Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Velsavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – atsakovas, Ligoninė, LAVL), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. sausio 6 d. jo laikymo sąlygos kamerose Nr. 13 ir Nr. 15, neatitiko teisės normų reikalavimų. Miegojimo gultai buvo iškrypę, negalėdavo tinkamai pailsėti. Sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo, nuo jo sklido nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos. Žiemą atidarius langą būdavo šalta. Nuo drėgmės buvo jaučiamas oro trūkumas. Iš kamerų tipo patalpų turėjo eiti per lauką į dušą. Tai žemino jo garbę ir orumą, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Atsakovas LAVL atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad kad palatos minimaliai aprūpintos baldais, kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas arba keičiamas, paaiškino, kad patalpų remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant higienos normų reikalavimų, vasarą vienas kameros lango rėmas išimamas, kad būtų užtikrintas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų patalpoje karšta, o žiemą lango rėmas įdedamas, kad patalpoje būtų šilta. Lietuvos higienos normoje 76:2010 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kiekvienoje kameroje yra langai, pritaikyti vėdinti (atidarant ir uždarant langą), ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Ligoninė nurodė, kad turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą, kas įrodo, kad patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi veiklai vykdyti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL kameroje atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. sausio 6 d. buvo laikomas vienas, todėl pareiškėjui tenkantis kameroje plotas buvo didesnis nei numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, 11¹.4 punkte (5,1 kv. m).Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su atskira oro šalinimo sistema sanitariniame mazge, teismas vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punktu, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 31 d. pareiškėjo teisė buvo pažeista. Teismas įvertinęs tai, kad Lietuvos higienos normose HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nebeliko reikalavimo, kad sanitariniame mazge būtų įrengta atskira oro šalinimo sistema, kitiems pareiškėjo nurodytiems laikotarpiais, tokio pažeidimo nekonstatavo.Teismas, įvertinęs Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktą, kuriame numatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga ir atsižvelgęs į tai, kad atsakovas patvirtino, jog visose kamerose buvo įrengta 1,5 metro aukščio sienelė, pažeidimo, susijusio su privatuvo užtikrinimu naudojantis sanitariniu mazgu, nenustatė. Teismas dėl aplinkybės, kad pareiškėjui po dušo procedūrų tekdavo eiti per lauką iki savo gyvenamosios patalpos, pasisakė, kad tai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.Teismas pažymėjo, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (netinkami gultai, atidarius langus žiemą buvo šalta, sumažėjusi oro talpa), iš kurių jis kildino padarytą neturtinę žalą, grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, todėl nenustatęs, kad pareiškėjas dėl šių įvardintų aplinkybių atsakovui būtų teikęs skundus, šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 50 Eur kompensacija.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jo skundą tenkinti ir priteisti jam 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo netenkino kamerose Nr. 13 ir Nr. 15 buvusios ventiliavimo sąlygos, nurodo, kad langų rėmai buvo išpuvę, dėl ko šaltuoju sezonu būdavo labai šalta, kaupėsi drėgmė. Pareiškėjo netenkino kamerose buvę metaliniai gultai, taip pat sanitarinio mazgo įrengimas. Pareiškėjas tvirtino, kad naudojantis tualetu jam nebuvo užtikrinamas privatumas.Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad teismas neišsireikalavo kamerų, kuriose jis buvo gydomas foto nuotraukų, nors tokį prašymą pareiškėjas teismui teikė.Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovų argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą 2017 m. kovo 20 d. sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio, kurią jis patyrė gydomas LAVL.Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis buvo laikomas kamerose, kuriose buvo įrengti gultai vietoj lovų, buvo šalta, jos buvo prastai ventiliuojamos, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog kamerose sanitarinį mazgą nuo patalpos atskirianti sienelė neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nepriklausomai nuo to, kad kamerose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, jis buvo laikomas vienas ir jose buvo įrengta sienelė atskirianti sanitarinį mazgą nuo likusiuos kameros, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis galėjo buvo matomas kameros duris atidarantiems pareigūnams, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą. Atitinkamai, teisėjų kolegija, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo gydomas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. vasario 20 d., nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d., nuo 2015 m. rugsėjo 6 d. iki 2016 m. sausio 6 d. – viso 313 dienų) buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas susijusias su sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu.Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. Panašios nuostatos yra įtvirtintos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015. LAVL atsiliepime pareiškėjo skundą nurodė, kad patalpų remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant higienos normų reikalavimų, vasarą vienas kameros lango rėmas išimamas, kad būtų užtikrintas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų patalpoje karšta, o žiemą lango rėmas įdedamas, kad patalpoje būtų šilta. Atsakovas ligoninės patalpų atitikimą higienos normoms iš esmės grindė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotu leidimu-higienos pasu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias palatose netinkamu gultų įrengimu, žema oro temperatūra bei kamerose sumažėjusia oro talpa, vertino kaip bendro pobūdžio teiginius, todėl nenustatęs, kad pareiškėjas dėl šių įvardintų aplinkybių atsakovui būtų teikęs skundus, šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjui ir atsakovui nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su kamerose įrengtais gultais ir jose buvusiu vėdinimu, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimų šiuo atveju. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Todėl, šiuo konkrečiu atveju, atsakovui nepateikus įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jos laikomos nustatytomis, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje kurioje būtų įrengti tinkami gultai ir sandarūs, varstomi langai, buvo pažeista.Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad kamerose buvo šalta, atkreiptinas dėmesys, jog pats pareiškėjas 2016 m. spalio 27 d. atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 13–14) nurodė, kad jam būdavo išduodamas elektrinis oro šildytuvas, kad kameroje būtų užtikrinamas pakankamas šilumos kiekis, todėl pareiškėjo argumentai, kad kamerose buvo šalta, atmetami kaip nepagrįsti.Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nėra tinkama satisfakcija, nustatytiems šios Nutarties 20-21 ir 23 punktuose pažeidimams ir patirtai žalai. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 650 Eur. Nustatant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Pareiškėjo nuoroda į EŽTT bylą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą nesudaro teisinio pagrindo nustatyti, kad pareiškėjui turi būti priteista 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. EŽTT yra nurodęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, ir pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisia 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjo R. K. naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 650 (šeši šimtai penkiasdešimt) Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.