Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovams J. B. ir antstoliui Irmantui Gaideliui dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas ilgą laiką nesidomėjo vykdymo procesu, todėl jam tenka neigiamos pasekmės, kilusios dėl ginčo buto pardavimo iš varžytynių. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas apie paskelbtas varžytynes sužinojo tik 2025 m. rugsėjo 29 d., kai iki varžytynių pabaigos buvo likusios 3 dienos. Apeliantas objektyviai negalėjo tinkamai pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis, pasirengti galimiems procesiniams veiksmams, surasti potencialų pirkėją ar inicijuoti nepriklausomą turto vertinimą ir sudaryti taikos sutartį su AB SEB banku. Pažymėjo, kad teismas ankstesnėje byloje dėl antstolio veiksmų nustatė, jog 2025 m. liepos 24 d. antstolio patvarkymas apeliantui faktiškai nebuvo įteiktas, jis buvo grąžintas antstoliui, tačiau šios aplinkybės teismas tinkamai neįvertino ir apsiribojo tik formalia nuoroda į CPK 604 straipsnį. Dėl to, kad apeliantui nebuvo įteiktas 2025 m. rugsėjo 29 d. patvarkymas, jis neteko galimybės pareikšti prieštaravimus dėl nustatytos buto vertės ir pasinaudoti CPK 704 straipsnyje įtvirtinta teise pasiūlyti šio turto pirkėją.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apelianto teisė pačiam surasti ginčo buto pirkėją nebuvo pažeista. Pasak apelianto, vos tik sužinojęs apie vykstančias varžytynes, t. y. 2025 m. rugsėjo 30 d., jis nedelsdamas kreipėsi i antstolį, prašydamas sustabdyti buto realizavimą ir suteikti galimybę pasinaudoti CPK 704 straipsnyje numatyta teise pačiam surasti pirkėją. Tai paneigia teismo išvadą, kad apeliantas neturėjo realaus ketinimo ieškoti pirkėjo.

Teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, kad apeliantui nebuvo sudaryta reali galimybė ginčyti antstolio nustatytą turto vertę ir prašyti nepriklausomos ekspertizės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apie antstolio nustatytą ginčo buto vertę (120 000 Eur) apeliantas sužinojo likus tik kelioms dienoms iki varžytynių pabaigos, o sužinojęs nedelsdamas pareikalavo ekspertizės. Teismas net nevertino, ar antstolio nustatyta ginčo turto vertė (120 000 Eur) atitiko realią rinkos situaciją, tik apsiribojo argumentu, kad apeliantas nepateikė priešingų įrodymų, ir ignoravo aplinkybę, jog būtent ekspertizė ir buvo ta procesinė priemonė, kuri būtų leidusi tokius įrodymus surinkti. Ginčo butas 2005 metais buvo įsigytas už 100 000 Eur kainą.

Teismas neįvertino itin reikšmingos aplinkybės, kad apeliantas 2025 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į antstolį, siekdamas gauti terminą savarankiškai išspręsti atsiskaitymo su pagrindiniu kreditoriumi AB SEB banku pagal laidavimo sutartį klausimą, tačiau antstolis apeliantui tokio termino nesuteikė. Teismas, padarydamas išvadą dėl apelianto pasyvumo vykdymo procese, neatsižvelgė į tai, kad apelianto atžvilgiu yra vykdoma daug vykdomųjų bylų, administruojamų skirtingų antstolių, kad antstolio Irmanto Gaidelio vykdomų išieškojimų dalis visų vykdomų išieškojimų kontekste yra nedidelė, todėl apeliantas negalėjo numatyti, jog būtent šis antstolis inicijuos jo gyvenamojo būsto realizavimo procesą.

Teismas reikšmingą dalį motyvų nepagrįstai grindė civilinėje byloje dėl antstolio veiksmų teismų priimtais procesiniais sprendimais (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-47461-1077/2025, Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-631-587/2026) bei juose nustatytomis aplinkybėmis, nurodydamas, kad šių aplinkybių iš naujo nustatinėti nereikia.

Teismas neįvertino, ar šiuo atveju nebuvo galima taikyti mažiau apelianto teises ribojančių priemonių, ar pasirinktas vykdymo būdas buvo proporcingas siekiamam tikslui. Teismas neįvertino aplinkybės, kad apeliantas 2025 m. spalio 1 d. pasiūlė antstoliui papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimą – palikti užstatą, kuris garantuotų kreditorių interesų apsaugą iki galutinio susitarimo su AB SEB banku sudarymo.

Antstolio procesinių veiksmų teisėtumas vykdymo procese įvertintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT- 47461-1077/2025 ir Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-631-587/2026. Šie teismų procesiniai sprendimai turi res judicata (teismo išspręsta byla) galią nagrinėjant apelianto ieškinį, o antstolio procesinių veiksmų pakartotinis vertinimas, esant įsiteisėjusiems teismų procesiniams sprendimams šiuo klausimu, yra negalimas. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi nurodytais teismų procesiniais sprendimais.

Antstolis pareigą išsiųsti procesinius dokumentus skolininkui ir kitiems proceso dalyviams įvykdė tinkamai. Tai yra nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Papildomai antstolio patvarkymas dėl turto įkainojimo ir realizavimo buvo išsiųstas ir neregistruotu paštu (nors tokio reikalavimo įstatyme nėra), taip siekiant visais įmanomais būdais informuoti skolininką.

Apeliantui vykdymo procese buvo sudarytos galimybės tiek prieštarauti dėl antstolio atlikto buto įkainojimo, tiek pasiūlyti šio turto pirkėją CPK 704 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo buto kaina vykdymo procese nustatyta tinkamai, laikantis CPK 681 straipsnio reikalavimų. Tai patvirtina įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais. Apeliantas nei vykdymo proceso metu, nei nagrinėjant bylą teisme nepateikė jo poziciją dėl netinkamos buto kainos nustatymo pagrindžiančių įrodymų.

Apeliantas nenurodė nė vieno CPK 602 straipsnyje numatyto pagrindo, pagal kurį antstolio surašytas ginčo buto pardavimo iš varžytynių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu.

Apeliaciniame skunde apeliantas tik deklaratyviai teigia, kad teismas neva nepagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-47461-1077/2025, Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-631-587/2026, kuriose jau įvertinti apelianto argumentai dėl antstolio veiksmų teisėtumo, nurodo tapačius argumentus, kurie minėtose bylose buvo teismų išanalizuoti ir įvertinti. Apeliantas nepateikia reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos tiek ankstesnėse bylose, tiek nagrinėjamoje byloje.

Priešingai nei nurodo apeliantas, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo vadovautis ir teisėtai bei pagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-47461-1077/2025 ir Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-631-587/2026, kuriose jau buvo išnagrinėti apelianto argumentai, susiję su vykdymo procese nustatyta ginčo buto kaina ir antstolio veiksmų teisėtumu.

Apeliaciniame skunde apeliantas dėsto tuos pačius argumentus dėl neva pažeistos jo teisės pačiam surasti areštuoto turto pirkėją, neįteikto antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymo Nr. S-25-8 28934 dėl buto įkainojimo ir realizavimo, nesudarytos realios galimybės ginčyti antstolio nustatytą turto vertę ir prašyti nepriklausomos ekspertizės, teigia, kad neva nebuvo įvertintos teisinės pasekmės, priėmus 2025 m. spalio 23 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-25 8-41877. Tačiau apeliantas nenurodo, kokiu konkrečiu CPK 602 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu teismas turi pripažinti negaliojančiu buto pardavimo iš varžytynių aktą.

Apelianto keliamas klausimas dėl CPK 604 straipsnio taikymo buvo išnagrinėtas byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl antstolio veiksmų teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas dėl ginčo esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį tinkamai motyvavo (CPK 270 straipsnis). Vien tai, kad apeliantas nėra patenkintas teismo sprendimu, nereiškia, kad teismas pažeidė materialiosios ar proceso teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas (ieškovas) kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas jo ieškinys dėl buto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, kuriomis reglamentuojamas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir atsakovo dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu

Apeliaciniame skunde apeliantas pareiškė prašymą apeliacinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kurioje pažymima, kad žodinio teismo posėdžio antrojoje instancijose gali nebūti, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma ir atsižvelgiant į proceso aukštesnės instancijos teisme ypatumus (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Nr. 11826/85, Helmers prieš Švediją; 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Nr. 25717/03 Oganova prieš Gruziją). Rašytinis procesas galimas, jeigu nėra sprendžiami teisės ar fakto klausimai, kurie negalėtų būti adekvačiai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais (EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nr. 12033/86 Fredin prieš Švediją; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Nr. 37950/97 Fischer prieš Austriją).

Pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo žodinio proceso tvarka. Iš 2026 m. balandžio 21 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad teismo posėdyje apeliantas (ieškovas) dalyvavo ir teikė paaiškinimus, proceso dalyviams buvo sudarytos galimybės žodžiu išdėstyti savo argumentus, pasisakyti dėl nagrinėjamų klausimų bei įrodymų vertinimo, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams. Be to, apeliantas nenurodė prašymo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka argumentų, prašymo negrindė aplinkybe, kad proceso pirmosios instancijos teisme metu jo teisė būti išklausytam buvo suvaržyta, neįgyvendinta norima apimtimi. Be to, visas bylai reikšmingas aplinkybes apeliantas turėjo galimybę išdėstyti apeliaciniame skunde ir šia teise pasinaudojo.

Įvertinusi byloje esančius duomenis, remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo nukrypti nuo CPK 322 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės ir bylą pagal apelianto apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas antstolis Irmantas Gaidelis vykdo vykdomąsias bylas Nr. 0008/17/01642 ir Nr. 0008/19/01892 dėl skolų išieškojimo iš apelianto (skolininko) V. J. išieškotojai AB „Miesto gijos“. Prie išieškojimo yra prisijungę kiti antstoliai, vykdantys dar 28 vykdomąsias bylas dėl piniginių lėšų išieškojimo iš apelianto. Vykdymo proceso metu buvo areštuotas skolininkui (apeliantui) priklausantis nekilnojamasis turtas – 2 kambarių butas (duomenys neskelbtini).

Antstolis 2025 m. liepos 24 d. patvarkymu dėl turto įkainojimo ir realizavimo Nr. S-25-8-28934 nutarė areštuotą butą realizuoti priverstine tvarka, parduodant iš varžytynių; ginčo butas įkainotas 120 000 Eur, pranešta, kad varžytynes numatoma skelbti po 2025 m rugpjūčio 20 d., išaiškinta šalims teisė reikšti prieštaravimus dėl areštuoto turto įkainojimo per tris darbo dienas; ekspertizės skyrimo sąlygos; skolininkui išaiškinta teisė pagal CPK 704 straipsnio 1 dalį iki varžytynių paskelbimo pačiam arba per trečiuosius asmenis surasti areštuoto turto pirkėją; pranešta, kad po 2025 m. rugpjūčio 20 d. numatoma skelbti varžytynes; išaiškinta, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro 80 proc. nustatytos kainos. Patvarkymas išsiųstas skolininkui (apeliantui) registruotu ir paprastu paštu jo gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini).

Antstolis 2025 m. rugsėjo 2 d. pranešimu dėl varžytynių skelbimo Nr. S-25-8-34031 pranešė, kad 2025 m. rugsėjo 2 d. interneto svetainėje www.evarzytynes.lt paskelbtos pirmosios skolininko (apelianto) turto varžytynės; varžytynių numeris 305330; pradinė buto pardavimo kaina – 96 000 Eur; varžytynių pabaiga – 2025 m. spalio 2 d.

Apeliantas 2025 m. spalio 1 d. buvo atvykęs į antstolio kontorą, pateikė prašymą pateikti skolų (be AB SEB banko) išieškotojams likučius. Taip pat apeliantas 2025 m. spalio 1 d. paštu išsiuntė prašymą (prašyme nurodyta neteisinga prašymo data – 2025 m. spalio 30 d.), kuriuo prašė sustabdyti ginčo buto realizavimą varžytynėse, suteikti jam galimybę pačiam surasti šio buto pirkėją ir buto kainai nustatyti skirti ekspertizę.

Antstolis 2025 m. spalio 2 d. patvarkymu į prašymus sustabdyti turto realizavimą, ekspertizės skyrimo, informacijos pateikimo Nr. S-25-8-38617 apelianto 2025 m. spalio 1 d. prašymus atmetė, informavo, kad išieškotina suma, be AB SEB banko reikalavimo, sudaro 44 391,86 Eur.

Apeliantas 2025 m. spalio 21 d. padavė skundą dėl antstolio 2025 m. spalio 2 d. patvarkymo į prašymus sustabdyti turto realizavimą, ekspertizės skyrimo, informacijos pateikimo Nr. S-25-8-38617, kuriuo prašė panaikinti skundžiamą patvarkymą ir sustabdyti ginčo buto pardavimą iš varžytynių, kol bus tinkamai įgyvendintos apelianto, kaip skolininko, teisės; suteikti galimybę pasinaudoti CPK 704 straipsnio 1 dalyje numatyta teise pačiam surasti buto pirkėją; paskirti ekspertizę buto vertei nustatyti. Skundas buvo grindžiamas tuo, kad apeliantas neturėjo realios galimybės iki varžytynių paskelbimo pasinaudoti CPK 704 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise; nebuvo sudaryta galimybė pareikšti prieštaravimus dėl antstolio nustatytos buto vertės; nebuvo įteiktas antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymas; antstolio nustatyta 120 000 Eur buto vertė neatitinka realios jo rinkos kainos, yra aiškiai per maža.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-47461-1077/2025 apelianto skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymas Nr. S-25-8-28934, vadovaujantis CPK 604 straipsnio nuostatomis, buvo įteiktas tinkamai; buvo sudarytos sąlygos tiek prieštarauti antstolio atliktam buto įvertinimui, tiek iki varžytynių paskelbimo surasti šio turto pirkėją; pareiškėjas (šioje byloje – apeliantas) nedetalizavo, dėl kokių aplinkybių jis vertina, kad antstolis nustatė per mažą ginčo buto rinkos vertę, šių aplinkybių neįrodinėja.

Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2026 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-631-587/2026 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog apeliantas įstatymų nustatyta tvarka buvo informuotas apie antstolio 2025 m. liepos 24 d. priimtą patvarkymą Nr. S-25-8-28934, todėl argumentai, kad antstolis neinformavo apie galimybę iki varžytynių paskelbimo pasiūlyti ginčo buto pirkėją ir galimybę teikti prieštaravimas dėl antstolio atlikto buto įkainojimo, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus, kad vykdymo procese antstolio nustatyta buto vertė neatitiko faktinės šio turto būklės ir atliktų pagerinimų, pripažino deklaratyviais, nes jie nepagrįsti jokiais įrodymais.

2025 m. spalio 2 d. paskelbta ginčo buto varžytynių laimėtoja – atsakovė J. B..

2025 m. spalio 23 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-25-8-41877, kuriuo patvirtinta, kad antstolis Irmantas Gaidelis 2025 m. spalio 2 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 305330 ieškovui (apeliantui) V. J. priklausiusį butą (duomenys neskelbtini), pardavė atsakovei J. B., kuri nupirkto buto 100 096 Eur kainą sumokėjo 2025 m. spalio 20 d.

Antstolio 2025 m. spalio 24 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu Nr. S-25-8-42037 už varžytynėse parduotą butą gauta suma paskirstyta išieškotojams.

Iš byloje esančio 2025 m. lapkričio 4 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad nuosavybė teisė į butą (duomenys neskelbtini), nuo 2025 m. spalio 29 d. yra įregistruota J. B. vardu.

Ieškovas (apeliantas) 2025 m. gruodžio 10 d. pareiškė ieškinį atsakovams J. B. ir antstoliui Irmantui Gaideliui, prašydamas įvykusias buto varžytynes ir jo pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiais, taikyti restituciją ir grąžinti butą ieškovo (apelianto) nuosavybėn. Ieškinį grindė tuo, kad: 1) jam nebuvo sudaryta galimybė iki varžytynių paskelbimo surasti ginčo buto pirkėją; 2) butas realizuotas už akivaizdžiai per mažą kainą; 3) antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymas apeliantui nebuvo įteiktas, todėl jam nebuvo sudarytos galimybės reikšti prieštaravimus dėl antstolio nustatytos buto vertės ir pasiūlyti šio buto pirkėją.

Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovas: 1) ieškinį grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde dėl antstolio veiksmų ir kurie įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinti nepagrįstais; 2) nepateikė objektyvių duomenų, kad buto vertė yra gerokai didesnė už nustatytą organizuojant jo pardavimą iš varžytynių, neprašė skirti ekspertizės buto vertei nustatyti; 3) nepateikė įrodymų, kad realiai ketino pasinaudoti teise pasiūlyti buto pirkėją.

Apeliantas (ieškovas) kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliaciniame skunde remiasi tuo, kad teismas: 1) neįvertino aplinkybės, jog apeliantas apie paskelbtas varžytynes sužinojo tik 2025 m. rugsėjo 29 d.; 2) neatsižvelgė į tai, kad antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymas apeliantui nebuvo įteiktas, todėl jis neturėjo galimybės pareikšti prieštaravimų dėl antstolio nustatytos turto vertės ir pasinaudoti teise pasiūlyti buto pirkėją; 3) neįvertino, ar antstolio nustatyta ginčo buto vertė (120 000 Eur) atitiko realią rinkos situaciją, tik apsiribojo argumentu, kad apeliantas nepateikė priešingų įrodymų, ir ignoravo aplinkybę, jog būtent ekspertizė ir buvo procesinė priemonė tokiems įrodymams surinkti; 4) reikšmingą dalį motyvų nepagrįstai grindė civilinėje byloje dėl antstolio veiksmų teismų priimtais procesiniais sprendimais.

Dėl buto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu

Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti apskaičiuota CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą teismas gali pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, jeigu turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.

CPK 718 straipsnyje nurodyta, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos, o CPK 722 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog antrosios varžytynės vyksta tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka kaip ir pirmosios varžytynės su ta išimtimi, kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro šešiasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos.

CPK 681 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones; jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prieš išklausydamas skolininko ir išieškotojo nuomones dėl areštuojamo turto vertės, antstolis turi pareigą pats nustatyti turto rinkos vertę. Tuo tikslu antstolis disponuoja visomis įstatymo suteiktomis priemonėmis ir turi diskreciją pasirinkti, kokiomis priemonėmis remdamasis jis įgyvendins šią savo pareigą (vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, skirdamas ekspertizę ar pan.). Tačiau bet kokiu atveju areštuojamą turtą jis turi įvertinti taip, kad nustatyta areštuoto turto kaina būtų kuo objektyvesnė, artimesnė rinkos kainai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 27 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buto kaina nustatyta tinkamai, o apeliantas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog reali buto rinkos vertė yra reikšmingai didesnė.

Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad teismas, nuspręsdamas, jog apeliantas nepagrindė, kad buto reali vertė yra gerokai didesnė, neįvertino, jog butas buvo suremontuotas, neįvertino jo buvimo vietos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, teismas CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, taigi ir su CPK 681 straipsniu, reglamentuojančiu areštuojamo turto įkainojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016, 17 punktas; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 23 punktas).

Sprendžiant tinkamo turto įkainojimo vykdymo procese ginčus, turi būti vertinami ne tik pradinės turto kainos ir turto rinkos kainų skirtumai, bet ir visa turto įkainojimo procedūra, antstolio atlikti veiksmai (neveikimas), taip pat išieškotojo ir ypač skolininko veiksmai šioje procedūroje. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas išieškotojo ir skolininko pareigas vykdymo procese, nustato, kad tiek ieškotojas, tiek skolininkas turi būti aktyvūs ir patys domėtis vykdymo eiga, sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus (CPK 640, 644 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 28 punktas).

Tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, nustatytas pažeidimas dėl turto įkainojimo procedūros ir parduodamo turto pradinės kainos nustatymo neturi būti formalus, priešingai, jis privalo turėti tiesioginę reikšmę kainos, kuri būtų iš esmės mažesnė nei rinkos kaina, nustatymui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo turto pardavimo aktą pripažinti negaliojančiu buvimą, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Aplinkybė, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016, 18 punktas; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, 21 punktas).

Teismų praktikoje orientacinis kainų skirtumas pripažįstamas esmingai mažesniu ar didesniu, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra daugiau kaip 30–50 proc. mažesnė ar didesnė, negu byloje nustatyta turto rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Pripažindamas turto pardavimo aktą negaliojančiu, teismas turi būti įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Ši aplinkybė gali būti nustatoma remiantis visais leistinais įrodymais, o ne tik ekspertizės aktu, ir teismas iš įrodymų visumos daro išvadą apie šios aplinkybės buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016, 24 punktas).

Nagrinėjamu atveju ginčo buto vertė buvo nustatyta antstolio 2024 m. liepos 24 d. patvarkymu dėl turto įkainojimo ir realizavimo, kuriuo butas įkainotas 120 000 Eur, t. y. 2 389,96 Eur/kv. m (nutarties 24 punktas). Apeliantas teigia, kad šis patvarkymas jam nebuvo įteiktas, todėl jis neturėjo galimybės pareikšti prieštaravimų dėl antstolio nustatytos buto vertės bei pasinaudoti teise prašyti skirti ekspertizę jo vertei nustatyti, taip pat pasinaudoti teise iki buto varžytynių pasiūlyti savo pirkėją. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantas 2025 m. spalio 21 d. buvo pateikęs skundą dėl antstolio veiksmų ir 2025 m. spalio 2 d. patvarkymo Nr. S-25-8-38617, kurį grindė iš esmės tais pačiais argumentais: jam nebuvo sudaryta galimybė pareikšti prieštaravimų dėl antstolio nustatytos buto vertės, nes nebuvo įteiktas antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymas; antstolio nustatyta 120 000 Eur ginčo buto vertė neatitinka realios rinkos kainos ir yra aiškiai per maža; jis neturėjo realios galimybės iki varžytynių paskelbimo pasinaudoti CPK 704 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise (nutarties 26–28 punktai). LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs apelianto skundą dėl antstolio veiksmų, jį 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-47461-1077/2025 atmetė. Kauno apygardos teismas 2026 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-631-587/2026 nurodytą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (nutarties 29–30 punktai). Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad apeliantui antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymas buvo įteiktas CPK 604 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl padarė išvadą, jog apeliantas tiek apie teisę pareikšti prieštaravimus dėl antstolio nustatytos buto vertės, tiek apie CPK 704 straipsnyje numatytą teisę pasiūlyti šio turto pirkėją buvo informuotas tinkamai.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas).

Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-47461-1077/2025, kuria išnagrinėtas apelianto skundas dėl antstolio veiksmų, turinio matyti, kad nurodytos bylos dalyviai buvo ir apeliantas, ir antstolis Irmantas Gaidelis, ir ginčo buto pirkėja atsakovė J. B.. Jau nurodyta, kad aptariamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė aplinkybės: ar apeliantui buvo tinkamai įteiktas antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymas; ar buvo sudaryta galimybė pareikšti prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto vertės; ar antstolio nustatyta 120 000 Eur buto vertė atitinka realią šio buto rinkos kainą, ar nėra aiškiai per maža kaina; ar apeliantas turėjo realią galimybę iki varžytynių paskelbimo pasinaudoti CPK 704 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise, t. y. aplinkybės, kuriomis apeliantas remiasi ir nagrinėjamoje byloje. Dėl to aptartos aplinkybės yra prejudicinės šiai civilinei bylai. Taigi, aplinkybės, kad antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymas dėl ginčo buto įkainojimo ir realizavimo apeliantui buvo įteiktas tinkamai, t. y. CPK 604 straipsnyje nustatyta tvarka, kad jam buvo sudarytos sąlygos tiek prieštarauti antstolio atliktam buto įvertinimui, tiek iki varžytynių paskelbimo surasti šio buto pirkėją, yra nustatytos ir iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Byloje nėra duomenų, kad apeliantas vykdymo proceso metu būtų pareiškęs prieštaravimų dėl antstolio nustatytos ginčo buto vertės. Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2YT-47461-1077/2025, tiek Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-631-587/2026, be kita ko, nurodyta, kad apeliantas nedetalizavo, dėl kokių aplinkybių jis vertina, jog antstolis nustatė per mažą buto rinkos vertę, tokių aplinkybių neįrodinėjo. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, kvestionuodamas antstolio nustatytą ginčo buto vertę, taip pat nepateikė įrodymų, kurie suteiktų pagrindą suabejoti antstolio nustatyta buto verte, taip pat neprašė pirmosios instancijos teismo skirti ekspertizę buto vertei nustatyti, su apeliaciniu skundu apeliantas taip pat nepateikė įrodymų, kurie suponuotų pagrindą suabejoti iš varžytynių parduoto ginčo buto kaina.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, jog, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29, 30 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Apeliantas teiginius, kad ginčo butas iš varžytynių parduotas už nepagrįstai mažą kainą, grindžia buto vieta. Jau pažymėta, kad butas buvo įkainotas antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymu dėl turto įkainojimo ir realizavimo, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog butas įkainotas individualiai, atsižvelgiant į objektyvius ir subjektyvius faktorius, galinčius turėti įtakos šio turto rinkos vertei, taip pat ir į portale www.aruodas.lt esančius duomenis apie panašų turtą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2YT-47461-1077/2025 nurodyta, kad šiuo patvarkymu antstolio nustatyta ginčo turto vertė yra 120 000 Eur arba 2 389,96 Eur/kv. m; vykdomojoje byloje yra pateikti penki www.aruodas.lt skelbimų išrašai, patvirtinantys, jog panašaus turto, esančio toje pačioje gatvėje, siūlomos pardavimo kainos vidurkis yra 2 283,8 Eur/kv.m, taigi, net mažesnis nei antstolio nustatyta ginčo buto vertė. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ši aplinkybė suteikia pagrindą išvadai, jog antstolis, 2025 m. liepos 24 d. patvarkymu įkainodamas ginčo butą, atsižvelgė į jo buvimo vietą.

Apelianto argumentą, kad nustatant ginčo buto kainą nebuvo atsižvelgta į tai, jog butas 2005 metais buvo suremontuotas, teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą.

Viena vertus, apeliantas nepateikė duomenų, kokie remonto darbai, turintys esminės reikšmės buto vertei, buvo atlikti, kita vertus, pats apeliantas nurodo, kad remontas atliktas 2005 metais, t. y. daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Ši aplinkybė sukelia pagrįstų abejonių dėl apelianto akcentuojamo remonto reikšmės, nustatant buto vertę. Į bylą yra pateiktas 2025 m. lapkričio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su ginčo buto nuotraukomis, kurios apelianto nurodomų aplinkybių nepatvirtina, priešingai – butas neatrodo sutvarkytas.

Teisėjų kolegijos įvertinimu, apelianto teiginiai, nepagrįsti konkrečiais įrodymais, nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčo butas vykdymo proceso metu buvo netinkamai įkainotas ir parduotas iš varžytynių už reikšmingai mažesnę nei jo rinkos vertė kainą.

Be to, jau nurodyta, kad esminiu kainos skirtumu teismų praktikoje pripažįstamas apie 30 proc. ir didesnis kainos skirtumas (nutarties 45 punktas). Pažymima ir tai, kad turto kainos nustatymas ekspertinio tyrimo būdu nebūtinai reiškia, jog tokia kaina turtas bus parduotas rinkoje. Tikroji konkretaus turto rinkos vertė paaiškėja tik sudarius sandorį su geriausią kainą pasiūliusiu pirkėju, todėl, vertinant kainų skirtumo (ne)esmingumą, turi būti vadovaujamasi santykiniu kainos skirtingumo kriterijumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-84-567/2026, 42 punktas).

Apeliantas, kvestionuodamas antstolio nustatytą ginčo buto vertę, teismo posėdžio metu nurodė, kad, jo vertinimu, buto vertė galėtų būti 140 000 – 150 000 Eur. Taigi, net ir apelianto visiškai subjektyviai, nesiremiant jokiais objektyviais duomenimis, nurodyta didžiausia buto vertė (150 000 Eur) yra 25 proc. didesnė nei antstolio nustatyta, t. y. nesiekia teismų praktikoje esminiu pripažįstamo kainų skirtumo.

Iš antstolio 2025 m. rugsėjo 2 d. pranešimo dėl varžytynių skelbimo nustatyta, kad antstolis 2025 m. rugsėjo 2 d. paskelbė pirmąsias ginčo buto varžytynes, o pradinę buto pardavimo kainą nustatė 96 000 Eur, t. y. 80 proc. 2025 m. liepos 24 d. patvarkyme dėl turto įkainojimo ir realizavimo nustatytos turto vertės (CPK 718 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad rinkos kainą lemia parduodamo turto paklausa rinkoje. Nagrinėjamu atveju ginčo butas iš varžytynių parduotas už 100 096 Eur kainą, t. y. tik 4 096 Eur didesnę, nei buvo nustatyta pradinė turto pardavimo iš varžytynių kaina (96 000 Eur). Tai rodo, kad varžytynėse nebuvo daug pirkėjų, norinčių įsigyti ginčo butą už didesnę kainą. Ši aplinkybė papildomai patvirtina, kad buto pardavimo iš varžytynių kaina atitiko realią šio buto vertę.

Apeliantas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius, kad ginčo buto vertė varžytynių metu iš esmės skyrėsi nuo tos, kurią nustatė antstolis. Vien subjektyvi apelianto nuomonė apie buto vertę savaime negali paneigti ir nepaneigia antstolio CPK 681 straipsnyje įtvirtinta tvarka nustatytos buto vertės bei neįrodo, kad šis butas varžytynėse buvo parduotas už akivaizdžiai per mažą kainą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiais įrodymais, o ne prielaidomis grįstais apelianto paaiškinimais, tinkamai ištyrė ir įvertino bylos duomenis. Taigi, apeliantui ir nagrinėjamoje byloje nepateikus įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl netinkamai nustatytos buto vertės, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįrodė, jog antstolio nustatyta ginčo buto vertė neatitiko realios šio turto vertės (CPK 12, 178 straipsniai).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad vykdymo proceso metu antstolio nustatyta ginčo buto vertė nebuvo nuginčyta CPK nustatyta tvarka, apeliantas, kaip skolininkas, kurio atžvilgiu vykdoma net 30 vykdomųjų bylų, elgėsi pasyviai. Apeliantas, turėdamas CPK 644 straipsnio 2 punkte įtvirtintą pareigą antstoliui nedelsdamas pranešti apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, šios pareigos nevykdė. Dėl to antstolio 2025 m. liepos 24 d. patvarkymo išsiuntimas apelianto nurodytu gyvenamosios vietos adresu, kuris, beje, kaip apelianto gyvenamosios vietos adresas nurodytas ir apeliaciniame skunde, yra tinkamas. Jau nurodyta, kad apelianto argumentai, susiję su vykdymo procese nustatyta ginčo buto kaina ir jo neinformavimu apie nustatytą kainą, buvo įvertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2YT-47461-1077/2025, kurioje antstolio veiksmų neteisėtumas, įkainojant ginčo turtą ir apie tai informuojant apeliantą, nekonstatuotas (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinį skundą apeliantas taip pat grindžia tuo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė ginčo butą parduoti jo pasirinktam pirkėjui. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

CPK 704 straipsnio 1 dalis numato, kad iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją. Šiuo priverstinio turto realizavimo būdu turi būti naudojamasi įstatymo nustatyta tvarka, t. y. CPK 704 straipsnyje nustatyta teise pasiūlyti varžytynėse parduodamo turto pirkėją skolininkas gali pasinaudoti tik iki pirmųjų varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje.

Jau nurodyta, kad įsiteisėjusiomis Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-47461-1077 ir Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. e2S-631-587/2026 pripažinta, jog apeliantui 2025 m. liepos 24 d. patvarkymas dėl ginčo buto įkainojimo ir realizavimo buvo įteiktas CPK 604 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. apelianto informavimo pareiga nepažeista.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad antstolis 2025 m. liepos 24 d. patvarkyme dėl turto įkainojimo ir realizavimo, be kita ko, išaiškino apeliantui ir teisę iki varžytynių paskelbimo surasti pirkėją (CPK 704 straipsnis). Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad apeliantas siekė šia teise realiai pasinaudoti, ieškojo ginčo buto pirkėjo. Kai byloje nėra konkrečių duomenų, apelianto deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti įrodymais, vertinami kaip gynybinė apelianto pozicija, kuria siekiama vilkinti vykdymo procesą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar šiuo atveju nebuvo galima taikyti mažiau apelianto teises ribojančių priemonių ir ar pasirinktas vykdymo būdas buvo proporcingas siekiamam tikslui. Apelianto teigimu, jis 2025 m. spalio 1 d. pasiūlė antstoliui papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimą – palikti užstatą, kuris garantuotų kreditorių interesų apsaugą iki galutinio susitarimo su AB SEB banku sudarymo. Šį apeliacinio skundo argumentą paneigia byloje esantis AB SEB banko 2026 m. sausio 29 d. elektroniniu paštu antstoliui pateiktas atsakymas, kuriame nurodyta, kad skolininkas V. J. nuo 2025 m. rugpjūčio mėn. jokiais kanalais nesikreipė į SEB banką, jokių pasiūlymų dėl taikos sutarties sudarymo vykdymo procese ir skolų anuliavimo neteikė.

Remdamasi aptartais bylos duomenimis ir nurodytais motyvais, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nenustatyta pagrindo pripažinti negaliojančiu ieškovo (apelianto) kvestionuojamą ginčo buto pardavimo iš varžytynių aktą.

Dėl bylos procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams išspręsti, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, kuriomis reglamentuojami turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindai, tinkamai vadovavosi civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal šio straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo klausimą, vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis.

Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovai turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Atsakovė J. B. pateikė į bylą duomenis, kad patyrė 1 210 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2026 m. liepos 27 d. PVM sąskaita faktūra serija AVC Nr. 26-0912, 2026 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimas į sąskaitą).

Įvertinus bylos sudėtingumą, atsižvelgus į tai, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija pagal Rekomendacijų 7 punktą, 8.11 papunktį apskaičiuoto rekomenduojamo atlyginti maksimalaus atlygio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, jos pripažįstamos pagrįstomis visa apimtimi. Dėl to iš apelianto atsakovei priteisiama 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.