Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Žilvino Terebeizos ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bonitana“, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sabelijos prekyba“ ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Exxpla Supply“ ir LLC Prylutska Garment Factory apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Bonitana“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Sabelijos prekyba“ ieškinius atsakovei Gynybos resursų agentūrai prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos dėl viešajame pirkime priimtų sprendimų panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Exxpa Supply“ ir LLC Prylutska Garment Factory.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bonitana“ ir UAB „Sabelijos prekyba“ nurodė, kad atsakovė Gynybos resursų agentūra prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir GRA) 2025 m. rugsėjo 17 d. paskelbė tarptautinės vertės atviro konkurso būdu vykdomą viešąjį pirkimą „Lauko uniformos kepurių ir kostiumų siuvimo paslauga“ (toliau – ir Pirkimas), kurio objektas buvo padalytas į keturias dalis. Pirkimo I ir II dalys apėmė palaidinių ir kelnių lauko uniformos kostiumo siuvimo paslaugą. Pasiūlymus Pirkime pateikė, be kitų, ieškovė UAB „Bonitana“ (toliau – ir ieškovė-I, Bonitana), ieškovė UAB „Sabelijos prekyba“ (toliau – ir ieškovė-II, Sabelijos prekyba), taip pat tiekėjų grupė, kurią sudarė UAB „Exxpa Supply“ (toliau – ir Exxpa) ir LLC Prylutska Garment Factory (toliau – ir PGF). 2026 m. sausio 19 d. sprendimu Pirkimo I ir II dalių laimėtoju pripažintas trečiųjų asmenų pasiūlymas.

Ieškovei-I 2026 m. vasario 4 d., o ieškovei-II 2026 m. vasario 8 d. pateikus pretenzijas, kuriomis nurodyta, kad PGF ankstesnę viešojo pirkimo sutartį vykdė su dideliais ir (ar) nuolatiniais trūkumais, atsakovė 2026 m. vasario 12 d. pretenzijas tenkino, panaikino savo 2026 m. sausio 19 d. sprendimą ir grįžo į pasiūlymų vertinimo stadiją. Tretiesiems asmenims 2026 m. kovo 4 d. pateikus paaiškinimus dėl ankstesnių sutarčių vykdymo aplinkybių bei apie priemones, kurių ėmėsi savo patikimumui pagrįsti, atsakovė 2026 m. balandžio 3 d. priėmė naują sprendimą, kuriuo pripažino, kad tretieji asmenys pašalinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte neturi: vadovaujantis VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punktu pripažino PGF paaiškinimus su pridedamais įrodymais pakankamomis priemonėmis patikimumui pagrįsti. Tuo pačiu 2026 m. balandžio 3 d. sprendimu trečiųjų asmenų pasiūlymas tiek I, tiek II Pirkimo dalyse pakartotinai pripažintas laimėjusiu. Ieškovėms 2026 m. balandžio 20 d. pateikus pretenzijas dėl nurodyto sprendimo, atsakovė 2026 m. gegužės 7 d. jas atmetė kaip nepagrįstas.

Ieškovės-I vertinimu, atsakovė, pripažindama tiekėjo PGF apsivalymo priemones pakankamomis, pirma, pripažino PGF atitikimą VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatytam pašalinimo pagrindui ir, antra, pažeidė VPĮ 46 straipsnio 10 dalies reikalavimus, kadangi PGF savanoriškai neatlygino žalos (tai padarė tik Ukrainos teismams priėmus minėtus sprendimus arba perkančiajai organizacijai inicijavus procesą teisme), nepakankamai bendradarbiavo su nukentėjusiomis perkančiosiomis organizacijomis – jos buvo priverstos kreiptis į teismą žalai išsireikalauti, dalį priemonių įgyvendino jau po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos – sutiko atlyginti žalą Ukrainos perkančiajai organizacijai po atsakovės GRA kreipimosi į PGF pateikti paaiškinimą.

Nors PGF atsakovei nurodė ėmęsis „apsivalymo“ priemonių – vienam iš PGF padalinių įsakymu nurodė užtikrinti ne mažiau kaip 30 proc. žaliavų nuolatinį kaupimą, sudarė sutartį dėl įrangos saulės energijai įsigyti ir ją įsigijo, sudarė sutartį dėl atsarginės autonominės elektros tiekimo įrangos įsigijimo ir ją įsigijo, sudarė sutartį dėl automatinės kirpimo įrangos įsigijimo – jos yra tik formalios ir atsakovė neįsitikino jų realumu. Žymiai platesnių galimybių „apsivalyti“ suteikimas Ukrainoje veikiančiam tiekėjui (Ukrainoje nėra sudaromi nepatikimų tiekėjų sąrašai), ieškovės-I nuomone, pažeidžia lygiateisiškumo principą ir iškreipia konkurenciją Lietuvos bei Europos Sąjungos tiekėjų atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Sprendime netinkamai pritaikyta VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto norma, kadangi ji numato tris savarankiškas alternatyvas (ankstesnės sutarties nutraukimą, žalos atlyginimo pareikalavimą arba kitų panašių sankcijų taikymą). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo alternatyvą „taikomos kitos panašios sankcijos“. Reikalavimas sumokėti sutartyse numatytus delspinigius ir baudą privalėjo būti vertinamas kaip kitų panašių sankcijų taikymas. Netesybos (delspinigiai, bauda) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnį yra iš anksto nustatytas kreditoriaus nuostolių (žalos) dydis, kurio nereikia atskirai įrodinėti, todėl reikalavimas jas sumokėti savo teisine prigimtimi yra reikalavimas atlyginti žalą.

Teismas netinkamai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus – sprendimą grindė tik Ukrainos teismų sprendimais, priimtais visai kitu klausimu – netesybų mažinimo, o ne pašalinimo pagrindo kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netesybų mažinimo klausimu (t. y. kitu tikslu ir kitame kontekste) Ukrainos teismo padarytas išvadas traktavo kaip neva patvirtinančias nebuvus didelių ar nuolatinių Sutarties Nr. 1 vykdymo trūkumų, nors faktiškai pats tokio vertinimo neatliko. Tokiu būdu Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 turinio teismas iš viso neįvertino, o Sutarties Nr. 2 pažeidimų masto ir sistemiškumo apskritai nenagrinėjo.

Teismas nepagrįstai netikrino GRA sprendimo teisėtumo, bet iš esmės pakeitė jo motyvaciją: 2026 m. balandžio 3 d. sprendime GRA expressis verbis nurodė, kad tiekėjo PGF nešalina iš Pirkimo, vadovaudamasi VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkto nuostatomis. Tai reiškia, kad GRA pati pripažino pašalinimo pagrindo egzistavimą ir nusprendė dėl apsivalymo priemonių pakankamumo. Savo ruožtu teismas sprendime konstatavo, kad pašalinimo pagrindo apskritai nebuvo, tokiu būdu pakeisdamas GRA sprendimo pagrindą ir motyvus.

Egzistuoja pagrindas tiekėją PGF pašalinti iš Pirkimo dėl melagingos informacijos pateikimo, nurodžius EBVPD melagingą informaciją. Be to, rengiant apeliacinį skundą paaiškėjo, kad Ukrainos Černihivo regiono komerciniame teisme PGF atžvilgiu nagrinėjamos dar trys naujos bylos (Nr. 927/573/26, Nr. 927/574/26 ir Nr. 927/578/26) dėl 2024–2025 m. sudarytų sutarčių pažeidimų, apie kuriuos PGF nutylėjo tiek Pirkimo, tiek pirmosios instancijos teismo procese.

Ginčo esmė yra ne formalus pasiūlymų vertinimo teisėtumo klausimas, o tai, ar GRA realiai ir skaidriai taikė VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatytą pašalinimo pagrindą bei VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje numatytą apsivalymo procedūrą. Teismas nepagrįstai susiaurino VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto taikymo apimtį, laikydamas jį taikytinu tik nustačius žalos atlyginimo reikalavimą ir ignoruodamas normoje įtvirtintą savarankišką alternatyvą „taikomos kitos panašios sankcijos“, į kurią patenka ir sutartinės netesybos.

Teismas nepagrįstai pakeitė GRA priimto 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo pagrindą – GRA trečiųjų asmenų pašalinimo pagrindų nebuvimą motyvavo būtent apsivalymo priemonių įvertinimu, o teismas, konstatavęs, kad pašalinimo pagrindo apskritai nebuvo, iš esmės pakeitė šį pagrindą kitu, kurio GRA nebuvo nurodžiusi. Todėl liko nepatikrinta, ar GRA atliktas apsivalymo priemonių vertinimas atitiko VPĮ 46 straipsnio 10 dalies ir VPĮ 17 straipsnio skaidrumo bei lygiateisiškumo principų reikalavimus.

Teismas neatliko ginčijamo atsakovės sprendimo vertinimo, nors PGF apsivalymo priemonės didžiąja dalimi buvo įgyvendintos tik po pasiūlymų pateikimo termino (2025 m. spalio 14 d.) ir po to, kai ieškovė-II 2026 m. vasario 8 d. pateikė pretenziją. Be to, sankcijas pagal ankstesnes sutartis PGF sumokėjo tik 2026 m. kovo 2 d., t. y. jau prasidėjus teisminiam procesui Ukrainoje ir GRA pareikalavus paaiškinimų. Toks „apsivalymas pagal poreikį“ prieštarauja VPĮ 46 straipsnio 10 dalies paskirčiai ir sudarytų nepagrįstą konkurencinį pranašumą, palyginti su tiekėjais, kurie pažeidimus atskleidžia ir juos ištaiso savo iniciatyva iki pasiūlymo pateikimo.

Teismas negalėjo, viena vertus, sutikti, kad byloje pateikta Tarnybos išvada nėra išsami, kita vertus, atsisakyti priimti šią spragą užpildančią Tarnybos 2026 m. liepos 1 d. konsultaciją kaip nereikšmingą ir pats nepasisakyti dėl atitinkamo teisės aiškinimo klausimo.

Naujai paaiškėjusios trys Ukrainos bylos (Nr. 927/573/26 dėl 869 400 UAH baudos už tos pačios Sutarties Nr. 2 kokybės trūkumus, Nr. 927/574/26 dėl 1 373 425,20 UAH baudos pagal kitą 2024 m. sutartį ir Nr. 927/578/26 dėl 1 511 793 UAH baudos ir delspinigių už kitos 2025 m. sutarties pažeidimą) papildomai patvirtina, kad PGF apsivalymo priemonių pakankamumas turi būti vertinamas iš naujo.

Apeliančių teiginiai, kad teismas neišsamiai ištyrė įrodymus, atmestini, nes teismo pareiga motyvuoti sprendimą nereiškia pareigos detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar aptarti kiekvieną įrodymą. Iš sprendimo turinio galima suprasti motyvus ir nustatytas aplinkybes.

Iš GRA 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo nutariamosios dalies 2 punkto turinio matyti, kad atsakovė, įvertinusi visas aplinkybes, pripažino, jog tretieji asmenys neturi pašalinimo pagrindų. Todėl teismas, patvirtindamas šią išvadą, nepakeitė GRA sprendimo pagrindo.

Apeliaciniuose skunduose pateikiamos naujos aplinkybės apie tris papildomas Ukrainos bylas neturėtų būti vertinamos apeliacinės instancijos teisme. Tai yra nauji argumentai, kurie nebuvo keliami nei ikiteisminėje ginčo stadijoje, nei pirmosios instancijos teisme, o apeliantės nepagrindė, kokias konkrečiai aplinkybes, paneigiančias sprendimo teisėtumą, galėtų patvirtinti šie nauji įrodymai.

Motyvuojamoji dalis

Trečiųjų asmenų apeliacinio skundo, susijusio su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, pagrįstumo klausimą atsakovė palieka spręsti teismo nuožiūra.

Tretieji asmenys UAB „Exxpa Supply“ ir LLC Prylutska Garment Factory atsiliepime į ieškovių apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinių atmetimo palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Ieškovių apeliaciniuose skunduose keliami argumentai, dėl to, kad Ukrainos teismų sprendimai laikytini vien išvestiniais dokumentais, taip pat dėl trijų naujų Ukrainos bylų, yra nauji ir peržengia bylos nagrinėjimo ikiteisminėje stadijoje bei pirmosios instancijos teisme ribas, todėl neturėtų būti vertinami, o naujai teikiami įrodymai – priimami. Apie tris naujas bylas sužinota tik gavus pačius ieškinius (2026 m. birželio 23–24 d.), o iki tol Ukrainos gynybos pirkimų agentūra dėl šių sutarčių pretenzijų PGF nebuvo pareiškusi.

Pašalinimo pagrindo egzistavimo nustatymas ir tiekėjo patikimumo vertinimas yra du savarankiški etapai – VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto taikymui būtina, kad dėl ankstesnės sutarties užsakovas ar teismas jau būtų nustatęs, jog esminė sąlyga buvo vykdoma su dideliais ar nuolatiniais trūkumais, o tokio konstatavimo šiuo atveju nėra nei dėl Sutarties Nr. 1 (Ukrainos teismas pristatymo vėlavimą pripažino nežymiu, sumažino baudą 70 proc., o Ukrainos nacionalinė policija sutartį pratęsė), nei dėl Sutarties Nr. 2 (83 proc. prekių pristatyta laiku, likusios – dėl karo veiksmų sukeltų objektyvių aplinkybių, pristatymo terminas pagal pačios sutarties 11 skyrių nepriskirtas prie esminių pažeidimų, o užsakovas su PGF ir toliau sudarinėja naujas sutartis). Pareiga individualiai vertinti tiekėjo patikimumą nereiškia perkančiosios organizacijos teisės retrospektyviai pervertinti kitos perkančiosios organizacijos sutarties vykdymą ir pirmą kartą konstatuoti, kad jos esminis reikalavimas buvo vykdomas su dideliais arba nuolatiniais trūkumais.

Netesybos (bauda, delspinigiai) pagal savo teisinę prigimtį nėra tapačios žalos atlyginimui ar VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto prasme „kitoms panašioms sankcijoms“, todėl vien jų priteisimas savaime nesudaro pagrindo pašalinimo pagrindui konstatuoti. Sąvoka „kitos panašios sankcijos“ turi būti suprantama kaip sankcijos savo pobūdžiu ir sunkumu prilygstančios šioje normoje nurodytoms pasekmėms. Todėl įprastų sutartinių netesybų (baudos ar delspinigių) taikymas už pavėluotą prievolės įvykdymą tokio pobūdžio sankcija nelaikytinas.

Teismas sprendime nepakeitė GRA sprendimo pagrindo, kadangi atsakovės 2026 m. balandžio 3 d. sprendimas jau buvo grindžiamas išvada, kad pašalinimo pagrindų nėra. Net jei VPĮ 46 straipsnio 10 dalies vertinimas ir būtų reikalingas, PGF įgyvendintos apsivalymo priemonės (nuostolių sumokėjimas, bendradarbiavimas su užsakovais, dar 2020 m. priimtas įsakymas dėl žaliavų rezervo kaupimo ir 2024 m. sudaryta sutartis dėl autonominės elektros energijos tiekimo įrangos) buvo pakankamos.

Apeliaciniu skundu tretieji asmenys UAB „Exxpa Supply“ ir LLC Prylutska Garment Factory prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir šį klausimą išspręsti iš esmės – priteisti PGF pirmosios instancijos teisme patirtas 10 491,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Tretieji asmenys pateikė visus CPK 98 straipsnyje bei kasacinio teismo praktikoje nurodytus dokumentus – prašymą, dvi PVM sąskaitas faktūras bei 2026 m. liepos 28 d. PGF elektroninį laišką, kuriuo aiškiai patvirtintas įsipareigojimas sąskaitas apmokėti iki jose nurodyto termino.

Nei CPK, nei teismų praktika nereikalauja į bylą pateikti teisinių paslaugų sutarties su detalizuotomis atsiskaitymo sąlygomis, o kadangi sąskaitos buvo siunčiamos elektroniniu paštu, parašo ant jų nebuvimas nepaneigia nei jų gavimo, nei įsipareigojimo apmokėti realumo. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. liepos 28 d. laiško turinio iš esmės nevertino ir apsiribojo deklaratyvia išvada.

2026 m. rugpjūčio 4 d. pateiktas apmokėjimą patvirtinantis dokumentas buvo teikiamas ne kaip atskiras prašymas, o kaip papildomas įrodymas, patvirtinantis jau anksčiau atskleisto įsipareigojimo įvykdymą, todėl jo priėmimas neturėjo būti ribojamas CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu.

Kadangi teisminį procesą inicijavo ieškovės, o tretieji asmenys bylinėjimosi išlaidas patyrė vien gindamiesi nuo pareikštų ieškinių, šių išlaidų ekonominės naštos perkėlimas tretiesiems asmenims prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Ieškovė Bonitana atsiliepime į ieškovės Sabelijos prekybos apeliacinį skundą ir trečiųjų asmenų Exxpa ir PGF apeliacinį skundą prašo ieškovės-II apeliacinį skundą tenkinti, o trečiųjų asmenų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Ieškovė-I visiškai pritaria ieškovės-II argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakeitė GRA priimto sprendimo pagrindą bei nepagrįstai neatliko apsivalymo priemonių atitikties VPĮ 46 straipsnio 10 daliai ir VPĮ 17 straipsnio principams vertinimo. Ieškovė-I taip pat sutinka, kad paaiškėjusios trys naujos Ukrainos bylos turėtų būti priimtos ir įvertintos, o VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punktas netinkamai susiaurintas, ignoruojant alternatyvą „taikomos kitos panašios sankcijos“.

Dėl trečiųjų asmenų apeliacinio skundo nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje tinkamu susitarimo dėl atidėto apmokėjimo įrodymu pripažįstamas dvišalis susitarimas tarp advokato ir jo kliento, o ne vienašalis, nepasirašytas laiškas iš neaiškaus elektroninio pašto adreso. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriėmė PGF 2026 m. liepos 28 d. laiško kaip tinkamo įrodymo. 2026 m. rugpjūčio 4 d. pateiktas apmokėjimo patvirtinimas, nesvarbu, ar jis laikomas atskiru prašymu ar papildomu įrodymu, bet kuriuo atveju pateiktas pažeidžiant CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą.

Ieškovė Sabelijos prekyba atsiliepime į ieškovės Bonitana apeliacinį skundą nurodė iš esmės tapačiai vertinanti šalių ginčo aplinkybes ir jų teisinį kvalifikavimą, kaip nurodyta ir jos pačios apeliaciniame skunde, todėl prašė ieškovės-I apeliacinį skundą patenkinti pagal jame pareikštus reikalavimus.

Ieškovė Sabelijos prekyba atsiliepime į trečiųjų asmenų apeliacinį skundą prašo teismo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Bylinėjimosi išlaidų klausimas turi būti sprendžiamas kartu su apeliacinių skundų dėl bylos esmės baigtimi, kadangi CPK 93 straipsnis išlaidų paskirstymą sieja su reikalavimų galutiniu išsprendimu. Patenkinus ieškovės-II apeliacinį skundą, nebeliktų pagrindo iš jos priteisti atsakovės poziciją palaikiusių trečiųjų asmenų išlaidas.

Kasacinio teismo praktikoje susitarimo dėl apmokėjimo ateityje įrodymu nepripažįstamas vien mokėtojo vienašalis pareiškimas ar sąskaitos.

Būtina susieti konkrečius dokumentus: Exxpa sudarytą atstovavimo sutartį, PGF išrašytas sąskaitas ir PGF priskiriamą 2026 m. liepos 28 d. laišką. Iš jų turi būti nustatyta, kokias paslaugas apėmė PGF prisiimtas mokėjimas, kokia jų kaina ir kaip patvirtintas paslaugų teikėjos bei mokėtojos susitarimas. Vien tai, kad sutartis sudaryta su vienu jungtinės veiklos partneriu, neužkerta kelio kitam partneriui prisiimti išlaidas, tačiau tokia prievolė turi būti nustatyta iš įrodymų, o ne preziumuojama dėl bendro dalyvavimo Pirkime.

2026 m. rugpjūčio 4 d. pateiktas mokėjimo dokumentas, teikiamas jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (2026 m. liepos 2 d.), CPK 98 straipsnio 1 dalies ir 314 straipsnio pagrindu turi būti nepriimtas ir nevertinamas, o apeliantai nepagrindė šiose normose nustatytų išimčių taikymo.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Atsakovės Gynybos resursų agentūros prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2026 m. sausio 19 d. sprendimu viešojo pirkimo „Lauko uniformos kepurių ir kostiumų siuvimo paslauga“ I dalies „Palaidinių ir kelnių lauko uniformos kostiumo siuvimo paslauga“ ir II dalies „Palaidinių ir kelnių lauko uniformos kostiumo siuvimo paslauga“ laimėtojais buvo pripažinti tiekėjų grupės UAB „Exxpa Supply“ ir LLC Prylutska Garment Factory pasiūlymai. I Pirkimo dalyje antrąją vietą užėmusio pasiūlymo tiekėja UAB „Bonitana“ ir II Pirkimo dalyje antrąją vietą užėmusio pasiūlymo tiekėja UAB „Sabelijos prekyba“, susipažinusios su laimėtojų pasiūlymų dokumentais, pateikė perkančiajai organizacijai pretenzijas, kuriomis prašė pirmiau minėtą sprendimą panaikinti.

Tiekėja UAB „Bonitana“ 2026 m. vasario 4 d. pretenzijoje nurodė, kad perkančioji organizacija I Pirkimo dalyje tinkamai nepatikrino tiekėjų grupės nario LLC Prylutska Garment Factory, įsteigto ir veikiančio Ukrainoje, pašalinimo iš Pirkimo pagrindų nebuvimo, kadangi tiekėjas tiesiog nepateikė įrodymų apie pašalinimo pagrindų, nustatytų Pirkimo sąlygų 4 priedo „Tiekėjų pašalinimo pagrindai ir reikalaujami kvalifikacijos reikalavimai“, nebuvimą. Taip pat, remdamasi viešai prieinama informacija, UAB „Bonitana“ teigė, kad tiekėjo PGF atžvilgiu egzistuoja VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatytas pašalinimo pagrindas, nes PGF bent du kartus pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, kylančius iš viešųjų pirkimų būdu sudarytų sutarčių, o Ukrainos perkančiosios organizacijos buvo priverstos kreiptis į teismą dėl patirtų nuostolių (delspinigių) ir baudų priteisimo iš PGF. Be to, EBVPD formoje PGF, pažymėdamas, kad iš jo niekada nebuvo pareikalauta su ankstesne sutartimi susijusi žala ar skirtos panašios sankcijos, pateikė melagingą informaciją, todėl tiekėjo atžvilgiu egzistuoja ir VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytas pašalinimo pagrindas.

Tiekėja UAB „Sabeljos prekyba“ 2026 m. vasario 8 d. pateiktoje pretenzijoje analogiškai teigė, kad tiekėjų grupės narys PGF ankstesnę viešojo pirkimo sutartį (2024 m. kovo 7 d. Sutartį Nr. 54/03-24-PM (Sutartis Nr. 2) vykdė su dideliais ir nuolatiniais trūkumais bei dėl to jam buvo taikytos viešojo pirkimo sutartyje numatytos sankcijos, todėl tiekėjo atžvilgiu egzistuoja pašalinimo pagrindas, nustatytas Pirkimo sąlygų 4 priedo „Tiekėjų pašalinimo pagrindai ir reikalaujami kvalifikacijos reikalavimai“ lentelės 8 punkte, kuris atitinka VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte reglamentuotą pašalinimo pagrindą. Tiekėjas PGF pasiūlymo pateikimo metu neatskleidė duomenų apie ankstesnės viešojo pirkimo sutarties vykdymą su dideliais ir nuolatiniais trūkumais bei taikytas sankcijas, todėl egzistuoja ir kitas savarankiškas pašalinimo pagrindas, nustatytas Pirkimo sąlygų 4 priedo „Tiekėjų pašalinimo pagrindai ir reikalaujami kvalifikacijos reikalavimai“ lentelės 6 punkte, kuris atitinka VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte reglamentuotą pašalinimo pagrindą. Be to, Sabelijos prekyba įsitikinimu, tiekėjo pašalinimas iš Pirkimo šiuo atveju atitiktų ir VPĮ 46 straipsnio 8 dalies esmę – apsaugoti perkančiąją organizaciją nuo neproporcingų vykdymo rizikų.

Susipažinusi su tiekėjų UAB „Bonitana“ ir UAB „Sabelijos prekyba“ pretenzijomis, perkančioji organizacija, siekdama įsitikinti pretenzijose nurodytų argumentų pagrįstumu, tenkino pretenzijas – panaikino 2026 m. sausio 19 d. sprendimą I ir II Pirkimo dalyse, nutarė grįžti į pasiūlymų vertinimo stadiją ir iš naujo įvertinti tiekėjų grupės pasiūlymą.

Tiekėjams Exxpa Supply ir PGF 2026 m. kovo 4 d. pateikus paaiškinimus dėl ankstesnių viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo aplinkybių bei apie priemones, kurių ėmėsi savo patikimumui pagrįsti, perkančioji organizacija nurodė, kad: 1) tiekėjai paaiškino, jog Ukrainos gynybos ministerijos VĮ Gynybos pirkimų agentūrai pateikus ieškinį, PGF padengė delspinigius, VĮ Gynybos pirkimų agentūra toliau vykdo ir sudaro sutartis su tiekėju PGF; 2) tiekėjai paaiškino, kad Ukrainos nacionalinė policija neturėjo pretenzijų dėl prekių kokybės, be to, užsakė dar 20 proc. papildomai prekių, o tai rodo, jog ir šis subjektas neprarado pasitikėjimo tiekėju PGF; 3) tiekėjai pateikė įrodymus, kad PGF komunikavo ir bendradarbiavo su Ukrainos nacionaline policija ir be teismo sprendimo sutiko atlyginti nuostolius ir juos apmokėjo; 4) tiekėjas PGF įgyvendino prevencines priemones savo įmonėje, kurios padėtų išvengti pažeidimų ateityje.

Įvertinusi pirmiau nurodytus duomenis, perkančioji organizacija priėjo prie išvados, kad tiekėjų grupė negali būti šalinama iš Pirkimo procedūrų kaip atitinkanti pašalinimo iš Pirkimo procedūrų pagrindo, įtvirtinto VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte, buvimą, kadangi, vadovaujantis VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkto nuostatomis, paaiškinimas su pridedamais įrodymais laikomas pakankamomis priemonėmis, įrodančiomis tiekėjų grupės nario patikimumą. Todėl 2026 m. balandžio 3 d. perkančioji organizacija priėmė naują sprendimą, kuriuo inter alia (be kita ko) nutarė: 1) vadovaujantis VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkto nuostatomis, tiekėjų paaiškinimą su pridedamais įrodymais laikyti pakankamomis priemonėmis, įrodančiomis tiekėjų grupės nario PGF patikimumą; 2) pripažinti, kad tiekėjų grupė neturi pašalinimo pagrindų ir kvalifikacija atitinka Pirkimo sąlygose nustatytus reikalavimus; 3) nustatyti pasiūlymų eiles ekonominio naudingumo mažėjimo (kainų didėjimo) tvarka ir Pirkimo laimėtojus I ir II Pirkimo dalyse pripažinti I ir II Pirkimo dalių laimėtoju tiekėjų grupės UAB „Exxpa Supply“ ir LLC Prylutska Garment Factory pasiūlymus.

Nesutikdama su pirmiau nurodytu perkančiosios organizacijos sprendimu, tiekėja Bonitana pateikė pretenziją, kuria prašė panaikinti perkančiosios organizacijos 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą I Pirkimo dalyje ir grįžti į pasiūlymų vertinimo stadiją, iš naujo atlikti tiekėjų Exxpa ir PGF pasiūlymo vertinimą ir šį pasiūlymą atmesti. Tiekėja nurodė, kad:

1) net jei perkančioji organizacija ir traktuoja, jog Exxpa ir PGF paaiškinimas gali įrodyti tiekėjo PGF apsivalymą ir patikimumą, tiekėjas PGF turėjo būti pašalintas iš Pirkimo VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, t. y. dėl to, kad tiekėjas Pirkimo procedūrų metu nuslėpė informaciją ar pateikė melagingą informaciją apie atitiktį VPĮ 46–47 straipsniuose nustatytiems reikalavimams – 2025 m. spalio 13 d. užpildytoje EBVPD formoje PGF melagingai deklaravo neegzistuojant VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyto pašalinimo pagrindo;

2) VPĮ 46 straipsnio 10 dalies nuostata, numatanti, kad jeigu tiekėjas neatitinka reikalavimų, nustatytų pagal VPĮ 46 straipsnio 1, 4 ir 6 dalis, perkančioji organizacija jo nepašalina iš pirkimo procedūros, kai tiekėjas pateikia perkančiajai organizacijai informaciją, jog ėmėsi apsivalymo priemonių ir perkančioji organizacija tokias priemones traktuoja esant pakankamas – taikoma tik tuo atveju, kai tiekėjas nemeluoja ir neslepia informacijos apie tai, kad atitinka pašalinimo iš viešojo pirkimo pagrindus, o iškart teikdamas pasiūlymą perkančiąją organizaciją informuoja apie tokią situaciją bei visas apsivalymo priemones, kurių ėmėsi; šiuo atveju tiekėjas PGF paaiškinimus ir informaciją apie apsivalymą pateikė tik po to, kai Pirkimo procedūrų metu iš kitų Pirkimo dalyvių buvo gauta informacija apie jo pašalinimo pagrindo egzistavimą;

3) perkančioji organizacija nepagrįstai traktavo tiekėją PGF tinkamai apsivalius ar pateiktas priemones neva įrodant jo patikimumą, nes tiekėjas ne pats savanoriškai atlygino žalą Ukrainos nacionalinei policijai – žala buvo priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu; žalą Gynybos pirkimų agentūrai PGF atlygino tik tada, kai ši inicijavo teismo procesą ir tik kai šiame Pirkime buvo nurodyta apie PGF melagingą informaciją, kad nėra VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto pašalinimo pagrindo;

4) tai, kad po ieškinio pateikimo Gynybos pirkimų agentūra sudarė kitas viešųjų pirkimų sutartis su PGF, neįrodo šio tiekėjo patikimumo, kadangi Ukrainoje nėra tiekėjo pašalinimo iš viešojo pirkimo dėl „nepatikimumo“ instituto;

5) tiekėjų pateiktas Ukrainos nacionalinės policijos 2026 m. vasario 20 d. raštas nepatvirtina PGF tinkamai įvykdžius 2020 m. gegužės 6 d. sutartį Nr. 94NP (Sutartis Nr. 1); šiame rašte tik nurodyta, kad nebuvo pretenzijų dėl kokybės ir jog prekės pristatytos pilna apimtimi, tačiau byla ir teismo sprendimas buvo būtent dėl pristatymo terminų pažeidimo, o ne dėl kokybės ar kiekio;

6) Ukrainos nacionalinės policijos atliktas papildomas 20 proc. prekių pirkimas buvo atliktas dar iki Ukrainos nacionalinei policijai kreipiantis į teismą, todėl neįrodo tiekėjo patikimumo ar to, kad šis subjektas „neprarado pasitikėjimo“ PGF; be to, ir šį sudarytą papildomą susitarimą PGF vykdė su trūkumais ir vėlavimais;

7) tiekėjo PGF pateiktos priemonės pažeidimams pašalinti, kurios nebuvo pateiktos UAB „Bonitana“ susipažinti, kelia pagrįstų abejonių dėl jų efektyvumo ar veiksmingumo; tiekėjo, paskutinius 6 metus su nuolatiniais vėlavimais vykdančio sutartis, pasirinktos priemonės yra akivaizdžiai nepakankamos;

8) jei būtų paaiškėję, kad Lietuvos ar Europos Sąjungos tiekėjas nuslėpė informaciją, jog yra įtrauktas į nepatikimų tiekėjų sąrašą, jis iškart būtų pašalintas iš Pirkimo procedūrų, tačiau Ukrainoje veikiančiam tiekėjui ne tik buvo leista pasiaiškinti, bet dar ir leista „apsivalyti“ jau gerokai vėliau po pasiūlymo pateikimo ir dar tokios vėlyvos apsivalymo priemonės pripažintos pakankamomis tiekėjo patikimumui įrodyti; toks skirtingas tos pačios situacijos (sutarčių su dideliais trūkumais vykdymo) vertinimas, priklausomai nuo to, ar tiekėjas yra Lietuvoje ar Ukrainoje veikiantis subjektas, bei žymiai platesnių galimybių suteikimas Ukrainos tiekėjui, pažeidžia lygiateisiškumo principą, iškreipia konkurenciją, nepagrįstai Ukrainos tiekėjams suteikiant konkurencinį pranašumą prieš Lietuvos ar Europos Sąjungos tiekėjus.

Perkančioji organizacija 2026 m. gegužės 7 d. sprendimu tiekėjos UAB „Bonitana“ pretenziją atmetė. Atsakydama į pretenzijoje išdėstytus argumentus, perkančioji organizacija nurodė, kad:

1) 2026 m. balandžio 3 d. sprendimu iš Pirkimo laimėtojo paaiškinime pateiktų duomenų perkančioji organizacija nustatė, kad tiekėjas PGF nebuvo pašalintas iš viešųjų pirkimų procedūrų kitose institucijose, sutartys su atitinkamomis institucijomis nebuvo nutrauktos dėl esminių pažeidimų tokiu mastu, kuris suponuotų pašalinimo pagrindo egzistavimą; po nustatytų sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimų su tuo pačiu užsakovu buvo sudarytos naujos sutartys, tokiu būdu sutartiniai santykiai buvo tęsiami, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog EBVPD pateikta informacija buvo akivaizdžiai melaginga, kadangi vieno ar kito sutartinio įsipareigojimo netinkamas vykdymas savaime nereiškia pašalinimo pagrindo iš viešojo pirkimo procedūrų VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto prasme egzistavimo;

2) VPĮ 46 straipsnio 10 dalies nuostata aiškintina sistemiškai ir jos turinys reiškia, kad ji nenustato tiekėjui absoliučios pareigos iš anksto deklaruoti visas aplinkybes, kurios vėliau galėtų būti vertinamos kaip galimi pašalinimo pagrindai, jeigu pats tiekėjas, veikdamas sąžiningai, jų tokiomis nelaiko; tiekėjui leidžiama bet kuriuo viešojo pirkimo procedūros etapu pateikti paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius jo patikimumą bei taikytas apsivalymo priemones; perkančioji organizacija objektyviai įvertino Pirkimo laimėtojo teiktą informaciją – ji yra pakankama pripažinti Pirkimo laimėtojo patikimumą VPĮ 46 straipsnio 10 dalies prasme;

3) teiginys, kad PGF „nuslėpė informaciją“, yra nepagrįstas, kadangi Pirkimo laimėtojas neneigė faktinių aplinkybių jų paaiškėjimo metu, jis pateikė paaiškinimus nedelsiant po to, kai perkančiajai organizacijai kilo klausimų, bendradarbiavo su perkančiąja organizacija, teikdamas prašomą objektyvią informaciją bei paaiškinimus;

4) 2020 m. gegužės 6 d. Sutarties Nr. 94NP (Sutarties Nr. 1) ir 2024 m. kovo 7 d. Sutarties Nr. 54-03-24-PM (Sutarties Nr. 2) pažeidimai ir už juos taikytos sankcijos nepatenka į VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punktą, nes sutartys buvo įvykdytos (prekės pristatytos pilna apimtimi), pretenzijų dėl prekių kokybės nebuvo, santykiai tarp šalių nebuvo galutinai nutraukti, sankcijos buvo finansinio pobūdžio ir jos įvykdytos, o pats sutartinių įsipareigojimų netinkamas vykdymas nulemtas objektyvių veiksnių – COVID-19 pandemijos (Sutarties Nr. 94NP atveju), karo veiksmų (Sutarties Nr. 54-03-24-PM atveju), todėl nebuvo teisinio pagrindo Pirkimo laimėtojui nurodyti šios informacijos EBVPD C14 punkte, atitinkamai nėra teisinio pagrindo EBVPD C14 punkte Pirkimo laimėtojo nurodytą informaciją kvalifikuoti melaginga VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkto taikymo prasme;

5) net ir po ginčo ar teismo proceso atliktas žalos atlyginimas gali būti laikomas tinkama apsivalymo priemone, jei jis yra realus ir pilnas, todėl aplinkybė, kad dalis sumų buvo priteista teismo sprendimu, kurias Pirkimo laimėtojas sumokėjo, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apsivalymo priemonės negali būti laikomos pakankamomis;

6) kreipimasis į teismą nepaneigia galimybės konstatuoti vėlesnį bendradarbiavimą, vertinamas yra bendras tiekėjo elgesys, įskaitant veiksmus po pažeidimo nustatymo; PGF atlygino žalą, pateikė paaiškinimus bei sudarė naujas sutartis su Ukrainos nacionaline policija, tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad buvo imtasi veiksmų esamai situacijai ištaisyti;

7) tai, kad UAB „Bonitana“ nebuvo pateikta pilna informacija apie tiekėjo PGF taikytas organizacines, technines priemones, kurių pastarasis ėmėsi tam, jog nepasikartotų situacijos dėl prekių pristatymo vėlavimo, savaime nereiškia, kad sprendimas yra nepagrįstas ar jog apsivalymo priemonės neegzistuoja; be to, aplinkybė, kad dalis apsivalymo priemonių atlikta vėliau, nepaneigia jų reikšmės ir neužkerta kelio jų vertinimui;

8)perkančioji organizacija, įvertinusi aplinkybę, kad Sutartyje Nr. 1 numatytų dalies prekių vėlavimo priežastis buvo COVID-19 pandemijos metu atsiradęs žaliavų trūkumas, o Sutartyje Nr. 2 numatytų dalies prekių vėlavimo priežastis buvo dėl karo veiksmų atsiradę elektros energijos sutrikimai tiekėjo gamykloje ir aplinkybę, jog tiekėjo nurodytos organizacinės priemonės, kurių jis ėmėsi nedelsiant po įvykusių sutarties pažeidimų vėluojant pristatyti prekes, yra susijusios su žaliavų nuolatiniu kaupimu, su autonominės elektros įrangos įsigijimu, t. y. tiesioginiu ryšiu yra susijusios su sutartyse numatytų įsipareigojimų vėlavimo priežastimis, nusprendė, kad tiekėjo nurodytos priemonės yra pakankamos, įvertinus tiekėjo įvykdytų sutarčių pažeidimų rimtumą ir aplinkybes;

9) perkančioji organizacija, pakartotinai įvertinusi Pirkimo laimėtojo paaiškinime bei kartu su paaiškinimu nurodytus dokumentus ir nustačiusi, kad tiekėjas PGF sumokėjo Sutarties Nr. 1 pagrindu susidariusias netesybas už dalies prekių pristatymo vėlavimą 2023 m. gegužės 1 d., t. y. po apeliacinės instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo 2022 m. gruodžio 23 d., nusprendė, jog pretenzijoje nurodytas argumentas yra pagrįstas, todėl skundžiamo sprendimo motyvų dalis tiek, kiek jie susiję su faktinės aplinkybės, kad tiekėjas PGF, vykdydamas Sutartį Nr. 1, be teismo sprendimo sutiko atlyginti nuostolius ir juos apmokėjo, konstatavimu, panaikinama;

10) UAB „Bonitana“ argumentai dėl lygiateisiškumo ir konkurencijos pažeidimo yra nepagrįsti ir grindžiami neteisingomis prielaidomis.

Tiekėja Sabelijos prekyba taip pat pateikė pretenziją, kuria prašė panaikinti perkančiosios organizacijos 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą II Pirkimo dalyje bei pašalinti tiekėjus Exxpa ir PGF iš Pirkimo. Tiekėja nurodė, kad:

1) PGF „apsivalymo“ priemonių įgyvendinimas, t. y. visų baudų – nuostolių sumokėjimas pagal ankstesnę viešojo pirkimo sutartį (Sutartį Nr. 2), įvykdytas po pasiūlymų teikimo termino pabaigos (2025 m. spalio 14 d.) ir net po pradinės UAB „Sabelijos prekyba“ 2025 m. vasario 8 d. pretenzijos pateikimo momento, kai perkančioji organizacija vykdė pakartotinį ūkio subjektų grupės pasiūlymo vertinimą;

2) tai reiškia, kad PGF neįvykdė VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a) ir b) papunkčių reikalavimų realiai ir tinkamai: nebuvo savanoriško baudų sumokėjimo, o šis mokėjimas įvyko tik po pasiūlymų teikimo dienos ir Pirkimo dalyvės pradinės pretenzijos pateikimo; nebuvo bendradarbiavimo, aktyvios pagalbos teikimo ir (ar) kitų priemonių, kurios realiai padėtų ištirti, išaiškinti PGF padarytą pažeidimą – Ukrainos pirkėjui teko inicijuoti teisminę bylą dėl sankcijų taikymo, o ieškinio pareiškimas liudija tiekėją neigus visas aplinkybes dėl atsakomybės;

3) Pirkimo procedūroje pažeisti skaidrumo ir lygiateisiškumo principai, kadangi VPĮ 46 straipsnio 10 dalies procedūra buvo pritaikyta tiekėjui PGF, sudarant galimybę „apsivalyti“ po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos ir gavus Pirkimo dalyvės pradinę pretenziją; toks procedūros taikymas iš esmės paneigia VPĮ pašalinimo pagrindų ir pasitaisymo taikymo tikslus, kurie turi būti taikomi vienodai visų dalyvių atžvilgiu;

4) ir kitos pasitaisymo priemonės įvykdytos tik po pasiūlymų teikimo ir dalyvės pradinės pretenzijos pateikimo, bet nagrinėjamu atveju perkančiajai organizacijai nepagrįstai nepateikus įrodymų apie technines, organizacines, personalo valdymo priemones, skirtų tolesnių veikų ar pažeidimų prevencijai (VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c) papunktis), Pirkimo dalyvė neturi galimybių pastarųjų teiginių pagrįsti;

5) aplinkybė, kad PGF 2026 m. sausio 12 d. ir 2026 m. vasario 13 d. sudarė ir kitas valstybines viešųjų pirkimo sutartis su ta pačia perkančiąja organizacija – Ukrainos gynybos ministerijos VĮ Gynybos pirkimų agentūra, neturi teisinės reikšmės ir neįrodo, kad ūkio subjektų grupės narys yra patikimas ir (ar) pasitaisęs;

6) nei perkančiosios organizacijos sprendime, nei tiekėjų grupės paaiškinimuose nėra pateikta paaiškinimų, kodėl ūkio subjektų grupei nebuvo taikytas ir kitas tiekėjo pašalinimo pagrindas (dėl melagingos informacijos pateikimo) – PGF ankstesnės viešojo pirkimo sutarties vykdymas liudija, kad pastarajam tiekėjui neabejotinai buvo žinoma arba turėjo būti žinoma netinkamo sutarties vykdymo situacija bei pritaikytos sankcijos, nepaisant to, pastarųjų duomenų bei informacijos jis nepateikė nė viename pasiūlymo dokumente, taip pat užpildytame EBVPD;

7) karo padėtis Ukrainoje nėra išnykusi ir aplinkybės, dėl kurių, kaip teigiama, buvo reikšmingai vėluojama įvykdyti ankstesnę sutartį, nėra išnykusios – dėl karo padėties bus vėluojama įvykdyti viešojo pirkimo sutartį. Todėl, kai pasiūlymą tiekėjų grupėje teikia ne ilgesnę veiklos istoriją ir didesnę organizacinę struktūrą turintis Lietuvos juridinis asmuo, bet prieš pat pasiūlymo pateikimą įsteigta atskira bendrovė – UAB „Exxpa Supply“, tai yra reikšminga, vertinant realų atsakomybės, pajėgumų ir rizikų pasiskirstymą tarp tiekėjų grupės partnerių bei pirkėjui, sprendžiant dėl ūkio subjektų grupės patikimumo.

Perkančioji organizacija 2026 m. gegužės 7 d. sprendimu tiekėjos Sabelijos prekyba pretenziją taip pat atmetė. Atsakydama į pretenzijoje išdėstytus argumentus, perkančioji organizacija laikėsi atsakyme į tiekėjos Bonitana pretenziją suformuotos pozicijos dėl tiekėjo PGF Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 padarytų pažeidimų ir už juos taikytų sankcijų neatitikimo VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatytam pašalinimo pagrindui, melagingos informacijos EBVP nepateikimo, PGF taikytų apsivalymo priemonių tinkamumo. Perkančioji organizacija papildomai nurodė, kad:

1) ne kiekvienas viešojo pirkimo sutarties vykdymo nukrypimas ar sankcija yra „reikšminga informacija“ VPĮ prasme, reikšmingumas atsiranda tik tada, kai aplinkybės atitinka pašalinimo pagrindo sudėtį; kadangi iš Pirkimo laimėtojo paaiškinime pateikto teismo 2026 m. vasario 12 d. nutarimo turinio matyti, kad vėlavimas pristatyti dalį prekių nėra susijęs su dideliais arba nuolatiniais trūkumais, todėl Pirkimo laimėtojas neturėjo pareigos EBVPD nurodyti informacijos, susijusios su šios sutarties vykdymo metu tiekėjui taikytomis netesybomis (sankcijomis) už dalies prekių pristatymo vėlavimą, kadangi minėtas sutarties pažeidimas nepateko į VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto taikymo apimtį;

2) perkančioji organizacija neturi duomenų, kad tiekėjų grupė neturi pajėgumų ar negalėtų įvykdyti viešojo pirkimo sutarties, kai gamybą užtikrina tiesiogiai tokia veikla užsiimantis subjektas, todėl argumentai dėl vieno iš tiekėjų (Exxpa) darbuotojų skaičiaus, vadovaujantis viešai paskelbtomis Pirkimo sąlygomis, kuriomis vadovaujantis tiekėjai dalyvauja Pirkime ir kuriomis griežtai vadovaujantis yra vykdomos Pirkimo procedūros, nesudaro pagrindo nei tiekėjų grupės pašalinimui iš Pirkimo procedūrų, nei jų pasiūlymo atmetimui.

Nesutikdamos su perkančiosios organizacijos sprendimais, ieškovės kreipėsi į teismą. Ieškovė UAB „Bonitana“ prašė teismo panaikinti atsakovės Gynybos resursų agentūros prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2026 m. gegužės 7 d. sprendimą, kuriuo atmesta jos pretenzija bei 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą, priimtą I Pirkimo dalyje pripažinti laimėjusiu trečiųjų asmenų pasiūlymą. Ieškovė UAB „Sabelijos prekyba“ prašė teismo panaikinti atsakovės 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą II Pirkimo dalyje. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad neegzistuoja tiekėjų grupės tiekėjo LLC Prylutska Garment Factory VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 ir 6 punktuose nustatytų pašalinimo pagrindų, ieškinius atmetė.

Ieškovių įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad tiekėjo PGF atžvilgiu neegzistuoja VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatytas pašalinimo pagrindas, ne tik nepagrįstai susiaurino nurodytos įstatyminės nuostatos taikymo apimtį, bet ir pakeitė atsakovės priimto 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo pagrindą – nepagrįstai konstatavo, jog pašalinimo pagrindo apskritai nebuvo. Todėl iš esmės liko nepatikrinta, ar GRA atliktas tiekėjo PGF apsivalymo priemonių vertinimas atitiko VPĮ 46 straipsnio 10 dalies ir VPĮ 17 straipsnio skaidrumo bei lygiateisiškumo principų reikalavimus. Apeliantės tvirtina, kad egzistuoja pagrindas tiekėją PGF pašalinti iš Pirkimo ir VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu – dėl melagingos informacijos pateikimo, nurodžius EBVPD melagingą informaciją.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

Ieškovė UAB „Sabelijos prekyba“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė Ukrainos Černihivo srities ūkinio teismo 2026 m. birželio 26 d. nutartis civilinėse bylose Nr. 927/573/26 ir Nr. 927/574/26 bei 2026 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 927/578/26, kuriomis priimti Ukrainos gynybos ministerijos VĮ „Gynybos pirkimų agentūra“ ieškiniai PGF dėl baudų ir delspinigių priteisimo. Ieškovė UAB „Bonitana“ apeliaciniame skunde rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis, o 2026 m. rugsėjo 28 d. prašymu papildomai prašo priimti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2026 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. SD-(70-1.9 Mr)-811. Atsakovė ir tretieji asmenys prašo naujų įrodymų nepriimti.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Visi šalių įrodymai turi būti nurodomi ir pateikiami ar pateikiamas prašymas dėl jų išreikalavimo pirmosios instancijos teisme parengiamojoje proceso stadijoje, o vėlesnis jų pateikimas yra draudžiamas, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Be to, atsižvelgiant į Lietuvoje įtvirtintą ribotos apeliacijos modelį, įstatymo leidėjui laikantis nuoseklios pozicijos, naujų įrodymų teikimas yra draudžiamas ir apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis. Taigi, naujų įrodymų teikimas apeliacinės instancijos teisme yra bendros ribojimo taisyklės išimtis, dėl to ji negali būti aiškinama per plačiai. Kasacinio teismo praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 41 punktas). Naujesnėje kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. <...> Be to, kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 51 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 43 punktas).

Iš pateiktų išaiškinimų matyti, kad naujų įrodymų teikimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtis, kuri negali būti aiškinama plečiamai: teismas turi įvertinti, ar šalis turėjo objektyvią galimybę pateikti įrodymus pirmosios instancijos teismui, ar jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar jie turės įtakos ginčo išsprendimui ir ar šalis nepiktnaudžiauja teise vėliau pateikti įrodymus. Todėl vien tai, kad nauji įrodymai galimai galėtų turėti įtakos ginčo išsprendimui, neatsižvelgiant į juos teikiančios šalies procesinį elgesį, nesudaro pagrindo jų priimti. Šiais kriterijais teisėjų kolegija vadovaujasi, vertindama apeliančių pateiktus naujus įrodymus.

Ukrainos teismo nutartys dėl ieškinių priėmimo priimtos 2026 m. birželio 26 ir 29 d., t. y. daugiau nei mėnesį iki pirmosios instancijos teismo posėdžio (2026 m. liepos 29 d.) ir sprendimo priėmimo. Jos paskelbtos viešai prieinamame Ukrainos teismų sprendimų registre, kuriuo ieškovės rėmėsi ir anksčiau, pretenzijose bei ieškiniuose nurodydamos PGF ankstesnių viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo aplinkybes. Taigi, ieškovės objektyviai galėjo šiuos duomenis pateikti pirmosios instancijos teismui, o aplinkybė, kad jos registrą pakartotinai patikrino tik rengdamos apeliacinius skundus, nesudaro pagrindo išvadai, jog įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Be to, šie įrodymai neturi reikšmės ginčo išsprendimui. Bylos nagrinėjimo dalykas – perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumas. Pastarasis vertinamas, atsižvelgiant į aplinkybes, kurios egzistavo ir buvo (turėjo būti) žinomos perkančiajai organizacijai jį priimant. Iš apeliančių pateiktų duomenų matyti, kad ieškiniai Ukrainos teismui pareikšti 2026 m. birželio mėnesį, t. y. po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos (2025 m. spalio 14 d.) ir po ginčijamų sprendimų priėmimo. Apeliantės nepateikė duomenų, kad reikalavimai, dėl kurių pradėtos šios bylos, PGF buvo pareikšti iki pasiūlymo pateikimo ar iki ginčijamų sprendimų priėmimo, o tretieji asmenys tokią aplinkybę neigia. Ieškovė UAB „Sabelijos prekyba“ pati pripažįsta, kad nurodytomis nutartimis pažeidimai nėra nustatyti, jomis tik priimti ieškiniai nagrinėti.

Aplinkybė, kuri neegzistavo perkančiajai organizacijai priimant ginčijamą sprendimą ir į kurią ji objektyviai negalėjo atsižvelgti, nepatenka į ginčo ribas ir nekeičia šio sprendimo teisėtumo vertinimo. Nagrinėjamu atveju apeliančių nurodyti ieškiniai Ukrainos teisme pareikšti po ginčijamų sprendimų priėmimo, todėl jie šių sprendimų teisėtumui reikšmės neturi.

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2026 m. rugsėjo 28 d. raštas, nors ir gautas tik apeliacinio proceso metu, taip pat nepriimtinas. Rašte pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Valstybės kontrolės atliktų krašto apsaugos sistemos viešųjų pirkimų auditų išvadas: jame nurodyta, kad Valstybės kontrolė neturi įgaliojimų peržiūrėti kitų institucijų priimtų sprendimų, o ginčo Pirkime priimtų sprendimų ji nevertino. Toks rašytinis įrodymas neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku šioje byloje (CPK 180 straipsnis).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės UAB „Sabelijos prekyba“ kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Ukrainos Černihivo srities ūkinio teismo nutartis bei ieškovės UAB „Bonitana“ 2026 m. rugsėjo 28 d. pateiktą Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės raštą (CPK 180, 314 straipsniai) ir apeliančių argumentų, grindžiamų šiais įrodymais, iš esmės nevertina.

Ieškovė UAB „Sabelijos prekyba“ taip pat nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti Viešųjų pirkimų tarnybos 2026 m. liepos 1 d. konsultaciją ir kreiptis į Tarnybą dėl papildomos išvados dėl VPĮ 46 straipsnio 10 dalies nuostatų aiškinimo bei taikymo gavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Tarnybos išvada, tiek jos konsultacija teismui nėra privalomos (CPK 185 straipsnis), o VPĮ 46 straipsnio 10 dalies aiškinimas ir taikymas yra teismo prerogatyva.

Dėl ginčo ribų ir ginčijamo perkančiosios organizacijos sprendimo teisinio pagrindo

Viešųjų pirkimų ginčuose teismas tikrina perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Perkančiosios organizacijos sprendimai turi būti motyvuoti, o motyvai – aiškūs tiek, kad tiekėjai galėtų suprasti tikrąsias sprendimo priežastis ir veiksmingai jas ginčyti (VPĮ 17 straipsnio 1 dalis, 46 straipsnio 10 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumas ir jų atitiktis reikalavimui motyvuoti komisijos sprendimus turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, kokių padaryta pažeidimų, – ar dėl sprendimų motyvų nebuvimo iš viso, ar dėl jų glaustumo, neinformatyvumo, abstraktumo, pavėluoto jų išsamaus pateikimo arba kitokių jų trūkumų, taip pat ar šie trūkumai buvo esminiai, ar jie buvo ištaisyti. Šios aplinkybės nustatomos įvertinant perkančiosios organizacijos Viešojo pirkimo komisijos protokolo turinį ir kitus pirkimo procedūrų dokumentus (pretenzijas, atsakymus į pretenzijas, kitą susirašinėjimo medžiagą). Pagal šiuos duomenis turi būti įvertinama, ar nukrypimas nuo reikalavimo motyvuoti komisijos sprendimą yra esminis, t. y. pažeidžiantis viešųjų pirkimų pamatines nuostatas dėl pirkimo procedūrų skaidrumo, viešojo pirkimo dalyvių lygiateisiškumo ir kt. <...> (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-579-553/2024, 51 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad ikiteisminė viešųjų pirkimų ginčų stadija yra privaloma peržiūros procedūros dalis (VPĮ 101 straipsnio 3 dalis, CPK 423² straipsnis). Šios teisių gynybos stadijos esmė – prieš viešojo pirkimo sutarties sudarymą leisti tiekėjui ir perkančiajai organizacijai išspręsti nesutarimus išvengiant teismo proceso, t. y. perkančiajai organizacijai panaikinti savo netinkamus sprendimus arba besiskundžiančiam tiekėjui išsamiau išdėstyti šių sprendimų priėmimo priežastis ir motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-916/2022, 43 punktas).

Pagal pirmiau išdėstytą teismų praktiką yra aišku, kad perkančiosios organizacijos sprendimų motyvavimo pakankamumas vertinamas atsižvelgiant ir į kitus viešojo pirkimo procedūrų dokumentus, įskaitant atsakymus į pretenzijas, siekiant nustatyti, ar motyvavimo trūkumai buvo ištaisyti ir ar jie nėra esminiai, t. y. pažeidžiantys viešojo pirkimo procedūrų skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principus. Privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo stadija skirta tam, kad perkančioji organizacija galėtų panaikinti netinkamus savo sprendimus arba išsamiau išdėstyti jų priėmimo priežastis ir motyvus, tačiau ne pakeisti sprendimo teisinį pagrindą kitu, su pirminiu nesuderinamu pagrindu, paliekant galioti tiekėjų ginčijamą sprendimą.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė, gavusi ieškovių pretenzijas, 2026 m. vasario 19 d. informavo tiekėjus Exxpa ir PGF, jog nustatė galimą VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte įtvirtintą pašalinimo pagrindą, ir pareikalavo paaiškinimų. 2026 m. balandžio 3 d. sprendime (žr. šio sprendimo 36–37 punktus) atsakovė, išvardijusi VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a–c papunkčiuose nurodytas priemones, nusprendė, kad tiekėjų grupė negali būti šalinama iš Pirkimo procedūrų kaip atitinkanti pašalinimo iš Pirkimo procedūrų pagrindo įtvirtinto VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte buvimą, kadangi, vadovaujantis VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkto nuostatomis, jų paaiškinimas su pridedamais įrodymais laikomas pakankamomis priemonėmis, įrodančiomis tiekėjų grupės nario patikimumą. Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktu atsakovė, vadovaudamasi VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punktu, pripažino paaiškinimą su įrodymais pakankamomis priemonėmis PGF patikimumui įrodyti, o 2 punktu – kad tiekėjų grupė neturi pašalinimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo 2 punkte įtvirtinta išvada yra 1 punkte padarytos išvados dėl patikimumo atkūrimo pasekmė, o ne savarankiškas konstatavimas, kad pašalinimo pagrindas neegzistavo. Nurodytą išvadą pagrindžia ir VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas reglamentavimas.

VPĮ 46 straipsnio 10 dalis taikoma tik tuo atveju, jeigu tiekėjas neatitinka reikalavimų, nustatytų pagal šio straipsnio 1, 4 ir 6 dalis. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas tam tikrų korekcinių priemonių mechanizmas, t. y. situacija, kai tiekėjui, padariusiam pažeidimą, suteikiama galimybė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, jei jis įgyvendina tam tikras padėties (savo patikimumo, kuriuo grindžiamas perkančiosios organizacijos pasitikėjimas juo) atkūrimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-381/2024, 109 punktas).

Taigi šioje normoje įtvirtintas korekcinių priemonių mechanizmas suteikia galimybę dalyvauti viešajame pirkime tik tiekėjui, padariusiam pažeidimą. Todėl atsakovė, priimdama sprendimą VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkto pagrindu, neišvengiamai rėmėsi prielaida, kad PGF atžvilgiu egzistuoja VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatytas pašalinimo pagrindas, ir sprendė tik tai, ar tiekėjas atkūrė savo patikimumą. Būtent dėl šio vertinimo ieškovės teikė pretenzijas ir ieškinius.

2026 m. gegužės 7 d. sprendimuose dėl pretenzijų atsakovė, palikdama galioti 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą, nurodė, kad Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pažeidimai į VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto taikymo sritį apskritai nepatenka, ir kartu pakartojo, jog tiekėjo patikimumo atkūrimo priemonės yra pakankamos (žr. šio sprendimo 39 punkto (1), (4)–(8) papunkčius, 41 punktą). Tokie motyvai negali būti vertinami kaip ginčijamo sprendimo motyvų patikslinimas: jais iš esmės pakeistas atsakovės 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo teisinis pagrindas, be to, jie tarpusavyje nesuderinami. Perkančioji organizacija negali kartu teigti, kad pašalinimo pagrindo nėra, ir jog tiekėjas, vadovaujantis VPĮ 46 straipsnio 10 dalimi, atkūrė savo patikimumą, nes pastaroji norma, minėta, taikoma tik esant pašalinimo pagrindui. Toks prieštaringas motyvavimas neleidžia tiekėjams suprasti tikrojo sprendimo pagrindo ir pažeidžia VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą. Jis nėra ištaisytas ir teismo procese, kuriame atsakovė vėl rėmėsi abiem pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino. Skundžiamo sprendimo išvada apie tai, kad „sprendimuose atmesti ieškovių pretenzijas GRA papildomai įvertino VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje numatytas taisomąsias priemones, savaime nereiškia pašalinimo pagrindo egzistavimo“, patvirtina, jog teismas iš esmės neįsigilino į atsakovės 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo ir atsiliepimuose į pretenzijas pateiktus argumentus. Pirmiau nustatyta, kad 2026 m. balandžio 3 d. sprendime atsakovė konstatavo tiekėją PGF „apsivalius“, todėl jo atžvilgiu netaikė VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyto pašalinimo pagrindo, tačiau atsiliepimuose į pretenzijas nurodė, jog toks pašalinimo pagrindas tiekėjo PGF atžvilgiu apskritai neegzistuoja. Todėl, užuot patikrinęs, ar atsakovė teisėtai taikė VPĮ 46 straipsnio 10 dalį, teismas pats konstatavo, kad pašalinimo pagrindo nebuvo, ir šiuo pagrindu nusprendė, jog ieškovių argumentai dėl patikimumo atkūrimo priemonių pakankamumo, jų įgyvendinimo laiko, savanoriškumo ir bendradarbiavimo neturi teisinės reikšmės. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ne patikrino ginčijamo atsakovės 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo teisėtumą, o paliko jį galioti kitu, paties teismo suformuluotu pagrindu.

Dėl tiekėjo patikimumo vertinimo kompetencijos Lietuvos apeliacinis teismas, aptardamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2019 m. birželio 19 d. sprendimą byloje Meca, C-41/18 ir 2019 m. spalio 3 d. sprendimą byloje Delta Antrepriză de Construcţii şi Montaj 93, C-267/18 nurodė, kad iš 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų (toliau – Direktyva 2014/24/ES) 57 straipsnio 4 dalies formuluotės matyti, jog Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino perkančiajai organizacijai – ir tik jai – suteikti įgaliojimus dalyvių atrankos etape įvertinti, ar kandidatas arba dalyvis turi būti pašalintas iš viešojo pirkimo procedūros (ESTT sprendimo Meca byloje 34 punktas).

Taigi ESTT akcentuoja perkančiųjų organizacijų teisę savarankiškai nuspręsti dėl viešojo pirkimo dalyvio patikimumo. Tačiau toks sprendimas visais atvejais turi būti priimtas atlikus paaiškėjusių aplinkybių, kurios gali būti tiekėjo pašalinimo pagrindu, motyvuotą įvertinimą. Kaip nurodyta Delta byloje priimto ESTT sprendimo 29 punkte, perkančioji organizacija turi pati įvertinti ekonominės veiklos vykdytojo, su kuriuo buvo nutraukta ankstesnė viešojo pirkimo sutartis, elgesį. Šiuo atžvilgiu, remdamasi visomis reikšmingomis aplinkybėmis, visų pirma sprendimu nutraukti sutartį ir proporcingumo principu, ji turi rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti, ar šis ekonominės veiklos vykdytojas, jos nuomone, atsakingas už didelius ar nuolatinius trūkumus, padarytus vykdant šioje sutartyje jam numatytą esminį reikalavimą, dėl kurių gali nutrūkti pasitikėjimo atitinkamu ūkio subjektu santykiai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-951-790/2022, 38 punktas).

Iš pateikto išaiškinimo matyti, kad tiekėjo patikimumo vertinimas, įskaitant tai, ar tiekėjas ankstesnėje sutartyje nustatytą esminį reikalavimą vykdė su dideliais ar nuolatiniais trūkumais, priskirtas perkančiajai organizacijai, o jos sprendimas turi būti priimtas atlikus motyvuotą paaiškėjusių aplinkybių įvertinimą. Todėl teismas negalėjo savo vertinimu pakeisti perkančiosios organizacijos vertinimo, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas. Dėl to pagrindiniai ieškovių argumentai liko neišnagrinėti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ginčas yra dėl to, ar atsakovė teisėtai pripažino PGF patikimumo atkūrimo priemones pakankamomis, ir šį klausimą vertina toliau. Kadangi bylos aplinkybės ištirtos pakankamai, o pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo nėra (CPK 327 straipsnis).

Dėl patikimumo atkūrimo priemonių pakankamumo

Pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalį tiekėjas, kuris neatitinka šio straipsnio 1, 4 ir 6 dalyse nustatytų reikalavimų, nepašalinamas iš pirkimo procedūros, kai kartu yra abi sąlygos: 1) tiekėjas pateikė perkančiajai organizacijai informaciją apie tai, kad ėmėsi šių priemonių: a) savanoriškai sumokėjo arba įsipareigojo sumokėti kompensaciją už žalą, padarytą dėl šio straipsnio 1, 4 ar 6 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos arba pažeidimo, jeigu taikytina; b) bendradarbiavo, aktyviai teikė pagalbą ar ėmėsi kitų priemonių, padedančių ištirti, išaiškinti jo padarytą nusikalstamą veiką ar pažeidimą, jeigu taikytina; c) ėmėsi techninių, organizacinių, personalo valdymo priemonių, skirtų tolesnių nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevencijai; 2) perkančioji organizacija įvertino tiekėjo informaciją, pateiktą pagal šios dalies 1 punktą, ir priėmė motyvuotą sprendimą, kad priemonės, kurių ėmėsi tiekėjas, siekdamas įrodyti savo patikimumą, yra pakankamos. Šių priemonių pakankamumas vertinamas atsižvelgiant į nusikalstamos veikos ar pažeidimo rimtumą ir aplinkybes.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta „apsivalymo“ procedūra gali būti laikoma įvykdyta tik tada, kai egzistuoja VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a–c papunkčiuose ir 2 punkte įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-840-934/2026, 76 punktas). Taigi tiekėjo patikimumo atkūrimo procedūra laikoma įvykdyta tik nustačius visų VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nurodytų sąlygų egzistavimą.

ESTT išaiškino, kad perkančioji organizacija taip pat gali prašyti ekonominės veiklos vykdytojo pateikti įrodymų dėl priemonių, kurių jis ėmėsi ir kurios užkerta kelią tam, kad tokie konstatuoti pažeidimai vėl pasikartotų, <…> kad perkančioji organizacija gali šio ekonominės veiklos vykdytojo reikalauti, kad jis pateiktų faktinių įrodymų, leidžiančių patvirtinti, kad priemonės, kuriomis jis remiasi, tikrai yra tinkamos siekiant išvengti, kad pasikartotų veiksmai, dėl kurių jis kaltinamas, atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes, kuriomis šie pažeidimai buvo padaryti (ESTT 2018 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Vossloh Laeis GmgH prieš Stadtwerke München GmbH, C-124/17, 32 punktas). Taigi, tiekėjo nurodytos „apsivalymo“ priemonės, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos ar pažeidimo pobūdį, turi būti pakankamos ir veiksmingos siekiant išvengti, kad nepasikartotų veiksmai dėl kurių jis buvo kaltinamas. Jos turi sudaryti sąlygas realiai atkurti tiekėjo patikimumą, todėl tiekėjo elgesio pakitimai turi būti esminiai ir žymūs, o ne deklaratyvūs ir fragmentiški, o taikomos priemonės turi būti tęstinio pobūdžio ir įtikinti perkančiąją organizaciją (teismą), kad bus pasiekti VPĮ įtvirtinti tikslai, kurių siekiama nustatant pašalinimo pagrindus (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-840-934/2026, 83 punktas).

Tokia pozicija koreliuoja ir su ESTT praktika, kad perkančiosios organizacijos ir viešojo pirkimo laimėtojo pasitikėjimo santykių užmezgimas reiškia, jog perkančioji organizacija neturi būti automatiškai saistoma kitos perkančiosios organizacijos atlikto vertinimo per ankstesnį viešąjį pirkimą (ESTT 2019 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Meca, C-41/18, 30 ir 32 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-381/2024, 110 punktas).

Dėl VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje įtvirtinto savanoriško žalos atlyginimo Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad savanoriškas žalos sumokėjimas reiškia, kad tiekėjas savo iniciatyva, be papildomo skatinimo ar įpareigojimo, bendradarbiaujant su perkančiąja organizacija atlygina žalą, kuri atsirado dėl tiekėjo neteisėtų veiksmų. <...> Tačiau vien tai, kad apeliantė įvykdė teismo sprendimą, savaime nereiškia, jog ji savanoriškai kompensavo perkančiajai organizacijai žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-840-934/2026, 73-74 punktai). Nagrinėjamos bylos kontekste yra būtina atkreipti dėmesį ne tik į tai, kada buvo sumokėta žala, bet ir į susiklosčiusias faktines aplinkybes, nes „savanoriškumo“ elementą apibūdina ne tai, kaip greitai po teismo sprendimo tiekėjas atlygino žalą, o tai, ar jis savanoriškai ėmėsi veiksmų tam, jog atlygintų žalą ar įsipareigotų atlyginti žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-840-934/2026, 69 punktas).

Taigi savanoriškas žalos atlyginimas reiškia, kad tiekėjas savo iniciatyva, be papildomo skatinimo ar įpareigojimo, bendradarbiaudamas su perkančiąja organizacija ėmėsi veiksmų žalai atlyginti ar įsipareigojo ją atlyginti. Byloje nustatyta, kad pagal Sutartį Nr. 1 netesybos sumokėtos 2023 m. gegužės 1 d., t. y. tik įsiteisėjus Ukrainos teismo procesiniam sprendimui, kuriuo jos priteistos. Pati atsakovė 2026 m. gegužės 7 d. atsakyme į UAB „Bonitana“ pretenziją pripažino, kad 2026 m. balandžio 3 d. sprendime klaidingai nurodė, jog PGF be teismo sprendimo sutiko atlyginti nuostolius, ir panaikino šią sprendimo motyvų dalį (žr. šio sprendimo 39 punkto (9) papunktį), tačiau dėl to nepakeitė išvados dėl priemonių pakankamumo ir nepaaiškino, kodėl ji išlieka pagrįsta. Pagal Sutartį Nr. 2 netesybos sumokėtos 2026 m. kovo 2 d., t. y. po to, kai užsakovas 2025 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą, ieškovės pateikė pretenzijas, o atsakovė 2026 m. vasario 19 d. pareikalavo paaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiomis aplinkybėmis atliktų mokėjimų negalima laikyti savanoriškais VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunkčio prasme – jie atlikti vykdant teismo sprendimą arba reaguojant į pradėtą teisminį procesą ir šiame Pirkime iškilusią pašalinimo grėsmę.

Vadovaudamasi VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto b papunkčiu, atsakovė 2026 m. balandžio 3 d. sprendime konstatavo, kad PGF „komunikavo ir bendradarbiavo“ su Ukrainos nacionaline policija (žr. šio sprendimo 36 punktą), tačiau šią išvadą grindė iš esmės ta pačia vėliau paneigta aplinkybe, jog nuostoliai atlyginti be teismo sprendimo. Bylos duomenimis, abu ankstesnių sutarčių užsakovai savo reikalavimus turėjo ginti teisme, o PGF juos ginčijo. Šiame Pirkime PGF informacijos apie ankstesnių sutarčių vykdymą savo iniciatyva neatskleidė – paaiškinimai pateikti tik po to, kai šias aplinkybes pretenzijose nurodė kitos tiekėjos ir atsakovė pareikalavo paaiškinimų. Aplinkybė, kad Ukrainos perkančiosios organizacijos toliau sudarinėjo sutartis su PGF, nėra VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkte nurodyta tiekėjo priemonė, ji atitinka kitų perkančiųjų organizacijų vertinimą, kuris atsakovės nesaisto. Todėl atsakovės išvada, kad b papunktyje nurodyta sąlyga įvykdyta, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais.

Teigdama apie technines ir organizacines priemones (VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktis), PGF rėmėsi 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymu dėl ne mažiau kaip 30 proc. žaliavų atsargų kaupimo, 2024 m. lapkričio 28 d. sutartimi dėl saulės energijos įrangos, 2025 m. spalio 17 d. sutartimi dėl atsarginės autonominės elektros tiekimo įrangos ir 2025 m. lapkričio 14 d. sutartimi dėl automatinės kirpimo įrangos įsigijimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pirma, 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymas buvo priimtas dar vykdant Sutartį Nr. 1, tačiau jo galiojimo metu PGF vėlavo vykdyti ir Sutartį Nr. 2, todėl vien jo egzistavimas nepatvirtina priemonės veiksmingumo. Antra, dvi iš keturių nurodytų priemonių įgyvendintos tik po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos (2025 m. spalio 14 d.), o byloje pateikta tik įrangos įsigijimo sutartys ir su jomis susiję dokumentai, nesant duomenų apie įrangos faktinį įdiegimą, jos pajėgumą, palyginti su gamybos poreikiais, ir poveikį gamybos tęstinumui. Trečia, nurodytos priemonės susijusios tik su dalimi pačio PGF nurodytų vėlavimo priežasčių (elektros energijos tiekimo sutrikimais ir žaliavų trūkumu), tačiau nesprendžia kitų jo paties nurodytų rizikų (karo veiksmų, darbuotojų buvimo slėptuvėse, logistikos sutrikimų), o automatinės kirpimo įrangos ryšys su ankstesnių pažeidimų priežastimis apskritai nepaaiškintas. Ketvirta, nepateikta duomenų apie personalo valdymo, vidaus kontrolės ar sutarčių vykdymo stebėsenos priemones. 2026 m. balandžio 3 d. sprendime atsakovė apsiribojo konstatavimu, kad tiekėjas „įgyvendino prevencines priemones savo įmonėje“, neanalizuodama nei jų ryšio su pažeidimų priežastimis, nei faktinio įgyvendinimo, nei pakankamumo, atsižvelgiant į pažeidimų rimtumą ir būsimos didelės vertės gynybos poreikiams skirtos sutarties pobūdį. Atsakymuose į pretenzijas pateikti papildomi samprotavimai (žr. šio sprendimo 39 punkto (8) papunktį) yra deklaratyvūs ir, kaip minėta, išdėstyti kartu su teiginiu, kad pašalinimo pagrindo apskritai nėra.

Teisėjų kolegija pritaria trečiųjų asmenų teiginiui, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalis tiesiogiai nedraudžia perkančiajai organizacijai vertinti tiekėjo pateiktų patikimumo atkūrimo įrodymų ir po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos. Tačiau priemonių įgyvendinimo laikas ir aplinkybės, kuriomis jos įgyvendintos, yra reikšmingi, vertinant jų savanoriškumą, realumą ir pakankamumą, taip pat VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų laikymąsi. Nagrinėjamu atveju netesybos ir baudos pagal ankstesnes sutartis sumokėtos ir dalis techninių priemonių įgyvendinta tik po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos, o paaiškinimai apie jas pateikti tik po kitų tiekėjų pretenzijų. Pripažinus tokias priemones pakankamomis be jokio jų laiko ir aplinkybių vertinimo, tiekėjui, kuris pasiūlymo pateikimo metu reikšmingos informacijos neatskleidė, būtų sudaryta galimybė atkurti patikimumą tik tuomet, kai pažeidimus atskleidžia kiti viešojo pirkimo dalyviai. Tokia situacija nulemtų nepagrįstai palankesnes sąlygas Pirkimo dalyviui, palyginti su tiekėjais, kurie pašalinimo pagrindus atskleidžia ir korekcines priemones įgyvendina iš anksto. Atsakovė šių aplinkybių apskritai nevertino.

Apibendrindama pirmiau nustatytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės sprendimas pripažinti PGF patikimumo atkūrimo priemones pakankamomis nėra pagrįstas byloje esančiais įrodymais ir neatitinka VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo priimti motyvuotą sprendimą, įvertinus priemonių pakankamumą, atsižvelgiant į pažeidimų rimtumą ir aplinkybes. Byloje nenustatyta VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a ir b papunkčiuose nurodytų sąlygų, o c papunktyje nurodytų priemonių pakankamumas nepagrįstas. Toks sprendimas pažeidžia VPĮ 46 straipsnio 10 dalį ir VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus skaidrumo ir lygiateisiškumo principus.

Dėl VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinto pašalinimo pagrindo

Pagal VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punktą perkančioji organizacija pašalina tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu jis pirkimo procedūrų metu nuslėpė informaciją ar pateikė melagingą informaciją apie atitiktį šiame straipsnyje ir šio įstatymo 47 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir perkančioji organizacija gali tai įrodyti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis arba tiekėjas dėl pateiktos melagingos informacijos negali pateikti patvirtinančių dokumentų, reikalaujamų pagal šio įstatymo 50 straipsnį.

Kasacinio teismo praktikoje dėl melagingos informacijos sampratos išaiškinta, kad sprendžiant, ar tiekėjo pateikta informacija yra melaginga, pakanka nustatyti tam tikrą faktų iškraipymą pateikiant informaciją, reikalingą atitikčiai atrankos kriterijams patikrinti. Pabrėžtina, kad tai turi būti rimtas aplaidumas, didelis nerūpestingumas, nukreiptas į sąmoningą siekį suklaidinti perkančiąją organizaciją dėl atitikties vienam ar kitam kvalifikacijos ir (ar) su pašalinimo pagrindų nebuvimu susijusiam reikalavimui. Ši išvada iš esmės nepriklauso nuo to, ar tiekėjas de facto (faktiškai) atitinka atrankos kriterijus. Dėl informacijos, pateiktos tiekėjo pasiūlyme, melagingumo sprendžiama vertinant jos turinį objektyviuoju (neatitiktis tiesai (tikrovei) yra daugiau faktinio, o ne teisinio pobūdžio) ir subjektyviuoju (tiekėjas suvokia ar turi suvokti (negali nesuvokti), kad informacija neatitinka realybės, ir turi tikslą suklaidinti perkančiąją organizaciją) aspektais bei nustačius šių abiejų elementų egzistavimą kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-690/2017, 39 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-381/2024, 77 punktas). Kiek tai susiję su objektyviuoju elementu, pažymėtina, kad informacija gali būti pripažinta melaginga tik tuo atveju, jeigu jos atitikties tikrovei patikra nereikalauja papildomo teisinio aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-969/2016, 53 punktas), kitaip tariant, tai yra informacija, kuri melaginga objektyviai, pati savaime, o ne tokia tampa kaip teisinio interpretavimo padarinys.

Dėl subjektyviojo informacijos pripažinimo melaginga elemento pabrėžtina, kad jis gali pasireikšti įvairiomis formomis (veikimu ar neveikimu (reikšmingos ar tikrosios informacijos nuslėpimu); tyčiniu ar rimtu suklaidinimu, duomenų iškraipymu, falsifikavimu; nerūpestingu, aplaidžiu reikšmingos informacijos pateikimu; kūrybingai pateikiama informacija, sudarant klaidingą įspūdį perkančiajai organizacijai; tinkamų duomenų nepateikimu; kt.), tačiau perkančiajai organizacijai pakanka nustatyti itin aplaidžius, nerūpestingus tiekėjo veiksmus ar neveikimą tam, kad pripažintų tiekėją pateikusiu melagingą informaciją, t. y. kad tiekėjas objektyviai turėjo suprasti informacijos melagingumą, jeigu būtų elgęsis pagal protingo, atidaus ir tinkamai informuoto tiekėjo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-381/2024, 79 punktas).

Pirkimo sąlygų 4 priedo „Tiekėjų pašalinimo pagrindai ir reikalaujami kvalifikacijos reikalavimai“ 3.1 papunktyje nustatyta, kad perkančioji organizacija tikrins tiekėjo ir ūkio subjektų, kurių pajėgumais remiasi tiekėjas, siekdamas pagrįsti atitikimą kvalifikaciniams reikalavimams, pašalinimo pagrindų, kurie nurodyti pirkimo dokumentų 4 priede, nebuvimą. Tiekėjas ir subtiekėjai, kurių pajėgumais remiasi tiekėjas, pagrįsdamas atitikimą pirkimo sąlygose nurodytiems kvalifikaciniams reikalavimams, kartu su pasiūlymu turi pateikti užpildytą pirkimo sąlygų priedą „Europos bendrasis viešųjų pirkimų dokumentas (EBVPD)“ pagal VPĮ 50 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Ginčo Pirkimo sąlygų EBVPD C14 punkte tiekėjo buvo klausiama, ar ankstesnė viešojo pirkimo sutartis buvo nutraukta anksčiau laiko arba ar buvo pareikalauta atlyginti su ankstesne sutartimi susijusią žalą ar skirtos kitos panašios sankcijos. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tai yra klausimas apie faktą. Nepaisant to, PGF, 2025 m. spalio 13 d. pildydamas EBVPD, į jį atsakė neigiamai, nors tuo metu jam buvo (turėjo būti) žinoma, kad per pastaruosius 3 metus įsiteisėjusiu Ukrainos teismo procesiniu sprendimu (2022 m. gruodžio 13 d.) dėl Sutarties Nr. 1 vykdymo terminų pažeidimo iš jo priteistos netesybos, kurias jis sumokėjo, taip pat, jog jis vėlavo vykdyti Sutartį Nr. 2. Tokiu būdu neigiamas atsakymas objektyviai neatitiko tikrovės, o šiai išvadai padaryti papildomo teisinio aiškinimo nereikia – pakanka konstatuoti, kad sankcijos buvo pritaikytos.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės, trečiųjų asmenų ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tiekėjas neprivalėjo atskleisti šios informacijos, nes pats laikė, jog ankstesnių sutarčių pažeidimai nepatenka į VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto taikymo sritį. Vertinti, ar tiekėjas ankstesnės sutarties esminį reikalavimą vykdė su dideliais ar nuolatiniais trūkumais ir ar dėl to turi būti pašalintas, turi ne tiekėjas, o perkančioji organizacija, remdamasi visomis reikšmingomis aplinkybėmis (ESTT sprendimo byloje Meca, C-41/18, 34 punktas; sprendimo byloje Delta, C-267/18, 29 punktas). Pagal pirmiau nurodytą ginčo Pirkimo sąlygą (žr. šio sprendimo 80–81 punktus), EBVPD paskirtis – suteikti perkančiajai organizacijai informaciją, būtiną šiam vertinimui atlikti. Tiekėjas, nuslėpdamas informaciją apie pritaikytas sankcijas, iš esmės pats atlieka perkančiajai organizacijai priskirtą vertinimą ir užkerta jai galimybę jį atlikti. Nors, kaip nurodyta šio sprendimo 63-65 punktuose, tiekėjo patikimumo vertinimas, įskaitant tai, ar tiekėjas ankstesnėje sutartyje nustatytą esminį reikalavimą vykdė su dideliais ar nuolatiniais trūkumais, priskirtas perkančiajai organizacijai. Teismų praktikoje tokio pobūdžio informacijos neatskleidimas EBVPD C14 punkte pripažintas reikšmingos informacijos nuslėpimu, nes tokia informacija reikšminga perkančiajai organizacijai vertinant, ar nėra VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyto pašalinimo pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-460-790/2024, 33-36 punktai). Informacijos reikšmingumą šiuo atveju patvirtina ir tai, kad, ją sužinojusi iš kitų tiekėjų pretenzijų, atsakovė panaikino 2026 m. sausio 19 d. sprendimą dėl laimėtojo nustatymo, grįžo į pasiūlymų vertinimo stadiją ir konstatavo galimą pašalinimo pagrindą (žr. šio sprendimo 35 punktą).

Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad sąžiningo (leistino) suklydimo, kai pirkimo dalyvis neturėjo sąmoningo ketinimo suklaidinti perkančiąją organizaciją, atveju informacija neturėtų būti pripažinta melaginga. Tokiems atvejams priskirtinos situacijos, kai objektyviai neteisinga (tikrovės neatitinkanti) informacija buvo pateikta nespecialiai, tiekėjas elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai siekdamas įsitikinti pirkimo metu pateiktos informacijos teisingumu <...>, ištaisė trūkumus ar pateikė perkančiajai organizacijai kilusias abejones paneigiančius duomenis šiai pasinaudojus galimybe kreiptis į tiekėją dėl pateikto pasiūlymo paaiškinimo, arba kai tokia (realybės neatitinkanti) informacija tiekėjo pagrįstu įsitikinimu ar atlikta pirkimo sąlygų interpretacija galėjo būti laikoma teisinga <...>. Pareiga įrodyti aptartas aplinkybes tenka tiekėjui (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-381/2024, 80 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, PGF, kaip profesionalus viešųjų pirkimų dalyvis, žinojo apie jam priteistas ir jo sumokėtas netesybas ir baudas. Be to, jis pats perkančiajai organizacijai pateiktuose 2026 m. kovo 4 d. paaiškinimuose nurodė, kad dar iki pasiūlymo pateikimo ėmęsis priemonių, skirtų būtent šių pažeidimų pasikartojimo prevencijai, t. y. suvokė jų reikšmę. Nepaisant to, tiekėjas informacijos EBVPD nenurodė, nesikreipė į perkančiąją organizaciją dėl EBVPD pildymo paaiškinimo ir duomenis pateikė tik tada, kai juos atskleidė kiti Pirkimo dalyviai. Tokie veiksmai vertintini bent kaip itin aplaidus, nerūpestingas reikšmingos informacijos nuslėpimas, kuriai sąžiningo suklydimo išimtis netaikytina.

Pirmiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad PGF atžvilgiu egzistuoja VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytas privalomas pašalinimo pagrindas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad galimybė pasinaudoti savo patikimumo atkūrimo institutu gali būti taikoma ne tame pačiame viešajame pirkime, kuriame tiekėjas pašalintas iš jo procedūrų, be kita ko, ir VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu, o tik naujame (paskesniame) viešajame pirkime <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-381/2024, 110 punktas). Todėl atsakovė, vertindama PGF patikimumo atkūrimo priemones ir nepašalindama tiekėjų grupės iš Pirkimo, pažeidė ir VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punktą, o pirmosios instancijos teismo priešinga išvada yra nepagrįsta.

Dėl kitų ieškovių apeliacinių skundų argumentų

Konstatavus pirmiau nurodytus pažeidimus, kurių pakanka ginčijamam sprendimui panaikinti, kiti apeliacinių skundų argumentai (dėl sutarties vykdymo organizavimo Ukrainoje, UAB „Exxpa Supply“ vaidmens jungtinėje veikloje, sutarties įvykdymo užtikrinimo nebuvimo ir kt.) bylos baigčiai reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl reikalavimo panaikinti sprendimą, kuriuo atmesta pretenzija

Ieškovė UAB „Bonitana“ ieškiniu, be kita ko, prašė panaikinti atsakovės 2026 m. gegužės 7 d. sprendimą, kuriuo atmesta jos 2026 m. balandžio 20 d. pretenzija. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą išnagrinėjo iš esmės ir atmetė kartu su kitais ieškinių reikalavimais.

Lietuvos teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismui pripažinus pagrindinio reikalavimo pagrįstumą ir patenkinus ieškinį ar jo dalį, perkančiosios organizacijos sprendimai, kuriais tiekėjo pretenzija buvo atmesta, netenka teisinės reikšmės ir teismui nereikia dėl jų atskirai spręsti; dėl to bylos dalis dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti tiekėjo pretenziją ar jos neišnagrinėti tokiais atvejais nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-406-378/2018, 43 punktas; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-690/2017, 35, 61 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1287-553/2020, 33 punktas; 2024 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-629-933/2024, 59 punktas).

Taigi, ieškinio reikalavimas dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti tiekėjo pretenziją nėra savarankiškas reikalavimas ir nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką, todėl bylos dalis pagal tokį reikalavimą nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Todėl atsakovės 2026 m. gegužės 7 d. sprendimas dėl pretenzijos šioje byloje vertinamas tik kaip perkančiosios organizacijos pozicijos ir ginčijamo 2026 m. balandžio 3 d. sprendimo motyvų šaltinis, o ne kaip savarankiškas ginčo objektas. Panaikinus 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą, sprendimas, kuriuo atmesta pretenzija, netenka teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šį reikalavimą iš esmės, netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl ieškovės Bonitana ieškinio dalis dėl atsakovės 2026 m. gegužės 7 d. sprendimo panaikinimo nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl trečiųjų asmenų apeliacinio skundo

Tretieji asmenys apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jų prašymas priteisti 10 491,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinus ieškinius, tretieji asmenys, palaikę atsakovės poziciją, neįgijo teisės į pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepriklausomai nuo to, ar šios išlaidos buvo tinkamai pagrįstos. Todėl trečiųjų asmenų apeliacinio skundo argumentai dėl CPK 98 straipsnio 1 dalies taikymo bylos baigčiai reikšmės neturi, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 ir 6 punktus bei 10 dalį, nepatikrino ginčijamo perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumo pagal jo teisinį pagrindą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės UAB „Bonitana“ ieškinio dalis dėl 2026 m. gegužės 7 d. sprendimo panaikinimo nutraukiama, o kita jos ieškinio dalis ir ieškovės UAB „Sabelijos prekyba“ ieškinys patenkinami: panaikinamas atsakovės 2026 m. balandžio 3 d. sprendimas I ir II Pirkimo dalyse (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteisiamos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) ir CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus.

Ieškovė UAB „Bonitana“ pirmosios instancijos teisme: sumokėjo 5 974 Eur žyminio mokesčio (2026 m. gegužės 15 d. Mokėjimo nurodymas), patyrė 18 755 Eur išlaidų advokato pagalbai ir 68,61 Eur dokumentų vertimo išlaidų, kurias patvirtina PVM sąskaitos faktūros Nr. AA7057, AA7554, AA7715, AA7893 ir jų apmokėjimą patvirtinantys 2026 m. vasario 17 d., gegužės 15 d., birželio 11 d. ir liepos 14 d. Mokėjimo nurodymai bei vertimo paslaugų sąskaitą ir jos apmokėjimo dokumentas.

Ieškovė UAB „Bonitana“ prašo atlyginti: 4 477 Eur už 2026 m. vasario 4 d. pretenzijos parengimą, 5 808 Eur už 2026 m. balandžio 20 d. pretenzijos parengimą, 4 235 Eur už ieškinio parengimą, 4 235 Eur už dubliko parengimą ir 68,61 Eur už Ukrainos Černihivo srities ūkinio teismo 2026 m. sausio 20 d. nutarties vertimą.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vertinant teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su pretenzijos rengimu, atkreiptinas dėmesys, kad išankstinis ginčų sprendimas ne teisme yra privaloma viešųjų pirkimų bylų stadija, o pretenzijos rengimas yra neatskiriama kreipimosi į perkančiąją organizaciją dalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-764-934/2022; 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-902-370/2023). Tačiau bylos duomenimis 2026 m. vasario 4 d. pretenzija buvo pateikta dėl atsakovės 2026 m. sausio 19 d. sprendimo, kurį atsakovė 2026 m. vasario 12 d., tenkindama pretenziją, pati panaikino. Šis ginčas buvo išspręstas ieškovės naudai ikiteisminėje stadijoje ir teisminiu netapo, o šioje byloje ginčijamas vėliau priimtas 2026 m. balandžio 3 d. sprendimas. Todėl 4 477 Eur išlaidos už 2026 m. vasario 4 d. pretenzijos parengimą, taip pat su šia pretenzija pateikto dokumento 68,61 Eur vertimo išlaidos, patirtos 2026 m. sausio 30 d., nėra šios bylos bylinėjimosi išlaidos ir nepriteisiamos.

Kitos prašomos išlaidos susijusios su šia byla ir apmokėtos 2026 m. antrajame ketvirtyje, kai užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje siekė 2 526,80 Eur. Išlaidos už 2026 m. balandžio 20 d. pretenzijos parengimą (5 808 Eur už 28,8 val., t. y. 201,67 Eur už valandą) neviršija Rekomendacijų 8.19 papunktyje nustatyto maksimalaus 252,68 Eur (2 526,80 Eur × 0,1) dydžio už valandą; išlaidos už ieškinio parengimą (4 235 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.2 papunktyje nustatyto maksimalaus 6 317 Eur (2 526,80 Eur × 2,5) dydžio. Išlaidos už dubliko parengimą (4 235 Eur) viršija Rekomendacijų 8.3 papunktyje nustatytą maksimalų 3 790,20 Eur (2 526,80 Eur × 1,5) dydį, todėl mažintinos iki šios sumos. Įvertinusi bylos sudėtingumą, procesinių dokumentų apimtį ir tai, kad ikiteisminėje stadijoje ieškovės atstovui teko rinkti ir analizuoti užsienio valstybės teismų procesinius dokumentus, teisėjų kolegija nenustato pagrindo šias išlaidas mažinti labiau. Taigi ieškovei UAB „Bonitana“ priteistina 13 833,20 Eur (5 808 + 4 235 + 3 790,20) išlaidų advokato pagalbai, patirtų pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminėje ginčo stadijoje, ir 5 974 Eur žyminio mokesčio, iš viso 19 807,20 Eur.

Už apeliacinį skundą ieškovė UAB „Bonitana“ sumokėjo 6 034 Eur žyminio mokesčio, nors turėjo sumokėti tokio paties dydžio žyminį mokestį, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį, t. y. 5 974 Eur (CPK 80 straipsnio 4 dalis); 60 Eur permoka grąžintina ieškovei (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teisme ieškovė taip pat patyrė 4 598 Eur išlaidų advokato pagalbai: 3 025 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 1 573 Eur už atsiliepimo į ieškovės UAB „Sabelijos prekyba“ ir trečiųjų asmenų apeliacinius skundus parengimą. Išlaidų apmokėjimą patvirtina 2026 m. rugsėjo 18 d. Mokėjimo nurodymas. Nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Išlaidų dalis, susijusi su atsikirtimu į trečiųjų asmenų apeliacinį skundą (pusė atsiliepimo parengimo kainos, t. y. 786,50 Eur), priteistina iš trečiųjų asmenų lygiomis dalimis (po 393,25 Eur), o likusios išlaidos – iš atsakovės. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų iš atsakovės ieškovei priteistina 9 785,50 Eur (5 974 + 3 025 + 786,50).

Iš viso ieškovei UAB „Bonitana“ iš atsakovės priteistinas 29 592,70 Eur (19 807,20 + 9 785,50) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Ieškovė UAB „Sabelijos prekyba“ sumokėjo 5 974 Eur žyminio mokesčio už ieškinį (2026 m. gegužės 18 d. Mokėjimo nurodymas) ir 5 974 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (2026 m. rugpjūčio 19 d. Mokėjimo nurodymas). Ieškovė bylą vedė be advokato, išlaidų advokato pagalbai nenurodė. Todėl jai iš atsakovės priteistinas 11 948 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Tretieji asmenys prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų 6 650,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi ieškovių apeliaciniai skundai tenkinami, o trečiųjų asmenų apeliacinis skundas atmetamas, tretieji asmenys teisės į šių išlaidų atlyginimą neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bonitana“ ieškinio dalį dėl atsakovės Gynybos resursų agentūros prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2026 m. gegužės 7 d. sprendimo, kuriuo atmesta ieškovės 2026 m. balandžio 20 d. pretenzija, panaikinimo nutraukti. Kitą ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bonitana“ ieškinio dalį ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sabelijos prekyba“ ieškinį patenkinti.

Panaikinti atsakovės Gynybos resursų agentūros prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą, kuriuo viešojo pirkimo „Lauko uniformos kepurių ir kostiumų siuvimo paslauga“ I ir II dalyse laimėjusiais pripažinti tiekėjų grupės uždarosios akcinės bendrovės „Exxpa Supply“ ir LLC Prylutska Garment Factory pasiūlymai.

Trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Exxpa Supply“ ir LLC Prylutska Garment Factory apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Bonitana“, juridinio asmens kodas 123549429, iš atsakovės Gynybos resursų agentūros prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas 304740061, 29 592,70 Eur (dvidešimt devynis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt du eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Bonitana“, juridinio asmens kodas 123549429, iš trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Exxpa Supply“, juridinio asmens kodas 307464974, 393,25 Eur (tris šimtus devyniasdešimt tris eurus 25 ct) ir iš trečiojo asmens LLC Prylutska Garment Factory, juridinio asmens kodas 00310093, 393,25 Eur (tris šimtus devyniasdešimt tris eurus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sabelijos prekyba“, juridinio asmens kodas 141517066, iš atsakovės Gynybos resursų agentūros prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas 304740061, 11 948 Eur (vienuolika tūkstančių devynis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Bonitana“, juridinio asmens kodas 123549429, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) permokėto žyminio mokesčio, sumokėto 2026 m. rugpjūčio 18 d. Mokėjimo nurodymu Nr. 0818193126320. Žyminio mokesčio grąžinimą pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.