis praradimu, nesaugumo jausmu, moraliniu sukrėtimu dėl galimo nacionalinio saugumo pažeidimo, jo, kaip žurnalisto, teisės gauti ir skleisti informaciją apie valstybės valdymą suvaržymu. Vis dėl to, apeliacinės instancijos teismas šį reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo vertina kaip išvestinį reikalavimą iš pagrindinio ieškinio reikalavimo dėl teisės pažeidimo pripažinimo.

Teismų praktikoje sąvoka „išvestinis reikalavimas“ yra vartojama apibūdinti reikalavimui, kurio nėra pagrindo tenkinti netenkinant pagrindinių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020). Išvestiniu reikalavimu gali būti pripažintas tiek reikalavimas, kuris negali būti savarankiško ieškinio dalyku, tiek reikalavimas, pagal savo pobūdį galintis būti savarankiško ieškinio dalyku, tačiau, vertinant jį konkrečioje byloje pareikštų reikalavimų visumos kontekste, neatsiejamai susietas su pagrindiniu reikalavimu, t. y. pagrindas jį tenkinti, atsižvelgiant į konkrečioje byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, atsiranda tik tada, jei yra tenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-127-781/2020, 2021 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-130-464/2021). Taigi, pagrindas konkretaus ieškinio reikalavimus kvalifikuoti kaip „pagrindinį“ ir „išvestinį“ yra šių reikalavimų tarpusavio ryšys, pagal kurį „pagrindinio“ reikalavimo patenkinimas tampa „išvestinio“ reikalavimo tenkinimo faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 56 punktas).

Nors ieškinio reikalavimas dėl žalos priteisimo pagal savo pobūdį gali būti savarankiško ieškinio dalyku (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnio 6 punktas), tačiau akivaizdu, kad vertinant jį šioje byloje pareikštų reikalavimų visumos kontekste, darytina išvada, jog jis neatsiejamai susietas su pagrindiniu reikalavimu dėl teisės pažeidimo pripažinimo, t. y. pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atsirastų tik tada, jei būtų tenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl teisės pažeidimo pripažinimo, t. y. pripažinus, kad atsakovo ATS1 pareigų ėjimas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčioje įmonėje, neturint teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (jei tai bus nustatyta), pažeidė teisės aktų reikalavimus ir viešąjį interesą. Kitų atsakovo neteisėtų veiksmų (viena iš civilinės atsakomybės sąlygų), kurių pagrindu ieškovas teigtų turintis subjektinę teisę reikalauti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimo, ieškovas ieškinyje nenurodo. Darytina išvada, kad šis išvestinis reikalavimas negali būti išnagrinėtas atskirai nuo pagrindinio reikalavimo.

Taigi, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju ieškinio pagrindinis reikalavimas dėl teisės pažeidimo pripažinimo pagal ieškovo – privataus asmens ieškinį negali būti nagrinėjamas teisme, konstatuotina, jog teisme negali būti nagrinėjamas ir iš pagrindinio reikalavimo kylantis išvestinis reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovas pareiškė išvestinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, ginčas pagal ieškovo kaip privataus asmens ieškinį dėl ne ieškovo subjektinės teisės galimo pažeidimo netampa nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl tokį ieškinį atsisakytina priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta konstatuojama, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.