Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Jaraminas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų PRS1 ir PRS2. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai PRS1 ir PRS2 (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti jų bendrosios jungtinės nuosavybės teisės įgijimo į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su ūkiniais pastatais (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį faktą.

Pareiškėjai nurodė, kad apie 1988 metus jie nusprendė įsigyti nuosavą būstą. Per tolimus giminaičius pareiškėjams buvo pasiūlyta įsigyti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkiniais pastatais, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir turtas). Turtas tuo metu priklausė M. K.. Turto įsigijimo klausimus sprendė pareiškėjas, su pardavėja žodžiu suderinus visas turto pardavimo sąlygas buvo ketinama sandorį įforminti pas notarą, tačiau tai nebuvo padaryta dėl prastėjančios pardavėjos sveikatos. Pažįstamiems asmenims patarus dėl sandorio sudarymo šalys kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apylinkę, kur dalyvaujant apylinkės pirmininkui pareiškėjas sumokėjo nurodyto turto pardavėjai 2000 rublių, buvo sudaryta paprastos rašytinės formos sutartis vienu egzemplioriumi, kuri liko apylinkėje. Tuo metu pareiškėjams taip pat buvo perduoti namų raktai bei namų knyga, jos jie neišsaugojo. Gavę gyvenamojo namo raktus pareiškėjai su vaikais persikėlė gyventi į įsigytą namą 1988 m. lapkričio 17 d. Nuo turto įsigijimo momento pareiškėjai gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais valdė kaip savininkai. Pareiškėjai statinius įgijo ir valdo teisėtai ir atvirai daugiau nei 10 metų. Įregistruoti bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į 1988 metais įsigytą iš M. K. turtą pareiškėjai gali tik prašydami teismo nustatyti jų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) nurodė, kad tuo atveju, jei visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes teismas įsitikintų, kad yra pagrindas nustatyti, kad nurodytas pastatas yra pareiškėjų valdomas įgyjamosios senaties pagrindu, NŽT neprieštaraus, kad pareiškėjų prašymas būtų tenkintas.

Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjų patikslintas pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka visas įstatymo nustatytas sąlygas. Duomenų apie pareiškėjų pareiškime nurodytą turtą ir jo valdymą neturi. Pagal bylai pateiktus rašytinius įrodymus, statiniai, į kuriuos pareiškėjai ketina įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, yra 1970 metų statybos, jie buvo priskirti kolūkiečių ūkio visuomeninei grupei. Šiuo metu byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškime nurodytų statinių eksploatacijos dokumentai nėra pateikti, jie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir nėra pateikti duomenys dėl minėtų statinių perdavimo. Taigi šiuo metu pareiškėjai neįrodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų sąlygų dokumentais.

Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė pateikė 2026 m. sausio 19 d. raštą dėl informacijos pateikimo Nr. R7-187, nurodydama, kad turtas (gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais) nėra įtrauktas į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje esančių statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą, ir šis turtas nuosavybės teise nepriklauso (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašė dėl pareiškėjų pareiškimo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjai turi įrodyti, jog yra namo ir ūkinių pastatų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o minėti statiniai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu. Iš 2022 m. birželio 8 d. kadastrinių matavimų bylos matyti, kad gyvenamojo namo ir ūkio pastatų statybos pradžios ir pabaigos metai 1970 m., tačiau bylai nėra pateikta statybos darbų teisėtumą patvirtinančių dokumentų, taip pat dokumentų, patvirtinančių statybos užbaigimo teisėtumą. Iš NŽT atsiliepimo nustatyta, kad statiniai yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Inspekcijos duomenimis, su bylos dalyku (statiniais) susijusių skundų, prašymų ar paklausimų Inspekcijoje neregistruota. Inspekcija neturi duomenų, kad dėl pareiškėjų nuosavybės teise siekiamų įgyti statinių surašyti kokie nors administraciniai aktai ar priimti administraciniai sprendimai. Pareiškime ir pridėtuose dokumentuose nėra duomenų, kad gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai buvo teisėtai sukurti statybos būdu kaip privačios (ne valstybės ar savivaldybės) nuosavybės objektas. Pareiškėjai nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu buvo pastatyti statiniai. Nors pareiškėjai prašo nustatyti savo nuosavybės teisių į pastatus įgijimo įgyjamąja senatimi faktą, tačiau iš pareiškimo turinio matyti, kad galbūt keliamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – pastatų (gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų) valdymo nuosavybės teise – nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), t. y. pareiškėjai iš esmės siekia įgyti nuosavybės teisę į statinius kitu nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu. Įgyjamosios senaties institutas nėra skirtas pakeisti tikrąjį nuosavybės teisės įgijimo pagrindą kitu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių apylinkės teismas 2026 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

Teismas nustatė, kad pareiškime pareiškėjai nurodė, jog 1988 metais pavasarį kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apylinkę, kur dalyvaujant apylinkės pirmininkui PRS1 sumokėjo nurodyto turto pardavėjai 2000 rublių. Perduodant pinigus tarp nurodomos sutarties šalių apylinkėje dalyvaujant jos pirmininkui buvo pasirašyta paprastos rašytinės formos turto pirkimo–pardavimo sutartis. Gavę gyvenamojo namo raktus pareiškėjai su vaikais persikėlė gyventi į įsigytą namą 1988 m. lapkričio 17 d. Teismo posėdyje PRS2 nurodė, kad namą nupirko 1988 m. iš K., sutuoktinis pinigus – 2 000 rublių sumokėjo apylinkėje jos dukrai ar žentui. Nėra žinoma, kad ūkinėje knygoje parašyta 500 rublių. K. sunkiai sirgo, gulėjo ant lovos ir jai atstovavo dukra (nežino, kokiu pagrindu atstovavo). Apie dokumentų pasirašymą neprisimena, gal ir buvo pasirašęs. 2 000 rublių paskolino sutuoktinio motina.

Atsižvelgdamas į tai, kad turto pirkimas vyko nesilaikant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, teismas konstatavo, kad negalima padaryti išvados, jog turtas buvo įgytas teisėtai. Be to, kyla abejonių dėl M. K. sveikatos būklės turto pirkimo metu, iš bylos medžiagos negalima padaryti išvados, kad M. K. valia buvo parduoti turtą, kokiu teisiniu pagrindu M. K. atstovavo F. L. (kuriam, kaip teigiama, buvo sumokėtos piniginės lėšos). Iš bylos duomenų negalima padaryti išvados, kad M. K. dalyvavo parduodant turtą. Bylos duomenimis negalima tiksliai nustatyti sumokėtos sumos (pareiškėjai teigia, kad buvo sumokėta 2 000 rublių, tačiau (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje nurodyta 500 rublių suma).

Teismas nurodė, kad pareiškėjai remiasi (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinės knygos įrašu (kurioje nurodyta, kad M. K. ir P. K. priklausė pastatai – gyvenamas namas, dvaras-daržinė. Nupirkęs PRS1 (asm. s-ta 500). Tačiau šis įrodymas, jį įvertinus su kitais byloje esančiais įrodymais, neįrodo teisėto turto įgijimo fakto.

Teismas pažymėjo, kad materialiosios teisės normose nustatyti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius ir antraeilius bei pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo.

Teismas nurodė, kad kasacinis teismas, sistemiškai aiškindamas CK 4.14 straipsnio 1 dalyje ir 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad žemės sklypas yra pagrindinis daiktas, o jame esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai yra antraeiliai daiktai. Žemės sklypo paskirtis nulemia, kokie nekilnojamieji daiktai gali būti žemės sklype (pavyzdžiui, poilsio, rekreacinės paskirties pastatai), o tokių nekilnojamųjų daiktų buvimas žemės sklype, jų naudojimas pagal paskirtį užtikrina žemės sklypo naudojimą pagal paskirtį. Žemės sklype esantys nekilnojamieji daiktai atitinka CK 4.15 straipsnyje įtvirtintą pagrindinio daikto esminių dalių sampratą ir pagal sąsajumo praradimo su pagrindiniu daiktu pasekmes. Todėl žemės sklype esantys nekilnojamieji daiktai pagrindinio ir antraeilio daikto santykio aspektu teisiškai kvalifikuotini ne kaip priklausiniai, bet kaip esminės pagrindinio daikto dalys. Pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, esant šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Kadangi CK pagrindinio ir antraeilio daikto santykio kvalifikavimui nesuteikia pirmenybės kitų įstatymų normoms, tai, kad pagal kituose įstatymuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnis), bet ne CK įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklype esantys nekilnojamieji daiktai priskiriami žemės sklypo priklausiniams, nėra pagrindas daryti išvadą, jog pagrindinio ir antraeilio daikto santykio aspektu jie teisiškai kvalifikuotini ne kaip esminės pagrindinio daikto (žemės sklypo) dalys, bet kaip jo priklausiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-403/2023, 63, 69-70 punktai).

Teismas nustatė, kad VĮ Registrų centre nėra registruota nuosavybės teisė į turtą. Tačiau iš NŽT (duomenys neskelbtini) skyriaus 2022 m. rugpjūčio 30 d. rašto Nr. 37ST-206-(14.37.5.) „Dėl statinių įteisinimo valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai“ turinio nustatyta, kad turtas pastatytas ant valstybinės žemės.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju žemės sklypas (kaip pagrindinis daiktas), ant kurio pastatytas turtas, yra valstybės nuosavybė.

Atsižvelgdamas į anksčiau nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į anksčiau nurodytą turtą pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjai PRS1 ir PRS2 (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti, nustatyti jų bendrosios jungtinės nuosavybės teisės įgijimo į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su ūkiniais pastatais (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį faktą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai ir neobjektyviai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir padarė įrodymų visuma nepagrįstas išvadas dėl nesančių įgyjamosios senaties fakto nustatymui sąlygų, taip pat priešingai kasacinės instancijos teismo išaiškinimams taikė įgyjamąją senatį reguliuojančias materialinės teisės normas.

Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktos (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1986–1990 ir 1991–1998 metų ūkinių knygų apie PRS1 valdytus pastatus kopijos, kurios pačios pareiškėjos PRS2 teismo posėdyje duotų paaiškinimų apie iki šiol jos su sutuoktiniu valdomus pastatus kontekste pagrindžia apeliantų santuokos metu sąžiningą, nepertraukiamą, atvirą ir kaip savą teismui pateiktoje kadastrinių matavimų byloje aprašyto turto valdymą jau nuo 1988 m. lapkričio 17 d., t. y. beveik 30 metų.

Teismui buvo pateikti duomenys, kad statiniai kitų asmenų vardu Nekilnojamojo registre nėra registruoti, t. y. šie statiniai nuosavybės teise kitiems asmenims, taip pat valstybei ar savivaldybei nepriklauso. Tokias aplinkybes pagrindžia ir teismui bylos nagrinėjimo metu suinteresuotų asmenų VĮ Turto banko ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės pateikti duomenys, kad statiniai nėra pripažinti bešeimininkiais, nėra įtraukti į tokio bei valstybinės apskaitomo turto sąrašus, savivaldybei nepriklauso, t. y. jokių teisių į statinius, į kuriuos apeliantai įgyjamosios senaties būdu siekia įgyti nuosavybės teisę, savivaldybė ir valstybė neturi. Byloje taip pat pateikti duomenys, kad apribojimų aprašomų statinių nuosavybės apeliantų vardu nustatymui dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nėra, t. y. statiniai pagal jų buvimo vietą gali būti privačios nuosavybės teisės objektu.

Bylai pateikti duomenys apie M. K. valdytą 1918–1920 metų statybos gyvenamąjį namą su dviem ūkiniais pastatais nuosavybės neliečiamumo kontekste kategoriškai paneigia bet kokias suinteresuoto asmens VĮ Turto banko atsiliepimu keltas abejones apie galimą kolūkiečių nuosavybę ir pasiremiant visai kitomis aplinkybėmis kasacinės instancijos teismo pateiktais išaiškinimais pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas apie nurodomų statinių galimą priklausymą valstybei.

Nurodo, jog nors ūkinėje knygoje esantis įrašas apie statinių perleidimą apeliantui nėra itin informatyvus (nurodytas tik jo vardas, pavardė ir tėvavardis), būtina pažymėti, kad minimi įrašai yra užfiksuoti toje pačioje Vykdomojo komiteto ūkinėje knygoje, kurioje pagal 1964 m. Lietuvos TSR civilinio kodekso 149 straipsnį buvo registruojamos nuosavybės teisės perleidimo sutartys, o šių įrašų pagrįstumą teismo posėdžio metu patvirtino ir apie apeliantų sudarytą sandorį su pastatų savininke žinojusi jos dukros sutuoktinio sesuo – liudytoja J. V..

Pats apeliantų statinių pirkimo iš buvusios jų savininkės M. K. faktas yra užfiksuotas prima facie rašytiniame įrodyme – Vykdomojo komiteto ūkinėje knygoje (CPK 197 straipsnio 2 dalis), tai visumos bylai pateiktų įrodymų bei juose užfiksuotų sutampančių bei viena kitą papildančių aplinkybių kontekste paneigia pirmosios instancijos teismo nelogiškai ir savaip interpretuojant įrašus ūkinėse knygose iškeltas abejones dėl galbūt netinkamo pastatų savininkės atstovavimo ar nepakankamai aiškiai išreikštos jos valios parduoti statinius apeliantams.

Byloje esančių įrodymų visuma kaip tik neginčijamai įrodo buvusios savininkės valią už atlygį perleisti apeliantams, o apeliantų – įgyti iš pardavėjos jai priklausiusį gyvenamąjį namą su dviem ūkiniais pastatais nuosavybės teise, kuri, kaip matyti, neatsirado tik dėl formalių priežasčių – 1964 m. Lietuvos TSR 255 straipsnyje nurodytos tokio sandorio formos reikalavimų nesilaikymo, tai, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, kasacinės instancijos teismo išaiškinimų kontekste sudaro pagrindą pripažinti apeliantų valdymo į statinius, kaip vienos iš įgyjamosios senaties sąlygos, teisėtumą.

Byloje esantys įrodymai bei iš jų visumos išplaukiančios išvados, apeliantų vertinimu, kaip tik pagrindžia ir įrodo visas CK 4.68–4.71 straipsniuose įtvirtintas nuosavybės teisės į jų 1988 metais iš buvusios savininkės pirkto gyvenamojo namo su dviem ūkiniais pastatais įgijimo įgyjamosios senaties būdu sąlygas (pagrindus).

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, juo prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyręs bei įvertinęs visus minėtoje byloje esančius įrodymus teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjų pareikštu prašymu, taip pat pagrįstai ir motyvuotai savo sprendime nurodė priežastis, dėl kurių jis negali būti patenkintas. Suinteresuoto asmens manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjų pareiškimas buvo atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jokio teisinio pagrindo jį panaikinti nėra.

Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo esmės

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė konstatavęs, kad nėra visų būtinųjų sąlygų tokiam faktui nustatyti.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdami, jog teismas paviršutiniškai ir neobjektyviai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir padarė įrodymų visuma nepagrįstas išvadas dėl nesančių įgyjamosios senaties fakto nustatymo sąlygų, taip pat, priešingai kasacinės instancijos teismo išaiškinimams, taikė įgyjamąją senatį reguliuojančias materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šie argumentai nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-1120/2024, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).

Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023, 37–41 punktai).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai byloje įrodinėjo, jog įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į statinius – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas, Statiniai).

Iš bylos medžiagos matyti, jog Statiniai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, atitinkamai nėra įregistruotos daiktinės teisės į šiuos Statinius (2025 m. gruodžio 22 d. išrašas iš registro). Statiniai nėra įtraukti į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje esančių statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą ir šis turtas nuosavybės teise nepriklauso (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei (2026 m. sausio 19 d. (duomenys neskelbtini) r. savivaldybės raštas Nr. R7-187, 2022 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. R8-02-R-2237). VĮ Turto bankas nėra gavęs pranešimų apie Turtą, šis turtas nėra įtrauktas į bešeimininkio turto sąrašus ir nėra apskaitomas (2022 m. lapkričio 24 d. VĮ Turto banko raštas Nr. (16.4 Mr) SK4-15078).

VĮ Registrų centras 2022 m. gegužės 27 d. atliko Statinių, adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriais nustatyta, kad gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos pradžios ir pabaigos metai – 1970 m., pastato – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos pradžios ir pabaigos metai – 1970 m. ir pastato – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos pradžios ir pabaigos metai – 1970 m. NŽT (duomenys neskelbtini) skyriaus 2022 m. rugpjūčio 30 d. rašte Nr. 37ST-206-(14.37.5) nurodoma, jog NŽT neprieštarauja, kad valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, adresu (duomenys neskelbtini), būtų vykdoma pastatų registracija pagal statinių bylą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

Bylai yra pateikti duomenys iš (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1986–1990 m. ūkinės knygos apie M. K., iš kurių matyti, jog M. K. ir jos sutuoktiniui 1988 m. priklausė gyvenamasis namas, kurio statybos metai 1918–1919 m., taip pat tvartas-daržinė, kurios statybos metai 1920 m.; atliktas įrašas, kuriame nurodyta, kad ,,nupirkęs PRS1 asm. s-ta 500“ (2025 m. spalio 2 d. CBP-4346).

Iš (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1986–1990 m. ūkinės knygos kopijos (asmeninė sąskaita Nr. 500) matyti, jog pareiškėjai su šeima į apylinkės teritoriją atvyko 1988 m. lapkričio 17 d., pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) kolūkyje. Iš (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1991–1998 m. ūkinės knygos kopijos (asmeninė sąskaita Nr. 751) matyti, jog pareiškėjas PRS1 dirbo (duomenys neskelbtini) kolūkio fermoje, knygoje atlikti įrašai apie ūkio nuosavus gyvulius, asmeninio naudojimo žemę ir pasėlius, skiltyje „Papildomos žinios“ atliktas įrašas ,,Gyvena“. Nurodyto laikotarpio (1986–1990 m. ir 1991–1998 m.) ūkinėse knygose įrašų apie pareiškėjų valdomus (valdytus) statinius (gyvenamuosius namus) nėra atlikta (2025 m. spalio 2 d. CBP-4346).

Iš bylai pateiktų duomenų matyti ir tai, kad pareiškėjai kreipėsi į VĮ Registrų centrą prašydami įregistruoti jų nuosavybės teisę į Statinius, tačiau Statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti atsisakyta, nes pateikta (duomenys neskelbtini) r. sav. administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2022 m. rugsėjo 19 d. pažyma neatitinka teisės aktų reikalavimų (neįrašytas statinių įsigijimo būdas), 2022 m. gegužės 27 d. Statinių kadastro duomenų bylos duomenimis, Statiniai pastatyti valstybinėje žemėje, statant valstybinėje žemėje privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą (2022 m. rugsėjo 21 d. Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimas prašymą atmesti Nr. 32769782), netenkinus šio prašymo, atmestas ir pareiškėjų prašymas įrašyti duomenis į Nekilnojamojo turto registrą (2022 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. SPR4-18585(14.5 E)). Iš 2025 m. liepos 28 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų tvarkytojo sprendimo prašymą atmesti Nr. SPR4-8730(1.4 E) matyti, jog pareiškėjo prašymas įregistruoti nuosavybės teisę į Statinius atmestas, kadangi pateikti dokumentai nepatvirtina prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimo – archyvo pažymoje (ūkinės knygos duomenys apie M. K.) nėra duomenų apie PRS1 priklausančius pastatus, atliktas įrašas (,,nupirkęs PRS1 asm. s-ta 500“) nepatvirtina nuosavybės teisių atsiradimo, pažymoje nurodyti gyvenamojo namo ir tvarto-daržinės statybos metai neatitinka Statinių statybos metų, nurodytų kadastro duomenų byloje, seniūno pažymoje nėra įrašų tuometinėse ūkio knygose, o pateikiama bendro pobūdžio informacija apie PRS1 priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), pastatytus statinius.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantai tvirtina, jog byloje pateiktų įrodymų visuma pagrindžia ir įrodo CK 4.68–4.71 straipsniuose įtvirtintas nuosavybės teisės į jų 1988 m. iš buvusios savininkės pirkto Turto įgijimo įgyjamosios senaties būdu sąlygas (pagrindus). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantų argumentai nepagrįsti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantai byloje nuosekliai teigė, jog Statinius 1988 m. pirkimo–pardavimo sandoriu, sudarytu paprasta rašytine forma, nupirko iš ankstesnės jų savininkės M. K., sandorio sudarymo faktą, be kita ko, įrodinėjo liudytojos paaiškinimais, nurodė, jog sutartis nėra išlikusi. Atsižvelgdamas į tai, kad pirkimas vyko nesilaikant tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog negali padaryti išvados, kad turtas įgytas teisėtai. Teismas taip pat suabejojo Turto pardavėjos valia parduoti turtą, jos sveikatos būkle sandorio sudarymo metu, nurodė, jog negali nustatyti sumokėtos sumos, taip pat kokiu teisiniu pagrindu pardavėjai atstovavo F. L..

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, sandorio, nesilaikant įstatymo nustatytos formos, sudarymas gali būti sąžiningo ir teisėto valdymo patvirtinimas. Asmuo, sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris atitiko sandorio šalių valią, tačiau sandoriui esant negaliojančiam dėl 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų nesilaikymo, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Todėl aplinkybė, jog pareiškėjai Statinius, kaip nurodo, įgijo pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto pažeidžiant sandorio sudarymo metu galiojančias teisės aktų nuostatas, pagrindu, atitinkamai nuosavybės teisės į Statinius neįgijo, savaime nėra kliūtis pareiškėjams savo teises ginti įgyjamosios senaties pagrindais. Kaip minėta, įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) ir pareiškėjai aplinkybėmis, jog turtą įgijo sandorio, sudaryto nesilaikant įstatymo reikalavimų, pagrindu, gali įrodinėti sąžiningo ir teisėto valdymo faktą kaip vieną iš sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui pagrįsti.

Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjų įvardyto sandorio šalies, t. y. pardavėjos, sveikatos būklės, jos atstovavimo tinkamumo, kainos nėra tos sąlygos, kurias būtina nustatyti įgyjamosios senaties faktui nustatyti. Tačiau nurodytos aplinkybės pačios savaime nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos išvados, jog pareiškėjai neįrodė visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, nėra teisėtos ir pagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog CK 4.68 straipsnis taikomas tik esant šio straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, t. y. daiktas turi būti įgytas sąžiningai, daikto valdymas privalo būti sąžiningas, teisėtas, atviras ir nepertraukiamas per visą įgyjamosios senaties terminą. Jeigu asmuo daiktą įgijo neteisėtai ar nesąžiningai, tai CK 4.68–4.71 straipsniai negali būti taikomi, o kai statinys pastatytas savavališkai, negalima pripažinti, kad savavališkos statybos metu sukurtas daiktas įgyjamas ir pradedamas valdyti teisėtai. Vadinasi, kad ir kiek tęstųsi tokio daikto valdymas, jo valdytojui negalima į tą daiktą pripažinti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties (lot. usucapio) pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-1120/2024, 23 punktas).

CK 4.69 straipsnio 1 dalis numato, jog įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys, jog M. K. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, pastatytą 1918–1919 m., ir tvartą-daržinę, pastatytą 1920 m. Iš pareiškėjų pateiktos Statinių kadastrinių matavimų bylos matyti, jog Statiniai, kurių nuosavybės teisę pareiškėjai siekia įgyti įgyjamąja senatimi, pastatyti 1970 m. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų įgyvendinimas, todėl sprendžiant dėl galimybės įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą kartu taikytinos ir šios teisės normos. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4 punktas, 12 punktas, Lietuvos Respublikos statybos įstatymas ir kt.). Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjai jokių aplinkybių, kokiu teisiniu pagrindu buvo sukurti Statiniai, kurių duomenys nurodyti bylai pateiktoje kadastrinių matavimų byloje, nenurodė ir neįvardijo, Statinių sukūrimo ar pertvarkymo teisėtumo neįrodinėjo. Nors pareiškėjų atstovas teismo posėdyje teigė, jog Statiniai stovi nuo 1920 m., jokios nelegalios statybos, susijusios su tais statiniais, nebuvo vykdomos (sprendimo 4 punktas), tačiau byloje objektyvių taip pagrindžiančių duomenų nėra pateikta (CPK 178 straipsnis).Taigi nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog Statiniai atitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių Statinių teisėtą statybą iki jų įsigijimo, kaip nurodo pareiškėjai, 1988 m. paprastos rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, taigi iki pareiškėjų valdymo pradžios, nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjų valdymas buvo teisėtas (4.23 straipsnio 2 dalis, 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.69 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai neįrodė visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti.

Šiame kontekste nepagrįsti apeliantų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai kasacinės instancijos teismo išaiškinimams, taikė įgyjamąją senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, paviršutiniškai ir neobjektyviai įvertino pateiktus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi teismas gali atitinkamą faktą pripažinti nustatytu tik įsitikinęs, kad iš įrodymų visumos tokį faktą galima pripažinti (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas). Kartu kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-701/2024, 47 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, dalyvaujančių byloje asmenų, liudytojų paaiškinimus, spręsdamas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatyto rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika dėl šio instituto taikymo. Iš sprendimo turinio matyti, jog spręsdamas dėl visų įgyjamosios senaties fakto nustatymui būtinų sąlygų pirmosios instancijos teismas sprendė, ar pareiškėjų valdymas atitiko įstatymo nustatytas sąlygas, dėl to analizavo pareiškėjų įrodinėjamas 1988 m. Statinių įgijimo pirkimo–pardavimo sandoriu aplinkybes ir dėl jų pasisakė. Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjai nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto neįrodė. Aplinkybė, jog pareiškėjai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas) ar manyti, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Apibendrinant nustatytas byloje aplinkybes ir išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai atsisakė nustatyti pareiškėjų prašomą nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Konstatavus, jog pareiškėjai negali įgyti Statinių įgyjamosios senaties būdu, kiti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako, kadangi, pagal kasacinio teismo praktiką, įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/20019; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.