- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-08-02
- Bylos Nr.
- eA-2047-821/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04845-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Iveta Pelienė (pirm.), Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. N.
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. N. (A. N.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VSAT, atsakovas) 2023 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 23S28902, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2023 m. balandžio 14 d., savanoriškai išvykti į užsienio valstybę Ugandą (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas formaliai taikant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nuostatas ir netinkamai įvertinus aplinkybes, susijusias su individualia pareiškėjo situacija, patvirtinančias objektyvias priežastis bei pastangas įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje, kreipiantis dėl vizos išdavimo (pratęsimo) ir (ar) leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo profesionalios sportinės veiklos pagrindu.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) FK „Dembava“ (duomenys neskelbtini) žaidėjas pagal 2022 m. gruodžio 14 d. sudarytą kontraktą. Teigė, kad vizos galiojimo terminas nebuvo pratęstas dėl ne nuo jo valios priklausančių priežasčių, nes pareiškėjo turėta pažyma iš kilmės šalies Ugandos apie jo (ne)teistumą nebuvo patvirtinta ambasados. Pareiškėjas pažymėjo, kad norint pratęsti vizos galiojimą, būtina pateikti šešis mėnesius galiojančią pažymą apie (ne)teistumą, patvirtintą teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje nėra Ugandos ambasados, todėl susirašinėjimas vyko su Ugandos ambasada, esančia Belgijoje, ir kol iš Belgijos buvo atsiųsta teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta pažymą, jos galiojimo terminas buvo pasibaigęs. Pareiškėjas pabrėžė, kad yra užsakęs naują pažymą ir ji bus gauta greitu metu.
4. Pareiškėjo nuomone, atsakovo Sprendimas neatitinka individualiam viešojo administravimo subjekto priimtam aktui keliamų reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje, t. y. Sprendimas yra formalus, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.
Atsiliepimas
5. Atsakovas VSAT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (UTPĮ 127 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pažymėjo, kad Ugandos Respublikos piliečiams yra taikomas vizų režimas, t. y. būnant Šengeno erdvėje, tuo pačiu ir Lietuvos Respublikoje bei Europos Sąjungoje, būtina turėti galiojančią Šengeno vizą, jos neturint – galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą.
7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Šengeno erdvę 2022 m. rugsėjo 29 d. atvyko teisėtai, turėdamas Norvegijos ambasados Nairobyje išduotą C tipo Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2023 m. sausio 3 d., kuri suteikė jam teisę vizos galiojimo laikotarpiu būti Šengeno erdvėje iki 90 dienų. 2023 m. balandžio 15 d., bendros priemonės metu, VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas kartu su Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) atstove, adresu (duomenys neskelbtini), nustatė, kad pareiškėjas, turintis Ugandos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2030 m. rugsėjo 17 d. ir Šengeno C tipo vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2023 m. sausio 3 d., Lietuvos Respublikoje nuo 2023 m. sausio 4 d. yra neteisėtai, t. y. pasibaigus vizos galiojimo laikui. Atsižvelgdamas į tai, kad nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Ugandą pagal UTPĮ 130 straipsnio 1–2 dalis, taip pat į tai, kad pareiškėjas yra VšĮ FK „Dembava“ (duomenys neskelbtini), atsakovas sprendimu įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Ugandą per 30 dienų, t. y. iki 2023 m. balandžio 14 d.
8. Atsakovas nurodė, kad iki priimant skundžiamą Sprendimą MIGRIS duomenų bazėje nebuvo informacijos, patvirtinančios prašymo išduoti vizą ir (ar) leidimą laikinai gyventi pateikimą. Iki 2023 m. sausio 4 d. sprendimas dėl Šengeno vizos galiojimo pratęsimo pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas, išduota Šengeno viza Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2023 m. sausio 4 d. yra negaliojanti, todėl Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnai pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje (Šengeno erdvėje) buvo neturėdamas galiojančios vizos, nors tokią pareigą turėjo, dėl to priėmė Sprendimą dėl jo grąžinimo.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis Lietuvos Respublikoje, pasibaigus Šengeno vizoje nustatytam terminui, buvo teisėtai, todėl VSAT pagrįstai priėmė sprendimą grąžinti jį į kilmės valstybę.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. N. skundą tenkino ir panaikino VSAT 2023 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 23S28902 dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę (Ugandą).
12. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas, turėdamas Šengeno (NOR) C tipo vizą Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. rugsėjo 21 d. atvyko į Lietuvą. Pareiškėjui išduota viza galiojo iki 2023 m. sausio 3 d., pasas – iki 2030 m. rugsėjo 17 d., atvykimo tikslas – žaisti (duomenys neskelbtini) VŠĮ FK „Dembava“, sudarytos sutarties terminas – 2 metai. Pareiškėjo interesams atstovaujantys VŠĮ FK „Dembava“ atstovai, siekdami įteisinti pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į atsakingas institucijas dėl dokumentų, reikalingų prašymui gauti nacionalinę vizą ar leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, parengė ir teikė prašymus į MIGRIS, rezervavo laiką apsilankymui. Bylos duomenimis, nuo 2022 m. spalio mėn. vyko susirašinėjimas dėl 2022 m. vasario 3 d. pažymos apie (ne)teistumą iš kilmės valstybės legalizavimo (elektroninis laiškas dėl informacijos apie pažymos dėl pareiškėjo teistumo legalizavimo tarp adresatų: K. T. ((duomenys neskelbtini)) ir Ugandos Respublikos diplomatinės atstovybės Belgijoje (contactugandaembassy@gmail.com)), 2022 m. lapkričio 7 d. diplomatinės atstovybės atžyma gauta 2022 m. gruodžio mėn., laikas vizitui Migracijos departamento skyriuje: 2023 m. sausio 16 d. (13:00 val., 13:40 val.); 2023 m. kovo 13 d. (07:30 val., 12:15 val.); 2023 m. gegužės 15 d. (12:15 val.); 2023 m. gegužės 9 d. (08:10 val.). MIGRIS sistemoje ties vizito registracijos data yra žyma, kad asmuo neatvyko (išskyrus 2023 m. gegužės 15 d. vizitą). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie Migracijos departamento priimtą sprendimą (sprendimus) atsisakyti priimti prašymus dėl vizos ar leidimo laikinai gyventi arba atsisakyti išduoti vizą ar leidimą laikinai gyventi. Teismas akcentavo, kad teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog vizito laikas buvo perkeliamas Migracijos departamento darbuotojų vėlesniam laikui iki pareiškėjas turės būtiną dokumentą – galiojančią tinkamai patvirtintą ir legalizuotą (Apostille) Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje kilmės valstybės pažymą apie (ne)teistumą, kuri būtina kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo (UTPĮ 45 straipsnio 3 dalis 3 punktas, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (suvestinė redakcija nuo 2022 m. gruodžio iki 2023 m. balandžio d.)). Teismas atkreipė dėmesį, kad dokumentų rinkimas (gavimas) užtruko ne dėl pareiškėjo ir (ar) jo interesus atstovaujančios VŠĮ FK „Dembava“ atstovų veiksmų (neveikimo). Be to, paaiškėjo, kad pirminė pažyma dėl (ne)teistumo, gauta iš Ugandos Respublikos diplomatinės atstovybės / konsulinės įstaigos, kuri nėra akredituota Lietuvos Respublikai, negalėjo būti teikiama legalizavimui (Apostille) Vyriausybės nustatyta tvarka Užsienio reikalų ministerijai.
13. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, pažymėjo, kad nors Sprendime nurodytos tik esminės faktines aplinkybės, susijusios su pareiškėjo neteisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pasibaigė vizos galiojimas, ir atitinkami UTPĮ straipsniai, kuriais remiantis priimtas šis individualus administracinis aktas, tačiau neįvertintas nurodyto teisinio reglamentavimo taikymas susidariusios faktinės situacijos apsektu, t. y. Sprendime pateikta formali nuoroda į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį, tačiau faktinių aplinkybių įvertinimas nėra pateiktas.
14. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas ginčijamą atsakovo Sprendimą negalėjo vertinti kaip atitinkantį esminių VAĮ 10 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Teismas pripažino, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti.
15. Teismas akcentavo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo ir galėjo žinti aplinkybes dėl to, kad pareiškėjas siekia ir deda pastangas įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismo posėdyje VSAT atstovas patvirtino, kad pareiškėjo situacija tapo žinoma iš Migracijos departamento darbuotojų informacijos pateikimo telefonu bei 2023 m. kovo 15 d. vykdytos bendros priemonės, kai atlikus patikrinimą surašytas administracinio nusižengimo nutarimas bei priimtas Sprendimas, kas iš esmės atitiktų pagrindą galimai spręsti dėl UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo pareiškėjo atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai, kad Sprendime faktinės aplinkybės nenurodytos, teismas sprendė, kad nėra įmanoma patikrinti, ar pirmiau minėtos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos.
16. Teismas vertino, kad pareiškėjas ir jį atstovaujantys asmenys visą laiką elgėsi sąžiningai, pakankamai atidžiai bei nerūpestingai. Pareiškėjo situaciją lėmė iš esmės objektyvios, ne nuo jo valios priklausiusios priežastys, kurioms daryti įtaką pareiškėjas neturėjo galimybių. Teismas pabrėžė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas bei jo interesams atstovaujantys VŠĮ FK „Dembava“ atstovai naudojosi visomis galimybėmis bei dėjo reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos pareiškėjo teisės gauti nacionalinę vizą ir (ar) leidimą laikinai gyventi profesionalios veiklos pagrindu ((duomenys neskelbtini)).
17. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų (VAĮ 10 straipsnio 5 dalis), nes VSAT tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, t. y. nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal UTPĮ 128 straipsnį. VSAT neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų sprendimo priėmimui, nustatymo, todėl skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Dėl nurodytų priežasčių teismas tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą ir panaikino atsakovo Sprendimą.
III.
18. Atsakovas VSAT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
19. Atsakovo teigimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai neišnagrinėjus bylos aplinkybių bei netinkamai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pasak atsakovo, jo priimtas Sprendimas atitinka visus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimui, įtvirtintus VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
20. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgdamas į tai, jog iki 2023 m. sausio 4 d., t. y. pareiškėjui išduotos Šengeno vizos galiojimo termino pabaigos, nebuvo priimtas sprendimas dėl Šengeno vizos galiojimo pratęsimo pareiškėjo atžvilgiu, jis (atsakovas) pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas 2023 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikoje / Šengeno erdvėje buvo neturėdamas galiojančios vizos. Atsakovas pažymi, kad viza suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, o prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, pasibaigus vizos galiojimo laikui (2023 m. sausio 3 d.), nepriklausomai nuo to, ar jis būtų pateikęs ar nepateikė prašymą (šiuo atveju – dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar naujos vizos gavimo), jis neturėjo teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir privalėjo išvykti iki vizos galiojimo pabaigos.
21. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną MIGRIS duomenų bazėje nebuvo jokios informacijos, patvirtinančios pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes (kad pareiškėjui nebuvo pratęsta viza dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių). Papildomai teismui pateikti įrodymai taip pat nepatvirtino, kad prašymai išduoti Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pateikti nustatyta tvarka ir priimti nagrinėti, be kita ko, net ir jeigu būtų priimti – Įstatymas nenustato tokios priežasties (kol bus nagrinėjamas prašymas), kaip pateisinančios užsieniečio buvimą šalyje, pasibaigus vizos galiojimo laikui.
Atsiliepimas
22. Atsakovas teigia, kad pareiškėjui neįvykdžius Įstatyme nustatytos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos galiojimo pabaigos, nenustačius Įstatyme įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę būtų draudžiamas, atsakovas privalėjo priimti ginčijamą Sprendimą.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepimu prašo panaikinti teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai akcentuoja su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo susijusias procedūras. Visų pirma, VSAT Sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje nuo 2023 m. sausio 4 d. yra neteisėtai, nes buvo pasibaigęs jam išduotos vizos galiojimo laikas (Šengeno (NOR) C tipo vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konkrečiai nurodytas galiojimo terminas nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2023 m. sausio 3 d.). Minėto fakto neginčijo ir pats pareiškėjas, t. y. dėl šios faktinės aplinkybės iš esmės nėra ginčo. Migracijos departamento teigimu, teismas nepagrįstai nevertino, kad ši faktinė aplinkybė sudaro Įstatymo125 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sprendimo grąžinti užsienietį į kilmės valstybę priėmimo pagrindą.
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nurodoma, jog užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją. Užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki bus išnagrinėtas jo prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, nei šiuo metu nėra pateikęs prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
26. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad būtina kreipti dėmesį į tai, jog dokumentų rinkimas (gavimas) užtruko ne dėl pareiškėjo ir (ar) jo interesus atstovaujančios VŠĮ FK „Dembava“ atstovų veiksmų (neveikimo). Tokie teiginiai (kad prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimas užtruko ne dėl pareiškėjo kaltės), Migracijos departamento teigimu, yra hipotetinio pobūdžio ir yra nepagrįsti. Migracijos departamentas pabrėžia, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi, ne tik turi pateikti visus su jo prašymu susijusius dokumentus, bet ir įvertinti reikalaujamų dokumentų gavimo terminus tuo atveju, kai juos pateikia jau būdamas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjas, prieš atvykdamas į Lietuvos Respubliką, turėjo visas galimybes pasirūpinti dokumentais, tačiau net ir tuo atveju, kai pareiškėjui išaiškėjo poreikis teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi jau būnant Lietuvoje, jis privalo laikytis teisės aktų, t. y. išvykti iš Lietuvos Respublikos, kai pasibaigė jo vizos galiojimas. Migracijos departamentas pažymi, kad prašymo pateikimas ar pareiškėjo atveju – ketinimas teikti tokį prašymą, nesuteikia teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje ilgiau nei nurodyta vizoje ar kitame užsieniečiui išduotame dokumente.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka (tokį prašymą pareiškėjas gali teikti ir neatvykdamas į Lietuvos Respubliką, o būdamas užsienyje per išorės paslaugų teikėją).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSAT 2023 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 23S28902, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2023 m. balandžio 14 d., savanoriškai išvykti į užsienio valstybę Ugandą, pagrįstumo ir teisėtumo.
29. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę (Ugandą). Atsakovas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo manymu, teismo sprendimas priimtas išsamiai neišnagrinėjus bylos aplinkybių bei netinkamai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo nuomone, pasibaigus vizos galiojimo laikui (2023 m. sausio 3 d.), pareiškėjas neturėjo teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir privalėjo išvykti iki vizos galiojimo pabaigos.
30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2022 m. rugsėjo 29 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, turėdamas Ugandos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2030 m. rugsėjo 17 d. ir Šengeno (NOR) C tipo vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2023 m. sausio 3 d. Iki vizos galiojimo pabaigos pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko, o 2023 m. kovo 15 d. patikrinimo metu Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnai nustatė, kad pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nuo 2023 m. sausio 4 d. laikomas neteisėtu ir priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2023 m. balandžio 14 d., savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ugandą). Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 127 straipsnio 1, 3(1) ir 6 dalimis, atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.
32. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 1 d.). Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
33. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).
34. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Taip pat atsižvelgdamas į Direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020 yra pažymėjęs, jog Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones. Analizuojant Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, matyti, kad sprendimai, susiję su grąžinimu, kaip nurodyta 1 dalyje, pateikiami standartine forma, tik asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritoriją ir vėliau negavusiems leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje.
35. Nesutikdamas su atsakovo Sprendimu pareiškėjas skundą teismui grindė netinkamu ir formaliu jo individualios situacijos vertinimu, neatsižvelgimu į aplinkybes, patvirtinančias objektyvias priežastis bei pastangas įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje, kreipiantis dėl vizos išdavimo (pratęsimo) ir (ar) leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo profesionalios sportinės veiklos pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai analizavo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir nustatė, jog pareiškėjas atvyko į Lietuvą teisėtai, turėdamas iki 2030 m. rugsėjo 17 d. galiojantį pasą ir vizą galiojančią iki 2023 m. sausio 3 d., jo atvykimo tikslas – žaisti VŠĮ FK “Dembava”, sudarytos sutarties terminas – 2 metai. Teismas nustatė, jog pareiškėjo interesams atstovaujantys VŠĮ FK „Dembava“ atstovai, siekdami įteisinti pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į atsakingas institucijas dėl dokumentų, reikalingų prašymui gauti nacionalinę vizą ar leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (susirašinėjimas dėl pažymės apie (ne)teistumą iš kilmės valstybės legalizavimo vyko nuo 2022 m. spalio mėn.), parengė ir teikė prašymus į MIGRIS, rezervavo laiką apsilankymui (2023 m. sausio 16 d., 2023 m. kovo 13 d., 2023 m. gegužės 15 d., 2023 m. gegužės 29 d.). Teisminio nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, jog vizito laikas buvo perkeliamas Departamento darbuotojų vėlesniam laikui iki užsienietis turės būtiną dokumentą – galiojančią tinkamai patvirtintą ir legalizuotą (Apostille) Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje kilmės valstybės pažymą apie (ne)teistumą, MIGRIS sistemoje ties data pažymint, kad asmuo neatvyko (išskyrus 2023 m. gegužės 15 d. vizitą, kai VŠĮ FK „Dembava“ atstovo teigimu dokumentai nebuvo priimti motyvuojant ginčijamo Sprendimo priėmimu). Teismas padarė išvadą, jog dokumentų rinkimas (gavimas) užtruko ne dėl pareiškėjo ir (ar) jo interesus atstovaujančios VŠĮ FK „Dembava“ atstovų veiksmų (neveikimo) (pirminė pažyma dėl (ne)teistumo, gauta iš Ugandos Respublikos diplomatinės atstovybės / konsulinės įstaigos, kuri nėra akredituota Lietuvos Respublikai, todėl negalėjo būti teikiama legalizavimui (Apostille) Užsienio reikalų ministerijai, be to pasibaigė jos galiojimo laikas; vietoj pažymos buvo pateiktas kito asmens kelionės dokumentas).
36. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Sprendime neįvertintas nurodyto teisinio reglamentavimo taikymas susidariusios faktinės situacijos apsektu laikė, kad Sprendimas neatitinka keliamų reikalavimų (VAĮ 10 straipsnio 5 dalis), kadangi VSAT tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, t. y. nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal Įstatymo 128 straipsnį.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad Sprendimas nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAI 10 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus, o jį priimdamas atsakovas turėjo ir galėjo žinoti apie pareiškėjo dedamas pastangas įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje, nes Sprendimas buvo priimtas po 2023 m. kovo 15 d. įvykdytos bendros atsakovo ir Departamento priemonės. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog Sprendimas buvo priimtas įvertinus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nei Sprendime, nei su šiuo sprendimu susijusioje medžiagoje nebuvo nustatinėjamas bei vertinamas tokių priežasčių faktinis egzistavimas. Atsakovui Sprendime nenurodžius šio straipsnio taikymui reikšmingų aplinkybių pirmosios instancijos teismas negalėjo patikrinti atlikto įvertinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti, kaip sudarantys pagrindą spręsti, jog Sprendimas dėl grąžinimo neatitinka gero administravimo principo, todėl yra naikintinas.
38. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr. 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).
39. Dėl atsakovo argumentų, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo išnagrinėta neteisingai ir nevisapusiškai atsižvelgiant į nagrinėjamos situacijos faktines aplinkybes, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino šalių pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl ginčo aplinkybių.
40. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjui neįvykdžius Įstatyme nustatytos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos galiojimo pabaigos, atsakovas privalėjo priimti ginčijamą Sprendimą.
41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai UTPĮ 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2020 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020). Atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų nuostatas bei formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovui priimant sprendimą visų pirma kyla pareiga įvertinti UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, o šias aplinkybes, atsižvelgus į konkrečią situaciją, įvertinus palankiai pareiškėjui, jam neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ar vizos) išdavimo.
42. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.