Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimui, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Ieškovas D. S. (toliau – ir Ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) kreiptis, jeigu yra reikalinga, į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas ta apimtimi, kuriuo yra įtvirtintas ribojimas, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir tik tuo atveju, jeigu sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį ir priėmimo tvarką - neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika; 2) priteisti solidariai iš abiejų atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovė), Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas; atsakovas) turtinę žalą, kurią sudaro 14 481,00 Eur ir 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2013 m. kovo 21 d. (ieškinio pateikimo teismui dienos civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; vykdomosios bylos Nr. 0123/18/00655 239,98 Eur administravimo išlaidos; vykdomosios bylos Nr. 0123/18/00655 1340,70 Eur kitos vykdymo išlaidos; neteisėtai bei nepagrįstai priteistos civilinėje byloje Nr. e2A-790-852/2022 uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Intrum Lietuva“ iš ieškovo 1091,00 Eur išlaidos už advokato pagalbą ir bylinėjimosi išlaidos, bei kuri atsirado dėl neteisėtų teisėjų bei Vilniaus apygardos teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2A-790-852/2022 Vilniaus apygardos teisme, dėl neteisėtų teisėjų bei teismų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. eA2-1844-905/2023 Vilniaus miesto teisme bei civilinę bylą Nr. e2S-1151-577/2023 Vilniaus apygardos teisme dėl proceso neatnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-27534-1077/2021; 3) priteisti 100 000,00 Eur iš atsakovo Seimo, kaip įstatymų leidėjo, dėl antikonstituciniu ir ydingu teisiniu reguliavimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas ieškovui šioje civilinėje byloje, jeigu tokių bus patirta proceso metu, proporcingai patenkintų reikalavimų bendrai sumai iš kiekvieno iš atsakovų. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-27534-1077/2021 ieškovo ieškinį dėl neteisėto laidavimo tenkino iš dalies ir pripažino ieškovo laidavimą pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp AB Sampo banko ir ieškovo, pasibaigusiu 2006 m. balandžio 25 d.; pripažino reikalavimo teisių perleidimo 2019 m. rugsėjo 27 d. sandorį, sudarytą tarp Danske Bank AS ir UAB „Intrum Lietuva“, ta apimtimi, kuria perleistas reikalavimas į ieškovą pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2A-790-852/2022 Vilniaus apygardos teisme, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija piktnaudžiaudama bei įtakojama kreditoriaus atstovų, bei tyčia padarydama grubias, akivaizdžias ir šiukščias teisės klaidas, tyčia panaikino pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą, dėl ko ieškovui ir atsirado ieškinyje nurodyta žala, kurią privalo solidariai atlyginti atsakovai. Nelikus galimybės aiškios ir šiurkščios teisėjo / teismo klaidos ištaisyti instancine tvarka civilinio proceso tvarka, pažeistus jo interesus šiuo atveju tinkamai galima (ap)ginti tik pateikiant ieškinį dėl žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu ir kt. teisės aktų pagrindu. Instancine tvarka galimybė ištaisyti apeliacinės instancijos teismo sprendimo apeliacinio proceso metu padarytas itin šiurkščias ir grubias teisės klaidas buvo išnaudota 2022 m. liepos 28 d. Paskutiniai procesiniai ir juridiniai veiksmai byloje dėl proceso atnaujinimo yra / buvo atlikti / įvykę 2023 m. rugpjūčio 21 d. Šiuo atveju sutrumpintas trejų metų senaties terminas, skaičiuojant nuo 2023 m. rugpjūčio 21 d. ar / arba anksčiausiai nuo 2022 m. liepos 28 d., nėra praleistas (CK 1.121 straipsnio 2 dalis, 1.125 straipsnio 8 dalis ir kt.). Jeigu teismas laikytųsi pozicijos, kad terminas galėjo būti praleistas, prašė terminą atnaujinti. Taip pat nurodė, kad turtinę žalą sudaro 14 481,00 Eur (ekvivalentas 50 000,00 Lt) ir 5 procentai metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2013 m. kovo 21 d. (ieškinio pateikimo teismui dienos civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014); vykdomosios bylos Nr. 0123/18/00655 239,98 Eur administravimo išlaidos antstoliui M. P.; vykdomosios bylos Nr. 0123/18/00655 1340,70 Eur kitos vykdymo išlaidos antstoliui M. P.; neteisėtai bei nepagrįstai priteistos civilinėje byloje Nr. e2A-790-852/2022 UAB „Intrum Lietuva“ iš jo 1091,00 Eur išlaidos už advokato pagalbą ir bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Respublikos Seimo, kaip įstatymų leidėjo, dėl antikonstituciniu ir ydingu teisiniu reguliavimu yra padaryta 100 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Jeigu nebūtų Seimo priimtos antikonstitucinės normos - CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto (dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos), jis nebūtų patyręs streso, metų metais laiko sugaišimo, nebūtų buvęs nuo 2013 metų pradžios iki šiol neteisėtai pagal neteisėtą laidavimą areštuotas jo visas be išimties turtas, nebūtų patyręs ir kitų didžiulių gyvenimo laikotarpio nepatogumų (nusavintas visas jo nekilnojamas ir kilnojamas turtas, negalėjo gauti jokių paskolų ir įsigyti tuo metu dar sąlyginai pigaus turto pragyvenimui, iki šiol negali turėti savo vardu jokio turto (nei būsto, nei automobilio, nei jokių paslaugų lizingu, kaip antai – negali įsigyti net išmanaus mobiliojo telefono išsimokėtinai ir / ar pagal terminuotas sutartis), priverstas gyventi toli nuo (duomenys neskelbtini), sodų vietovėje ir kt. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai ir šiurkščiai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių draudimą keisti atsakovui ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką apeliaciniame skunde, bei kelti naujus reikalavimus apeliaciniame skunde, dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų bei draudimo apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą kitu faktiniu pagrindu apeliacinėje instancijoje, negu tai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas (CPK 301 straipsnis, 302 straipsnis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis, 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis), dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų prejudicinės galios ir prejudicinių faktų taikymo civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176-179 straipsniai, 183 straipsnis, 185 straipsnis, 186 straipsnio 1 dalis, 4 dalis, 6 dalis ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai ir šiurkščiai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos bei netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo pasibaigimą CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu; akivaizdžiai ir šiurkščiai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl sąžiningumo principo privalomo taikymo apeliacinėje instancijoje sprendžiant klausimą dėl laidavimo pasibaigimo CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu; akivaizdžiai ir šiurkščiai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo teisių perleidimo ribojimą pagal CK 6.102 straipsnio 1 dalį; akivaizdžiai ir šiurkščiai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias uždarosios akcinės bendrovės akcijas parduodančių ir / ar pardavusių privačių fizinių asmenų akcininkų automatinę laidavimo pabaigą pagal su kreditoriumi raštu sudarytą laidavimo sutartį už kitą asmenį pagrindinį skolininką, tokiu atveju (pri)taikant skolos perkėlimo instituto kriterijus ir / ar normas, bei akcijas pardavusių privačių fizinių asmenų tokio laidavimo perkėlimą likusiam akcininkui kreditoriaus vienašaliu sprendimu ar vienašaliu žodiniu pareiškimu; akivaizdžiai ir šiurkščiai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias dėl privalėjimo pradiniam kreditoriui akcinei bendrovei (toliau – AB) Sampo bankui atlikti rašytinius kredito sutarties ir laidavimo sutarties pakeitimus įstatymų nustatyta tvarka su juridiniu asmeniu UAB „NBG grupė“ ir trečiuoju laiduotoju ieškovu; akivaizdžiai ir šiurkščiai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių pareigą atsakovui pateikti atsiliepimą ir atsiliepimo nepateikimo pasekmes (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 226 straipsnis), dėl proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principų (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis), dėl draudimo apeliacinės instancijos teismui (pa)teikti naujus įrodymus, aplinkybes bei motyvus, draudimą atsakovui keisti ieškinio faktinį pagrindą pateikiant apeliacinį skundą, dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų bei draudimo apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą kitu faktiniu pagrindu apeliacinėje instancijoje, negu tai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas (CPK 301 straipsnis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis, 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis); dėl motyvų nebuvimo apeliacinės instancijos teismo atskirose sprendimo dalyse (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą); dėl ydingo pačio naujojo (antrojo) ir vėlesniojo kreditoriaus UAB „Intrum Lietuva“ 2021 m. sausio 19 d. apeliacinio skundo objekto ir aplinkybių, bei procesinės kompetencijos (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 37 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 274 straipsnio 2 dalis). Tai yra esminiai pažeidimai - akivaizdžios ir šiurkščios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, turėjusios įtakos neteisėtam apeliacinės instancijos teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-790-852/2022 priėmimui. Būtent apeliacinėje instancijoje, nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2 27534 1077/2021, buvo padarytos didžiausios grubios, esminės, šiurkščios ir aiškios teisės normų taikymo klaidos. Žala taip pat atsirado ir dėl neteisėtų teisėjų bei teismų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. eA2 1844-905/2023 Vilniaus miesto teisme bei civilinę bylą Nr. e2S-1151-577/2023 Vilniaus apygardos teisme dėl proceso neatnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2 27534 1077/2021 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 9 punkto pagrindu (dėl aiškių ir esminių teisės normų taikymo klaidų) bei žala dėl atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, bei dėl abiejų teismų nesikreipimo į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Jeigu nebūtų teismų / teisėjų ieškovo procesiniuose dokumentuose išvardytų bei nurodytų tyčinių bei piktnaudžiaujant Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos neteisėtų veiksmų, kaltės, bei sąmoningų, akivaizdžių ir šiurkščių teisės taikymo klaidų (kuriomis teisėjai aiškiai pažeidė imperatyvius įstatymus), būtų likęs galioti teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-27534-1077/2021 – bei nebūtų padaryta žala ieškovui. Kadangi žala yra padaryta, tai ją privalo visiškai atlyginti solidarūs atsakovai. Šioje byloje žalą sukėlė ir įstatymų leidžiamosios valdžios – Seimo - išleistas neteisėtas teisės aktas – CPK 366 straipsnio 1 dalie 9 punkto (dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos) teisės normos priėmimas. Iš CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto konstrukcijos matyti, kad procesas gali būti atnaujintas tik esant sąlygoms: 1) teisės taikymo klaida padaryta pirmosios instancijos teismo priimtame procesiniame sprendime ir 2) procesinis sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Taigi, proceso atnaujinimas yra galimas tik dėl pirmosios instancijos teismo galbūt padarytų teisės normų taikymo klaidų ir tik tuo atveju, jei šis pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Be to, teismai yra pripažinę, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas šiuo metu yra sukonstruotas taip, kad absoliučiai ribojama atnaujinti procesą visais be išimties atvejais, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, jeigu byla buvo nagrinėta apeliacinėje instancijoje, tačiau į Konstitucinį Teismą dėl šios teisės normos akivaizdaus antikonstitucingumo teismai taip ir nesikreipė. Sistemiškai ir logiškai aiškinant pastarąją teisės normą matyti, kad pagal 9 punkto pagrindą yra neleidžiama atnaujinti proceso nei dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties ir / kasacinės instancijos teismo nutarties, net jeigu pastaruosiuose ir būtų padaryti grubiausi / akivaizdžiausi / šiurkščiausi teisės pažeidimai: tiek materialiosios teisės normų, tiek ir procesinės teisės normų. Seimui suformulavus antikonstituciškai bei nesilaikant Konstitucijos ir Konstitucinio teismo jurisprudencijos (kuri juridine galia atitinka Konstituciją) CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą dėl proceso atnaujinimo, yra suvaržyta asmens teisė įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, kai yra padaryta grubi teisės klaida, ir tuo pačiu yra suvaržyta teismo teisė vykdyti teisingumą, numatytą Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalyse ir kt., bei dėl to yra pažeistos asmens prigimtinės ir pagrindinės teisės ir laisvės bei teisė į tinkamą teismo procesą. Mano, kad Seimas privalo likti atsakovu šioje byloje. Tiek Seimas (dėl ydingo bei antikonstitucinio teisinio reguliavimo), tiek ir teismai, kurie nagrinėjo ieškovo prašymą (-us) dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, yra kalti bei privalo atlyginti ieškovui padarytą žalą reiškiamą ieškinyje. Pabrėžtina, kad 2022 m. spalio 26 d. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos teisiškai reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės tik dar kartą patvirtina ir įtvirtina ieškovo argumentus, kad prašyme atnaujinti procesą nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai ir pirmosios instancijos teismui išsamiai išdėstytos aplinkybės, šių aplinkybių visuma, leidžia protingai abejoti byloje priimto apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu ir akivaizdžiai netinkamu teisės normų taikymu ir aiškinimu (nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir priimant procesinį sprendimą apeliacinėje instancijoje byloje buvo padarytos grubios, esminės, šiurkščios ir aiškios teisės taikymo klaidos), sudarančios pagrindą atsirasti protingų abejonių dėl ginčo išsprendimo teisingumo būtent apeliacinės instancijos teisme. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas priimtose nutartyse atsisakyti atnaujinti procesą nieko nepasisakė ir dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto ta apimtimi, kuriuo yra įtvirtintas ribojimas, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir tik tuo atveju, jeigu sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, konstitucingumo, dėl ko visiškai be teisinio pagrindo vėliau atmetė ir toliau net nesvarstė proceso atnaujinimo aplinkybių pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Tinkamai įvertinus CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto ribojimo atnaujinti procesą bylose, kurios buvo peržiūrėtos apeliacine tvarka atitiktį Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir kitiems šio principo pagrindiniams elementams – teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principams, buvo galima tinkamai išnagrinėti jo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje. Teismams, nepašalinus kilusios abejonės dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto konstitucingumo ir pritaikius tokį teisinį reguliavimą sprendžiant bylą, buvo akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeistos ieškovo konstitucinės teisės bei laisvės, paneigta konstitucinė teisinės valstybės samprata, bei neužtikrinta Konstitucijoje ir Konvencijos 6 straipsnyje ieškovo teisė į teisingą teismą ir teisėtą teismo procesą. Skundžiamas bylas nagrinėję teismai taip pat nesilaikė Teisėjų etikos kodekso, Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. Nr. 13p-65-(7.1.2) nutarimo dėl rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų patvirtinimo.

Kauno apylinkės teismas 2026 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo pagrindiniai motyvai:

Dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. liepos 28 d. nutartimi Nr. DOK-3887 ieškovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui, todėl ieškinio senaties pradžia skaičiuojama nuo minėtos nutarties priėmimo – 2022 m. liepos 28 d. Terminas reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo baigėsi 2025 m. liepos 28 d. Ieškovas, realizuodamas savo teisę reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, į teismą šioje byloje kreipėsi 2025 m. liepos 4 d., todėl daroma išvada, kad ieškovas ieškinio senaties termino nėra praleidęs.

Dėl atsakovo (Seimo) (ne)tinkamumo nurodė, kad atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, teisinį reglamentavimą, šioje byloje ieškovas pasirinko atsakovu netinkamą šalį ir teismo pasiūlymu ją pakeisti nepasinaudojo, todėl ieškovo ieškinio reikalavimai atsakovo (Seimo) atžvilgiu yra atmetami, kaip pareikšti netinkamam atsakovui (CPK 45 straipsnis).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės nurodė, kad ieškovas iš esmės siekia tų pačių faktinių aplinkybių, kurios jau įvertintos minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose, pakartotinio nagrinėjimo, vertinimo, tam, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-790-852/2022. Nagrinėjamoje byloje ieškovas faktiškai siekia revizuoti įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, kurių teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrinti instancine tvarka – išnagrinėjus bylas apeliacine tvarka. Be to, ieškovas dėl teismų procesinių sprendimų teikė kasacinius skundus, kuriuos kasacinis teismas atsisakė priimti. Ieškovo nesutikimas su jo įvardytose bylose priimtuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose padarytomis išvadomis ir pateikiama sava įrodymų bei aplinkybių interpretacija savaime nėra ir negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais teismo (teisėjų) veiksmus, priimant konkrečius procesinius sprendimus. teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus miesto apylinkės ir Vilniaus apygardos teismai (teisėjai) padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas ar kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Iš byloje esančių duomenų bei Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovas aktyviai naudojosi jam įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą tiek dėl pažeistų teisių gynimo, tiek ir su siekiu peržiūrėti teismų procesinius sprendimus apeliacine ir kasacine tvarka. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų – šiuo atveju neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teismas, nenustatęs bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, neturi pareigos vertinti, yra kitos civilinės atsakomybės sąlygos ar ne.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nurodė, kad ieškovas prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą grindžia subjektyvaus pobūdžio teiginiais, vertinimais, samprotavimais. Nagrinėjamu atveju teismui CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas nekelia abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai, bei teismas nenustatė objektyvių priežasčių, suponuojančių būtinybę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl teismas ieškovo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkina. Pažymėtina ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovo nurodoma CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata byloje nėra taikoma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti 2026 m. vasario 23 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą (visą) civilinėje byloje Nr. e2-436-475/2026; priimti naują sprendimą ir klausimą dėl patikslinto ieškinio bei šio apeliacinio skundo išspręsti iš esmės; kreiptis, jeigu yra reikalinga, į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio l dalies 9 punktas ta apimtimi, kuriuo yra įtvirtintas ribojimas, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir tik tuo atveju, jeigu sprendimas (nutartis, Įsakymus ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio l, 2, 3 dalims, 6 straipsnio l, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio l, 2 daliai, 30 straipsnio l daliai, l 02 straipsnio l daliai, 2 daliai, l 05 straipsnio l daliai, l 06 straipsnio 4 daliai, l 07 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio l, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio l, 2 dalims, 111 straipsnio l, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį ir priėmimo tvarką - neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos l dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė - demokratinė respublika; priteisti teismo sprendimu solidariai iš abiejų atsakovų turtinę žalą, kurią sudaro 14 481 eurų (ekvivalentas 50 000 Lt) ir 5 proc. metinės palūkanos, skaičiuojant nuo 2013 m. kovo 21 d. (ieškinio pateikimo teismui dienos civilinėje byloje Nr. 2-1062- 110/2014) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (žr., 1-2 priedus), vykdomosios bylos Nr. 0123/18/00655 administravimo išlaidas 239,98 eurų (žr., 2 priedą), vykdomosios bylos Nr. 0123/18/00655 kitas vykdymo išlaidas 1340,70 eurų (žr., 2 priedą), neteisėtai bei nepagrįstai priteistas civilinėje byloje Nr. e2A-790- 852/2022 atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Lietuva“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylos išlaidas už advokato pagalbą ir bylinėjimosi išlaidas 1091 Eur, kurios atsirado dėl neteisėtų teisėjų bei teismų veiksmų, nagrinėjant šias civilines bylas: dėl neteisėtų teisėjų bei Vilniaus apygardos teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2A-790-852/2022 Vilniaus apygardos teisme, bei dėl neteisėtų teisėjų bei teismų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. eA2-1844-905/2023 Vilniaus miesto teisme bei civilinę bylą Nr. e2S-1151-577/2023 Vilniaus apygardos teisme proceso neatnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-27534-1077/2021; priteisti 100 000 eurų iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kaip įstatymų leidėjo dėl antikonstituciniu ir ydingu teisiniu reguliavimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas ieškovui šioje civilinėje byloje, jeigu tokių bus patirta proceso metu, proporcingai patenkintų reikalavimų bendrai sumai iš kiekvieno iš atsakovų. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

Sprendime pateikiami motyvai prieštarauja tikrosioms faktinėms aplinkybėms, įskaitant ir nurodytoms patikslintame skunde, bei ir pirmosios instancijos teismo nustatytoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime (pa)teikiami pirmosios instancijos teismo argumentai bei išvados yra akivaizdžiai neteisėtos, neteisingos, prieštaringos bei neatitinka tikrųjų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių.

Ieškovas šioje byloje, siekdamas ieškinio dėl žalos atlyginimo patenkinimo, nurodė bei faktiniais įrodymais, oficialiais dokumentais pagrindė, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs ankstesnę civilinę bylą apeliacine tvarka civilinėje byloje Nr. e2A-790-852/2022, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ieškovas tiek patikslintame ieškinyje, tiek ir dublikuose, aiškiai nurodė ir oficialiais dokumentais (įrodymais) pagrindė Vilniaus apygardos teismo padarytas klaidas civilinėje byloje Nr. e2A-790-852/2022, kurios reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai, priimti būtent apeliacine tvarka, yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti sąmoningai ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus bei aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.

Priešingai negu nurodo pirmosios instancijos teismas sprendime, pirmosios instancijos teismui buvo nurodytos būtent šios išskirtinės šiurkščios ir akivaizdžios Vilniaus apygardos teismo naujame sprendime padarytos teisės klaidos, nurodytos/išvardytos ieškovo patikslintame ieškinyje ir dublike bei jo prieduose, dėl kurių vėliau yra priimtas visiškai neteisėtas bei nepagrįstas naujas sprendimas.

Ieškovui šioje civilinėje byloje nurodžius bei ir įstatymų nustatyta tvarka ir neginčijamai įrodžius teismų teismų teisėjų neteisėtus veiksmus, žalos dydį, ir netgi - kaltę (priešingai negu skundžiamo Sprendimo 27 - 35 punktuose akivaizdžiai neteisingai bei nepagrįstai teigia bandydamas tai be teisinio pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismas), pareiga įrodyti, kad egzistuoja aplinkybės, dėl kurių atsakovų civilinė atsakomybė negalima, išimtinai tenka atsakovams, tiksliau, juos šitoje žalos byloje teisėjus / teismus atstovaujančiai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai bei Lietuvos Respublikos Seimui. Ieškinyje nurodytoms ieškovo aplinkybėms paneigti, atsakovų atstovai nepateikė nė vieno objektyvaus įrodymo, nors tokia pareiga atsakovų atstovui (-ams) nustatyta ir CPK 178 straipsnyje. Šiuo klausimu ieškovas išsamiai pasisakė patikslinto ieškinio 10 - 15 puslapiuose.

Šioje patikslinto ieškinio dalyje skundžiami teisėjai / teismai be jokio teisinio pagrindo pagal susiklosčiusią išskirtinę faktinę ir teisinę situaciją ankstesnėje byloje dėl neteisėtai ir nepagrįstai pakeisto sprendimo, visiškai ignoravo teismų suformuotą praktiką, dėl ko be teisinio pagrindo neatnaujino proceso civilinėje byloje Nr. e2-27534- 107/2021, aiškiai ir šiurkščiai nukrypdami ir nuo teismų praktikos, bei padarydami aiškias ir šiurkščias teisės klaidas, ko pasekoje ieškovui buvo padaryta ir turtinė žala, kurią solidariai privalo atlyginti atsakovai visiškai.

Dėl netinkamo valstybės atstovo, jei Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija laikėsi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos Seimas negali būti laikomas tinkamu valstybės atstovu šioje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, ji galėjo pasinaudoti minėtoje normoje įtvirtintu atitinkamo klausimo sprendimo mechanizmu. Beje, jeigu šiuo atveju tinkamas atsakovas šios civilinės bylos dalyje - dėl 100 000 eurų neturtinės žalos priteisimo - turėjo/turi būti kitas valstybės atsakovas, tai Kauno apylinkės teismas, tai nustatęs, kai išėjo rašyti Sprendimo, privalėjo atnaujinti šios civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, nes tai yra ir viešąjį interesą turinti civilinė byla.

Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas priimtose nutartyse atsisakyti atnaujinti procesą nieko nepasisakė ir dėl būtinybės kreiptis i Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio l dalies 9 punkto ta apimtimi, kuriuo yra įtvirtintas ribojimas, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir tik tuo atveju, jeigu sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, konstitucingumo, dėl ko visiškai be teisinio pagrindo vėliau atmetė ir toliau net nesvarstė proceso atnaujinimo aplinkybių pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio l dalies 9 punktą.

Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašo skundą atmesti. Atsiliepimo argumentai:

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad apelianto nurodytas civilines bylas nagrinėję teismai būtų padarę akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų (CK 6.246 straipsnio 2 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, 302 straipsniai), todėl apeliantui neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, šiuo atveju, neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, apeliantas prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą grindžia subjektyvaus pobūdžio teiginiais, vertinimais, samprotavimais. Nagrinėjamu atveju teismui CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas nekelia abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai, bei teismas nenustatė objektyvių priežasčių, suponuojančių būtinybę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl teismas apelianto prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino.

Apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie pirmosios instancijos teismo galimai padaryti pažeidimai, kurie būtų lėmę neteisingą bylos išnagrinėjimą ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teisingumo ministerijos vertinimu, skundžiamame sprendime visapusiškai ištirti nagrinėjamos bylos duomenys, susiklosčiusios faktinės aplinkybės bei atskleistas teisinis reguliavimas, kas rodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

Dėl žodinio nagrinėjimo

Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Faktinės aplinkybės

Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-27534-1077/2021 ieškovo ieškinį atsakovams Danske Bank AS, veikiančiam per Danske Bank AS Lietuvos filialą, ir UAB „Intrum Lietuva“ dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia atsisakė priimti. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2562-565/2021 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį bei perdavė ieškovo ieškinio dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2 27534-1077/2021 ieškinį tenkino iš dalies, pripažino ieškovo laidavimą pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp AB Sampo banko ir ieškovo, pasibaigusiu 2006 m. balandžio 25 d.; pripažino reikalavimo teisių perleidimo 2019 m. rugsėjo 27 d. sandorį, sudarytą tarp Danske Bank AS ir UAB „Intrum Lietuva“, ta apimtimi, kuria perleistas reikalavimas į ieškovą D. S. pagal 2005 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, likusią ieškinio dalį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-790-852/2022 atsakovės UAB „Intrum Lietuva“ apeliacinį skundą tenkino; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmetė visiškai. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-790-852/2022 ištaisė rašymo apsirikimą, padarytą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželio 8 d. nutartimi ieškovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželio 30 d. nutartimi ieškovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. liepos 28 d. nutartimi ieškovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-1844-905/2023 ieškovo D. S. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-27534-1077/2021 ir prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmesti. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1151-577/2023 paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi ieškovo D. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu dėl atsisakymo nagrinėti prašymą Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), atsisakė nagrinėti pareiškėjo D. S. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini),. Ieškovas pateikė ieškinį apylinkės teismui teigdamas, kad jam padaryta turtinė žala dėl priimtų teismų procesinių sprendimų, minimų ieškovo procesiniuose dokumentuose bei neturtinė žala dėl antikonstitucinio ir ydingo teisinio reguliavimo (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos). Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė iš esmės motyvuodamas tuo, kad ieškovui neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų – šiuo atveju neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Dėl ginčo

Apeliantas nesutikdamas su teismo sprendimu teigia, kad ieškovas šioje byloje, siekdamas ieškinio dėl žalos atlyginimo patenkinimo, nurodė bei faktiniais įrodymais, oficialiais dokumentais pagrindė, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs ankstesnę civilinę bylą apeliacine tvarka civilinėje byloje Nr. e2A-790-852/2022, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ieškovas tiek patikslintame ieškinyje, tiek ir dublikuose, aiškiai nurodė ir oficialiais dokumentais (įrodymais) pagrindė Vilniaus apygardos teismo padarytas klaidas civilinėje byloje Nr. e2A-790-852/2022, kurios reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai, priimti būtent apeliacine tvarka, yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti sąmoningai ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus bei aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Apelianto argumentai atmestini.

Valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-1075/2024, 21–22 punktai). Todėl asmuo, reikalaudamas šiuo pagrindu atlyginti žalą, turi įrodyti visas šias civilinės atsakomybės sąlygas, o jų neįrodžius, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (CPK 178 straipsnis).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant žalos atlyginimo dėl teisėjų veiksmų klausimą, esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas. Tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015). Taigi teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį pareikšti, tačiau šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (teismo išspręsta byla) reikšmę, šalių ginčas yra galutinai išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas įgyja įstatymo galią (CPK 18 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovas šioje byloje, siekdamas ieškinio dėl žalos atlyginimo patenkinimo, turėjo įrodyti, kad teismai, nagrinėję ankstesnę civilinę bylą, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ieškovas turėjo nurodyti teismų (teisėjų) padarytas klaidas, kurios reikštų, jog teismo procesiniai sprendimai, priimti pirmąja ir apeliacine tvarka, yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti sąmoningai ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių teismų (teisėjų) klaidų padarymo apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais neįrodė.

Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ieškovo argumentus ir aplinkybes, aktualias nusprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės (ne)taikymo. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo priimtus procesinius sprendimus, juose nustatytas aplinkybes dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, bei, nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovas neįrodė CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Apeliantas teigia, kad priešingai negu nurodo pirmosios instancijos teismas sprendime, pirmosios instancijos teismui buvo nurodytos būtent išskirtinės šiurkščios ir akivaizdžios Vilniaus apygardos teismo naujame sprendime padarytos teisės klaidos, nurodytos/išvardytos ieškovo patikslintame ieškinyje ir dublike bei jo prieduose, dėl kurių vėliau yra priimtas visiškai neteisėtas bei nepagrįstas naujas sprendimas. Apelianto argumentai nepagrįsti.

Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-27534-1077/2021 buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A 790 852/2022); Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eA2-1844-905/2023 buvo peržiūrėta apeliacine tvarka (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1151-577/2023). Be to, ieškovas pasinaudojo įstatymo suteikta teise kreiptis į kasacinį teismą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo kasacine tvarka, tačiau kasacinis teismas 2022 m. birželio 8 d. nutartimi kasacinį skundą priimti atsisakė, nurodydamas, kad kasaciniame skunde nepagrindžiama, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde įvardytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taip pat ieškovas kreipėsi į kasacinį teismą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka, tačiau kasacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi kasacinį skundą priimti atsisakė, nurodydamas, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas); kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrindžia nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimo. Taigi teismo sprendimai buvo peržiūrėti instancine tvarka, nenustatytos išskirtinės šiurkščios ir akivaizdžios padarytos teisės klaidos.

Apeliantas teigia, kad ieškovui šioje civilinėje byloje nurodžius bei ir įstatymų nustatyta tvarka ir neginčijamai įrodžius teismų teisėjų neteisėtus veiksmus, žalos dydį, ir netgi - kaltę (priešingai negu skundžiamo Sprendimo 27 - 35 punktuose akivaizdžiai neteisingai bei nepagrįstai teigia bandydamas tai be teisinio pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismas), pareiga įrodyti, kad egzistuoja aplinkybės, dėl kurių atsakovų civilinė atsakomybė negalima, išimtinai tenka atsakovams, tiksliau, juos šitoje žalos byloje teisėjus/teismus atstovaujančiai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai bei Lietuvos Respublikos Seimui. Apelianto argumentai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinę pareigą įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas turi ieškovas, pareiškęs reikalavimą priteisti žalos atlyginimą CK 6.272 straipsnio pagrindu. Taigi, ieškovas, reikalaudamas atlyginti dėl valstybės neteisėtų veiksmų atsiradusią žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos. Kaip jau minėta, tam, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų patenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: atsakovės neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovės kaltė. Nagrinėjamu atveju nenustatyta tokių teismų (teisėjų) klaidų, kurios reikštų, jog teismų procesiniai sprendimai yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką, t. y. nenustatyta jų neteisėtų veiksmų, kuriems esant galėtų būti sprendžiama dėl valstybės deliktinės atsakomybės taikymo. Apeliantas be bendro pobūdžio deklaratyvių samprotavimų dėl teismų (teisėjų) neva padarytų klaidų (neva neteisėtų veiksmų) realių teismų (teisėjų) veiksmų neteisėtumą pagrindžiančių aplinkybių nenurodė ir neįrodė, nors jam teko šių aplinkybių įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis).

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šioje patikslinto ieškinio dalyje skundžiami teisėjai / teismai be jokio teisinio pagrindo pagal susiklosčiusią išskirtinę faktinę ir teisinę situaciją ankstesnėje byloje dėl neteisėtai ir nepagrįstai pakeisto sprendimo, visiškai ignoravo teismų suformuotą praktiką, dėl ko be teisinio pagrindo neatnaujino proceso civilinėje byloje Nr. e2-27534-1077/2021, aiškiai ir šiurkščiai nukrypdami ir nuo teismų praktikos, bei padarydami aiškias ir šiurkščias teisės klaidas, ko pasekoje ieškovui buvo padaryta ir turtinė žala, kurią solidariai privalo atlyginti atsakovai visiškai.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-27534-1077/2021 teisėtumas bei pagrįstumas buvo patikrintas apeliacine tvarka ir apeliacinis teismas sprendimą paliko nepakeistą, vadinasi, skirtingų teismų teisėjai analogiškas aplinkybes vertino vienodai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti ieškovo kasacinius skundus dėl apeliacinės instancijos teismo nutarčių peržiūrėjimo. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nebuvo pagrįsta, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos kasaciniame skunde įvardytais klausimais (CPK 179 straipsnio 3 dalis), taigi apeliantas nepagrįstai teigia, kad žemesnės instancijos teismai ignoravo suformuotą teismų praktiką.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime (pa)teikiami pirmosios instancijos teismo argumentai bei išvados yra akivaizdžiai neteisėtos, neteisingos, prieštaringos bei neatitinka tikrųjų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių. Apelianto argumentai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog ieškovo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu valstybei pareikštas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas, detaliai ištyrė ir įvertino byloje nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, atsakė į esminius šalių argumentus, kurie pateko į bylos nagrinėjimo ribas, padarytas išvadas motyvavo. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktas byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas, teisingam bylos išsprendimui aktualaus teisinio reglamentavimo aiškinimas ir taikymas, nuomonė dėl nagrinėjamai bylai aktualios teismų praktikos nesutampa su ieškovo pozicija, nelemia išvados, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Apeliantas teigia, kad jei Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija laikėsi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos Seimas negali būti laikomas tinkamu valstybės atstovu šioje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, ji galėjo pasinaudoti minėtoje normoje įtvirtintu atitinkamo klausimo sprendimo mechanizmu. Beje, jeigu šiuo atveju tinkamas atsakovas šios civilinės bylos dalyje - dėl 100 000 eurų neturtinės žalos priteisimo - turėjo/turi būti kitas valstybės atsakovas, tai Kauno apylinkės teismas, tai nustatęs, kai išėjo rašyti Sprendimo, privalėjo atnaujinti šios civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, nes tai yra ir viešąjį interesą turinti civilinė byla. Apelianto argumentai atmestini.

CPK 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Netinkamą šalį pakeisti tinkama galima tik pirmosios instancijos teisme. Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės (CPK 45 straipsnio 3 dalis).

Kaip byloje nustatyta, nagrinėjamu atveju atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo tinkamumo klausimas buvo keliamas atsakovo atsiliepime į ieškinį, triplike. Ieškovui tiek teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, tiek 2026 m. vasario 3 d. teismo posėdžio metu teismo buvo pasiūlyta apsvarstyti dėl Seimo kaip atsakovo tinkamumo, tačiau ieškovas nepasinaudojo savo teise netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko pareigą pasiūlyti ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo. Priešingai nei teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo atnaujinti šios civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės ir pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, nes tai nėra viešąjį interesą turinti civilinė byla.

Apeliantas teigia, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas priimtose nutartyse atsisakyti atnaujinti procesą nieko nepasisakė ir dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio l dalies 9 punkto ta apimtimi, kuriuo yra įtvirtintas ribojimas, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir tik tuo atveju, jeigu sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, konstitucingumo, dėl ko visiškai be teisinio pagrindo vėliau atmetė ir toliau net nesvarstė proceso atnaujinimo aplinkybių pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio l dalies 9 punktą. Apelianto argumentai nepagrįsti.

CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Taigi teisė spręsti dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymą tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas turi kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymima, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2013; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo šį prašymą patenkinti. Sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsižvelgiama į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, nes pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą gali būti konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismui CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas nekelia abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai, bei teismas nenustatė objektyvių priežasčių, suponuojančių būtinybę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios bylos teisinius ir faktinius aspektus, kilusio ginčo pobūdį, taikytinų įstatymų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog apelianto iškeltos abejonės dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio l dalies 9 punkto ta apimtimi, kuriuo yra įtvirtintas ribojimas, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir tik tuo atveju, jeigu sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, neatitikties Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir reglamentavimui, sudarytų pagrindą tenkinti tokį jo prašymą.

Dėl kitų argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas pateikė didelės apimties apeliacinį skundą, tačiau beveik visą skundo turinį sudaro cituojamos nutartys/sprendimai, deklaratyvūs teiginiai. Į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.