- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-23
- Bylos Nr.
- e2A-840-934/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00057-2026-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Alma Urbanavičienė, Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- valstybės įmonei Ignalinos, VĮ Ignalinos atominė elektrinė
- Ieškovas
- UAB „Ineo group“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ineo group“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ineo group“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Ignalinos atominei elektrinei dėl perkančiosios organizacijos sprendimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ineo group“ (toliau – ir ieškovė ar tiekėja) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atsakovės valstybės įmonės (toliau – VĮ) Ignalinos atominės elektrinės (toliau – ir atsakovė ar perkančioji organizacija) 2026 m. balandžio 7 d. sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą tarptautiniame viešajame pirkime „Aerozoliniai (HEPA) filtrai“ (pirkimo numeris (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Pirkimas) neteisėtu.
Ieškovė nurodė, kad 2025 m. lapkričio 13 d. pateikė pasiūlymą Pirkime. 2025 m. gruodžio 8 d. perkančioji organizacija patikrino ieškovės Europos bendrąjį viešųjų pirkimų dokumentą (toliau – EBVPD), kuriame nurodyta informacija apie įtraukimą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ir informavo ieškovę, jog EBVPD yra tinkamas ir ieškovė gali toliau dalyvauti Pirkime. 2025 m. gruodžio 18 d. perkančioji organizacija paprašė ieškovės paaiškinti pasiūlyme nurodytą garantijos terminą prekėms, kadangi nurodyta 24 mėnesių garantija skyrėsi nuo Pirkimo dokumentuose reikalautos 12 mėnesių garantijos po prekių perdavimo. Ieškovė pateikė paaiškinimą.
2025 m. gruodžio 22 d. perkančioji organizacija pateikė raštą, kuriuo paprašė ieškovės pateikti apsivalymo pagrindus, pašalinimo pagrindų nebuvimą patvirtinančius dokumentus bei ISO sertifikato įrodymą, patvirtinantį ieškovės teisę prekiauti filtrais. Ieškovė į klausimus atsakė ir pateikė prašomus dokumentus. 2026 m. sausio 20 d. perkančioji organizacija informavo, kad Pirkimo komisija preliminariai atliko tiekėjos pateiktų dokumentų įvertinimą ir paprašė papildomai pateikti informaciją dėl asmenų, turinčių teisę surašyti ir pasirašyti tiekėjos finansinės apskaitos dokumentus, teisėtumo. Ieškovė pateikė prašomus dokumentus. 2026 m. vasario 18 d. perkančioji organizacija priėmė sprendimą nutraukti Pirkimo procedūras. 2026 m. vasario 23 d. ieškovė pateikė pretenziją dėl Pirkimo procedūrų nutraukimo. 2026 m. kovo 4 d. perkančioji organizacija pretenziją patenkino ir atnaujino Pirkimo procedūras. 2026 m. balandžio 7 d. perkančioji organizacija priėmė sprendimą (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atmetė ieškovės pasiūlymą, motyvuodama tuo, kad ieškovės pateiktos apsivalymo priemonės pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 46 straipsnio 10 dalį yra nepakankamos. Perkančioji organizacija nurodė, kad ieškovė yra įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, o jos pateiktos apsivalymo priemonės neatitinka VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytų reikalavimų, be kita ko, dėl to, jog ieškovė nesiėmė apsivalymo priemonių savanoriškai ir nepateikė pakankamų įrodymų dėl patikimumo atkūrimo. 2026 m. balandžio 13 d. ieškovė pateikė pretenziją dėl Sprendimo. 2026 m. balandžio 21 d. atsakovė raštu atmetė ieškovės pretenziją kaip nepagrįstą.
Perkančioji organizacija Pirkimo procedūrų metu kelis kartus (2025 m. gruodžio 8 d. ir 2025 m. gruodžio 8 d.–2026 m. sausio 20 d. laikotarpiu) vertino ieškovės pateiktą informaciją dėl apsivalymo priemonių ir kiekvieną kartą pripažino ją tinkama, tęsdama Pirkimo procedūras ir prašydama papildomų dokumentų dėl pasiūlymo vertinimo iš esmės. Nepaisant to, perkančioji organizacija, 2026 m. balandžio 7 d. priimdama Sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą, iš esmės pakeitė poziciją, nenurodydama naujai paaiškėjusių faktų ar aplinkybių, galinčių pateisinti tokį pozicijos pasikeitimą. Tokie perkančiosios organizacijos veiksmai įrodo, kad ginčijamas Sprendimas yra nulemtas ne objektyvaus ieškovės apsivalymo priemonių vertinimo, o atsakovės siekio bet kokiomis priemonėmis ir būdais užbaigti Pirkimo procedūras nesudarant Pirkimo sutarties su ieškove.
Priimdama Sprendimą perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytą maksimalų 10 dienų terminą vertinti tiekėjos pritaikytas apsivalymo priemones. Neatmesdama ieškovės pasiūlymo per šį imperatyvų terminą, perkančioji organizacija konkliudentiniais veiksmais patvirtino ieškovės taikytų apsivalymo priemonių tinkamumą, o tai yra savarankiškas Sprendimo panaikinimo pagrindas. Ieškovei pateikus apsivalymo priemonių informaciją ir dokumentus (paskutiniai dokumentai pateikti 2026 m. sausio 20 d.), 10 dienų terminas baigėsi 2026 m. sausio 30 d., tačiau atsakovė per šį terminą nepateikė motyvuoto neigiamo sprendimo dėl apsivalymo priemonių pakankamumo. Priešingai – perkančioji organizacija toliau tęsė Pirkimo procedūras, prašė papildomų dokumentų dėl pasiūlymo vertinimo iš esmės ir tik 2026 m. balandžio 7 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo 10 dienų termino pabaigos, priėmė Sprendimą atmesti pasiūlymą, remdamasi tais pačiais duomenimis. Taigi, perkančioji organizacija, neatmesdama ieškovės pasiūlymo per imperatyvų terminą ir toliau tęsdama ieškovės pasiūlymo vertinimą iš esmės, aktyviais veiksmais patvirtino ieškovės taikytų apsivalymo priemonių tinkamumą.
Sprendime perkančioji organizacija nepagrįstai ir neteisėtai taikė VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytus apsivalymo priemonių vertinimo kriterijus ir tai yra savarankiškas Sprendimo panaikinimo pagrindas. Pirma, perkančiosios organizacijos išvada, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje nustatyta savanoriško žalos atlyginimo sąlyga nebuvo įvykdyta, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes perkančioji organizacija: nepagrįstai pavertė „jeigu taikytina“ sąlygą absoliučiu kriterijumi; formaliai vertino žalos atlyginimo momentą, ignoruodama patį visiško žalos atlyginimo faktą ir apsivalymo instituto tikslą; panaudojo ieškovės konstitucinę teisę ginčyti pažeidimą teisme kaip argumentą prieš ją; nukrypo nuo Viešųjų pirkimų tarnybos komentaro ir kasacinio teismo praktikos, akcentuojančios faktinį priemonių rezultatą. Antra, perkančiosios organizacijos išvada, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto b papunktyje nustatyta bendradarbiavimo sąlyga nebuvo įvykdyta, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes perkančioji organizacija: nepagrįstai sukūrė aukštesnį bendradarbiavimo standartą nei nustatytas VPĮ; panaudojo ieškovės konstitucinę teisę ginčyti pažeidimą kaip nebendradarbiavimo požymį; nepagrįstai kvalifikavo ieškovės faktinį bendradarbiavimą kaip „įprastą procesinę pareigą“; neatliko veiksmų ieškovės nurodytiems bendradarbiavimo faktams patikrinti, nors turėjo pareigą visapusiškai vertinti pateiktą informaciją. Trečia, perkančioji organizacija nepagrįstai atmetė ieškovės įgyvendintas prevencines priemones pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktį, nes: vertino priemones per subjektyvų „nuoširdumo“ kriterijų, kurio VPĮ nenustato; nepagrįstai teigė, kad priemonės orientuotos tik į gamintojų kontrolę, nors Korekcinių ir prevencinių veiksmų planas (toliau – CAPA), vidaus auditas ir direktoriaus įsakymas apima ieškovės vidinius procesus; nepagrindė, kodėl konkrečios priemonės yra nepakankamos, neįvykdydama motyvavimo pareigos; nepagrįstai reikalavo kaltės pripažinimo kaip priemonių veiksmingumo sąlygos; nepagrįstai sumenkino 43 sėkmingai vykdomų viešojo pirkimo sutarčių su 28 perkančiosiomis organizacijomis reikšmę.
Sprendimas neatitinka VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte nustatyto motyvuotumo reikalavimo. Pirma, kaip matyti iš pirmiau išdėstytų argumentų, Sprendimo motyvacija yra nepakankama ir neatitinka VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkto reikalavimų. Antra, toks Sprendimo motyvavimas neatitinka iš gerojo viešojo administravimo principo kylančios motyvavimo pareigos bei VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto skaidrumo principo reikalavimų. Sprendime perkančioji organizacija nenurodė nė vienos naujai paaiškėjusios aplinkybės, kuri būtų lėmusi jos pozicijos pasikeitimą, kadangi visa informacija apie ieškovės įtraukimą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą buvo žinoma nuo pat 2025 m. gruodžio 8 d. Trečia, perkančioji organizacija Sprendime neatliko visapusiško ir objektyvaus ieškovės apsivalymo priemonių vertinimo – nevertino nei faktinio žalos atlyginimo, nei realiai įgyvendintų prevencinių priemonių, nei ieškovės sąžiningo elgesio Pirkimo procedūrų metu, nei sėkmingo sutarčių vykdymo po įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Vietoj to perkančioji organizacija apsiribojo formaliais ir subjektyviais vertinimais, kurie neatitinka nei VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytų kriterijų, nei kasacinio teismo praktikoje suformuotų apsivalymo priemonių vertinimo standartų. Ketvirta, vien perkančiosios organizacijos nurodomos aplinkybės, kad Sprendime formaliai aptartas kiekvienas VPĮ 46 straipsnio 10 dalies kriterijus, savaime nereiškia, jog Sprendimas yra tinkamai motyvuotas. Motyvavimo pareiga reikalauja ne tik formalios struktūros, bet ir turiningos, objektyviais duomenimis pagrįstos analizės. Tokia motyvacija, nors ir formaliai struktūruota, iš esmės yra ydinga, nes grindžiama ne VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytais kriterijais, o perkančiosios organizacijos sukurtais papildomais reikalavimais. Penkta, perkančiosios organizacijos teiginys, kad ieškovei buvo nurodyta, kodėl konkrečios pateiktos priemonės pripažįstamos nepakankamomis, neatitinka tikrovės. Sprendime perkančioji organizacija apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad ieškovės priemonės yra „nenuoširdžios“, „mechaniškai deklaruojamos“ ir sukuria „patikimumo atkūrimo iliuziją“, tačiau nepateikė jokios konkrečios analizės, kodėl ieškovės CAPA planas, 2025 m. gegužės 28 d. vidaus audito ataskaita, 2025 m. birželio 18 d. direktoriaus įsakymas dėl gamintojų ir tiekėjų vertinimo bei kitos faktiškai įgyvendintos priemonės yra nepakankamos. Šešta, tinkamai motyvuotas sprendimas turi apimti visų reikšmingų aplinkybių vertinimą, o ne tik selektyviai pasirinktų faktų interpretaciją. Tačiau perkančioji organizacija Sprendime nevertino eilės esminių aplinkybių: faktinio žalos atlyginimo ir jo operatyvumo; sėkmingai vykdomų viešojo pirkimo sutarčių; ieškovės sąžiningo elgesio Pirkimo procedūrų metu; pačios perkančiosios organizacijos ankstesnių veiksmų, kuriais ji ne kartą patvirtino ieškovės dalyvavimo Pirkime tinkamumą. Sprendimas, kuriame ignoruojamos tiekėjui palankios aplinkybės, negali būti laikomas objektyviu ir visapusišku.
Perkančiosios organizacijos argumentai dėl Pirkimo objekto pobūdžio reikšmės vertinant apsivalymo priemones yra nepagrįsti, nes: VPĮ 46 straipsnio 10 dalis nustato baigtinį apsivalymo sąlygų sąrašą, kuris nediferencijuojamas pagal pirkimo objekto pobūdį; VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkto formuluotė nurodo į paties pažeidimo aplinkybes, o ne į būsimo pirkimo objekto specifiką; Perkančiosios organizacijos deklaruojamas „kompleksiškas“ vertinimas faktiškai nebuvo visapusiškas; branduolinės saugos reikalavimai užtikrinami kitomis teisinėmis priemonėmis, o ne per apsivalymo priemonių vertinimo standarto didinimą. Vien dėl šių priežasčių perkančiosios organizacijos pozicija yra neteisėta ir nepagrįsta.
Sprendimas pašalinti ieškovę iš Pirkimo yra neproporcingas ieškovės vertintam elgesiui, nes: VPĮ 46 straipsnio 8 dalis imperatyviai reikalauja proporcingumo vertinimo nepriklausomai nuo sprendimo kvalifikavimo; perkančiosios organizacijos išvada dėl apsivalymo sąlygų neįvykdymo yra nepagrįsta, kaip argumentuota ieškinio 2.3–2.5 skyriuose; perkančioji organizacija neatliko konkrečios proporcingumo analizės; perkančiosios organizacijos bandymas perkvalifikuoti pašalinimą į „prievolę“ yra dirbtinis; perkančiosios organizacijos teiginys, kad ji neturėjo teisinio pagrindo taikyti švelnesnių sprendimų, apverčia apsivalymo instituto logiką. Vien dėl šių priežasčių Sprendimo dalis dėl ieškovės pašalinimo iš Pirkimo proporcingumo yra neteisėta ir nepagrįsta.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2026 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad 10 dienų termino praleidimas negalėjo sukelti ieškovei pagrįsto teisėto lūkesčio, jog jos pateikti „apsivalymo“ dokumentai bus laikytini priimtinais ir patvirtinančiais jos, kaip tiekėjos, patikimumo atkūrimą, ir tai leistų toliau dalyvauti Pirkimo procedūrose. Nei įstatymas, nei atsakovės Pirkimo sąlygos nenumato konkrečių 10 dienų termino praleidimo pasekmių. Minėto termino praleidimas gali turėti įtakos tik pačiai Pirkimo procedūros trukmei, įpareigojant atsakovės Viešųjų pirkimų komisiją operatyviai atlikti Pirkime pateiktų pasiūlymų vertinimą. Tik atsakovės Viešųjų pirkimų komisijos sprendimas dėl tiekėjo patikimumo atkūrimo ieškovei gali suformuoti teisėtą lūkestį būti įvertinta kaip patikima ir toliau dalyvauti Pirkimo procedūrose.
Atsakovės Viešųjų pirkimų komisija 2025 m. gruodžio 8 d. posėdyje svarstė Pirkimo dalyvių, tame tarpe ir ieškovės, EBVPD pateiktą informaciją ir nustatė, kad EBVPD užpildytas tinkamai bei pripažino, jog pagal EBVPD pateiktą informaciją ieškovė ir kitas dalyvis atitiko Pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus. EBVPD pripažinimas tinkamu dar nereiškia, kad ieškovės patikimumas yra atkurtas, nes 2025 m. gruodžio 8 d. atsakovės Viešųjų pirkimų komisija nesvarstė ieškovės pateiktų apsivalymo dokumentų. Pagal Pirkimo sąlygų 18 punktą, atsakovės Viešųjų pirkimų komisija pirmiausiai vertina Pirkimo dalyvių pateiktus EBVPD, ir tik jame nurodytai informacijai atitikus atsakovės keliamus reikalavimus, tiekėjai gali dalyvauti tolesnėse Pirkimo procedūrose. Pagal Pirkimo sąlygų 18.18 papunktį atsakovės Viešųjų pirkimų komisija turėjo teisę ir toliau reikalauti iš ieškovės pateikti papildomus dokumentus reikalingus pasiūlymų vertinimui. Šie perkančiosios organizacijos veiksmai vertintini kaip įprasti perkančiosios organizacijos (atsakovės) veiksmai, vykdant Pirkimo procedūras, ir jų atlikimas nelaikytinas ieškovės patikimumo atkūrimo patvirtinimu ar formavimu pagrįsto lūkesčio esant (būsiant) patikimumo atkūrimui be atsakovės Viešųjų pirkimų komisijos sprendimo. Nors yra konstatuotas VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte bei Pirkimo sąlygų 13.15.2 papunktyje įtvirtinto termino praleidimas, tačiau šį pažeidimą vertinti kaip esminį Pirkimo procedūrų pažeidimą nėra pakankamo pagrindo, ieškovei nebuvo užkirstas kelias pateikti duomenis, kuriais ji grindė patikimumo atkūrimą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025, iš kurio matyti, jog ieškovė ginčijo atsakovės viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Nacionalinio kraujo centro 2025 m. balandžio 4 d. sudarytos Palapinių pirkimo–pardavimo sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, motyvuodama tuo, jog viešoji įstaiga 2025 m. gegužės 28 d. raštu nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį nesilaikydama termino bei nepagrįstai apkaltindama ieškovę dokumentų klastojimu. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-2557-603/2025, nustatė, kad VšĮ Nacionalinis kraujo centras pagrįstai sprendė, jog ieškovė, vykdydama pirkimo–pardavimo sutartį, pateikė suklastotą ar netikrą dokumentą ir dėl to turėjo pagrindą nutraukti sutartį. Atmesdamas ieškovės ieškinį, Vilniaus apygardos teismas minėtoje byloje tenkino viešosios įstaigos reikalavimą priteisti baudą už esminį sutartinių nuostatų pažeidimą. 2025 m. lapkričio 26 d. teismo sprendimas instancine tvarka nebuvo peržiūrėtas.
Teismas vertino, kad ieškovė, 2025 m. gegužės 28 d. gavusi iš VšĮ Nacionalinio kraujo centro raštą dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo dėl esminio sutartinių nuostatų pažeidimo, neabejotinai suvokė padariusi pažeidimą, dėl to ėmėsi aktyvių veiksmų, tą pačią dieną atlikdama vidaus auditą, parengdama CAPA planą, gamintojų ir tiekėjų vertinimo tvarką. Taigi, ieškovė pradėjo „apsivalymo“ dokumentų rengimo procedūras dar iki ieškinio pateikimo. Ieškovei 2025 m. gegužės 28 d. suvokus esant sutartinių nuostatų pažeidimui ir rengiantis „apsivalyti“, teismo sprendimu priteistų sumų mokėjimas negali būti vertinamas kaip savanoriškas žalos atlyginimas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovės Viešųjų pirkimų komisija padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovės neatitikimo reikalavimui dėl savanoriško žalos sumokėjimo ar įsipareigojimo sumokėti kompensaciją pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktį.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumentų suklastojimo ir (ar) suklastoto dokumento panaudojimo, kuris 2026 m. gegužės 8 d. nutarimu buvo nutrauktas nesant padarytos nusikalstamos veikos. Ieškovės padarytas sutartinių nuostatų pažeidimas – suklastoto ar netikro dokumento pateikimas, buvo tiriamas ikiteisminio tyrimo įstaigoje, nes dėl galimos nusikalstamos veikos padarymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi perkančioji organizacija – VšĮ Nacionalinis kraujo centras. Teismas padarė išvadą, kad perkančioji organizacija Sprendimo dalyje dėl ieškovės bendradarbiavimo tyrimo metu netinkamai įvertino ieškovės pateiktą informaciją ir nepagrįstai vertino, jog minėta sąlyga (dėl aktyvaus bendradarbiavimo tiriant pažeidimą) neįvykdyta. Ieškovės deklaracijoje dėl incidento ir atkurto juridinio asmens patikimumo nurodytų ieškovės bendradarbiavimo su ikiteisminio tyrimo įstaiga aplinkybių atsakovė neatmetė, todėl laikytina, jog ieškovės bendradarbiavimas su nusikalstamos veikos tyrimą atliekančia įstaiga yra pakankamas pripažinti VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto b papunktyje nurodytai sąlygai esant įvykdytai.
Šalies argumentai
Ieškovė, grįsdama VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktyje nurodytos sąlygos įgyvendinimą, remiasi 2025 m. gegužės 28 d. vidaus audito ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. gegužės 28 d. CAPA (korekcinių ir prevencinių veiksmų) planu, 2025 m. birželio 18 d. Gamintojų ir tiekėjų vertinimo tvarka. Teismas, įvertinęs minėtų dokumentų reikšmę patikimumo atkūrimui, nurodė, kad ieškovės atlikti korekciniai veiksmai iš esmės yra susiję tik su tiekėjų vertinimu, komunikacija, bendradarbiavimu. Tai patvirtina: vidaus audito ataskaitoje nustatyta aplinkybė, kad incidentą lėmė jų tiekėjo iš Kinijos komunikacijos nenuoseklumas ir dvejopas oficialių raštų turinys; CAPA plane nurodyti korekciniai veiksmai susiję su bendradarbiavimo nutraukimu su, ieškovės manymu, incidentą sukėlusiu tiekėju; gamintojų ir tiekėjų vertinimo tvarkoje numatyti ieškovės darbuotojų veiksmai dėl tiekėjų pirminio, periodinio vertinimo, komunikacijos su jais bei bendradarbiavimo su tiekėjais stabdymu ar nutraukimu pasitvirtinus informacijai, kad tiekėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimu buvo patvirtinta, kad, be kita ko, ieškovės įtraukimą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą lėmė 2025 m. balandžio 4 d. Palapinių pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas ieškovei pateikus suklastotą ar netikrą tiekėjo raštą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sutiko su perkančiosios organizacijos Viešųjų pirkimų komisijos išvada, kad minėtos ieškovės patikimumo atkūrimo priemonės nėra orientuotos į tiekėjo padarytų nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevenciją, be to, nėra susijusios su prevencinės kontrolės stiprinimu dėl dokumentų klastojimo ar netikrų dokumentų teikimo rizikos eliminavimo. Patikimumo atkūrimo priemonės turėtų būti susijusios su padarytos nuskalstamos veikos ar pažeidimo pasikartojimo rizikos šalinimu. Teismas nenustatė, kad ieškovė ėmėsi organizacinių priemonių, skirtų užkirsti kelią ar pašalinti riziką pačiai ieškovei teikti suklastotus ar netikrus dokumentus, dėl to iš esmės ji ir buvo įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą.
Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovės Sprendimas nėra motyvuotas, nebuvo atliktas visapusiškas ir objektyvus ieškovės „apsivalymo“ priemonių vertinimas. Viešųjų pirkimų komisija pateikė detalią ieškovės pateiktų „apsivalymo“ dokumentų analizę pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto sąlygas, pateikė savo vertinimus, ieškovė netvirtina, kad jai nėra aiškus pats Sprendimas, todėl pripažinti Sprendimui buvus netinkamai motyvuotam, nėra pagrindo. Vien tai, kad ieškovės netenkino Sprendimas, savaime nereiškia, kad jis nemotyvuotas. Be to, atsakovė neprivalėjo nurodyti, kokius veiksmus turėtų atlikti ieškovė, kad jos patikimumo atkūrimo priemonės būtų pakankamomis. VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo kas tokių priemonių turi imtis – tiekėjas, siekiantis atkurti savo patikimumą. Tai, kad ieškovė, po įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, yra sudariusi viešojo pirkimo sutarčių, nėra patikimumo atkūrimo patvirtinimas visose srityse. Vykdant Pirkimą, atsakovei buvo svarbu įsitikinti, kad ieškovė atliko tinkamus veiksmus ir ėmėsi priemonių, užkertančių kelią teikti suklastotus ar netikrus dokumentus.
Teismas įvertino, kad perkančiosios organizacijos Sprendimas atmesti ieškovės pasiūlymą, jai neįvykdžius VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų, nelaikytinas neproporcingu, nes ieškovė nepateikė įrodymų, jog buvo imtasi organizacinių priemonių užkirsti kelią suklastotų ar netikrų dokumentų teikimui ar šios rizikos kilimui. Nors atsakovė netinkamai įvertino VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto b papunktyje nurodytą sąlygą dėl ieškovės bendradarbiavimo su nusikalstamą veiką tiriančia ikiteisminio tyrimo įstaiga, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti Sprendimą neteisėtu, nes pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalį, turi būti įvykdytos 1 punkte ir 2 punkto sąlygos. Ieškovė nepaneigė atsakovės išvados dėl žalos atlyginimo ne savanoriškumo pagrindu.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė (toliau – ir apeliantė) prašo: panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai konstatavo, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatyto 10 dienų termino praleidimas neturi reikšmės. Pirma, VPĮ 46 straipsnio 10 dalies formuluotė „ne vėliau kaip per 10 dienų“ yra imperatyvi ir nenumato išimčių ar termino pratęsimo galimybės perkančiajai organizacijai suteikiant galimybę vėliau nei po 10 dienų priimti sprendimą dėl apsivalymo atmetimo. Antra, teismas nevertino, kad 10 dienų terminas negali būti skaičiuojamas nuo pirmojo dokumentų pateikimo momento, nes „apsivalymo priemonių vertinimas objektyviai dar nebuvo aktualus“, prieštarauja perkančiosios organizacijos veiksmams – perkančioji organizacija jau 2025 m. gruodžio 22 d. pareikalavo apsivalymo dokumentų, o 2026 m. sausio 20 d. informavo, kad komisija preliminariai atliko ieškovės pateiktų dokumentų vertinimą ir paprašė papildomos informacijos dėl pasiūlymo techninių aspektų, o tai patvirtina, jog apsivalymo priemonių vertinimas buvo pradėtas ir buvo aktualus dar iki Pirkimo procedūrų nutraukimo. Trečia, teismas nevertino, jog perkančiosios organizacijos teiginys, kad „procedūrinio termino praleidimui negali būti suteikta didesnė reikšmė nei paties tiekėjo apsivalymo instituto tikslui“, yra iš esmės klaidingas – imperatyvaus termino laikymasis ir apsivalymo instituto tikslas nėra priešpriešinami dalykai. Ketvirta, teismas nusprendė nevertinti ir nepasisakyti dėl to, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu taip ir nenurodė bei nepaaiškino, kokių aplinkybių pasikeitimas lėmė kardinaliai pasikeitusį atsakovės požiūrį į ieškovės pritaikytas apsivalymo priemones, kurias atsakovė savo veiksmais – neatmesdama pasiūlymo per imperatyvų terminą ir toliau tęsdama ieškovės pasiūlymo vertinimą iš esmės – konkliudentiniais veiksmais pripažino tinkamomis. Penkta, teismas nevertino atsakovės padaryto VPĮ 50 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir dėl jo nepasisakė. Šešta, teismas nevertino to, jog pavėluotas apsivalymo priemonių atmetimas iš esmės buvo tik priemonė atsakovei pateisinti jos norą užbaigti Pirkimą nesudarius Pirkimo sutarties.
Teismo padaryta išvada, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje nustatyta savanoriško žalos atlyginimo sąlyga nebuvo įvykdyta, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes: teismas nepagrįstai pavertė „jeigu taikytina“ sąlygą absoliučiu kriterijumi; formaliai vertino žalos atlyginimo momentą, ignoruodamas visiško žalos atlyginimo faktą ir apsivalymo instituto tikslą; ieškovės konstitucinė teisė ginčyti pažeidimą teisme panaudota kaip argumentas prieš ją; nukrypta nuo Viešųjų pirkimų tarnybos komentaro ir kasacinio teismo praktikos, akcentuojančios faktinį priemonių rezultatą. Pirma, formuluotė „jeigu taikytina“ įrodo, kad šis kriterijus nėra absoliutus ir besąlygiškas – jis taikomas tik tada, kai konkrečioje situacijoje yra pagrindas reikalauti savanoriško žalos atlyginimo. Antra, apsivalymo instituto esmė ir tikslas yra užtikrinti, kad tiekėjas atkurtų savo patikimumą ir kompensuotų padarytą žalą, o ne formaliai vertinti žalos atlyginimo momentą ar teisinį pagrindą. Šiuo atveju žala buvo atlyginta – ieškovė sumokėjo visas teismo priteistas sumas, įskaitant 2 188,44 Eur baudą, palūkanas ir 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidas. Trečia, apskųstu teismo sprendimu iš esmės paneigiama ieškovės konstitucinė teisė kreiptis į teismą. Ketvirta, nagrinėdamas bylą teismas nusprendė nevertinti ir apskųstame teismo sprendime nepasisakyti dėl to, kad Viešųjų pirkimų tarnybos parengtame VPĮ 46 straipsnio 10 dalies komentare nurodyta, jog žala turi būti suprantama kaip ekonominės sankcijos, paskirtos kompetentingos institucijos, sumokėjimas (įsipareigojimas sumokėti), kai tokios sankcijos skiriamos, taip pat kaip nuostoliai, kurie turi būti atlyginami juos patyrusiems subjektams. Nagrinėjamu atveju ieškovė, teismui išsprendus ginčą, nedelsdama sumokėjo visas priteistas sumas, todėl perkančiosios organizacijos reikalavimas, kad žala būtų atlyginta dar iki teismo sprendimo, prieštarauja VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunkčio prasmei, kaip ji aiškinama Viešųjų pirkimų tarnybos parengtame komentare. Penkta, nagrinėdamas bylą teismas nukrypo nuo kasacinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos, kad sprendžiant dėl tiekėjo patikimumo atkūrimo, turi būti vertinamas ne tik formalus priemonių įgyvendinimo būdas, bet ir jų faktinis rezultatas – ar žala buvo realiai atlyginta ir ar tiekėjas ėmėsi veiksmų, skirtų pažeidimo pasekmėms pašalinti.
Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės įgyvendintas prevencines priemones pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktį. Pirma, nagrinėdamas bylą teismas nusprendė nevertinti ir nepasisakė dėl to, kad atsakovės suformuotas „nuoširdumo“ kriterijus neatitinka VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunkčio reikalavimų, kurie numato tik objektyvius techninių, organizacinių ir personalo valdymo priemonių kriterijus. Atsakovės teiginys, kad apsivalymo priemonės yra „nenuoširdžios" ir „mechaniškai deklaruojamos“ yra subjektyvi interpretacija, o ne teisinis faktas. Antra, teismas nusprendė nevertinti ir skundžiamame sprendime nepasisakė dėl to, kad ieškovės pateiktas CAPA planas apima ne tik gamintojų kontrolės priemones, bet ir visą tiekėjo patvirtinimo procesą, dokumentų vertinimo ir verifikavimo procedūras, vidaus audito mechanizmus bei personalo mokymus. Priešingai nei nepagrįstai teigiama Sprendime, atsakyme į pretenziją, skundžiamame teismo sprendime šios priemonės yra tiesiogiai orientuotos į ieškovės vidinių procesų stiprinimą, siekiant užkardyti galimai suklastotų dokumentų tolesnį panaudojimą pirkimo procedūrose. Trečia, teismas nevertino ir nepasisakė dėl VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte kylančios motyvavimo pareigos apimties bei dėl perkančiosios organizacijos pareigos konkrečiai pagrįsti, kodėl pateiktos priemonės yra nepakankamos. Ketvirta, teismas nevertino ir nepasisakė dėl to, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalis nenustato reikalavimo, jog tiekėjas privalo pripažinti kaltę kaip apsivalymo sąlygą. Apsivalymo institutas orientuotas į ateities prevenciją ir patikimumo atkūrimą, o ne į retrospektyvų kaltės pripažinimą. Penkta, teismas nusprendė nevertinti ir nepasisakė dėl Viešųjų pirkimų tarnybos parengtame komentare nurodytų priemonių kategorijų bei ieškovės įgyvendintų priemonių atitikties šioms kategorijoms. Ieškovės įgyvendintos priemonės – CAPA planas, vidaus auditas, gamintojų verifikavimo procedūros, personalo mokymai – atitinka Viešųjų pirkimų tarnybos parengtame komentare nurodytas priemonių kategorijas ir yra proporcingos padarytam pažeidimui. Šešta, teismas nevertino ir nepasisakė dėl Viešųjų pirkimų tarnybos parengtame komentare nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos ir jos taikymo ieškovės situacijai. Ieškovės pozicija dėl pažeidimo aplinkybių yra jos teisė, kuri negali būti panaudota prieš ją vertinant apsivalymo priemonių pakankamumą. Septinta, nors teismas nurodė, kad daugybė sudarytų sutarčių nėra patikimumo atkūrimo patvirtinimas visose srityse, nagrinėdamas bylą nusprendė nevertinti ir nepasisakė dėl konkrečių ieškovės nurodytų sutarčių apibrėžimo ir srities – sutarčių, susijusių su visuomenės saugumo infrastruktūra ir valstybės saugumo bei gynybos sritimis, kur dokumentų autentiškumas ir tiekėjo patikimumas turi ne mažesnę reikšmę nei branduolinės energetikos sektoriuje. Aštunta, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės atlikti korekciniai veiksmai „iš esmės yra susiję tik su tiekėjų vertinimu, komunikacija, bendradarbiavimu“. Tokia teismo išvada yra selektyvi ir neatspindi ieškovės faktiškai įgyvendintų priemonių apimties. Teismas ignoravo tą nurodytų dokumentų dalį, kuri tiesiogiai adresuoja ieškovės vidinius procesus, dokumentų autentiškumo kontrolę ir personalo valdymą. Devinta, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nebūtų ėmusi organizacinių priemonių, skirtų užkirsti kelią ar pašalinti riziką ieškovei teikti suklastotus ar netikrus dokumentus, ir jog tai buvo įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą pagrindas. Teismas neteisingai apibrėžė pažeidimo prigimtį. Ieškovė niekada nėra klastojusi dokumentų – tai patvirtina 2026 m. gegužės 8 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nesant padarytai nusikalstamai veikai. Įtraukimas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą buvo pagrįstas gamintojo pateikto netikro dokumento perdavimu, o ne ieškovės veiksmais klastojant dokumentą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai pripažino Sprendimą tinkamai motyvuotu. Pirma, Sprendimo motyvacija yra nepakankama ir neatitinka VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkto reikalavimų. Perkančioji organizacija nepateikė analizės, kokių konkrečių papildomų priemonių ieškovė turėjo imtis. Antra, Sprendimo motyvavimas neatitinka iš gerojo viešojo administravimo principo kylančios motyvavimo pareigos bei VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto skaidrumo principo reikalavimų. Viešųjų pirkimų tarnybos parengtame VPĮ 46 straipsnio 10 dalies komentare nurodyta, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalies nuostatos įpareigoja perkančiąsias organizacijas tiekėjų pateiktas apsivalymo priemones tinkamai įvertinti. Trečia, tinkamai motyvuotas Sprendimas turi apimti visų reikšmingų aplinkybių vertinimą, o ne tik selektyviai pasirinktų faktų interpretaciją. Tačiau perkančioji organizacija Sprendime nevertino eilės esminių aplinkybių: faktinio žalos atlyginimo ir jo operatyvumo; sėkmingai vykdomų viešojo pirkimo sutarčių; ieškovės sąžiningo elgesio Pirkimo procedūrų metu; perkančiosios organizacijos ankstesnių veiksmų, kuriais ji ne kartą patvirtino ieškovės dalyvavimo Pirkime tinkamumą.
Teismas nepagrįstai pripažino Sprendimą proporcingą ieškovės vertintam elgesiui. Pašalinimas iš Pirkimo yra griežčiausia viešųjų pirkimų procese taikoma sankcija, todėl ji gali būti taikoma tik tada, kai nėra pagrindo manyti, kad tiekėjas realiai atkūrė patikimumą. Tiekėjos pašalinimas iš Pirkimo negali būti naudojamas kaip papildoma sankcija už jau padarytą ir ištaisytą pažeidimą, o turi būti vertinamas tik per patikimumo atkūrimo prizmę. Nagrinėjamu atveju ieškovė atlygino žalą, įdiegė prevencines priemones ir sėkmingai vykdo viešojo pirkimo sutartis, o tai patvirtina realų patikimumo atkūrimą, todėl jos pašalinimas iš Pirkimo yra neproporcingas ir prieštarauja apsivalymo instituto paskirčiai.
Perkančioji organizacija nepakankamai įvertino žalos atlyginimą, prevencines priemones, sėkmingai vykdomas sutartis ir faktinį patikimumo atkūrimą rinkoje, todėl ginčijamas Sprendimas yra neproporcingas ir neatitinka apsivalymo instituto paskirties. Pirma, nepriklausomai nuo to, ar pasiūlymo atmetimas kvalifikuojamas kaip „sankcija“ ar „procedūrinė pasekmė“, VPĮ 46 straipsnio 8 dalis reikalauja, kad perkančioji organizacija, priimdama sprendimą dėl tiekėjo pašalinimo, atsižvelgtų į tai, ar tiekėjo pašalinimas yra proporcingas vertinamam tiekėjo elgesiui. Ši pareiga taikoma nepriklausomai nuo sprendimo kvalifikavimo. Antra, atsakovė atsakyme į pretenziją teigė, kad „nė viena iš VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytų kumuliatyvių apsivalymo sąlygų nebuvo įvykdyta“, tačiau ši išvada yra nepagrįsta, nes perkančioji organizacija susiaurino savanoriškumo sąvoką, neteisingai konstatavo nebendradarbiavimą ir nepagrįstai atmetė realiai įgyvendintas prevencines priemones. Trečia, atsakovė atsakyme į pretenziją neatliko konkrečios proporcingumo analizės – apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad Sprendimas yra „būtinas, adekvatus ir proporcingas“, tačiau nevertino nei ieškovės pažeidimo vienkartinio pobūdžio, nei visiško žalos atlyginimo, nei realiai įgyvendintų prevencinių priemonių, nei sėkmingo viešojo pirkimo sutarčių vykdymo po įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Ketvirta, perkančiosios organizacijos argumentas, kad pasiūlymo atmetimas nėra „baudžiamojo ar drausminio pobūdžio priemonė, o teisės aktuose numatyta prievolė perkančiajai organizacijai užtikrinti, kad pirkimo sutartis būtų sudaroma tik su patikimu tiekėju“, neatleidžia perkančiosios organizacijos nuo pareigos atlikti proporcingumo vertinimą. Penkta, atsakovės teiginys, kad Sprendimas yra „būtinas, adekvatus ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui – užtikrinti skaidrų, patikimą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį viešąjį pirkimą“ yra deklaratyvus ir nepagrįstas konkrečia analize bei neatitinka nei VPĮ 46 straipsnio 8 dalies reikalavimų, nei kasacinio teismo praktikoje suformuoto standarto, pagal kurį proporcingumas vertinamas atsižvelgiant į konkretų tiekėjo elgesį ir visas reikšmingas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, priteisti iš ieškovės atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliaciniame skunde ieškovė atskirus „apsivalymo“ instituto elementus siekia vertinti izoliuotai, t. y. kaip žalos atlyginimo, tam tikrų vidaus procedūrų įdiegimo ar kitų perkančiųjų organizacijų pasitikėjimo ieškove faktus. Tačiau toks požiūris neatitinka VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtinto patikimumo atkūrimo instituto paskirties. Vertinama turi būti ne tai, ar tiekėjas formaliai pateikė dokumentus, kuriuos galima priskirti vienai ar kitai VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nurodytai priemonių kategorijai, bet tai, ar konkretaus pažeidimo pobūdžio ir konkretaus pirkimo kontekste šios priemonės leidžia realiai konstatuoti tiekėjo patikimumo atkūrimą. Būtent tokio individualizuoto vertinimo laikėsi ir pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad faktinis tiekėjo „apsivalymas“ reiškia, jog jo pritaikytos priemonės turi sudaryti sąlygas realiai atkurti tiekėjo patikimumą ir ateityje užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją, o perkančiajai organizacijai įstatymu suteikta teisė spręsti, ar konkrečios tiekėjo nurodytos priemonės šiam tikslui yra pakankamos.
Ieškovės įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą pagrindas buvo esminis viešojo pirkimo sutarties pažeidimas, susijęs su ieškovės perkančiajai organizacijai pateiktu suklastotu ar netikru dokumentu. Visų pirma, ginčo negalima vertinti atsiribojant nuo aplinkybės, dėl kokio konkretaus elgesio ieškovė apskritai prarado patikimo tiekėjo statusą ir jai kilo poreikis įrodinėti patikimumo atkūrimą pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalį. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025 konstatavo, kad VšĮ Nacionalinis kraujo centras pagrįstai sprendė, jog ieškovė, vykdydama viešojo pirkimo sutartį, pateikė suklastotą ar netikrą dokumentą ir dėl to turėjo pagrindą sutartį nutraukti. Ieškovės ieškinys buvo atmestas, o VšĮ Nacionalinio kraujo centro reikalavimas dėl baudos už esminį sutartinių nuostatų pažeidimą patenkintas. Atsakovė neteigia ir jai nėra būtina įrodinėti, kad ieškovė fiziškai pagamino ar suklastojo dokumentą BK 300 straipsnio prasme. Šiai bylai reikšminga tai, kad ankstesnės viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu būtent ieškovė, kaip tiekėja ir sutarties šalis, pateikė perkančiajai organizacijai dokumentą, kuris buvo pripažintas suklastotu ar netikru, ir dėl šio sutarties vykdymo pažeidimo sutartis buvo nutraukta bei ieškovė įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Tai, kad dokumentą parengė ne ieškovė, o gamintojas, nekeičia patikimumo vertinimui aktualaus fakto. Be to, 2026 m. gegužės 8 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nesant padarytai nusikalstamai veikai savaime nepaneigia nei ankstesnio sutartinio pažeidimo, nei jo reikšmės VPĮ 46 straipsnio 10 dalies taikymui.
Pirkimo objektas (branduolinės energetikos objekte naudojami HEPA filtrai) lemia ypatingą gamintojo ir kitų atitiktį patvirtinančių dokumentų autentiškumo bei patikimumo reikšmę. Pirkimu įsigyjamų aerozolinių filtrų gamintojo dokumentai atsakovei turi išskirtinę reikšmę, nes šie filtrai skirti išmetamam orui nuo radioaktyviųjų ir toksiškųjų aerozolių valyti, o jų bandymų protokolai ir kiti dokumentai yra skirti įrodyti atitiktį branduolinės saugos ir radiacinės saugos reikalavimams. Būtent dėl šios priežasties dokumentų tikrumas negali būti laikomas antraeile administracinio pobūdžio aplinkybe, nes jis tiesiogiai susijęs su atsakovės galimybe įsitikinti, kad siūlomos ir tiekiamos prekės atitinka joms taikomus saugos reikalavimus. Tai paneigia apeliacinio skundo argumentacijos prielaidą, kad atsakovė ar pirmosios instancijos teismas neva sukūrė papildomą, VPĮ nenumatytą kriterijų – „pirkimo objekto svarbą branduolinei saugai“. VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas reikalavimas įvertinti priemonių pakankamumą lemia turiningą ir individualizuotą vertinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas teisingai sprendime susiejo nepakankamų prevencinių priemonių vertinimą su konkrečiu Pirkimu ir jame egzistuojančia dokumentų autentiškumo svarba. Kitaip tariant, ieškovės pasiūlymas buvo atmestas ne dėl to, kad atsakovė siekė ją papildomai nubausti už praeityje padarytą pažeidimą, bet todėl, kad ieškovė turėjo įrodyti, jog rizika, dėl kurios buvo prarastas jos patikimumas ir kuri šiame Pirkime yra ypač reikšminga, buvo realiai pašalinta.
Apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo nemotyvuotumo ir įrodymų neįvertinimo yra nepagrįsti. Nors apeliantė teigia, kad teismo sprendimas „iš esmės be motyvų“, o teismas atskirų jos argumentų „nevertino“ ar dėl jų „nepasisakė“, tačiau tokia apeliacinio skundo argumentavimo konstrukcija neatitinka nei faktinio teismo sprendimo turinio, nei procesinio sprendimo motyvavimui taikomo standarto. Teismo sprendime yra identifikuoti ginčo klausimai, nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, išdėstytas taikytinas teisinis reguliavimas, įvertinti šalių pateikti įrodymai ir dėl kiekvieno ginčo baigčiai reikšmingo klausimo padarytos konkrečios teisinės išvados. Apeliantės nesutikimas su šiomis išvadomis nepaverčia teismo sprendimo nemotyvuotu.
Teismas pagrįstai konstatavo, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatyto 10 dienų termino praleidimas savaime nelemia ieškovės patikimumo atkūrimo pripažinimo. Pirma, VPĮ nenustato, kad 10 dienų termino praleidimas sukurtų prezumpciją, jog tiekėjo pateiktos apsivalymo priemonės automatiškai laikomos pakankamomis. Nei VPĮ, nei Pirkimo sąlygos nenustato konkrečios 10 dienų termino praleidimo pasekmės, juo labiau automatinio tiekėjo patikimumo atkūrimo. Teismas konstatavo, kad termino paskirtis yra užtikrinti operatyvų pasiūlymų vertinimą, tačiau jo praleidimas savaime nepakeičia tiekėjo pateiktų apsivalymo priemonių materialaus turinio ir jų pakankamumo. Antra, vien tai, kad teisės norma nustato imperatyvų terminą tam tikram veiksmui atlikti, savaime nereiškia, kad termino praleidimas sukuria apeliantės pageidaujamą materialinę pasekmę, kurios įstatymų leidėjas nėra nustatęs. Trečia, tik atsakovės Pirkimo komisijos sprendimas dėl apsivalymo priemonių galėjo sukurti pagrįstą lūkestį, kad ieškovės patikimumas pripažintas atkurtu. Ketvirta, 2025 m. gruodžio 8 d. EBVPD patikrinimas nebuvo ir negalėjo būti laikomas sprendimu dėl ieškovės patikimumo atkūrimo. Apsivalymo priemonių pakankamumas 2025 m. gruodžio 8 d. nebuvo vertinamas. Penkta, apeliantė nepagrįstai remiasi VPĮ 50 straipsnio 5 dalimi, sutapatindama EBVPD patikrinimą su patikimumo atkūrimo priemonių turininguoju vertinimu. VPĮ 50 straipsnyje EBVPD apibrėžiamas kaip tiekėjo pateikiama aktuali deklaracija, preliminariai patvirtinanti atitiktį nustatytiems reikalavimams. Šešta, Pirkimo procedūrų tęsimas ir papildomų dokumentų prašymas nėra konkliudentinis patikimumo atkūrimo pripažinimas. Septinta, anksčiau nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės patikimumo atkūrimo, todėl apeliantės argumentai dėl neleistino sprendimo „persvarstymo“ grindžiami neegzistuojančia prielaida. Aštunta, termino praleidimas neturėjo materialios įtakos Sprendimo teisėtumui ir neapribojo apeliantės galimybės įrodyti savo patikimumo atkūrimą.
Teismas tinkamai taikė individualizuotą ieškovės patikimumo atkūrimo priemonių vertinimo standartą. Pirma, apsivalymo institutas reikalauja realaus, o ne formalaus tiekėjo patikimumo atkūrimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne tai, ar ieškovė gali pateikti dokumentus, formaliai priskirtinus techninėms, organizacinėms ar personalo valdymo priemonėms, bet tai, ar šios priemonės realiai užkerta kelią pažeidimo, dėl kurio ieškovė prarado patikimumą, pasikartojimui. Antra, priemonių pakankamumas pagrįstai vertintas pagal konkretaus pažeidimo pobūdį ir šiame Pirkime aktualią riziką. Teismas pagrįstai pabrėžė, kad būtent perkančioji organizacija vertina tiekėjo apsivalymo priemonių pakankamumą, atsižvelgdama į savo poreikius, kuriems tenkinti vykdomas konkretus pirkimas. Tai reiškia, kad patikimumo atkūrimo vertinimas negali būti atliekamas abstrakčiai. Nagrinėjamu atveju ankstesnis pažeidimas buvo susijęs su ieškovės perkančiajai organizacijai pateiktu suklastotu ar netikru dokumentu. Todėl atsakovė pagrįstai vertino, ar ieškovės priemonės pašalino būtent jos vardu teikiamų dokumentų patikimumo ir autentiškumo riziką, o ne vien tai, ar ieškovė apskritai patobulino tam tikrus savo vidaus procesus. Trečia, HEPA filtrų reikšmė branduolinei saugai nėra naujas apsivalymo kriterijus. Apeliantė nepagrįstai siekia atsakovės atliktą individualizuotą rizikos vertinimą pateikti kaip papildomo, VPĮ nenumatyto „branduolinės saugos kriterijaus“ sukūrimą. Atsakovė, atsižvelgdama į Pirkimo objekto reikšmę branduolinei saugai, nesuformulavo naujo patikimumo atkūrimo kriterijaus, o tik pagrindė, kodėl šiame konkrečiame Pirkime gamintojo dokumentų tikrumas turi išskirtinę reikšmę.
Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje nustatyto savanoriško žalos atlyginimo. Pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės žalos atlyginimą, atliktą vykdant Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 26 d. priimtą sprendimą, neprilygino savanoriškam žalos atlyginimui. Nagrinėjamu atveju piniginės sumos buvo sumokėtos ne ieškovei savo iniciatyva prisiėmus pareigą kompensuoti pažeidimo pasekmes, o po 2025 m. lapkričio 26 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas ir VšĮ Nacionalinio kraujo centro reikalavimas dėl piniginės sankcijos priteisimo patenkintas. Teismas šias aplinkybes ištyrė ir pagrįstai konstatavo, kad teismo sprendimu priteistų sumų sumokėjimas tokiame faktiniame kontekste nėra tapatus VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje reikalaujamam savanoriškam žalos atlyginimui. Antra, formuluotė „jeigu taikytina“ nepaneigia savanoriško žalos atlyginimo kriterijaus taikymo nagrinėjamu atveju. Ši formuluotė reiškia, kad kompensacijos už žalą reikalavimas taikomas tais atvejais, kai dėl konkretaus pažeidimo egzistuoja atlygintinos turtinės pasekmės ar konkreti piniginė prievolė. Ji nereiškia, kad tais atvejais, kai tokia prievolė egzistuoja, galima eliminuoti įstatyme expressis verbis (tiesiogiai) nustatytą „savanoriškumo“ elementą. Trečia, faktinis priteistų sumų sumokėjimas savaime nėra tapatus VPĮ reikalaujamam savanoriškam jų sumokėjimui ar įsipareigojimui sumokėti. Apeliantė siekia perkelti vertinimo centrą nuo savanoriškumo į galutinį rezultatą: faktą, kad visos teismo priteistos sumos galiausiai buvo sumokėtos, tačiau toks aiškinimas faktiškai eliminuotų iš VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunkčio žodį „savanoriškai“.
Teismo išvada dėl ieškovės bendradarbiavimo nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo, nes VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytos apsivalymo sąlygos yra kumuliatyvios. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tiekėjo patikimumo atkūrimas pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalį nėra siejamas su vienos pasirinktos apsivalymo priemonės įgyvendinimu. Įstatyme nustatytos sąlygos turi būti vertinamos sistemiškai ir, kai jos konkrečioje situacijoje yra taikytinos, įvykdytos kartu. Todėl aplinkybė, kad teismas kitaip nei atsakovė įvertino ieškovės bendradarbiavimą su ikiteisminio tyrimo įstaiga, nepaneigia kitų savarankiškų teismo sprendimo pagrindų.
Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės prevencinės priemonės neatitiko VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunkčio reikalavimų. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas selektyviai įvertino jos pateiktus prevencinių priemonių dokumentus, neatsižvelgė į juose numatytas dokumentų verifikavimo, vidaus kontrolės bei personalo valdymo priemones ir neteisingai apibrėžė ankstesnio pažeidimo pobūdį. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas prevencinių priemonių dokumentus vertino ne formaliai pagal jų pavadinimus, bet pagal jų turinį ir sąsają su konkrečiu pažeidimu, dėl kurio ieškovė buvo įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Teismas identifikavo konkrečius prevencinių priemonių dokumentus, jų esminį turinį ir padarė išvadą, kad jie nepakankamai orientuoti į rizikos, dėl kurios ieškovė neteko patikimumo, pašalinimą.
VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktyje reikalaujama ne abstrakčiai įrodyti, kad tiekėjas po pažeidimo patobulino savo veiklą, bet įrodyti, jog jis ėmėsi techninių, organizacinių ir personalo valdymo priemonių, skirtų tolesnių nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevencijai. Todėl egzistuoja būtinas ryšys tarp ankstesnio pažeidimo pobūdžio ir priemonių, kuriomis tiekėjas grindžia savo patikimumo atkūrimą. Būtent šį kriterijų teismas ir taikė. Teismas neapsiribojo išvada, kad CAPA planas, vidaus auditas ar vidaus tvarka savaime yra nepakankami. Jis vertino, kokias rizikas šie dokumentai identifikuoja, kam juose numatytos priemonės yra skirtos ir ar jos atitinka priežastį, dėl kurios ieškovės patikimumas buvo prarastas. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad Viešųjų pirkimų tarnybos komentare tarp galimų apsivalymo priemonių nurodomi vidaus auditai, personalo mokymai, vidaus gairių parengimas ir kitos organizacinės priemonės, tačiau tokių priemonių rūšis ar pavadinimas nėra pakankamumo kriterijus. Net ir formaliai į vieną iš Viešųjų pirkimų tarnybos nurodytų kategorijų patenkanti priemonė turi būti realiai veiksminga konkrečiam pažeidimui užkardyti. Taigi, prevencinių priemonių pakankamumas turi būti vertinamas pagal tai, ar jos realiai pašalina būtent konkretaus pažeidimo pasikartojimo riziką.
Apeliantė nepagrįstai siekia pakeisti ankstesnio pažeidimo esmę ir atsakomybę perkelti gamintojui. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025 konstatavo, kad VšĮ Nacionalinis kraujo centras pagrįstai sprendė, jog ieškovė, vykdydama pirkimo–pardavimo sutartį, pateikė suklastotą ar netikrą dokumentą, ir būtent dėl to turėjo pagrindą nutraukti sutartį. Šio esminio sutarties pažeidimo pagrindu ieškovė pateko į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra vertinama vien abstrakti aplinkybė, kad ieškovės tiekimo grandinėje veikęs gamintojas galėjo pateikti netinkamą dokumentą. Vertinama tai, kad galutinis netikro arba suklastoto dokumento pateikimas perkančiajai organizacijai įvyko vykdant ieškovės viešojo pirkimo sutartį ir ieškovės vardu. Aplinkybė, kas techniškai parengė dokumentą, nėra tapati klausimui, kas perkančiosios organizacijos atžvilgiu atsako už pateikiamų dokumentų patikimumą.
Ikiteisminio tyrimo nutraukimas nepaneigia civilinėje byloje nustatyto sutartinio pažeidimo. Nagrinėjamas pašalinimo pagrindas kyla iš VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto, t. y. esminio ankstesnės viešojo pirkimo sutarties pažeidimo. Jis nėra grindžiamas ieškovės ar jos darbuotojų baudžiamąja atsakomybe pagal BK 300 straipsnį. Atitinkamai VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktyje įstatymų leidėjas sąmoningai nurodo ne nusikalstamų veikų, bet ir pažeidimų prevenciją. Todėl net nesant nusikalstamos veikos, tiekėjas privalo įrodyti, kad pašalino riziką pakartoti ankstesnį sutartinį ar kitą VPĮ prasme reikšmingą pažeidimą. Apeliacinio skundo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos nėra susiję su nagrinėjamo ginčo dalyku: atsakovė ir teismas ieškovei nepriskyrė baudžiamosios kaltės, o vertino jos, kaip viešojo pirkimo sutarties šalies, patikimumą.
Ieškovė negali atsakomybės už perkančiajai organizacijai teikiamų dokumentų patikimumą perkelti gamintojui. Perkančioji organizacija viešojo pirkimo sutartinius santykius turi su tiekėju, o ne su kiekvienu jo tiekimo grandinės dalyviu. Būtent tiekėjas savo vardu pateikia dokumentus, jais grindžia sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir atsako už jų patikimumą. Todėl tiekėjo vidinė patikimumo sistema negali apsiriboti vien klausimu, ar galima labiau pasitikėti gamintoju. Ji turi užtikrinti, kad nepriklausomai nuo dokumento pirminio šaltinio perkančiajai organizacijai tiekėjo vardu nebūtų pateikiamas nepatikrintas, netikras ar suklastotas dokumentas. Pasitikėjimas buvo prarastas ne gamintojo, o ieškovės, kaip perkančiosios organizacijos kontrahento, atžvilgiu. Atitinkamai būtent ieškovė turėjo įrodyti savo patikimumo atkūrimą.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškinio 5 priede pateiktos priemonės turi būti vertinamos pagal jų realų turinį ir veiksmingumą, o ne pagal dokumentų pavadinimus. Teismas sprendime šių priemonių neignoravo, o analizavo, kas konkrečiai nustatyta kiekviename dokumente ir jų turinio pagrindu padarė apeliantei nepalankią išvadą. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, iš esmės reiškia ne įrodymų neįvertinimą, o apeliantės nesutikimą su teismo jiems suteikta įrodomąja reikšme.
Apeliaciniame skunde išskiriamos priemonės nepaneigia teismo išvados dėl bendros prevencinių priemonių dokumentų logikos. Apeliantė remiasi CAPA plane nurodoma „dvigubos dokumentų verifikacijos taisykle“, vidaus audito ataskaitoje identifikuotu dvigubos autentiškumo patikros ir dokumentų atsekamumo trūkumu bei Gamintojų ir tiekėjų vertinimo tvarkos nuostatomis dėl projektų vadovų pareigų tikrinti dokumentų autentiškumą ir gauti papildomą gamintojo patvirtinimą, tačiau šie atskiri elementai nepaneigia teismo sprendimo 47–49 punktuose padarytos bendros išvados.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai įvertino, ar ieškovė pašalino vidinę dokumentų patikimumo riziką. Teismo pasirinktas vertinimo kriterijus yra tiesiogiai susijęs su pažeidimu. Ankstesnėje sutartyje problema materializavosi ne vien tuo, kad kažkur tiekimo grandinėje egzistavo netikras dokumentas, bet tuo, jog šis dokumentas praėjo ieškovės vidaus procesus ir buvo pateiktas perkančiajai organizacijai vykdant ieškovės sutartį. Apsivalymo priemonių pakankamumas pagrįstai buvo vertintas pagal tai, ar ieškovė įrodė pašalinusi būtent tokios situacijos pasikartojimo riziką.
Teismas išvados dėl c papunkčio negrindė savarankišku „nuoširdumo“ kriterijumi. Sprendimo 47–49 punktuose teismas atliko objektyvų prevencinių priemonių dokumentų turinio ir ankstesnio pažeidimo pobūdžio palyginimą. Todėl net jei apeliantei nepriimtinos tam tikros atsakovės pasirinktos lingvistinės formuluotės, tai nepaneigia savarankiškos teismo išvados, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunkčio sąlyga nebuvo įrodyta. Be to, apeliantės nurodomas Viešųjų pirkimų tarnybos komentare aptartas Lietuvos apeliacinio teismo praktikos pavyzdys jos pozicijos vienareikšmiškai nepatvirtina. Jis parodo, kad pakankamumas vertinamas pagal visą konkretaus pažeidimo ir konkrečių tiekėjo veiksmų visumą, o ne pagal formalų sutapimą, kad abiem atvejais buvo priimtos vidaus procedūros ar pravesti mokymai.
Teismas pagrįstai nurodė, kad kitų viešojo pirkimo sutarčių sudarymas nėra ieškovės patikimumo atkūrimo patvirtinimas visose srityse. Atsakovei vykdant šį Pirkimą buvo svarbu savarankiškai įsitikinti, ar ieškovė ėmėsi pakankamų veiksmų, neleidžiančių jos vardu pateikti netikrų ar suklastotų dokumentų, ypač atsižvelgiant į šiame Pirkime gamintojo dokumentams tenkančią reikšmę branduolinei ir radiacinei saugai. Kitų perkančiųjų organizacijų sprendimai gali būti papildoma kontekstinė aplinkybė, tačiau jie negali pakeisti nei ieškovės įrodinėjimo naštos pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalį, nei atsakovės teisės ir pareigos savarankiškai įvertinti pateiktų apsivalymo priemonių pakankamumą.
Teismas pagrįstai pripažino atsakovės Sprendimą tinkamai motyvuotu. Atsakovės Pirkimo komisija pateikė detalią ieškovės apsivalymo dokumentų analizę pagal atskiras VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto sąlygas ir nurodė vertinimo motyvus. Ieškovė netvirtino nesupratusi Sprendimo turinio ar priežasčių, dėl kurių jos priemonės buvo pripažintos nepakankamomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės argumentą, kad perkančioji organizacija privalėjo nurodyti, kokių konkrečių papildomų priemonių ieškovė turėjo imtis, jog jos patikimumas būtų pripažintas atkurtu. Atsakovė neprivalėjo nurodyti ieškovei, kokius konkrečius veiksmus ši turėtų atlikti, nes VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punktas nustato, kad patikimumo atkūrimo priemonių turi imtis pats tiekėjas. Atsakovės pareiga buvo kitokia: identifikuoti, kodėl pateiktos priemonės nelaikomos pakankamomis. Šią pareigą atsakovė įvykdė, nurodydama, kad ieškovės pateiktų priemonių sistema nepakankamai pašalina aktualią netikrų ar neautentiškų dokumentų pateikimo riziką.
Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad perkančioji organizacija neatliko individualaus proporcingumo vertinimo, o ieškovės pašalinimą iš Pirkimo iš esmės pritaikė kaip papildomą sankciją už ankstesnį pažeidimą. Teismas sprendimo 54 punkte pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pašalinimas nelaikytinas neproporcingu, nes ji neįrodė pakankamų organizacinių priemonių, skirtų pašalinti netikrų ar suklastotų dokumentų pateikimo riziką. Šią išvadą teismas susiejo su nustatyta ypatinga Pirkimo objekto gamintojo dokumentų autentiškumo reikšme. Apeliantės argumentacija grindžiama klaidinga prielaida, kad atsakovė ieškovės pašalinimą vertino kaip savaiminę ankstesnio pažeidimo pasekmę. Priešingai, civilinėje byloje nustatyta, kad atsakovė individualiai vertino ieškovės pateiktas patikimumo atkūrimo priemones pagal kiekvieną VPĮ 46 straipsnio 10 dalies kriterijų. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo automatinio pašalinimo, ieškovei buvo suteikta galimybė įrodyti, kad nepaisant egzistuojančio VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyto pašalinimo pagrindo jos patikimumas yra atkurtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas. Apeliacijos objektas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas.
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
Perkančioji organizacija 2025 m. spalio 3 d. Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – ir CVP IS) paskelbė tarptautinį viešąjį pirkimą „Aerozoliniai (HEPA) filtrai“ (pirkimo numeris (duomenys neskelbtini)) (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 1).
Ieškovė 2025 m. lapkričio 13 d. Pirkime pateikė pasiūlymą. Kartu su pasiūlymo dokumentais pateiktas EBVPD, kurio 14C dalyje nurodyta, kad ieškovė įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 2).
2025 m. gruodžio 8 d. perkančioji organizacija, patikrinusi ieškovės pasiūlymo dokumentus, informavo ieškovę, kad atsižvelgiant į EBVPD pateiktą informaciją, ieškovė atitinka Pirkimo dokumentuose keliamus reikalavimus ir turi teisę dalyvauti tolesnėse Pirkimo procedūrose (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 3).
2025 m. gruodžio 18 d. perkančioji organizacija paprašė ieškovės paaiškinti pasiūlyme nurodytą garantijos terminą prekėms, kadangi ieškovės nurodyta 24 mėnesių garantija skyrėsi nuo Pirkimo dokumentuose reikalautos 12 mėnesių garantijos po prekių perdavimo (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 4).
2025 m. gruodžio 22 d. perkančioji organizacija pateikė raštą, kuriuo prašė ieškovės pateikti: 1) aktualius pašalinimo pagrindų nebuvimą patvirtinančius dokumentus ir, jeigu yra sudarytas kolegialus priežiūros organas stebėtojų taryba ir (ar) kolegialus valdymo organas – valdyba, pateikti informaciją apie juridinio asmens priežiūros ar valdymo organo narius (pvz. juridinio asmens įstatus, išplėstinį VĮ Registrų centro išrašą); 2) atitiktį VPĮ 45 straipsnio 21 dalies reikalavimams ir tarptautinių sankcijų nebuvimą patvirtinančius dokumentus bei ribojamųjų priemonių įgyvendinimo ir kontrolės VĮ Ignalinos atominėje elektrinėje tikslais Pirkimų dokumentų C dalyje pateiktą formą, įskaitant joje prašomus pateikti dokumentus; 3) kadangi ieškovė savo EBVPD nurodė ir šį faktą viešai galima patikrinti (Nepatikimi tiekėjai – Viešųjų pirkimų tarnyba), kad atitinka pašalinimo pagrindą, nustatytą VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte, todėl vadovaujantis VPĮ 46 straipsnio 10 dalimi pateikti išsamius ieškovės „apsivalymo“ dokumentus; 4) kokybės vadybos sistemos sertifikatą ISO 9001:2015 (Certificate (duomenys neskelbtini)) išdavusios įmonės patvirtinimą, kad sertifikate Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta sertifikavimo sritis „Wholesale services“ apima bent vieną iš Pirkimo dokumentuose reikalaujamų, t. y. oro filtrų (oro filtravimo sistemų) gamybos ir (ar) montavimo ir (ar) tiekimo ir(ar) priežiūros (aptarnavimo) sritį (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 5).
2026 m. sausio 20 d. perkančioji organizacija informavo, kad Pirkimo komisija preliminariai atliko ieškovės pateiktų dokumentų vertinimą ir paprašė papildomai pateikti informaciją dėl asmenų, turinčių teisę surašyti ir pasirašyti tiekėjo finansinės apskaitos dokumentus, teistumo (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 6).
2026 m. vasario 18 d. perkančioji organizacija priėmė sprendimą nutraukti Pirkimo procedūras (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 7).
2026 m. vasario 23 d. ieškovė pateikė pretenziją dėl Pirkimo procedūrų nutraukimo (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 8).
2026 m. kovo 4 d. perkančioji organizacija pretenziją patenkino ir atnaujino Pirkimo procedūras (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 9).
2026 m. balandžio 7 d. perkančioji organizacija priėmė Sprendimą, kuriuo atmetė ieškovės pasiūlymą. Sprendime nurodyta, kad įvertinus ieškovės elgesį bei nurodytų patikimumo atkūrimo priemonių deklaratyvumą, konstatuotina, jog ieškovė nepagrindė, jog ėmėsi realių priemonių, kad nepasikartotų pažeidimas, dėl kurio ieškovė įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Toks pažeidimas vykdant viešojo pirkimo sutartį, pagal kurią tiekiamas branduolinei saugai svarbus produktas, galėtų sukelti kritines pasekmes visuomenės sveikatai. Atsižvelgiant į ieškovės padaryto pažeidimo rimtumą, jos elgesį nustatant pažeidimo aplinkybes, nurodytų patikimumo atkūrimo priemonių nepakankamumą, pripažintina, kad ieškovė neatkūrė savo patikimumo ir nepašalino kilusių abejonių dėl Pirkimu siekiamo tikslo sėkmingo realizavimo ateityje, tai lemia sprendimo neleisti jai toliau varžytis Pirkime priėmimą, kuris šioje individualioje situacijoje laikytinas proporcingu, adekvačiu ir deramai atliepiančiu visuomenės teisėtus lūkesčius, susijusius su VPĮ reglamentuotomis procedūromis ir jų rezultatais (atrinkti patikimus, pajėgius ir pasirengusius tinkamai įvykdyti sudaromas sutartis tiekėjus). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei vadovaujantis VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Pirkimo dokumentų A dalies 18.23.2 papunkčiu, Komisija priėmė sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą, nes yra VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkte ir Pirkimo dokumentų A dalies 13.3.6 papunktyje nustatytas ieškovės pašalinimo pagrindas ir ieškovė netenkina (neįvykdė) VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje numatytų „apsivalymo“ sąlygų (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 10).
2026 m. balandžio 13 d. ieškovė pateikė pretenziją dėl Sprendimo (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 11). 2026 m. balandžio 21 d. perkančioji organizacija atmetė pretenziją kaip nepagrįstą (2026 m. gegužės 4 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 12).
2026 m. balandžio 30 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti perkančiosios organizacijos priimtą Sprendimą neteisėtu. Ieškovės argumentai grindžiami tuo, kad: perkančioji organizacija, priimdama Sprendimą, pažeidė VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytą maksimalų 10 dienų terminą vertinti tiekėjo pritaikytas apsivalymo priemones, o neatmesdama ieškovės pasiūlymo per šį terminą perkančioji organizacija savo veiksmais konkliudentiškai patvirtino ieškovės taikytų apsivalymo priemonių tinkamumą; Sprendime perkančioji organizacija nepagrįstai ir neteisėtai taikė VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytus apsivalymo priemonių vertinimo kriterijus ir tai yra savarankiškas Sprendimo panaikinimo pagrindas; Sprendimas neatitinka VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte nustatyto motyvuotumo reikalavimo; perkančiosios organizacijos argumentai dėl pirkimo objekto pobūdžio reikšmės vertinant apsivalymo priemones yra nepagrįsti, nes VPĮ 46 straipsnio 10 dalis nustato baigtinį apsivalymo sąlygų sąrašą, kuris nediferencijuojamas pagal pirkimo objekto pobūdį, be to, VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkto formuluotė nurodo į paties pažeidimo aplinkybes, o ne į būsimo pirkimo objekto specifiką; Sprendimas pašalinti ieškovę iš Pirkimo yra neproporcingas ieškovės vertintam elgesiui.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, nurodęs, kad: 1) 10 dienų termino praleidimas negalėjo sukelti ieškovei pagrįsto teisėto lūkesčio, jog jos pateikti „apsivalymo“ dokumentai bus laikomi priimtinais ir patvirtinančiais jos, kaip tiekėjos, patikimumo atkūrimą, ir leistų dalyvauti Pirkimo procedūrose; nors yra konstatuotas VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte bei Pirkimo sąlygų 13.15.2 papunktyje įtvirtinto termino praleidimas, tačiau šį pažeidimą vertinti kaip esminį Pirkimo procedūrų pažeidimą nėra pakankamo pagrindo, ieškovei nebuvo užkirstas kelias pateikti duomenis, kuriais ji grindė savo patikimumo atkūrimą; 2) ieškovei 2025 m. gegužės 28 d. suvokus esant sutartinių nuostatų pažeidimui ir rengiantis „apsivalyti“, teismo sprendimu priteistų sumų mokėjimas negali būti vertinamas kaip savanoriškas žalos atlyginimas; šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovės neatitikimo reikalavimui dėl savanoriško žalos sumokėjimo ar įsipareigojimo sumokėti kompensaciją pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktį; 3) ieškovės deklaracijoje dėl incidento ir atkurto įmonės patikimumo nurodytų ieškovės bendradarbiavimo su ikiteisminio tyrimo įstaiga aplinkybių atsakovė neatmetė, todėl laikytina, kad ieškovės bendradarbiavimas su nusikalstamos veikos tyrimą atliekančia įstaiga yra pakankamas pripažinti VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto b papunktyje nurodytai sąlygai esant įvykdytai; 4) ieškovės nurodytos patikimumo atkūrimo priemonės nėra orientuotos į jos padarytų nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevenciją, be to, nėra susijusios su prevencinės kontrolės stiprinimu dėl dokumentų klastojimo ar netikrų dokumentų teikimo rizikos eliminavimo; 5) perkančiosios organizacijos Sprendimas motyvuotas ir proporcingas.
Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodyta, kad: teismas nepagrįstai konstatavo, jog VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatyto 10 dienų termino praleidimas neturi jokios reikšmės; teismas netinkamai vertino ieškovės taikytas apsivalymo priemones; teismas nepagrįstai pripažino Sprendimą tinkamai motyvuotu ir proporcingu ieškovės vertintam elgesiui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytus esminius argumentus, toliau pasisako dėl kiekvieno iš jų.
Dėl VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatyto termino
VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte nurodyta, kad perkančioji organizacija turi įvertinti tiekėjo informaciją, pateiktą pagal šios dalies 1 punktą (past. apie tiekėjos „apsivalymo“ priemones) ir priimti motyvuotą sprendimą, jog priemonės, kurių ėmėsi tiekėjas, siekdamas įrodyti savo patikimumą, yra pakankamos. Šių priemonių pakankamumas vertinamas atsižvelgiant į nusikalstamos veikos ar pažeidimo rimtumą ir aplinkybes. Perkančioji organizacija turi pateikti tiekėjui motyvuotą sprendimą raštu ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios dalies 1 punkte nurodytos tiekėjo informacijos gavimo.
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2025 m. lapkričio 13 d. pateikė pasiūlymą Pirkime (žr. šios nutarties 26 punktą). 2025 m. gruodžio 8 d. posėdyje perkančioji organizacija svarstė ieškovės EBVPD pateiktą informaciją ir nustatė, kad ji užpildyta tinkamai bei pripažino, jog ieškovė atitinka Pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus ir turi teisę dalyvauti Pirkimo procedūrose (žr. šios nutarties 27 punktą). 2025 m. gruodžio 18 d. perkančioji organizacija paprašė ieškovės paaiškinti pasiūlyme nurodytą garantijos terminą prekėms, kadangi ieškovės nurodyta 24 mėnesių garantija skyrėsi nuo Pirkimo dokumentuose reikalautos 12 mėnesių garantijos po prekių perdavimo (žr. šios nutarties 28 punktą). 2025 m. gruodžio 22 d. perkančioji organizacija pateikė raštą, kuriuo prašė ieškovės pateikti aktualius pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį VPĮ 45 straipsnio 21 dalies reikalavimams ir tarptautinių sankcijų nebuvimą patvirtinančius dokumentus bei ribojamųjų priemonių įgyvendinimo ir kontrolės atsakovėje tikslais Pirkimo dokumentų C dalyje pateiktą formą, atitiktį kokybės vadybos sistemos reikalavimams (žr. šios nutarties 29 punktą). 2026 m. sausio 20 d. perkančioji organizacija informavo, kad Pirkimo komisija preliminariai atliko tiekėjo pateiktų dokumentų vertinimą ir paprašė papildomai pateikti informaciją dėl asmenų, turinčių teisę surašyti ir pasirašyti tiekėjo finansinės apskaitos dokumentus, teistumo (žr. šios nutarties 30 punktą). 2026 m. vasario 18 d. perkančioji organizacija priėmė sprendimą nutraukti Pirkimo procedūras (žr. šios nutarties 31 punktą). 2026 m. vasario 23 d. ieškovė pateikė pretenziją dėl Pirkimo procedūrų nutraukimo (žr. šios nutarties 32 punktą). 2026 m. kovo 4 d. perkančioji organizacija pretenziją patenkino ir atnaujino Pirkimo procedūras (žr. šios nutarties 33 punktą). 2026 m. balandžio 7 d. perkančioji organizacija priėmė Sprendimą, kuriuo atmetė ieškovės pasiūlymą, motyvuodama tuo, kad ieškovės pateiktos apsivalymo priemonės pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalį yra nepakankamos (žr. šios nutarties 34 punktą).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nors yra konstatuotas VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte bei Pirkimo sąlygų 13.15.2 papunktyje įtvirtinto termino praleidimas, tačiau šį pažeidimą vertinti kaip esminį Pirkimo procedūrų pažeidimą nėra pakankamo pagrindo, juolab kad ieškovei nebuvo užkirstas kelias pateikti duomenis, kuriais ji grindė savo patikimumo atkūrimą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatyto termino praleidimas neturi jokios reikšmės. Pasak apeliantės, priimdama Sprendimą perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytą maksimalų 10 dienų terminą atmesti tiekėjos pritaikytas apsivalymo priemones. Neatmesdama ieškovės pasiūlymo per šį imperatyvų terminą perkančioji organizacija patvirtino ieškovės taikytų apsivalymo priemonių tinkamumą, o tai yra savarankiškas Sprendimo panaikinimo pagrindas. Taigi, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatyto termino taikymo ir aiškinimo. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės nurodytais argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.
Visų pirma, VPĮ reglamentavimas priskirtinas viešosios teisės sričiai, todėl, aiškinant ir taikant jame įtvirtintas teisės normas, vadovaujamasi imperatyviuoju teisinio reguliavimo metodu, pagal kurį, viskas, kas nėra tiesiogiai leista (numatyta) viešosios teisės normomis, yra draudžiama. Nagrinėjamu atveju nei VPĮ, nei Pirkimo sąlygos nenumato, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtinto 10 dienų termino praleidimas savaime sudaro pagrindą pripažinti (preziumuoti), kad perkančioji organizacija konkliudentiniais veiksmais patvirtino ieškovės taikytų apsivalymo priemonių tinkamumą. Dėl to nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantės pateikta aptariamo 10 dienų termino praleidimo pasekmių interpretacija.
Antra, VPĮ 46 straipsnio 10 dalies nuostatos, reglamentuojančios vadinamąjį tiekėjo reabilitacijos, arba „apsivalymo“ (angl. self-cleaning), institutą, yra kildinamos iš Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. Direktyvos Nr. 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24). Direktyvos 2014/24 preambulės 102 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad ekonominės veiklos vykdytojams turėtų būti suteikta galimybė patvirtinti atitikties priemones, kuriomis būtų siekiama ištaisyti nusikalstamos veikos ar nusižengimų padarinius ir užtikrinti veiksmingą kitų galimų pažeidimų prevenciją; ekonominės veiklos vykdytojams turėtų būti suteikta galimybė prašyti, jog būtų išnagrinėtos atitikties priemonės, kurių imtasi, kad galbūt jiems būtų suteiktas leidimas dalyvauti pirkimo procedūroje; valstybėms narėms turėtų būti palikta teisė nustatyti tikslias tokiais atvejais taikomas procedūrines ir esmines sąlygas. Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 7 dalyje valstybėms narėms palikta teisė įstatymuose ar kituose teisės aktuose apibrėžti šio straipsnio įgyvendinimo sąlygas atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Taigi, Direktyvos 2014/24 nuostatose nenumatytas terminas, per kurį perkančioji organizacija turėtų įvertinti tiekėjo pateiktus duomenis apie jo atitikties priemones, kurių ėmėsi ir priimti sprendimą dėl jo leidimo dalyvauti pirkimo procedūroje. Šios procedūrinės sąlygos turi būti numatytos valstybių narių teisėje.
Teisės doktrinoje nurodoma, kad „<...> 10 dienų terminas turi būti aiškinamas kaip įpareigojantis perkančiąsias organizacijas operatyviai atlikti pasiūlymo (paraiškų) vertinimą. Kita vertus, jeigu pasiūlymus pateikė didelis skaičius tiekėjų ir perkančioji organizacija objektyviai neturėjo galimybės per nustatytą terminą įvertinti priemonių, tai neturi būti vertinama kaip esminis viešųjų pirkimų procedūrų pažeidimas. Tol, kol tiekėjas nėra pašalinamas iš pirkimo procedūros, perkančioji organizacija gali vertinti pateiktus pasiūlymo (paraiškos) dokumentus. Svarbiausia yra užtikrinti VPĮ 46 straipsnio 10 dalies nuostatų tikslą ir formaliais pagrindais neatmesti tiekėjo, siekiančio pataisyti savo reputaciją ir susigrąžinti dalykinį patikimumą“ (Ž. Bilūnaitė ir kt. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo komentaras. Vilnius (2020), 567 lapas).
Nors apeliantė teigia, kad Lietuvos įstatymų leidėjas VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtindamas 10 dienų terminą sprendimui dėl apsivalymo priemonių priimti, pasinaudojo Direktyvoje 2014/24/ES numatyta diskrecija ir nustatė aiškią, tiekėjo naudai veikiančią procedūrinę garantiją, kuri užtikrina apsivalymo procedūros operatyvumą, teisinį tikrumą ir aiškumą, tačiau viešųjų pirkimų procedūrose yra svarbus ne tik operatyvumo, bet ir veiksmingumo principo įgyvendinimas, t. y. kad viešųjų pirkimų procedūros būtų įgyvendinamos ne formaliai, o realiai (veiksmingai).
Taigi, VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje apibrėžtas 10 dienų terminas perkančiajai organizacijai pateikti sprendimą dėl tiekėjos pateiktų „apsivalymo“ priemonių vertinimo yra sietinas su perkančiosios organizacijos pareiga operatyviai vertinti tiekėjų pateiktus pasiūlymų duomenis. Tačiau minėto termino pažeidimas neturi būti vertinamas kaip esminis viešųjų pirkimų procedūrų pažeidimas, nes VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas tiekėjų patikimumo atkūrimo instituto tikslas sietinas su viešojo intereso apsauga ir siekiant tikslo sudaryti viešojo pirkimo sutartį su patikimu tiekėju. Perkančioji organizacija, vertindama tiekėjų pateiktus duomenis apie jų įgyvendinamą korekcinių priemonių mechanizmą, turi ne formaliai, vadovaudamasi tik operatyvumo principu, priimti sprendimą dėl tiekėjo (ne)patikimumo, o objektyviai įvertinti visus pateiktus duomenis, suteikiant galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose tiekėjui, kuris įgyvendina tam tikras padėties (savo patikimumo, kuriuo grindžiamas perkančiosios organizacijos pasitikėjimas juo) atkūrimo priemones.
Trečia, VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte numatyta būtent perkančiosios organizacijos teisė vertinti tiekėjo informaciją ir priimti motyvuotą sprendimą, kad priemonės, kurių ėmėsi tiekėjas, siekdamas įrodyti savo patikimumą, yra pakankamos. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus neprivalomuosius pašalinimo pagrindus ir jų tikslus bei principus, yra pažymėjęs, kad šie pagrindai yra grindžiami svarbiausiu tiekėjo ir perkančiosios organizacijos santykių veiksniu – tiekėjo patikimumu perkančiajai organizacijai (šios pasitikėjimu tiekėju). Todėl išimtinai tik perkančiajai organizacijai suteikta teisė įvertinti tiekėjo sąžiningumą ir patikimumą bei spręsti, ar tiekėjas turi būti pašalintas iš viešojo pirkimo procedūros dėl neprivalomojo pašalinimo pagrindo (ESTT 2019 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Meca, C-41/18, 34 punktas). Taigi, tik perkančiosios organizacijos priimtas sprendimas dėl „apsivalymo“ priemonių (o ne konkliudentiniai veiksmai), įvertinus individualią situaciją, galėjo sukurti tiekėjai pagrįstą lūkestį, kad ieškovės patikimumas buvo pripažintas atkurtu.
Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad perkančioji organizacija priėmė sprendimą, kuriuo ieškovės patikimumą pripažino atkurtu, jų nenustatė ir teisėjų kolegija. Priešingai, byloje pateikti perkančiosios organizacijos 2025 m. gruodžio 8 d., 2025 m. gruodžio 22 d. posėdžių protokolai (2026 m. birželio 30 d. atsakovės rašto Nr. DOK-79884 priedai Nr. 1 ir 2) patvirtina, kad ankstesnis sprendimas (iki 2026 m. balandžio 7 d.) pripažinti ieškovės patikimumą atkurtu nebuvo priimtas. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad EBVPD pripažinimas tinkamu dar nereiškia, jog ieškovės patikimumas yra atkurtas, nes 2025 m. gruodžio 8 d. posėdyje perkančioji organizacija nesvarstė ieškovės pateiktų „apsivalymo“ dokumentų. Be to, pagal Pirkimo sąlygų 18.7 papunktį, perkančioji organizacija pirmiausiai vertina Pirkimo dalyvių pateiktus EBVPD ir tik jame nurodytai informacijai atitikus perkančiosios organizacijos keliamus reikalavimus, tiekėjai gali dalyvauti tolesnėse Pirkimo procedūrose. Tik 2025 m. gruodžio 22 d. Viešųjų pirkimų komisijos posėdyje buvo svarstomi klausimai dėl Pirkimo dalyvių pasiūlymų vertinimo ir ieškovė, be kita ko, buvo paprašyta pateikti išsamius „apsivalymo“ dokumentus.
Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad perkančioji organizacija iki Sprendimo priėmimo nebuvo priėmusi kito sprendimo dėl ieškovės patikimumo, todėl vien konkliudentiniai veiksmai negalėjo jai suformuoti lūkestį, jog jos pateikti dokumentai patvirtina patikimumo atkūrimą. Tai, kad Pirkimo procedūrų metu perkančioji organizacija aiškinosi ieškovės pateikto pasiūlymo aplinkybes, taip pat nereiškia, jog atsakovė jau buvo objektyviai įvertinusi ir pasisakiusi dėl ieškovės pateiktų „apsivalymo“ dokumentų ir atitinkamai priėmusi sprendimą dėl jos patikimumo (CPK 185 straipsnis).
Ketvirta, apeliantės argumentai, kad pavėluotas apsivalymo priemonių atmetimas buvo tik priemonė, kuria perkančioji organizacija siekė pateisinti sprendimą užbaigti Pirkimą nesudarius Pirkimo sutarties, grindžiami tik deklaratyviais, objektyviais duomenimis nepagrįstais teiginiais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte nustatyto termino nesilaikymas negalėjo patvirtinti ieškovės taikytų apsivalymo priemonių tinkamumą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis buvo pagrindas perkančiosios organizacijos priimtą Sprendimą panaikinti dėl to, kad buvo nesilaikyta VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte numatyto termino, nenukrypo nuo viešųjų pirkimų teisės normų aiškinimo, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje numatytų apsivalymo priemonių
Pagal VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punktą, perkančioji organizacija pašalina tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu tiekėjas yra neįvykdęs pirkimo sutarties, sudarytos vadovaujantis šiuo įstatymu, Viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymu ar Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymu, ar koncesijos sutarties arba yra netinkamai ją įvykdęs ir tai buvo esminis sutarties pažeidimas, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje, dėl kurio per pastaruosius 3 metus buvo nutraukta sutartis arba per pastaruosius 3 metus buvo priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo tenkinamas perkančiosios organizacijos, perkančiojo subjekto ar suteikiančiosios institucijos reikalavimas atlyginti nuostolius, patirtus dėl to, kad tiekėjas sutartyje nustatytą esminę sutarties sąlygą vykdė su dideliais arba nuolatiniais trūkumais, ar per pastaruosius 3 metus buvo priimtas perkančiosios organizacijos sprendimas, kad tiekėjas sutartyje nustatytą esminę sutarties sąlygą vykdė su dideliais arba nuolatiniais trūkumais ir dėl to buvo pritaikyta sutartyje nustatyta sankcija. Šiuo pagrindu tiekėjas taip pat pašalinamas iš pirkimo procedūros, kai, vadovaujantis kitų valstybių teisės aktais, per pastaruosius 3 metus nustatyta, kad jis, vykdydamas ankstesnę pirkimo sutartį, ankstesnę pirkimo sutartį su perkančiuoju subjektu arba ankstesnę koncesijos sutartį, sutartyje nustatytą esminį reikalavimą vykdė su dideliais arba nuolatiniais trūkumais ir dėl to ta ankstesnė sutartis buvo nutraukta anksčiau, negu toje sutartyje nustatytas jos galiojimo terminas, buvo pareikalauta atlyginti žalą ar taikomos kitos panašios sankcijos.
Pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalį, jeigu tiekėjas neatitinka reikalavimų, nustatytų šio straipsnio 1, 4 ir 6 dalyse, perkančioji organizacija jo nepašalina iš pirkimo procedūros, kai yra abi šios sąlygos kartu: 1) tiekėjas pateikė perkančiajai organizacijai informaciją apie tai, kad ėmėsi šių priemonių: a) savanoriškai sumokėjo arba įsipareigojo sumokėti kompensaciją už žalą, padarytą dėl šio straipsnio 1, 4 ar 6 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos arba pažeidimo, jeigu taikytina; b) bendradarbiavo, aktyviai teikė pagalbą ar ėmėsi kitų priemonių, padedančių ištirti, išaiškinti jo padarytą nusikalstamą veiką ar pažeidimą, jeigu taikytina; c) ėmėsi techninių, organizacinių, personalo valdymo priemonių, skirtų tolesnių nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevencijai; 2) perkančioji organizacija įvertino tiekėjo informaciją, pateiktą pagal šios dalies 1 punktą, ir priėmė motyvuotą sprendimą, kad priemonės, kurių ėmėsi tiekėjas, siekdamas įrodyti savo patikimumą, yra pakankamos. Šių priemonių pakankamumas vertinamas atsižvelgiant į nusikalstamos veikos ar pažeidimo rimtumą ir aplinkybes.
Iš esmės analogiško pobūdžio „apsivalymo“ priemonės numatytos ir Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 6 punkte, kuriame nurodyta, kad ekonominės veiklos vykdytojas, atsidūręs vienoje iš 1 ir 4 dalyse nurodytų situacijų, gali pateikti įrodymus, kad ėmėsi pakankamų priemonių, jog įrodytų savo patikimumą, nepaisant to, kad yra tinkamas pagrindas jį pašalinti. Jeigu manoma, kad tokių įrodymų pakanka, atitinkamas ekonominės veiklos vykdytojas nepašalinamas iš pirkimo procedūros. Ekonominės veiklos vykdytojas įrodo, kad sumokėjo arba įsipareigojo sumokėti kompensaciją už žalą, padarytą dėl nusikalstamos veikos arba nusižengimo, išsamiai išaiškino faktines ir kitas aplinkybes aktyviai bendradarbiaudamas su tyrimą atliekančiomis valdžios institucijomis ir ėmėsi konkrečių tinkamų techninių, organizacinių ir personalo priemonių, kad užkirstų kelią tolesnei nusikalstamai veikai arba nusižengimams.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas tam tikrų korekcinių priemonių mechanizmas, t. y. situacija, kai tiekėjui, padariusiam pažeidimą, suteikiama galimybė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, jei jis įgyvendina tam tikras padėties (savo patikimumo, kuriuo grindžiamas perkančiosios organizacijos pasitikėjimas juo) atkūrimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-381/2024, 109 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Galimybė pasinaudoti savo patikimumo atkūrimo institutu gali būti taikoma ne tame pačiame viešajame pirkime, kuriame tiekėjas pašalintas iš jo procedūrų, be kita ko, ir VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu, o tik naujame (paskesniame) viešajame pirkime – tiekėjas, teikdamas jame pasiūlymą, kartu gali pateikti ir duomenis, įrodančius, jog ėmėsi efektyvių ir tinkamų priemonių, nurodytų VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkte, taip sudarydamas prielaidas perkančiajai organizacijai įvertinti, ar tų priemonių pakanka tam, kad tiekėjas vėl būtų pripažintas patikimu ir taip išvengtų pašalinimo iš pirkimo. Tokia pozicija koreliuoja ir su ESTT praktika, kad perkančiosios organizacijos ir viešojo pirkimo laimėtojo pasitikėjimo santykių užmezgimas reiškia, jog perkančioji organizacija neturi būti automatiškai saistoma kitos perkančiosios organizacijos atlikto vertinimo per ankstesnį viešąjį pirkimą (ESTT 2019 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Meca, C-41/18, 30 ir 32 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-381/2024, 110 punktas).
Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką (žr. šios nutarties 53–57 punktus), viešųjų pirkimų vykdytojai įpareigoti įtraukti tiekėją į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, jeigu nustatoma, kad tiekėjas pirkimo procedūrų metu nuslėpė ar pateikė melagingą informaciją. Tiekėjas, kuris yra įtrauktas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, tačiau tam tikrais atvejais jis gali būti nepašalinamas iš viešojo pirkimo, nes VPĮ 46 straipsnio 10 dalies nuostatos suteikia tiekėjui galimybę įrodyti (pagrįsti), kad jis gali būti laikomas atitinkančiu nustatytus reikalavimus dėl pašalinimo pagrindų nebuvimo net ir nesibaigus įstatyme nustatytiems sankcijos galiojimo terminams.
Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2557-603/2025 pagal ieškovės UAB ,,Ineo group“ ieškinį atsakovei VšĮ Nacionaliniam kraujo centrui dėl viešojo pirkimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir atsakovės VšĮ Nacionalinio kraujo centro priešieškinį ieškovei UAB ,,Ineo group“ dėl netesybų priteisimo. Ieškovė ginčijo VšĮ Nacionalinio kraujo centro 2025 m. balandžio 4 d. sudarytos Palapinių pirkimo–pardavimo sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, motyvuodama tuo, kad VšĮ Nacionalinis kraujo centras 2025 m. gegužės 28 d. raštu nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį nesilaikydama termino bei nepagrįstai apkaltindama ieškovę dokumentų klastojimu. Vilniaus apygardos teismas 2025 m lapkričio 26 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovės UAB ,,Ineo group“ ieškinį atmetė, o atsakovės priešieškinį patenkino – priteisė iš ieškovės atsakovei 2 188,44 Eur baudą, 5 proc. metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2025 m. rugpjūčio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Minėtoje byloje nustatyta, kad: Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūra 2025 m. birželio 6 d. pagal atsakovės 2025 m. gegužės 28 d. pranešimą pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumento suklastojimo ir (ar) suklastoto dokumento panaudojimo; atsakovė 2025 m. birželio 18 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė ieškovei informaciją, jog vadovaujantis VPĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, ši informacija bus paskelbta CVP IS, įtraukiant ieškovę į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad VšĮ Nacionalinis kraujo centras pagrįstai nusprendė, jog ieškovė, vykdydama pirkimo–pardavimo sutartį, pateikė suklastotą ar netikrą dokumentą ir dėl to turėjo pagrindą nutraukti sutartį. Atmesdamas ieškovės ieškinį, Vilniaus apygardos teismas minėtoje byloje tenkino viešosios įstaigos reikalavimą priteisti baudą už esminį sutartinių nuostatų pažeidimą. 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimas apeliacine tvarka peržiūrėtas nebuvo (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamu atveju ieškovė, pateikdama 2025 m. lapkričio 13 d. pasiūlymą, taip pat pateikė EBVPD, kuriame atskleidė informaciją, kad ji buvo įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą (žr. EBVPD C14 dalį). Ieškovė, siekdama įrodyti, kad yra patikima tiekėja, pateikė perkančiajai organizacijai įrodymus apie „apsivalymo“ priemones: 1) 2025 gegužės 28 d. ieškovės CAPA (korekcinių ir prevencinių veiksmų) planą; 2) 2025 m. gruodžio 12 d. Deklaraciją dėl incidento ir atkurto bendrovės patikimumo (2026 m. balandžio 30 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 2); 3) 2025 m. birželio 18 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės direktoriaus įsakymą dėl gamintojų ir tiekėjų vertinimo; 4) 2025 m. gegužės 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini) vidaus audito ataskaitą; 5) mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) (2026 m. balandžio 30 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedas Nr. 6).
2026 m. balandžio 7 d. perkančioji organizacija priėmė Sprendimą, kuriuo atmetė ieškovės pasiūlymą. Sprendime konstatuota, kad: ieškovė nepagrindė, jog ėmėsi realių priemonių, jog nepasikartotų pažeidimas dėl kurio ieškovė įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą; ieškovė neatkūrė savo patikimumo ir nepašalino kilusių abejonių dėl Pirkimu siekiamo tikslo sėkmingo realizavimo ateityje (žr. šios nutarties 34 punktą). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė nepaneigė perkančiosios organizacijos išvados dėl žalos atlyginimo ne savanoriškumo pagrindu, taikytų organizacinių priemonių, neorientuotų į ieškovės padarytos nuskalstamos veikos ar pažeidimo prevenciją, nepaneigė skundžiamo Sprendimo motyvuotumo, nenuginčijo Sprendimo proporcingumo pasiūlymo atmetimui. Esant minėtai išvadai, teismas ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti Sprendimą neteisėtu atmetė kaip neįrodytą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovės taikytas apsivalymo priemones ir padarė nepagrįstas, pernelyg formalias ir teisiškai klaidingas išvadas dėl VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje ir c papunktyje apibrėžtų apsivalymo priemonių. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl nurodytų apsivalymo priemonių.
Dėl savanoriško žalos atlyginimo (VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktis)
VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje numatyta viena iš priemonių, kurių turi imtis tiekėjas tam, kad būtų nepašalintas iš pirkimo procedūros – tiekėjas turi savanoriškai sumokėti arba įsipareigoti sumokėti kompensaciją už žalą, padarytą dėl VPĮ 46 straipsnio 1, 4 ar 6 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos arba pažeidimo, jeigu taikytina.
Ieškovė, siekdama pagrįsti savanoriško žalos atlyginimo faktą perkančiajai organizacijai pateikė 2025 m. gruodžio 16 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį, kad sumokėjo visas civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025 priteistas sumas, įskaitant 2 188,44 Eur baudą, palūkanas ir 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidas bei 2025 m. gruodžio 12 d. Deklaraciją dėl incidento ir atkurto bendrovės patikimumo, nurodydama, jog „Bendrovė savanoriškai atlygino VšĮ Nacionaliniam kraujo centrui patirtą žalą, taip prisiimdama civilinę atsakomybę ir siekdama kuo labiau sumažinti galimas neigiamas pasekmes perkančiajai organizacijai“.
Žemesnės instancijos teismas
Perkančioji organizacija Sprendime pripažino, kad žala (sutartinės netesybos) perkančiajai organizacijai, įtraukusiai ją į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, buvo atlyginta vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą, o ne savanoriškai ir ne savanoriško įsipareigojimo pagrindu, todėl laikytina, jog VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje nurodyta sąlyga neįvykdyta. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovei 2025 m. gegužės 28 d. suvokus esant sutartinių nuostatų pažeidimui ir rengiantis „apsivalyti“, teismo sprendimu priteistų sumų mokėjimas negali būti vertinamas kaip savanoriškas žalos atlyginimas, todėl perkančioji organizacija padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės pateiktos „apsivalymo“ priemonės neatitiko VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunkčio.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje nustatyta savanoriško žalos atlyginimo sąlyga nebuvo įvykdyta, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes: teismas nepagrįstai pavertė „jeigu taikytina“ sąlygą absoliučiu kriterijumi; formaliai vertino žalos atlyginimo momentą, ignoruodamas visiško žalos atlyginimo faktą ir apsivalymo instituto tikslą; ieškovės konstitucinė teisė ginčyti pažeidimą teisme panaudota kaip argumentas prieš ją; nukrypta nuo Viešųjų pirkimų tarnybos komentaro ir kasacinio teismo praktikos, akcentuojančios faktinį priemonių rezultatą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
Visų pirma, apeliaciniame skunde ieškovė kelia klausimą dėl VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunkčio formuluotės „jeigu taikytina“ teisinės reikšmės, nurodydama, kad formuluotė „jeigu taikytina“ įrodo, jog šis kriterijus nėra absoliutus ir besąlygiškas – jis taikomas tik tada, kai konkrečioje situacijoje yra pagrindas reikalauti savanoriško žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunkčio formuluotės „jeigu taikytina“ aiškinimu, nes iš jos turinio matyti, kad toks „apsivalymo“ elementas (savanoriškas žalos kompensavimas ar įsipareigojimas kompensuoti žalą) taikytinas tada, jeigu dėl VPĮ 46 straipsnio 1, 4 ar 6 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos arba pažeidimo egzistuoja atlygintinos turtinės pasekmės ar konkreti piniginė prievolė, o ne tai, kad piniginei prievolei egzistuojant, galima nepaisyti „savanoriškumo“ elemento. Taigi, apeliantė subjektyviai interpretuoja įstatymo nuostatas ir nepagrįstai VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunkčio normą aiškina atsietai nuo „savanoriškumo“ elemento.
Antra, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, nes ignoravo faktinį rezultatą, t. y. tai, jog žala buvo realiai atlyginta, be to, teismas nepagrįstai nesivadovavo VPĮ komentaru, kuriame nurodoma, kad jeigu ekonominės sankcijos paskyrimas ir sumokėjimas nesutampa su nuostolių atlyginimu, pavyzdžiui, ginčas kyla dėl žalos dydžio ir pan., tuomet perkančioji organizacija turi vertinti tik ekonominės sankcijos sumokėjimo faktą. Visų pirma, apeliantė teigdama, kad sprendžiant dėl tiekėjo patikimumo atkūrimo, turi būti vertinamas ne tik formalus priemonių įgyvendinimo būdas, bet ir jų faktinis rezultatas – ar žala buvo realiai atlyginta ir ar tiekėjas ėmėsi veiksmų, skirtų pažeidimo pasekmėms pašalinti, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-65381/2024, tačiau kasacinio teismo nutartyje tokia išvada nebuvo padaryta. Minėtoje byloje kasacinis teismas, atsižvelgęs į ginčo atveju susiklosčiusią situaciją, nusprendė, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalies nuostatų dėl tiekėjo reabilitacijos galimybės taikymas byloje nėra aktualus (žr. minėtos kasacinio teismo nutarties 112 punktą). Antra, nors apeliantė teigia, kad teismas nesivadovavo VPĮ komentaru, tačiau VPĮ komentare, kuris negali būti vertinamas kaip oficialus VPĮ aiškinimo šaltinis, pateikiama nuomonė nepaneigia VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje įtvirtinto „savanoriškumo“ elemento. Trečia, ESTT išaiškino, kad: „<...> viena iš priemonių, kurių ekonominės veiklos vykdytojas turi imtis tam, kad įrodytų savo patikimumą, yra įrodymo, kad sumokėjo arba įsipareigojo sumokėti kompensaciją už žalą, padarytą dėl nusikalstamos veikos arba nusižengimo, pateikimas“ (ESTT 2018 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Vossloh Laeis GmgH prieš Stadtwerke München GmbH, C-124/17, 30 punktas). Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, jog ieškovė VšĮ Nacionaliniam kraujo centrui faktiškai sumokėjo Vilniaus apygardos teismo 2025 m lapkričio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025 priteistas sumas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas įvertino faktinę aplinkybę, kad ieškovė VšĮ Nacionaliniam kraujo centrui sumokėjo kompensaciją, priteistą Vilniaus apygardos teismo 2025 m lapkričio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025, tačiau nusprendė, jog lemiamos įtakos, vertinant ieškovės veiksmų atitiktį VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje nurodytai sąlygai, teismo priteistų sumų sumokėjimo ginčą laimėjusiai šaliai momentas, neturi (žr. skundžiamo sprendimo 38 punktą). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tai, jog ieškovė žalą realiai atlygino.
Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog teismo sprendimu priteistų sumų sumokėjimo momentas neturi lemiamos įtakos vertinant ieškovės veiksmų atitiktį VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunkčiui, nepagrįstai susiaurino minėtos teisės normos taikymo sritį, nes kiekvienas tiekėjas, kuris ginčijo pažeidimą teisme ir pralaimėjo, savaime netektų galimybės atitikti savanoriškumo kriterijų, nepriklausomai nuo to, kaip greitai ir atlygino žalą po teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad „savanoriškumo“ elementą apibūdina ne tai, kaip greitai po teismo sprendimo tiekėjas atlygino žalą, o tai, ar jis savanoriškai ėmėsi veiksmų tam, jog atlygintų žalą ar įsipareigotų atlyginti žalą.
Trečia, apeliantės teigimu, ginčijamu sprendimu iš esmės paneigiama ieškovės konstitucinė teisė kreiptis į teismą. Apeliantė paaiškino, kad civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025 tarp ieškovės ir VšĮ Nacionalinio kraujo centro vyko ginčas dėl to, ar ieškovė pažeidė sutartį. Esant tokiam ginčui, ieškovė neskubėjo mokėti netesybų iki teismo sprendimo, nes savanoriškas netesybų sumokėjimas, kol vyksta ginčas dėl pažeidimo egzistavimo, būtų reiškęs konkliudentinį pažeidimo pripažinimą ir galėjęs pakenkti ieškovės procesinei pozicijai byloje. Ieškovė turėjo teisę ginčyti jai inkriminuojamą pažeidimą teisme ir ši teisė negali būti panaudota prieš ją vertinant apsivalymo priemonių pakankamumą, o teismui išsprendus ginčą ir priėmus sprendimą, ieškovė nedelsdama atlygino visą žalą, o tai patvirtina jos sąžiningumą ir realų patikimumo atkūrimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė (žr. šios nutarties 70 punktą), ginčijamu teismo sprendimu nebuvo paneigta ieškovės teisė kreiptis į teismą, nes ieškovės neatitiktis reikalavimui dėl savanoriško žalos sumokėjimo ar įsipareigojimo sumokėti kompensaciją pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktį buvo konstatuota ne dėl to, kad ji kreipėsi į teismą, kvestionuodama VšĮ Nacionalinio kraujo centro priimtą sprendimą dėl sutarties nutraukimo, o dėl to, jog ieškovė dar iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2025 m. gegužės 28 d. suvokė esant sutartinių nuostatų pažeidimui ir jau tada ėmėsi prievolių, siekdama „apsivalyti“.
Be to, VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktis numato dvi alternatyvas – tiekėjas savanoriškai turi arba sumokėti, arba įsipareigoti sumokėti kompensaciją už žalą. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė galimybę tiekėjui tam tikrais atvejais (pvz., iki ginčo išsprendimo) įsipareigoti sumokėti kompensaciją už žalą. Tačiau toks įsipareigojimas turi būti atliktas savanoriškai prisiimant pareigą sumokėti kompensaciją už žalą, padarytą dėl VPĮ 46 straipsnio 1, 4 ar 6 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos arba pažeidimo. Tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovė buvo įsipareigojusi sumokėti kompensaciją už žalą.
Ketvirta, VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje įtvirtintos „apsivalymo“ priemonės esmė, kad tiekėjas savanoriškai sumokėtų arba įsipareigotų sumokėti kompensaciją už žalą, padarytą dėl VPĮ 46 straipsnio 1, 4 ar 6 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos arba pažeidimo. Savanoriškas žalos sumokėjimas reiškia, kad tiekėjas savo iniciatyva, be papildomo skatinimo ar įpareigojimo, bendradarbiaujant su perkančiąja organizacija atlygina žalą, kuri atsirado dėl tiekėjo neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovė sumokėjo Vilniaus apygardos teismo 2025 m lapkričio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025 priteistas sumas. Tačiau vien tai, kad apeliantė įvykdė teismo sprendimą, savaime nereiškia, jog ji savanoriškai kompensavo perkančiajai organizacijai žalą. Nagrinėjamos bylos kontekste yra būtina atkreipti dėmesį ne tik į tai, kada buvo sumokėta žala, bet ir į susiklosčiusias faktines aplinkybes. Minėta, kad civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025 ieškovė ginčijo VšĮ Nacionalinio kraujo centro 2025 m. gegužės 28 d. raštą, kuriuo ši nutraukė tarp šalių sudarytą Palapinių pirkimo–pardavimo sutartį dėl to, kad ieškovė pateikė suklastotą dokumentą (žr. šios nutarties 59 punktą). Nors ieškovė ir ginčijo minėtą VšĮ Nacionalinio kraujo centro priimtą sprendimą, pateikdama pretenziją, o vėliau ir ieškinį, tačiau jau 2025 m. gegužės 28 d. ėmėsi priemonių siekdama taikyti „apsivalymo“ priemones, t. y. ieškovė 2025 m. gegužės 28 d. sudarė CAPA planą bei vidaus audito ataskaitą (žr. šios nutarties 60 punktą). Nurodyta ieškovės veiksmų seka leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė, 2025 m. gegužės 28 d. gavusi iš VšĮ Nacionalinio kraujo centro raštą dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo dėl esminio sutartinių nuostatų pažeidimo, neabejotinai suvokė padariusi pažeidimą ir dėl to ėmėsi aktyvių „apsivalymo“ veiksmų, tą pačią dieną atlikdama vidaus auditą, parengdama CAPA planą. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimu priteistų sumų sumokėjimas buvo savanoriškas žalos atlyginimas.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir iš jų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog teismo sprendimu priteistų sumų sumokėjimas byloje nustatytų aplinkybių kontekste gali būti vertinamas kaip VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a papunktyje reikalaujamas savanoriškas žalos atlyginimas, neapsiribodamas tik žalos sumokėjimo fakto įvertinimu. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, priešingas ieškovės pozicijai, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.
VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta „apsivalymo“ procedūra gali būti laikoma įvykdyta tik tada, kai egzistuoja VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto a–c papunkčiuose ir 2 punkte įtvirtintų sąlygų visuma. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad ieškovė neįrodė, jog „savanoriškai“ sumokėjo arba įsipareigojo sumokėti kompensaciją už žalą, laikytina, kad perkančioji organizacija pagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą. Nepaisant to, toliau apeliacinės instancijos teismas pasisakys ir dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kita „apsivalymo“ priemone – pareiga imtis techninių, organizacinių, personalo valdymo priemonių, skirtų tolesnių nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevencijai (VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktis).
Dėl pareigos imtis techninių, organizacinių, personalo valdymo priemonių, skirtų tolesnių nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevencijai (VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktis)
VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktyje numatyta viena iš priemonių, kurių turi imtis tiekėjas tam, kad būtų nepašalintas iš pirkimo procedūros – tiekėjas turi imtis techninių, organizacinių, personalo valdymo priemonių, skirtų tolesnių nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevencijai.
Ieškovė, siekdama pagrįsti, kad ėmėsi techninių, organizacinių, personalo valdymo priemonių, skirtų tolesnių nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevencijai, pateikė CAPA planą, kuriame nurodė, kad: 1) problema: vienašališkai nutraukta sutartis ir galimas įtraukimas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą dėl gamintojo rašto; 2) priežasties analizė: netinkama tiekėjo komunikacijos patikra, nepakankama dokumentų dubliavimo procedūra; 3) koreguojamieji veiksmai: nedelsiant nutrauktas bendradarbiavimas su tiekėju, sukėlusiu incidentą; įdiegti dvigubos dokumentų verifikacijos taisyklę; atlikti visų tiekėjų reikalavimų ir patikimumo peržiūrėjimą bei papildyti tiekėjų atrankos tvarkos aprašą; visus darbuotojus supažindinti ir apmokyti naujų reikalavimų; 4) prevenciniai veiksmai: sistemiškai peržiūrimos visos tiekimo grandinės komunikacijos procedūros bent vieną kartą per metus; visi viešieji pirkimai (klientai) apie įvykį bei priemones informuojami deklaracija. Taip pat pateikė ir kitus dokumentus: 2025 m. gegužės 28 d. vidaus audito ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. birželio 18 d. Gamintojų ir tiekėjų vertinimo tvarką, 2025 m. gruodžio 12 d. Deklaraciją dėl incidento ir atkurto įmonės patikimumo bei darbuotojų mokymų dokumentus (2026 m. balandžio 30 d. ieškinio Nr. CBP-56 priedai Nr. 2 ir 6).
Perkančioji organizacija Sprendime pažymėjo, kad net esant teismo sprendimui, kuriame konstatuota, jog prekių gamintojas neteikė atitinkamo turinio rašto, o pati tiekėja perkančiajai organizacijai pateikė netikrą dokumentą, tiekėja CAPA plane nepripažįsta neteisėtų veiksmų ir atsakingu, už incidentą (pažeidimą) asmeniu toliau laiko prekių gamintoją. Ši aplinkybė pagrindžia, kad tiekėjos nurodytos patikimumo atkūrimo priemonės nėra nuoširdžios ir tik mechaniškai deklaruojamos siekiant sukurti patikimumo atkūrimo iliuziją. Tai, kad tiekėjos nurodytos patikimumo atkūrimo priemonės neorientuotos į jos padarytų nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevenciją, pagrindžia ir CAPA turinys, kuriame iš esmės visos nurodytos priemonės susijusios su gamintojų kontrole, verifikavimu, tačiau nenumatyta korekcinių techninių, organizacinių, personalo valdymo priemonių, skirtų tiekėjos galimų pažeidimų prevencijai užtikrinti. Tiekėjos pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie prevencinės kontrolės sistemos stiprinimą ar kitas priemones, tiesiogiai susijusias su dokumentų klastojimo ar netikrų dokumentų teikimo rizikos eliminavimu. Perkančioji organizacija nusprendė, kad tiekėjos nurodytos patikimumo atkūrimo priemonės nėra pakankamos VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktyje nustatytam kriterijui atitikti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės atlikti korekciniai veiksmai iš esmės susiję tik su tiekėjų vertinimu, komunikacija, bendradarbiavimu, nors Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimu buvo patvirtinta, jog, be kita ko, ieškovės įtraukimą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą lėmė 2025 m. balandžio 4 d. Palapinių pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas ieškovei pateikus suklastotą ar netikrą tiekėjo raštą. Teismas pripažino, kad ieškovės patikimumo atkūrimo priemonės nėra orientuotos į tiekėjo padarytų nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevenciją, be to, nėra susijusios su prevencinės kontrolės stiprinimu dėl dokumentų klastojimo ar netikrų dokumentų teikimo rizikos eliminavimo.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunkčio sąlygos neįvykdymo yra nepagrįstos ir neteisėtos, nes: teismas paliko galioti atsakovės subjektyvų „nuoširdumo“ kriterijų, kurio VPĮ nenustato; nepagrįstai konstatuota, kad priemonės orientuotos tik į gamintojų kontrolę, nors CAPA planas, vidaus auditas ir direktoriaus įsakymas apima ieškovės vidinius procesus; nepagrįstai reikalaujama, jog ieškovės priemonės adresuotų hipotetinę ieškovės klastojimo veiklą, nors pažeidimą faktiškai sukėlė gamintojas, o ne ieškovė; nepagrįstai sumenkinta 43 sėkmingai vykdomų viešojo pirkimo sutarčių su 28 perkančiosiomis organizacijomis reikšmė. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
Visų pirma, Direktyvos 2014/24 preambulės 102 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ekonominės veiklos vykdytojui turėtų būti suteikta galimybė ekonominės veiklos vykdytojams patvirtinti atitikties priemones, kuriomis būtų siekiama ištaisyti nusikalstamos veikos ar nusižengimų padarinius ir užtikrinti veiksmingą kitų galimų pažeidimų prevenciją. Tos priemonės, visų pirma, galėtų būti personalo ir organizavimo priemonės, pavyzdžiui, ryšių su visais asmenims ar organizacijomis, dalyvaujančiomis darant pažeidimą, nutraukimas, atitinkamos personalo reorganizavimo priemonės, pranešimo ir kontrolės sistemų įgyvendinimas, vidaus audito struktūros sukūrimas reikalavimų vykdymui stebėti ir vidaus atsakomybės bei kompensavimo taisyklių patvirtinimas. Kai tokiomis priemonėmis užtikrinamos pakankamos garantijos, atitinkamam ekonominės veiklos vykdytojui nebeturėtų būti neleidžiama dalyvauti remiantis vien tais pagrindais.
ESTT išaiškino, kad perkančioji organizacija taip pat gali prašyti ekonominės veiklos vykdytojo pateikti įrodymų dėl priemonių, kurių jis ėmėsi ir kurios užkerta kelią tam, kad tokie konstatuoti pažeidimai vėl pasikartotų, reikia pažymėti, kad perkančioji organizacija gali šio ekonominės veiklos vykdytojo reikalauti, kad jis pateiktų faktinių įrodymų, leidžiančių patvirtinti, kad priemonės, kuriomis jis remiasi, tikrai yra tinkamos siekiant išvengti, kad pasikartotų veiksmai, dėl kurių jis kaltinamas, atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes, kuriomis šie pažeidimai buvo padaryti (ESTT 2018 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Vossloh Laeis GmgH prieš Stadtwerke München GmbH, C-124/17, 32 punktas). Taigi, tiekėjo nurodytos „apsivalymo“ priemonės, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos ar pažeidimo pobūdį, turi būti pakankamos ir veiksmingos siekiant išvengti, kad nepasikartotų veiksmai dėl kurių jis buvo kaltinamas. Jos turi sudaryti sąlygas realiai atkurti tiekėjo patikimumą, todėl tiekėjo elgesio pakitimai turi būti esminiai ir žymūs, o ne deklaratyvūs ir fragmentiški, o taikomos priemonės turi būti tęstinio pobūdžio ir įtikinti perkančiąją organizaciją (teismą), kad bus pasiekti VPĮ įtvirtinti tikslai, kurių siekiama nustatant pašalinimo pagrindus.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl VPT komentare nurodytų priemonių kategorijų bei ieškovės įgyvendintų priemonių atitikties šioms kategorijoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešųjų pirkimų tarnybos parengtame VPĮ 46 straipsnio 10 dalies komentare yra nurodytas tik pavyzdinis organizacinės kultūros pakeitimo priemonių sąrašas, kuris nėra baigtinis. Be to, kaip minėta šios nutarties 82 punkte, o taip pat nurodyta ir minėtame komentare, tiekėjas gali remtis įvairiais vidaus sprendimais, kurie pagrįstų, kad ateityje nebus atliekami pažeidimai. Taigi, ne pateiktų „apsivalymo“ dokumentų kategorijos ar kiekis, o realiai priimtos veiksmingos priemonės ir (ar) esminiai tiekėjo elgesio pakitimai gali lemti išvadą, kad tiekėjas įgyvendino „apsivalymo“ priemones. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės perkančiajai organizacijai pateiktų „apsivalymo“ dokumentų (vidaus audito ataskaitos, CAPA plano, gamintojų ir tiekėjų vertinimo tvarkos) turinį, padarė išvadą, kad ieškovės atlikti korekciniai veiksmai iš esmės yra susiję tik su tiekėjų vertinimu, komunikacija, bendradarbiavimu, jos nėra orientuotos į tiekėjo padarytų nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevenciją, be to, nėra susijusios su prevencinės kontrolės stiprinimu dėl dokumentų klastojimo ar netikrų dokumentų teikimo rizikos eliminavimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo vien išvada dėl pateiktų dokumentų formos, o analizavo ieškovės pateiktus dokumentus ir iš jų turinio nusprendė, ar jie iš esmės atspindi situaciją, jog nurodytos „apsivalymo“ priemonės yra pakankamos ir veiksmingos siekiant išvengti, kad nepasikartotų veiksmai, dėl kurių jis buvo kaltinamas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo teiginiams, kad teismas nevertino ir ginčijame teismo sprendime nepasisakė dėl VPT komentare nurodytų priemonių kategorijų bei ieškovės įgyvendintų priemonių atitikties šioms kategorijoms.
Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, susiję su civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025 konstatuotomis aplinkybėmis. Visų pirma, šios nutarties 59 punkte minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m lapkričio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025 ieškovė buvo įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą dėl esminio sutarties pažeidimo, t. y. kad vykdydama pirkimo–pardavimo sutartį pateikė suklastotą ar netikrą dokumentą. Vien tai, kad ne tiekėja, o jos pasitelktas gamintojas pateikė suklastotą ar netikrą dokumentą, savaime neeliminuoja tiekėjos atsakomybės už perkančiajai organizacijai pateiktų dokumentų teisingumą. Šiuo atveju būtent ieškovė pateikė perkančiajai organizacijai netikrą dokumentą, todėl ji, norėdama dalyvauti Pirkime vadovaujantis VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punktu, turėjo pateikti perkančiajai organizacijai duomenis, kad ėmėsi priemonių, jog galėtų būti laikoma patikima tiekėja bei pagrįsti, kad jos pritaikytos ir taikomos priemonės pakeitė jos elgseną taip ir tiek, jog ateityje mažai tikėtinas VPĮ 46 straipsnio 1, 4 ir 6 dalyse nustatytų pašalinimo pagrindų pakartotinumas. Antra, vien tai, kad ieškovės atžvilgiu 2026 m. gegužės 8 d. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nesant padarytai nusikalstamai veikai, savaime nereiškia, jog ieškovės veiksmai neatitinka VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 6 punkto, t. y. esminio ankstesnės viešojo pirkimo sutarties pažeidimo. VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktyje numatyta, jog tiekėja turi pateikti duomenis, jog ėmėsi techninių, organizacinių, personalo valdymo priemonių, skirtų tolesnių nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevencijai. Taigi, minėtų „apsivalymo“ priemonių pateikimas siejamas ne tik su nusikalstamų veikų, bet ir su pažeidimų prevencija. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, susiję su gamintojos kalte ir ieškovės nekaltumu, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, nes pirmosios instancijos teismas ieškovės veiksmus vertino ne baudžiamosios atsakomybės, o viešojo pirkimo pagrindu sudarytos sutarties esminio pažeidimo aspektu.
Trečia, apeliantės teigimu, teismo išvada, jog ieškovės atlikti korekciniai veiksmai iš esmės yra susiję tik su tiekėjų vertinimu, komunikacija, bendradarbiavimu, yra selektyvi ir neatspindi ieškovės faktiškai įgyvendintų priemonių apimties. Apeliantė, teigdama, kad teismas ignoravo tą nurodytų dokumentų dalį, kuri tiesiogiai adresuoja ieškovės vidinius procesus, dokumentų autentiškumo kontrolę ir personalo valdymą, pateikė nuorodas į 2025 m. gegužės 28 d. CAPA plano 3 ir 4 punktus, 2025 m. gegužės 28 d. vidaus audito ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. birželio 18 d. direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos Gamintojų ir tiekėjų vertinimo tvarkos 3.3, 3.4.1, 3.4.2, 4.1.1., 5.1 ir 5.2 papunkčius:
2025 m. gegužės 28 d. CAPA plano 3 punkte nurodyta, kad koreguojamieji veiksmai: nedelsiant nutrauktas bendradarbiavimas su tiekėju, sukėlusiu incidentą; įdiegti dvigubos dokumentų verifikacijos taisyklę; atlikti visų tiekėjų reikalavimų ir patikimumo peržiūrėjimą bei papildyti tiekėjų atrankos tvarkos aprašą; visus darbuotojus supažindinti ir apmokyti naujų reikalavimų. 4 punkte nurodyta, kad prevenciniai veiksmai: sistemiškai peržiūrimos visos tiekimo grandinės komunikacijos procedūros bent vieną kartą per metus; visi viešieji pirkimai (klientai) apie įvykį bei priemones informuojami deklaracija;
2025 m. gegužės 28 d. Vidaus audito ataskaitoje nurodyta, kad: incidentą lėmė tiekėjo „Dongguan Dacheng Outdoor Products Co.,Ltd“ komunikacijos nenuoseklumas ir dvejopas oficialių raštų turinys; vidinė įmonės tiekėjų komunikacijos verifikavimo procedūra buvo nepakankamai griežta (nevyko dviguba autentiškumo patikra, nebuvo dokumentų atsekamumo audito); ISO 9001 vadybos sistemos rizikų valdyme trūko vieno etapo – tiekėjų raštų patikros po pakeitimų ar force majeure (nenugalimos jėgos) situacijose;
2025 m. birželio 18 d. direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos Gamintojų ir tiekėjų vertinimo tvarkos 3.3 papunktyje nurodyta, kad projekto vadovas užtikrina komunikacijos tikslumą ir dokumentų autentiškumo kontrolę. Prieš užsakydamas prekes ar paslaugas, projekto vadovas privalo: papildomai patikrinti gamintojo pateiktus dokumentus (autentiškumą, galiojimą, atitiktį originalui) (3.4.1 papunktis); gavus svarbų dokumentą (pvz., negalėjimo gaminti raštą), visada turėtų būti dvigubas patvirtinimas – tiesioginiu skambučiu, vaizdo konferencija ar elektroniniu būdu su parašu (3.4.2 papunktis). Projekto vadovui nustačius kritinius pažeidimus, dokumentų neatitiktį ar suklastojimo požymius projekto vadovas nedelsdamas inicijuoja vidinį tyrimą, aktyvuoja CAPA veiksmus (4.1.1 papunktis). Atsakomybės ir kontrolės paskirstymas: už tvarkos laikymąsi atsako projektų vadovai (5.1 papunktis); tvarkos pažeidimai traktuojami kaip darbo drausmės pažeidimai su numatytomis pasekmėmis (5.2 papunktis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodytų prevencinių priemonių visuma (žr. šios nutarties 86.1–86.3 papunkčius) nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovės atlikti korekciniai veiksmai iš esmės yra susiję tik su tiekėjų vertinimu, komunikacija, bendradarbiavimu, o ne su organizacinėmis priemonėmis, kurios skirtos užkirsti kelią ar pašalinti riziką ieškovei teikti suklastotus ar netikrus dokumentus. Visų pirma, apeliantės nurodytuose dokumentuose pateiktos priemonės „įdiegti dvigubos dokumentų verifikacijos taisyklę“, „atlikti visų tiekėjų reikalavimų ir patikimumo peržiūrėjimą“, „sistemiškai peržiūrėti visos tiekimo grandinės komunikacijos procedūras“, „projekto vadovas turi užtikrinti komunikacijos tikslumą ir dokumentų autentiškumo kontrolę“, „turėtų būti dvigubas patvirtinimas – tiesioginiu skambučiu, vaizdo konferencija ar elektroniniu būdu su parašu“. iš esmės reiškia gamintojo pateikiamos informacijos kontrolę, komunikaciją, tačiau ne konkrečias priemones, kuriomis būtų užkertamas kelias ieškovei teikti suklastotus, netikrus dokumentus. Antra, nors apeliantė nurodė, kad jos pateiktos „apsivalymo“ priemonės nepagrįstai buvo vertinamos kaip „tiekėjų vertinimo“, o ne vidinių dokumentų kontrolės ir personalo valdymo priemonės, tačiau nepagrindė kaip tokios priemonės faktiškai užtikrins, kad jai nebus pateikti netikri dokumentai. Vien tai, kad gamintojas patvirtins dokumentų autentiškumą ir teisėtumą ar projektų vadovų bus atsakingi už pateiktų dokumentų autentiškumo kontrolę, savaime neleidžia nuspręsti, jog tokios priemonės gali būti veiksmingos. Taigi, apeliantė nepagrindė „apsivalymo“ priemonių veiksmingumo, t. y. kad jos įdiegtos prevencinės priemonės neleis ateityje pasikartoti VPĮ 46 straipsnio 1, 4 ir 6 dalyse nustatytiems pašalinimo pagrindams.
Ketvirta, apeliantės teigimu, teismas neteisingai apibrėžė pažeidimo prigimtį, nes ieškovė neklastojo dokumentų, o įtraukimas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą buvo pagrįstas gamintojo pateikto netikro dokumento perdavimu, o ne klastojimu. Vadinasi, reikalavimas imtis priemonių prieš hipotetinę ieškovės klastojimo veiklą nėra pagrįstas nei faktiškai, nei teisiškai. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Kaip buvo minėta šios nutarties 85 punkte, pirmosios instancijos teismas ieškovės veiksmus vertino ne baudžiamosios atsakomybės, o viešojo pirkimo pagrindu sudarytos sutarties esminiu pažeidimo aspektu. Teismas nurodė, kad ieškovės patikimumo atkūrimo priemonės nėra susijusios su prevencinės kontrolės stiprinimu dėl dokumentų klastojimo ar netikrų dokumentų teikimo rizikos eliminavimu (žr. skundžiamo sprendimo 48 punktą), t. y. teismas ieškovės nurodytas priemones vertino ne dokumentų klastojimo, o tokių dokumentų pateikimo perkančiajai organizacijai kontekste. Taigi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad teismas neteisingai apibrėžė pažeidimo prigimtį.
Penkta, apeliantė nurodė, kad perkančioji organizacija, vertindama apsivalymo priemones per „nuoširdumo“ prizmę, nepagrįstai sukūrė papildomą, įstatyme nenumatytą kriterijų ir išplėtė VPĮ 46 straipsnio 10 dalies taikymo ribas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktyje nėra reikalavimo tiekėjui deklaruoti „kaltės pripažinimą“. Tačiau vien tai, kad perkančioji organizacija Sprendime vartojo sąvokas „nenuoširdžios“, „mechaniškai deklaruojamos“, „patikimumo atkūrimo iliuzija“ savaime nereiškia, jog ji sukūrė papildomą, įstatyme nenumatytą kriterijų, juolab kad Sprendimo turinys patvirtina, jog perkančioji organizacija konstatavo, kad tiekėjos nurodytos patikimumo atkūrimo priemonės nėra pakankamos VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto c papunktyje nustatytam kriterijui atitikti ne dėl to, kad ieškovės nurodytos patikimumo atkūrimo priemonės „nėra nuoširdžios ir tik mechaniškai deklaruojamos siekiant sukurti patikimumo atkūrimo iliuziją“, o dėl to, jog „nurodytos patikimumo atkūrimo priemonės neorientuotos į tiekėjo padarytų nusikalstamų veikų ar pažeidimų prevenciją“, „iš esmės visos nurodytos priemonės susijusios su gamintojų kontrole, verifikavimu, tačiau nenumatyta jokių korekcinių techninių, organizacinių, personalo valdymo priemonių, skirtų paties tiekėjo UAB „Ineo group“ galimų pažeidimų prevencijai užtikrinti“, „nėra duomenų apie prevencinės kontrolės sistemos stiprinimą ar kitas priemones, tiesiogiai susijusias su dokumentų klastojimo ar netikrų dokumentų teikimo rizikos eliminavimu“. Taigi, apeliantės argumentai, kad perkančiosios organizacijos Sprendimas iš esmės buvo paremtas tik subjektyvia interpretacija ir įstatymo normoje nenumatytu „nuoširdumo“ kriterijumi, nesudaro pagrindo apskųstą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti.
Šešta, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės teiginius, kad po įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ji sudarė 43 viešojo pirkimo sutartis, įskaitant ir susijusias su visuomenės saugumo, valstybės saugumo bei gynybos sritimis. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybė, jog po įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ieškovė yra sudariusi viešojo pirkimo sutartis, savaime nėra patikimumo atkūrimo patvirtinimas visose srityse. Šiuo atveju perkančioji organizacija turėjo pareigą individuliai įvertinti ieškovės „apsivalymo“ priemones nagrinėjamo Pirkimo kontekste. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikėsi tiek ESTT, tiek Lietuvos apeliacinis teismas anksčiau išnagrinėtose bylose. ESTT yra išaiškinęs, kad perkančiosios organizacijos ir konkurso laimėtojo pasitikėjimo santykių užmezgimas reiškia, jog perkančioji organizacija neturi būti automatiškai saistoma kitos perkančiosios organizacijos atlikto vertinimo per ankstesnį viešąjį pirkimą tam, kad, ji galėtų, be kita ko, ypatingą dėmesį skirti proporcingumo principui, taikydama neprivalomuosius pašalinimo pagrindus (ESTT 2019 m. birželio 19 d. sprendimo Meca Srl prieš Comune di Napoli, byloje C-41/18, 30 ir 32 punktai). Pagal šį principą reikalaujama, kad perkančioji organizacija pati išnagrinėtų ir įvertintų faktines aplinkybes (ESTT 2019 m. spalio 3 d. sprendime byloje Delta Antrepriză de Construcţii şi Montaj 93 SA prieš Compania Naţională de Administrare a Infrastructurii Rutiere SA, byloje C-267/18, 27 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, jog kita perkančioji organizacija taikytas ,,apsivalymo“ priemones pripažino pakankamomis, neturi teisinės reikšmės, kadangi kiekvienu atveju atliekamas individualus vertinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-280-934/2025, 43 punktas). Apeliaciniame skunde nenurodyta naujų argumentų, kurie šiuo konkrečiu atveju sudarytų pagrindą nukrypti nuo anksčiau suformuotos teismų praktikos iš esmės analogišku ginčo klausimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad kitų perkančiųjų organizacijų sutartys ar jų vykdymo faktas iš esmės nelemia išvados, kad tiekėja yra „apsivaliusi“.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ieškovės nurodytų „apsivalymo“ priemonių turinį, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog ėmėsi organizacinių priemonių, kurios užkirstų kelią ar pašalintų riziką pačiai ieškovei teikti suklastotus ar netikrus dokumentus. Vien deklaratyvių teiginių dėl „apsivalymo“ priemonių realumo ir patikimumo atkūrimo, nepateikus įrodymų, kurie leistų įsitikinti realiu jos patikimumo atkūrimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.
Dėl perkančiosios organizacijos Sprendimo (ne)motyvavimo
VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte įtvirtina perkančiosios organizacijos pareigą įvertinti tiekėjo nurodytų „apsivalymo“ priemonių (ne)pakankamumą ir dėl to priimti motyvuotą sprendimą.
Aplinkybė, kad tiekėjas yra Nepatikimų tiekėjų sąraše, neatleidžia perkančiosios organizacijos nuo pareigos atlikti tokio tiekėjo patikimumo vertinimą pagal jo pateiktus duomenis, kuriais jis įrodinėja ėmęsis atitinkamų taisomųjų priemonių. Toks sprendimas visais atvejais turi būti priimtas atlikus aplinkybių, kurios gali būti tiekėjo pašalinimo pagrindas, motyvuotą įvertinimą. ESTT 2019 m. spalio 3 d. sprendimo, byloje Delta Antrepriză de Construcţii şi Montaj 93 SA prieš Compania Naţională de Administrare a Infrastructurii Rutiere SA, Nr. C-267/18, 29 punkte nurodyta, kad perkančioji organizacija turi pati įvertinti ekonominės veiklos vykdytojo, su kuriuo buvo nutraukta ankstesnė viešojo pirkimo sutartis, elgesį. Šiuo atžvilgiu, remdamasi visomis reikšmingomis aplinkybėmis, visų pirma, sprendimu atmesti ieškovės pasiūlymą, atsakovė turi rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti, ar šis ekonominės veiklos vykdytojas, jos nuomone, atsakingas už didelius ar nuolatinius trūkumus, padarytus vykdant ankstesnę viešojo pirkimo sutartį, už kurios (ne)tinkamą vykdymą jis buvo įtrauktas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, dėl kurių gali nutrūkti pasitikėjimo atitinkamu ūkio subjektu santykiai.
Ieškovė siekė įrodyti, kad perkančiosios organizacijos priimtas Sprendimas nėra motyvuotas, nebuvo atliktas visapusiškas ir objektyvus ieškovės „apsivalymo“ priemonių įvertinimas. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės argumentus atmetė nurodęs, kad perkančiosios organizacijos Viešųjų pirkimų komisija pateikė detalią ieškovės pateiktų „apsivalymo“ dokumentų analizę pagal VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 1 punkto sąlygas. Ieškovė su minėta teismo išvada nesutiko, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai pripažino Sprendimą tinkamai motyvuotu, nors perkančioji organizacija: nepagrįstai susiaurino „savanoriškumo“ sąvoką; nepagrįstai reikalavo ieškovės inicijuoti pažeidimo nustatymą; vertino apsivalymo priemones per subjektyvų „nuoširdumo“ kriterijų; nepateikė analizės dėl papildomų priemonių. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
Visų pirma, bylos duomenys patvirtina, kad perkančioji organizacija 2025 m gruodžio 22 d. pareikalavo, jog ieškovė pateiktų jai išsamius „apsivalymo“ dokumentus (žr. šios nutarties 29 punktą). Ieškovė, siekdama įrodyti, kad yra patikima tiekėja, pateikė perkančiajai organizacijai įrodymus apie „apsivalymo“ priemones: 1) 2025 gegužės 28 d. ieškovės CAPA (korekcinių ir prevencinių veiksmų) planą; 2) 2025 m. gruodžio 12 d. Deklaraciją dėl incidento ir atkurto bendrovės patikimumo; 3) 2025 m. birželio 18 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės direktoriaus įsakymą dėl gamintojų ir tiekėjų vertinimo; 4) 2025 m. gegužės 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini) vidaus audito ataskaitą; 5) mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. šios nutarties 60 punktą). Sprendimo turinys patvirtina, kad perkančioji organizacija įvertino ieškovės pateiktų „apsivalymo“ priemonių turinį ir priėmė Sprendimą dėl kiekvieno VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatyto kriterijaus (žr. Sprendimo 1–3 punktus). Teisėjų kolegijos vertinimu, perkančiosios organizacijos išvados dėl „apsivalymo“ priemonių pakankamumo yra motyvuotos ir pagrįstos ne tik pateiktų „apsivalymo“ dokumentų analize, bet ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2557-603/2025 ir jame nustatyto ieškovės pažeidimo įvertinimu. Be to, Sprendimas dėl ieškovės „apsivalymo“ priemonių nepakankamumo buvo priimtas atsižvelgiant ir į tai, kad šiame Pirkime gamintojo teikiami dokumentai turi išskirtinę ir kritinę reikšmę, nes perkami aerozoliniai filtrai yra tiesiogiai skirti perkančiosios organizacijos kontroliuojamos zonos specialiosios ventiliacijos sistemoms, kurių paskirtis – išvalyti išmetamą orą nuo radioaktyvių ir toksiškų aerozolių, saugant aplinką ir žmonių sveikatą nuo radiacinio poveikio, o tai reiškia, jog bet koks netikras, klaidinantis ar neautentiškas dokumentas tokiame pirkime būtų laikomas ypatingai rimtu ir pavojingu pažeidimu, galinčiu sukelti tiesiogines neigiamas pasekmes branduolinei, radiologinei ir aplinkos saugai (žr. Sprendimo 4 punktą).
Nors apeliantė teigia, kad Sprendimo motyvacija yra nepakankama ir neatitinka VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkto reikalavimų, nes atsakovė nepateikė analizės, kokių konkrečių papildomų priemonių ieškovė turėjo imtis, tačiau ne perkančioji organizacija turėjo nurodyti ieškovei, kokių konkrečių papildomų priemonių turėjo imtis ieškovė tam, kad atkurtų savo patikimumą, o būtent ieškovė turėjo pateikti pakankamas atkūrimo priemones, kurios, atsižvelgiant į šiame Pirkime perkamų aerozolinių filtrų (HEPA) svarbumą, turėjo patvirtinti, jog ji atkūrė savo patikimumą ir nėra abejonių dėl Pirkimu siekiamo tikslo sėkmingo realizavimo ateityje. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su jos pateiktų „apsivalymo“ priemonių įvertinimu, nereiškia, jog perkančiosios organizacijos Sprendimas buvo tinkamai nemotyvuotas ar jos nurodytos „apsivalymo“ priemonės buvo tinkamai neįvertintos.
Antra, nors apeliantė teigia, kad perkančioji organizacija Sprendime neįvertino eilės esminių aplinkybių (faktinio žalos atlyginimo ir jo operatyvumo, sėkmingai vykdomų viešojo pirkimo sutarčių, ieškovės sąžiningo elgesio Pirkimo procedūrų metu, perkančiosios organizacijos ankstesnių veiksmų, kuriais jis ne kartą patvirtino ieškovės dalyvavimo Pirkime tinkamumą), tačiau vien tai, kad perkančioji organizacija Sprendime neaptarė tam tikrų aplinkybių, nesudaro pagrindo vertinti, jog Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Kita vertus, kaip minėta šios nutarties 50, 75, 91 punktuose, nei faktinis žalos atlyginimas ir jo operatyvumas, nei sėkmingai vykdomos viešojo pirkimo sutartys ar ieškovės elgesys Pirkimo procedūrų metu, savaime nelemia išvados, kad ieškovės pasitelktos „apsivalymo“ priemonės yra veiksmingos.
Taigi, aptartų aplinkybių visuma (žr. šios nutarties 95–97 punktus), teisėjų kolegijos vertinimu, įrodo, kad atsakovė pareikalavo, jog apeliantė pateiktų VPĮ 46 straipsnyje nurodytus dokumentus, kurie įrodytų, jog tiekėja ėmėsi visų įmanomų priemonių tam, jog teisės pažeidimai, kurie buvo padaryti, nebus daromi ateityje, atliko individualų susiklosčiusios situacijos vertinimą, t. y. išanalizavo pateiktus dokumentus, atliko individualų kitos perkančiosios organizacijos nustatytų viešojo pirkimo sutarties netinkamo vykdymo aplinkybių vertinimą, pateikė motyvuotą atsakymą, dėl kokių priežasčių mano, kad priemonės, kurių ėmėsi apeliantė, nėra pakankamos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinti, kad perkančiosios organizacijos priimtas Sprendimas yra nemotyvuotas. Priešingai, perkančiosios organizacijos priimtas Sprendimas atitinka ne tik VPĮ 46 straipsnio 10 dalies 2 punkte numatytą motyvavimo pareigą, bet ir VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo principą.
Dėl perkančiosios organizacijos Sprendimo (ne)proporcingumo
Vadovaujantis VPĮ 46 straipsnio 8 dalimi, perkančioji organizacija, priimdama sprendimus dėl tiekėjo pašalinimo iš pirkimo procedūros šio straipsnio 4 ir 6 dalyse nurodytais pašalinimo pagrindais, atsižvelgia į tai, ar vertinant tiekėjo patikimumą tiekėjo pašalinimas iš pirkimo procedūros proporcingas vertinamam tiekėjo elgesiui.
Teismų praktikoje, atskleidžiant proporcingumo principo turinį, pažymėta, jog šio principo turinį sudaro siekiamų tikslų ir jiems pasirenkamų priemonių derinimas – šių priemonių adekvatumo tikslams vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011). Taigi, atsižvelgiant į proporcingumo principo turinį, svarbus yra taikomų priemonių adekvatumo tikslams vertinimas, todėl perkančiosios organizacijos priimamas sprendimas pašalinti tiekėją iš pirkimo atmetant jo pasiūlymą sietinas su perkančiosios organizacijos galimybėmis pasiekti jos tikslus vykdomame viešajame pirkime. Viešųjų pirkimų tikslas – vadovaujantis VPĮ įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, dėl proporcingumo spręstina vertinant, ar tiekėjo padarytas pažeidimas turėjo įtakos perkančiajai organizacijai įgyvendinant šį viešųjų pirkimų tikslą – ar sukėlė pagrįstų abejonių tiekėjo patikimumu ta prasme, kad dėl nutrūkusio pasitikėjimo santykio perkančioji organizacija ne(be)galėtų įgyvendinti šio tikslo. Formalus (kaip nurodyta Direktyvos 2014/24 konstatuojamosios dalies 101 punkte, vienkartinis nedidelis) pažeidimas, neturėjęs žymios reikšmės tiekėjo patikimumo požiūriu perkančiajai organizacijai įgyvendinant jos tikslą sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, neturėtų būti vertinamas kaip proporcingas griežčiausiai viešųjų pirkimų procese taikomai poveikio priemonei – tiekėjo pašalinimui iš pirkimo – pritaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-381/2024, 101 punktas).
Tik perkančiajai organizacijai suteikta teisė (kartu – ir pareiga) įvertinti tiekėjo patikimumą ir spręsti, ar tiekėjas turi būti pašalintas iš viešojo pirkimo procedūros dėl neprivalomojo pašalinimo pagrindo. Tai reiškia, kad teismas tik patikrina, kaip perkančioji organizacija, priimdama sprendimą šiuo klausimu, tokio įpareigojimo laikėsi. Tai daroma pagal tai, ar iš perkančiosios organizacijos veiksmų matyti, kad ji aiškinosi su vertinamo tiekėjo elgesiu susijusias aplinkybes, ar jos sprendime dėl neprivalomojo pašalinimo pagrindo taikymo, be argumentų, pagrindžiančių šio pagrindo (taip pat ir dėl tiekėjo pateiktų melagingų duomenų) faktą, motyvuotai nurodyta, kodėl, vertinant tiekėjo patikimumą, jo pašalinimas toje konkrečioje situacijoje proporcingas tiekėjo elgesiui. Primintina, kad perkančiosios organizacijos sprendimai pagal VPĮ nuostatas ar pirkimų taisykles turi būti motyvuoti bei pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-969/2022, 44 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-381/2024, 102 punktas).
Taigi, sprendimas pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūrų negali būti priimtas automatiškai, neatlikus proporcingumo vertinimo, t. y. neįvertinus individualaus tiekėjo elgesio, taip pat neatsižvelgus į visas reikšmingas tos konkrečios situacijos aplinkybes.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės pašalinimo iš Pirkimo proporcingumo yra nepagrįsta ir neteisėta, nes: VPĮ 46 straipsnio 8 dalis imperatyviai reikalauja proporcingumo vertinimo nepriklausomai nuo sprendimo kvalifikavimo; atsakovės išvada dėl apsivalymo sąlygų neįvykdymo yra nepagrįsta; atsakovė neatliko konkrečios proporcingumo analizės; atsakovės teiginys, kad ji neturėjo teisinio pagrindo taikyti švelnesnių sprendimų, apverčia apsivalymo instituto logiką. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
Visų pirma, perkančiosios organizacijos Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į ieškovės padaryto pažeidimo rimtumą, jos elgesį nustatant pažeidimo aplinkybes, nurodytų patikimumo atkūrimo priemonių nepakankamumą. Kadangi ieškovė nepagrindė, kad atkūrė patikimumą ir pašalino kilusias abejones dėl Pirkimu siekiamo tikslo sėkmingo realizavimo ateityje, perkančioji organizacija vertino, jog šiuo atveju neleidimas ieškovei toliau varžytis Pirkime yra proporcingas, adekvatus ir deramai atliepia visuomenės teisėtus lūkesčius, susijusius su VPĮ reglamentuotomis procedūromis ir jų rezultatais. Taigi, perkančioji organizacija įvertinusi ieškovės pateiktų „apsivalymo“ priemonių turinį, nusprendė, kad šios priemonės nepatvirtina jos patikimumo ir Pirkimu siekiamo tikslo sėkmingo realizavimo ateityje ir toks sprendimas neleisti dalyvauti Pirkime yra proporcingas vertinamam tiekėjos elgesiui.
Antra, nepagrįsti apeliantės argumentai, kad perkančioji organizacija apsiribojo tik deklaratyviu teiginiu, jog sprendimas yra „būtinas, adekvatus ir proporcingas“, tačiau nevertino nei ieškovės pažeidimo vienkartinio pobūdžio, nei visiško žalos atlyginimo, nei realiai įgyvendintų prevencinių priemonių, nei sėkmingo viešojo pirkimo sutarčių vykdymo po įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Teisėjų kolegija pažymi, kad perkančiosios organizacijos Sprendimas priimtas įvertinus tai, jog ieškovė, vykdydama ankstesnę sutartį, pateikė netikrą dokumentą ir Pirkime neįrodė pakankamų organizacinių priemonių (pakankamų „apsivalymo“ priemonių), skirtų pašalinti netikrų ar suklastotų dokumentų pateikimo riziką. Vien tai, kad šis pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio, ieškovė atlygino žalą ar tai, jog ieškovė vykdo viešojo pirkimo sutartis, įvertinus aplinkybę, kad Pirkimu siekiama įsigyti branduolinei saugai svarbų produktą ir tokiam Pirkimui pagrįsti turi būti pateikti nepriekaištingai skaidrūs ir atitinkantys branduolinės energetikos srityje taikomi aukščiausius patikimumo standartus atitinkantys dokumentai, savaime neleidžia nuspręsti, kad perkančioji organizacija pritaikė neproporcingą priemonę. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, perkančiosios organizacijos sprendimas pripažinti, kad neleidimas ieškovei toliau varžytis Pirkime yra proporcinga priemonė, nebuvo tik deklaratyvi frazė, o paremtas ieškovės pateiktų „apsivalymo“ priemonių, kitų duomenų, Pirkimu siekiamo tikslo ir Pirkimo objekto specifiškumo vertinimo visetu.
Trečia, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad perkančioji organizacija, siekdama išvengti proporcingumo vertinimo pareigos, ieškovės pašalinimą iš Pirkimo vertino kaip savaiminį pašalinimą dėl ankstesnio pažeidimo, tačiau tokie apeliantės argumentai iš esmės neatitinka perkančiosios organizacijos priimto Sprendimo turinio, yra deklaratyvūs ir nepagrįstai. Visų pirma, šios nutarties 105 punkte minėta, kad perkančiosios organizacijos Sprendimas pripažinti, jog neleidimas ieškovei toliau varžytis Pirkime yra proporcinga priemonė, buvo paremtas ieškovės pateiktų „apsivalymo“ priemonių, kitų duomenų, Pirkimu siekiamo tikslo ir Pirkimo objekto specifiškumo vertinimo visetu. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su Sprendimo turiniu ir išvadomis, savaime nereiškia, jog perkančiosios organizacijos Sprendimo išvados dėl jo proporcingumo ieškovės elgesiui buvo priimtos neįvertinus visumos duomenų. Be to, Sprendimas atmesti pasiūlymą šiuo atveju nelaikytinas sankcija, baudžiamojo ar drausminio pobūdžio priemone, o VPĮ numatyta priemone, kuri taikoma tuomet, kai tiekėjas neįrodo patikimumo atkūrimo, nes perkančioji organizacija privalo užtikrinti, kad viešojo pirkimo sutartis būtų sudaroma tik su patikimu tiekėju.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad priimdama Sprendimą perkančioji organizacija įvertino visas reikšmingas aplinkybes, tiekėjos elgesį pažeidimo nustatymo ir nagrinėjimo metu, Pirkimo objekto svarbą visuomenės saugumui bei tai, kad ieškovė neįrodė, jog įvykdė visas VPĮ 46 straipsnio 10 dalyje nustatytas kumuliatyvias apsivalymo sąlygas ir dėl to priėmė proporcingą sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą Pirkime. Vien apeliantės deklaratyvūs pasvarstymai ar bendro pobūdžio abejonės nepatvirtina, kad perkančiosios organizacijos Sprendimas dėl jos pasiūlymo atmetimo buvo neproporcingas, o perkančioji organizacija galėjo toliau tęsti pasiūlymo vertinimą ar taikyti švelnesnes priemones.
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, o apeliantės išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, 198 punktas). Be to, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017, 18 punktas).
Nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek atsakovė pateikė teismui prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos tvarka, priteisimo. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
Atsakovė pateikė teismui įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 7 331,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas, sprendimo ir civilinės bylos medžiagos analizė, atsiliepimo į apeliacinį skundą peržiūra ir korekcijos ((999,17 Eur + 1 100 Eur + 550 Eur + 880 Eur + 1 100 Eur + 825 Eur + 605 Eur) × 1,21 = 7 331,60 Eur). Atsakovei buvo išrašyta 2026 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita faktūra BER Nr. 2013005, kuri prašymo pateikimo dieną nebuvo apmokėta (2026 m. rugsėjo 2 d. prašymas Nr. DOK-19977).
Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 106 punktas).
Nagrinėjamu atveju nutartis, kuria, be kita ko, sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme patirtų atsakovės bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, priimama III ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2026 m. I ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 554,20 Eur. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 320,46 Eur (2 554,20 Eur × 1,3). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčas nebuvo išskirtinai sudėtingas tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės taikymo požiūriu, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus (žr. šios nutarties 113 punktą), atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, mažintinos, priteisiant atsakovei 3 320,46 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2026 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ineo group“, juridinio asmens kodas 306596695, atsakovei viešajai įstaigai Ignalinos atominei elektrinei, juridinio asmens kodas 255450080, 3 320,46 Eur (tris tūkstančius tris šimtus dvidešimt eurų 46 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.