Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dianos Labokaitės ir Tomo Ridiko (kolegijos pirmininko bei pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IEŠ1, atsakovo ATS1 ir trečiojo asmens TREČ1 apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-282-937/2026, iškeltoje pagal ieškovės IEŠ1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl bendrosios nuosavybės dalių nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pagal atsakovo ATS1 patikslintą priešieškinį ieškovei IEŠ1 dėl bendrosios nuosavybės dalių nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei pagal trečiojo asmens TREČ1 savarankiškus reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui, todėl pastarasis teismas byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė IEŠ1 2024 m. rugpjūčio 7 d. pareiškė ieškinį dėl bendrosios nuosavybės dalių nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (reg. Nr. CBP-13790), kurį vėliau patikslino. Galutinai savo reikalavimus ieškovė IEŠ1 suformulavo 2024 m. gruodžio 17 d. pateiktame pareiškime dėl ieškinio dalyko keitimo (reg. Nr. DOK-189060) ir byloje prašė:

padidinti ieškovei IEŠ1 nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį nuo 0,5 iki 0,5317 (5317/10000), t. y. nuo 99,26 kv.m. iki 105,56 kv.m., atsakovui ATS1 ir trečiajam asmeniui TREČ1 paliekant 0,4683 (4683/10000) dalis gyvenamojo namo, t. y. 92,96 kv.m., nekeičiant jiems nuosavybės teise priklausančių dalių tarpusavio santykio (proporcijų) – atsakovui paliekant 7/12 dalis, o trečiajam asmeniui paliekant 5/12 dalis;

atidalinti ieškovei IEŠ1 nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal matininkės MATIN 2024 m. gegužės 7 d. parengtą ieškovės asmeninės nuosavybės atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektą, t. y. atidalinti ieškovei patalpas plane pažymėtas raide „A“ ir indeksais: R1-1 (rūsys, 5,70 kv.m.); patalpas pirmame aukšte: 1-2 (koridorių, 3,42 kv.m.), 1-3 (kambarį, 7,24 kv.m.), 1-4 (kambarį, 17,54 kv.m.), 1-5 (kambarį, 16,22 kv.m.), 1-6 (virtuvę, 11,80 kv.m.), 1-7 (koridorių, 3,38 kv.m.), 1-8 (san. mazgą, 6,10 kv.m.); patalpas pastogėje: 1-16 (pastogės patalpą, 31,43 kv.m.), iš viso: 102,83 kv.m.; bendro naudojimo patalpą, plane pažymėtą raide „C“ ir indeksu 1-1 (koridorių, 5,46 kv.m.) palikti naudotis bendrai, o patalpai, plane pažymėtai raide „C“ ir indeksu R3-2 (rūsiui, 1,44 kv.m.; vandens įvado į gyvenamąjį namą patalpai) nustatyti neatlygintiną servitutą ‒ teisę ieškovei neatlygintinai naudotis daiktu (įskaitant teisę bet kuriuo metu netrukdomai į jį patekti) vandens sistemos priežiūros ir / ar remonto tikslu.

Atsakovas ATS1 2024 m. spalio 24 d. pareiškė byloje priešieškinį dėl bendrosios nuosavybės dalių nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (reg. Nr. DOK-159328), kurį vėliau patikslino. Galutinai savo reikalavimus atsakovas ATS1 suformulavo 2025 m. gegužės 22 d. pateiktame pareiškime dėl priešieškinio reikalavimų tikslinimo (reg. Nr. DOK-80180) ir byloje prašė:

padidinti jam nuosavybės teise priklausančią Namo dalį nuo 57,90 kv.m. iki 60,32 kv.m., kas sudarytų 6032/19852 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje;

atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės jam priklausančią Namo dalį pagal matininkės MATIN 2024 m. spalio 22 d. parengtą ATS1 privačios nuosavybės atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektą, t. y. atidalinti atsakovui ATS1 patalpas, pažymėtas indeksais: 1-12 (koridorių, 3,39 kv.m.), 1-13 (sanitarinį mazgą, 4,92 kv.m.), 1-14 (kambarį, 18,04 kv.m.), 1-15 (virtuvę, 7,64 kv.m.), 1-17 (koridorių, 1,97 kv.m.), 1-18 (virtuvę, 3,11 kv.m.), 1-19 (sanitarinį mazgą, 2,42 kv.m.), 1-20 (kambarį, 9,92 kv.m.), 1-22 (kambarį, 4,77 kv.m.), R3-2 (rūsį, 1,44 kv.m.), iš viso: 57,59 kv.m. ploto patalpas;

bendrąja daline nuosavybe palikti bendro naudojimo koridorių, pažymėtą 1-1 (5,46 kv.m. ploto), jį padalijant ieškovei IEŠ1 ir atsakovui ATS1 lygiomis dalimis, t. y. po 2,73 kv.m.

Trečiasis asmuo TREČ1 2025 m. sausio 27 d. pareiškė savarankiškus reikalavimus (reg. Nr. DOK-13484), kuriais alternatyviai prašė:

atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai nuosavybės teise priklausančią Namo dalį natūra pagal matininkės MATIN 2025 m. sausio 27 d. parengtą TREČ1 privačios nuosavybės atidalinimo projektą, t. y. atidalinti trečiajam asmeniui TREČ1 patalpas, plane pažymėtas „B“ – pogrindį rūsyje, pirmajame aukšte esančias patalpas, pažymėtas indeksais: 1-9 (tambūrą, 3,28 kv.m.), 1-10 (virtuvę, 6,75 kv.m.), 1-11 (kambarį, 15,79 kv.m.), 1-18 (virtuvę, 3,11 kv.m.), 1-19 (sanitarinį mazgą, 2,42 kv.m.) ir 1-21 (pagalbinę patalpą, 6,82 kv.m.), iš viso: 38,17 kv.m.; patalpoms, plane pažymėtoms indeksais: R3-2 (rūsiui, 1,44 kv.m.; vandens įvado į gyvenamąjį namą patalpai) ir 1-1 (koridoriui, 5,46 kv.m., kuriuo patenkama į nurodytą rūsį), nustatyti neatlygintiną servitutą ‒ teisę trečiajam asmeniui TREČ1 jomis neatlygintinai naudotis (įskaitant teisę bet kuriuo metu netrukdomai į jas patekti) vandens sistemos priežiūros ir / ar remonto tikslu;

atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai nuosavybės teise priklausančią Namo dalį natūra, kartu išmokant piniginę kompensaciją, t. y. atidalinti trečiajam asmeniui TREČ1 pagal matininkės MATIN 2025 m. sausio 27 d. parengtą TREČ1 privačios nuosavybės atidalinimo projektą patalpas, plane pažymėtas „B“ – pogrindį rūsyje; pirmame aukšte esančias patalpas, pažymėtas indeksais: 1-9 (tambūrą, 3,28 kv.m.), 1-10 (virtuvę, 6,75 kv.m.), 1-11 (kambarį, 15,79 kv.m.) ir 1-21 (pagalbinę patalpą, 6,82 kv.m.), iš viso: 32,64 kv.m.; priteisti trečiajam asmeniui TREČ1 iš atsakovo ATS1 28 318,50 Eur dydžio kompensaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas visiškai neatskleidė bylos esmės ir neteisingai ją išsprendė, nes neišsprendė tarp Namo bendraturčių kilusių ginčų ir neatkūrė teisinės taikos (CPK 2 straipsnis), todėl pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Teismas net tris kartus buvo atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės po to, kai buvo atidėtas sprendimo priėmimas ir paskelbimas. Po kiekvieno bylos atnaujinimo teismas itin fragmentiškai aiškinosi bylai reikšmingas aplinkybes, nors tai turėjo būti daroma nuosekliai ir koncentruotai. Sistemingas bylos nagrinėjimo atnaujinimas nedavė jokių rezultatų – teismas taip ir neišsiaiškino Namo bendraturčių ginčams išspręsti reikšmingų aplinkybių ir tokių ginčų niekaip neišsprendė.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 8 straipsnyje įtvirtintą kooperacijos principą, pagal kurį teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai / teisingai išnagrinėta. Ieškovės vertinimu, teismas turėjo įspėti byloje dalyvaujančius asmenis apie tai, kad teismui nėra aiškūs jų pareikši reikalavimai, ar kad nėra aiškios byloje dalyvaujantiems asmenims priklausančios Namo nuosavybės dalys ir pageidaujamų nustatyti nuosavybės dalių dydžiai, jų paskaičiavimai, bei pasiūlyti pateikti papildomus paaiškinimas ir / ar skaičiavimus. Kartu pažymėjo ir tai, jog teismas neišsakė kritikos dėl tos pačios matininkės (t. y. matininkės MATIN) parengtų projektų ir juose esančių skaičiavimų, nors, Ieškovės nuomone, galėjo nurodyti, kad pagal pateiktus duomenis negali priimti sprendimo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas Namo priestato padidėjimą tik 5,66 kv.m. (net jei būtų vertinami kvadratiniai metrai, neatsižvelgiant į ginčo Namo – dvibučio – butų istorines nuosavybės aplinkybes), padarė dvi esmines metodines klaidas: lygino nevienarūšius dydžius, t. y. Namo priestato išorės plotą (buvusį 1946 m.) su priestato vidaus plotu (užfiksuotu 2021 m.), kas yra ydinga, nes tuokiu būdu yra neįvertinamas sienų storis bei konstrukcinė pertvara (toks skaičiavimas dirbtinai sumažina faktinį Ieškovės investicinį padidinimą); nepagrįstai vertino Namo priestatą kaip vientisą erdvę, nors jo dalys yra fiziškai atskiros ir izoliuotos, naudojamos atskirai, priklauso dviem savininkams – Ieškovei ir Trečiajam asmeniui (šiuo atveju privalėjo būti taikomas individualizuotas vertinimas ir skaičiuojamas tik tos dalies padidėjimas, į kurią faktiškai investavo Ieškovės šeima).

Ieškovė yra įsitikinusi, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas gali išspręsti visus jos reikalavimus ir dėl jų priimti naują sprendimą, nes byloje yra pateikti visi reikiami įrodymai. Ieškovės teisė į atidalijimą negali būti ribojama kitų Namo bendraturčių ginčų, todėl grąžinus bylą dėl Ieškovės reikalavimų pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tie patys byloje esantys įrodymai būtų nagrinėjami ir vertinami pakartotinai, procesas tęstųsi dar keletą metų. Be to, bylinėjimosi išlaidos galimai pasiektų jai priklausančios ginčo Namo dalies vertę ar net ją viršytų, o tai, anot Ieškovės, prieštarautų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principams.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Trečiojo asmens apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Ieškovės ir Atsakovo byloje pareikštų reikalavimų padidinti jiems nuosavybės teise priklausančias ginčo Namo dalis atmetimas motyvuojant tuo, kad teismas pats negali paskaičiuoti Namo bendraturčių dalių, dėl ko negali spręsti ir dėl Ieškovės, Atsakovo ir Trečiojo asmens reikalavimų atidalinti jiems nuosavybės teise priklausančias Namo dalis, iš esmės pažeidžia Trečiojo asmens teises ir teisėtus interesus. Trečiojo asmens įsitikinimu, neišsprendus pagrindinio ginčo tarp Ieškovės ir Atsakovo dėl bendraturčiams priklausančių ginčo Namo dalių bendrojoje dalinėje nuosavybė, negalima spręsti ir dėl jai priklausančios Namo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Nors pirmosios instancijos teismas, net po kelių civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimų, bandė aiškintis bylos teisingam išnagrinėjimui svarbias aplinkybes, tačiau per pusantrų metų taip ir neatskleidė bylos esmės, todėl neteisingai išsprendė bylą. Trečiojo asmens nuomone, teismas bylos visai neišnagrinėjo, t. y. neišsprendė Namo bendraturčių ginčų ir neatkūrė teisinės taikos tarp jų, taip pažeisdamas CPK 2 straipsnio, 8 straipsnio ir 185 straipsnio reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo (apeliacinių skundų) faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas byloje Ieškovės, Atsakovo ir Trečiojo asmens pateiktus apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir minėtus skundus nagrinėja pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl apeliacijos objekto

Apeliacijos objektą byloje sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo Ieškovės ir Atsakovo reikalavimai dėl nuosavybės dalių pakeitimo (padidinimo) buvo atmesti (kaip nepagrįsti), taip pat, kuriuo Ieškovės, Atsakovo ir Trečiojo asmens reikalavimai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo palikti nenagrinėtais (nenurodant jokio įstatyminio pagrindo), teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl pagrindinių (esminių) bylos aplinkybių

Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas Žemės sklypas (t. y. 0,0965 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini)), kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Ieškovei (97/183 dalys), Atsakovui (256/965 dalys) ir Trečiajam asmeniui (224/965 dalys).

Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad be įvairių kitų statinių anksčiu minėtame Žemės sklype taip pat stovi ir ginčo Namas (t. y. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini)).

Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti pagrindiniai ginčo Namo techniniai parametrai, o tai padaryta uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. liepos 16 d. parengtos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos pagrindu.

Pagrindiniai ginčo Namo techniniai parametrai yra sekantys: žymėjimas plane – 1A1ž; statybos pradžia – 1935 m.; statybos pabaiga – 1986 m.; kapitalinio remonto pradžia – 2019 m.; kapitalinio remonto pabaiga – 2021 m.; bendras plotas – 198,52 kv.m.; naudingas plotas – 188,10 kv.m., gyvenamas plotas – 108,93 kv.m.; užstatytas plotas – 168 kv.m.; rūsių (pusrūsių) plotas – 7,14 kv.m.; kambarių skaičius – 9; kadastro duomenų nustatymo data – 2021 m. liepos 16 d. Registruota žyma: 2019–2021 m. užbaigtas I-asis kapitalinio remonto etapas, kurio metu patalpose nuo 1-2 iki 1-8 ir 1-16 atlikti remonto darbai nuo pamatų iki stogo.

Namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Ieškovei (1/2 dalis), Atsakovui (7/24 dalys) ir Trečiajam asmeniui (5/24 dalys).

Ieškovė jai priklausančią 1/2 dalį Namo įgijo 2012 m. rugpjūčio 7 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 7963 pagrindu (1/4 dalį po MIR1 mirties) bei 2014 m. rugsėjo 25 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 8109 pagrindu (1/4 dalį po MIR2 mirties).

Atsakovas jam priklausančias 7/24 dalis Namo įgijo 2001 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-5708 pagrindu (iš pardavėjo PARD).

Trečiasis asmuo jai priklausančias 5/24 dalis Namo įgijo 2010 m. balandžio 22 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 4275 pagrindu (po MIR3 mirties).

Byloje yra pateikti ir archyviniai Nekilnojamojo turto registro išrašai (2003 m. liepos 24 d. išrašas (pažymėjimas); 2005 m. lapkričio 3 d. išrašas; 2014 m. rugsėjo 29 d. išrašas; 2016 m. balandžio 15 d. išrašas). Nurodyti išrašai liudija, kad visiems bendraturčiams įgyjant nuosavybės teises į jiems priklausančias ginčo Namo dalis (Ieškovei – 2012 m. ir 2014 m.; Atsakovui – 2001 m.; Trečiajam asmeniui – 2010 m.) galiojo Namo kadastriniai matavimai, atlikti 2001 m. balandžio 10 d.

Anksčiau nurodyti archyviniai Nekilnojamojo turto registro išrašai liudija, kad, remiantis 2001 m. balandžio 10 d. atliktais ginčo Namo kadastriniais matavimais, pagrindiniai jo techniniai parametrai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, buvo tokie: žymėjimas plane – 1A1ž; bendras plotas – 156,08 kv.m.; naudingas plotas – 143,76 kv.m., gyvenamas plotas – 110,13 kv.m.; užstatytas plotas – 162 kv.m.; kambarių skaičius – 8; kadastro duomenų nustatymo data – 2001 m. balandžio 10 d.

Dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne) galiojimo

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje dalyvavusių asmenų procesinių dokumentų (Ieškovės ieškinio ir Atsakovo priešieškinio bei jų patikslinimų, taip pat Trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų) matyti, kad byloje buvo pareikšti dviejų savarankiškų (skirtingų) rūšių materialiniai teisiniai reikalavimai, t. y. pirmiausia Ieškovė ir Atsakovas prašė (reikalavo) pakeisti (padidinti) jų turimas ginčo Namo bendrosios nuosavybės dalis (CK 4.77 straipsnis), o tai padarius – Ieškovė, Atsakovas, o taip pat ir likęs dar vienas bendraturtis – Trečiasis asmuo, prašė (reikalavo) atidalinti jiems priklausančias ginčo Namo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl atidalijamos dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008). Iš nurodyto seka, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės metu jau turi būti nustatytos tikslios ir aiškios bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės idealiosios dalys (t. y. visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalys). Todėl nagrinėjamos bylos atveju išspręsti reikalavimus dėl bendraturčiams (Ieškovei, Atsakovui ir Trečiajam asmeniui) priklausančių ginčo Namo dalių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (suformuojant savarankiškus nekilnojamojo turto objektus) būtų galima tik prieš tai išsprendus Ieškovės ir Atsakovo reikalavimus dėl jų turimų ginčo Namo bendrosios nuosavybės dalių (t. y. idealiųjų dalių) pakeitimo (padidinimo). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad nenustačius tikslių bendraturčių turimų ginčo Namo idealiųjų dalių, negali būti sprendžiama dėl realiųjų bendraturčių dalių nustatymo (t. y. negali būti sprendžiama dėl faktinio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar daugiau savininkų teisė valdyti, naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu objektu bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnis). Bendrosios nuosavybės dalių nustatymas reiškia idealiosios dalies nustatymą teisėje ir realiosios dalies, kuri turi atitikti idealiąją teisės dalį, nustatymą daikte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-2010). Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 straipsnis).

Pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Todėl, tuo atveju, kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė atsiranda sandorio pagrindu (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas), dalių dydį lemia sandorių šalių susitarimas (jų valia), o kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė įgyjama paveldėjimu (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dalių dydį lemia turto palikėjo valia (kai paveldima pagal testamentą) arba nustato paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos (kai paveldima pagal įstatymą).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad sandorio pagrindu (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ar paveldėjimo (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pagrindu bendraturčio įgyta dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje vėliau gali pasikeiti padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. padidinus bendrąjį daiktą ar jo vertę (CK 4.77 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendraturčio bendrosios nuosavybės dalies pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia ir teisių apimties pasikeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009). Minėtas CK 4.77 straipsnis nustato tokio teisių pasikeitimo pagrindus ir tokio pasikeitimo teisėtumui būtinas sąlygas. Taigi, pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio bendrosios dalinės nuosavybės dalį, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo ir jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Dėl to, norint pakeisti bendraturčių teises, būtina gauti kito bendraturčio sutikimą dėl tokių pakeitimų ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų padidinti bendrąjį daiktą ar jo vertę.

Nagrinėjamoje byloje Ieškovė, vadovaudamasi CK 4.77 straipsnio nuostatomis, prašė pakeisti (padidinti) jai priklausančią ginčo Namo bendrosios dalinės nuosavybės dalį, o tokį savo reikalavimą galutinai suformulavo 2024 m. gruodžio 17 d. pateiktame pareiškime dėl ieškinio dalyko keitimo (reg. Nr. DOK-189060), t. y. prašė padidinti jai nuosavybės teise priklausančią ginčo Namo dalį nuo 0,5 iki 0,5317 (5317/10000), t. y. nuo 99,26 kv.m. iki 105,56 kv.m., Atsakovui ir Trečiajam asmeniui bendrai paliekant 0,4683 (4683/10000) jo dalis, t. y. 92,96 kv.m., nekeičiant jiems nuosavybės teise priklausančių dalių tarpusavio santykio (proporcijų) – atsakovui paliekant 7/12 dalis, o trečiajam asmeniui paliekant 5/12 dalis. Nurodytam reikalavimui pagrįsti ji pateikė Perskaičiavimą (t. y. matininkės MATIN parengtą pastato (1A1ž) dalių perskaičiavimo projektą). Savo ruožtu Atsakovas 2025 m. gegužės 22 d. pateiktu pareiškimu dėl priešieškinio reikalavimų tikslinimo (reg. Nr. DOK-80180) taip pat vadovaudamasis CK 4.77 straipsnio nuostatomis prašė padidinti jam nuosavybės teise priklausančią Namo dalį nuo 57,90 kv.m. iki 60,32 kv.m., kas sudarytų 6032/19852 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atkreiptinas dėmesys, kad dokumento, analogiško Ieškovės iniciatyva parengtam ir byloje pateiktam Perskaičiavimui, Atsakovas nepateikė.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 17 d. sprendimu prieš tai nurodytus Ieškovės ir Atsakovo reikalavimus (dėl bendrosios nuosavybės dalių pakeitimo (padidinimo)) atmetė, tai argumentuodamas tuo, jog byloje nebuvo pateikti tinkami paskaičiavimai, reikalingi bendraturčiams priklausančioms ginčo Namo bendrosios dalinės nuosavybės dalims nustatyti. Tai padaręs teismas likusius Ieškovės, Atsakovo ir Trečiojo asmens reikalavimus, kuriais buvo prašoma atidalinti jiems priklausančias ginčo Namo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, paliko nenagrinėtus.

Su nurodytu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka visi proceso dalyviai – Ieškovė, Atsakovas ir Trečiasis asmuo, kurie savo apeliaciniuose skunduose iš esmės nurodo analogiškus argumentus, t. y. teismas nenustatė bylos išnagrinėjimui svarbių ir reikšmingų faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, niekaip neišsprendė tarp bendraturčių kilusių (įsisenėjusių) ginčų, neatkūrė teisinės taikos. Apeliacinės instancijos teismas nurodytus procesų dalyvių argumentus iš dalies laiko pagrįstais.

Pažymėtina, jog civilinę bylą nagrinėjantis teismas siekia įgyvendinti įstatyme įtvirtintus civilinio proceso tikslus – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, be kita ko, suponuoja tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų pareigą aktyviai veikti siekiant kuo operatyvesnio ir ekonomiškesnio bylos išnagrinėjimo (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-469/2022).

Įgyvendindamas civilinio proceso įstatyme įtvirtintus tikslus, teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, turi imtis priemonių, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai (CPK 8 straipsnis), teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021). Teismo procesiniai veiksmai pasižymi nuosekliu eiliškumu pereinant nuo vienos prie kitos proceso stadijos ir yra nukreipti į ankstesniame šios nutarties punkte minėtų civilinio proceso tikslų siekimą.

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės pažeidė procese dalyvavusių asmenų (ginčo Namo bendraturčių – Ieškovės, Atsakovo ir Trečiojo asmens) teisę į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis), neužtikrindamas byloje nei tinkamo proceso, nei tinkamo bylos išnagrinėjimo, o tai iš esmės lėmė teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai, kurie susiję su Ieškovės ieškinio ir Atsakovo priešieškinio dalyko (t. y. tų reikalavimų, kurie buvo susiję prašymu pakeisti (padidinti) jų turimas bendrosios nuosavybės dalis) tinkamu nesuformulavimu, bei kurie nebuvo ištaisyti per visą, beveik 2 metus trukusį, bylos nagrinėjimą.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Savo ruožtu, CPK 13 straipsnyje yra įtvirtintas civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas – nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi nurodyto kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo atsikirtimai į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022). Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės (faktinis ieškinio pagrindas), kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017). Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti jo pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tinkamas ieškinio dalyko suformulavimas yra ypač svarbus tolesnei bylos eigai, kadangi proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsikirtimus, gali pripažinti ieškinį visiškai arba iš dalies, pareikšti priešieškinį. Dėl to ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-472/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-701/2025). Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017). Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pavyzdžiui, negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (pavyzdžiui, negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020).

Kita vertus, nors teismas pats negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė, vis dėlto teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti jokių teisinių padarinių. Šių tikslų teismas gali pasiekti, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) ir atitinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, kai galutinai suformuluojami ieškinio dalykas ir pagrindas, pateikiami atsakovo atsikirtimai, nurodomi bei pateikiami reikalingi įrodymai (CPK 226 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

Akcentuotina ir tai, kad ieškinio trūkumų šalinimo instituto normos gali būti taikomos tada, kai dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo, apskritai iš pareikšto ieškinio (atitinkamai – ir iš priešieškinio) yra neaiškus asmens reikalavimas, jo pagrindas ar ribos, ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai net negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-916/2021).

Nagrinėjamos bylos faktiniai duomenys neginčijamai patvirtina, kad Ieškovei (2012 m. / 2014 m.), Atsakovui (2001 m.) bei Trečiajam asmeniui (2010 m.) įgyjant nuosavybės teises į ginčo Namo dalis (atitinkamai – į 1/2 dalį, į 7/24 dalis ir į 5/24 dalis), jo bendras plotas buvo 156,08 kv.m. Tačiau 2021 m. liepos 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengus naują nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą tapo aišku, kad realus ginčo Namo bendras plotas jau yra 198,52 kv.m. Ginčo dėl nurodytų faktinių aplinkybių byloje nebuvo. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad ginčo Namo bendro plotas padidėjimas yra susijęs išimtinai su jos bei jos tėvų skirtingais laikotarpiais atliktais įvairiais Namo statybos darbais, dėl ko jai turi priklausti didesnė nei 1/2 ginčo Namo dalis. Atsakovas byloje laikėsi pozicijos, kad Ieškovė nepateikė įrodymų, jog ginčo Namo plotas padidėjo būtent tik dėl Ieškovės (jos tėvų) investuotų lėšų, dėl ko Namo ploto padidėjimas tenka visiems trims bendraturčiams (Ieškovei, Atsakovui ir Trečiajam asmeniui). Kartu atsakovas įrodinėjo, kad ginčo Rūsys R3-2 buvo iškastas po jam priklausančia Namo dalimi, jo lėšomis ir pastangomis, į jį patenkama per Atsakovui priklausančią Namo dalį, o Ieškovė ir Trečiasis asmuo juo niekada nesinaudojo, nesinaudoja ir šiuo metu, dėl ko būtent jam turi priklausyti didesnė Namo dalis, nei priklauso šiuo metu (t. y. daugiau nei 7/24 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas buvo nurodyta ankstesniame šios nutarties punkte, konstatuoja, kad nors Ieškovė ir Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pakankamai aiškiai nurodė ir išdėstė kilusiam ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes (faktinį ieškinio / priešieškinio pagrindą), tačiau reikalavimus, susijusius su prašymais pakeisti (padidinti) jų turimas bendrosios nuosavybės dalis (ieškinio / priešieškinio dalyką), suformulavo nelogiškai, nesuprantamai bei dviprasmiškai, t. y. taip, kad jų patenkinimas (ko tiek Ieškovė, tiek ir Atsakovas prašė pirmosios instancijos teismo, taip pat ko byloje pateiktais apeliaciniais skundais jau prašo apeliacinės instancijos teismo) objektyviai yra neįmanomas ir nesukurtų Ieškovei ir Atsakovei jų pageidaujamų materialinių teisinių padarinių.

Pažymėtina, kad ieškovė, net kelis kartus tikslindama savo pirmąjį ieškinio reikalavimą, jį suformulavo visiškai nesuprantamai, nelogiškai ir dviprasmiškai. Kaip jau buvo minėta, Ieškovė prašė padidinti jai nuosavybės teise priklausančią ginčo Namo dalį nuo 0,5 iki 0,5317 (5317/10000), t. y. nuo 99,26 kv.m. iki 105,56 kv.m., Atsakovui ir Trečiajam asmeniui bendrai paliekant 0,4683 (4683/10000) jo dalis, t. y. 92,96 kv.m., nekeičiant jiems nuosavybės teise priklausančių dalių tarpusavio santykio (proporcijų) – atsakovui paliekant 7/12 dalis, o trečiajam asmeniui paliekant 5/12 dalis. Tačiau nurodytam reikalavimui pagrįsti pačios ieškovės pateiktame Perskaičiavime yra aiškiai nurodyta, kad IEŠ1 tenkančios Namo dalies plotas yra 106,04 kv.m. Atsižvelgiant į tai, nėra galima nei elementariai suprasti, nei logiškai paaiškinti, kodėl ieškovė, formuluodama savo reikalavimą vis dėl to prašo padidinti jai tenkančią ginčo Namo dalį tik iki 105,56 kv.m. Dar daugiau, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu Ieškovei priklauso 1/2 dalis Namo, o likusi 1/2 dalis Namo priklauso bendrai Atsakovui ir Trečiajam asmeniui (atitinkamai po 7/24 ir 5/24 dalis). Nepaisant to, ieškovė prašo padidinti jai nuosavybės teise priklausančią Namo dalį iki 0,5317 dalies (kas akivaizdžiai sudarytų jau daugiau nei 1/2 dalį Namo), o Atsakovui ir Trečiajam asmeniui prašo bendrai palikti 0,4683 dalį (kas akivaizdžiai sudarytų mažiau nei 1/2 dalį Namo), tačiau tuo pačiu prašo „nepakeisti jiems nuosavybės teise priklausančių dalių tarpusavio santykio (proporcijų) – atsakovui paliekant 7/12 dalis, o trečiajam asmeniui paliekant 5/12 dalis.“ (atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo metu Atsakovui priklauso 7/24 dalys Namo, o Trečiajam asmeniui priklauso 5/24 dalys). Daugiau nei akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad Ieškovei bendrosios nuosavybės teise priklauso didesnė nei 1/2 dalis Namo, tai Atsakovo ir Trečiojo asmens tarpusavio dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tuo atveju jeigu bendrai jiems jau priklausytų mažesnė nei 1/2 jo dalis, neišvengiamai pasikeistų ir niekaip nesudarytų Ieškovės reikalaujamų bendraturčiams palikti proporcijų – „7/12“ ir „5/12“.

Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Ieškovės reikalavimas, pareikštas dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalies pakeitimo (padidinimo), suformuluotas ne tik, kad nesivadovaujant įrodymais, kuriais jis grindžiamas (t. y. pačios Ieškovės iniciatyva parengtu Perskaičiavimu), bet ir yra teisiškai ydingas (t. y. netikslus, nelogiškas ir dviprasmiškas), dėl ko jį tenkinus (ko ir prašo ieškovė), realus jo įgyvendinimas būtų neįmanomas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, identiška situacija yra susiklosčiusi ir Atsakovo priešieškinio reikalavimo, pareikšto dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalies pakeitimo (padidinimo), atveju.

Kaip jau buvo minėta, Atsakovas byloje prašė padidinti jam nuosavybės teise priklausančią Namo dalį nuo 57,90 kv.m. iki 60,32 kv.m., kas sudarytų 6032/19852 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Pirma, toks atsakovo reikalavimas (priešieškinio dalykas) iš esmės prieštarauja jo paties nurodytoms faktinėms aplinkybėms (priešieškinio pagrindui): nors Atsakovas teigia, kad jam turi priklausyti didesnė Namo dalis, nei kad priklauso šiuo metu, todėl, kad ginčo Rūsys R3-2 buvo iškastas po jam priklausančia Namo dalimi, jo lėšomis ir pastangomis, tačiau vėliau prašo padidinti jam nuosavybės teise priklausančią Namo dalį nuo 57,90 kv.m. iki 60,32 kv., t. y. 2,42 kv.m., nors ginčo Rūsio R3-2 plotas yra tik 1,44 kv.m. (žr. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. liepos 16 d. parengtos nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos dalis – Pastato patalpų plotų eksplikacija). Antra, Atsakovas prašydamas padidinti jam nuosavybės teise priklausančią Namo dalį nuo 57,90 kv.m. iki 60,32 kv.m., kas sudarytų 6032/19852 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nepateikia jokio bendraturčiams tenkančių Namo dalių perskaičiavimo dokumento, kuris patvirtintų prašomos jam priskirti ginčo Namo idealiosios dalies – 6032/19852 – teisingumą, t. y. nepateikia kompetentingo subjekto (matininko) parengto ginčo Namo dalių (tenkančių bendraturčiams) perskaičiavimo projekto. Trečia, Atsakovas, prašydamas padidinti nuosavybės teise priklausančią ginčo Namo bendrosios nuosavybės dalį nuo 57,90 kv.m. iki 60,32 kv.m., kas sudarytų 6032/19852 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nenurodo, kokios gi ginčo Namo idealiosios dalys turi būti paliktos kitiems bendraturčiams – Ieškovei ir Trečiajam asmeniui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad ieškinio / priešieškinio dalykas (reiškiami materialiniai reikalavimai) turi būti suformuluoti itin tiksliai ir aiškiai, negali būti sąlyginiai ar dviprasmiški, dar ir todėl, kad ieškinio tenkinimo atveju jie yra pažodžiui perkeliami į baigiamojo teismo procesinio dokumento (sprendimo) rezoliucinę dalį, todėl turi būti aiškūs ne tik procese dalyvavusiems asmenims, tačiau ir tokį teismo sprendimą vėliau vykdantiems subjektams (pavyzdžiui, antstoliui, VĮ Registrų centrui ir kt.). Šiuo atveju tiek Ieškovės ieškinio, tiek Atsakovo priešieškinio reikalavimai, pareikšti dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pakeitimo (padidinimo), nurodytų sąlygų akivaizdžiai neatitinka – taip ydingai suformuluotus ieškinio / priešieškinio reikalavimus tenkinus ir pažodžiui perkėlus į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, vėlesnis jų realus įvykdymas (įregistravimas Nekilnojamojo turto registre) yra sunkiai įsivaizduojamas bei įmanomas.

Taigi, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nei spręsdamas Ieškovės ir Atsakovo byloje teikiamų procesinių dokumentų – ieškinio ir priešieškinio (jų patikslinimų), priėmimo klausimą, nei parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje, nei vėliau, jau bylą nagrinėjant teismo posėdyje, nesiūlė procese dalyvaujantiems asmenims tikslinti ieškinio / priešieškinio dalyko, nesiėmė jokių priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio / priešieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, taip pat nesiėmė priemonių, kad iš bylos nagrinėjimo būtų eliminuoti tokie reikalavimai, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti bendraturčiams jokių realių teisinių padarinių. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimą iš esmės buvo atnaujinęs netgi 3 kartus, t. y. 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi, 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi bei 2025 m. spalio 25 d. nutartimi. Iš nurodytų nutarčių turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismui kaip ir buvo kilusios abejonės dėl Ieškovės ir Atsakovo reiškiamų reikalavimų (ieškinio / priešieškinio dalyko) formuluočių tikslumo (tinkamumo), tačiau nepaisant to, teismas vis vien netaikė CPK 138 straipsnyje įtvirtinto trūkumų šalinimo instituto ir neįpareigojo Ieškovės ir atsakovo per konkretų teismo nustatytą terminą tiksliai ir aiškiai suformuluoti ieškinio / priešieškinio dalyko. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas negali sukelti jam materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba 1) nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 138 straipsnis), arba 2) atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba 3) nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-255-1075/2020). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, neatlikęs nei vieno iš nurodytų veiksmų, nepagrįstai toliau itin ilgai tęsė civilinės bylos nagrinėjimą ir vėliau tiek Ieškovės, tiek Atsakovo reikalavimus pakeisti (padidinti) jų turimas bendrosios nuosavybės dalis ginčo Name atmetė tik formaliais pagrindais. Tokie teismo veiksmai tiesiogiai sąlygojo tai, kad byloje objektyviai tapo nebegalima išnagrinėti Ieškovės, Atsakovo ir Trečiojo asmens reikalavimų, kuriais buvo prašoma atidalinti jiems priklausančias ginčo Namo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes minėti reikalavimai galėjo būti sprendžiami tik išsprendus Ieškovės ir Atsakovo ginčą dėl bendrosios nuosavybės dalių pakeitimo (padidinimo) (žr. šios nutarties 39 punktas) Pirmosios instancijos teismas bendraturčių reikalavimus atidalinti jiems priklausančias ginčo Namo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės tiesiog paliko nenagrinėtus, net nenurodydamas, kuriuo gi iš CPK 296 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, tai daro.

CPK 329 straipsnio 1 dalis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės teisės normų pažeidimų ištaisyti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės. Apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti klausimų (nagrinėjamu atveju – taikyti ieškinio / priešieškinio trūkumų šalinimo instituto), kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir neišsprendė, nes tai neatitiktų įstatymo imperatyviųjų nuostatų dėl apeliacijos paskirties, apeliacinės instancijos teismo procesinių galių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-823/2020).

Be to, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato ir kitą atvejį, kuomet apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, t. y. jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinio, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant klausimą, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-201-687/2016).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nesilaikius proceso teisės normų reikalavimų ir savalaikiai nesiėmus reikiamų procesinių priemonių, kad būtų tinkamai suformuluotas tiek Ieškovės ieškinio, tiek Atsakovo priešieškinio dalykas (reikalavimų, pareikštų dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pakeitimo (padidinimo), dalyje) ir dėl to tiksliai neapibrėžus bylos nagrinėjimo ribų, jos teisingas išnagrinėjimas tapo objektyviai negalimas, buvo suvaržyta proceso dalyvių teisė į teisminę gynybą, o to pasėkoje nebuvo atskleista ir bylos esmė, nes Ieškovės, Atsakovo ir Trečiojo asmens pareikšti reikalavimai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės apskritai liko neišnagrinėti.

Jau anksčiau buvo minėta, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju egzistuoja poreikis tinkamai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, tam Ieškovei ir Atsakovui turi būti nustatytas terminas patikslinti ieškinio / priešieškinio reikalavimus (pareikštus dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pakeitimo (padidinimo)) ir juos suformuluoti taip, kad teisme būtų nagrinėjami tik tokie reikalavimai, kurių išsprendimas galėtų sukelti realias materialiąsias teisines pasekmes. Dėl poreikio taikyti ieškinio / priešieškinio trūkumų šalinimo institutą, vėliau tirtinų faktinių aplinkybių ir vertintinų įrodymų kiekio, bylos ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą iš naujo visa apimtimi, o tokiu būdu po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją. Atsižvelgiant į tai, Viliaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas privalo Ieškovei ir Atsakovui nustatyti terminą patikslinti ieškinio / priešieškinio reikalavimus (pareikštus dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pakeitimo (padidinimo)) taip, kad būtų nedviprasmiškai aišku, kokios gi tikslios (konkrečios) idealiosios bendrosios dalinės nuosavybės dalys (išreikštos santykinėmis dalimis, o ne kvadratiniais metrais) turi priklausyti kiekvienam iš bendraturčių padidėjus ginčo Namo plotui. Be to, Ieškovės ir Atsakovo nurodomos, kiekvienam iš bendraturčių turinčios priklausyti ginčo Namo dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, privalo būti apskaičiuotos kompetentingo subjekto (matininko) parengtu dokumentu, o subjektyvus (proceso dalyvių atliktas asmeniškai) tokių dalių paskaičiavimas, nagrinėjamoje situacijoje neturėtų būti laikomas (pripažįstamas) pakankamu.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nėra ir neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Atsižvelgiant į tai, dėl kitų proceso dalyvių apeliaciniuose skunduose / atsiliepime į apeliacinius skundus nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nedaro jokios įtakos šios bylos procesinei baigčiai.

Dėl proceso dalyvių patirtų bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdamas į tai, kad bylą yra grąžinama nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia klausimo dėl procese dalyvavusių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų (tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme) paskirstymo. Nurodytą klausimą privalės išspręsti pirmosios instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Tokia išvada darytina dar ir todėl, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu sprendimu procese dalyvavusių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų apskritai net ir nepaskirstė, t. y. nors teismas nurodė, kad klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bus išspręstas papildomu sprendimu, tačiau toks sprendimas byloje vėliau priimtas nebuvo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą ir perduoti bylą nurodytam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.