Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Žilvino Jaramino ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SmartDeal“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SmartDeal“ dėl 2024 m. gegužės 3 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Fortegra Europe Insurance Company Ltd, veikiantis per uždarąją akcinę bendrovę „Mango Insurance“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad nusipirktą automobilio variklio alyvą jis panaudojo ginčo automobiliui. Bylai yra pateikti automobilio apžiūros aktai, kurie patvirtina, kad trijų apžiūrų metu nė karto nebuvo nustatyta, jog variklio alyvos kiekis yra per mažas ar kad nors kartą automobilio kompiuterinė sistema užfiksavo variklio ar kitų agregatų tepalo kiekio sumažėjimą. Automobilio prietaiso skydelyje niekada nebuvo užfiksuotas variklio alyvos trūkumas, nors automobilio kompiuterio diagnostika buvo atliekama tris kartus.

Atsakovei įrodžius, kad nėra naudojamas variklio alyvos perteklius, o vienintelis šiuo metu esamas trūkumas yra emisijos mažinimo sistemos darbo sutrikimas, toks trūkumas gali būti pašalinamas minimaliomis sąnaudomis, o ne taikant ieškovo prašomą teisių gynimo būdą.

Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad 2024 m. kovo 5 d. Danijoje automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir nustatyti nedideli trūkumai. Šie duomenys patvirtina, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ieškinyje nurodomų gedimų nebuvo. Automobilio techninė apžiūra atlikta ir Lietuvoje. Esant alyvos prasiskverbimui iš agregatų, automobilio eksploatavimas uždraudžiamas, tačiau toks alyvos ar kitų skysčių prasiskverbimas atliekant automobilio techninę apčiūrą nenustatytas.

Nė viena iš 2025 m. gegužės 9 d. atlikus automobilio diagnostiką nustatytų klaidų netrukdė automobilio naudoti pagal paskirtį ir neapsunkina jo naudojimo taip, kad atsirastų pagrindas nutraukti sutartį, nes nustatyti trūkumai yra lengvai pašalinami ir yra neesminiai.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ieškovo elgesio sutarties sudarymo metu ir prieš jos sudarymą, nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei. Ieškovas, apžiūrėdamas automobilį, matė, kad jo akumuliatorius yra išsikrovęs ir dalies savybių įvertinti negalima, jis norėjo sudaryti sandorį kuo greičiau, prieš sudarydamas sutartį pasitelkė specialistą ir su jo pagalba apžiūrėjo automobilį.

Byloje nėra įrodymų, kad ieškovo psichikos sveikatos sutrikimai gali būti priežastimi, atleidžiančia jį nuo atsakomybės už svetimo turto vertės sumažėjimą, be to, įsigydamas automobilį ar reikšdamas ieškinį, neinformavo atsakovės apie savo psichikos būklės sutrikimus.

Pritaikius abipusę restituciją atsakovės padėtis tapo blogesnė, nei ji buvo prieš sutarties sudarymą, o ieškovas dėl to nepagrįstai praturtės atsakovės sąskaita. Ieškovas automobiliu nuolat naudojasi nuo 2024 m. gegužės 3 d., yra nuvažiavęs ne mažiau nei 80 000 km, dėl ko automobilis nuvertėjo, todėl toks ilgas lako tarpas neabejotinai yra reikšmingas ginčo atveju, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

Atsakovė nepagrįstai siekia sumenkinti defektų akto reikšmę akcentuodama jame vartojamas formuluotes, tačiau tai savaime nepaneigia nustatytų defektų egzistavimo, ypač kai jie vertinami kartu su kitais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas šiuo įrodymu rėmėsi ne izoliuotai, o vertino jį kitų įrodymų kontekste.

Atsakovė remiasi vėlesniais duomenimis – antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir T. K. atlikta diagnostika. Tačiau šie duomenys fiksuoja transporto priemonės būklę gerokai vėlesniu laikotarpiu ir negali paneigti jos būklės netrukus po įsigijimo. Atsakovė taip pat remiasi atliktomis techninėmis apžiūromis, tačiau tokie dokumentai negali būti laikomi transporto priemonės kokybės garantija civilinės atsakomybės prasme. Techninės apžiūros duomenys nepaneigia aplinkybės, kad transporto priemonė turėjo esminių trūkumų, egzistavusių dar iki jos pardavimo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl tariamo ieškovo nerūpestingumo yra nepagrįsti, prieštaringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Byloje nustatyta, kad ieškovas, prieš įsigydamas transporto priemonę, ją tikrino, taip pat pasitelkė specialistą jos techninei būklei įvertinti. Ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina ieškovo rūpestingumą ir atsakingą elgesį sudarant sutartį. Tačiau net ir atlikta transporto priemonės apžiūra prieš pirkimą nepanaikina pardavėjo atsakomybės už daikto trūkumus, kurių pirkėjas nepastebėjo ir objektyviai negalėjo pastebėti.

Atsakovės argumentai dėl transporto priemonės ridos, vėlesnės eksploatacijos ir tariamo vertės sumažėjimo savaime nepaneigia ieškovo teisės nutraukti sutartį ir taikyti restituciją, kai nustatytas esminis sutarties pažeidimas dėl daikto kokybės trūkumų. Atsakovės teiginiai apie transporto priemonės vertės sumažėjimą yra abstraktūs ir neįrodyti. Byloje nepateikta jokio konkretaus automobilio rinkos vertės vertinimo, objektyvaus nuvertėjimo skaičiavimo, duomenų, leidžiančių atriboti vertės sumažėjimą dėl natūralios ridos ir dėl galimų eismo įvykių, ekspertinių išvadų ar kitų patikimų įrodymų, pagrindžiančių realų vertės pokytį. Vien eismo įvykių faktas savaime neįrodo transporto priemonės vertės sumažėjimo, kuris eliminuotų restitucijos taikymą natūra. Atsakovė nepateikė duomenų nei apie šių įvykių pobūdį, nei apie padarytos žalos mastą, nei apie konkrečią jų įtaką transporto priemonės rinkos vertei.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neatsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė bylai naujus įrodymus – ieškovo darytus reklaminius vaizdo įrašus, įkeltus ieškovo socialinių tinklų paskyrose. Apeliantė nurodė, kad neseka ieškovo socialinių tinklų paskyrų, duomenis apie ieškovo vykdomą veiklą gauna fragmentiškai ir negalėjo pateikiamų įrašų gauti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl prašo šiuos įrodymus pridėti prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos.

Atsakovė 2026 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą dėl įrodymų pridėjimo, prašė pridėti prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos šiuos įrodymus: akcinės bendrovės (toliau – AB) „Regitra“ duomenis apie 2026 m. kovo 17 d. automobiliui atliktą techninę apžiūrą ir išduotą techninės apžiūros dokumentą; ieškovo socialinio tinklo paskyroje įkelto vaizdo įrašo ekrano kopijas; ieškovo socialinio tinklo paskyroje įkeltus vaizdo įrašus. Nurodė, kad šie įrodymai neegzistavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jie yra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla.

Ieškovas prašė naujų įrodymų nepriimti, kadangi jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir atsakovė neįrodė nė vienos iš CPK 314 straipsnyje įtvirtintų išimčių.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylai pateiktais naujais įrodymais, pažymi, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikti vaizdo įrašai egzistavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taigi atsakovė turėjo galimybę pateikti šiuos vaizdo įrašus pirmosios instancijos teismui, ir aplinkybė, kad atsakovė neseka ieškovo socialinių tinklų paskyrų, nėra reikšminga. Be to, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-611/2020), o kartu su 2026 m. gegužės 18 d. prašymu dėl įrodymų pridėjimo pateikti įrodymai yra atsiradę po skundžiamo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Atsižvelgus į CPK 314 straipsnyje įtvirtintus naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimo ribojimus, apeliantės teikiamus naujus įrodymus atsisakytina priimti ir pridėti prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Interneto svetainėje www.autoplius.lt 2024 m. kovo 28 d. buvo įkeltas transporto priemonės „BMW X5“, 3.0 l, skelbimas. Nurodoma, kad automobilio pirmoji registracija: 2014 m. kovo mėn., rida: 252 000 km, techninė apžiūra: iki 2026 m. vasario mėn., defektai: be defektų, kaina: 26 950 Eur. Skelbimo aprašyme nurodoma, kad automobilis nepriekaištingos būklės (el. b. t. 1, b. l. 37–38).

2024 m. kovo 5 d. Danijoje atlikta automobilio techninė apžiūra, nustatyti trūkumai: ašys, ratai, padangų slėgio stebėjimo sistema veikia netinkamai arba viena (ar kelios) padanga (padangos) yra akivaizdžiai netinkamai pripūsta (el. b. t. 2, b. l. 83–86).

Atsakovė 2024 m. gegužės 3 d. ieškovui išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 26 000 Eur sumos, dėl transporto priemonės pardavimo (el. b. t. 1, b. l. 16). Ieškovas 2024 m. gegužės 3 d. atsakovei bankiniu pavedimu pervedė 26 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodoma „(duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)“ (el. b. t. 1, b. l. 17).

Transporto priemonė laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 4 d. iki 2025 m. gegužės 3 d. apdrausta transporto priemonių mechaninių ir elektros gedimų draudimu Fortegra Europe Insurance Company Ltd, veikiančioje per UAB „Mango Insurance“ (draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)) (el. b. t. 1, b. l. 80–81).

Ieškovas 2024 m. birželio 6 d. pateikė pretenziją atsakovei reikalaudamas ne vėliau nei per 7 kalendorines dienas nuo pretenzijos gavimo dienos grąžinti ieškovui 26 000 Eur sumą, sumokėtą už transporto priemonę, ir savo jėgomis ir lėšomis pasiimti transporto priemonę iš ieškovo iš anksto suderintu laiku ir vietoje (el. b. t. 1, b. l. 30–35). Atsakovė 2024 m. birželio 18 d. pateikė atsakymą į ieškovo pretenziją nurodydama, kad pretenzija nepagrįsta ir su ja nesutinka. Ieškovui parduotas automobilis atitinka jam keliamus reikalavimus, ieškovas, prieš įsigydamas automobilį, jį apžiūrėjo, įvertino su specialisto pagalba, o pretenzijoje nurodomi tariami defektai nėra nei paslėpti, nei lemiantys daikto naudojimo pagal paskirtį negalimumą (el. b. t. 1, b. l. 22).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tarp šalių kilusio ginčo teisinio kvalifikavimo, naudotos transporto priemonės kokybės jo pardavimo metu, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.

Dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties pagrįstumo

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp šalių susiklostė vartojimo motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.431¹ straipsnis). Šią išvadą motyvavo tuo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovo transporto priemonės pirkimo tikslas buvo jo vykdoma individuali nuomonės formuotojo veikla.

Apeliantė, nesutikdama su šia skundžiamo sprendimo išvada, argumentavo, kad automobilis yra svarbi ieškovo personažo dalis. Ieškovas yra verslininkas, užsiima nuomonės formuotojo veikla, didelę dalį įrašų atlieka automobilio viduje arba šalia automobilio ir šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad automobilis yra naudojamas ne tik asmeniniams poreikiams tenkinti, bet ir vykdyti profesinę ūkinę veiklą.

Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalis, CK 6.228¹ straipsnio 2 dalis). Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 3 dalis). Vartojimo sutartimi pripažįstama tokia sutartis, kuria verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis).

CK XVIII1 skyriaus normos, reglamentuojančios vartotojų teisių apsaugą, taip pat taikomos šiais atvejais: 1) kai fizinis asmuo sudaro sutartį dvigubo naudojimo tikslais, t. y. vartojimo ir verslo tikslais, tačiau, atsižvelgus į visas su sutartimi susijusias aplinkybes, verslo tikslai nevyrauja; 2) kai fizinis asmuo faktiškai naudojasi preke ar faktiškai gauna paslaugą vartojimo tikslais ir už ją sumoka, nors sutartį su verslininku sudarė fiziniam asmeniui atstovaujantis viešasis juridinis asmuo (CK 6.228³ straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo, kai: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) ir nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019).

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką, sąvoka „vartotojas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio asmens padėtį konkrečioje sutartyje pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus, o ne į subjektyvią šio asmens padėtį, nes tas pats asmuo tam tikruose sandoriuose gali būti laikomas vartotoju, o kituose – ūkio subjektu (ESTT 1997 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Benincasa prieš Dentalkit, C-269/95), t. y. vartotojo sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad vartotojo sąvoka yra funkcinio pobūdžio sąvoka. Ji yra siejama su konkrečia sutartimi, konkrečiu sutartiniu teisiniu santykiu. Todėl kiekvienos konkrečios sutarties atžvilgiu būtina nustatyti, kokią funkciją asmuo atlieka tame sandoryje – ar asmuo veikia verslo, ar ne verslo tikslais. Taip yra todėl, kad, kaip minėta, vienas ir tas pats asmuo skirtinguose sandoriuose gali būti ir vartotojas, ir verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020).

ESTT yra nurodęs, kad kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo – tiek verslo, tiek asmeninio – tikslu, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus įrodymus, turi nuspręsti, ar nagrinėjama sutartimi buvo siekiama patenkinti asmens poreikius, reikšmingai susijusius su jo veikla ir profesija, ar, priešingai, naudojimas profesiniam tikslui buvo visiškai nereikšmingas. Tai atlikdamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti ne tik į sutarties turinį, pobūdį ir tikslą, bet ir objektyviąsias sutarties sudarymo aplinkybes. Jeigu nustatoma, kad fizinio asmens sudarytos sutarties tikslas taip pat buvo ir jo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos poreikių tenkinimas, tokia sutartis kaip vartojimo sutartis kvalifikuotina ir tokiam fiziniam asmeniui specialusis vartotojo teisių apsaugos mechanizmas taikytinas tuo atveju, kai yra pagrindas konstatuoti, jog įsigytos prekės (paslaugos) naudojimas ūkinės komercinės ar profesinės veiklos tikslui buvo visiškai nereikšmingas. Asmuo, kuris siekia remtis specialiomis vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančiomis normomis, privalo įrodyti, kad nagrinėjamos dvigubą tikslą turinčios sutarties profesinis tikslas yra visiškai nereikšmingas, o priešinga šalis turi turėti teisę pateikti priešingų įrodymų (ESTT 2005 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Johann Gruber prieš Bay Wa AG, C-464/01, 39, 45–47, 54 punktai).

Nagrinėjamu atveju ieškovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad transporto priemonę įsigijo savo asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas yra fizinis asmuo, užsiimantis nuomonės formuotojo veikla, o atsakovė yra profesionaliai automobilių prekybos veikla užsiimantis juridinis asmuo, iš šios veiklos gaunantis pajamas. Tačiau, remiantis cituota kasacinio teismo praktika, aplinkybė, kad ieškovas vykdo nuomonės formuotojo veiklą, neturi lemiamos reikšmės vertinant konkrečių sutartinių santykių pobūdį, kadangi fizinio asmens profesinė veikla savaime nepaneigia jo, kaip vartotojo, statuso, jeigu sutartis yra sudaroma ne profesiniais ar verslo tikslais.

Apeliantės teigimu, aplinkybę, kad ieškovas automobilį įsigijo ne tik šeimos, bet ir verslo poreikiams, pagrindžia tai, jog didžioji dalis ieškovo reklaminių vaizdo įrašų arba vaizdo įrašų, kuriuose ieškovas siūlo įsigyti jo, kaip nuomonės formuotojo, paslaugas, atliekami automobilio viduje arba šalia automobilio. Įvertinus bylai pateiktus vaizdo įrašus nustatyta, kad nors ieškovas vaizdo įrašus atlieka transporto priemonėje ir siūlo įsigyti jo teikiamas reklamos ir kitokio pobūdžio paslaugas, bendrauja su savo socialinio tinklo sekėjais, tačiau vaizdo įrašų turinys nėra susijęs su transporto priemonės reklama. Taigi iš byloje esančių vaizdo įrašų nenustatyta, kad ieškovas viešojoje erdvėje įkeltuose vaizdo įrašuose reklamuoja ginčo transporto priemonę ar UAB „SmartDeal“ ir jos teikiamas paslaugas, ar siūlo iš ieškovo įsigyti paslaugas, kurioms suteikti yra naudojama ginčo transporto priemonė (pavyzdžiui, keleivių pavėžėjimo paslaugos ar kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylai pateiktas vaizdo įrašas, kuriame ieškovas, filmuodamasis transporto priemonėje, pateikia savo argumentus dėl transporto priemonės defektų ir kodėl kreipėsi į teismą, nelaikytinas ieškovo siekiu reklamuoti transporto priemonę ir iš to uždirbti pajamų.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien aplinkybė, jog ieškovas savo, kaip nuomonės formuotojo, veiklą vykdė (filmuodavo įvairaus turinio, tačiau tiesiogiai su ginčo automobiliu ar jį pardavusios įmonės (atsakovės) reklama nesusijusius vaizdo įrašus ir juos skelbdavo savo socialiniuose tinkluose) automobilyje ar šalia jo, nėra pakankama ir neturi lemiamos reikšmės nusprendžiant, jog ginčo transporto priemonė buvo naudojama ieškovo profesinei veiklai vykdyti. Šiuo atveju vertintina, kad automobilio vaidmuo ieškovo vykdomoje profesinėje veikloje buvo antraeilis ir nereikšmingas, automobilis ieškovui nebuvo reikalingas kaip priemonė vaizdo įrašams daryti ir nesietinas su ieškovo vykdoma veikla.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus ir motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip vartojimo motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo teisinius santykius (CK 6.431¹ straipsnis).

Dėl vartojimo motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nuolatinis variklio tepalų pildymas nelaikytinas automobilio eksploatavimu pagal paskirtį nepatiriant didelių sąnaudų ir nepatogumų, nustatyti automobilio trūkumai negalėjo atsirasti iš karto ieškovui pradėjus jį eksploatuoti. Padarė išvadą, kad parduotos transporto priemonės trūkumai yra esminiai, todėl nutraukė tarp šalių sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją.

Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, argumentavo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad nusipirktą automobilio variklio alyvą jis panaudojo ginčo automobiliui. Bylai pateikti automobilio apžiūros aktai patvirtina, kad trijų automobilio apžiūrų metu nė karto nebuvo nustatyta, jog variklio alyvos kiekis yra per mažas ar kad nors kartą automobilio kompiuterinė sistema užfiksavo variklio ar kitų agregatų tepalo kiekio sumažėjimą.

Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas išvadų dėl variklio būklės nedarė vien iš kvitų – jie buvo vertinami tik kaip papildomas elementas, patvirtinantis bendrą ieškovo nurodytų aplinkybių visumą. Aplinkybė, kad atliekant diagnostiką nebuvo fiksuotas alyvos trūkumas ar kitos klaidos, savaime nepaneigia realių transporto priemonės gedimų egzistavimo. Transporto priemonės gedimai gali pasireikšti įvairiais būdais, o jų neatvaizdavimas kompiuterinėje sistemoje nebūtinai reiškia, kad jie neegzistuoja faktiškai.

CK nuostatos neįtvirtina specialių naudoto daikto, nagrinėjamu atveju – naudoto automobilio – pardavimo sąlygų, todėl tokiais atvejais yra taikomos CK XXIII skyriaus taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.317 straipsnio 1 dalį, pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti ne tik nuosavybės teisę į daiktus, bet ir jų kokybę. Šios pardavėjo pareigos (patvirtinti nuosavybės teisę ir kokybę) įgyvendinimo užtikrinimo tikslu nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija pagal įstatymą – nustatyta, kad pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta. Kitaip tariant, įstatymas įtvirtina, kad parduodamo daikto kokybę garantuoja pardavėjas. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis).

CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

Pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis). Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, sprendžiant dėl pardavėjo atsakomybės, įtvirtintos CK 6.333 straipsnio nuostatose: pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis); kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis). Taigi esant garantijai pagal įstatymą pirkėjas įrodinėja parduotų daiktų trūkumų faktą ir faktą, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo, o tais atvejais, kai įstatyme ar sutartyje expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, įrodinėjimo našta pasikeičia pirkėjo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-1075/2023).

Pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpciją pardavėjas gali paneigti įrodęs šioje normoje nurodytas aplinkybes.

Kai sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, kaip yra nagrinėjamoje byloje, be pirmiau nurodytų teisės normų, taikomos ir CK 6.350–6.370 straipsniuose įtvirtintos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims taikytinos teisės normos.

Vartotojo įsigyjamų prekių kokybės reikalavimai reglamentuojami CK 6.363 straipsnyje. Esant sudarytai vartojimo sutarčiai pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokią prekių kokybės reikalavimų neatitiktį prekės pristatymo momentu ir paaiškėjusią ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prekės pristatymo (garantija pagal įstatymą) (CK 6.364 straipsnio 1 dalis). CK 6.364 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2026 m. liepos 31 d.) įtvirtinta prezumpcija, skirta vartotojo įrodinėjimo naštai dėl netinkamos kokybės prekės įsigijimo palengvinti, t. y. nustatyta, kad prekės trūkumas, kuris paaiškėja per vienerius metus nuo jos pristatymo, laikomas buvusiu pristatant prekę, nebent pardavėjas įrodo kitaip arba kai tai nesuderinama su prekės pobūdžiu ar trūkumo pobūdžiu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad norma, kurioje įtvirtinta vartotojo įrodinėjimo naštą palengvinanti prezumpcija (ankstesnės redakcijos CK 6.363 straipsnio 11 dalis), kaip sudedamoji CK XXIII skyriaus norma, taikytina ir vartojimo prekės – naudoto automobilio – pirkimo–pardavimo sandoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018).

Aiškindamas parduodamo naudoto ir naujo daikto skirtumus kokybei keliamų reikalavimų aspektu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl to galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023).

Sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Be to, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas transporto priemonę iš atsakovės įsigijo 2024 m. gegužės 3 d. Atsakovė ieškovui išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 26 000 Eur sumos, dėl transporto priemonės pardavimo, joje nurodė SDK kodą, markę, modelį, kėbulo numerį ir kainą. Ginčo byloje dėl to, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis (CK 1.73 straipsnis), kurioje būtų nurodyti duomenys apie parduodamą motorinę transporto priemonę, jos trūkumai (CK 6.431¹ straipsnis, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršininko 2015 m. spalio 26 d. įsakymu patvirtintų Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašo 1, 2 punktai), nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirkimo–pardavimo sandoris įvyko ieškovui neneigiant, jog buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, ir ši nustatyta faktinė aplinkybė apeliaciniu skundu nėra ginčijama.

Ieškovo teigimu, pradėjęs eksploatuoti transporto priemonę 2024 m. gegužės 7 d. pastebėjo, kad itin greitai krenta alyvos lygis, todėl papildė automobilio alyvos baką 1 litru alyvos. Tą pačią dieną pakeitė visus automobilio filtrus ir alyvą. 2024 m. gegužės 9 d. atsakovei išsiuntė SMS žinutę prašydamas pateikti el. pašto adresą, kad galėtų atsiųsti automobilio klaidas. Atsakovė tą pačią dieną pateikė ieškovui el. pašto adresą (el. b. t. 1, b. l. 19). 2024 m. gegužės 13 d., 2024 m. gegužės 16 d. ir 2024 m. gegužės 23 d. ieškovas vėl papildė automobilio alyvos baką 1 litru alyvos. Atsakovė 2024 m. gegužės 16 d. el. paštu ieškovui nurodė, kad įsigytas automobilis buvo be defektų, nurodė, jog pats automobilio gamintojas teigia, kad 1 litro alyvos suvartojimas po 2 500 km yra galimas, priklausomai nuo automobilio eksploatavimo intensyvumo. Pažymėjo nesutinkanti su teiginiu, kad buvo paslėptų transporto priemonės defektų (el. b. t. 1, b. l. 20).

Ieškovas nurodė, kad dažniausiai alyvos baką tenka papildyti kas 300–500 km, kartą teko papildyti nuvažiavus 200 km. 2024 m. gegužės 28 d. transporto priemonės prietaisų skydelis parodė variklio gedimo klaidą.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2024 m. kovo 5 d. Danijoje buvo atlikta automobilio techninė apžiūra, nustatyti trūkumai: ašys, ratai, padangų slėgio stebėjimo sistema veikia netinkamai arba viena (ar kelios) padanga (padangos) yra akivaizdžiai netinkamai pripūsta (pripūstos) (el. b. t. 2, b. l. 83–86). Interneto svetainėje www.autoplius.lt 2024 m. kovo 28 d. įkeltame transporto priemonės skelbime nurodoma, kad automobilis nepriekaištingos būklės, be defektų, rida 252 000 km, kaina 26 950 Eur (el. b. t. 1, b. l. 37–38). Teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad automobilio atvyko apžiūrėti 2024 m. gegužės 3 d. kartu su K. S., taip pat nurodė, kad iki priimdamas sprendimą įsigyti transporto priemonę buvo atvykęs jos apžiūrėti daug kartų (tikslaus skaičiaus kartų nenurodė), tačiau teigė, kad tai neva buvo apžiūros imitacija (2025 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 43 min.–1 val. 44 min.). Liudytojas K. S., duodamas parodymus, nurodė, kad automobilio apžiūros metu pastebėjo šiuos defektus: neužilgo reikės keisti visas stabdžių kaladėles, reikėtų apsiplauti kuro purkštukus, kadangi aplink juos buvo matyti kažkokio skysčio nuotėkis (dyzelino arba tepalo), neveikia vairuotojo sėdynės šono pripūtimas, reikia keisti akumuliatorių (net nebuvo galima atlikti diagnostikos), galbūt yra amortizatorių garsas, yra pašalinis garsas iš priekinių padangų, dažytos ir glaistytos galinės vairuotojo pusės durelės, dažytos priekinės vienos pusės durelės ir reikia poliruoti kėbulą. Apie nustatytus defektus atlikęs automobilio apžiūrą informavo ieškovą (2025 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 38 min. 51 sek.–1 val. 41 min. 32 sek.).

Iš bylai pateiktų kvitų, PVM sąskaitų faktūrų nustatyta, kad 2024 m. gegužės 7 d., 2024 m. gegužės 28 d., 2024 m. birželio 18 d., 2024 m. liepos 21 d., 2024 m. spalio 10 d., 2024 m. spalio 23 d., 2024 m. lapkričio 9 d., 2024 m. lapkričio 22 d., 2024 m. gruodžio 3 d., 2024 m. gruodžio 23 d., 2025 m. sausio 14 d., 2025 m. sausio 28 d., 2025 m. vasario 11 d., 2025 m. kovo 12 d., 2025 m. balandžio 13 d., 2025 m. balandžio 16 d., 2025 m. birželio 13 d., 2025 m. birželio 19 d., 2025 m. liepos 17 d., 2025 m. rugsėjo 8 d., 2025 m. spalio 30 d. ieškovas pirko alyvą įvairiais kiekiais, jos iš viso įsigijo 156 litrus (el. b. t. 2, b. l. 19–35, 37–39; el. b. t. 3, b. l. 20–24). 2024 m. gegužės 7 d. pirko alyvos, oro, salono, kuro filtrus, diskines stabdžių trinkeles (el. b. t. 2, b. l. 21). 2024 m. lapkričio 22 d. pirko alyvos ir oro filtrus (el. b. t. 2, b. l. 33). 2025 m. vasario 11 d. pirko salono, oro, alyvos filtrus (el. b. t. 2, b. l. 32). 2025 m. balandžio 16 d. pirko alyvos ir oro filtrus (el. b. t. 2, b. l. 39).

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad variklio alyvos bake telpa 7,5 litro alyvos. Kaip minėta, ieškovas 2024 m. gegužės 7 d. papildė variklio alyvos baką 1 litru alyvos ir tą pačią dieną atliko alyvos keitimą. Iš byloje esančios PVM sąskaitos faktūros, Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad 2024 m. gegužės 7 d. iš UAB „Eoltas“ buvo įsigyti 7 litrai alyvos „BMW Twinpower Turbo 5W30“ už 81,10 Eur sumą, taip pat alyvos, oro, salono ir kuro filtrai ir kiti automobilio reikmenys. Duomenys apie pirkėją nenurodyti (el. b. t. 2, b. l. 21). Atsižvelgus į šių duomenų visumą galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ši alyva buvo įsigyta siekiant atlikti alyvos keitimą (CPK 185 straipsnis).

Ieškovas taip pat nurodė, kad 2024 m. gegužės 13 d. ir 2024 m. gegužės 16 d. papildė automobilio alyvos baką 1 litru alyvos, t. y. įpylė iš viso 2 litrus alyvos. Liudytojas R. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad automobilio defektacijos 2024 m. gegužės 21 d. metu papildė alyvos baką 1 litru alyvos. 2024 m. gegužės 23 d. ieškovas vėl papildė automobilio alyvos baką 1 litru alyvos. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas nurodytomis datomis pirko alyvą nurodytais kiekiais. Minėta, pagal byloje esančius duomenis, ieškovas alyvą pirmą kartą įsigijo 2025 m. gegužės 7 d., kuri, labiau tikėtina, buvo panaudota siekiant atlikti alyvos keitimą. Kitą kartą, pagal byloje esančius duomenis, ieškovas alyvą įsigijo 2024 m. gegužės 28 d., įsigijo 2 litrus (el. b. t. 2, b. l. 22, 27).

Ieškovas nurodė, kad dažniausiai alyvos baką tenka papildyti kas 300–500 km, kartą teko papildyti nuvažiavus 200 km. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra ginčo, jog transporto priemonės rida jos įsigijimo metu buvo 252 000 km. UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikas centro apžiūros akte nurodyta, kad automobilio rida 2025 m. gegužės 21 d. buvo 256 250 km (el. b. t. 1, b. l. 25–29). Taigi ieškovas nuo 2025 m. gegužės 3 d. iki 2025 m. gegužės 21 d. (per 19 dienų) nuvažiavo 4 250 km. Remiantis ieškovo paaiškinimais, kad dažniausiai alyvos baką tenka papildyti kas 300–500 km, ieškovas per 19 dienų laikotarpį alyvos baką turėjo papildyti mažiausiai 8,5 litro alyvos (4 250 / 500). Tuo tarpu ieškinyje nurodoma, kad alyvos bakas iki automobilio apžiūros 2021 m. gegužės 21 d. buvo pildomas 2024 m. gegužės 7 d., 2024 m. gegužės 13 d. ir 2024 m. gegužės 16 d. po 1 litrą (ieškinyje nėra nurodoma aplinkybė, kad alyvos bakas 1 litru alyvos buvo papildytas automobilio apžiūros metu). Taigi, remiantis ieškinyje nurodomomis aplinkybėmis, ieškovas iš viso iki automobilio apžiūros 2021 m. gegužės 21 d. UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikas centre alyvos baką papildė tik 3 litrais alyvos. Nors ieškovas pateikė duomenis, kad 2025 m. gegužės 7 d. įsigijo 7 litrus alyvos, tačiau, kaip minėta, labiau tikėtina, jog ši alyva buvo panaudota atliekant alyvos keitimą (CPK 185 straipsnis), kitų objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad ieškovas nuo 2025 m. gegužės 7 d. iki 2025 m. gegužės 21 d. bent kartą pirko alyvą, nėra. Taigi šiuo aspektu matyti, kad savo paaiškinimams pagrįsti ieškovas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų (CPK 178 straipsnis).

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pasak ieškovo, alyvos baką papildydavo 1 litru, kadangi toks trūkstamos alyvos kiekis buvo nurodytas automobilio prietaisų skydelyje (bortiniame kompiuteryje). Tačiau objektyvių duomenų, kad automobilio prietaisų skydelyje (bortiniame kompiuteryje) iš tiesų buvo užsidegusi įspėjamoji lemputė ar automobilio multimedijoje pasirodė (pasirodydavo) įspėjamasis pranešimas, jog reikia papildyti alyvą 1 litru, ieškovas bylai nepateikė (CPK 178 straipsnis).

UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centras 2024 m. gegužės 21 d. parengė transporto priemonės apžiūros aktą ir nustatė šiuos defektus: 1) automobilio kėbulas netvarkingas; 2) valdymo moduliai fiksuoja klaidas; 3) kuro sistema netvarkinga; 4) pavaros paskirstymo dėžė netvarkinga; 5) pavarų dėžė netvarkinga; 6) variklio gedimas, perteklinis alyvos vartojimas; 7) stoglangis skleidžia garsus; 8) salono vidaus apšvietimas neveikia. Apžiūros akte nurodoma, kad tikrinant automobilio variklį nustatyta, kad variklis turi alyvos nuotėkį ir taip pat pastebėtas kuro nuotėkis ties kuro purkštukais. Aušinimo skysčio lygis nesiekė minimalaus privalomo lygio, todėl papildžius skysčio iki gamintojo reikalaujamos normos buvo atliekama variklio patikra. Variklio valdymo modulis fiksuoja per didelį oro srautą ir automobilio prietaisų skydelyje dega variklio gedimo įspėjamoji lemputė. Tokia klaida variklio valdymo modulyje atsiranda, kai neteisingai veikia ekologinės sistemos, dažniausiai išmetamųjų dujų recirkuliacijos vožtuvas ar jo aušintuvas užsiteršia nuo sudegusio kuro su priemaišomis. Automobilio variklis tikriausiai vartoja per daug variklio alyvos, ji dėl vidinių variklio detalių gedimo patenka į degimo kamerą, kur, užsidegusi kartu su kuru, išmetama pro sudegusių dujų šalinimo sistemą. Paaiškinta, kad kai į degimo kamerą patenka variklio alyva, šios medžiagos išmetamos pro sudegusio kuro išmetimo sistemą, gadina (aplimpa) degimo produktų fiksavimo daviklius (pvz., lamda zondas), kurie neteisingai matuoja sudegusį kurą ir dėl to per daug teršiama gamta. Išmetamosios dujos su sudegusia variklio alyva užkemša DPF filtrą ir katalizatorių, tai taip pat mažina variklio galingumą (galią) ir didina aplinkos taršą. Atkreipė dėmesį į tai, kad variklis apsitepalavęs, tai rodo, kad dėl variklio atskirų dalių gedimo variklio atskiros dalys susijungia ne vienoje plokštumoje (variklio bloko sąlyčio kraštai nesusijungia, kaip nustato gamintojas, su cilindrų bloko kraštais), dėl variklio alyvos slėgio pro mažus tarpus alyva sunkiasi ir per variklį nuteka žemyn ir teršia gamtą. Nurodoma, kad automobilio variklis ir jo sugedę agregatai nebuvo ardyti, nes kyla pagrįstų įtarimų, jog agregato su nustatytais trūkumais tomis pačiomis detalėmis surinkti nepavyks. Automobilyje taip pat nustatyta ir pavarų dėžės, ir pavaros paskirstymo agregato tarp ašių didesnis alyvos nuotėkis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad išardžius sugedusias automobilio dalis ir mechanizmus siekiant nustatyti konkrečius gedimus ir jų priežastis iš patirties kyla pagrįstų abejonių, jog šias dalis pavyks surinkti korektiškai, kad automobilio būklė liktų tokia pati, kaip atliekant paslėptų automobilio defektų nustatymą. Numatomi atkūrimo / remonto darbai sudaro nuo 7 000 Eur (el. b. t. 1, b. l. 25–29).

Liudytojas R. A., parengęs 2024 m. gegužės 21 d. apžiūros aktą, duodamas parodymus nurodė, kad, patikrinus transporto priemonę, visur buvo šlapia, prie turbinos ir kitose vietose, taip pat pažymėjo, jog apžiūros metu automobilį fotografavo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylai automobilio nuotraukos, atliktos 2021 m. gegužės 21 d. apžiūros metu, nėra pateiktos, taigi nėra galimybės nustatyti ir įvertinti, ar variklis iš tiesų apžiūros metu buvo apsitepalavęs ir kokiu mastu. Be to, defektų akte nėra duomenų, kad apžiūros metu buvo tikrintas ir nustatytas faktinis alyvos kiekis automobilyje, taip pat nėra duomenų, ar apžiūros metu automobilyje pasirodė pranešimas, jog reikia papildyti alyvos baką 1 litru alyvos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad išvada apie perteklinį alyvos vartojimą yra tik tikėtina ir padaryta tik vizualiai apžiūrėjus automobilį, automobilio variklis ir jo tariamai sugedę agregatai automobilio apžiūros metu nebuvo ardyti, taigi konkretūs gedimai ir jų priežastys nebuvo nustatytos.

UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centras 2025 m. vasario 24 d. papildė anksčiau atliktą automobilio defektaciją, parengė transporto priemonės apžiūros aktą ir nustatė šiuos defektus: 1) automobilio emisijos sistema netvarkinga; 2) elektros dalis netvarkinga. Su kompiuterinės diagnostikos pagalba nustatyta, kad variklio valdymo modulio programinė įranga yra išsaugojusi neteisingą emisijos mažinimo sistemos darbą (kietųjų dalelių filtras). Pagal išsaugotą klaidą ir parametrus matoma, kad kietųjų dalelių filtras yra stipriai užsikišęs ir davikliai fiksuoja didelį slėgį išmetimo sistemoje. Tokie gedimai dažniausiai pasitaiko, kai automobilio variklis naudoja per daug variklio alyvos, kuri dėl vidinių variklio detalių gedimo patenka į degimo kamerą, kur užsidegusi kartu su kuru išmetama pro sudegusių dujų šalinimo sistemą (el. b. t. 2, b. l. 15–17). Liudytojas R. A. parodė, kad ir šios apžiūros metu papildė alyvos baką alyva, tačiau negalėjo nurodyti kiekio. Iš šio akto turinio galima daryti išvadą, kad faktinis alyvos kiekis automobilio apžiūros metu 2025 m. vasario 24 d. nebuvo nustatytas. Iš akte nurodytų transporto priemonės duomenų matyti, kad automobilio rida 2025 m. vasario 24 d. buvo 282 309 km, taigi nuo automobilio įsigijimo iki 2025 m. vasario 24 d. ieškovas iš viso nuvažiavo 30 309 km, nuo pirmosios defektacijos atlikimo 2024 m. gegužės 21 d. – 26 059 km.

Antstolis M. P. atsakovės pavedimu 2025 m. gegužės 27 d. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), jame konstatuota, kad 2025 m. gegužės 9 d. diagnostikos specialistas T. K. nešiojamuoju kompiuteriu prisijungė prie automobilio diagnostinės sistemos jungties, kad turima diagnostikos programa patikrintų ir peržiūrėtų automobilio kompiuterio atmintyje rodomas klaidas. Po kompiuterio diagnostikos automobilis buvo užvarytas ant serviso apžiūros duobės, nuotraukomis buvo užfiksuota automobilio būklė iš apačios (dugnas, pakaba, variklio apatinė dalis), taip pat užfiksuotas variklio vaizdas pakėlus automobilio variklio priekinį dangtį. Konstatuota, kad vizualiai apžiūrėjus automobilį po juo nebuvo pastebėta skysčių nubėgimo požymių. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančių nuotraukų nustatyta, kad automobilio rida 2025 m. gegužės 9 d. buvo 295 565 km (el. b. t. 2, b. l. 61–74).

2025 m. gegužės 9 d. T. K. atliko automobilio kompiuterinės diagnostikos patikrą, diagnostinė programa parodė automobilio kompiuteryje saugomas klaidas, tarp jų „Paskirstymo dėžei (Xdrive sistema) reikalingas alyvos keitimas“. T. K. paaiškinimu, tai informacinis pranešimas apie būtinumą atlikti automobilio periodinį techninį aptarnavimą ir alyva paskirstymo dėžėje turi būti keičiama periodiškai priklausomai nuo automobilio ridos. Atlikus techninį aptarnavimą specialistai turi kompiuterinėje automobilio sistemoje užfiksuoti alyvos pakeitimo faktą ir šis pranešimas nebebus rodomas (el. b. t. 2, b. l. 91–93).

Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog automobilio techninį aptarnavimą – alyvos keitimą atlieka kas 10 000 km. Atlikdamas tepalo keitimą supila 7,5 litro alyvos. Taip pat teigė, kad gali būti, jog nuo automobilio įsigijimo supylė apie 30 litrų alyvos vien aptarnavimui (2025 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 27 min. 17 sek.–28 min. 25 sek.). Šiuo atveju byloje nėra objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, ar ieškovas iš tiesų atliko alyvos keitimą, kada jį atliko, ar pats jį atlikdavo, ar pristatydavo automobilį į autoservisą, ar alyvos keitimas buvo atliekamas vadovaujantis gamintojo rekomendacijomis (t. y. periodiškai atsižvelgus į nuvažiuotą atstumą (automobilio ridą)), ar alyva buvo keičiama tinkamai (t. y. įpilama tiek alyvos, kiek reikia). Taigi iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, ar visa ieškovo įsigyta alyva, pagal bylai pateiktus kvitus, PVM sąskaitas faktūras, buvo skirta tik papildyti alyvos lygį, ar dalis įsigytos alyvos buvo sunaudota atliekant automobilio techninį aptarnavimą – alyvos keitimą, jei taip, koks kiekis tiksliai tam buvo skirtas.

Iš bylai pateiktos 2024 m. lapkričio 11 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad ieškovas įsigijo 2 litrus alyvos ir alyvos bei oro filtrus (el. b. t. 2, b. l. 33), iš 2025 m. vasario 11 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, jog ieškovas įsigijo salono, alyvos ir oro filtrus bei 18 litrų alyvos (el. b. t. 2, b. l. 32), taip pat PVM sąskaita faktūra, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindžia, jog 2025 m. balandžio 16 d. ieškovas įsigijo alyvos ir oro filtrus bei 18 litrų alyvos (el. b. t. 2, b. l. 39). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys nėra pakankami šios nutarties 65 punkte nurodytoms aplinkybėms nustatyti (CPK 185 straipsnis).

Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas per kiek daugiau nei 2 mėn. laikotarpį įsigijo iš viso 57 litrus alyvos (2025 m. vasario 11 d. – 18 litrų, 2025 m. kovo 12 d. – 20 litrų, 2025 m. balandžio 13 d. – 1 litrą ir 2025 m. balandžio 16 d. 18 litrų alyvos (el. b. t. 2, b. l. 32, 37–39)). Byloje nėra duomenų, kad šiuo laikotarpiu buvo atliekamas techninis automobilio aptarnavimas – keičiama alyva ir kad dalis per šį laikotarpį įsigytos alyvos buvo sunaudota šiuo tikslu. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kokį konkrečiai atstumą ieškovas nuvažiavo, pavyzdžiui, nuo 2025 m. vasario 11 d. iki 2025 m. balandžio 13 d., siekiant įvertinti, ar toks kiekis alyvos (39 litrai) objektyviai galėjo būti sunaudotas tik alyvos bakui dėl perteklinio jos sunaudojimo papildyti, taip pat nepateikti įrodymai, kas kiek dienų papildydavo ir kokį atstumą būdavo nuvažiavęs, kai atsirasdavo poreikis papildyti alyvos baką litru alyvos, kad šiuo laikotarpiu iš tiesų egzistavo poreikis papildyti alyvos baką tokiu kiekiu alyvos, duomenų, kad automobilio prietaisų skydelyje buvo atsiradęs pranešimas apie alyvos papildymą 1 litru alyvos, nėra (CPK 12, 178 straipsniai). Minėta, kad UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centras 2025 m. vasario 24 d. atliko papildomą automobilio defektaciją ir parengė defektų aktą, tačiau jame taip pat nėra duomenų, kad apžiūros metu buvo poreikis papildyti alyvą.

Ieškovo teigimu, aplinkybę, kad sutarties nutraukimas nagrinėjamu atveju yra vienintelė proporcinga ieškovo teisių gynimo priemonė, geriausiai atitinkanti abiejų šalių interesus, ir kiti alternatyvūs ieškovo teisių gynimo būdai, kuriuos nustato CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1– 3 punktai, yra neįmanomi ir ekonomiškai nepagrįsti, pagrindžia ir tai, jog automobilio defektų šalinimo išlaidos sudaro 7 000 Eur, t. y. daugiau nei ketvirtadalį transporto priemonės kainos.

Kaip nustatyta iš UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centro 2024 m. gegužės 21 d. transporto priemonės apžiūros akto, numatomi atkūrimo / remonto darbai kainuotų nuo 7 000 Eur. Šią sumą sudaro: 1) automobilio kėbulo remontas, kaina nuo 600 Eur; 2) automobilio valdymo modulių klaidų šalinimas ir elektros dalies remontas, kaina nuo 1 000 Eur; 3) automobilio saugumo sistemos patikra, kaina nuo 300 Eur; 4) automobilio stoglangio remontas, kaina nuo 200 Eur; 5) automobilio vidaus aplinkos apšvietimo remontas, kaina nuo 500 Eur; 6) automobilio kuro sistemos remontas, kaina nuo 400 Eur; 7) automobilio paskirstymo dėžės alyvos pratekėjimo remontas, kaina nuo 500 Eur; 8) automobilio pavarų dėžės pratekėjimo remontas, kaina nuo 500 Eur; 9) automobilio variklio remontas, kaina nuo 3 000 Eur (el. b. t. 1, b. l. 25–29).

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas patvirtino, kad esminis trūkumas yra perteklinis alyvos sunaudojimas. Visi kiti nustatyti trūkumai nėra esminiai (2025 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 35 min. 20 sek.–35 min. 53 sek.). Taigi atsižvelgus į ieškovo poziciją, kad esminiai automobilio trūkumai yra būtent alyvos pratekėjimas ir jos sunaudojimas, daroma išvada, jog šių trūkumų šalinimas, pagal UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centro 2024 m. gegužės 21 d. apžiūros aktą kainuotų tikėtina 1 000-3 000 Eur, o ne 7 000 Eur.

CK 6.364¹ straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2026 m. liepos 31 d.) numatyta, kad vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, vadovaudamasis CK 6.364³ straipsniu, jeigu: 1) pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė arba prekės pataisymas ar pakeitimas neatitinka CK 6.364² straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų, arba pardavėjas, vadovaudamasis šio straipsnio 3 dalimi, atsisakė užtikrinti tinkamą prekės kokybę; 2) prekės trūkumas atsirado, nors pardavėjas bandė užtikrinti prekės kokybę; 3) prekės trūkumas yra esminis; 4) pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių yra aišku, kad jis per protingą terminą neužtikrins tinkamos prekės kokybės arba tai sukels didelių nepatogumų vartotojui. CK 6.364¹ straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2026 m. liepos 31 d.) numatyta, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui.

Kasacinis teismas išaiškino, kad daikto trūkumas laikytinas mažareikšmiu tuomet, kai daikto savybių, kokybės rodiklių ar funkcionalumo nukrypimas nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų yra menkas (nežymus) ir turi mažai reikšmės sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimams. Vertinant, ar daikto savybės tik menkai (nežymiai) nukrypsta nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, teisinės reikšmės turi ir vartotojo teisėti lūkesčiai dėl to daikto kokybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-1075/2020).

CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta pirkėjo teisė nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Todėl, aiškinant CK 6.364¹ straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodomą esminio prekės trūkumo sąvoką, gali būti vadovaujamasi kasacinio teismo praktika šiuo aspektu.

Aiškindamas pirkėjo teisių gynimo būdo pasirinkimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis pažeidimas, suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti. Ar sutarties pažeidimas dėl perduoto daikto neatitikties kokybės reikalavimams yra esminis, turi būti sprendžiama pagal CK 6.217 straipsnyje nustatytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

Esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

Taigi parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo ,,įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176–224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

Kasacinio teismo praktikoje daikto trūkumai kaip esminiai vertinami, kai yra tokie reikšmingi, kad jie pateisina sutarties nutraukimą. Sutartis esant esminiam pažeidimui nutraukiama nustačius, kad daikto trūkumai yra tokie, kad jie negali būti pašalinti; kad daikto pardavėjas atsisako ištaisyti daikto trūkumus ar atlyginti trūkumų pašalinimo išlaidas. Kai daikto trūkumai yra esminiai ir jie negali būti ištaisomi, pirkėjas gali pasinaudoti teise nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2023). Vienas iš kriterijų vertinant, ar daikto trūkumas yra nedidelis ar rimtas, yra daikto gebėjimas atlikti funkcijas pagal paskirtį (CK 6.350¹ straipsnio 4 dalies 1 punktas). Nustatymas, ar prekės trūkumas yra esminis (neatitiktis itin didelė, rimta), yra fakto klausimas, kuris bylą nagrinėjančio teismo turi būti sprendžiamas, kiekvienu individualiu atveju vertinant tiek pačią prekę (individualias savybes, naudojimo paskirtį), jos kainą, tiek prekės neatitikties pobūdį ir reikšmę – ar neatitiktis daro itin didelę įtaką vartotojo galimybėms naudoti prekę pagal įprastą jos paskirtį ir vartotojas negali tikėtis, kad prekė gali būti pataisyta ar pakeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-611/2026).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas įsigijo 2014 m. gamybos automobilį, taigi sutarties sudarymo metu automobilis buvo eksploatuotas 10 metų. Automobilio rida jo pardavimo ir įsigijimo metu buvo 252 000 km. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šias aplinkybes, ieškovas, įsigydamas 10 metų eksploatuotą automobilį su itin didele rida, negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar nepriekaištingo automobilio veikimo kaip naujo, nes eksploatuojamo automobilio detalės natūraliai nusidėvi. Atsakovė sudarė pirkėjui (ieškovui) galimybes apžiūrėti transporto priemonę prieš ją įsigyjant, ieškovas neneigė, jog prieš nuspręsdamas įsigyti automobilį ne vieną kartą buvo atvykęs jo apžiūrėti, į vieną iš apžiūrų atvyko su K. S., kuris apžiūrėjo automobilį, atliko bandomąjį važiavimą ir nors apžiūros metu nustatė tam tikrus automobilio defektus, tarp jų tai, kad aplink kuro purkštukus buvo matyti kažkokio skysčio nuotėkis, tačiau negalėjo tikslai pasakyti, koks tai skystis, teigė, jog dyzelinas arba tepalas (alyva). Byloje nenustatyta, kad ieškovas ar jo pakviestas specialistas automobilio apžiūros metu pastebėjo būtent alyvos nuotėkį (pavyzdžiui, lašančios alyvos pėdsakus ant kelio) ar kad variklis buvo apsitepalavęs. Taigi byloje nėra objektyvių duomenų, kad automobilio defektas – perteklinis alyvos vartojimas egzistavo automobilio pardavimo metu. Šią išvadą sustiprina ne tik aplinkybė apie automobilio įsigijimo metu galiojusią techninę apžiūrą, kuri buvo atlikta 2024 m. kovo 5 d. ir iš esmės patvirtina, kad automobilis atitiko techninius reikalavimus, bet taip pat ir vėlesni įrodymai – UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centro 2024 m. gegužės 21 d. parengtame transporto priemonės apžiūros akte pateikta išvada dėl perteklinio alyvos vartojimo nėra kategoriška, ji yra tik tikėtina, padaryta tik vizualiai apžiūrėjus automobilį, neatlikus automobilio variklio ir jo sugedusių agregatų ardymo veiksmų, taigi konkretūs gedimai, jų trukmė ir atsiradimo priežastys nebuvo nustatyti, taip pat nebuvo nustatyta, ar gedimai (konkrečiai, perteklinis alyvos sunaudojimas) yra eksploataciniai. Nors ieškovas pateikė bylai savo paties filmuotą vaizdo medžiagą, kurioje yra užfiksuotas variklis, jo apačia, tačiau R. A. atliktų automobilio nuotraukų jo apžiūros metu, kurios turėjo būti pridėtos prie 2024 m. gegužės 21 d. apžiūros akto, nepateikė ir šių nuotraukų byloje nėra, todėl duomenys, pateikti siekiant pagrįsti šio akto išvadas, kad variklis turi alyvos nuotėkį ir variklis apsitepalavęs, nepakankami. Be to, 2025 m. gegužės 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad po automobiliu nebuvo pastebėta skysčių nubėgimo požymių. Taip pat pastebėtina, kad, pagal bylai pateiktus alyvos įsigijimo kvitus, PVM sąskaitas faktūras, ieškovas laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 7 d. iki 2025 m. spalio 30 d. įsigijo iš viso 156 litrus alyvos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys per se (patys savaime) nepagrindžia, kad visa įsigyta alyva buvo panaudota būtent alyvai papildyti dėl perteklinio alyvos naudojimo, neatmestina galimybė, jog dalis įsigytos alyvos buvo sunaudota atliekant automobilio techninį aptarnavimą – alyvos keitimą ar apskritai nebuvo panaudota. Nei ieškovo paaiškinimai, nei įrodymai apie įsigytą alyvą nesant duomenų, pagrindžiančių alyvos įsigijimo aplinkybės ir realų poreikį ją įsigyti (šios nutarties 67 punktas), vertinant juos kitų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neįtikina, kad ieškovas nuolat pildavo alyvą dėl perteklinio jos naudojimo. Taigi byloje esančių duomenų visuma paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuolatinis variklio tepalų pildymas nelaikytinas automobilio eksploatavimu pagal paskirtį nepatiriant didelių sąnaudų ir nepatogumų.

Minėta, kad vienas iš kriterijų vertinant, ar daikto trūkumas yra esminis, yra daikto gebėjimas atlikti funkcijas pagal įprastą jo paskirtį. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas vien nuo transporto priemonės įsigijimo 2024 m. gegužės 3 d. iki 2025 m. gegužės 9 d. nuvažiavo 43 565 km, o 2026 m. vasario 4 d. teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, jog yra nuvažiavęs apie 80 000 km ir automobilį eksploatuoja (2026 m. vasario 4 d. teismo posėdžio garso įrašas: 9 min. 35 sek.–10 min. 31 sek.). Taigi byloje esantys duomenys pagrindžia, kad ieškovas automobilį intensyviai eksploatavo nuo jo įsijimo ir viso bylos nagrinėjimo metu nepaisant jo trūkumų (konkrečiai nurodomo perteklinio alyvos naudojimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas automobilį eksploatavo daugiau nei pusantrų metų ir itin intensyviai (nuvažiuota apie 80 000 km nuo automobilio įsigijimo) su trūkumu ir šis trūkumas neturėjo įtakos kitų automobilio variklio agregatų veikimui ir nesukėlė jų gedimo ar pačio variklio gedimo, automobilis toliau važiuoja savo eiga, papildomai patvirtina, jog perteklinis alyvos vartojimas nelaikytinas esminiu automobilio trūkumu, automobilį galima naudoti pagal jo paskirtį ir jis yra naudojamas. Atsižvelgus į tai, kad ieškovas daugiau nei pusantrų metų nuo sutarties sudarymo ir ieškovo nurodytų trūkumų atsiradimo intensyviai eksploatavo ir toliau eksploatuoja transporto priemonę nepaisant trūkumo, įvertinus šią aplinkybę kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nėra galimybės padaryti bent tikėtinos išvados, kad šis trūkumas buvo paslėptas, jog automobilio trūkumas – perteklinis alyvos naudojimas automobilio pardavimo metu egzistavo ar kad šiuo konkrečiu atveju yra esminis (CPK 178, 185 straipsniai).

Atsižvelgusi į nustatytas bylos faktines aplinkybes, cituotą kasacinio teismo praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo nurodomas automobilio trūkumas – perteklinis alyvos vartojimas nedaro didelės įtakos ieškovo galimybėms naudoti transporto priemonę pagal įprastą jos paskirtį, byloje nėra duomenų, jog šio trūkumo negalima pašalinti, jo šalinimas, pagal UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centro 2024 m. gegužės 21 d. defektų aktą kainuotų tikėtina 1 000 – 3 000 Eur. Byloje nustačius, kad įsigytą transporto priemonę po sutarties sudarymo ieškovas galėjo naudoti, naudoja (bylai nepateikta duomenų apie automobilio remontą) ir vis dar gali naudoti pagal tiesioginę paskirtį, tą patvirtina ir byloje nustatyta faktinė aplinkybė – ieškovas su įsigyta transporto priemone nuo jos įsigijimo iki 2026 m. vasario 4 d. nuvažiavo apie 80 000 km, daroma išvada, kad apelianto pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovas akcentavo, kad kiti alternatyvūs teisių gynimo būdai yra neįmanomi ir ekonomiškai nepagrįsti. Taigi, nustatytų ir įvertintų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo tenkinti reikalavimą, nutraukti tarp šalių 2024 m. gegužės 3 d. sudarytą transporto priemonės „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti šios sutarties šalių atžvilgiu abipusę restituciją – grąžinti ieškovui sumokėtą 26 000 Eur transporto priemonės kainą, o atsakovei – transporto priemonę.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kad išdėstyta, daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip vartojimo motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo teisinius santykius, tačiau, nuspręsdamas dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo, pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

Ieškinį atmetus, ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (DOK-138612), nurodė, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 2 734,6 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė išlaidas patvirtinančius įrodymus (968 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą (2024 m. spalio 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2024 m. spalio 3 d. mokėjimo pavedimas), 484 Eur už tripliko parengimą (2024 m. lapkričio 11 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (2024 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)), 968 Eur už pasirengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme (2024 m. lapkričio 11 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2024 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. lapkričio 25 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)), 242 Eur antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugą (2025 m. gegužės 27 d. PVM sąskaita faktūra, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. gegužės 27 d. mokėjimo pavedimas Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 72,60 Eur antstoliui už šaukimo įteikimą liudytojui (2025 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 2025 m. lapkričio 25 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini))).

Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, už atsiliepimą į ieškinį taikomas 2,5 koeficientas. 2024 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 2 196,4 Eur. Atsižvelgus į tai, prašomos priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į ieškinį rengimą neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio (2 196,4 Eur x 2,5 = 5 491 Eur), yra pagrįstos, todėl priteistinos.

Pagal Rekomendacijų 8.3 punktą, už tripliką taikomas 1,5 koeficientas. Prašomos priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidos už tripliko parengimą neviršija Rekomendacijų 8.3 punkte numatyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio (2 196,4 Eur x 1,5 = 3 294,6 Eur), yra pagrįstos, todėl priteistinos.

Nustatyta, kad 2025 m. balandžio 17 d. teismo posėdis truko 37 min. 2025 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdis truko 57 min. Pagal 2024 m. lapkričio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovė patyrė 400 Eur be PVM (484 Eur su PVM) bylinėjimosi išlaidas už pasirengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme (4 val.). Remiantis Rekomendacijų 8.19 punktu, už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą taikomas 0,1 koeficientas. Rekomendacijų 9 punkte nurodyta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2 val. yra pagrįstas laikas pasirengti atstovauti teismo posėdžiuose. Atsižvelgus į tai, prašomos priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti išlaidų dydžių, yra pagrįstos, todėl priteistinos ((2 196,4 Eur x 0,1) x 4 = 878,56 Eur)).

Pagal 2025 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovė patyrė 484 Eur bylinėjimosi išlaidų už pasirengimą ir atstovavimą 2025 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje (4 val.). Nustatyta, kad 2025 m. gruodžio 4 d. teismo posėdis truko 2 val. 3 min. Atsižvelgus į tai, kad šio teismo posėdžio metu buvo apklausiami liudytojai, teisėjų kolegijos vertinimu, 2 val. pasiruošti minėtam teismo posėdžiui yra pagrįstas laikas. 2025 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 2 387 Eur. Atsižvelgus į tai, prašomos priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti išlaidų dydžių, yra pagrįstos, todėl priteistinos ((2 387 Eur x 0,1) x 4 = 954,8 Eur)).

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, taip pat priskiriamos būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu ir dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nustatyta, kad teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad nuo sutarties sudarymo dienos iki 2025 m. balandžio 17 d. vykusio teismo posėdžio automobilio nebuvo mačiusi gyvai, ieškovas nė į vieną iš jo iniciatyva atliktų automobilio apžiūrų UAB Automobilių kompiuterinės diagnostikos centre atsakovės nepakvietė ir apie tai jos neinformavo, todėl siekdama įsitikinti, kokios būklės yra automobilis (kad galėtų priimti sprendimą dėl taikaus ginčo išsprendimo būdų), prašė atlikti faktinių aplinkybių konstatavimą, minėto teismo posėdžio metu su teismo pagalba buvo suderinta abiem šalims tinkanti data. Teisėjų kolegijos vertinimu, 242 Eur išlaidos antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugą nagrinėjamoje byloje buvo būtinos, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuoti duomenys buvo reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas šias išlaidas priteisti atsakovei.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 343/388 „Dėl Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu civilinėje byloje, dydžių ir jų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8 punktą, jei procesinius dokumentus įteikia pats byloje dalyvaujantis asmuo, įteikimo išlaidas padengia pats asmuo. Šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal CPK 93 straipsnyje nustatytas taisykles. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, atsakovei iš ieškovo priteistinos 72,60 Eur išlaidos už šaukimo įteikimą liudytojui per antstolį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinį skundą patenkinus, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Apeliantė patyrė 599 Eur žyminio mokesčio išlaidų (2026 m. kovo 26 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1 210 Eur išlaidų už apeliacinio skundo parengimą (2026 m. kovo 26 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. kovo 26 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)).

Remiantis Rekomendacijų 8.10 punktu, už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, numatytas 1,7 koeficientas. 2024 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 2 427,6 Eur. Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio (2 427,6 Eur x 1,7 = 4 126,92 Eur).

Atsižvelgus į tai, atsakovei priteistinos 1 809 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SmartDeal“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 734,6 Eur (du tūkstančius septynis šimtus trisdešimt keturis eurus, 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SmartDeal“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 809 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.