Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Asmeniui vietoj teisės aktuose nustatyto 3,6 m² gyvenamojo ploto, tekdavo tik nuo 1,4 kv. m iki 1,8 kv. m gyvenamojo ploto. Pasivaikščiojimui skirta 1 valanda laiko yra nepakankama, nes per šį laiką pareiškėjas negalėdavo pilnai fiziškai išsikrauti. Palatose trūko gryno oro, ventiliacija bloga, nes palata vėdinama tik per langą, kuris neatsidaro pilnai dėl įrengtų grotų, žiemos metu vėdinimas nėra užtikrinamas. Palatoje esantis tualetas pilnai neatitvertas nuo likusios kameros dalies. Palatoje nėra stalo prie kurio galėtų valgyti palatoje laikomi asmenys. Palatoje neužtikrintos spintelės higienos priemonėms laikyti, taip pat nebuvo veidrodžio. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią miego sutrikimu, depresija, pažeminimu, dėl mažo fizinio aktyvumo sutriko pareiškėjo sveikata.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą bei laiką pranešta tinkamai.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už laikymą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atskirais jo gydymo laikotarpiais nuo 2014-04-08 iki 2016-03-02 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 p., vienam asmeniui LAVL palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m.

Atsakovė nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, o minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog LAVL nefiksuoja statistikos kiek palatoje yra laikoma asmenų vertinamuoju laikotarpiu, vertintina pareiškėjo naudai. Todėl vienam asmeniui tenkantis plotas šiuo atveju apskaičiuojamas pagal maksimalų palatoje esančių miegamųjų vietų skaičių. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas toliau nurodytose palatose: nuo 2004-04-08 iki 2014-04-15 pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 1 (22,84 m², 7 lovos) ir 19 (7,19 m², 3 lovos) kamerų tipo palatose, nuo 2014-09-12 iki 2014-09-26 gydomas Chirurgijos skyriaus 16 (7,33 m², 2 lovos) ir 17 (7,33 m², 4 lovos) kamerų tipo palatose, nuo 2014-10-31 iki 2014-11-21 gydomas Chirurgijos skyriaus 8 (15,51 m2, 6 lovos), 26 (8,92 m2, 4 lovos) ir 23 (8,80 m2, 4 lovos) kamerų tipo palatose, nuo 2016-01-06 iki 2016-01-15 gydomas Vidaus ligų skyriaus 15 (7,33 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje, nuo 2016-02-26 iki 2016-03-02 gydomas Vidaus ligų skyriaus 14 (7,33 m², 1 lova) kamerų tipo palatoje. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjas visą gydymo LAVL laikotarpį, išskyrus laikymo Vidaus ligų skyriaus 14 kamerų tipo patalpoje metu, buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Taigi pareiškėjui teisė į minimalų gyvenamąjį plota iš viso nebuvo užtikrinta 55 paras. Šios aplinkybės suponuoja, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi.

Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) (originali redakcija) 21 punkto nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėtina, jog atskirą nuo palatos tualeto įrengimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011) 32 punktas. Taigi teisės aktuose yra įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas įstaigų skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo, taip pat šalto vandens tiekimo sistema. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog LAVL ir atsiliepime išdėstyti argumentai, esą sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto gali būti atitverta tik 1,5 metro aukščio pertvara, vertintini kritiškai. Atitinkamai, tai, kad sanitarinio mazgo patalpos (tualetai) LAVL nebuvo atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, laikytina higienos normų reikalavimų pažeidimu. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Iš byloje pateiktų foto nuotraukų matyti, kad ne visose kamerose buvo įrengtas veidrodis (b. l. 134-136). Todėl sutiktina su pareiškėju, kad LAVL nesilaikė reikalavimo sanitariniame mazge pakabinti veidrodį, tačiau pareiškėjas nepagrindė, kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo. Byloje medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl šio pažeidimo į LAVL administraciją nėra. Taigi šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl minėto pažeidimo jam kilo žala. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Teismo nuomone, veidrodžio neįrengimas sanitariniame mazge yra mažareikšmis pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui neturtinė žala negalėjo kilti. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl tualeto reikmenų spintelės laikytini nepagrįstais. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad kamerose tualeto reikmenų spintelės yra įrengtos (t. II., b. l. 141, 148, 155, 162), bet to, nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių pažeidimų būtų kreipęsis į LAVL administraciją.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (29 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (29 str. 3 d.). Suimtųjų teisė kas dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta ir sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 11 punkte. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam per dieną buvo suteikiama viena valanda pasivaikščioti, tačiau nurodo, kad šis pasivaikščiojimui skitas laikas yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas užtikrino pareiškėjo teisę pasivaikščioti vieną valandą per dieną, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl atsakomybė atsakovui šiuo atžvilgiu nekyla.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 73.5 73.6 punktai nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: laikytis asmens higienos; tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Kadangi, atsakovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos, nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

HN 76:2010 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-05-09 patikrinimo aktas Nr. PA.10-215 patvirtina, kad kameroje Nr. 23 yra langas, langas atsidaro, stiklai nesudužę, patalpos vėdinamos per langą (b. l. 129–130). Byloje pateiktos fotonuotraukos taip pat patvirtina, kad langai palatose pritaikyti vėdinimui, net ir esant pritvirtintam apsauginiam tinklui, langus atidaryti galima (b. l. 138, 145, 150, 162, 165, 185). Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl to, jog nėra galimybės atsidaryti langų nedetalizuoti, prieštaraujantys byloje esančiai medžiagai, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Palatoje nėra stalo prie kurio galėtų valgyti palatoje laikomi asmenys.

Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato pataisos įstaigoms privalomų įrengti baldų. Iš LAVL pateiktų pažymų apie palatose esantį inventorių (b. l. 120, 131) matyti, kad palatos yra minimaliai aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi. Todėl atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atžvilgiu nenustatyta.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo dvasiniais išgyvenimais, depresija, pažeminimu. Pažymėtina, kad byloje esanti pareiškėjo sveikatos istorija nepatvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų, pareiškėją daktarai apžiūrėdavo dėl subjektyvaus pobūdžio nusiskundimų, tokių kaip blogas miegas, tačiau nėra diagnozės, patvirtinančios pareiškėjo nemigą ar depresiją (b. l. 16–105). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Vertinant pareiškėjo teisių pažeidimus laikant LAVL palatoje, pažymėtina, kad LAVL palatoje 55 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, taip pat pažeistas pareiškėjo privatumas dėl nepilnai atitverto sanitarinio mazgo. Atsižvelgiant į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, skunde išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 450 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 ir 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinę žalą.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.