Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. P. (I. P.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. P. (I. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

36. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 24S225544, kuriuo nuspręsta I. P. (I. P.) nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), įpareigoti ją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos, įspėti ją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, neuždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Devyniolikos puslapių apimties atsakovo Sprendimas, kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, sudarytas iš atitinkamų dalių, iš kurių paskutinioji „5. Dėl grąžinimo“ (19 psl.) nurodo, kad prieglobsčio prašytojo statusą turinti I. P. neturi kitų pagrindų teisėtai likti Lietuvos Respublikoje, todėl įsigaliojus šiam sprendimui nesuteikti jai prieglobsčio ji turi būti grąžinta į užsienio valstybę, nenustačius UTPĮ numatytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, esant galimybei nustatyti draudimą atvykti 5 metų laikotarpiui, tačiau šiuo atveju nenustatant draudimo atvykti. Sprendimo priešpaskutinėje dalyje „4. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo“ (17 ir 18 psl.) nurodyti faktiniai ir teisiniai pagrindai nesuteikti I. P. papildomos apsaugos. Dalyje „3. Dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo“ (8-16 psl.) nurodyti faktiniai ir teisiniai pagrindai nesuteikti I. P. pabėgėlio statuso. Dalyje „2. Kilmės valstybės informacija“ (3-8 psl.) nurodoma surinkta ir vertinta kilmės valstybės informacija. Dalyje „1. Prieglobsčio prašytojos pateikta informacija“ (2 ir 3 psl.) nurodomi I. P. paaiškinimai.

38. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad ji, iki 2019 m. gyvenusi (duomenys neskelbtini) ir ten sukūrusi šeimą su (duomenys neskelbtini) kilmės asmeniu (savo vyru) bei auginusi (duomenys neskelbtini) kilmės vaikus ir aktyviai veikusi vietos lietuvių kultūrinėje veikloje bei su ja tiesiogiai susijusioje regioninėje organizacijoje „(Duomenys neskelbtini)“ bijo grįžti į kilmės valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini) miestą. Tokia baimė esą nulemta baudžiamojo persekiojimo kilmės valstybėje baimės. Ją patvirtina ne tik pareiškėjos ankstesnė visuomeninė kultūrinė ir politinė veikla, vykdyta būnant vietos lietuvių kultūrinės savivaldos propaguotoja, (duomenys neskelbtini), miesto tarybos opozicijai priklausiusio nario padėjėja 2016-2018 m., protesto mitingų už (duomenys neskelbtini) dalyve ar šalies prezidento rinkimų 2018 m. stebėtoja, bet ir po jos išvykimo susidariusios aplinkybės, kaip antai kilmės valstybės institucijų (konsulato) atsisakymas išduoti jai kilmės valstybės pasą, taip pat konsulato suteikta informacija apie jos kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) jai iškeltą bylą, kuri, pasak pareiškėjos, susijusi su (duomenys neskelbtini) uždarymu teismo tvarka, (duomenys neskelbtini) pastangomis susisiekti ir siūlyti bendradarbiauti. Su tokiu bendradarbiavimo pasiūlymu nesutikusi pareiškėja patiria jai kilmės valstybėje gresiantį pavojų. Todėl ji prieglobsčio prašymu siekianti ramaus gyvenimo ir darbo Lietuvoje. Tokio gyvenimo nebūtų kilmės valstybėje, nes ji kilmės valstybėje yra identifikuota kaip (duomenys neskelbtini) asmuo, todėl su ja dar prieš jai išvykstant iš kilmės valstybės kelis kartus bendravo šios valstybės specialiųjų tarnybų atstovai, kurie grasino atimti vaikus. Be to, šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuvoje su pareiškėja gyvena du mažamečiai vaikai, einantys į mokyklą. Jų geriausius interesus atitiktų ir užtikrintų motinos neįpareigojimas išvykti (neišsiuntimas), nes priešingu atveju motinai galėtų būti neleista išvykti iš (duomenys neskelbtini) ir vėl atvykti į Lietuvą.

39. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymo ir jį pagrindžiančių įrodymų tyrimas bei šiuo tikslu vykdytas prieinamų (duomenys neskelbtini) duomenų bazių tikrinimas sudarė: 1) pakankamas prielaidas numanyti pareiškėjos pabrėžiamą (duomenys neskelbtini) veiklos nutraukimą dėl finansinių mokestinių priežasčių, bet ne dėl šios organizacijos pripažinimo „užsienio agentu“ („nepageidaujama organizacija“), taip pat pareiškėjos ar (duomenys neskelbtini) skolomis nulemtą jos kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) elektroniniu būdu įvestą draudimą išduoti pareiškėjai jos kilmės valstybės pasą, taip pat pareiškėjos pasakojimų apie jos bendravimą su (duomenys neskelbtini) saugumo pareigūnais prieštaringumą ir jo nepaaiškinimą pareiškėjos skunde tuo aspektu, kad pareiškėja nurodė bendravusi visą laiką su vienu ir tuo pačiu pareigūnu, nors taip pat nurodė bendravusi su „žmonėmis iš organų“; 2) nesudarė prielaidų identifikuoti pareiškėjos nurodomo jos persekiojimo kilmės valstybėje vykdytojus, jų motyvus ir tikslus, taip pat jai pagrįstai gresiančių kankinimų, nežmoniško elgesio ar mirties bausmės galimybes arba grėsmės patirti rimtą žalą dėl beatodairiško smurto ginkluoto konflikto metu tikimybę. Todėl pareiškėja, nenustačius jos priklausymo (duomenys neskelbtini) judėjimui ir buvimo praeityje asmeniškai nukentėjusiai nuo (duomenys neskelbtini) dėl mitingu? organizavimo ar aktyvumo žmogaus teisiu? bei visuomeninėse organizacijose arba nepriklausomos žurnalistikos vykdymo, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įtvirtintų nuostatų dėl pabėgėlio statuso, taip pat Įstatymo 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

40. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, nenustatydamas jokių ginčijamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų. Teismas pabrėžė atsakovo tinkamai surinktą informaciją ir pagal faktinių duomenų visumą, bet ne pareiškėjos bendro pobūdžio teiginius apie galimo persekiojimo baimę, pagrįstai priimtą administracinį aktą, kuriame įvertinta ir nuspręsta, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje negresia toks persekiojimas, kuris numatytas 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso. Teismas pažymėjo galimybę išspręsti pareiškėjos nurodomą jos tapatybės dokumento išdavimo problematiką. Teismas taip pat pažymėjo pareiškėjos skundžiamame atsakovo Sprendimu nenustatytą draudimą jai atvykti į Lietuvos Respubliką: „Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamu administraciniu aktu pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Lietuvą, neginčijama, kad (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjos šeimos nariai, todėl išsprendusi klausimą dėl asmens tapatybės dokumento išdavimo, pareiškėja turės teisę teikti atsakovui naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo.“

42. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

43. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

44. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas, be kita ko, netinkamai atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu atsižvelgtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, jog bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

45. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mieste gyvenusi šios valstybės pilietė I. P. išvyko iš šios šalies 2019 m. ir teisėtai su galiojančia viza atvyko į Lietuvos Respubliką bei, du kartus gavusi leidimą laikinai gyventi, pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje 2023 m. balandžio 14 d. kaip į kilmės valstybę grįžti bijanti lietuvių kalbos ir tautinės kultūros (duomenys neskelbtini) mieste propaguotoja bei (duomenys neskelbtini) regioninės organizacijos „(Duomenys neskelbtini)“ aktyvistė, taip pat miesto tarybos opozicijai priklausiusio nario padėjėja, protesto mitingų dalyvė ir kilmės valstybės prezidento rinkimų 2018 m. stebėtoja bei (duomenys neskelbtini).

46. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos teisėto atvykimo su viza ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, turint du kartus išduotą leidimą laikinai gyventi 2019-2024 m. ir jos nelietuviškos (galimai (duomenys neskelbtini)) kilmės bei jos šeimos narių, t. y. vyro ir vaikų, buvimo lietuviškos kilmės asmenimis, taip pat sutuoktinio ir vaikų įgytos (duomenys neskelbtini) pilietybės, taip pat pareiškėjos visuomeninės kultūrinės veiklos jos kilmės valstybėje svarbumo vietos lietuvių tautinei savimonei ir tam tikrai kultūrinei savivaldai, taip pat dėl pareiškėjai netaikomo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ar pareiškėjos šeimos narių gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Tačiau nesutariama, ar pareiškėjos patirti ir išgyventi nesutarimai bei konfliktai su jos kilmės valstybės institucijomis galėjo būti atsakovo administraciniu aktu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu objektyviai ir proporcingai vertinami kaip nesudarantys pakankamo pagrindo tenkinti pareiškėjos prieglobsčio prašymą dėl jos pagrįstos baimės patirti jai gręsiantį kilmės valstybės institucijų brutaliai vykdomą žmogaus teisių sistemingo pažeidimo politiką, taip pat įpareigoti ją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos, taip pat įspėti ją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

47. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 str. 4 d.); viešoji tvarka ir valstybės saugumas (94 str. 1 d.); teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimas (135 str. 1 d.); visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų laikymasis (135 str. 1 d.); šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsauga (38 str. 1, 2 d.); Konstitucijos vientisumas (6 str. 1 d.).

48. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1713-1188/2023) ir 2025 m. vasario 19 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1190-1188/2025).

49. Vadinasi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio ir vaikų, aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo (deramo subalansavimo) kontekste.

50. Be to, pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiamas ir aiškinamas konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, tarp jų – reikalavimą, kad turi būti užtikrinama teisės sistemos vidinė darna (žr. ir plg., be kita ko, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą).

51. Be to, pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

52. Vadinasi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą taip pat turi ne tik į kilmės valstybę išsiunčiamos pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių, ypač vaikų, liekančių be motinos gyventi Lietuvos Respublikoje, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai, pirmiausia vaikų interesų prioriteto kontekste.

53. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija) įtvirtinta šeimos narių apibrėžtis vienareikšmė nagrinėjamu atveju esminę svarbą turinčiu aspektu, kad šeimos nariai – tai, be kita ko, sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (žr. 2 str. 26 d.).

54. Pažymėtina ir tai, kad Jungtinių Tautų Prieglobsčio agentūros 2003 m. spalio 10 d. išvadoje dėl asmenų, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, grąžinimo Nr. 96 (LIV), be kita ko, pažymėta, kad asmenų, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, grąžinimas turi būti vykdomas humaniškai, visiškai gerbiant žmogaus teises ir orumą, o jei jėgos panaudojimas tampa būtinas, jis turi būti proporcingas ir atitikti žmogaus teises; visais su vaikais susijusiais atvejais pirmenybė turi būti teikiama vaiko geriausiems interesams (žr. šios išvados c punktą).

55. Minėtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta, kad grąžinimas į užsienio valstybę – procedūra, kai užsienietis prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdo savanoriškai arba iš jos išsiunčiamas į valstybę, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė (2 str. 7 d.); išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos – priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka (2 str. 8 d.); kilmės valstybė – valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis, o jei užsieniečio pilietybės nustatyti neįmanoma arba jis neturi jokios pilietybės, – valstybė, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta (2 str. 11 d.).

56. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2024 m. birželio 11 d. sprendime (byloje C-646/21), aiškinant minėtą Chartiją Direktyvos 2011/95/ES (dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų; Priskyrimo direktyva) kontekste, išaiškinta ir vertinta, kad: iš Chartijos 24 straipsnio 2 dalies ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintos Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, į kurią aiškiai daroma nuoroda Chartijos 24 straipsnio išaiškinimuose, matyti, kad į geriausius vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik vertinant su vaikais susijusius prašymus iš esmės; jie per konkrečias procedūrines garantijas taip pat turi daryti įtaką sprendimų priėmimo procedūrai iki šio vertinimo; iš tiesų, kaip pažymėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, žodžių junginys „geriausi vaiko interesai“, kaip jis suprantamas pagal šio 3 straipsnio 1 dalį, reiškia nuorodą ir į materialinę teisę, ir į aiškinimo principą, ir į procedūrinę taisyklę (žr. Vaiko teisių komiteto bendrosios pastabos Nr. 14 (2013) dėl vaiko teisės į tai, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais (3 straipsnio 1 dalis), CRC/C/GC/14, 6 punktą).

57. ESTT 2023 m. vasario 15 d. nutartyje (byloje C-484/22) pažymėta, kad: atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB (dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse; Grąžinimo direktyva) 5 straipsniu siekiamą tikslą užtikrinti kelių pagrindinių teisių, įskaitant pagrindines vaiko teises, įtvirtintas Chartijos 24 straipsnyje, paisymą vykdant šioje direktyvoje nustatytą grąžinimo procedūrą, šis straipsnis negali būti aiškinamas siaurai (žr., 2021 m. kovo 11 d. Sprendimo État belge (vieno iš nepilnamečio tėvų grąžinimas), C?112/20, EU:C:2021:197, 35 punktą).

58. Šiame kontekste papildomai pažymėtina bylai neabejotinai reikšminga nepilnamečių pareiškėjos vaikų buvimo ir (duomenys neskelbtini) piliečiais aplinkybė, taip pat jų, kaip (duomenys neskelbtini) piliečių, buvimo (duomenys neskelbtini) piliečiais aplinkybė, taip pat jų priklausomumo sąsajų su (duomenys neskelbtini) piliete esančia motina aplinkybė. Todėl papildomai atsižvelgtina į Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnio nuostatas kad „Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“ (1 d.); „Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi: a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...> c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai“ (2 d.). Šių SESV 20 straipsnio nuostatų reglamentavimo dalykui, kaip matyti iš ESTT išaiškinimų, priskirtini santykiai, kurie susiję, be kita ko, su Europos Sąjungos pilietybę turinčių vaikų priklausomumu nuo trečiosios valstybės pilietybę turinčių jų tėvų. Todėl akcentuotini ESTT išaiškinimai, kad pagal SESV 20 straipsnio nuostatas pripažintina Sąjungos piliečio šeimos nariu esančio trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečio galimybes veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo ryšys su trečiosios šalies piliečiu (žr., 2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (šiame Sprendime nagrinėtu atveju nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina buvo tailandietė), C‑459/20, EU:C:2023:499, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip matyti iš ESTT jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nariu esančio Sąjungos piliečio priklausomumo santykio intensyvumą ir visas su tuo susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr., 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C‑624/20, EU:C:2022:639, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Labai specifinėse situacijose SESV 20 straipsnis aiškintinas ir taikytinas ne tik kaip užkertantis kelią išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojantis suteikti jam teisę gyventi šalyje (plačiau žr. 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo byloje NW (Informations classifiées) C-420/22 60–65 punktus).

59. Nurodyto teisinio reguliavimo ir jo aiškinimo bei minėtų nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių kontekste darytinos, be kita ko, tokios išvados: 1) pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui buvo tik lakoniškai pažymimi jos kilmės valstybėje gyvenę jos vaikai ir patirta jų netekimo (atėmimo) baimė iki atvykstant į Lietuvos Respubliką bei neišplėtotai pabrėžiamas Lietuvoje su pareiškėja gyvenančių dviejų mažamečių vaikų, einančių į mokyklą, geriausių interesų užtikrinimas neišsiunčiant vaikų motinos, nes priešingu atveju motinai gali nebūti leista išvykti iš (duomenys neskelbtini) (skundo 51 punktas, 10 puslapis), t. y. nebuvo susidarysiančio motinos bendravimo su vaikais ir šeimos ryšių sunaikinimo ar esminio sukomplikavimo akcentavimo, kuris yra pareiškėjos apeliaciniame skunde, tačiau pirmosios instancijos teismas neabejotinai turėjo faktinį ir teisinį pagrindą itin išsamiai pasisakyti dėl tokių esminių aspektų, tačiau to tinkamai neatliko (žr. šios nutarties 61 punktą); 2) mažamečių vaikų, gyvenančių (duomenys neskelbtini) ir galimai turinčių (duomenys neskelbtini) pilietybę, motinos, kuri teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje 2019-2024 m., įpareigojimas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę, kurios pilietybę ji turi (motinai savanoriškai neišvykus – jos išsiuntimas) neabejotinai yra itin kontraversiška ginčo aplinkybė, kuri tinkamai nevertinta pareiškėjos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo Sprendime, kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui; 3) (duomenys neskelbtini) kilmės sutuoktinio, turinčio (duomenys neskelbtini) pilietybę ir gyvenančio (duomenys neskelbtini), sutuoktinės, teisėtai gyvenusios Lietuvos Respublikoje 2019-2024 m., įpareigojimas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę, kurios pilietybę ji turi (sutuoktinei savanoriškai neišvykus – jos išsiuntimas) taip pat neabejotinai yra pakankamai kontraversiška ginčo aplinkybė, kuri analogiškai netinkamai vertinta pareiškėjos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo Sprendime, kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui.

60. Viena vertus, teisėjų kolegija pritariančiai vertina, kad pareiškėjos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai ir teisingai įvertinta, kad pareiškėjos bendro pobūdžio argumentai dėl bendros situacijos ir sistemingų žmogaus teisių pažeidimų jos kilmės valstybėje nepagrindžia pareiškėjos individualaus persekiojimo galimybės ir todėl nėra pakankami atsakovo Sprendimo nepagrįstumui ir neteisėtumui įrodyti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos, kuri patyrė gyvenimo jos kilmės valstybėje neramumus ir administracinius nesutarimus bei politinius konfliktus dėl jos aktyvumo propaguojant lietuvių kalbą ir tautinę kultūrą (duomenys neskelbtini) mieste, neabejotinai galėjo pareiškėjai sukelti rimtus nuogąstavimus, kad jos kilmės valstybės institucijų bauginantis priešiškumas jai įsilies į bendrą nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų jos kilmės valstybėje sistemą ir neleis pareiškėjai ramiai gyventi bei dirbti (duomenys neskelbtini) mieste ar visoje (duomenys neskelbtini). Tačiau tokie rimti nuogąstavimai savaime netapatinti su prieglobsčio prašymo patenkinimo pagrindu galinčia būti baime patirti pareiškėjos kultūrinio politinio aktyvumo nulemtą jos individualų persekiojimą ar susidorojimą, kurio reali grėsmė ar rimta tikimybė nėra įrodyta byloje esančiais duomenimis ir pareiškėjos bendro pobūdžio teiginiais ir pateiktais įrodymais. Pastarųjų visuma iš esmės suponuoja pareiškėjos pabrėžiamą norą ramiai gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neabejotinai neturėjo rimto ir pakankamo pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais, kad jai jos kilmės valstybėje už ankstesnę visuomeninę kultūrinę veiklą neišvengiamai grėstų ekstremistams ir teroristams taikomas persekiojimas už antivalstybinę veiklą.

61. Kita vertus, teisėjų kolegija kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurį pareiškėja ginčija apeliaciniu skundu, ir atsakovo Sprendimą, kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, tose dalyse, kuriomis visiškai nepasisakyta dėl nagrinėjamu atveju išskirtinę svarbą įgaunančio šeimos gerbimo ir gynimo aspekto ir ypač įpareigojamos išvykti motinos vaikų, gyvenančių (duomenys neskelbtini) ir tikėtina turinčių (duomenys neskelbtini) pilietybę, teisių ir teisėtų interesų prioriteto. Minėta atsakovo Sprendimo paskutinė dalis „5. Dėl grąžinimo“ sudaro įspūdį, kad atsakovas priežastis, dėl kurių nagrinėjamu atveju būtų draudžiama nepilnamečių vaikų motiną grąžinti į užsienio valstybę, kai nepilnamečiai vaikai lieka gyventi (duomenys neskelbtini), aiškina ir vertina vien nurodytų UTPĮ nuostatų kaip pažodinių formuluočių pagrindu, tarsi tokių pagrindų papildoma neabejotina dalimi pagal minėtą Konstitucinio Teismo akcentuojamą Lietuvos Respublikos teisės sistemos vidinės darnos imperatyvą nebūtų fundamentaliosios žmogaus teisės ir laisvės bei jas įtvirtinanti Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat minėta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija bei Europos Žmogaus Teisių Konvencija.

62. Nagrinėjamu atveju neabejotinai konstatuotina ginčo sąsaja su minėtomis ESTT nurodytomis labai specifinėmis situacijomis, kai SESV 20 straipsnis aiškintinas ir taikytinas ne tik kaip užkertantis kelią išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojantis suteikti jam teisę gyventi šalyje (žr., minėto 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo byloje NW (Informations classifiées) C-420/22 60–65 punktus).

63. Vadinasi, atsakovas, nuspręsdamas įpareigoti mažamečių vaikų, turinčių (duomenys neskelbtini) pilietybę, motiną, kuri turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, išvyki į (duomenys neskelbtini) esančią užsienio valstybę ir įspėdamas ją dėl galimo išsiuntimo, turėjo nustatyti ir vertinti, ar yra (nėra) minėtame ESTT sprendime nurodytos specifinės SESV 20 straipsnio aiškinimo ir taikymo sąlygos ir su jomis susijusios faktinės aplinkybės, tačiau iš šios administracinės bylos medžiagos nematyti, kad Departamentas būtų atlikęs tokių sąlygų ir su jomis susijusių faktinių aplinkybių nustatymą ir vertinimą.

64. Šiame kontekste akcentuotina, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjos sukeltą ar keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui ir / ar viešajai tvarkai.

65. Nelegalios migracijos grėsmė nagrinėjamu atveju neabejotinai vertintina kaip mažesnė rizika palyginti su vaikams kylančiais pareiškėjos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos (ir įspėjimo dėl išsiuntimo) neigiamais padariniais (žr. ir plg. mutatis mutandis LVAT 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2190-968/2024).

66. Departamento Sprendimo nuostatomis grindžiamas teiginys kaip argumentas, kad pareiškėjai neužkertamas kelias teikti naują prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo, vertintinas kaip neatitinkantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pažymima, kad priimant sprendimus dėl užsieniečio grąžinimo (įpareigojimo išvykti), turi būti įvertintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje (kuri iš esmės atitinka Grąžinimo direktyvos 5 straipsnį) nurodytos aplinkybės, t. y. buvimo Lietuvoje laikas, šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, socialiniai, ekonominiai bei kiti ryšiai, ir viso to kontekste – užsieniečio neprivalėjimas išvykti iš Lietuvos, siekiant įteisinti buvimą joje kitu pagrindu (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2047-821/2023 ir joje nurodytą praktiką).

67. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad jos baimė patirti (duomenys neskelbtini) persekiojimą dėl politinių pažiūrų laikytina pagrįsta, pažymėtina, kad pareiškėjos politinės pažiūros ir galimas buvimas (duomenys neskelbtini) bei su tuo susijęs jos dalyvavimas protesto mitinguose ar prezidento rinkimų stebėsenoje niekaip tiesiogiai ir įtikinamai nesusisieja su jos akcentuojamais administraciniais politiniais nesutarimais ir konfliktais dėl lietuvių mokyklos įsteigimo ir veikimo (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėjos bendro pobūdžio teiginiai ir pateikti įrodymai neabejotinai neleido atsakovui ir pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje gresia baudžiamasis persekiojimas ir susidorojimas už praeityje buvusius jos sukeltus administracinius politinius konfliktus dėl lietuvių mokyklos įsteigimo ir veikimo (duomenys neskelbtini) mieste. Šių persekiojimo grėsmės aspektų nelikus įrodymų visete, likusieji pareiškėjos nurodomi persekiojimo grėsmės tikimybės aspektai (kaip antai, buvimas miesto tarybos opozicijai priklausiančio deputato padėjėja, (duomenys neskelbtini), protesto mitingų ar kilmės valstybės prezidento rinkimų 2018 m. stebėsenos dalyve) nesudaro pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prieglobsčio prašymą, skundą pirmosios instancijos teismui, apeliacinį skundą. Todėl minėtini apeliantės apeliacinio skundo argumentai atmetami.

68. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovo Sprendimu nustatytas įpareigojimas jai savanoriškai išvykti į kilmės valstybę neteisingas tokioje situacijoje, kai Lietuvoje nuo 2019 m. gyvenantys pareiškėjos šeimos nariai, t. y. sutuoktinis ir visi vaikai įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę ir šeima nebuvo išvykusi į (duomenys neskelbtini) bei yra tvirtai susijusi su Lietuva, iš kurios išvykti įpareigota (neišvykus – išsiųsta) pareiškėja negalės bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais ir galimai nebebus išleista iš (duomenys neskelbtini), kuriai priešiškos šalies piliečiai negalės atvykti aplankyti savo motinos, t. y. susidarys šeimos ryšių sunaikinimas, pareiškėjo šeimos narių susitikimų didelis komplikuotumas, pažymėtina, kad pareiškėjos ir atsakovo nepaneigtą (duomenys neskelbtini) pilietybę turinčio sutuoktinio bei vaikų šeimyninis gyvenimas, jo gerbimas ir apsauga, kaip minėta, neabejotinai sudaro esminį nagrinėjamo ginčo aspektą tose atsakovo Sprendimo dalyse, kuriomis nuspręsta įpareigoti I. P. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Tačiau šis esminis nagrinėjamo atvejo aspektas pareiškėjos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime aptartas ir įvertintas tik tokiu minėtu vieninteliu pastebėjimu: „Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamu administraciniu aktu pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Lietuvą, neginčijama, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos šeimos nariai, todėl išsprendusi klausimą dėl asmens tapatybės dokumento išdavimo, pareiškėja turės teisę teikti atsakovui naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo.“ Kitokių argumentų ar vertinimų, kurie atspindėtų pareiškėjos ir jos vyro bei ypač vaikių teises ir teisėtus interesus, susijusius su šeimos ir šeimyninio gyvenimo pamatine vertybe, nėra pirmosios instancijos teismo sprendime. Be to, nei minėtoje paskutinėje atsakovo Sprendimo, kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, dalyje „5. Dėl grąžinimo“, nei kitose minėtose Sprendimo dalyse nėra aptarta ir individualizuota šeimos, kurią sudaro išvykti įpareigota I. P. ir Lietuvos Respublikoje gyventi liekantys (duomenys neskelbtini) pilietybę galimai turintys jos sutuoktinis bei vaikai, situacijos specifika. Kaip minėta, viena iš pagrindinių priemonių tinkamai subalansuoti išsiuntimu sukeliamas pasekmes turėjo (turėtų) būti ESTT praktikoje suponuojami principai ir reikalavimai dėl vaiko interesų išsamaus įvertinimo kiekvieno išsiuntimo atveju. Pagal šiuos principus ir iš jų kylančius reikalavimus atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, ar išsiuntus pareiškėją, kaip motiną, bus tinkamai užtikrinti jos vaikų interesai ir gerbiamos bei įgyvendinamos jų teisės. Vien tai, kad atsakovas nusprendė netaikyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, negali būti vertinama kaip pakankamas atsakovo individualizuotas ir proporcingas atsižvelgimas į geriausius pareiškėjos vaikų interesus tokiame aplinkybių kontekste, kai neabejotinai yra ir negali būti paneigta savanoriškai išvykti įpareigotos (neišvykus savanoriškai – išsiųstos) pareiškėjos vėlesnio atvykimo iš kilmės valstybės į Lietuvos Respubliką politinių kliuvinių (nesklandumų) didelė tikimybė, kuri įtikinamai pažymėta pareiškėjos apeliaciniame skunde. Todėl pritartina minėtiems pareiškėjų apeliacinio skundo argumentams ir atmestini tai nepagrįstai paneigę pirmosios instancijos teismo argumentai.

69. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 24S225544 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma.

70. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai ir teisėtai nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir nedrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau nuspręsdamas įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į jos kilmės valstybę neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais savo veiksmais neužtikrindamas objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas – pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Migracijos departamento 2024 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 24S225544 dalis, kuriomis nuspręsta įpareigoti I. P. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kitas sprendimo dalis paliekant nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. P. (I. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Pareiškėjos I. P. (I. P.) skundą tenkinti iš dalies.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 24S225544 dalis, kuriomis nuspręsta įpareigoti I. P. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, panaikinti, kitas šio sprendimo dalis palikti nepakeistas“.

Nutartis neskundžiama.