Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. sausio 6 d. buvo laikomas LAVL kamerose Nr. 13 ir Nr. 15 pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto normą. Dėl tokio mažo ploto buvo labai apribotos pareiškėjo judėjimo kameroje galimybės, be to, dėl palatų perpildymo bei prastos ventiliacijos sumažėjo kamerų kubinė oro talpa, o pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo (duomenys neskelbtini), todėl tai turėjo neigiamos reikšmės jo sveikatai. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir nepatogumų.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. LAVL nurodė, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą dėl neturtinės žalos, patirtos 2014 m. lapkričio 24 d. – 2016 m. sausio 6 d. laikotarpiu, atlyginimo priteisimo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-795-426/2017 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į 5,1 kv. m kameros plotą nebuvo pažeista, šis sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2018 m. kovo 21 nutartį. LAVL nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje, taip pat kameras, jų plotą bei jose įrengtų lovų skaičių, ir pažymėjo, jog statistika, kiek konkrečioje patalpoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (ar) suimtųjų, nevedama, todėl tokių duomenų teismui negali pateikti, o vienam asmeniui tekęs patalpos plotas turėtų būti skaičiuojamas patalpos plotą padalijus iš joje įrengtų lovų skaičiaus. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad LAVL yra teikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių teikimas yra nepertraukiamas siekiant užtikrinti tinkamą paslaugų kokybę.

5. LAVL teigimu, pareiškėjas skunde apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryžio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kuriomis grindžia neturtinę žalą. Pareiškėjas niekaip nepagrindė ir prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio. LAVL taip pat prašė taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 3 300 Eur, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam, laikomam LAVL atskirais laikotarpiais (nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. kovo mėnesio, nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio ir nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio iki 2016 m. sausio 6 d.), nebuvo užtikrinta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma.

8. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-795-426/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02954-2016-2) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, dėl žalos atlyginimo. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, kuriame pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam kilo dėl to, kad jis buvo laikomas LAVL teisės normų neatitinkančiomis sąlygomis (miegamojo gultai buvo iškrypę, pareiškėjas negalėjo tinkamai pailsėti; sanitariniame mazge neužtikrintas privatumas, nuo jo sklido nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos; žiemą atidarius langą būdavo šalta; nuo drėgmės buvo jaučiamas oro trūkumas; iš kamerų tipo patalpų turėjo eiti į lauką į dušą), priėmė 2017 m. kovo 20 d. sprendimą, kuriuo patenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartimi pakeitė minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog aptartoje administracinėje byloje Nr. I-795-426/2017 pareiškėjas jo patirtos neturtinės žalos nekildino iš minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2018 m. gegužės 11 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjui patirtos žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik nuo 2015 m. gegužės 11 d., o ne nuo 2014 m. lapkričio 21 d. Atsižvelgęs į tai, kad LAVL prašė taikyti ieškinio senatį, o pareiškėjas sutinka su ieškinio senaties taikymu, taip pat į tai, kad jokios objektyvios aplinkybės, kuriomis remiantis būtų galima atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, byloje nenustatytos, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (pagal pareigas), todėl pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. gegužės 10 d., atlyginimą, atmetė.

10. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl minimalios patalpos ploto normos neužtikrinimo nuo 2015 m. gegužės 11 d., pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kamerose Nr. 13 ir Nr. 15 buvo laikomas 271 paras (nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 13 d. kameroje Nr. 13 (10,74 kv. m, 2 vieno aukšto gultai); nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. kameroje Nr. 15 (12,38 kv. m, 2 vieno aukšto gultai); nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. kameroje Nr. 13 (10,74 kv. m, 2 vieno aukšto gultai); nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. vasario 5 d. kameroje Nr. 15 (12,38 kv. m, 2 vieno aukšto gultai)). LAVL buvo įpareigota pateikti teismui kamerų Nr. 13 ir Nr. 15 fotonuotraukas, iš kurių būtų matyti kamerose esantys gultai ir kiek jų yra. Vykdydama įpareigojimą LAVL 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. S-3127 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo, kad ginčui aktualaus laikotarpio kamerų tipo patalpų Nr. 13 ir Nr. 15 nuotraukų neturi, tačiau pateikė šiuo laikotarpiu darytas fotonuotraukas. Pateiktoje 2018 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. 8-1254 nurodyta, kad nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. sausio 15 d. kameroje Nr. 13 prie sienų buvo pritvirtinti keturi gultai, bet eksploatuojami tik du apatiniai gultai; 2015 m. spalio mėnesį kameroje Nr. 15 buvo pastatyta lova. Pareiškėjas, teismo posėdyje susipažinęs su pateiktomis fotonuotraukomis, laikėsi pozicijos, kad kameros Nr. 13 ir Nr. 15 ginčo laikotarpiu buvo keturvietės (jose buvo 4, o ne 2 gultai, kaip nurodo LAVL) ir jis jose buvo gydomas su 3 asmenimis.

11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, LAVL, teikdama atsiliepimą į skundą, ginčo laikotarpiu neaktualias kamerų Nr. 13 ir Nr. 15 fotonuotraukas ir pažymoje pateikdama netikslią ir nepatvirtintą informaciją apie kamerose Nr. 13 ir Nr. 15 esančių gultų skaičių, nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų ir teismo posėdyje pareiškėjo išsakytų teiginių, kad ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 13 ir Nr. 15 buvo 4 gultai ir juose buvo laikomi 3–4 asmenys. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad LAVL argumentai yra prieštaringi, nes vienur nurodoma, kad LAVL duomenų apie tai, kiek asmenų buvo laikoma kamerose, nerenka, kitur teigiama, kad pagal nepatvirtintus LAVL duomenis pareiškėjas ginčo kamerose buvo laikomas vienas. Pagal susiformavusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir pareiškėjui tenkantį kameros plotą skaičiuoja pagal jose buvusių lovų skaičių. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į minimalų (5,1 kv. m) plotą ginčo laikotarpiu buvo pažeista. Pripažinęs, kad kamerose, kurių plotai – 12,38 kv. m ir 10,74 kv. m, buvo 4 gultai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui kameroje Nr. 15 teko 3,1 kv. m kameros ploto, o kameroje Nr. 13 – 2,69 kv. m kameros ploto, t. y. 271 parą pareiškėjas buvo laikomas kamerose neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimo pagal nacionalinę teisę, be to, laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 13 (nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. rugsėjo 30 d.), jam teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, o tai vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika yra prilyginama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui.

12. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai jo teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 3 300 Eur.

III.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. K. skundą atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. LAVL nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, nes LAVL pateikė duomenis, kuriuos manė esant pakankamus teisingam sprendimui priimti. LAVL pažymi, kad baudos izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas vienas, tai patvirtina Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių, karcerį apskaitos žurnalas, kurio kopija pateikiama su apeliaciniu skundu. Be to, nepaisant to, jog baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose buvo įrengti keturi gultai, dažniausiai buvo eksploatuojamas tik vienas arba du. Pareiškėjas į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 6 dalį perkeltas jo paties 2015 m. gegužės 13 d. prašymu, o LAVL direktoriaus nutarimu minėtu pagrindu į baudos izoliatoriaus kameras perkelti nuteistieji kamerose laikomi po vieną. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartyje konstatuotą aplinkybę, jog LAVL kamerų tipo patalpose pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. sausio 6 d. buvo laikomas vienas.

15. Pareiškėjas R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjo buvimo LAVL metu galiojo teisės aktai, pagal kuriuos baudos izoliatoriaus kamerose galėjo būti laikoma tiek asmenų, kiek kamerose buvo įrengta lovų. Nauji BVK reikalavimai įsigaliojo tik 2016 m. balandžio 1 d. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nauji dokumentai pateikti tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, pareiškėjas su jais nėra susipažinęs ir negali jų komentuoti, be to, neaišku, dėl kokių priežasčių, šie dokumentai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovo teiginiai, kad baudos izoliatoriaus kamerose buvo eksploatuojami 1–2 gultai, kaip ir kiti apeliacinio skundo teiginiai, yra melagingi.

17. Pareiškėjas pažymi, kad iš pradžių atsakovas tvirtino, jog ginčo kamerose Nr. 13 ir Nr. 15 buvo įrengta po du vieno aukšto gultus, ir tik vėliau pripažino, kad gultai buvo dviejų aukštų. LAVL teismui nepateikė duomenų, su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

18. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo R. K. skundas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL tenkintas iš dalies, pagrįstumas ir teisėtumas.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą skundui dėl 2014 m. lapkričio 21 d. – 2015 m. gegužės 10 d. laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo paduoti, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, surinktus įrodymus, nustatė, kad nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. vasario 5 d. (271 parą) LAVL buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui turintį tekti palatos plotą, ir priteisė pareiškėjui 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1519-556/2018 nustatytą aplinkybę, kad 2014 m. lapkričio 24 d. – 2016 m. sausio 6 d. laikotarpiu pareiškėjas LAVL palatose buvo laikomas vienas. Atsakovo teigimu, aplinkybę, jog pareiškėjas palatose buvo laikomas vienas, patvirtina ir Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių, karcerį apskaitos žurnalas, kurio išrašą LAVL pateikė kartu su apeliaciniu skundu, todėl neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui priteistas nepagrįstai. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildino iš LAVL neteisėtų veiksmų atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. sausio 6 d., į teismą taip pat kreipėsi administracinėse bylose Nr. I-795-426/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02954-2016-2) (dėl palatų atitikties higienos normų reikalavimams) ir Nr. I-743-142/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02798-2016-8) (dėl palatų ploto ir atitikties higienos normų reikalavimams).

22. Pažymėtina, kad vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą administracinėje byloje Nr. I-743-142/2017, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 17 d. sprendime, be kita ko, konstatavo, jog nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 15 d. (imtinai) LAVL Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 15 buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti palatos plotą (5,1 kv. m). Kiti administracinėje byloje Nr. I-743-142/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinti pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiai nesutampa su šioje byloje pareiškėjo nurodytais laikotarpiais. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-743-142/2017 įsiteisėjo 2017 m. vasario 18 d.

23. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė neturtinės žalos, patirtos 2015 m. gegužės 11 d. – 2016 m. vasario 5 d. laikotarpiu, atlyginimą, nors pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad šioje byloje prašo priteisti neturtinės žalos, kurią patyrė iki 2016 m. sausio 6 d., atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų, dėl kurių peržengė skundo ribas, dar kartą nagrinėjo tas pačias kalinimo sąlygas nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 15 d.

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, kuriame nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bei atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-743-142/2017 pareiškėjui jau yra priteistas neturtinės žalos atlyginimas už minimalios vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos LAVL palatoje Nr. 15 pažeidimą nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 15 d. (imtinai), ši administracinės bylos dalis nutraukiama (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p.).

25. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismui teiktą atsiliepimą į pareiškėjo skundą atsakovas grindė Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-795-426/2017 nustatytomis aplinkybėmis, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovo argumentus atmetė, konstatavęs, jog administracinėje byloje Nr. I-795-426/2017 nebuvo keliamas neturtinės žalos dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo atlyginimo klausimas.

26. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad minėtoje administracinėje byloje Nr. I-795-426/2017 nebuvo nagrinėjamos skundo aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimu, tačiau toje byloje vertinant pareiškėjo pretenzijas dėl higienos sąlygų bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nebuvimo LAVL palatose Nr. 13 ir Nr. 15 atskirais 2014 m. lapkričio 24 d. – 2016 m. sausio 6 d. laikotarpiais, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-795-426/2017 nustatė faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu LAVL palatose buvo laikomas vienas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1519-556/2018, spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, taip pat nurodė, kad pareiškėjas palatose buvo laikomas vienas.

27. ABTĮ 57 straipsnis nustato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.).

28. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės ir prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Pažymėtina, kad prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai.

29. Taigi pagal bendrąją taisyklę įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialiųjų teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl ginamų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima. EŽTT yra pripažinęs, kad situacija, kai faktų, jau nustatytų galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismai nepaiso kitoje byloje, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką; o įrodymų „naujas“ įvertinimas kitame procese nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio reikalavimais (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50208/06)). EŽTT pabrėžė bendrąjį principą, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio dalimi tik, jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu; sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teisminei sistemai (esminiu trūkumu gali būti pripažinta jurisdikcijos klaida, rimti teisminio proceso pažeidimai, piktnaudžiavimas valdžia ir pan.).

30. Pirmiau aptartoje administracinėje byloje Nr. I-795-426/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatyta faktinė aplinkybė yra susijusi su ta pačia įstaiga (LAVL), tuo pačiu laikotarpiu bei tomis pačiomis kamerų tipo patalpomis Nr. 13 ir Nr. 15, dėl kurių pareiškėjas kelia ginčą ir nagrinėjamoje byloje. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarties matyti, kad aplinkybė, su kiek asmenų pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas LAVL kamerų tipo patalpose Nr. 13 ir Nr. 15, buvo teisiškai reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitarinius mazgu pažeidimo, taigi ši aplinkybė buvo įrodinėjimo dalykas byloje, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią aplinkybę atskirai įvertino, dėl jos pasisakė bei, atsižvelgdami į byloje surinktus įrodymus, iš jų ir į pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškėjas LAVL kamerų tipo patalpose Nr. 13 ir Nr. 15 nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. sausio 6 d. buvo laikomas vienas.

31. Pažymėtina, jog ši administracinėje byloje Nr. I-795-426/2017 nustatyta aplinkybė yra teisiškai reikšminga (esminė) ir nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. sausio 5 d. (imtinai)) LAVL kamerų tipo patalpose Nr. 13 ir Nr. 15 pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant jo teisės į minimalų vienam asmeniui turintį tekti patalpos plotą. Todėl administracinėje byloje Nr. I-795-426/2017 įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas LAVL palatose Nr. 13 ir Nr. 15 atskirais 2014 m. lapkričio 24 d. – 2016 m. sausio 6 d. laikotarpiais buvo laikomas vienas, laikytina prejudicine šioje byloje ir jos įrodinėti iš naujo nereikia. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų įsiteisėjusiu sprendimu nustatytą faktinę aplinkybę.

32. Vienam asmeniui tenkančią minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių (nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 5 d. galiojusios taisyklių redakcijos) 11¹.4 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Įvertinus byloje pateiktus duomenis, t. y. kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas LAVL kamerų tipo patalpose Nr. 13 (plotas – 10,74 kv. m) bei Nr. 15 (plotas – 12,38 kv. m), taip pat tai, kad šiose patalpose pareiškėjas 2015 m. gegužės 11 d. – 2016 m. sausio 5 d. (imtinai) buvo laikomas vienas, konstatuotina, kad minimali vienam asmeniui turinti tekti šių patalpų ploto norma atitiko nacionalinių teisės aktų reikalavimus bei Konvencijos 3 straipsnį, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad LAVL šiuo požiūriu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, bei už tai pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikinama, o pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriuo prašoma priteisti 2015 m. gegužės 11 d. – 2016 m. sausio 5 d. (imtinai) laikotarpiu patirtą neturtinę žalą, kildinamą iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant minimalios gyvenamosios patalpos ploto normos, atmetamas.

34. Kaip minėta, nepaisant to, jog pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad neturtinę žalą patyrė dėl LAVL iki 2016 m. sausio 6 d. atliktų neteisėtų veiksmų, t. y. būtent šiuo laikotarpiu tariamai neužtikrintos minimalios gyvenamosios patalpos ploto normos, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, pritaikęs ieškinio senaties terminą (dėl kurio taikymo byloje nėra ginčo), pareiškėjui priteisė neturtinės žalos, patirtos 2015 m. gegužės 11 d. – 2016 m. vasario 5 d. laikotarpiu, atlyginimą. Šioje byloje nustačius, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. sausio 5 d. (imtinai) nebuvo pažeista ir kad neturtinės žalos atlyginimas šiuo laikotarpiu pareiškėjui neturėjo būti priteistas, taip pat kad neturtinės žalos atlyginimas dėl to, jog nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 15 d. (imtinai) LAVL kamerų tipo patalpoje Nr. 15 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, pareiškėjui jau buvo priteistas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-743-142/2017, ir šią bylos dalį nutraukus, atsakovui apeliaciniame skunde nereiškiant jokių argumentų ir reikalavimų dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ribų peržengimo (neturtinės žalos atlyginimo už teisės į minimalų gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimą 2016 m. sausio 16 d. – 2016 m. vasario 5 d. (imtinai) laikotarpiu), nagrinėtina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus 2016 m. sausio 16 d. – 2016 m. vasario 5 d. (imtinai) laikotarpiu ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

35. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei procesiniuose dokumentuose šalių pateiktus paaiškinimus, matyti, kad LAVL nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad nuo 2016 m. sausio 16 d. iki 2016 m. vasario 5 d. (imtinai) LAVL kamerų tipo patalpoje Nr. 15 jis buvo laikomas su trimis asmenimis, atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įtikinamų, objektyviais duomenimis bei faktais pagrįstų konkrečių įrodymų, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas kamerų tipo patalpoje Nr. 15 buvo laikomas vienas (priešingai – nurodė, jog LAVL tokių duomenų nerenka), nors, atsižvelgiant į pareiškėjo teisinę padėtį bei tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, pareiga tokius duomenis pateikti kyla būtent atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; kt.). Atsakovui nesugebėjus paneigti pakankamai detalizuotų pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

36. Pažymėtina, jog tokių įrodymų atsakovas pirmosios instancijos teismui neteikė, nors tokius įrodymus privalėjo pateikti būtent pirmosios instancijos teismui. Prie apeliacinio skundo pridėtuose dokumentuose nėra jokių konkrečių su pareiškėjo kalinimo 2016 m. sausio 16 d. – 2016 m. vasario 5 d. (imtinai) laikotarpiu sąlygomis susijusių duomenų, kurie paneigtų teismo išvadą.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuo 2016 m. sausio 16 d. iki 2016 m. vasario 5 d. (imtinai), t. y. 21 parą, pareiškėją kartu su trimis asmenimis laikant LAVL kamerų tipo patalpoje Nr. 15, kurios plotas 12,38 kv. m, buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų vienam asmeniui turintį tekti gyvenamosios patalpos plotą (5,1 kv. m).

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

39. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar pastarajam pasibaigus, tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtomis teismų praktikos nuostatomis, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeistų pareiškėjo teisių pobūdį bei trukmę, tai, kad byloje nėra duomenų, jog minėtas pažeidimas kaip nors neigiamai paveikė pareiškėjo fizinės ir psichinės sveikatos būklę, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 256 Eur suma. Toks atlygintinos žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, jo trukmę, teismų praktiką panašiose bylose, remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

41. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas LAVL apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikinti jo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 2015 m. gegužės 11 d. – 2016 m. sausio 5 d. (imtinai) laikotarpiu dėl teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą pažeidimo patirtos neturtinės žalos atlyginimas, bei nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą už minimalios vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos LAVL palatoje Nr. 15 pažeidimą nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 15 d. (imtinai), nustatyti, kad 2016 m. sausio 16 d. – 2016 m. vasario 5 d. (imtinai) laikotarpiu pareiškėjui kalint LAVL kamerų tipo patalpoje Nr. 15 buvo pažeista jo teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti šios gyvenamosios patalpos plotą, ir priteisti jam 256 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą.

Nutraukti administracinės bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už minimalios vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpoje Nr. 15 pažeidimą nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 15 d. (imtinai) priteisimo.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjui R. K. priteistas neturtinės žalos atlyginimas už minimalios vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpose Nr. 13 ir Nr. 15 pažeidimą nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. sausio 5 d. (imtinai). Pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už minimalios vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpose Nr. 13 ir Nr. 15 pažeidimą nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. sausio 5 d. (imtinai) atmesti.

Priteisti pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 256 Eur (du šimtus penkiasdešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimą už minimalios vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpoje Nr. 15 pažeidimą nuo 2016 m. sausio 16 d. iki 2016 m. vasario 5 d. (imtinai).

Sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos, atsiradusios nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. gegužės 10 d., atlyginimą, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.