Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2733-968/2026

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-09
Bylos Nr.: A-2733-968/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01991-2026-3
Bylos rūšis: Administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas: I. H.
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje

Administracinė byla Nr. A-2733-968/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01991-2026-3 Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 9 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. H. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas I. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2026 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 26S56148 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimas grindžiamas išimtinai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2026 m. vasario 10 d. išvada Nr. 18- 1388 (toliau – ir VSD Išvada) ir Migracijos departamento atliktu vertinimu.

Sprendime teigiama, kad tarnavimas Baltarusijos Respublikos ginkluotosiose pajėgose pagal kontraktą, baigta Baltarusijos Respublikos karo akademija (toliau – ir Karo akademija), eitos būrio vado, štabo viršininko pareigos, laipsniai: leitenantas, vyresnysis leitenantas, kapitonas, taip pat darbas Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ (duomenys neskelbtini) vagonų depe riedmenų remonto šaltkalviu, vėliau ratų cecho brigadininku, rodo lojalumą Baltarusijos valdžiai, galimybę būti išnaudotam Baltarusijos žvalgybos tarnybų. Sprendime ignoruojami paaiškinimai, kad tarnybos pobūdis buvo priverstinis, kad pareiškėjas neturėjo prieigos prie slaptos informacijos, kad tarnyba nutraukta dėl vidinių įsitikinimų ir jis yra visiškai atsiskyręs nuo karinės bei valstybinių struktūrų. Pareiškėjas paaiškino, kad Karo akademiją jis baigė norėdamas įgyti nemokamą išsilavinimą, tarnybą tęsė priverstinai, nes priešingu atveju reikėjo kompensuoti mokymosi išlaidas. 2010 m. savanoriškai nutraukė tarnybą, jam panaikintas karininko laipsnis ir suteiktas eilinio laipsnis. Nuo tada neturėjo jokių ryšių su buvusiais kolegomis ar karine sfera. 2012 m. įsidarbino (duomenys neskelbtini) vagonų depe techninėse pareigose (šaltkalviu), vėliau tapo brigadininku, koordinavo 6 žmonių brigadą. 2015 m. savanoriškai darbo santykius nutraukė ir persikvalifikavo į informacinių technologijų sritį. Su buvusiais kolegomis ryšių nepalaikė. Niekada nerėmė A. L. režimo, 2020 m. rinkimuose balsavo už S. C. (opozicijos kandidatę). Aktyviai dalyvavo taikiuose protestuose (duomenys neskelbtini) – ėjo į maršus, reikalavo sąžiningų rinkimų ir smurto nutraukimo. Suprato riziką (sulaikymas, sumušimas, baudžiamasis persekiojimas), tačiau pasirinko laisvę ir demokratiją. Tokie veiksmai rodė lojalumą ne režimui, o demokratijos idealams.

Sprendime nebuvo nė vieno konkretaus fakto apie ryšius su žvalgyba, propaganda ar diversijomis, tik nurodoma abstrakti „galimybė“. VSD teiginiai apie „galimą verbavimą“ buvo spekuliatyvūs – nėra jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjo ryšius su žvalgyba.

Pareiškėjas 2025 m. įstojo į viešąją įstaigą (duomenys neskelbtini) Lietuvoje (studijų pradžia 2025 m. spalio 1 d., pabaiga – 2029 m. vasario 28 d.). Sutuoktinė ir du vaikai turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje lietuvių kilmės pagrindu. Jų tikslas persikelti į (duomenys neskelbtini). Lietuvoje giminaičių neturi, bet šeimos susijungimas yra esminis. Gyvenimas Baltarusijoje yra laikinas etapas, ateitis – Lietuvoje, su šeima ir studijuojant, teisė į šeimos gyvenimą ir studijas Lietuvoje yra realesnė nei hipotetinė „grėsmė“.

Sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

Sprendimas priimtas įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, nurodant pagrindinius faktus, argumentus, įrodymus bei teisinį pagrindą, todėl teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo tarnyba pagal kontraktą Baltarusijos Respublikos ginkluotosiose pajėgose reiškė, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, o darbas Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ (duomenys neskelbtini) vagonų depe kėlė kontržvalgybinių rizikų, kartu tai reiškė, kad pareiškėjas ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kuris yra imperatyvus, nenumatantis išimčių. Vien tai, kad Migracijos departamentas Sprendime ir VSD Išvadoje vertino ne vien individualias pareiškėjo aplinkybes, bet pateikė aplinkybių vertinimą šiandieninės geopolitinės situacijos aspektu, nepaneigė Sprendime atlikto vertinimo individualumo. Pareiškėjas siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas, nes tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyti konkretūs veiksmai, dėl kurių kyla grėsmė valstybės saugumui, nesudaro pagrindo vertinti Sprendimą kaip nepagrįstą. Nustačius pareiškėjo faktiškai sukeltą grėsmę valstybės saugumui, jo veiksmai būtų vertinami pagal baudžiamosios teisės normas, o ne administraciniame procese. Priimant administracinį sprendimą asmuo nėra pripažįstamas kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų, todėl nėra pagrindo teigti, kad grėsmės vertinimas turi būti paremtas tik nustatytais faktais.

Pareiškėjas atliko ne visiems Baltarusijos piliečiams privalomą karinę tarnybą, o baigęs Karo akademiją, būdamas pilnametis, pasirinko pagal kontraktą tarnauti Baltarusijos Respublikos ginkluotosiose pajėgose ir tarnavo dešimt metų. Jam buvo suteikti kariniai laipsniai, patikėtos vadovaujančios pareigos, kas objektyviai rodo, jog jis buvo vertinamas kaip lojalus, patikimas ir drausmingas karininkas, tinkamai vykdęs pavestas užduotis. Tarnyba pagal kontraktą Baltarusijos kariuomenėje grindžiama griežta atranka ir lojalumo valstybei reikalavimu, o personalo politika formuojama centralizuotai aukščiausios valstybės valdžios lygiu. Todėl ilgametė tarnyba, karjeros tęstinumas ir paaukštinimai suponuoja asmens atitikimą sistemos keliamiems lojalumo ir patikimumo kriterijams. Tarnybos nutraukimas nesuteikė pagrindo ignoruoti pačios tarnybos fakto. Dirbdamas Baltarusijos strateginiame sektoriuje „Baltarusijos geležinkeliai“ (duomenys neskelbtini) vagonų depe, per trumpą laiką pareiškėjas buvo paskirtas brigadininku ir koordinavo darbuotojų veiklą. Tokia karjera rodė, kad jis buvo vertinamas kaip patikimas darbuotojas. Taigi, pareiškėjas ir civilinėje veikloje buvo laikomas lojaliu valstybei. Darbo santykiai su pareiškėju nutraukti šalių susitarimu, o ne dėl ideologinių ar politinių nesutarimų su režimu, kas papildomai patvirtina, kad jo pasitraukimas iš darbo nebuvo susijęs su sisteminiu nepritarimu valstybės politikai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl dalyvavimo protestuose buvo persekiojamas. Ilgalaikė tarnyba ginkluotosiose pajėgose, suteikti kariniai laipsniai, eitos vadovaujamos pareigos strateginėje Baltarusijos įmonėje leidžia daryti išvadą, kad jo biografija yra glaudžiai susijusi su Baltarusijos ginkluotosiomis pajėgomis bei strateginiu sektoriumi, o pateikti paaiškinimai nepaneigia jo lojalumo Baltarusijos valdžiai.

Nors pareiškėjas nurodė, kad nepalaiko ryšių su buvusiais kolegomis, tačiau, susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste, šie ryšiai gali būti atnaujinti, Baltarusijos žvalgybos tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti asmenį, taip sukeliant grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Kontržvalgybinių rizikų kelia ir tai, kad pareiškėjo ryšiai su kilmės šalimi nėra nutrūkę ir yra pakankamai stiprūs – pareiškėjas dirba Baltarusijoje projekto „GPT-Chatbot“ vadovu, Baltarusijoje gyvena jo šeima, todėl jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui.

Aplinkybė, kad pareiškėjas savo šeimos lūkesčius siejo su gyvenimu Lietuvoje, nepaneigia Sprendime konstatuotų aplinkybių dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti užsieniečiui atvykti į Lietuvą, būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Sprendimo priėmimas ir vykdymas nulemtų jo turimų šeimos ryšių nutraukimą ir tokiu būdu pažeistų jo teisę į šeimos gyvenimą, kaip tai apibrėžta Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Sprendimas priimtas, atsižvelgiant į kompetentingo asmens VSD Išvadą, su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, atitiko administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad lojalumas Baltarusijos režimui yra patvirtinamas tarnybos pagal kontraktą Baltarusijos Respublikos ginkluotosiose pajėgose ir darbo strateginio sektoriaus įmonėje – (duomenys neskelbtini) vagonų depe, kuris priklauso Baltarusijos Respublikos įmonei „Baltarusijos geležinkeliai“, faktu. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, konstatuojant, kad: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Nors pareiškėjas skunde pažymėjo, kad niekada nepalaikė A. L. režimo, aktyviai dalyvavo protestuose, tačiau nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, todėl šios aplinkybės nepaneigia keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui ir lemia teisinį vertinimą, kad asmuo susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali vykdyti režimo užduotis. Sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nebuvo pagrindo jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais motyvais.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad:

Šalies argumentai

Pareiškėjas, Baltarusijos pilietis, Migracijos departamentui pateikė 2025 m. rugpjūčio 14 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Prašymas), nurodydamas, kad yra studentas, užpildė papildomą prašymo informaciją (toliau – ir Klausimynas), taip pat pateikė 2025 m. rugpjūčio 12 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) tarpininkavimo raštą (toliau – ir Tarpininkavimo raštas).

Klausimyne pareiškėjas nurodė, kad 2000 m. baigė Baltarusijos Respublikos Karo akademiją (Karo akademija) ir įgijo vikšrinių ir ratinių transporto priemonių eksploatavimo inžinieriaus specialybę. Nuo 2010 m. spalio 1 d. dirbo darbo saugos inžinieriumi vėliau mechanikos inžinieriumi (duomenys neskelbtini) gamykloje. Abipusiu susitarimu atleistas 2012 m. birželio 21 d. Nuo 2012 m. liepos 6 d. dirbo riedmenų remonto mechaniku, vėliau ratų dirbtuvių meistru (duomenys neskelbtini) vagonų depe. Abipusiu susitarimu atleistas 2015 m. liepos 2 d. Dirbo pardavėju, laisvai samdomu darbuotoju: žiniatinklio valdytoju, SEO (internetinio marketingo) specialistu „Memfix SQLS* Plus“ (JAV), „Zaochnik“ (Vokietija), žiniatinklio valdytoju „DRA Games“ (JAE). Šiuo metu dirba GPT-Chatbot projekto vadovu. Privalomąją tarnybą atliko 1996–2000 m. mokydamasis Karo akademijoje, 2000–2010 m. tarnavo pagal sutartį Baltarusijos Respublikos ginkluotosiose pajėgose, 2010 m. birželio 9 d. atleistas iš Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų, suteikiant eilinio laipsnį.

VšĮ (duomenys neskelbtini) Tarpininkavimo rašte prašė išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu dvejiems metams (pareiškėjas priimtas studijuoti 2025 m. birželio 26 d. įsakymu).

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat pateikė Migracijos departamentui paaiškinimus raštu, kuriuose nurodė, kad į Karo akademiją stojo primygtinai reikalaujant tėvams, kad baigęs Karo akademiją negalėjo pasitraukti iš tarnybos, nes būtų turėjęs atlyginti 25 000 dolerių mokymosi išlaidas, todėl dar 10 metų tarnavo Baltarusijos ginkluotose pajėgose pagal sutartį: Sunkiosios haubicų baterijos būrio vadu, laipsnis leitenantas, vėliau vyresnysis leitenantas; štabo viršininko pavaduotoju, laipsnis – kapitonas; kadruoto diviziono štabo viršininku. Tarnyba neatitiko jo vidinių įsitikinimų ir interesų, todėl nustojo vykdyti savo pareigas, dėl to buvo atimtas karininko laipsnis (pakeistas į eilinio) ir buvo iš kariuomenės atleistas. Su buvusiais tarnybos draugais ryšių nepalaiko, prie karinės veiklos negrįžo ir neturi su ja nieko bendra. (duomenys neskelbtini) vagonų depe ėjo darbininkiškas pareigas, vėliau buvo perkeltas dirbti brigadininku. Laisvu laiku, savarankiškai pradėjo mokytis programavimo ir interneto technologijų. Nusprendęs pakeisti veiklos sritį, išėjo iš darbo (duomenys neskelbtini) vagonų depe ir su šeima persikėlė į (duomenys neskelbtini). Su buvusiais kolegomis iš (duomenys neskelbtini) vagonų depo ryšių nepalaiko. Studijas VšĮ (duomenys neskelbtini) Lietuvoje pasirinko dėl to, kad ši mokymo įstaiga suteikia šiuolaikišką europinio lygio išsilavinimą, kokybiškesnį ir labiau atitinkantį jo profesinius tikslus nei studijų programos Baltarusijoje. Jo sutuoktinė ir du vaikai turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje lietuvių kilmės pagrindu, tačiau gyvena (duomenys neskelbtini) (Baltarusija), nenori keltis į Lietuvą ir gyventi atskirai.

Pareiškėjas Sprendimą ginčijo iš esmės dėl to, kad jis grindžiamas išimtinai VSD Išvada, neatlikus individualaus vertinimo, kad jame netinkamai įvertinti paaiškinimai dėl priverstinio tarnybos pobūdžio, nutraukimo dėl vidinių įsitikinimų, jo visiškas atsiskyrimas nuo karinės bei valstybinių struktūrų. Teismui papildomai nurodė aplinkybę, kad Sprendime nebuvo vertinama aplinkybė, jog jis neturėjo prieigos prie slaptos informacijos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas. apžvelgęs Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalis, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nurodė, kad gavęs pareiškėjo Prašymą, Migracijos departamentas privalėjo kreiptis į VSD dėl įvertinimo.

Teismas įvertino VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes ir išvadas, bei nurodė, kad VSD Išvada ir aplinkybių individualus vertinimas buvo atliktas Sprendime. Taip pat teismas nurodė, kad Sprendime buvo nustatyti ir įvertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva.

Iš ginčijamo Sprendimo turinio teismas nustatė, kad Migracijos departamentas jį priimdamas įvertino VSD Išvadą. Taip pat nustatė ir įvertino kitas individualias, su pareiškėjo situacija susijusiais, jam prieinamas faktines aplinkybes, įskaitant tai, kad pareiškėjas šiuo metu darbo santykių Lietuvoje neturi, taip pat neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nepakankamai individualizavo Sprendimą, teismo atmesti kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, VSD Išvada ir kiti Migracijos departamento Sprendime įvertinti duomenys lėmė pagrįstą išvadą apie potencialiai galimą pareiškėjo pažeidžiamumą, kurį gali vykdyti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijos.

Teismas įvertino, jog pareiškėjo nurodomi argumentai, kad į Karo akademiją jį vertė stoti tėvai ir sunki finansinė padėtis, kad baigęs Karo akademiją negalėjo pasitraukti iš tarnybos, nes būtų turėjęs atlyginti 25 000 dolerių mokymosi išlaidas, kad dalyvavo taikiuose protestuose (duomenys neskelbtini) – ėjo į maršus, reikalavo sąžiningų rinkimų ir smurto nutraukimo, yra pernelyg abstraktūs, neparemti jokiais įrodymais (pvz., banko sąskaitų išrašais, Baltarusijoje galiojančiais ar galiojusiais teisės aktais, nuotraukomis ar straipsniais žiniasklaidos priemonėse). Tarnybą pareiškėjas nutraukė tik po 10 metų, jo teigimu, dėl vidinių įsitikinimų, tačiau nenurodė jokių argumentų, kodėl galimai priešiški tarnybai vidiniai įsitikinimai atsirado tik po pakankamai ilgo laiko tarpo. Bylos duomenys patvirtino, kad vidiniai įsitikinimai netrukdė jam tarnyboje kilti karjeros laiptais (leitenantas, vyresnysis leitenantas, kapitonas) ir nepaneigė lojalumo kilmės valstybei, jos vykdomai politikai. Teismas nurodė, kad pareiškėjo darbo santykiai strateginėje įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ (duomenys neskelbtini) vagonų depe, užimtos pareigos, savanoriškas darbo santykių nutraukimas, taip pat aplinkybės, jog jis galbūt neturėjo galimybės dirbti su slapta informacija, savaime nereiškė, kad grėsmė dėl jo ryšių su buvusia darboviete yra išnykusi. Priešingai, šiuo atveju dėl 10 metų savanoriškos tarnybos, taip pat buvusių darbinių santykių pareiškėjas tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Analogišką praktiką panašaus pobūdžio bylose formuoja ir LVAT.

Teismas, įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir nacionalinių teismų praktiką, pareiškėjo argumentus, kad Sprendime nėra nė vieno konkretaus fakto apie ryšius su žvalgyba, propaganda ar diversijomis, sprendė, kad jie negalėjo lemti Sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo.

Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas Sprendime atsižvelgė į aktualią LVAT ir EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose, Sprendimas tinkamai pagrįstas teisės aktų normomis. Teismo nuomone, aplinkybių visuma, šiandieninė geopolitinė situacija, VSD Išvadoje atliktas vertinimas, nustatyti Lietuvos / Baltarusijos išorinės sienos kirtimo atvejai patvirtina išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Pareiškėjo teismui nurodyta aplinkybė, kad jis neturėjo prieigos prie slaptų dokumentų, šios išvados nepaneigia. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisme buvo sudaryta galimybė nurodyti visus argumentus dėl ginčijamo Sprendimo bei pateikti tokius argumentus patvirtinančius įrodymus, tačiau Sprendimo pagrindo ir faktinių aplinkybių pareiškėjas nepaneigė. Duomenų, galinčių paneigti Sprendimo išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia pakankamai realią grėsmę valstybės saugumui, teismas taip pat nenustatė.

Teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytą LVAT praktiką, pastebėjo, kad pareiškėjo nurodytose bylose nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios, lyginant su nagrinėjama byla, ir sprendė, jog nėra pagrindo į ją atsižvelgti.

Apibendrindamas bylos duomenis, teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas teisėtas, jame pagrįstai konstatuota, kad VSD Išvada bei Migracijos departamento surinkta papildoma informacija sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negalėjo būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teismas įvertino, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu), todėl naikinti Sprendimą pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais teismui nebuvo teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. rugpjūčio 14 d. prašymą, atliekant išsamų individualų vertinimą, vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais principais bei atsižvelgiant į visas, ypač naujai paaiškėjusias, aplinkybes. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo klaida – esminis vertinimo neindividualizavimas ir pernelyg didelis pasitikėjimas abstrakčia VSD Išvada. Teismas klaidingai pripažino, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo pakankamai individualizuotas. Iš tiesų tiek Sprendime, tiek teismo sprendime dominuoja bendro pobūdžio politinio konteksto vertinimas (Baltarusija kaip agresorė, jos žvalgybos metodai) ir spekuliatyvi „galimybės“ būti išnaudotam kategorija. Nėra nė vieno, net menkiausio, konkretaus fakto, kuris sietų pareiškėją su Baltarusijos žvalgyba po 2010 m. Nėra duomenų apie verbavimo faktus, kontaktus su buvusiais kolegomis, prieigą prie įslaptintos informacijos ar bet kokius veiksmus, kurie rodytų ketinimą veikti prieš Lietuvos interesus. Vien hipotetinis samprotavimas „tarnavo kariuomenėje, todėl gali būti užverbuotas“ yra ne kas kita, kaip kolektyvinės kaltės doktrinos, nepriimtinos teisinėje valstybėje, apraiška. LVAT praktikoje (ypač 2024–2025 m. bylose) ryškiai akcentuojama, kad VSD išvados turi būti pagrįstos konkrečiais žvalgybiniais ar kontržvalgybiniais duomenimis, o ne bendru profiliavimu.

Kita pirmosios instancijos teismo klaida – pateisinamas laiko faktoriaus ir radikalaus elgesio pasikeitimo ignoravimas. Sprendime faktiškai visiškai ignoruota aplinkybė, kad nuo tarnybos pabaigos praėjo daugiau nei 16 metų, o nuo darbo geležinkeliuose – daugiau nei 11 metų. Teismas nesureikšmino, kad pareiškėjas ne tik pasyviai paliko tarnybą, bet ir aktyviai persikvalifikavo į demokratinę, vakarietišką IT sritį bei įstojo į (duomenys neskelbtini), kurio misija yra demokratinės Baltarusijos kūrimas ir kuris laikomas Lukašenkos režimo priešu. Šie faktai paneigia bet kokią lojalumo režimui prezumpciją. Jeigu pareiškėjas būtų žvalgybos taikinys ar lojalus režimui, jis nebūtų studijavęs (duomenys neskelbtini) ir nebūtų rizikavęs dalyvaudamas 2020 m. protestuose. LVAT praktika reikalauja, kad vertinimas būtų perspektyvinis ir atsižvelgtų į elgesio raidą. Teismo pozicija, ignoruojanti 16 metų nepriekaištingą civilinį gyvenimą, yra ydinga.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą ir teisę į šeimos gyvenimą. Teismas padarė esminę klaidą, formaliai konstatavęs, jog atsisakymas išduoti leidimą „nelemia šeimos gyvenimo nutraukimo“, nes šeima šiuo metu gyvena Baltarusijoje. Ši išvada yra nelogiška ir prieštarauja bylos duomenims. Šeimos nariai jau turi išduotus leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, o tai reiškia, kad jie planuoja persikelti. Teismas neatliko jokio proporcingumo testo: hipotetinė grėsmė, kylanti iš 16 metų senumo biografinių duomenų, buvo automatiškai pripažinta viršesne už realią, konkrečią ir jau esamą teisę į šeimos susijungimą, pažeidžiant vaikų interesus. Toks formalizmas prieštarauja tiek LVAT, tiek EŽTT praktikai.

Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino dalyvavimą protestuose ir opozicinėje veikloje. Teismas nepagrįstai sumenkino pareiškėjo nurodytus dalyvavimo 2020 m. taikiuose protestuose faktus, motyvuodamas tuo, kad jie „nepagrįsti oficialiais įrodymais“. Tokia pozicija yra ydinga. Pilietinis protestas prieš autokratinį režimą, ypač Baltarusijoje, ne visada palieka popierinius pėdsakus – priešingai, dalyviai sąmoningai vengia viešumo, kad išvengtų represijų. Reikalavimas pateikti „oficialius“ įrodymus apie dalyvavimą protestuose iš žmogaus, kuris jau ir taip rizikuoja, yra neproporcinga įrodinėjimo našta. Teismas turėjo vertinti šį faktą visumoje su kitomis aplinkybėmis: savanorišku tarnybos nutraukimu, karjeros IT srityje pasirinkimu ir studijomis (duomenys neskelbtini). Ši visuma aiškiai rodo, kad pareiškėjas nėra lojalus režimui, o yra būtent tos demokratinės Baltarusijos, su kuria Lietuva solidarizuojasi, atstovas.

Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neatsižvelgęs į ypač svarbias naujas aplinkybes, kurios patvirtina pareiškėjo geranoriškumą ir aukštą integracijos potencialą. Pareiškėjo sėkmingai baigtas semestras (duomenys neskelbtini) su aukštu vidurkiu (8,2) yra objektyvus įrodymas, kad jis atvyko ne fiktyviai, o realiai studijuoti ir integruotis. (duomenys neskelbtini), kaip demokratinė institucija, suteikė pareiškėjui teigiamą charakteristiką. Faktas, kad dėl biurokratinių kliūčių jis buvo priverstas studijas nutraukti, yra ne kaltės, o būtent neteisėto atsakovo sprendimo pasekmė. Šios aplinkybės yra itin reikšmingos, nes jos konkrečiais akademiniais duomenimis paneigia abstrakčią VSD hipotezę apie galimą grėsmę. Vertindamas šiuos duomenis, teismas būtų negalėjęs padaryti išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę saugumui, nes asmuo, siekiantis žvalgybinių tikslų, nesiintegruotų į priešišką režimui universitetą ir nepasiektų aukštų akademinių rezultatų.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis priimtas pažeidžiant: Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes formuluotė „gali grėsti“ buvo aiškinama kaip leidžianti grėsmę grįsti prielaidomis, o ne konkrečiais faktais; VAĮ 10 straipsnį, nes nebuvo atliktas išsamus individualus vertinimas, o apsiribota formaliu VSD Išvados, nepagrįstos objektyviais duomenimis, atkartojimu; LVAT formuojamą praktiką dėl būtinybės individualizuoti grėsmės vertinimą, atsižvelgti į laiko faktorių ir elgesio pasikeitimą; Konstitucijos 21 ir 38 straipsnius bei Konvencijos 8 straipsnį, nes nebuvo atliktas proporcingumo testas tarp valstybės saugumo intereso ir pareiškėjo bei jo šeimos teisės į bendrą gyvenimą.

LVAT 2025 m. vasario praktikos apžvalgoje nuosekliai pabrėžia, kad: Nacionalinio saugumo grėsmės vertinimas turi būti individualus ir grindžiamas konkrečiais faktais, o ne vien praeities biografija ar geopolitine situacija, net jeigu leidimas laikinai gyventi atsisakomas išduoti, draudimas atvykti reikalauja atskiro proporcingumo vertinimo, ypač kai yra šeimos ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis; įrodinėjimo pareiga tenka Migracijos departamentui ir VSD – jie turi įrodyti realią, o ne hipotetinę grėsmę. Ši praktika patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame priimta abstrakti VSD pozicija be individualaus trumpalaikio atvykimo ir šeimos interesų vertinimo, neatitinka naujausios LVAT praktikos.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo bylos aplinkybes ir naujus faktus, tačiau nagrinėjant apeliacinį skundą atsižvelgti į įrodymus ir faktines aplinkybes, kuriomis pareiškėjas nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, tai užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą.

Sprendimas yra priimtas dėl grėsmės valstybės saugumui, todėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas sėkmingai baigė (duomenys neskelbtini) 2025/2026 mokslo metų pirmąjį semestrą ir buvo drausmingas bei aktyvus studentas nei paneigia, nei patvirtina Sprendimu konstatuotas aplinkybes. Taip pat pareiškėjo pašalinimas iš studentų sąrašų Lietuvoje neįrodo kokios nors būtinybės, anot pareiškėjo, „apsaugoti savo gyvybę ir laisvę nuo autoritarinio persekiojimo“, ypač atsižvelgiant į faktines aplinkybes, kad pareiškėjas ir toliau su šeima gyvena Baltarusijoje, kur, kaip nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, grįžo, pasibaigus Šengeno vizos galiojimui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, nurodydamas pirmosios instancijos teismo tariamas „teisines ir faktines klaidas“, kartoja skunde pirmosios instancijos teismui jau išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas jau yra pasisakęs. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepagrindžia pareiškėjo subjektyvios nuomonės, jog teismas klaidingai vertino, kad VSD Išvada ir kiti Sprendime įvertini duomenys lemia pagrįstą išvadą apie potencialiai galimą pareiškėjo pažeidžiamumą, kurį gali vykdyti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijos.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, vertindamas faktines aplinkybes dėl šeimos gyvenimo Baltarusijoje. Šių aplinkybių pareiškėjas nepaneigė, o tik nurodė, kad šeimos nariams yra išduoti leidimai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas teisingai nurodė, kad pareiškėjo šeimos nariai gyvena Baltarusijoje (pastebėtina, kad iki šiol jie nėra atvykę į Lietuvą), taigi, pareiškėjo teiginiai, jog šeimos nariai teise gyventi Lietuvoje „akivaizdu, kad pasinaudos“, yra hipotetinio pobūdžio. Nors pareiškėjas teigia, esą, „hipotetinė grėsmė automatiškai pripažinta viršesne už realią, konkrečią ir jau esamą teisę į šeimos susijungimą, pažeidžiant vaikų interesus“, tačiau reali šeimos susijungimo galimybė Lietuvos Respublikoje neegzistuoja, nes pareiškėjo šeimos nariai nėra atvykę į Lietuvą, čia negyvena, sutuoktinė nedirba, vaikai nelanko ugdymo ar mokymosi įstaigų. Taip pat Sprendimu nėra pažeidžiami pareiškėjo šeimos narių interesai, pareiškėjas nėra atskiriamas nuo šeimos.

Vertindamas pareiškėjo apeliaciniame skunde atliktą LVAT praktikos „apžvalgą“ Migracijos departamentas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jau įvertino pareiškėjo panašių „apžvalgų“ vertę, pasisakydamas skundžiamame sprendime. Šioje byloje pareiškėjas skundė teismui Migracijos departamento Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde vertina draudimo atvykti proporcingumą. Taigi, tiek Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendime buvo išsamiai išnagrinėtos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, priimti teisėti ir pagrįsti sprendimai, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad Sprendimas priimtas pagrįstai ir motyvuotai, nepažeidžiant teisės aktų ir suformuotos teismų praktikos, tačiau teismui nusprendus priešingai ir tenkinus, bet kokia apimti, pareiškėjo skundą ir tuo pagrindu nusprendus priteisti bylinėjimosi išlaidas, prašoma teismo šias bylinėjimosi išlaidas priteisti ne iš Migracijos departamento, bet iš valstybės biudžeto. Teismui nusprendus priteisti bylinėjimosi išlaidas ne iš valstybės biudžeto tiesiogiai, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas solidariai iš Migracijos departamento ir VSD.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad:

Nesutinka su apeliaciniu skundu ir mano, kad teismas pagrįstai sprendė, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino aplinkybes, kad suteikti kariniai laipsniai, vadovaujančios pareigos, objektyviai rodo, kad pareiškėjas buvo vertinamas kaip lojalus ir patikimas karininkas. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kodėl galimai priešiški vidiniai įsitikinimai atsirado tik po 10 metų sėkmingos karjeros kariuomenėje. VSD vertinimu, darbo santykius pareiškėjas nutraukė ne dėl ideologinių įsitikinimų ar nesutarimų su režimu, todėl remiantis visų byloje esančių įrodymų visuma yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas buvo lojalus Baltarusijai ir palaikė jos valdžią, todėl šiuo metu jis tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės valstybės specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pareiškėjas savo poziciją apeliaciniame skunde gina ir argumentu, kad byloje nėra duomenų apie bet kokius pareiškėjo veiksmus prieš Lietuvos valstybę. VSD pažymi, kad LVAT ne vienoje byloje yra konstatavęs, jog, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.

Nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad Sprendimu yra pažeidžiamas proporcingumo principas ir jo teisė į šeimos susijungimą. Pareiškėjo šeiminiai ryšiai buvo aptarti ir įvertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjo teisė į šeiminius ryšius negalėtų būti įgyvendinta kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje. Be to, pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus. Atsižvelgus į šiandieninę geopolitinę situaciją, darytina išvada, kad šia prasme pareiškėjas yra pažeidžiamas ir jis gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant rinkti informaciją ar pasitelkiant jį Baltarusijos Respublikos jėgos struktūrų operacijoms vykdyti.

Šalies argumentai

Pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai pateikiamas teiginys, kad jo išbraukimas iš (duomenys neskelbtini) įrodo atsiribojimą nuo A. L. režimo, yra nepagrįstas. Kaip pats pareiškėjas dėsto, jis bijojo baudžiamojo persekiojimo ir siekė išvengti teisinių pasekmių Baltarusijos Respublikoje, todėl priėmė šį sprendimą. Taigi, pareiškėjas pasitraukdamas iš universiteto, kuris Baltarusijoje pripažintas ekstremistine organizacija, kaip tik siekia prisitaikyti prie Baltarusijos politikos ir išsaugoti galimybę dirbti bei gyventi Baltarusijoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių, siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu nei padarė teismas. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 26S56148, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas teisėtas, jame pagrįstai įvertinta, jog VSD Išvada bei Migracijos departamento surinkta papildoma informacija sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teismas sprendė, kad pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negalėjo būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas įvertino, kad Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmesti jo skundo reikalavimai, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. rugpjūčio 14 d. prašymą, atliekant išsamų individualų vertinimą, vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais principais bei atsižvelgiant į visas, ypač naujai paaiškėjusias, aplinkybes.

ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Minėta ABTĮ nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, tai užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą (žr., pvz., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-138-822/2024). Teisėjų kolegija neprideda prie bylos medžiagos pareiškėjo papildomai pateiktų įrodymų ((duomenys neskelbtini) 2026 m. birželio 29 d. Akademinės pažymos ir 2026 m. liepos 1 d. Charakteristikos), nes nenustatė, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022).

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydamas jas neteisingomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.

Žemesnės instancijos teismas

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3694-492/2019).

LVAT praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimo, tačiau šis vertinimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę, t. y. realų ir faktinį pavojų, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą ir laikantis proporcingumo principo (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Baltarusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte, kuriame nurodyta, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad VSD Išvadoje, be kita ko, nurodė, jog Baltarusijos Respublikos pil. I. H. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes tarnaudamas Baltarusijos Respublikos ginkluotosiose pajėgose, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o dirbdamas „Baltarusijos geležinkelių“ (duomenys neskelbtini) vagonų depe, tikėtina turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. 2025–2026 m. pareiškėjas vyko iš Baltarusijos į Lietuvą ir atgal, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD Išvadoje rėmėsi kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, pagal kurią Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes, išnaudoja juos specialioms, Rusijos karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali juos šantažuoti, grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pvz., grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Taigi, pagal VSD Išvadą Baltarusijos Respublikos piliečiui I. H. išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą ir Sprendime įvertino, kad po studijų pasibaigus prievolei penkerius metus tarnauti pagal kontraktą Baltarusijos Respublikos ginkluotosiose pajėgose, pareiškėjas buvo paveiktas vadovybės įtakos ir pasirašė antrą penkerių metų kontraktą. Todėl Sprendime daroma išvada, kad tarnyba nebuvo vykdoma prieš asmens valią. Suteikti kariniai laipsniai, patikėtos vadovaujančios pareigos objektyviai rodė, jog jis buvo vertinamas kaip lojalus, patikimas ir drausmingas karininkas, tinkamai vykdęs pavestas užduotis. Dirbdamas strateginiame sektoriuje „Baltarusijos geležinkeliai“ (duomenys neskelbtini) vagonų depe taip pat darė karjerą, darbo santykiai buvo nutraukti šalių susitarimu, o ne dėl ideologinių ar politinių nesutarimų su režimu. Sprendime daroma išvada, kad ir civilinėje veikloje pareiškėjas buvo laikomas lojaliu valstybei, o pasitraukimas iš pareigų nebuvo susijęs su nepritarimu valstybės politikai. Taip pat Migracijos departamentas Sprendime vertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva. Nustatė, kad pareiškėjas nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos. Sodros informacinės sistemos duomenimis atsakovas nustatė, kad pareiškėjas niekada nėra dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvoje. Studentų registro duomenimis nustatė, kad jis yra priimtas į VšĮ (duomenys neskelbtini) nuo 2025 m. spalio 1 d., numatoma studijų pabaigos data – 2029 m. vasario 28 d. Prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė, atvykęs į Lietuvą, turėdamas Šengeno vizą. Pareiškėjo sutuoktinė, Baltarusijos Respublikos pilietė turi leidimą nuolat gyventi, išduotą (duomenys neskelbtini) tuo pagrindu, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo, nuo (duomenys neskelbtini) yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, nėra niekada dirbusi ir šiuo metu Lietuvoje nedirba. Nepilnamečiai vaikai: (duomenys neskelbtini), turi leidimus nuolat gyventi, išduotus tuo pagrindu, kad atvyksta gyventi kartu su šeimos nariu (motina), kuri yra lietuvių kilmės. Vaikų gyvenamoji vieta Lietuvoje nedeklaruota, jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje. Mokinių registro duomenimis, abu vaikai jokios ugdymo įstaigos Lietuvoje nelanko.

Nuosekli LVAT praktika rodo, kad asmens darbas Baltarusijos valstybinėse įmonėse / institucijose paprastai yra vertinamas kaip tokio asmens lojalumas Baltarusijos valdžiai ir kartu yra rimtas pagrindas manyti, kad toks asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2724-629/2025, 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2755-602/2025, 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-624/2025, 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2026-968/2025). LVAT praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad dėl Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų prieš kitas valstybes Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos piliečių atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas (žr., pvz., 2023 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024, 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024).

Teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo nurodomi argumentai dėl tarnybos ginkluotosiose pajėgose, kurią nutraukė tik po 10 metų, yra pernelyg abstraktūs, neparemti jokiais įrodymais. Bylos duomenys patvirtino, kad vidiniai įsitikinimai netrukdė jam tarnyboje kilti karjeros laiptais (leitenantas, vyresnysis leitenantas, kapitonas) ir nepaneigė lojalumo kilmės valstybei, jos vykdomai politikai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo darbo santykiai strateginėje įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ (duomenys neskelbtini) vagonų depe, užimtos pareigos, savanoriškas darbo santykių nutraukimas, taip pat aplinkybės, jog jis galbūt neturėjo galimybės dirbti su slapta informacija, savaime nereiškė, kad grėsmė dėl jo ryšių su buvusia darboviete yra išnykusi. Priešingai, šiuo atveju dėl 10 metų savanoriškos tarnybos, taip pat buvusių darbinių santykių pareiškėjas tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra įrodyta. Kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, kad jo keliama grėsmė grindžiama prielaidomis, o ne konkrečiais faktais. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad keliama grėsmė valstybės saugumui nustatyta atlikus ne tik perspektyvinį vertinimą, tačiau kartu remiantis individualiu pareiškėjo situacijos vertinimu bei konkrečiais asmens biografijos faktais.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas neturi reikšmingų socialinių bei ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors pareiškėjas teigia, kad siekia su šeima gyventi Lietuvoje, tačiau jo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir leisti jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Teisėjų kolegijos vertinimu, grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip, pavyzdžiui, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui neišdavimas / panaikinimas, yra prevencinį elementą turinti priemonė bei siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1254-822/2024).

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo politines pažiūras, nesudaro pagrindo paneigti jo galimo lojalumo Baltarusijos valdžiai ir jo pažeidžiamumo. Aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės vėliau įvertinti reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Minėta aplinkybė taip pat nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ar objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti VSD pateikta medžiaga ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Sprendime įvertintas pareiškėjo socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika pobūdis, taip pat aplinkybės, sudarančios pagrindą spręsti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu), todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos analogiškose bylose, pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose buvo vertinamos kitokios faktinės aplinkybės ir skirtingi ratio decidendi, t. y. argumentai, kuriais grindžiami teismo sprendimai. Be to, kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų nepasisakytina.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo nenaudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. H. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasJolanta MalijauskienėArūnas Sutkevičius