Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2S-804-524/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-07-23
Bylos Nr.: e2S-804-524/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-06004-2026-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Erika Misiūnienė (pran.)
Ieškovas: IES1
Atsakovas: ATS1
Trečiasis asmuo: Kredito unija "Taupa"

Kategorijos

3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2S-804-524/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06004-2026-9 Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 23 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Kredito unija „Taupa“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama byla pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1, kuriuo prašoma:

pripažinti 0,0600 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovo IES1 ir atsakovės ATS1 nuosavybe, nustatant ieškovo IES1 nuosavybės teisę į 1/2 dalį žemės sklypo ir atsakovės ATS1 nuosavybės teisę į 1/2 dalį žemės sklypo;

pripažinti pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovo IES1 ir atsakovės ATS1 nuosavybe, nustatant ieškovo IES1 nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo ir atsakovės ATS1 nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo.

Šalies argumentai

Ieškinyje nurodė, kad ieškovas pradėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį su atsakove nuo 2008 m., susilaukė vaikų. Iš kartu su ieškiniu pateikiamų įrodymų akivaizdu, kad ieškovas ir atsakovė po 13 metų gyvenimo kartu įsigijo žemės sklypą ir bendromis jėgomis ant jo pastatė gyvenamąjį namą. Tai sudaro pagrindą pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgytą ginčo turtą.

Ieškinyje ieškovas pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos areštuoti ginčo turtą – 0,06 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendra kadastrinė vidutinė rinkos vertė sudaro 133 200 Eur sumą, uždraudžiant atsakovei sudaryti sandorius, kurių pagrindu būtų perleistas, įkeistas ar kitaip nebūtų apribotos teisės į nurodytą atsakovės vardu registruotą ginčo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą.

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas aplinkybėmis, jog siekdama išvengti dalintis su ieškovu bendrą turtą atsakovė ėmėsi nesąžiningų veiksmų ir melagingai įskundė ieškovą dėl tariamo smurto naudojimo jos atžvilgiu ir 2025 m. lapkričio 13 d. išduoto smurto artimoje aplinkoje orderio pagrindu ieškovas buvo priverstas išsikelti iš ginčo namo. 2025 m. lapkričio 20 d. teismo nutartimi minėtas orderis buvo panaikintas, tačiau ginčo name esančius namo statybos ir įrengimo išlaidas patvirtinančius dokumentus atsakovė pasisavino ir negrąžina ieškovui. Be to, sekančią dieną po orderio surašymo atsakovė pakeitė ginčo namo spynas ir apribojo ieškovo galimybes patekti į šeimos būstą, kuriame liko daugybę ieškovo asmeninių daiktų bei bendrų kilnojamųjų daiktų. 2025 m. lapkričio 15 d. atsakovė be ieškovo žinios ir sutikimo išmetė iš ginčo namo dalį ieškovo asmeninių daiktų. Ieškovo žiniomis, atsakovė 2026 m. sausio 22 d. sudarė santuoką su kitu vyru, kuriam, tikėtina, kaip pati atsakovė žodžiu pasakė ieškovui, perleis savo su ginčo turtą ir ieškovas praras galimybę šį turtą dalinti tarp atsakovės ir ieškovo. Be to, ieškovui bendraujant su vaiko teisių apsaugos specialistu paaiškėjo faktas, kad atsakovė planuoja išvažiuoti nuolatos gyventi į užsienį, kas tik pagrindžia atsakovės ketinimus perleisti ginčo turtą tretiesiems asmenis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra suinteresuota perleisti ginčo turtą ir jo nesidalinti su ieškovu bei atsižvelgiant į ieškovo patirtas išlaidas žemės sklypo įsigijimui ir namo statyboms daugiau kaip 79 309,19 Eur sumai, yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 3 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ieškovas grindžia didele reikalavimo suma ir tuo, kad, ieškovo žiniomis, atsakovė yra suinteresuota perleisti ginčo turtą su byla nesusijusiems asmenims. Tačiau, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma ieškovui yra didelė, vien ši aplinkybė pati savaime negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, ginčo šalys atsidurs akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje, kadangi atsakovės atžvilgiu viso bylos nagrinėjimo metu, galinčio užtrukti ir iki kelių metų, nepagrįstai galiotų jos atžvilgiu taikomi neproporcingai varžantys apribojimai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, t. y. ieškovui nepagrindus grėsmės sprendimo įvykdymui tuo atveju, jei šios priemonės nebūtų pritaikytos, ieškovo prašymas dėl ginčo turto arešto atmestinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas atskiruoju skundu prašo skubos tvarka panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės tenkinant ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos areštuoti ginčo objektu esantį ginčo turtą – 0,06 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendra kadastrinė vidutinė rinkos vertė sudaro 133 200 Eur sumą, uždraudžiant atsakovei sudaryti sandorius, kurių pagrindu būtų perleistas, įkeistas ar kitaip nebūtų apribotos teisės į nurodytą atsakovės vardu registruotą ginčo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą.

Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Ginčo objektas yra nurodytas nekilnojamasis turtas, o ne kaip skundžiamojoje nutartyje neteisingai nurodoma – į nekilnojamąjį turtą investuotos piniginės lėšos. Grįsdamas ieškinio reikalavimus ieškovas pateikė teismui eilę rašytinių įrodymų, kurie pagrindžia indėlį į ginčo turtą, todėl laikytina, jog ieškovo ieškinio reikalavimai yra preliminariai pagrįsti. Tai patvirtina ir ieškinio priėmimo faktas. Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, atsakovė turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakęs areštuoti atsakovei priklausantį ginčo objektą nukrypo nuo teismų suformuotos teisminės praktikos ir neužtikrinto ginčo šalių esamos padėties (status quo), dėl ko priėmė nepagrįstą ir naikintiną skundžiamą nutartį.

Atskirajame skunde teigiama, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neapriboja atsakovės teisėtų interesų disponuoti žemės sklypu ir namu. Laikinąja apsaugos priemone yra siekiama tik uždrausti atsakovei parduoti ir (ar) apsunkinti ginčijamą žemės sklypą ir namą ir tokiu būdu išsaugant ginčo objektą ir užtikrinant galimo teismo sprendimo įvykdymą priteisiant ieškovui nuosavybės teises į 1/2 dalį žemės sklypo ir namo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje be jokio teisinio pagrindo ir argumentų nepagrįstai konstatavo, jog pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, ginčo šalys atsidurs akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje. Priešingai – nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kiltų žemės sklypo ir namo neišsaugojimo rizika, taip būtų apsunkintas ir užvilkintas bylos nagrinėjimas ir nepagrįstai didinamos bylinėjimosi išlaidos ieškovui ginčijant atsakovės ginčo turto perleidimo sandorius.

Šalies argumentai

Atskirajame skunde teigiama, jog ieškovas ieškiniu prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė eilę atsakovės nesąžiningų veiksmų, kuriais atsakovė siekia išvengti dalintis natūra su ieškovu bendrą ginčo turtą. Atsakovė ėmėsi nesąžiningų veiksmų ir melagingai įskundė ieškovą dėl tariamo smurto naudojimo jos atžvilgiu ir 2025 m. lapkričio 13 d. išduoto smurto artimoje aplinkoje orderio pagrindu ieškovas buvo priverstas išsikelti iš ginčo namo. 2025 m. lapkričio 20 d. teismo nutartimi minėtas orderis buvo panaikintas, tačiau ginčo name esančius namo statybos ir įrengimo išlaidas patvirtinančius dokumentus atsakovė pasisavino ir negrąžina ieškovui. Be to, sekančią dieną po orderio surašymo atsakovė pakeitė ginčo namo spynas ir apribojo ieškovo galimybes patekti į šeimos būstą, kuriame liko daugybę ieškovo asmeninių daiktų bei bendrų kilnojamųjų daiktų. 2025 m. lapkričio 15 d. atsakovė be ieškovo žinios ir sutikimo išmetė iš ginčo namo dalį ieškovo asmeninių daiktų. Ieškovo žiniomis, atsakovė 2026 m. sausio 22 d. sudarė santuoką su kitu vyru, kuriam tikėtina, kaip pati atsakovė žodžiu pasakė ieškovui, perleis savo ginčo turtą ir ieškovas praras galimybę šį turtą dalinti tarp atsakovės ir ieškovo. Ieškovui bendraujant su vaiko teisių apsaugos specialistu ginče su atsakove dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, minėtas specialistas žodžiu ieškovui nurodė, kad atsakovė planuoja išvažiuoti nuolatos gyventi į užsienio valstybę, kas tik pagrindžia atsakovės ketinimus perleisti ginčo turtą tretiesiems asmenis.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, visapusiškai įvertino ieškovo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nėra būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Tiek pirminiu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek atskiruoju skundu, ieškovas iš esmės niekaip nepagrindė būtinybės taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. neįrodė, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovas grindžia išimtinai deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Ieškovo nurodomos aplinkybės nėra patvirtintos bei įrodytos jokiais objektyviais ar patikimais įrodymais. Ieškovas nepateikė nei rašytinių dokumentų, nei kitų duomenų, kurie leistų pagrįstai konstatuoti, kad atsakovė iš tiesų ketina perleisti ginčo turtą ar imtis realių veiksmų tokio perleidimo link. Vien subjektyvūs ir išgalvoti ieškovo samprotavimai apie tariamus žodinius pasisakymus negali būti vertinami kaip pakankamas pagrindas konstatuoti realią, o ne hipotetinę grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Tokio pobūdžio teiginiai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, privalo būti vertinami itin kritiškai, kadangi priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos nepagrįstai riboti kitos proceso šalies teises vien remiantis spėjimais ar prielaidomis. Būtent dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino tokius ieškovo samprotavimus. Ieškovo argumentas dėl galimo atsakovės išvykimo gyventi į kitą valstybę yra teisiškai nereikšmingas vertinant grėsmę ginčo turto perleidimui. Pats savaime gyvenamosios vietos pakeitimo faktas ar net hipotetinė tokio pakeitimo galimybė, niekaip nesuponuoja ketinimo perleisti nuosavybės teise valdomą turtą. Ieškovo atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su išduotu smurto artimoje aplinkoje orderiu bei tariamai pasisavintais statybos dokumentais taip pat nėra susijusios su prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir nepatvirtina jokios realios grėsmės. Ieškovas iš esmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę grindžia pačiu ieškiniu pareikštu reikalavimu, t. y. tuo, kad ginčas susijęs su nekilnojamuoju turtu ir siekiama pripažinti nuosavybės teises į jo dalį. Tokia argumentacija neatitinka formuojamos teismų praktikos, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik esant bent tikėtiniems duomenims apie atsakovo nesąžiningus veiksmus ar ketinimus, tokius kaip turto perleidimas, įkeitimas, paslėpimas ar kitoks jo apsunkinimas. Tokių duomenų civilinėje byloje nėra. Teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl būtent ieškovas privalo pateikti objektyviais duomenimis pagrįstus faktus apie jau atliekamus ar planuojamus veiksmus, nesuderinamus su sąžiningo elgesio standartu. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju ieškovas tokių duomenų nepateikia, nurodo itin abstrakčias ir jokiais objektyviais duomenimis neparemtas aplinkybes ir iš esmės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sieja tik su ieškinio reikalavimu. Vien tai, kad ieškinio reikalavimas yra susijęs su nekilnojamuoju turtu negali būti savaime laikoma pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, jog ieškovas civilinėje byloje 2026 m. kovo 13 d. pateikė prašymą skubos tvarka pranešti viešo registro tvarkytojui – Registrų centrui – apie nagrinėjamą civilinę bylą dėl ieškovo daiktinių teisių į ginčo turtą. Teismas 2026 m. kovo 16 d. pranešė VĮ Registrų centrui apie iškeltą civilinę bylą, remiantis CPK 137 straipsnio 6 dalimi. Taigi, nuo 2026 m. kovo 16 d. VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre yra žyma apie iškeltą civilinę bylą nekilnojamojo turto atžvilgiu. Ieškovas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad vien civilinės bylos iškėlimas ir atitinkamos žymos įregistravimas Nekilnojamojo turto registre jau savaime atlieka prevencinę funkciją, reikšmingai mažinančią galimą Nekilnojamojo turto perleidimo tretiesiems asmenims riziką. Tokia žyma viešajame registre užtikrina informacijos viešumą ir prieinamumą, todėl bet kuriam potencialiam Nekilnojamojo turto įgijėjui bus žinoma, kad dėl šio turto vyksta teisminis ginčas ir perleidimo ar kitokio turto apsunkinimo galimybė iš esmės eliminuojama. Tai reiškia, kad tretieji asmenys, įgydami ginčo turtą, neišvengiamai veiktų žinodami apie esamą teisminį ginčą, todėl jiems negalėtų būti taikomas sąžiningo įgijėjo statusas, o su tokio turto įsigijimu susijusios teisinės rizikos yra akivaizdžios ir reikšmingos. Praktikoje toks turtas yra iš esmės nelikvidus – potencialūs pirkėjai paprastai vengia įsigyti ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą, o notarai, vadovaudamiesi teisėtumo ir atsargumo principais, įprastai atsisako tvirtinti sandorius dėl turto, kurio atžvilgiu yra įregistruota žyma apie vykstantį teisminį ginčą, perleidimo, įkeitimo ir t. t. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad vien viešo registro žyma jau efektyviai užkerta kelią realiam turto perleidimui, todėl papildomų, dar labiau atsakovės teises ribojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų perteklinis ir neatitiktų proporcingumo bei ekonomiškumo principų. Nagrinėjamu atveju siekiamas tikslas, ginčo objekto teisinio statuso išsaugojimas ir galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, jau yra pasiektas taikant mažiau ribojančią priemonę, t. y. įregistravus žymą viešajame registre apie vykstantį teisminį ginčą. Ši priemonė užtikrina ginčo viešumą, informuoja trečiuosius asmenis apie esamus apribojimus ir faktiškai eliminuoja realią turto perleidimo galimybę, todėl papildomų, intensyvesnių suvaržymų taikymas neatitiktų nei būtinybės, nei proporcingumo kriterijų, o taip pat nepagrįstai ribotų atsakovės nuosavybės teises. Be to, nekilnojamasis turtas nuo 2026 m. sausio 30 d. jau yra areštuotas, kas patvirtina, kad atsakovės teisė disponuoti šiuo turtu jau yra reikšmingai apribota. Esant galiojančiam areštui, bet kokie sandoriai, susiję su turto perleidimu yra ribojami, todėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas faktiškai nesukurtų jokio naujo teisinio efekto ar papildomos apsaugos.

Trečiasis asmuo Kredito unija „Taupa“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Trečiojo asmens atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes nagrinėjamu atveju ieškovas nepakankamai pagrindė antrąją būtinąją tokių priemonių taikymo sąlygą, t. y. kad nesiėmus šių priemonių būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas realiai pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas. Nors bylose dėl nuosavybės teisių į konkretų nekilnojamąjį turtą ginčo objekto teisinio statuso išsaugojimas tam tikrais atvejais gali būti reikšmingas būsimo sprendimo vykdymui, tačiau net ir tokiose bylose laikinosios apsaugos priemonės netaikomos automatiškai, neįvertinus konkrečių bylos aplinkybių, grėsmės realumo ir priemonės proporcingumo. Vien formalus ieškinio ir prašomos priemonės sąsajumas savaime nesudaro pakankamo pagrindo taikyti areštą ar draudimą disponuoti turtu. Iš paties ieškinio turinio matyti, kad ginčas iš esmės yra susijęs su tuo ar tarp šalių egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos, koks buvo kiekvienos šalies finansinis ir darbo indėlis į jungtinę veiklą ir t. t. Ieškovas ieškinyje prašo teismo išreikalauti paskolos sutarties dokumentus, duomenis apie negrąžintą paskolos likutį, bankinių sąskaitų išrašus, leisti ekspertui patekti į turtą ir sudaryti sąlygas atlikti vertinimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad bylos baigtis priklausys nuo to, ar ieškovui pavyks įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia reikalavimą. Todėl vien aplinkybė, kad byla yra iškelta dėl nuosavybės teisių į nekilnojamą turtą, nepaneigia teismo pareigos vertinti, ar ieškovas pateikė pakankamus duomenis apie realią būsimo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Ieškovo nurodomos aplinkybės apie tariamą atsakovės ketinimą perleisti ginčo turtą yra grindžiamos iš esmės subjektyviomis prielaidomis. Tokie duomenys nėra objektyvūs ir pakankami konstatuoti realią, o ne hipotetinę grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti grindžiama pagrįstomis prielaidomis ir objektyviais duomenimis, o ne vien šalies samprotavimais ar prielaidomis apie galimus kitos šalies veiksmus ateityje. Tais atvejais, kai šalis savo teiginius grindžia tik prielaidomis ir nepateikia objektyvių duomenų, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra. Ginčo turtas yra susijęs su kredito santykiais. Kredito unija „Taupa“ ir atsakovė yra sudariusios kredito sutartį Nr. SLTA-6436225, pagal kurią atsakovė turi vykdyti periodinius kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo įsipareigojimus.

Trečiojo asmens atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, jog kredito unijos interesas yra, kad atsakovė turėtų galimybę racionaliai spręsti dėl savo turto valdymo, nes tai susiję su jos įsipareigojimais kreditoriui. Papildomas disponavimo ribojimas ginčo turtui praktikoje gali apsunkinti refinansavimo, restruktūrizavimo, savanoriško prievolių įvykdymo pardavus įkeistą turtą ar kitų teisėtų finansinių sprendimų galimybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti įvertinti ir kitų suinteresuotų asmenų interesai, o proceso teisės normos negali būti aiškinamos taip, kad būtų išimtinai ginama tik viena proceso šalis, ignoruojant kitų asmenų teisėtus interesus. Papildomai pažymėtina, kad pats ieškovas savo ieškiniu nereikalauja iš karto perduoti jam viso ginčo turto natūra. Priešingai, ieškinio turinys rodo, kad pagrindinis tikslas yra pripažinti nuosavybės teisę į 1/2 dalį turto, o atsakovei sutikus ir pateikus įrodymus apie galėjimą sumokėti kompensaciją, būtų galimas ir atidalijimo klausimo sprendimas kompensacijos būdu. Tai reiškia, kad galutinis bylos rezultatas nėra vien nuosavybės į ginčo turtą pripažinimas, klausimas gali būti išspręstas priteisiant ir kompensaciją. Ieškovo argumentas dėl tariamos būtinybės riboti disponavimą visu turtu tam, kad nebūtų pažeista jo kaip būsimo bendraturčio pirmumo teisė, šioje proceso stadijoje yra hipotetinis. Pirmiausia turi būti įrodyta pati ieškovo materialioji teisė į ginčo turto dalį. Kol ši teisė nėra nustatyta, vien hipotezė dėl galimų būsimų bendraturčio teisių pažeidimų, negali pakeisti ieškovo pareigos įrodyti realią ir konkrečią sprendimo neįvykdymo grėsmę. pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nepakanka duomenų išvadai, jog nepritaikius prašomų priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas realiai pasunkės arba taps nebeįmanomas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kuria netenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos areštuoti ginčo turtą – 0,06 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendra kadastrinė vidutinė rinkos vertė sudaro 133 200 Eur sumą, uždraudžiant atsakovei sudaryti sandorius, kurių pagrindu būtų perleistas, įkeistas ar kitaip nebūtų apribotos teisės į nurodytą atsakovės vardu registruotą ginčo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą.

Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakęs areštuoti atsakovei priklausantį ginčo turtą nukrypo nuo teismų suformuotos teisminės praktikos ir neužtikrinto ginčo šalių esamos padėties (status quo), dėl ko priėmė nepagrįstą ir naikintiną skundžiamą nutartį.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. liepos 21 d. po darbo valandų (iš esmės likus vienai dienai iki bylos nagrinėjimo 2026 m. liepos 23 d. teismo posėdyje) gautas ieškovo prašymas prijungti prie civilinės bylos papildomus rašytinius įrodymus – 2026 m. gegužės 19 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-20165-592/2026 ir vertinti šiuos papildomus įrodymus nagrinėjant ieškovo IES1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutarties panaikinimo. Akivaizdu, kad užtikrinant teise kitai šaliai pasisakyti dėl pateiktų įrodymų, juos priimant nepagrįstai būtų vilkinamas bylos nagrinėjimas, be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje. Atsižvelgiant į tai, ieškovo pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1, kuriuo prašoma:

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad ieškovas pradėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį su atsakove nuo 2008 m., susilaukė vaikų. Ieškovas įrodinėja, kad ginčo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą įsigijo, pastatė bendromis jėgomis. Tai, ieškovo teigimu, sudaro pagrindą pripažinti ieško nuosavybės teisę į jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgytą ginčo turtą.

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.

Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013, 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013, 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

Spręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

Taigi, ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Nagrinėjamu atveju, teismas atlikęs prima facie ieškovo pateikto ieškinio įvertinimą konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio turinio ir kitų byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Ieškovas pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, ieškinio reikalavimai grindžiami ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teikiamais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pakankamai akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi vertinti, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovo argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi, egzistuoja pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas.

Dėl antrosios sąlygos naujausioje teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Pažymėtina, kad teismas priimti kitų asmenų interesus itin varžantį procesinį sprendimą gali tik gavęs atitinkamus įrodymus, kurie pagrįstų asmenų nesąžiningumą arba ketinimą išvengti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo, o ne vadovaudamasis vien ieškovo niekuo nepagrįstomis prielaidomis apie atsakovų galimą elgesį ar tikėtiną jų turtinę padėtį. Didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais gali būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018, 2019 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-290-516/2019).

Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Taigi, atsakovų nesąžiningumas, kaip antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nėra preziumuojamas, todėl sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo.

Tačiau šiuo atveju aktualu paminėti, kad pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išimtiniais atvejais ginčuose dėl konkretaus turto grąžinimo pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką teismas gali taikyti konservacinės paskirties, laikinai sureguliuojančias ginčą laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018). Tais atvejais, kai ginčijami arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, kad ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl tokiais atvejais grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sudaro pati galimybė nevaržomai disponuoti turtu, kuris yra restitucijos objektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015).

CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra atsakovo nekilnojamojo daikto areštas. Teismo vertinimu, šiuo atveju atsižvelgiant į ieškinyje keliamus reikalavimus ir bylos šalių nurodytas faktines aplinkybes, šalims konfliktuojant ir esant neišspręstam ginčui dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą, tikslinga taikyti ieškovo prašomas konservacinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, kurioms taikyti nereikia įrodyti šalies, kuriai ši priemonė taikoma, nesąžiningumo. Teismas sutinka, kad ginčo turto perleidimas gali apsunkinti galimo būsimo teismo sprendimo vykdymą, todėl tenkintinas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės grindžiamas ne atsakovės nesąžiningumu, tačiau poreikiu išlaikyti ginčo nekilnojamojo turto statusą bylos nagrinėjimo teisme metu, taip siekiant išvengti galimos teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, jei ginčo objekto statusas bylos nagrinėjimo metu būtų pakeistas. Šios išvados nekeičia aplinkybės, jog ginčo nekilnojamajam turtui areštą taiko kita institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kadangi šios institucijos arešto taikymas nepriklausomai nuo šios bylos nagrinėjimo gali pasikeisti. Be to, kaip nurodo pati atsakovė įrašas viešajame registre apie kilusį ginčą dėl nekilnojamojo turto tik apsunkina tokio turto perleidimo tikimybę, tačiau jos visiškai nepanaikina. Atsakovė nepaaiškino kaip ginčo turto areštas galėtų pažeisti jos teises ir teisėtus interesus ar galėtų būti laikomas pertekline priemone, jei ji nesiruošia to turto niekam perleisti ar kitaip apsunktinti.

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakydamas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones netinkamai įvertino sąlygų tokių priemonių taikymui egzistavimą, jų ryšį su ieškovų pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais, neužtikrino teisinės padėties status quo išsaugojimo bylos nagrinėjimo metu, faktinės ginčo situacijos stabilumo bei šalių interesų pusiausvyros. Vertinant tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvus ir argumentus atsakyta. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutarties dalį netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalies tenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pažymėtina, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Atsižvelgiant į tai, kad priėmus šia nutartį byla nėra užbaigiama, darytina išvada, kad nėra aiškus bylos proceso rezultatas ir todėl atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo paliktinas spręsti teismui priimant galutinį sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atsisakyti priimti ieškovo IES1 apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus.

Atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos areštuoti ginčo turtą – atsakovei ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį 0,06 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendra kadastrinė vidutinė rinkos vertė sudaro 133 200 Eur sumą, uždraudžiant atsakovei sudaryti sandorius, kurių pagrindu būtų perleistas, įkeistas ar kitaip nebūtų apribotos teisės į nurodytą atsakovės vardu registruotą ginčo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą.

Išaiškinti atsakovei ATS1, kad ji atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą.

Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ieškovo IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinio pareikšto Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-12893-534/2026 (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) reikalavimams užtikrinti.

Nutarties nuorašą išsiųsti šalims ir turto arešto aktų registro tvarkytojui – valstybės įmonei Registrų centrui.

Ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo palikti spręsti pirmosios instancijos teismui priimant galutinį sprendimą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Erika Misiūnienė