Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-830-889/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-18
Bylos Nr.: e2A-830-889/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-49-3-00788-2025-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Milda Valiulytė, Erika Tamošaitienė, Milda Skersienė
Ieškovas: K. J.
Atsakovas: N. P.
Trečiasis asmuo: notarė A

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-830-889/2026 Teisminio proceso Nr. 2-49-3-00788-2025-0 Procesinio sprendimo kategorijos 2.4.2.9.1, 3.1.7.11, 3.3.1.11, 3.3.1.14, 3.3.1.19.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 18 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Erikos Tamošaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-206-1221/2026 pagal ieškovės K. J. ieškinį dėl bendrai sukurtų turto objektų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe atsakovei N. P., trečiasis asmuo notarė A. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Ieškovė K. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad ieškovei ir mirusiam H. P. lygiomis dalimis priklauso bendrosios nuosavybės teise šis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas žemės sklypas 0,5500 ha, pastatas – gyvenamasis namas, pastatas – garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkio pastatas, esantys (duomenys neskelbtini); žemės sklypas 2,2600 ha, esantis (duomenys neskelbtini) ir penkios transporto priemonės. Prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad buvo (duomenys neskelbtini) mirusio H. P. (toliau – ir mirusysis) sugyventinė, o atsakovė N. P. yra mirusio H. P. įdukra. Teigė, kad ji kaip partnerė su mirusiuoju gyveno iki pat jo netikėtos mirties ir per daugiau nei 14 bendro gyvenimo metų kartu sukūrė (įsigijo) nekilnojamo turto objektus ir kilnojamąjį turtą, kurie buvo įregistruoti kaip asmeninė mirusiojo nuosavybė. Nuo 2010 m. pradžios iki pat H. P. mirties gyveno kartu su juo, vedė bendrą ūkį, pastatė gyvenamąjį namą, du garažus ir malkinę, kurie įregistruoti mirusiojo vardu, kadangi nekilnojamojo turto objektai buvo pastatyti jam priklausančiame žemės sklype, kurį jis paveldėjo po savo tėvų mirties. Nurodė, kad pastatai buvo pastatyti jų bendro gyvenimo laikotarpiu, t. y. vykdant bendrą ūkinę veiklą kartu su mirusiuoju, todėl ieškovė yra įsitikinusi, jog jai priklauso ½ dalis nekilnojamo ir kilnojamo turto objektų. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ji neginčija, jog ieškovė ir tėvas nuo 2010 m. gyveno kartu, tačiau, jos nuomone, toks faktas savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į visus ginčo turtinius objektus. Atsakovės nuomone, tai, kad ieškovė ir tėvas nesudarė santuokos, visą ginčo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą jis įregistravo savo vardu, be to, su ieškove tėvas neturėjo bendro biudžeto ir finansus tvarkė atskirai, turtą palikti planavo atsakovei, rodo, kad nebuvo susitarimo įgyti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe. Teigė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos indėlį į ginčo turto sukūrimą. Taip pat bylai nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė atliko kokius nors mokėjimus už tėvo vardu įgytą ginčo turtą. Ieškovė taip pat nepateikė duomenų, kad būtų prisidėjusi prie ginčo turto sukūrimo savo darbu. Nurodė, kad tėvas nuo 2004 m. gegužės 10 d. buvo įregistravęs žemės ūkio valdą, buvo bitininkas ir žemės ūkio veiklą vykdė dar iki apsigyvenimo su ieškove. Ši veikla buvo vykdoma ginčo žemės sklypuose. Taip pat tėvas dirbo pagal darbo sutartį tolimųjų reisų vairuotoju. Savo lėšomis ir darbu jis pastatė gyvenamąjį namą, garažus ir ūkinį pastatą. Teigė, kad tėvas turto sukūrimui skolindavosi pinigines lėšas iš savo sesers ir kitų giminaičių. Po mirties jis liko skolingas savo seseriai. Taip pat tėvas skolinosi lėšų iš kredito įstaigų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino, kad pastatas – garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei ir mirusiam H. P. priklauso lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pripažino, kad transporto priemonė FORD FIESTA, identifikavimo numeris: (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ieškovei ir mirusiam H. P. priklauso lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise. Likusią ieškinio dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nustačius šalių jungtinės veiklos pradžią bei faktą, kad nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis, vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise ir šalių nuosavybės teisė taip pat turi būti įrodyta. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė nuo 2010 m. sausio atsikraustė pas H. P. ir pradėjo gyventi kartu su H. P. iki jo mirties (duomenys neskelbtini). Bylai yra pateikti įrodymai, kad H. P. ginčo turtui sukurti skolinosi tiek iš kredito unijos (6 kreditai, kurių bendra suma 11 900 Eur), tiek iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „SB lizingas“ (vartojimo kreditas, suma 7 960 Eur), tiek iš sesers (paskutinė paskola 4 000 Eur), tuo tarpu apie gautas ieškovės paskolas ar kitokį indėlį (be nurodytų ieškovės mamos padovanotų pinigų, apie kuriuos bus pasisakyta vėliau) byloje duomenų nėra. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad H. P. su ja neatviravo apie paimtas paskolas, kam jos panaudojamos, nurodė, kad savo gyvenamosios vietos nedeklaravo statomame ginčo name, nes bijojo prarasti savo turimą butą, teismas padarė išvadą, kad ieškovė duodama paaiškinimus pripažino, kad egzistavo jos ir H. P. finansų ir turto atskirumas.

Teismas nurodė, kad ieškovė jokių įrodomąją reikšmę turinčių rašytinių duomenų, t. y. leidžiančių daryti išvadą, kad tiek ieškovė, tiek H. P. be fakto, jog apsigyveno kartu, taip pat vedė bendrus finansus, turėjo bendrą tikslą kartu tvarkyti ūkį, gauti iš to pajamas, kurti ar įgyti bendrą nuosavybę, bylai nepateikė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė žemės sklypus pripažino H. P. asmenine nuosavybe, negalėjo paaiškinti, kaip prisidėjo prie jų įsigijimo. Ieškovės atstovas baigiamųjų kalbų metu paaiškino, kad buvo pagerinta žemės sklypų būklė, nutiesti privažiavimai, sutvarkyta aplinka, atlikti kadastriniai matavimai, pastatyti bičių aviliai. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie žemės sklypų pagerinimus, ieškovės atstovas nenurodė jokių konkrečių pagerinimų, nenurodė jų vertės ar ieškovės indėlio į juos. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios su konkrečiais pagerinimais ir ieškovės indėliu į juos, nebuvo nurodytos nei ieškinyje, nei pasirengimo nagrinėti bylą, nei jos nagrinėjimo metu, CPK 253 straipsnio 4 dalyje nustatoma, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, todėl ieškovės atstovo nurodytais argumentais teismas vadovautis negalėjo. Teismas nurodė, kad žemės sklypai priklausė mirusiajam, o tai, kad bendro gyvenimo metu vyko žemės sklypų kadastriniai matavimai ir įregistravimai, nuosavybės teisių į juos ieškovei nesuteikia, todėl reikalavimą dėl žemės sklypų pripažinimo ieškovės ir mirusiojo lygiomis dalimis bendrosios nuosavybės teise atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog nusprendžiant statyti namą ieškovė nedalyvavo, tai buvo H. P. sprendimas, prie kurio ieškovė galėjo prisidėti, tačiau tiek įrodymų trūkumas, tiek liudytojų parodymų visuma teismui neleido konstatuoti fakto, kad ieškovė reikšmingai prisidėjo prie namo statybos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės pusėje liudijusi liudytoja galbūt suinteresuota bylos baigtimi, todėl ieškovės ir liudytojos M. B. teiginius dėl 2017 ir 2018 metais mamos dovanotų 11 000 Eur ir namo statybai panaudotų piniginių lėšų laikė neįrodytais, kai ir neįrodytais laikė ieškovės teiginius dėl jos dėdės dovanotų 1 500 Eur katilo pirkimui. Teismas nustatė, kad H. P. pildytame žurnale (toliau – Statybos žurnalas), kuriame buvo daromi įrašai apie namo statybos darbus ir jų vertę yra padarytas dvigubas įrašas apie šildymo katilą, kurio kaina nurodyta 1 520 ir 1 450, pažymėtas 2017 m. sausio 2 d. data. Šalia padarytas įrašas „dėdės L.“. Ieškovė, teikdama paaiškinimus, nurodė, kad ieškovės dėdė statomam namui nupirko katilą už 1 500 Eur. Tuo tarpu atsakovės atstovas nurodė priešingus argumentus, teigdamas, kad sąsiuvinyje nurodyta katilo įsigijimo data (2017 m. sausio 2 d.) atitinka kiek anksčiau, 2016 m. gruodžio 22 d., gautą 1 800 Eur kreditą (sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašai už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. ). Teismas pritarė atsakovės atstovo išsakytiems argumentams, kad Statybos žurnale padarytas įrašas neįrodo, kad katilas buvo pirktas ieškovės arba jos dėdės lėšomis, juo labiau, kad pats įrašas originaliame dokumente yra akivaizdžiai atliktas ne tuo pačiu rašikliu (skiriasi spalva) ir ne tuo pačiu braižu.

Teismas įvertino, kad H. P. išlaidos, kooperatinės bendrovės „Pilies“ kredito unijos sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašai atitinka Statybos žurnalo įrašus, pavyzdžiui, 2016 m. vasario 12 d. atsiskaitymai statybinėse parduotuvėse, prekybos centre „Moki veži“ sumomis 100,63 Eur; 157,87 Eur; 47,99 Eur; 44,79 Eur visiškai sutampa su įrašais sąsiuvinyje „100,63 Eur – elektros kabelis, 157,87 Eur – boileris, vandens filtras, 47,99 Eur – siurblys centraliniam, 44,99 Eur – gyvatukas voniai“. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti Statybos žurnalo, kurį vedė H. P., padarytų įrašų tikrumu, jie iš esmės patvirtino, kad H. P. gauti kreditai buvo naudojami namo statyboms.

Teismas įvertinęs pačios ieškovės nurodytas aplinkybes – tai, kad ji turėdavo skirti lėšas savo buto išlaikymui (ieškovės teigimu, 160–50 Eur per mėnesį) bei kasdieninį vykimą į darbo vietą, esančią 60 km atstumu nuo namų (per mėnesį nuvažiuojami apie 2 600 km, taigi sunaudojama bent 150 litrų kuro), o tai, pačios ieškovės vertinimu, sudaro apie 500 Eur išlaidų (ieškovė teikdama paaiškinimus nurodė, kad turėjo 1 000 Eur pajamų, iš kurių likdavo 500 Eur), neturėjo pagrindo išvadai, kad ieškovė turėjo finansines galimybes prisidėti prie namo statybų.

Teismas nurodė, kad ieškovė H. P. gautas pajamas iš žemės ūkio ir ūkinių gyvūnų laiko bendromis ir vertina kaip bendrą indėlį į ginčo turto objektus, tačiau teismas sutikti su tokia pozicija neturėjo pagrindo. Kaip nurodyta anksčiau, ieškovė nebuvo nurodyta H. P. žemės ūkio valdos partnere Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre, neturėjo jos vardu ar bendrai įregistruotų ūkinių gyvūnų. Ieškovė nurodė, kad H. P. gaudavo pajamų iš žemės ūkio, taip pat paramą už žemės ūkio naudmenas apie 2 000 Eur per metus. Tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji užsiėmė žemės ūkio veikla ir prisidėjo prie žemės ūkio darbų. Atsakovė nurodė, kad kol ji gyveno Lietuvoje, H. P. užsiimdavo žemės ūkio veikla, atsakovė kartais padėdavo dirbti ūkio darbus, kasti bulves, tačiau ieškovė nepadėdavo. Ieškovė šių aplinkybių nepaneigė, liudytojai tai paneigiančių aplinkybių taip pat nenurodė. Priešingai, liudytojas R. A. nurodė, kad ieškovė dirbo Vilniuje, išvažiuodavo į darbą labai anksti, grįždavo po darbo, kita veikla užsiimti galėdavo tik savaitgaliais. Ieškovė nurodė, kad padėjo H. P. prižiūrėti bites ir prekiavo medumi, liudytojas R. A. nurodė, kad ieškovė kartu tvarkydavo bites, kartais priimdavo pinigus už medų, tačiau, teismo vertinimu, atlikti pavieniai veiksmai nesudaro pagrindo vertinti buvus bendro tikslo kartu tvarkyti ūkį. Nors ieškovė teikdama paaiškinimus nurodė, kad ji užsiėmė bitėmis, gaudydavo spiečius, ruošdavo avilius, maitindavo bites, H. P. ją mokė, prižiūrėdavo, kaip dirba, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad atlikdavo šiuos darbus ar kad turi įgūdžių prižiūrėti bites. Atsakovė nurodė, kad bites prižiūrėdavo H. P., atsižvelgiant į ūkio darbus, jis planuodavo savo darbinę veiklą ir atostogas. Be to, mirus H. P., pati ieškovė pripažino, kad po H. P. mirties praėjus tik kiek daugiau nei metams, iš trisdešimt bičių šeimų liko tik devynios. Kadangi ieškovė neišlaikė bityno H. P. mirus, byloje esant įrodymams tik apie epizodišką ieškovės indėlį prižiūrint ir išlaikant bityną, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti buvus ieškovės ir H. P. jungtinę veiklą prižiūrėti bites. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra ginčo, kad visą bičių priežiūros, medaus sukimo ir prekybos apskaitą vedė asmeniškai H. P.

Nors ieškovė nurodė, kad prisidėjo prie kreditų grąžinimo grynaisiais pinigais, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kaip jau išdėstyta anksčiau, teismas neturėjo pagrindo iš žemės ūkio, medaus pardavimo gautų pajamų laikyti bendromis pajamomis, o ieškovė nepateikė duomenų apie gautas kitokias pajamas. Be to, bylai nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė būtų išmokėjusi ar sumažinusi įsiskolinimą 2023 m. rugsėjo 11 d. H. P. paimto vartojimo kredito, dėl kurio neišmokėtos sumos (6 786,44 Eur) pareikštas kreditinis reikalavimas, lygiai taip pat nėra grąžinta H. P. 4 000 Eur skola liudytojai G. K. (mirusiojo seseriai). Teismas padarė išvadą, kad tai, jog ieškovė prisidėjo prie paskolų grąžinimo, paneigia ir pačios atsakovės nurodyta informacija, kad ji nežino, kur dingo Šiaulių banko išduota paskola, ieškovė nurodė, kad H. P. dėl paskolų ieškovei neatviravo. Kartu vertinant pačios ieškovės paaiškinimus, kad ji savo gyvenamosios vietos statomame name nedeklaravo, nes bijojo prarasti savo turimą butą, teismas padarė išvadą, kad ieškovė statomo namo nelaikė savu, prie jo statybų neprisidėjo, prioritetą teikė turimam butui (duomenys neskelbtini).

Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl H. P. ilgo nedarbo laikotarpio, dažnai keistų darboviečių, atimtų teisių vairuoti transporto priemones. Teismas šioje byloje konstatavo, be to, tai pripažino ir pati ieškovė, kad H. P. gavo stabilias pajamas pagal darbo sutartis, gavo pajamas iš žemės ūkio ir ūkinių gyvūnų (bičių) laikymo veiklos. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybes, paaiškinančias H. P. darboviečių kaitą, paaiškino atsakovė, nurodydama, kad H. P. darbinę veiklą turėjo derinti su iš žemės ūkio ir ūkinių gyvūnų laikymo veikla, iš kurios taip pat gavo stabilias pajamas, ir vykdomais namo statybos darbais, nes, kaip vienareikšmiškai nurodė liudytojai T. C., R. A., A. K., H. P. pats savarankiškai atliko visus namo apdailos darbus. Teismas įvertinęs bylai pateiktus įrodymus, ieškovės reikalavimą dėl pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausymo lygiomis dalimis bendrosios nuosavybės teise ieškovei ir mirusiam H. P., atmetė.

Šalies argumentai

Ieškovė prašė pripažinti, kad ūkio pastatas ir garažas, (duomenys neskelbtini), ieškovei ir mirusiam H. P. priklauso lygiomis dalimis bendrosios nuosavybės teise. Tačiau minėti statiniai yra registruoti H. P. vardu, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos prisidėjimą prie nurodytų statinių įsigijimo, teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti, kad garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei ir mirusiajam priklauso lygiomis dalimis bendrosios nuosavybės teise. Garažas yra registruotas H. P. vardu. Ieškovė nurodė, kad šį garažą jiems su H. P. padovanojo jos dėdė, kad garažas yra kilnojamasis, jo vertė atitinka nurodytą Registrų centro išraše. Metalinis garažas buvo naudojamas kaip sandėlis bičių reikmėms. Nors ieškovė ir nurodė, kad negali pateikti šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, tačiau atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl ieškovės indėlio į metalinį garažą neprieštarauja. Be to, aplinkybę, kad garažas buvo padovanotas, patvirtino ir liudytojas Č. K. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, šį ieškovės reikalavimą patenkino.

Ieškovė ieškinyje yra pareiškusi reikalavimus pripažinti, kad transporto priemonės – automobiliai ir traktorius – ieškovei ir mirusiam H. P. priklauso lygiomis dalimis bendrosios nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie rodytų jos prisidėjimą prie nurodytų transporto priemonių įsigijimo. Nors liudytojai nurodė, kad beveik visais automobiliais ieškovė važinėjo, tačiau tai savaime nepatvirtina aplinkybės, kad jie buvo įgyti jungtinės veiklos pagrindu ir kad ieškovė prisidėjo prie jų įsigijimo. Nei pati ieškovė, nei liudytojai nenurodė, kad ieškovė būtų pagerinusi automobilių būklę, prisidėjusi prie jų remonto, priešingai, liudytojas T. C. nurodė, kad velionis H. P. remontuodavo, pardavinėdavo, keisdavo automobilius. Byloje nėra jokios informacijos, kad ieškovė prisidėjo prie ratinio traktoriaus (duomenys neskelbtini) įsigijimo ar remonto, nors ieškovė nurodė, kad traktorius įsigijimo metu buvo sugedęs, ir nurodė, kad H. P. jį suremontavo pats. Teismas nesant ginčo dėl to, kad ieškovė prisidėjo prie transporto priemonės FORD FIESTA įsigijimo, šią jos reikalavimo dalį patenkino, o kitą ieškovės pareikštų reikalavimų dalį atmetė.

Teismas, padaręs išvadą, kad ieškovės ieškinys yra patenkintas 12 proc., ieškovei iš atsakovės priteisė 450 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (3 750 x 12 / 100), o atsakovei iš ieškovės 88 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 2 129,6 Eur (2 420 x 88 / 100). Atlikęs priteistų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, iš ieškovės atsakovei priteisė 2 471,58 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 14,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė K. J. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimo dalį ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priimti naujus įrodymus, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 17 ir 22 punktuose pats patvirtino dalies aplinkybių, leidžiančių pripažinti turtą nesusituokusių kartu gyvenusių asmenų bendrąja daline nuosavybe, buvimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 23 punkte taip pat nustatė faktą, kad H. P. skolinosi lėšas iš kooperatinės bendrovės (toliau – KB) „Pilies“ kredito unijos, kuri jam yra suteikusi 6 kreditus, kurių bendra suma – 11 900 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad mirusysis laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2020 m. liepos 21 d. paminėtą sumą yra grąžinęs kredito unijai. Teigia, kad teismas netyrė ir nenustatė, iš kokių lėšų kreditai buvo grąžinti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, kad H. P. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2020 m. gruodžio mėn., t. y. šešerius metus, galėjo pragyventi turėdamas tik 627,32 Eur. Juo labiau, kad per šiuos šešerius metus buvo labai ilgi jo nedarbingumo laikotarpiai ir byloje yra rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų, kad mirusysis piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, todėl negalėjo iš viso dirbti tuo metu.

Apeliantė bylai yra pateikusi mirusiojo naudotas banko sąskaitas. Buvo naudojama banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. iki 2015 m. iš šios sąskaitos jokie mokėjimai nebuvo vykdomi. Taip pat iš šios sąskaitos nebuvo grąžinamas paimtas kreditas. Iš šios sąskaitos išrašo nėra matomi žymūs grynųjų pinigų paėmimai, kad nekilnojamo turto statybai skirtos medžiagos ir kiti reikmenys būtų perkami už grynuosius pinigus. Į šią sąskaitą buvo gaunamas H. P. atlyginimas iš darboviečių. Paskolinti pinigai – 4 000 Eur – buvo pervesti į H. P. sąskaitą (duomenys neskelbtini) ir iš karto pervesti į kitą sąskaitą (duomenys neskelbtini). Nėra jokių duomenų, kad jie būtų panaudoti ginčo turto statybai. H. P. vardu surašytos pajamų deklaracijos, kad velionis turėjo pakankamai pajamų vienas vykdyti statybos darbus, prieštarauja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) turimiems duomenims apie jo pajamas. Vertindamas velionio turtinę padėtį teismas privalėjo palyginti šiuos duomenis. Todėl ir šie rašytiniai įrodymai nepatvirtina byloje padarytų teismo išvadų, kol nėra pašalinti prieštaravimai tarp VSDFV turimų duomenų visumos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui buvo pateikta pažyma, kad tiriamuoju laikotarpiu, 2010–2024 m., ieškovė turėjo bendrai 74 332,27 Eur pajamų atskaičius visus mokesčius. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį įrodymą, pasisakė, kad ieškovė turėjo dideles išlaidas, kadangi dirbo Vilniuje ir jai teko kas dieną važinėti tolimą kelią. Tačiau teismas turėjo pateiktus mirusiojo banko sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, kad tai jis turėjo dideles išlaidas ir sąskaitoje esamus pinigus naudojo savo darbinių kelionių metu, kadangi dirbo vairuotoju. Iš šių rašytinių įrodymų matyti, kad būtent jis, o ne ieškovė patirdavo dideles pragyvenimo išlaidas ir neturėjo lėšų vienu metu kartu finansuoti statybas ir grąžinti gautus kreditus. Toks įrodymų neatitikimas ir prieštaravimai vieni kitiems turėjo būti teismo pašalinti tiriant įrodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau šie prieštaravimai nebuvo pašalinti, todėl surinkti faktiniai įrodymai prieštarauja teismo padarytoms išvadoms.

Teikdama paaiškinimus teismui ieškovė nurodė aplinkybes, kad ji pirko statybines medžiagas tiek mokėdama pavedimu, tiek grynaisiais pinigais. Pirmosios instancijos teismas faktiškai atmetė ieškovės darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą pažymą apie jos turėtą darbo užmokestį. Iš šios sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovė, tiriamuoju laikotarpiu 2015–2025 m. jau 2015 m. gruodžio 1 d. buvo sukaupusi 8 566,25 Eur sumą. 2024 m. pabaigoje ši suma buvo 31 250, 76 Eur. Apeliantės įsitikinimu, šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ji prisidėjo savo lėšomis prie dalinės nuosavybės sukūrimo. Kartu yra paneigiamos teismo padarytos išvados, kad mirusysis turėjo pakankamai lėšų tiek gyvenamojo namo ir kitų statinių statybai, tiek kasdieniam gyvenimui bei kreditų grąžinimui. Taip pat yra patvirtintos aplinkybės, kad tiek mirusysis, tiek ieškovė veikė kartu sutartinai ir kryptingai labai ilgą laiko tarpą siekdami sukurti bendrą dalinę nuosavybę ir ją sukurdami. Jų veiksmų sutartinumas rodo, kad šalys buvo susitarusios veikti kartu bendro tikslo pasiekimui. Tokių aplinkybių teismas nevertino ir rėmėsi tik tuo, kad tarp šių asmenų nebuvo rašytinės jungtinės veiklos sutarties. Tačiau neatsižvelgė į tai, kad bendra ir kryptinga ilgalaikė asmenų veikla, nukreipta bendros dalinės nuosavybės sukūrimui, patvirtina buvus tokį susitarimą tarp kartu veikiančių asmenų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė N. P. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimą, nepriimti ieškovės pateiktų papildomų įrodymų, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis iki 5 000 Eur, iš kurios iki 50 proc. priteisti atsakovei. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad naujų įrodymų pateikimas turi būti vertinamas ne tik kaip formalus procesinis klausimas, bet ir platesniame procesinio piktnaudžiavimo kontekste. Ieškovės procesinio elgesio visuma leidžia daryti išvadą apie sąmoningą procesinio piktnaudžiavimo strategiją, kuria siekiama vienintelio tikslo – kuo ilgiau išlaikyti faktinę kontrolę dėl H. P. priklausiusio turto ir trukdyti atsakovei įgyvendinti savo paveldėjimo teises po tėvo mirties 2024 m. rugsėjo 20 d. Teigia, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2024 m. pabaigos sukaupė 31 250,76 Eur, laikydama lėšas sąskaitoje. Tai reiškia, kad faktiškai panaudota suma (gautos pajamos atėmus sukauptą likutį) per visą ginčo laikotarpį sudarė apie 43 000 Eur, t. y. vidutiniškai apie 256 Eur per mėnesį realių išlaidų. Tokiomis aplinkybėmis lieka nepaaiškinta, kaip ieškovė galėjo skirti reikšmingas lėšas statyboms. Mano, kad tai patvirtina, jog ieškovė nuolat kaupė pinigines lėšas, o ne investavo jas į ginčo turto kūrimą. Tokia elgesio logika akivaizdžiai prieštarauja teiginiui, kad ji buvo aktyvi jungtinės veiklos dalyvė, finansiškai prisidėjusi prie namo statybos ar kitų turto objektų įsigijimo.

Be to, ieškovės pajamos ir jų reikšmingas kaupimas sudaro pagrįstą prielaidą, kad faktiškai ieškovė buvo išlaikoma mirusiojo. Ieškovė kasdien vykdavo į darbą Vilniuje (60 km), t. y. per mėnesį nuvažiuodavo apie 2 600 km, sunaudodama bent 150 litrų degalų, taip pat turėjo butą (duomenys neskelbtini), kurios išlaikymo išlaidas sudarė apie 50–160 Eur per mėnesį. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė, gyvendama mirusiojo name ir naudodamasi jo ūkiu, faktiškai sumažino savo pragyvenimo išlaidas minimaliai ir taip galėjo kaupti lėšas, kurias šiuo metu bando pateikti kaip tariamą „indėlį“ į ginčo turtą. Apeliaciniame skunde ieškovė iš esmės siekia perkelti įrodinėjimo naštą atsakovei, teigdama, kad atsakovė turėjo įrodyti, jog mirusysis pats apmokėjo visas statybų išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas ieškovės ieškinio reikalavimus žemės sklypo 0,5500 ha, pastato – gyvenamojo namo, pastato – garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini); žemės sklypo 2,2600 ha, esančio (duomenys neskelbtini); transporto priemonių AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VOLVO V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ratinio traktoriaus (duomenys neskelbtini), ID kodas: (duomenys neskelbtini) pripažinimo, kad šis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas ieškovei ir mirusiam H. P. priklauso lygiomis dalimis bendrosios nuosavybės teise, atmetė, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė apeliaciniame skunde pareiškė, kad byla apeliacinėje instancijoje turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos objektą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kodėl, jos vertinimu, ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

Dėl naujų įrodymų

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – 2025 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, 2023 m. statybos prekių įsigijimo dokumentus ir 2021 m. lapkričio 8 d. rangos sutartį dėl gręžinio įrengimo kartu su gręžinio darbų ir medžiagų kainomis, atsiskaitymo kortelės kopiją ir 2014, 2016, 2017, 2022, 2024 metų įvairius pirkimo kvitus bei kitus dokumentus, susijusius su statybos medžiagų pirkimu, 2024 m. balandžio 25 d. mokėjimo nurodymą, banko išrašus už laikotarpius nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 1 d. Teigia, kad šie įrodymai patvirtina, jog apeliantė prisidėjo prie nekilnojamojo turto statybos. Nurodo, kad šių įrodymų negalėjo pateikti anksčiau, nes ginčo name buvo įvykdyta vagystė, kurios metu visi dokumentai buvo išmėtyti ir ji negalėjusi jų laiku surasti. Teigia, kad įvykusią vagystę patvirtina pateiktas 2025 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Taigi dalyvaujantiems byloje asmenims iš esmės yra suteikta galimybė pateikti naujus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau siekdami realizuoti šią savo procesinę teisę jie turi paisyti papildomų įstatyme nustatytų reikalavimų, užtikrinančių, kad jų veiksmai atitiktų apeliacinio proceso esmę – jie turi ne tik nurodyti naujai teikiamų įrodymų ryšį su nagrinėjama byla, tačiau taip pat pagrįsti, kodėl šie įrodymai yra teikiami tik šioje proceso stadijoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai jai buvo žinomi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vertintina, kad apeliantės nurodomos aplinkybės dėl vagystės iš ginčo namo nesudaro pagrindo priimti jos pateiktų papildomų įrodymų, kadangi iš 2025 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą matyti tiktai informacija apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, tačiau nepateikta duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad šis tyrimas yra susijęs su apeliantės nurodoma vagyste. Apeliantė nepagrindė, dėl kokių objektyvių priežasčių ji negalėjo pateikti prašomų pridėti papildomų įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodomos aplinkybės, kad visi dokumentai vagystės metu buvo išmėtyti ir ji negalėjusi jų laiku surasti, nelaikytinos objektyviomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą papildomus įrodymus priimti apeliacinės instancijos teisme.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, vadovaudamasi įstatymo reglamentuota ir kasacinio teismo suformuota praktika dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymui, todėl teismas nepriima ieškovės teikiamų rašytinių duomenų, nurodytų šios nutarties 24 punkte, kaip naujų įrodymų į bylą.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė, gimusi (duomenys neskelbtini), yra mirusio H. P. dukra. Nustatyta, kad po H. P. žmonos V. P. mirties (duomenys neskelbtini) praėjus (duomenys neskelbtini) mėnesiams, nuo 2010 m. sausio mėn. ieškovė atsikraustė pas H. P. ir pradėjo gyventi kartu su juo ir gyveno iki jo mirties (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad tarp H. P. ir ieškovės dėl ginčo turto nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis.

Bendro gyvenimo su ieškove metu H. P. vardu buvo įregistruotas nekilnojamasis turtas ir kilnojamasis turtas:

žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,5500 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini); pastatas – Gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas – Garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas – Garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas – Ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,2600 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini);

transporto priemonės AUDI A6 AVANT, identifikavimo numeris: (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) FORD FIESTA, identifikavimo numeris: (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini); AUDI 80, identifikavimo numeris: (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini); VOLVO V70, identifikavimo numeris: (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini); ratinis traktorius (duomenys neskelbtini), tapatumo numeris (duomenys neskelbtini), ID kodas: (duomenys neskelbtini).

Dėl ginčo esmės

Ieškovei vertinant, kad jai gyvenant kartu su mirusiu H. P. ji taip pat prisidėjo prie mirusiojo vardu registruoto turto įsigijimo, sukūrimo ir pagerinimo, ji kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad ieškovei ir mirusiam H. P. lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas 0,5500 ha, pastatas – gyvenamasis namas, pastatas – garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkio pastatas, esantys (duomenys neskelbtini); žemės sklypas 2,2600 ha, esantis (duomenys neskelbtini); transporto priemonės AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), FORD FIESTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VOLVO V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ratinis traktorius (duomenys neskelbtini), ID kodas: (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies – pripažino, kad pastatas – garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir transporto priemonė FORD FIESTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei ir mirusiam H. P. priklauso lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Apeliantė su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje jos ieškinys nebuvo patenkintas, nesutinka, kvestionuoja byloje atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo teisingumą, nesutinka su teismo išvadomis dėl jos indėlio į ginčo turto įsigijimą, sukūrimą ir pagerinimą bei teigia, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina šalių susitarimą veikti kartu siekiant sukurti bendrą turtą. Įvertinusi bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo svarbą ir pagrindinius principus civiliniame procese. Pažymėtina, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Be to, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

Aptariamu atveju bylos duomenys (šalių, liudytojų parodymai) iš tiesų patvirtina, kad ieškovė ir mirusysis gyveno kartu. Pirmiausia šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Be to, kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

Pagal CK 6.970 straipsnį, bendroji nuosavybė gali būti sukurta ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Pagal bendrą taisyklę, dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38–39 punktai).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, jog aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-181-969/2016, 94 punktas).

Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingos aplinkybės yra dvi. Visų pirma turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 21 punktas). Ir antra – jei šalys buvo sudariusios tokį susitarimą, svarbu nustatyti, kieno lėšomis jis buvo įgytas, t. y., įrodytas kiekvienos iš šalių indėlis.

Šiuo atveju, kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina ieškovės ir mirusio H. P. gyvenimo kartu aplinkybes. Vis dėlto, nors ir apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 17 ir 22 punkte pats patvirtino dalies aplinkybių, leidžiančių pripažinti turtą nesusituokusių kartu gyvenusių asmenų bendrąja daline nuosavybe, buvimą, tačiau minėtuose punktuose pirmosios instancijos teismas nustatė tik tai, kad bendro gyvenimo su ieškove laikotarpiu H. P. vardu buvo įregistruotas ginčo kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kad po H. P. žmonos mirties praėjus maždaug (duomenys neskelbtini) mėnesiams, nuo 2010 m. sausio mėn. ieškovė atsikraustė pas H. P. ir kartu su juo gyveno iki jo mirties, taip pat kad ieškovė ir H. P. vedė bendrą ūkį, todėl šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, jog tarp šalių buvo susiklostę tokie santykiai, kurie leistų ginčo turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe. Kaip patvirtino bylos duomenys, šalys, gyvendamos kartu, tvarkė savo buitį, neneigiant, kad ieškovė taip pat rūpinosi bendra buitimi, apsigyvenusi kartu su H. P., tačiau iš bylos duomenų visumos, be kita ko, įvertinus ir ieškovės su velioniu santykių trukmę (apie 14 metų), šalių santykius būtent ir galima įvardyti kaip jų bendrą gyvenimą ir bendrą ūkio vedimą, bet to nepakanka nuspręsti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos, nukreiptos į bendro turto sukūrimą, pagerinimą ar įsigijimą.

Apeliantė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog H. P. ėmė kreditus, tačiau teismas neišsiaiškino, iš kokių lėšų jie buvo grąžinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad H. P. vienas turėjo pakankamai lėšų statyboms ir pragyvenimui, todėl teigia, kad galėjo būti naudojamos ir ieškovės turimos lėšos. Apeliantė bylai yra pateikusi mirusiojo naudotas banko sąskaitas. Teigia, kad buvo naudojama banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. iki 2015 m. iš šios sąskaitos jokie mokėjimai nebuvo vykdomi, taip pat iš šios sąskaitos nebuvo grąžinamas paimtas kreditas, be to, iš šios sąskaitos išrašo nėra matomi žymūs grynųjų pinigų paėmimai, kad nekilnojamojo turto statybai skirtos medžiagos ir kiti reikmenys būtų perkami už grynuosius pinigus.

Bylai pateikti įrodymai patvirtina, kad H. P. skolinosi lėšas iš KB „Pilies“ kredito unijos, kuri jam yra suteikusi 6 kreditus, kurių bendrą sumą sudaro 11 900 Eur (laikotarpiais: nuo 2015-01-01 iki 2016-01-01 gauta 2 500 Eur; nuo 2015-01-01 iki 2016-01-01 gauta 3 600 Eur; nuo 2016-01-01 iki 2017-01-01 gauta 1 800 Eur; nuo 2018-01-01 iki 2019-01-01 gauta 1 000 Eur; nuo 2019-01-01 iki 2020-01-01 gauta 1 500 Eur; nuo 2020-01-01 iki 2021-01-01 gauta 1 500 Eur) (el. b. t. 3, b. l. 26–128, 2025 m. lapkričio 5 d. DOK-58204 Prašymas dėl papildomų dokumentų prijungimo). Taip pat pateikta (duomenys neskelbtini) H. P. su UAB „SB lizingas“ sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jam buvo suteiktas 7 960 Eur kreditas, iki šiol nėra grąžinta, likusi suma 6 786, 44 Eur (el. b. t. 1, b. l. 90–90, 100).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2015 m. iš paminėtos sąskaitos nebuvo vykdomi mokėjimai, grąžinamas paimtas kreditas ir kita. Iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad pirmasis laikotarpis, kai H. P. skolinosi iš kredito įstaigos, yra nuo 2015-01-01 iki 2016-01-01 ir gauta 2 500 Eur paskolinta suma. Vertintina, kad apeliantės minimas laikotarpis nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas, kadangi kreditas tuo metu dar nebuvo gautas, todėl iš sąskaitos jokie su kreditu susiję mokėjimai, grynųjų pinigų paėmimai ar pirkimai nebuvo vykdomi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylai pateiktus duomenis, pažymi, kad pirmiausiai apeliantės apeliaciniame skunde nurodomi motyvai, kad nėra aišku, iš kokių lėšų H. P. vykdė finansinius įsipareigojimus, nėra pagrįsti, nes mirusiojo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašai patvirtina, kad į šią sąskaitą buvo gaunamos darbo užmokesčio pajamos, pavyzdžiui: 2020-02-07 – 606,21 Eur; 2020-03-09 – 606,21 Eur; 2020-04-09 – 606,21 Eur; 2020-05-11 – 606,21 Eur; 2020-06-19 – 380,83 Eur; 2021-05-17 – 412,38 Eur; 2021-06-15 – 1 364,87 Eur; 2021-07-15 – 750,35 Eur; 2021-08-18 – 842,81 Eur; 2021-09-14 – 783,64 Eur; 2021-10-19 – 278,65 Eur. Taip pat buvo gaunami dienpinigiai (pvz., 2019-12-31 – 436,81 Eur, 2021-08-18 – 970 Eur, 2021-09-14 – 703,36 Eur). Antra, sąskaitos išrašas patvirtina ne tik pajamų gavimą, bet ir aktyvų ten turimų lėšų naudojimą, kadangi buvo atliekami mokėjimai statybinėmis medžiagomis prekiaujančiose parduotuvėse („Moki veži“, „Kesko Senukai“, „Bikuvos prekyba“, AB „Vilniaus Lytagra“). Be to, buvo reguliariai gryninamos piniginės lėšos, kai kuriais laikotarpiais išgryninant po kelis šimtus eurų vienu kartu (vertinamas laikotarpis nuo (duomenys neskelbtini)). Trečia, dalis mokėjimų „Moki veži“ sutampa su H. P. vesto Statybos žurnalo įrašais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad KB „Pilies“ kredito unijos sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašai atitinka Statybos žurnalo įrašus, pavyzdžiui, 2016 m. vasario 12 d. atsiskaitymai statybinėse parduotuvėse, prekybos centre „Moki veži“ sumomis 100,63 Eur; 157,87 Eur; 47,99 Eur; 44,79 Eur visiškai sutampa su įrašais sąsiuvinyje „100,63 Eur – elektros kabelis, 157,87 Eur – boileris, vandens filtras, 47,99 Eur – siurblys centraliniam, 44,99 Eur – gyvatukas voniai“ (el. b. t. 1, b. l. 176, 2025 m. lapkričio 5 d. DOK-58204 (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašas nuo 2016-01-01 iki 2017-01-01). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad H. P. gauti kreditai buvo naudojami namo statyboms. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad H. P. gaudavo pajamų iš žemės ūkio, nes laikė bites (30 šeimų), taip pat paramą už žemės ūkio naudmenas apie 2 000 Eur per metus.

Svarbu akcentuoti, kad byloje nėra duomenų apie ieškovės atliktus mokėjimus kredito unijai ar kitų objektyvių įrodymų, kad ji vykdė H. P. prisiimtas kredito prievoles. Nors bylai yra pateikti duomenys, kad ieškovė 2010–2024 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2010–2014 m. gavo 6 370,89–8 529,35 Lt metinių pajamų; 2015–2024 m. 3 687,36–12 182,97 Eur metinių pajamų (el. b. t. 1, b. l. 37–38). Tačiau šie įrodymai nepatvirtina aplinkybių, kurių pagrindu teisėjų kolegija galėtų daryti išvadą, jog apeliantė savo lėšomis prisidėjo prie mirusiojo prievolių vykdymo (CPK 185 straipsnis). Todėl aptartos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad H. P. gaudavo darbo užmokestį ir kitas išmokas, iš sąskaitos (duomenys neskelbtini) buvo vykdomi atsiskaitymai, susiję su statybomis, bei gryninamos lėšos. Bylai nepateikta duomenų, kad H. P. liko skolingas KB „Pilies“ kredito unijai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad mirusysis neturėjo lėšų kreditiniams įsipareigojimams įvykdyti, išskyrus pagal (duomenys neskelbtini) vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) likusį 6 786, 44 Eur įsiskolinimą. Tačiau byloje tarp šalių nėra ginčo, kad paminėtą kreditą H. P. buvo gavęs asmeninėms išlaidoms. Todėl apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino H. P. finansinių galimybių vykdyti kredito prievoles, nepagrįsti.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad yra neįtikėtina, jog H. P. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2020 m. gruodžio mėn., t. y. šešerius metus, galėjo pragyventi turėdamas tik 627,32 Eur. Teigia, kad per šiuos šešerius metus buvo labai ilgi jo nedarbingumo laikotarpiai ir byloje yra rašytiniai įrodymai, kad mirusysis piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, todėl negalėjo iš viso dirbti tuo metu.

Iš bylai pateiktų 2025 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registro duomenų matyti, jog H. P. vardu (duomenys neskelbtini) išduotas (įteiktas) Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio administracinis galiojimo terminas nuo (duomenys neskelbtini). Informacijoje nurodoma, kad vairuotojo pažymėjimas negalioja nuo 2021 m. spalio 5 d., kadangi buvo gautas pranešimas iš viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, kad asmuo dėl savo sveikatos būklės negali vairuoti transporto priemonių. Taip pat nurodoma, jog duomenų AB „Regitra“, kad asmeniui nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d. buvo atimta teisė vairuoti, neturi.

Iš bylai pateikto mirusiojo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad mirusysis už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki tų pačių metų gruodžio 23 d. gavo pajamų 1 710,74 Eur, už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2017-01-01 gavo pajamų 6 146,89 Eur, už laikotarpį nuo 2017-01-01 iki 2018-01-01 gavo pajamų 7 710,53 Eur, už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2019-01-01 gavo pajamų 2 552,00 Eur, už laikotarpį nuo 2019-01-01 iki 2020-01-01 gavo pajamų 5 135,66 Eur, už laikotarpį nuo 2020-01-01 iki 2021-01-01 gavo pajamų 6 095,67 Eur.

Teisėjų kolegija įvertinusi aptartus duomenis neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad H. P. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2020 m. gruodžio mėn. faktiškai negalėjo dirbti ir gauti pajamų. Priešingai nei teigia apeliantė, mirusysis laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) generavo 29 351,49 Eur pajamų. Taip pat byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu iki 2021 m. spalio 5 d. jis būtų netekęs teisės vairuoti ar dėl sveikatos būklės negalėjęs vykdyti darbinės veiklos. Priešingai, iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registro duomenų matyti, kad vairuotojo pažymėjimas dėl sveikatos būklės negaliojančiu pripažintas tik nuo 2021 m. spalio 5 d. Be to, byloje nustatyta, kad H. P. gaudavo išmokas už žemės ūkio naudmenas, kurios sudarė apie 2 000 Eur per metus, taip pat turėjo papildomų pajamų iš bitininkystės, laikydamas apie 30 bičių šeimų (el. b. t. 4, b. l. 85–111). Atitinkamai tuo aspektu apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Be to, byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad mirusysis dėl vartojamo alkoholio buvo visiškai nedarbingas ar negalėjo vykdyti darbinės veiklos bei gauti pajamų, todėl ir šie apeliantės apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

Apeliantė teigia, jog paskolinti 4 000 Eur mirusiajam buvo pervesti į jo sąskaitą (duomenys neskelbtini) ir iš karto pervesti į kitą sąskaitą (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog nėra duomenų, kad jie būtų panaudoti statybai.

Remiantis bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad mirusio H. P. sesuo G. K. jam 2022 m. kovo 23 d. paskolino 4 000 Eur. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti šios sumos panaudojimo paskirtį. Tačiau, kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išvadas dėl H. P. indėlio į ginčo turto statybas. Atitinkamai ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės vertinant bylai pateiktų duomenų visumą (CPK 185 straipsnis).

Apeliantė taip pat nurodo, kad H. P. vardu surašytos pajamų deklaracijos, kad velionis turėjo pakankamai pajamų vienas vykdyti statybos darbus, prieštarauja VSDFV turimiems duomenims apie jo pajamas. Vertindamas velionio turtinę padėtį pirmosios instancijos teismas privalėjo palyginti šiuos duomenis. Todėl ir šie rašytiniai įrodymai nepatvirtina byloje padarytų teismo išvadų, kol nėra pašalinti prieštaravimai tarp VSDFV turimų duomenų visumos. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Pirmiausiai pažymėtina, kad apeliantė nepagrindė, kokie konkretūs prieštaravimai egzistuoja tarp H. P. pajamų deklaracijų ir VSDFV duomenų bei kokią reikšmę jie turi nagrinėjamam ginčui. Vien aplinkybė, kad VSDFV duomenys neapima visų asmens gaunamų pajamų rūšių, nesudaro pagrindo paneigti kitų byloje esančių įrodymų apie H. P. gautas pajamas. Be to, net ir nustačius skirtumus tarp deklaruotų pajamų ir VSDFV duomenų, tai savaime nepatvirtina, kad ginčo turtas buvo kuriamas ir ieškovės lėšomis, ar kad H. P. neturėjo kitų pajamų šaltinių (CPK 185 straipsnis).

Apeliantė apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes, kad ji vertinamuoju laikotarpiu gavo 74 332,27 Eur pajamų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodomos aplinkybės, jog ji gyvendama kartu su velioniu taip pat turėjo pajamų, savaime nepatvirtina šių lėšų panaudojimo ginčo turto sukūrimui, įsigijimui ar pagerinimui. Akcentuotina, jog vien aplinkybė, kad tiek ieškovė, tiek mirusysis patyrė pragyvenimo ar su darbu susijusių išlaidų, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl neįrodyto šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos, nukreiptos į bendro turto sukūrimą, pagerinimą ar įsigijimą. Apeliantė argumentuodama, kad jos turimos lėšos patvirtina tai, kad ji prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo, pagerinimo, turėjo pateikti objektyvius duomenis, leidžiančius nustatyti konkretų jos finansinį indėlį į kiekvieno ginčo objekto sukūrimą ar įsigijimą (CPK 178 straipsnis), tačiau tokių duomenų bylai pateikta nėra. Todėl šiuo aspektu apeliantės argumentai laikomi nepagrįstais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atsižvelgdama į tai, kad savo poziciją asmuo, siekiantis įrodyti bendros jungtinės veiklos faktą, gali įrodyti visais leistinais būdais, nustatė, kad ieškovė iš esmės jokių įrodomąją reikšmę turinčių rašytinių duomenų, t. y. leidžiančių daryti išvadą, kad tiek ieškovė, tiek H. P. be fakto, jog apsigyveno kartu, taip pat turėjo ir bendrą tikslą kartu kurti ar įgyti bendrą nuosavybę, bylai nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jungtinės veiklos tikslą, kai vertinamas dviejų asmenų galimas nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos – bendros nuosavybės sukūrimo ar siekio ją sukurti, mano, kad vien ilgalaikis gyvenimas kartu negali būti savaiminis pagrindas pripažinti buvus šalių nerašytinį susitarimą vykdyti bendrą jungtinę veiklą. Byloje, be ieškovės paaiškinimų, nėra jokių įrodymų, kad ieškovė su atsakovu susitarė bendrai įgyti turtą, dėl kurio teismas atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, ieškovės reikalavimai pripažinti žemės sklypą 0,5500 ha, pastatą – gyvenamąjį namą, pastatą – garažą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą 2,2600 ha, esantį (duomenys neskelbtini).; transporto priemones AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VOLVO V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ratinį traktorių (duomenys neskelbtini), ID kodas: (duomenys neskelbtini), įgytą bendros jungtinės veiklos pagrindu dalinės nuosavybės teise su atsakovu atmesti kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį patenkino iš dalies ir pripažino, kad pastatas – garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir transporto priemonė FORD FIESTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei ir mirusiam H. P. priklauso lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Šioje nutartyje aptartų motyvų pagrindų teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis iki 5 000 Eur, iš kurios iki 50 proc. priteisti atsakovei. Nurodo, kad apeliacinis skundas vertintinas kaip procesinio piktnaudžiavimo priemonė, kuria siekiama kuo ilgiau išlaikyti faktinę kontrolę svetimam turtui ir nepagrįstai blokuoti atsakovės paveldėjimo teisės įgyvendinimą.

Procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai reikalauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas, įtvirtintas CPK 7 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatą, dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Toks reikalavimas įtvirtintas ir CPK 42 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių procesines teises ir pareigas.

Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pagrindai ir teisinės pasekmės nurodyti CPK 95 straipsnyje, pagal kurio 1 dalies nuostatą, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Procesinio reikalavimo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis nevykdymas, be kita ko, reiškia veikimą prieš operatyvų ir ekonomišką ginčo civilinio proceso tvarka išsprendimą, o toks veikimas yra nesuderinamas su civilinio proceso tikslais, todėl proceso įstatyme yra įtvirtinti atitinkami teisiniai svertai, kurių paskirtis – eliminuoti ar sumažinti šio reikalavimo nevykdymo neigiamus padarinius ir atgrasyti nuo tolesnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-684/2020, 20 punktas).

CPK 95 straipsnyje įtvirtintos normos dispozicija aiškiai atskleidžia šios teisės normos paskirtį – norma skirta teisingo ir greito bylos išnagrinėjimo ir išsprendimo procesui užtikrinti ribojant dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningą elgesį, kai savanaudiškai, piktnaudžiaujant gali būti veikiama prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, kuris pasibaigia baigiamuoju teismo procesiniu sprendimu dėl ginčo esmės. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį, civilinė byla iškeliama teismui priėmus ieškinį, o išsprendžiama iš esmės – teismui priėmus sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis ). Taigi asmens procesinio elgesio patikra sąžiningumo aspektu galima iki bylos dėl ginčo esmės išsprendimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).

Procesinės teisės susijusios su tam tikra asmens pasirinkimo laisve. Ši laisvė pasireiškia tuo, kad asmuo gali pasirinkti įgyvendinti turimą teisę ar jos neįgyvendinti. Piktnaudžiavimas procesine teise yra susijęs su atitinkamos teisės įgyvendinimu, t. y. kaip konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimas. Taigi tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir taikyti CPK 95 straipsnyje įtvirtintas pasekmes, pirmiausia turi būti nustatyta, kad asmuo turi tam tikrą procesinę teisę, t. y. pasirinkimo laisvę veikti tam tikru būdu, įgyvendinti procesinę teisę arba ne.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė, paduodama apeliacinį skundą, veikė nesąžiningai ar sąmoningai prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Vien aplinkybė, kad ieškovė pasinaudojo įstatyme įtvirtinta teise apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija nenustatė, kad ieškovė apeliacinį skundą pateikė siekdama vilkinti procesą ar kitaip nesąžiningai naudodamasi jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl atsakovės prašymas skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestinas.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama šios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus apeliantės apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Atsakovės atstovas advokatas apeliacinės instancijos teismui kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą pateikė atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2026 m. kovo 9 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2026 m. kovo 19 d. mokėjimo išrašą, kuriame nurodyta, kad pavedimą atsakovės atstovui atliko T. C. (šis asmuo yra atsakovės sugyventinis). Apeliantė prašo iš ieškovės priteisti 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias ji patyrė rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija įvertinusi atsakovės pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti 2 420 Eur suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrįsta. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija nusprendžia atsakovei iš ieškovės priteisti 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės K. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei N. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius DobrovolskisMilda SkersienėErika Tamošaitienė