Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, nes yra suvaržomos pareiškėjos teisės į teisminę gynybą. Sprendime nurodoma teisė kreiptis į teismą per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo, kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Atsakovas nepagrįstai šį terminą sutrumpino iki 7 dienų, dėl ko pareiškėjai sistemingai, jau ketvirtą kartą, yra apsunkinamas skundo pateikimas.

Sprendime nurodoma, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdama 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatas, tačiau šis teiginys neatitinka tikrovės ir prieštarauja pačiame Sprendime išdėstytoms aplinkybėms, nes Lietuvos Respublika prie Šengeno sutarties prisijungė 2007 m. gruodžio 21 d.; Šengeno sienų kodeksas patvirtintas 2016 m. kovo 9 d.

Migracijos departamentas pats sukūrė neigiamą situaciją, kad pasibaigus prieglobsčio procedūrai, pareiškėja neteko teisės likti Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio procedūroje buvo nustatyta, kad pareiškėja neturi asmens tapatybės ir kelionės dokumentų, tačiau, baigus prieglobsčio procedūrą, Migracijos departamentas neišdavė pareiškėjai užsieniečio registracijos pažymėjimo, nesiaiškino jos išvykimo iš šalies fizinių ir teisinių galimybių. Tuomet 2023 m. lapkričio 27 d. pareiškėja per Migris sistemą pati pateikė prašymą (registracijos numeris 2311-LLG-7758), kuriuo prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę (Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p.). Tačiau Migracijos departamentas atsisakė šias aplinkybes nagrinėti ir prašymo priėmimą panaikino.

Sprendimas grindžiamas pareiškėjos apklausos duomenimis, kurie pateikiami selektyviai ir tendencingai (pvz. dėl užsienietės socialių ryšių palaikymo mobiliojo ryšio priemonėmis tarp skambučių esant mėnesių protarpiams). Migracijos departamentas naudojo atsakymą į vieną klausimą ir apibendrino visus socialinius ryšius, taip sukurdamas tikrovės neatitinkančias ir net nelogiškas išvadas. Pareiškėja apklausoje pasakojo, kad nedirba, o pragyvena iš draugų pagalbos. Atsakovas ignoravo nustatytas aplinkybes, kad per tokį ilgą 27 metų laikotarpį visi pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai yra tik Lietuvos Respublikoje. Priimant Sprendimą neatsižvelgta, kad per 27 gyvenimo Lietuvoje metus pareiškėja bendravo ir visomis paslaugomis naudojosi tik Lietuvos Respublikoje, tik čia turi socialinius ir ekonominius ryšius, o grąžinta į kilmės šalį neturėtų su kuo bendrauti ar į ką kreiptis pagalbos ir nesugebėtų adaptuotis. Taip pat Migracijos departamentas neįvertino, kad pareiškėja turėjo darbą Lietuvos Respublikoje ir mokėjo mokesčius. Po sutuoktinio mirties pareiškėja liko vieniša, nebeturi artimųjų ir socialinis bendravimas yra tik su asmenimis, su kuriais sukūrė artimus ryšius per 27 metus Lietuvos Respublikoje.

Priimant Sprendimą neatsižvelgta, kad pareiškėjos neteisėtas atvykimas į Lietuvos Respubliką prieš 27 metus nėra pavojingas pažeidimas dėl kurio būtų proporcinga nutraukti visus pareiškėjos per 27 metus susiformavusius socialinius ryšius ir priversti ją kardinaliai keisti gyvenimo aplinką, kas neabejotinai pareiškėjai turėtų neigiamą poveikį, taip pat darant ir didelį neigiamą poveikį psichinei sveikatai.

Sprendime atsakovas konstatavo, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) nesudaro savarankiško pagrindo nevykdyti asmens išsiuntimo į Rusijos Federaciją. Ši išvada yra visiškai neparemta faktinėmis aplinkybėmis ir prieštarauja įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytoms aplinkybėms.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-16483-1064/2024 (toliau – ir 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimas) nustatė, kad pareiškėja Lietuvoje pragyveno daugiau nei 25 metus, per šį laiką niekada nebuvo išvykusi iš šalies, jokio turto, giminių ar draugų, su kuriais palaikytų santykius Rusijos Federacijoje neturi. Pareiškėjos į bylą pateikti Lietuvoje gyvenančių asmenų rašytiniai paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjos privatus gyvenimas (socialiniai santykiai) yra susiklostęs išimtinai Lietuvos Respublikoje. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjos šeiminis gyvenimas nuo 1998 m. iki jos sutuoktinio mirties 2023 m. taip pat buvo susijęs išimtinai su Lietuva. Pareiškėjos ekonominiai ryšiai, kaip nurodė pareiškėja teismo posėdžio metu, taip pat yra (buvo) susiję su Lietuva, tik nesant leidimo gyventi Lietuvoje, negalėjo būti tinkamai įforminti. Atsižvelgus į šias aplinkybes spręstina, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika siejo reikšmingi ilgalaikiai šeiminiai ir socialiniai ryšiai (pastarieji tebesitęsia), o su Rusija pareiškėja faktiškai yra nutraukusi visus ryšius, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos išsiuntimas į šią šalį būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė.

Atsakovo Sprendime daromos išvados neparemtos nei faktiniais duomenimis, nei motyvais ir prieštarauja įsiteisėjusiu teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu nustatytiems faktams. Atkreiptinas dėmesys, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-9502-561/2025 (toliau – ir 2025 m. birželio 16 d. sprendimas), kuriame pasisakė, kad atsakovas, priimdamas šioje byloje skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į įsiteisėjusio teismo sprendime nustatytus faktus ir nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjos individualios situacijos vertinimo.

Minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad pareiškėjos visi per 25 metus susiformavę socialiniai ryšiai yra tik Lietuvos Respublikoje ir išsiuntimas į Rusijos Federaciją būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė. Migracijos departamentas nesutiko su įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir bandė įrodyti, kad pareiškėjai gyvenant ir niekur neišvykstant iš Lietuvos dar du metus, socialiniai ryšiai susilpnėjo ar net išnyko, kas yra net logiškai nepaaiškinama.

Atsakovas jau tris kartus, iki skundžiamo Sprendimo, buvo priėmęs sprendimus pareiškėjos atžvilgiu, kurie teismų buvo panaikinti: 1) 2023 m. gruodžio 22 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S232943 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6669-1161/2024 panaikino minėtą Migracijos departamento sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1757-789/2024 atmetė Migracijos departamento apeliacinį skundą ir paliko Regionų administracinio teismo sprendimą nepakeistą; 2) 2024 m. rugsėjo 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S216027 įpareigoti Rusijos Federacijos pilietę T. A. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. 2024 m. gruodžio 20 d. Regionų administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-16483-1064/2024 panaikino minėtą Migracijos departamento sprendimą; 3) Migracijos departamentas 2025 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą Nr. 25S45111 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-9502-561/2025 pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 25S45111. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2337-1188/2025 (toliau – ir 2025 m. liepos 23 d. nutartis) Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė ir Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovas nevertino teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų faktų, teismų nustatytų atsakovo klaidų ir ketvirtą kartą priėmė analogišką sprendimą. Atsakovas Sprendime dėsto tuos pačius, ankstesniuose atsakovo sprendimuose buvusius argumentus, neatsižvelgė į tai, kad teismai juos pripažino nepagrįstais ir kitaip įvertino faktines aplinkybes. Toks atsakovo elgesys pažeidžia ne tik gero viešojo administravimo reikalavimus, bet ir pažeidžia ABTĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėja neturi kelionės dokumento, kuris išsiuntimo procedūrą daro negalimą ir yra jos sustabdymo pagrindas, numatytas Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Apklausiant pareiškėją nebuvo nurodytas apklausos tikslas, todėl tiek pareiškėja, tiek apklausoje dalyvavęs jos atstovas paklausti ar norėtų kuo nors papildyti apklausą, nežinodami apklausos tikslo negalėjo niekuo papildyti. Pareiškėjos atstovas po apklausos protokole pateikė pastabą, kad apklausa buvo atliekama ne siekiant nustatyti aplinkybes, o tikintis, kad pareiškėja nesugebės atsakyti į klausimus, jai nebuvo užduodami patikslinantys klausimai, todėl ji į klausimus atsakė taip kaip juos suprato, pagal savo išsilavinimo ir suvokimo lygį. Dalis apklausos klausimų galėjo būti suprantami tik teisinį išsilavinimą turintiems asmenims, bei, kad pareiškėjai užduoti klausimai buvo rusų kalba, kuri jai nėra gimtoji, ir šios kalbos dalies specifinių žodžių pareiškėja taip pat nesupranta. Apklausą atliekantis pareigūnas atliko tik formalią, iš anksto sudarytų klausimų, apklausą ir neprašė pateikti jokių ką nors patvirtinančių duomenų. Pareiškėja ir jos atstovas nesuprato kodėl apklausoje buvo klausiama apie aplinkybes, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais.

Pareiškėja Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 27 d. per Migris sistemą pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę. Jame išdėstytos aplinkybės patvirtinančios, kad ji negali būti grąžinta į Rusijos Federaciją, nes joje bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ir žeminamas jos orumas ir ji bus baudžiama už savo įsitikinimus, negalės laisvai reikšti savo pažiūrų, o jei reikš, jai grės ilgi metai įkalinimo ir galimai net mirtis. Pareiškėja smerkia visus Rusijos karo veiksmus prieš Ukrainą, baisisi tuo, kad Rusijos armija vykdo karo nusikaltimus, žudo taikius gyventojus ir t. t., o Rusijoje išsakius tokius savo įsitikinimus gresia įkalinimas iki 15 metų. Taip pat pareiškėjai yra nepriimtina, kad ji galėtų mokėti mokesčius valstybei agresorei, kuri po to juos panaudotų nekaltų civilių žudymui.

Sprendime neįvertinta individuali užsienietės situaciją, kadangi jame nepagrįstai nurodoma, kad užsienietė apklausos metu nepateikė jokių duomenų, kad jos vykdyta veikla Rusijoje ar vykdoma veikla Lietuvoje, vieši pasisakymai, įrašai socialiniuose tinkluose ar kita opozicinė veikla būtų patraukę ar galėtų patraukti Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų dėmesį. Pareiškėja yra nutraukusi su Rusija bet kokius santykius jau daugiau nei 27 metai, tos aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Todėl atsakovo duomenų ieškojimas apie vykdytą veiklą Rusijoje, opozicinę veiklą, niekaip negali būti siejamas su individualia pareiškėjos situacija, kuri išvyko iš Rusijos Federacijos 1998 m. (prezidentui esant Borisui Jelcinui) ir daugiau su Rusija jokių santykių nepalaikė. Atsakovas formaliai nurodė, kad nepateikti duomenys, neatsižvelgdamas į tai, kad tokie duomenys negali egzistuoti realiai, o realių faktinių aplinkybių nevertino.

Kiti Sprendimo rezoliucinės dalies punktai yra grindžiami tik vienu argumentu, jie taikomi asmeniui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, todėl panaikinus Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, šie punktai taip pat netenka savo teisinio pagrindo ir taip pat turi būti panaikinti.

Pareiškėja 1998 m. balandžio mėn. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką. 2023 m. kovo 23 d. ji paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2023 m. lapkričio 8 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2443-629/2023 atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą ir palikus galioti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo pareiškėjai nesuteiktas prieglobstis, pareiškėja prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą (Įstatymo 126 str. 1 d. 2 p.).

Priešingai nei nurodoma skunde, ginčijamu Sprendimu nebuvo varžomos pareiškėjos teisės į teisminę gynybą. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 ir 133 straipsnių nuostatomis, todėl vadovaujantis Įstatymo 140²⁵ straipsnio 1 dalimi skundas galėjo būti paduotas Regionų administraciniam teismui per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjos nurodoma Įstatymo 138 straipsnio 2 dalis nėra aktuli nagrinėjamai bylai.

Neteisėto atvykimo ar buvimo konstatavimas gali būti grindžiamas ne tik pirminio atvykimo aplinkybėmis, bet ir tuo, ar asmuo šiuo metu atitinka teisėto atvykimo ir buvimo sąlygas pagal galiojančius teisės aktus. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką neteisėtai atvyko 1998 m. balandžio mėn. ir nuo to laiko yra neteisėtai, bei ilgą laiką (iki 2021 m.) nesiėmė jokių aktyvių ir teisėtų veiksmų, kad gauti dokumentą, patvirtinantį jos teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Todėl aplinkybė, kad Šengeno sienų kodeksas buvo priimtas tik 2016 m., savaime nepaneigia galimybės remtis jo nuostatomis vertinant užsieniečio teisinę padėtį vėlesniu laikotarpiu, ypač jei nėra duomenų apie teisėtą statuso įgijimą ar išlaikymą po Lietuvos įstojimo į Šengeno erdvę.

Priešingai nei teigia pareiškėja, susiklosčiusi situacija yra išimtinai pačios pareiškėjos veiksmų (ir neveikimo) rezultatas. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 1998 m. balandžio mėn. ir nuo pat atvykimo momento neturėjo jokio teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, o daugiau kaip du dešimtmečius – iki 2021 m. – visiškai nesiėmė jokių aktyvių, savalaikių ir teisėtų veiksmų savo buvimui įteisinti. Tik 2021 m. lapkričio 10 d. pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą, kuris buvo atmestas, o vėlesni jos kreipimaisi (įskaitant 2023 m. lapkričio 27 d. prašymą) buvo nesuderinami su galiojančiais teisės aktais ir nepriimti dėl Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių, nustatytų reaguojant į karinę agresiją prieš Ukrainą. Be to, pareiškėja nevykdė ir kompetentingų institucijų sprendimų dėl jos išsiuntimo ar grąžinimo. Tokie veiksmai akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėja piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, selektyviai jomis naudojosi tik tada, kai tai buvo naudinga jos interesams, ir sąmoningai ignoravo jai nustatytas pareigas.

Pareiškėja faktiškai siekia perkelti atsakomybę valstybei ir priversti Migracijos departamentą įteisinti jos buvimą, nepaisant to, kad nėra jokio teisinio pagrindo tai daryti. Tokios pozicijos pripažinimas lemtų teisiškai nepateisinamą ir absurdišką situaciją, kai asmuo, ilgą laiką neteisėtai gyvenęs Lietuvos Respublikoje, sistemingai pažeidęs migracijos teisės normas ir nevykdęs institucijų sprendimų, įgytų besąlyginę teisę toliau gyventi šalyje vien dėl savo paties neteisėtų ir sistemingų veiksmų.

Apklausos metu pareiškėjai buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog apklausos tikslas yra suteikti jai galimybę pateikti paaiškinimus ir argumentus dėl faktinių bei teisinių aplinkybių, kurios yra reikšmingos vertinant jos teisinę padėtį. Analogiškai, tas pats tikslas buvo aiškiai nurodytas ir kvietime į apklausą, todėl pareiškėjos vėlesni bandymai kvestionuoti apklausos tikslą yra nepagrįsti. Nors skunde deklaratyviai nurodoma, kad dalis klausimų galėjo būti suprantami tik teisinį išsilavinimą turintiems asmenims, apklausoje dalyvavo advokatas – asmuo, turintis atitinkamą teisinį išsilavinimą, kuris galėjo patikslinti klausimus, pateikti papildomus ar paaiškinti tariamai neaiškius ar nesuprantamus pareiškėjai terminus. Be to, nors pareiškėja nurodė, kad rusų kalba nėra jos gimtoji ir ji galimai nesupranta specifinių terminų, vis dėl to apklausoje buvo užtikrintas vertėjas, o pareiškėja patvirtino, kad klausimus suprato. Visi teismo posėdžiai vyko su vertimu iš / į rusų kalbą, ir net skunde pareiškėja taip pat prašė užtikrini vertėją iš rusų kalbos, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad kalbos barjeras trukdė jai tinkamai dalyvauti administraciniame procese. Apklausa nebuvo formali ar deklaratyvi procedūra, o sudedamoji administracinio proceso dalis, tiesiogiai užtikrinanti pareiškėjos teisę būti išklausytai prieš priimant sprendimą, lemiantį jos teisinę padėtį.

Pareiškėja Lietuvos Respublikoje neteisėtai gyvena nuo 1998 m., tačiau jos lietuvių kalbos žinios išliko itin menkos ir nepakankamos net elementariam bendravimui. Tokia situacija akivaizdžiai rodo, kad pareiškėja per beveik tris dešimtmečius nesiėmė realių pastangų išmokti valstybinę kalbą, kuri yra esminė ir neatskiriama integracijos į priimančiosios valstybės visuomenę sąlyga. Ribotos lietuvių kalbos žinios, kartu su nors ir neteisėtus, bet ilgalaikiu gyvenimu Lietuvoje, patvirtina pareiškėjos sąmoningą pasirinkimą gyventi uždaroje, paralelinėje rusakalbėje aplinkoje, o ne siekti visapusiškos socialinės, kultūrinės ir pilietinės integracijos į Lietuvos visuomenę.

Vieninteliai pareiškėjos nurodomi socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika apsiriboja ryšiais su asmenimis, kurie jai ir jos velioniam vyrui neteisėtai suteikė gyvenamąjį plotą ir (ar) neteisėtai ją įdarbino, o šie ryšiai palaikomi išimtinai nuotoliniu būdu – pokalbiais mobiliojo ryšio priemonėmis (telefonu). Tokios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos socialiniai ryšiai nėra nei intensyvūs, nei tvarūs, nei grindžiami teisėtais ar visuomenei reikšmingais santykiais. Be to, akivaizdu, kad šių ryšių palaikymui nėra būtinas pareiškėjos fizinis buvimas Lietuvos Respublikoje, nes jie gali būti tęsiami jai išvykus iš Lietuvos ir nei pareiškėjai, nei minėtiems asmenims dėl to nekiltų jokia reali ar neproporcinga žala. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jos išvykimas nutrauktų šiuos ryšius ar sukeltų esmines neigiamas pasekmes jos ar kitų asmenų socialiniam gyvenimui. Pareiškėjos nurodomi socialiniai ryšiai nėra tokio pobūdžio ar intensyvumo, kurie pateisintų jos tolesnį buvimą Lietuvos Respublikoje ar sudarytų pagrindą abejoti ginčijamo Sprendimo proporcingumu ir teisėtumu.

Faktas, kad pareiškėja galėjo naudotis sveikatos priežiūros, socialinėmis ar kitomis paslaugomis, savaime nepaneigia to, kad jos buvimas valstybės teritorijoje buvo neteisėtas nuo pat atvykimo momento 1998 m. Ilgalaikis gyvenimas šalyje ar galimybė pasinaudoti tam tikromis paslaugomis negali transformuoti neteisėto buvimo į teisėtą, taip pat negali būti laikomas pagrindu ignoruoti galiojančius teisės aktus ar pateisinti piktnaudžiavimą migracinėmis procedūromis. Kitaip tariant, faktas, kad pareiškėja kažkiek naudojosi valstybės suteikiamomis galimybėmis, negali būti interpretuojamas kaip įrodymas, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje buvo teisėtas ar kad ji integravosi į visuomenę, kai visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės įrodo priešingai.

Migracijos departamentas neignoravo teismų įsiteisėjusių sprendimų. Ginčijamas Sprendimas grindžiamas visapusiška medžiaga, įskaitant tiek ankstesnius teismo sprendimus, tiek naujai nustatytas faktiškai svarbias aplinkybes, kurių pareiškėja nepaneigė jokiais išsamiais ir objektyviais įrodymais, ir kurios nebuvo pakankamai įvertintos ankstesniuose bylos nagrinėjimuose, ką nustatė teismai. Ginčijamame Sprendime pateikiama konkreti, faktine medžiaga pagrįsta argumentacija, kodėl pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje vertinamas kaip neteisėtas, įvertinant jos ilgalaikį neveikimą įteisinti buvimą, nelegalaus darbo faktus bei nepagrįstus socialinius ryšius.

Sprendimo dėl išsiuntimo priėmimas ir jos įgyvendinimas yra dvi atskiros procedūros. Išsiuntimą faktiškai vykdo VSAT, kuri užtikrina tokio pobūdžio sprendimų vykdymą. Be to, Įstatymas nenumato, kad kelionės dokumento nebuvimas yra automatiškai stabdantis veiksnys sprendimui dėl išsiuntimo priimti. Tai gali turėti įtakos faktiniam vykdymui, bet ne Sprendimo teisėtumui.

Visuma aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja per visą savo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį neturėjo ir negalėjo turėti jokio teisėto lūkesčio, jog jos buvimas valstybės teritorijoje bus toleruojamas neribotą laiką, ginčijamas Sprendimas nebus priimtas ar jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje bus įteisintas. Pareiškėja nuo pat atvykimo 1998 m. žinojo arba turėjo žinoti, kad jos buvimas šalyje yra neteisėtas, tačiau ilgą laiką sąmoningai nesiėmė jokių teisėtų veiksmų savo statusui įteisinti, piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, selektyviai rėmėsi jai palankiomis teisės aktų nuostatomis, nevykdė kompetentingų institucijų sprendimų, dirbo nelegaliai ir nesiintegravo į Lietuvos visuomenę. Be to, nei naudojimasis neapibrėžtomis paslaugomis, nei formalūs ar epizodiniai socialiniai ryšiai, nei ilgalaikis faktinis gyvenimas šalyje negali sukurti teisėto lūkesčio, kai pats buvimas nuo pradžių ir visą laikotarpį buvo grindžiamas teisės aktų pažeidimu.

II.

Migracijos departamentas 2025 m. gruodžio 8 d. Sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir pavesti VSAT vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini), į Lietuvą atvyko 1998 m.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. kovo 23 d. paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 23M53769 nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama 2023 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2443-629/2023 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti minėtą Migracijos departamento sprendimą.

Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 23S232943, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn. bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn. Šis Migracijos departamento sprendimas buvo panaikintas teismų (Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-6669-1161/2024, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1757-789/2024).

Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S2160270, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau šis Migracijos departamento sprendimas Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-16483-1064/2024 buvo panaikintas.

Migracijos departamentas 2025 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą Nr. 25S45111 pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 12 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pavesti VSAT vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-9502-561/2025 šis Migracijos departamento sprendimas buvo panaikintas.

Vertindamas 2024 m. balandžio 18 d., 2024 m. gruodžio 20 d. ir 2025 m. birželio 16 d. teismo sprendimus, teismas konstatavo, kad juose nebuvo galutinai išspręstas klausimas dėl pareiškėjos teisės likti Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento sprendimai buvo panaikinti dėl jų motyvavimo trūkumų ir pareiškėjos individualios situacijos vertinimo trūkumų, kas suponuoja tai, jog ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies kontekste, nagrinėjamoje byloje faktų ir aplinkybių vertinimas nėra saistomas kitose bylose nustatytų aplinkybių ir šioje byloje atliekamas individualus bylos faktų ir aplinkybių vertinimas.

Vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 7, 8 dalimis, 23 straipsnio 8 punktu ir 39 straipsnio 1 punktu, teismas priėjo prie išvados, kad byloje neginčytinai konstatuota, kad pareiškėja neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir joje gyvena neteisėtai, todėl teismas vertindamas šias aplinkybes dėl jų plačiau nepasisakys.

Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes ir spręsti, ar to asmens atžvilgiu numatyti prievolę savanoriškai išvykti (grįžti) ar išsiuntimo procedūrą, jeigu nėra nustatyta aplinkybių, trukdančių grąžinti asmenį į užsienio valstybę (Įstatymo 130 str.).

Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai atliko pareiškėjos situacijos vertinimą. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo ir tai patvirtina bylos medžiaga bei ginčijamame Sprendime padarytos išvados, kad pareiškėja atsisako savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl Migracijos departamentui buvo pagrindas spręsti klausimą dėl jos išsiuntimo. Šiuos teismo argumentus pagrindžia ir pačios pareiškėjos argumentai, išdėstyti skunde bei vykdytos apklausos metu, jog ji savo noru neketina ir nenori grįžti į Rusijos Federaciją, taip pat argumentai, kurie buvo išdėstyti nagrinėjant ankstesnius pareiškėjos iškeltus ginčus. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo aspektu jau yra pasisakyta ir administracinėje byloje Nr. eI2-9502-561/2025 priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, konstatuojant, kad yra teisinės prielaidos taikyti ne grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti nuostatas, numatytas Įstatymo 125 straipsnyje, o išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nuostatas, numatytas Įstatymo 126 straipsnyje.

Teismas iš bylos medžiagos taip pat nustatė, kad pareiškėjai niekada nebuvo išduotas kelionės dokumentas arba viza, suteikianti teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pareiškėja neprašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir nebendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad nėra Įstatymo 125 straipsnyje numatytų pagrindų priimti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti ar grąžinti į užsienio valstybę. Teismas nurodė, kad nustačius, jog pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai ir joje yra neteisėtai, pagrįstai taikyta Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata nusprendžiant išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

Anot teismo, Migracijos departamentas nustatė, kad įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. eA-2443-629/2023 pareiškėja neteko teisės likti Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai, konstatuota, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko ir gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, o pasibaigus prieglobsčio procedūrai neteko teisės likti Lietuvos Respublikoje. Ginčijamu 2025 m. gruodžio 8 d. Sprendimu, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja atsisako išvykti į kilmės valstybę iš Lietuvos Respublikos, nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

Vertindamas pareiškėjos 2024 m. rugsėjo 13 d., 2025 m. rugsėjo 30 d. apklausos duomenys, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjos socialinė integracija, jos socialiniai ryšiai ir ryšys su Lietuvos Respublika grindžiamas faktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje nuo 1998 m. trukme. Byloje taipogi pateikti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 3 d. iki 2024 m. gegužės 9 d. dirbo mažojoje bendrijoje „Tavo švara“. Pareiškėja 2025 m. rugsėjo 30 d. vykusios apklausos metu negalėjo nurodyti jokių konkrečių aplinkybių dėl jos gyvenimo laikotarpio nuo 1998 m., tame tarpe, kodėl tik 2023 m. kreipėsi prieglobsčio. Pareiškėja teigė, kad baiminosi, visais dokumentais rūpinosi vyras; klausiama, kur apsigyveno atvykę, nurodė pas „tetą Valią“, kurią sutiko turguje ir pas ją pragyveno apie keturis metus; nurodė, kad prekiavo turguje, kadangi „teta Valia“ turėjo patentą; po to pas vyrą atsirado draugų, kurie jiems padėdavo; vėliau tvarkė namus ir butus, o turėdama žaliąją kortelę (prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu) dirbo. Į klausimą iš kokių lėšų gyvena šiuo metu, pareiškėja nurodė, kad padeda draugai. Uždavus klausimą, iš kokių lėšų moka nuomą, ji aiškino, kad padeda draugai, šiek tiek dirba, tvarko butus, namus pas draugus, draugų draugus. Į klausimą ar dirba legaliai, tiesioginio atsakymo nepateikė, nurodė, kad jai padeda, o ji taip pat daro gerus darbus; į klausimą, ar moka lietuvių kalbą, ji nurodė, kad nori išmokti. Dėl ryšių su asmenimis pareiškėja teigė, kad bendrauja su draugėmis Neringa, Nadia, Katia, Sveta.

Teismo įsitikinimu, ginčijamame Sprendime pagrįstai nurodoma, kad tokia situacija akivaizdžiai rodo, jog pareiškėja per beveik tris dešimtmečius nesiėmė jokių realių pastangų nei legalizuoti savo buvimo, nei integruotis į visuomenę. Anot teismo, tai patvirtina pareiškėjos sąmoningą pasirinkimą gyventi uždaroje, paralelinėje rusakalbėje aplinkoje, o ne siekti visapusiškos socialinės, kultūrinės ir pilietinės integracijos į Lietuvos visuomenę. Pareiškėjos nurodomi socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika apsiriboja ryšiais su asmenimis, kurie jai ir jos velioniam vyrui suteikė gyvenamąjį plotą ir (ar) ją įdarbino, o šie ryšiai palaikomi išimtinai nuotoliniu būdu – pokalbiais mobiliojo ryšio priemonėmis (telefonu). Tokios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos socialiniai ryšiai nėra nei intensyvūs, nei tvarūs, nei grindžiami visuomenei reikšmingais santykiais. Be to, akivaizdu, kad šių ryšių palaikymui nėra būtinas pareiškėjos fizinis buvimas Lietuvos Respublikoje, nes jie gali būti tęsiami jai išvykus iš Lietuvos ir nei pareiškėjai, nei minėtiems asmenims dėl to nekiltų jokia reali ar neproporcinga žala.

Teismas darė išvadą, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jos išvykimas nutrauktų šiuos ryšius ar sukeltų esmines neigiamas pasekmes jos ar kitų asmenų socialiniam gyvenimui. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodomi socialiniai ryšiai nėra tokio pobūdžio ar intensyvumo, kurie pateisintų jos tolesnį buvimą Lietuvos Respublikoje ar sudarytų pagrindą abejoti ginčijamo sprendimo proporcingumu ir teisėtumu. Pareiškėja neturi tokių realių ir tvarių ryšių su Lietuvos Respublika, kurie galėtų pateisinti jos tolesnį buvimą šalyje ar paneigti ginčijamo Sprendimo teisėtumą.

Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tokios integracijos, kokia buvo pasiekta per 27 metus Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindo vertinti kaip reikšmingos. Teismas pabrėžė, kad toks integracijos lygmuo tiek socialiniu, tiek ekonominiu aspektu neabejotinai būtų užtikintas ir pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę ir pareiškėjos interesams nebūtų padaryta žala.

Teismas laikėsi pozicijos, kad tiek bylos medžiaga, tiek apklausos duomenys patvirtina, jog pareiškėja nėra nei politiškai aktyvi, nei dalyvauja politinėje veikloje, nėra veikiančios opozicijos dalyvė ir pan. Teismo vertinimu, vien tik teiginiai, kad nepatinka Rusijos Federacijos rėžimas ir publikacijos iš žiniasklaidos priemonių apie kitų asmenų politinį persekiojimą nepagrindžia teiginių apie galimą riziką pareiškėjos persekiojimui.

Teismas priėjo prie išvados, kad nustatytos aplinkybės suponuoja tai, jog Migracijos departamentas neturi teisinio pagrindo netaikyti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūros.

Teismo vertinimu, vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvą terminas nagrinėjamu atveju įvertinus neteisėto buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, socialinių ir ekonominių ryšių nebuvimą, pripažintinas ypač palankiu pareiškėjai ir proporcingu, nes pareiškėja nėra susijusi jokiais šeiminiais ryšiais su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, kaip jau paminėta, socialiniai ar ekonominiai ryšiai ir integracija Lietuvos Respublikoje yra minimalaus lygmens. Anot teismo, pareiškėja skunde nenurodė kokių nors naujų reikšmingų argumentų, kurie būtų neįvertinti priimant Sprendimą, ir kuriais remiantis galėtų būti sprendžiama dėl kitokios (mažesnės) draudimo atvykti termino trukmės, todėl nėra pagrindo trumpinti draudimo laikotarpį dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Vertindamas perspėjimo įtraukimą į SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo dienos, teismas pastebėjo, kad Sprendimas priimtas atsižvelgus į aplinkybę, kad pareiškėja yra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, nes į Lietuvos Respubliką atvyko ir joje buvo neteisėtai, taigi ji ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse. Anot teismo, draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į SIS.

Dėl pareiškėjos teiginių, kad atvykimo metu dar negaliojo Šengeno sienų kodekso nuostatos, teismas pažymėjo, kad laikotarpis neteisėtai atvykus ir būnant Lietuvoje yra tęstinio pobūdžio ir tęsiasi iki šiol, todėl teisinių santykių kvalifikavimą Migracijos departamentas pagrįstai grindė Sprendime įvardintomis teisės normomis.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą nei pareiškėjos skunde nurodytais, nei kitais argumentais.

III.

Nei vienos pirmosios instancijos teismo nurodytos bylos dalyku nebuvo pareiškėjos teisė likti Lietuvoje, nes nebuvo sprendžiamas leidimo gyventi išdavimo klausimas, o buvo skundžiami sprendimai išsiųsti, įpareigoti išvykti, bei atsisakyti priimti prašymą, todėl šiose bylose ir negalėjo būti galutinai išspręstas klausimas dėl pareiškėjos teisės likti Lietuvos Respublikoje. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad vertina šiais sprendimais nustatytus faktus, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu konstatuota, kad pareiškėjos išsiuntimas į šią šalį būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartyje pateiktas išaiškinimas, kad atsakovui priimant sprendimą kyla pareiga įvertinti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, o šias aplinkybes, atsižvelgus į konkrečią situaciją, įvertinus palankiai pareiškėjai, jai neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ar vizos) išdavimo.

Pareiškėja, remdamasi ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostata, neįrodinėjo įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų faktų, kad su Rusija pareiškėja faktiškai yra nutraukusi visus ryšius nuo 1998 metų, kad ją su Lietuvos Respublika sieja reikšmingi socialiniai ryšiai, trunkantys ilgiau nei 27 metus, siejo reikšmingi ilgalaikiai šeiminiai ryšiai, kol jos sutuoktinis mirė ir buvo palaidotas Lietuvoje ir t.t. (būtent dėl šių nustatytų faktų teismai konstatavo, kad pareiškėjos išsiuntimas į Rusijos Federaciją būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė). Pareiškėja šiais faktais rėmėsi kaip neįrodinėtinais. Šie faktai buvo įrodyti ir nustatyti įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu, o kad jie negali būti vertinami naujai, nustatyta ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje, bei konstatuota įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartimi.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad sprendimai buvo panaikinti dėl jų motyvavimo trūkumų ir pareiškėjos individualios situacijos vertinimo trūkumų. Dėl šių priežasčių panaikintas tik vienas Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 23S232943 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, kurį Regionų administracinis teismas panaikino 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6669-1161/2024. O Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. 24S216027 įpareigoti Rusijos Federacijos pilietę T. A. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu panaikintas, nes Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai neatliko pareiškėjos situacijos vertinimo, teismas nustatė faktus reikšmingus pareiškėjos situacijos vertinimui, kurių įvertinimo reikalauja Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis ir nustatytų faktų vertinimo kontekste konstatavo, kad pareiškėjos išsiuntimas būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė. Migracijos departamento 2025 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 25S45111 išsiųsti pareiškėją teismas 2025 m. birželio 16 d. sprendimu panaikino, kadangi atsakovas, priimdamas šioje byloje skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į įsiteisėjusio teismo sprendime nustatytus faktus ir nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjos individualios situacijos vertinimo, netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus teismo išaiškinimus. Teismai nurodytais įsiteisėjusiais sprendimais ne tik konstatavo Migracijos departamento netinkamą faktų ir aplinkybių vertinimą, bet ir pateikė išaiškinimus, kaip kokios nustatytos faktinės aplinkybės yra vertintinos. Įsiteisėję teismų sprendimai yra privalomi ir Migracijos departamentui, kaip valstybės institucijai, ir jis negali tų pačių aplinkybių vertinti kitaip, nei teismas jas įvertino įsiteisėjusiame teismo sprendime.

Nors pirmosios instancijos teismas tvirtino, kad pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jos išvykimas nutrauktų šiuos ryšius ar sukeltų esmines neigiamas pasekmes jos ar kitų asmenų socialiniam gyvenimui, tačiau nagrinėjamu atveju šios aplinkybės jau buvo nustatytos įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu ir todėl pareiškėja jų, kaip nustato ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis, neįrodinėjo, iš jos tokių duomenų nebuvo prašoma ir ji jų nepateikinėjo.

Ginčijamas 2025 m. gruodžio 8 d. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kad užsienietė neteisėtai atvyko ir neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu išsiuntimą, kada užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, reglamentuoja Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir rėmėsi teismų praktika, nesusijusia su nagrinėjamomis aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo skundo argumentų, kad Migracijos departamentas neatliko vertinimo dėl Įstatymo 130 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Migracijos departamentas Sprendime nurodė įvertinęs duomenis, kuriuos, iš tikrųjų, atsisakė priimti ir vertinti. Duomenų, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, šioje byloje negalėjo būti, kadangi ginčo dalykas buvo Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių vertinimas, nebuvo ginčijamos Įstatymo 130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos aplinkybės. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi yra daroma dėl teismo posėdyje neištirtų aplinkybių.

Neteisėtas atvykimas ir neteisėtas buvimas yra dvi skirtingos kategorijos. Atvykimas negali būti tęstinė kategorija, tai yra vienkartinis veiksmas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai susiję su Šengeno sienų kodekso nuostatų taikymu neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas visiškai neištyrė skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės neatsakė nei į vieną esminį skundo argumentą, nevertino atsakovo veiksmų teisėtumo, nesivadovavo neįrodinėtinais faktais ir aplinkybėmis, o išimtinai rėmėsi atsakovo paaiškinimais.

Nors pareiškėja Lietuvos Respublikoje neteisėtai gyvena nuo 1998 m., jos lietuvių kalbos žinios išlieka itin menkos ir nepakankamos net elementariam bendravimui. Tokia situacija akivaizdžiai rodo, kad pareiškėja per beveik tris dešimtmečius nesiėmė realių pastangų išmokti valstybinę kalbą, kuri yra esminė ir neatskiriama integracijos į priimančiosios valstybės visuomenę sąlyga. Ribotos lietuvių kalbos žinios, kartu su nors ir neteisėtus, bet ilgalaikiu gyvenimu Lietuvoje, patvirtina pareiškėjos sąmoningą pasirinkimą gyventi uždaroje, paralelinėje rusakalbėje aplinkoje, o ne siekti visapusiškos socialinės, kultūrinės ir pilietinės integracijos į Lietuvos visuomenę. Galiausiai, vieninteliai pareiškėjos nurodomi socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika apsiriboja ryšiais su asmenimis, kurie jai ir jos velioniam vyrui neteisėtai suteikė gyvenamąjį plotą ir (ar) neteisėtai ją įdarbino, o šie ryšiai palaikomi išimtinai nuotoliniu būdu – pokalbiais mobiliojo ryšio priemonėmis (telefonu). Tokios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos socialiniai ryšiai nėra nei intensyvūs, nei tvarūs, nei grindžiami teisėtais ar visuomenei reikšmingais santykiais. Be to, akivaizdu, kad šių ryšių palaikymui nėra būtinas pareiškėjos fizinis buvimas Lietuvos Respublikoje, nes jie gali būti tęsiami jai išvykus iš Lietuvos ir nei pareiškėjai, nei minėtiems asmenims dėl to nekiltų jokia reali ar neproporcinga žala. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jos išvykimas nutrauktų šiuos ryšius ar sukeltų esmines neigiamas pasekmes jos ar kitų asmenų socialiniam gyvenimui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos nurodomi socialiniai ryšiai nėra tokio pobūdžio ar intensyvumo, kurie pateisintų jos tolesnį buvimą Lietuvos Respublikoje ar sudarytų pagrindą abejoti ginčijamo sprendimo proporcingumu ir teisėtumu.

Teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendime konstatuojamoje dalyje pateiktas vertinimas, jog pareiškėjos išsiuntimas į šią šalį (t. y., Rusiją) būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė, nesukuria imperatyvo išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas pagal savo kompetenciją turi ne teisę, o pareigą teismui panaikinus Migracijos departamento sprendimą iš naujo spręsti pareiškėjos teisinės padėties klausimą. Ginčijamas Sprendimas grindžiamas visapusiška medžiaga, įskaitant tiek ankstesnius teismo sprendimus, tiek naujai nustatytas faktiškai svarbias aplinkybes, kurių pareiškėja nepaneigė jokiais išsamiais ir objektyviais įrodymais, ir kurios nebuvo pakankamai įvertintos ankstesniuose bylos nagrinėjimuose, ką nustatė teismas. Ginčijamame Sprendime pateikiama konkreti, faktine medžiaga pagrįsta argumentacija, kodėl pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje vertinamas kaip neteisėtas, įvertinant jos ilgalaikį neveikimą įteisinti buvimą, nelegalaus darbo faktus bei nepagrįstus socialinius ryšius.

Pareiškėja iš esmės siekia paneigti valstybės teisę užtikrinti, kad Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, selektyviai cituodama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartį.

Pareiškėjos individuali situacija buvo įvertinta, atsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes (buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar ji turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą). Pareiškėjos ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, pareiškėja šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis neturi. Teismas skundžiamame sprendime įvertino, jog pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jos išvykimas nutrauktų šiuos ryšius ar sukeltų esmines neigiamas pasekmes jos ar kitų asmenų socialiniam gyvenimui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos nurodomi socialiniai ryšiai nėra tokio pobūdžio ar intensyvumo, kurie pateisintų jos tolesnį buvimą Lietuvos Respublikoje ar sudarytų pagrindą abejoti ginčijamo Sprendimo proporcingumu ir teisėtumu. Pareiškėja neturi tokių realių ir tvarių ryšių su Lietuvos Respublika, kurie galėtų pateisinti jos tolesnį buvimą šalyje ar paneigti ginčijamo Sprendimo teisėtumą, ir, be kita ko, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tokios integracijos, kokia buvo pasiekta per 27 metus Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindo vertinti kaip reikšmingos. Teismo vertinimu, toks integracijos lygmuo tiek socialiniu, tiek ekonominiu aspektu neabejotinai būtų užtikintas ir pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę ir pareiškėjos interesams nebūtų padaryta žala. Taigi ne teismas, o pareiškėja selektyviai vadovaujasi ankstesniais sprendimais, siekdama akcentuoti sau palankius sprendimuose atspindėtus momentus.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino faktines aplinkybes ir skundžiamame sprendime išdėstė motyvus, kuriais grindžia savo sprendimą, teismas skundžiame sprendime, be kita ko, nurodė, jog šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako.

Tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino pareiškėjos atveju aktualių ginčijamo Sprendimo priėmimui aplinkybių visetą ir priėmė teisingą, teisės normomis pagrįstą sprendimą. Vien tai, kad pareiškėjos ryšys su kilmės valstybe yra nutrūkęs, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamame Sprendime individualios pareiškėjo aplinkybės nebuvo įvertintos ar vertinimas yra neproporcingas. Ankstesni teismo sprendimai taip pat nesukuria prielaidų vertinti, jog pareiškėja negali būti išsiųsta iš Lietuvos Respublikos vien todėl, kad, čia neteisėtai atvykusi, jau 27 metus neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, nesilaikydama Lietuvos Respublikos įstatymų, neturėdama teisėto pragyvenimo šaltinio, nemokėdama mokesčių.

Tiek Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, tiek ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją, taigi, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Priimant sprendimus nebuvo pažeisti ir bendrieji teisingumo ir proporcingumo, aiškumo, išsamumo principai, tinkamai pritaikytos teisės normos, ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, teisės aktai susieti su turimų duomenų visuma, ginčijamas sprendimas atitinka Įstatymo ir VAĮ reikalavimus, teismų praktiką, o pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė atmesti pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 25S273407, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pavesti VSAT vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka ir teikia apeliacinį skundą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė įrodymų vertinimo taisyklės, netinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes bei taikė teisės aktų nuostatas.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Ginčijamu 2025 m. gruodžio 8 d. Sprendimu pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Minėtoje nuostatoje nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra šio Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę.

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai: 1) jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza; 2) jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi; 3) jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui; 4) jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui; 5) į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti; 6) jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką; 7) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu; 8) jis yra šio Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, 140⁸ straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytas užsienietis ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis numato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Vadovaujantis Įstatymo 130 straipsnio 1 dalimi draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Nagrinėjamu atveju priimdamas sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime vertino jos neteisėto atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes, atsižvelgė į 2025 m. rugsėjo 30 d. apklausoje pareiškėjos nurodytas aplinkybes. Migracijos departamentas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėja neteisėtai atvyko ir gyveno Lietuvos Respublikoje nuo 1998 m. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos apklausos duomenis apie jos darbinę veiklą (prekybą turguje, švaros paslaugų teikimą), konstatavo, kad pareiškėja nelegaliai dirbo, vengė mokėti mokesčius Lietuvos valstybei. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja tik nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. iki 2024 m. kovo 12 d. buvo įgijusi teisę dirbti (prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu). Taip pat Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja mažojoje bendrijoje „Tavo švara“ dirbo nelegaliai beveik 2 mėnesius. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo netenkintas Migracijos departamento 2023 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 12M53769. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2443-629/2023 atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo panaikinimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą 2023 m. lapkričio 27 d. prašymu Nr. 2311-LLG-7758 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kuris Migracijos departamento sprendimu nebuvo priimtas. Pareiškėja ginčijo minėtą sprendimą ir Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 13 d. sprendimu tenkino pareiškėjos skundą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Tuomet atsakovas, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, atliko naują vertinimą, kurį išdėstė 2024 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. 24SD20821, informuodamas pareiškėją, kad jos prašymas yra nepriimtinas dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. vasario 26 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025, kuriuo paliko galioti minėtą raštą, pripažindamas, kad atsakovas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos prašymą. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad abu pareiškėjos bandymai legalizuotis buvo atmesti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, jos lietuvių kalbos žinios yra ypatingai menkos, pabrėžė, kad pareiškėją net 27 metus turėjo galimybę pademonstruoti norą mokytis lietuvių kalbos ir mokėti mokesčius, tačiau pasirinko sąmoningai to nepadaryti. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos socialiniai ryšiai apsiribojo asmenimis, kurie užsienietei ir jos velioniam vyrui neteisėtai suteikė gyvenamąjį plotą ir / arba neteisėtai įdarbino, t. y. ryšio užmezgimas yra sąlygotas veikų, kurios turi administracinio teisės pažeidimo ir administracini nusižengimo požymių. Minėtų užsienietės socialinių ryšių palaikymas esamu momentu apsiriboja pokalbiais mobiliojo ryšio priemonėmis, tarp skambučių esant mėnesių protarpiams. Migracijos departamentas vertino, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjos išsiuntimas į kilmės valstybę neturėtų esminio poveikio šių ryšių palaikymui ir ateityje. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) nesudaro savarankiško pagrindo nevykdyti asmens išsiuntimo į Rusijos Federaciją. Migracijos departamento įsitikinimu, pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai apie tariamą grėsmę kilmės valstybėje, neparemti jokiais objektyvias įrodymais, nesudaro pagrindo teigti, kad ji grįžimo į kilmės valstybę atveju patirtų veiksmus ir žalą, numatytą Įstatymo 130 straipsnio 1–2 dalyse.

Byloje nustatyta, kad Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-16483-1064/2024 išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 24S2160270, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, įspėta, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies; jai neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, ir nusprendė pareiškėjos skundą tenkinti ir minėtą sprendimą panaikinti. Minėtas teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir įsiteisėjo. Minėtame sprendime pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad nesutinka su Migracijos departamento sprendime pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra išimtinai formalaus pobūdžio, jame netinkamai įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas vertino, kad Migracijos departamento sprendime tik paviršutiniškai įvertintos aplinkybės susijusios su pareiškėjos padėtimi, tačiau neatsižvelgta į tai, kad pareiškėja Lietuvoje pragyveno daugiau nei 25 metus, per šį laiką niekada nebuvo išvykusi iš šalies, jokio turto, giminių ar draugų, su kuriais palaikytų santykius Rusijos Federacijoje neturi. Teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos į bylą pateikti Lietuvoje gyvenančių asmenų rašytiniai paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjos privatus gyvenimas (socialiniai santykiai) yra susiklostęs išimtinai Lietuvos Respublikoje. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjos šeiminis gyvenimas nuo 1998 m. iki jos sutuoktinio mirties 2023 m. taip pat buvo susijęs išimtinai su Lietuva. Pareiškėjos ekonominiai ryšiai, kaip nurodė pareiškėja teismo posėdžio metu, taip pat yra (buvo) susiję su Lietuva, tik nesant leidimo gyventi, negalėjo būti tinkamai įforminti. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika siejo reikšmingi ilgalaikiai šeiminiai ir socialiniai ryšiai (pastarieji tebesitęsia), o su Rusija pareiškėja faktiškai yra nutraukusi visus ryšius, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos išsiuntimas į šią šalį būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė. Teismas taip pat vertino, kad esant nurodytoms aplinkybėms, Migracijos departamento sprendimas, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja labai ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje, nebuvo niekur išvykusi, čia turi susiklosčiusius socialinius santykius, nepalaiko jokių ryšių su Rusijos Federacija, savanoriškai kreipėsi į Migracijos departamentą, norėdama susitvarkyti dokumentus dėl legalaus gyvenimo Lietuvoje, neatitinka gero administravimo ir proporcingumo principų. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAĮ 10 straipsnyje nustatytus administracinio akto turinio reikalavimus, nes jis neatitinka faktinės situacijos ir nėra tinkamai motyvuotas. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti Migracijos departamento sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, todėl sudaro pagrindą spręsti, jog šis sprendimas neatitinka gero administravimo principo, taip pat ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas.

Byloje taip pat nustatyta, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-9502-561/2025 išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. 25S45111, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 12 mėn., nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pavesti VSAT vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas nusprendė tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti ginčijamą Migracijos departamento sprendimą. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas, priimdamas minėtą sprendimą, neatsižvelgė į įsiteisėjusiame Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d sprendime nustatytus faktus ir nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjos individualios situacijos vertinimo. Teismas pakartotinai pabrėžė, kad Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas, kas leidžia spręsti, kad atsakovas sutiko su teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjos išsiuntimo. Teismas vertino, kad 2025 m. vasario 13 d. sprendime Migracijos departamentas nedetalizavo jokių naujų ar pasikeitusių aplinkybių pareiškėjos aspektu. Nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2337-1188/2025 paliko Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą nepakeistą, o Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos ryšį su Lietuva, pažymėjo, kad pareiškėja Lietuvoje gyvena nuo 1998 m., per 27 metus nebuvo išvykusi iš Lietuvos (šios aplinkybės atsakovas neginčija). Byloje taip pat yra pateikti asmenų rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodyta, kad pareiškėja visu laikotarpiu gyveno Lietuvoje, nebuvo išvykusi, nuomojasi butą, bendrauja ir palaiko ryšius su Lietuvoje gyvenančiomis draugėmis. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėja neturi ryšių su Lietuva. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad atsakovui priimant sprendimą kyla pareiga įvertinti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, o šias aplinkybes, atsižvelgus į konkrečią situaciją, įvertinus palankiai pareiškėjui, jam neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ar vizos) išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2047-821/2023, 2025 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1395-1188/2025). Be to, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėja nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2024 m. gegužės 9 d. dirbo mažojoje bendrijoje „Mano švara“ ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, taigi vertino, kad atsakovo išvada, jog visu laikotarpiu nuo 1998 m. pareiškėja gyvena Lietuvoje neteisėtai ir nemoka mokesčių, negali būti laikoma pagrįsta. Teismas taip pat pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėja keltų grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendimo dalis išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl naikintina. Kadangi kitos Migracijos departamento sprendimo dalys buvo motyvuojamos tuo, kad asmuo yra išsiunčiamas iš Lietuvos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad teismas pagrįstai panaikino atsakovo sprendimą visa apimtimi.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ši teisės norma numato prejudicinius faktus, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Pažymėtina, kad prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai. Taigi pagal bendrąją taisyklę įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialiųjų teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl ginamų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-258-520/2020; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr., pvz., 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95); 2007 m. birželio 14 d. sprendimą byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 47797/99 ir 68698/01; kt.). EŽTT yra pripažinęs, kad situacija, kai faktų, jau nustatytų galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismai nepaiso kitoje byloje, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką; o įrodymų „naujas“ įvertinimas kitame procese yra nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio reikalavimais (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50208/06)).

Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, proceso šalių išdėstytus argumentus, teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teisėjų kolegija šiuo atveju iš esmės pritaria pareiškėjai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, nepagrįstai iš naujo vertino faktus nustatytus įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Kaip nustatyta šios nutarties 43-44 punktuose įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika siejo reikšmingi ilgalaikiai šeiminiai ir socialiniai ryšiai (pastarieji tebesitęsia), o su Rusija pareiškėja faktiškai yra nutraukusi visus ryšius, todėl pareiškėjos išsiuntimas į šią šalį būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė.

Nors pirmosios instancijos teismas į įsiteisėjusiais teismų sprendimais padarytas išvadas neva neatsižvelgė, nes nusprendė, kad juose nebuvo galutinai išspręstas klausimas dėl pareiškėjos teisės likti Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento sprendimai buvo panaikinti dėl jų motyvavimo trūkumų ir pareiškėjos individualios situacijos vertinimo trūkumų, tačiau teisėjų kolegija su tuo sutikti negali. Teismai įsiteisėjusiais sprendimais vertino bylos faktines aplinkybes ir konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimai yra nepagrįsti, todėl juos panaikino. Minėtais teismų sprendimais aiškiai nustatyti pareiškėjos ilgalaikiai šeiminiai ir socialiniai ryšiai (kad, pastarieji tebesitęsia) ir konstatuota, kad su Rusija pareiškėja faktiškai yra nutraukusi visus ryšius. Nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią.

Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas priėmė pakartotinį sprendimą pareiškėją išsiųsti, kadangi ankstesni Migracijos departamento sprendimai teismų buvo panaikinti. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, atlikdamas pakartotinį pareiškėjos teisinės padėties vertinimą, ginčijame Sprendime, kartu su anksčiau vertintomis aplinkybėmis, papildomai vertino Valstybinės darbo inspekcijos duomenis, kad 2024 m. kovo 12 d. baigus galioti pareiškėjai išduotam užsieniečio registracijos pažymėjimui su teise dirbti, beveik du mėnesius (56 dienas) dirbo nelegaliai iki kol Valstybinė darbo inspekcija, 2024 m. gegužės 6 d. atlikusi patikrinimą, nustatė nelegalų pareiškėjos darbą. Taip pat Migracijos departamentas vertino pareiškėjos 2025 m. rugsėjo 30 d. apklausoje pateiktus paaiškinimus dėl socialinių ryšių, gyvenimo Lietuvoje aplinkybių, lietuvių kalbos mokėjimo. Naujai nustatytos ir tirtos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nekeičia įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų aplinkybių, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja reikšmingi ilgalaikiai šeiminiai ir socialiniai ryšiai (pastarieji tebesitęsia), o su Rusija pareiškėja faktiškai yra nutraukusi visus ryšius, todėl pareiškėjos išsiuntimas į šią šalį būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1812-821/2026 pateiktus išaiškinimus. Pažymėtina, kad minėtoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama, be kita ko, įpareigoti atsakovą nedelsiant atlikti veiksmus – išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi kaip užsienietei, kurios negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 27 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos skundą – įpareigojo Migracijos departamentą spręsti dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, jį aiškinant kartu su šio įstatymo 132 straipsnio 1 dalimi ir 128 straipsnio 2 dalies 4 punktu, bei atsižvelgiant į šiame teismo sprendime išdėstytus išaiškinimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje paliko galioti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimą. Taigi pareiškėjos teisinės padėties klausimą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, turinčiu reikšmę ir prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, teismas yra nurodęs išspręsti Migracijos departamentui.

Apibendrindama padarytas išvadas ir vadovaudamasi Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė Migracijos departamento Sprendimą palikti galioti kaip teisėtą ir pagrįstą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisyklės, todėl buvo priimtas neteisingas sprendimas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, Migracijos departamento naujai nustatytos aplinkybės nelaikytinos sudarančios pagrindą išsiųsti pareiškėją į jos kilmės šalį ir paneigtų jos Lietuvos Respublikoje susiformavusius ilgalaikius šeiminius ir socialinius ryšius. Nustačius, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis išsiųsti pareiškėją yra nepagrįstas, teisėjų kolegija sprendžia, kad atitinkamai nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti teisėtomis kitas Sprendimo dalis (uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pavesti VSAT vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą ir panaikinant ginčijamą Sprendimą.

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 922,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (900 Eur už advokato teisinę pagalbą teikiant konsultacijas, rengiant skundą ir prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atstovaujant teisme bei 22,50 Eur žyminio mokesčio), o apeliaciniame teisme – 711,25 Eur (700 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 11,25 Eur žyminio mokesčio). Viso 1 633,75 Eur.

Pažymėtina, kad teismo sprendimas yra priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš kitos proceso šalies.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos prašomos priteisti išlaidos (1 633,75 Eur) yra pagrįstos įrodymais (grynųjų pinigų priėmimo kvitais), neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, atitinka protingumo ir sąžiningumo principus, todėl priteistinos pareiškėjai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos T. A. apeliacinį skundą tenkinti. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 25S273407. Priteisti pareiškėjai T. A. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 633,75 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai trisdešimt trys eurai, septyniasdešimt penki euro centai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Sprendimas neskundžiamas.