Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-95-843/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-02
Bylos Nr.: 1A-95-843/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00335-2019-8
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Evaldas Gražys, Jolanta Čepukėnienė, Aušra Bielskė
Nuteistasis: S. G., A. S.
Civilinis ieškovas: UAB „E“
Ieškovas: UAB "REMI INVEST", UAB Ermitažas

Kategorijos

1.2.14.6.2.2Labai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimas (BK 182 str. 3 d.)
1.2.18.10.1Apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas (BK 222 str. 1 d.)
1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
2.6.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-95-843/2026 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00335-2019-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.2; 1.2.18.10.1; 1.2.29.1.1; 2.4.6.5.1; 2.6.4.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 2 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jolantos Čepukėnienės ir Evaldo Gražio,

sekretoriaujant Alinai Stimburytei,dalyvaujant prokurorui Anatolijui Koržovui,nuteistajam S. G. ir jo gynėjui advokatui Andriui Kaluinai,nuteistajam A. S. ir jo gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,civilinio ieškovo UAB „E“ atstovui advokatui Giedriui Danėliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Augustino Vaičiūno bei nuteistojo S. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 3 dalį (čia ir toliau – 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), jam skirta 350 MGL (17 500 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (čia ir toliau – 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) (įmonės pardavimo sutarčių suklastojimas), jam skirta 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (į civilinę bylą pateikti dokumentai), jam skirta 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (čia ir toliau – 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), jam skirta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, A. S. skirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir dalinio sudėjimo būdu ir A. S. skirta subendrinta 500 MGL (25 000 Eur) dydžio baudos bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu A. S. paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme, pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos baudos bausmės, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – treji metai laisvės atėmimo ir 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5, 8, 9 punktais, A. S. skirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jam skirti įpareigojimai – dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nebendrauti su D. K. ir I. Č..

A. S. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 3 dalyje (čia ir toliau – 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

S. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, jam skirta 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda.

UAB „E“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir civilinio ieškovo UAB „E“ naudai iš S. G. ir A. S. solidariai priteista 74 543,99 Eur turtinė žala.

UAB „Remi invest“ civilinis ieškinys dėl 203 100,65 Eur turtinės žalos priteisimo atmestas.

Iš S. G. ir A. S. solidariai UAB „E“ naudai priteista 4 065 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

S. G. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, o A. S. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 3 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį už tai:

A. S., nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. būdamas vieninteliu UAB „L“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), akcininku ir nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. iki 2018 m. spalio 12 d. eidamas UAB „L“ direktoriaus pareigas, taip pat S. G., kuris nuo 2018 m. sausio 15 d. buvo vieninteliu UAB „EL“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), akcininku ir nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2019 m. vasario 13 d. ėjo UAB „EL“ direktoriaus pareigas, veikdami bendrininkų grupe, A. S. piktnaudžiaujant įgytu pasitikėjimu dėl anksčiau pagal 2017 m. rugpjūčio 29 d. sutartį UAB „E“ UAB ,,L“ tiektų elektros paskirties prekių, A. S. ir S. G. nuslepiant tikrąją itin sunkią savo vadovaujamų įmonių finansinę būklę bei suvokiant, jog UAB ,,EL“ negalės pateikti prekių UAB ,,L“ ir UAB „L“ negalės pateikti prekių UAB „E“, A. S. iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) UAB ,,L“ vardu 2018 m. liepos 12 d. pateikė UAB ,,E“ pasiūlymą dėl elektros kabelių tiekimo bei apmokėjimui 2 išankstines sąskaitas faktūras: 2018 m. liepos 12 d. Nr. 180712-1 už 54 000 m kabelio Y 3x1,5; 54 000 m kabelio Y 3x2,5; 20 000 m kabelio N 3x2,5 patiekimo, viso 51 751,22 Eur sumai, ir 2018 m. liepos 12 d. Nr. 180712-3 už 30 000 m kabelio N 3x1,5; 27 000 m kabelio N 3x2,5 patiekimo, viso 22 792,77 Eur sumai. Bendrai 74 543,99 Eur sumai. Dėl šių veiksmų bei tikrosios tiekėjo finansinės padėties nuslėpimo, UAB „E“ darbuotojai, suklaidinimo įtakoje, 2018 m. liepos 13 d. dviem mokėjimo pavedimais (mokėjimo paskirtyje nurodyta: „išanks. Nr. 180712-1“ – 51 751,22 Eur sumai ir „išankst. Nr. 180712-3“ – 22 792,77 Eur sumai) pervedė į UAB „L“ AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso 74 543,99 Eur, tačiau pasiūlyme nurodytų prekių nei UAB „L“, nei UAB „EL“ nepirko ir užsakovui UAB „L“ nepateikė, o UAB „L“ 2018 m. liepos 13 d. iš šių lėšų 73 540 Eur pervedė UAB „EL“, kuri gautas lėšas panaudojo ankstesnėms įmonės skoloms apmokėti, o ne minėtų prekių tiekimui UAB „E“, po pervedimo likusią 1 003,99 Eur sumą UAB „L“ panaudojo įmonės reikmėms.

Tęsiant nusikalstamą sumanymą, jau pasibaigus prekių pateikimo, kurio iš tiesų nebuvo planuojama vykdyti, terminams bei vykdant tarpusavyje suderintą UAB „E“ darbuotojų klaidinimą, A. S., kartu su S. G., laikotarpiu tarp 2018 m. rugpjūčio 17 d. – 2018 m. rugsėjo 27 d. toliau sąmoningai klaidino minėtos bendrovės darbuotojus, elektroniniu paštu siųsdami šiems išgalvotą informaciją apie neva vykdomą užsakytų prekių tiekimo procesą.

Po ko, A. S., siekdamas išvengti turtinės prievolės UAB „E“ patiekti prekes arba sugrąžinti šiai įmonei 74 543,99 Eur bei žinodamas, jog perleidžiamos įmonės turimos turtinės prievolės nebus vykdomos, o bendrovė perduodama asmeniui, kuris savo ruožtu neketina vykdyti jokios ūkinės komercinės veiklos bei tuo pačiu mokėti pagal įmonės prievoles, nesiekdamas tikrųjų tikslų, nurodomų pasirašomuose dokumentuose, 2018 m. rugsėjo 27 d. – 2018 m. spalio 18 d. laikotarpiu organizavo bei įgyvendino tariamą sandorį – UAB ,,L“ akcijų pardavimą, kuriuo neva šios bendrovės akcijos buvo parduotos Rusijos Federacijos piliečiui V. V. (V. V.), bei vėlesnį šio asmens formalų įforminimą įmonių registre šios bendrovės vadovu ir vieninteliu akcininku. Tuo tikslu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. rugsėjo 27 d. – 2018 m. spalio 18 d. laikotarpiu, tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, Lietuvos Respublikoje, A. S., siekiant išvengti labai didelės vertės turtinės prievolės, pagamino netikrus dokumentus dėl realiai nevykusių sandorių ar juridinių faktų:

2018 m. rugsėjo 27 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį, kuria A. S. neva pardavė 20 vnt. UAB „L“ akcijų V. V., ir ją pasirašė savo rankraštiniu parašu;

2018 m. spalio 1 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį, kuria A. S. neva pardavė 20 vnt. UAB „L“ akcijų V. V., ir ją pasirašė savo rankraštiniu parašu;

2018 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį, kuria A. S. neva pardavė 20 vnt. UAB „L“ akcijų V. V., ir ją pasirašė savo rankraštiniu parašu;

2018 m. spalio 8 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį, kuria A. S. neva pardavė 20 vnt. UAB „L“ akcijų V. V., ir ją pasirašė savo rankraštiniu parašu;

2018 m. spalio 11 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį, kuria A. S. neva pardavė 20 vnt. UAB „L“ akcijų V. V., ir ją pasirašė savo rankraštiniu parašu.

Po ko A. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, per V. V. 2018 m. spalio 18 d., 14 val. 51 min. pateikė VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui, esančiam Lvovo g. 25, Vilniuje, prašymą Nr. 19003759 dėl informacinių duomenų pakeitimo UAB „L“, kartu su suklastotais tikrais dokumentais – 2018 m. spalio 18 d. VĮ „Registrų centro“ prašymo įregistruoti juridinių asmenų registre formos JAR-1 blanką ,,Prašymas registruoti juridinių asmenų registre pakeistus duomenis“ su priedais – užpildytais VĮ Registrų centro ,,Vienasmenio valdymo organo“ formos JAR-VO-V blanku, VĮ Registrų centro ,,Akcininko“ formos JAR-AF blanku, 2018 m. spalio 12 d. UAB ,,L“ vienintelio akcininko sprendimu. Šių simuliacinių veiksmų pasekmėje, juridinių asmenų registre pakeitus duomenis apie UAB „L“ akcininką ir vadovą, buvo sukurta faktinė situacija, jog V. V. tik formaliai perėmė atsakomybę už bendrovės prievoles ir veiklos organizavimą ir tik formaliai buvo įregistruotas jos vienasmeniu akcininku bei direktoriumi, tačiau iš esmės nutrūkus šios bendrovės egzistavimui de facto (faktiškai), buvo panaikinta kreditorių reali galimybė įgyvendinti savo turtinę teisę.

Tokiu būdu bendrais S. G. ir A. S. veiksmais apgaule UAB „EL“ ir UAB „L“ naudai buvo įgytas labai didelės vertės UAB „E“ priklausantis turtas – 74 543,99 Eur, o A. S. pagaminus netikrus dokumentus ir juos kartu su suklastotais tikrais panaudojus, apgaule UAB „L“ naudai buvo išvengta ir labai didelės turtinės prievolės – 74 543,99 Eur.

A. S. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad paslėpė UAB „L“ finansinės apskaitos dokumentus, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „L“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, o būtent: jis, nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. iki 2018 m. spalio 12 d. eidamas UAB „L“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas, o nuo 2018 m. spalio 12 d. iki 2019 m. liepos 3 d. toliau realiai valdydamas šią bendrovę, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies reikalavimą „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, to paties straipsnio 2 dalies reikalavimą „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka <...>“ ir to paties straipsnio 4 dalies reikalavimą „Jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą ir duomenų teikimą teisės aktų nustatyta tvarka pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, 2 dalį „Už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, siekdamas, kad UAB „L“ kreditoriai prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytoje vietoje, esančioje Lietuvos Respublikoje, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. spalio 12 d., paslėpė 2017 m. sausio 1 d. – 2019 m. birželio 14 d. laikotarpio UAB „L“ finansinės apskaitos dokumentus bei finansinės apskaitos registrus, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „L“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 14 d.

A. S. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagamino, laikė ir panaudojo žinomai netikrus dokumentus, o būtent: tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau negu 2020 m. vasario 14 d., tyrimo metu nenustatytoje vietoje, Lietuvos Respublikoje, pagamino šiuos dokumentus:

2018 m. spalio 12 d. Ilgalaikio materialiojo turto perdavimo aktą Nr. 18/10-1, kuriame nurodyta, kad perduoti įrenginiai Dell XPS12 (9Q23), HP Spectre 13-V002NO ir HPSpectre 13-v1202nh 13.3 Fill HD BV“ ir grafoje „Perdavė Direktorius A. S.“ pasirašė pats, o grafoje „Priėmė“ yra rankraštinis įrašas „V. V.“;

2018 m. spalio 12 d. Trumpalaikio materialiojo turto perdavimo aktą Nr. 18/10-2, kuriame nurodyta, kad perduotas įmonės antspaudas (1 vnt.), sandėlio atsargų likutis pagal atskirą priedą prie šio akto (14 lapų) ir buhalterinės apskaitos dokumentai už 2010–2018 metus (15 archyvavimo dėžių), kuriame grafoje „Perdavė Direktorius A. S.“ pasirašė pats, o grafoje „Priėmė“ yra rankraštinis įrašas „V. V.“;

UAB „L“ Sandėlio atsargų likučių sąrašą (14 lapų), kuriame grafoje „PERDAVĖ A. S.“ pasirašė pats, o grafoje „PRIĖMĖ V. V.“ pasirašė tyrimo nenustatytas asmuo.

Vėliau, A. S., žinodamas, kad minėti daiktai ir dokumentai V. V. realiai perduoti nebuvo ir minėtų dokumentų turinys neatitinka tikrovės, tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, Lietuvos Respublikoje, padarė minėtų dokumentų kopijas ir panaudojo juos perduodamas asmeniui, nežinančiam apie nusikalstamą veiką – savo advokatui H. I., kuris 2020 m. vasario 14 d. raštu pateikė minėtų dokumentų kopijas Vilniaus apygardos teismui pridėti prie civilinės bylos Nr. e2-323-656/2020, o žinomai netikrą UAB „L“ Sandėlio atsargų likučių sąrašą (14 lapų originalą) A. S. laikė savo gyvenamojoje vietoje – name, adresu (duomenys neskelbtini), kol 2020 m. lapkričio 11 d., nuo 9.05 val. iki 9.55 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnams atliekant kratą minėtame name, šis dokumentas buvo paimtas ir pridėtas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 02-2-00335-19.

A. S. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį išteisintas pirmosios instancijos teismui nustačius, kad byloje nėra galimybių nustatyti, kiek, kokios rūšies ir kokios vertės prekės realiai egzistavo UAB „L“ pardavimo metu. Nesant galimybių pašalinti teismui dėl to kilusių abejonių, tai vertinta kaltinamojo naudai ir A. S. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas A. Vaičiūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 18 d. nuosprendį ir nuteistojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, o civilinio ieškovo UAB „E“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu. Skundą grindžia šiais argumentais.

Pirmosios instancijos teismo išvados nustatant A. S. veiksmuose BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius yra nepagrįstos bei neteisėtos, neatitinka baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų viseto, buvo priimtos neteisingai vertinant (interpretuojant) byloje surinktus įrodymus. Apeliantas cituoja kasacinio teismo praktiką dėl BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių nustatymo ir nurodo, kad A. S. baudžiamojon atsakomybėn pagrįstai galėtų būti traukiamas tik tokiu atveju, jeigu su aptariama nusikalstama veika susiję veiksmai būtų buvę atlikti: A. S. tyčia iškraipant objektyvią tiesą arba nutylint esmines aplinkybes, taip apgaudinėjant UAB „E“ darbuotojus bei piktnaudžiaujant jų pasitikėjimu; A. S. turint tikslą suklaidinti UAB „E“ darbuotojus; esant tiesioginei tyčiai, t. y. suvokiant, kad UAB „E“ darbuotojams sąmoningai pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija; UAB „E“ darbuotojams iš tiesų nežinant nei jau kurį laiką esamos kontrahentų, šiuo atveju UAB „ EL“ ir UAB „L“, finansinės padėties, nei rinkos specifikos, kad UAB „EL“ ilgą laiką iš savo tiekėjų gauna prekes į skolą ir kt. Kaip matyti iš surinktų įrodymų, A. S. veiksmuose nebuvo ir nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taip pat neegzistuoja ir atidaus bei rūpestingo nukentėjusiojo (šiuo atveju civilinio ieškovo UAB „E“) elgesio kriterijus. Taigi, neegzistuoja ir jokia iš anksto suplanuota sąmoninga apgaulė, tariamai siekiant užvaldyti svetimą turtą, kad UAB „EL“ padengtų savo skolas tiekėjams, ar išvengti turtinės prievolės.

A. S. paaiškino, kad niekada neapgaudinėjo UAB „E“ darbuotojų, jis nėra susijęs su tyčiniu veikimu sukčiaujant; nebuvo susitaręs ir/ar neteisėtai veikęs su kaltinime nurodytais asmenimis ar organizavęs įmonės veiklą jam inkriminuotu būdu. Analogiški prekių tiekimo sandoriai su UAB „E“ ankstesniais laikotarpiais vykdavo dažnai, t. y. apie 10 kartų, įvairiomis sumomis bei, kaip patikino ir pats UAB „E“ darbuotojas D. K. (D. K.), iki tol visi tiekimai buvo vykdomi laiku arba su minimaliu, vos kelių dienų vėlavimu. Priešingų duomenų byloje nėra. Žinodamas tokią informaciją ir aplinkybes, taip pat tai, kad UAB „EL“ prekes iš savo tiekėjų, kaip įprasta rinkoje, gauna su atsiskaitymo atidėjimu, t. y. į skolą, A. S. neturėjo pagrindo abejoti UAB „EL“ galimybėmis pateikti UAB „E“ byloje aptariamus kabelius. Tai patvirtina, kad UAB „L“ komercinis kabelių teikimo pasiūlymas UAB „E“ buvo pateiktas ne siekiant neteisėtai pasipelnyti ar piktnaudžiaujant įgytu pasitikėjimu, o neabejojant sandorio įgyvendinimo realumu ir to siekiant. Be to, A. S. kabelių tiekimo sandorio sudarymo procese niekada tiesiogiai nedalyvavo. Jo valdoma UAB „L“ atliko tik tarpininko vaidmenį, ką patvirtina ir byloje esantys susirašinėjimai elektroniniais laiškais. Tai patvirtina, kad UAB „E“ darbuotojai visose stadijose žinojo tikras aplinkybes, susijusias su UAB „EL“ ir UAB „L“ finansine būkle, ji matoma ir viešai.

UAB „E“ pervedus į UAB „L“ banko sąskaitą iš viso 74 543,99 Eur, šios lėšos nedelsiant buvo pervestos UAB „EL“, kuri ir buvo įsipareigojusi pateikti užsakytus kabelius UAB „E“. UAB „EL“, kaip nurodo S. G., šias lėšas taip pat nedelsiant pervedė savo tiekėjams. Pažymėtina, kad UAB „EL“ daugumą elektros skydams pagaminti reikalingų elektronikos prekių gaudavo į skolą, kuri būdavo dengiama minėtas prekes pagaminti panaudotais produktais – elektros skydais. Atsižvelgiant į tai, UAB „EL“ gebėjimas įvykdyti byloje aptariamą kabelių tiekimą UAB „E“ negali būti vertinamas vien tik pagal šios bendrovės finansinę būklę. UAB „EL“ sėkmingai vykdė veiklą ir turėdama skolų tiekėjams. Tai taip pat paneigia teismo išvadas, kad A. S. buvo žinoma, jog UAB „L“ teikiamas pasiūlymas UAB „E“ yra iš esmės neįvykdomas.

Tik 2018 m. rugsėjo 27 d. A. S. sužinojo, kad užsakymas pagal UAB „L“ komercinį pasiūlymą UAB „E“ nėra įgyvendinamas, kadangi UAB „E“ skirtų kabelių tiekėjai, priešingai nei būdavo anksčiau, atsisakė prekes teikti UAB „EL“ į skolą. Tokios įvykių eigos A. S., kurio vadovaujama UAB „L“ veikė tik kaip tarpininkas, niekaip negalėjo numatyti, o iki šios situacijos jo atlikti veiksmai, susiję su gautų pinigų pervedimu, siekiant prekių tiekimo įvykdymo, tik patvirtina išvadas dėl sukčiavimo sudėties neegzistavimo.

Nuo 2018 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo organizuotas susitikimas su UAB „E“ atstovais, S. G. ir A. S.. Būtent šio susitikimo metu UAB „E“ atstovai pirmą kartą tiesiogiai bendravo su A. S. kaip su UAB „L“ direktoriumi. Šio susitikimo metu spręsta dėl byloje aptariamų elektros kabelių pakeitimo kitomis prekėmis galimybės, taip pat dėl skolos dengimo dalimis galimybės. Bendravimo metu A. S. nesiekė UAB „E“ teikti melagingą informaciją, siekta rasti sprendimą. Nuteistasis, žinodamas apie iki byloje aptariamo sandorio įvykusius kitus analogiškus sandorius, kad UAB „EL“ veikla vykdoma ir joje naudojami elektros kabeliai, teikė UAB „E“, jo tuometinėmis žiniomis, tikrą ir teisingą informaciją, kurią gaudavo iš S. G.. Iš byloje esančių įrodymų turinio matyti ir tai, kad šiuo atveju buvo ieškoma visoms šalims priimtinų susidariusios situacijos sprendimų, tai patvirtino ir UAB „E“ atstovų parodymai teisiamojo posėdžio metu. Šių įrodymų teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino ir dėl jų nepasisakė, o tai ir lėmė nepagrįstas bei bylos duomenų visumos neatitinkančias išvadas, kad A. S. neva tyčia nutylėjo bei teikė tikrovės neatitinkančią informaciją UAB „E“ darbuotojams.

Pirmosios instancijos teismas ignoravo ir tai, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje UAB „E“ darbuotojas D. K. nurodė, jog UAB „E“ atstovams buvo žinoma, kad kabelių pardavimas bus vykdomas per UAB „L“, sandorį dėl kabelių tiekimo UAB „E“ ne pirmą kartą organizavo ir vykdė tik S. G., o A. S. procese pradėjo dalyvauti tik siekdamas restruktūrizuoti skolą bei išspręsti susidariusią situaciją. Taip pat D. K. teigė manantis, kad verslas yra verslas, jame yra rizikos ir gali būti praradimų.

Tai, kad A. S. neturėjo pagrindo abejoti UAB „EL“ kabelių tiekimo UAB „E“ galimybėmis, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Remiantis byloje esančiais elektroniniais laiškais tarp S. G. ir D. K., 2018 m. rugpjūčio 29 d. į UAB „EL“ analogiškai buvo kreipiamasi dėl elektros kabelių tiekimo. Į bylą įtrauktas S. G. siųstas komercinis pasiūlymas 80 000 Eur sumai, pagal kurį kabelių tiekimas buvo sėkmingai įgyvendintas. Iš elektroninių laiškų matyti ir kiti kreipimaisi į UAB „EL“ dėl kitų prekių užsakymo. Šie duomenys patvirtina, kad UAB „EL“ nebuvo vienkartinis UAB „E“ tiekėjas, tai žinojo ir A. S., sutikdamas, kad UAB „L“ būtų tarpininku tiekiant kabelius. Be to, UAB „E“ darbuotojas J. U. patvirtino, kad sėkmingi sandoriai buvo vykdomi ir su pačia UAB „L“. Šie įrodymai patvirtina, kad A. S. veiksmuose, sutinkant tarpininkauti UAB „EL“ teikiant elektros kabelius UAB „E“, nėra BK 182 straipsnio 3 dalies sudėčiai būtinos apgaulės bei subjektyviosios pusės sudėties.

Iš byloje esančio 2018 m. birželio 4 d. – 2018 m. rugsėjo 17 d. elektroninio susirašinėjimo tarp UAB „E“ atstovo D. K., S. G. ir A. S. turinio taip pat matyti, kad A. S. atliko tik teisėto ir sąžiningo tarpininko vaidmenį. Komunikacija dėl kabelių tiekimo pagal komercinį pasiūlymą vyko tarp UAB „E“ atstovo D. K. ir S. G., o A. S. gaudavo tik elektroninių laiškų kopijas kaip papildomas gavėjas. Paaiškėjus, kad S. G. valdyta UAB „EL“ negali pateikti UAB „E“ užsakytų prekių, į procesą įsijungė ir A. S..

Byloje nustatyta, kad A. S. vadovautai UAB „L“ gavus lėšas iš UAB „E“, jos pervestos S. G. vadovautai UAB „EL“, o ši jas pervedė savo tiekėjams. Pastarieji gautomis lėšomis vienašališkai užskaitė ankstesnes UAB „EL“, su kuria A. S. niekaip nesusijęs, skolas ir prekių į skolą nebeteikė. Šios aplinkybės irgi paneigia teismo išvadas, kad A. S. sukčiavo siekdamas apgaulės būdu įgyti labai didelį kiekį piniginių lėšų. Pažymėtina ir tai, kad A. S., apgaule neįgijęs UAB „E“ lėšų, niekaip negalėjo ir apgaule vengti ar išvengti su jomis susijusios turtinės prievolės. A. S. neturėjo ir negalėjo turėti ir jokio motyvo tariamai apgaule įgyti UAB „E“ lėšas tam, kad jomis būtų padengti su juo nesusijusios UAB „EL“ skoliniai įsipareigojimai (ar jų dalis) jos tiekėjams.

UAB „E“, būdamas itin patyręs verslininkas, turėdamas didelius žmogiškųjų kompetencijų resursus bei žinodamas, kad UAB „EL“ elektros kabelius tieks per UAB „L“, t. y. kad tikrasis tiekėjas yra UAB „EL“, žinodamas ir tuo metu buvusią rinkos situaciją bei kontrahentų finansinę būklę, UAB „EL“ santykius su tiekėjais, tarpininkui pervesdamas visą užsakymo sumą pagal išankstinę sąskaitą faktūrą, taip pat prisiėmė su šiuo sandoriu susijusią riziką. Taigi, aptariamos situacijos kontekste galioja sutarties laisvės principas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnis), t. y. galimybė laisvai pasirinkti kontrahentą, civilinių teisinių santykių subjektams, verslininkams suprantant verslo santykių riziką bet kuriuo atveju. Apgaulės esmingumo kriterijus visada bus susijęs su svarbiausiomis aplinkybėmis, lemiančiomis nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti sandorį.

Dar 2020 m. liepos 9 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-323- 656/2020 iš A. S., kaip atsakovo, tuo metu bankrutuojančiai UAB „L“, kurios kreditoriumi buvo ir UAB „E“, buvo priteistas 78 824,52 Eur žalos atlyginimas. Iš šio teismo sprendimo, kuris pateiktas į bylą dar ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ši suma yra susijusi būtent su UAB „E“ kreditoriniu reikalavimu, kylančiu iš šioje byloje nagrinėjamo sandorio. Taigi, UAB „E“ patirtą žalą atitinkanti suma jau buvo priteista iš jo civilinio proceso tvarka UAB „L“ bankroto byloje. Nuosprendžiu UAB „E“ civilinis ieškinys tenkintas motyvuojant tuo, kad jis nelaikytinas tapačiu priimtam civilinio proceso tvarka UAB „L“ bankroto byloje. Su šiais nuosprendžio argumentais nesutiktina, nes jie padaryti pernelyg siaurai ir pernelyg formaliai vertinant aptariamą faktinę ir teisinę situaciją bei lemia tos pačios pinigų sumos, kildinamos iš to paties santykio bei to paties objekto, priteisimą iš A. S. antrą kartą. Tai nedera su baudžiamojo proceso paskirtimi ir esminiais jo principais.

Nesutinka su teismo išvadomis, kad UAB „L“ pardavimas ir vadovo pasikeitimas buvo fiktyvus veiksmas, teisinių faktų imitavimas, pagaminant netikrus įmonės akcijų pardavimo dokumentus ir juos panaudojant kartu su kitais kaltinime nurodytais suklastotais dokumentais VĮ „Registrų centras“. A. S. noras ir mintis parduoti UAB „L“ nebuvo išankstinis ar spontaniškas siekis išvengti labai didelės vertės prievolės UAB „E“ įvykdymo, o buvo dar prieš UAB „EL“ ir UAB „L“ akcijų pasidalinimą subrendusios minties realizavimas. 2018 metų pavasarį internetiniame portale verslopaieskos.lt buvo patalpintas skelbimas dėl UAB „L“ akcijų pardavimo. Į šį skelbimą atsiliepė Rusijos Federacijos pilietį V. V. atstovaujantis asmuo, prisistatęs V. Su šiais asmenimis A. S. susitiko tris kartus. Pažymėtina, kad viena iš UAB „L“ akcijų pirkimo–pardavimo sąlygų buvo susijusi su atsiskaitymu su UAB „L“ kreditoriais. 2018 m. spalio 18 d. kreiptasi į VĮ „Registrų centras“ filialą su prašymu įregistruoti įmonės UAB „L“ akcininko ir direktoriaus pasikeitimą. Visi dokumentai buvo pasirašyti UAB „L“ perkančio asmens V. V. parašu. Vadovaujantis VĮ „Registrų centro“ darbuotojų pateikta informacija, nesant įgaliojimo, dokumentus pateikė bei juose pasirašė pats V. V.. Taigi, A. S. veiksmai parduodant UAB „L“ akcijas turėtų būti vertinami ne kaip sukčiavimas, siekiant išvengti turtinės prievolės, ar dokumentų klastojimas, bet kaip eilinis teisėtas civilinis teisinis sandoris, ką patvirtina ir įrodymų visuma.

Nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Bylai aktualios Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo redakcijos (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 19 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas“. UAB „L“ dokumentai niekada nebuvo paslėpti, juos pagal aptariamus teisės aktų reikalavimus A. S. perdavė V. V. pagal 2018 m. spalio 12 d. trumpalaikio materialiojo turto perdavimo–priėmimo aktą. Tą pačią dieną naujasis bendrovės akcininkas dokumentus, o būtent: 1) UAB „L“ antspaudą; 2) sandėlio atsargų likučius (nurodyti prekių sąraše); 3) įmonės buhalterinius dokumentus; 4) tris įmonės kompiuterius, iš kurių viename buvo instaliuota įmonės buhalterinės apskaitos programa, išsivežė iš įmonės ofiso (duomenys neskelbtini). Nurodytus A. S. parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra, tad teismas neturėjo galimybės padaryti teisėtą bei pagrįstą išvadą, kad A. S. būtų susijęs su tyčiniu veikimu siekiant nuslėpti įmonės finansinius duomenis, ar būtų veikęs kitu neteisėtu būdu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 18 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Skundą grindžia šiais argumentais.

Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad UAB „EL“ ir UAB „L“ atskyrimas buvo fiktyvus, tačiau byloje surinkti įrodymai rodo priešingai. Šios bendrovės dar iki akcijų pasidalijimo ir šių įmonių valdymo atskyrimo vykdė veiklą skirtingais adresais, skyrėsi jų veiklos pobūdis, iki 2018 m. įmones siejo tie patys akcininkai, tas pats įmonių vadovas (A. S.) ir komercijos vadovas (S. G.). Byloje nėra jokių duomenų, kad po 2018 m. A. S. būtų veikęs UAB „EL“ vardu ar jis pats būtų veikęs UAB „L“ vardu.

Liudytojai, davę parodymus apie jo veikimą abiejų įmonių vardu, teismo posėdyje negalėjo nurodyti, ar kalba apie laikotarpį iki 2018 m. (t. y. iki įmonių valdymo atskyrimo), ar po 2018 m. sausio mėn. Teismas rėmėsi A. V. parodymais apie abejų įmonių iškabų buvimą prie UAB „L“ biuro, tačiau teisme liudytojas negalėjo nurodyti, ar abi iškabos buvo laikotarpiu iki 2018 m. sausio, t. y. iki įmonių valdymo atskyrimo, ar laikotarpiu po 2018 m. sausio. Teismas šią aplinkybę ignoravo ir liudytojo parodymus priskyrė 2018 m., kai įmonės jau buvo atskirtos. Byloje apklausti UAB „EL“ ir UAB „L“ darbuotojai (A. V., I. A.) davė parodymus, iš kurių matyti, kad po įmonių atskyrimo UAB „L“ realiai vadovavo A. S., o UAB „EL“ realiai vadovavo jis (S. G.). Tai patvirtina, kad valdymo atskyrimas buvo ne formalus, apsimestinis, o visiškai realus.

Teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo pareigūnės tarnybiniu pranešimu apie IP adresų sulyginimą, padarė išvadą, kad jis ir po įmonių atskyrimo jungėsi prie UAB „L“ sąskaitos. Šią išvadą teismas padarė savarankiškai netirdamas pirminių įrodymų – duomenų apie prisijungimus prie sąskaitų ir jiems naudotus IP adresus, o vadovavosi ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytu ir 2023 m. sausio 9 d. tarnybiniu pranešimu įformintu šių duomenų apibendrinimu. Tarnybiniame pranešime pateikti duomenys yra netikslūs, su dalimi jame nurodytų IP adresų siejami asmenys, apklausti liudytojais, nurodė, kad jo ir A. S. nepažįsta, savo interneto prisijungimo duomenų niekam nėra davę. Jokių šių liudytojų parodymus paneigiančių įrodymų byloje nėra.

Teismas nuosprendį grindė duomenimis apie prekybinius sandorius tarp UAB „EL“ ir UAB „L“, tačiau mokėjimų buvimas tarp įmonių, kurias valdo dar neseniai buvę verslo partneriai, tarp kurių likę verslo ryšių ir vyksta kiti sandoriai (prekių pirkimai–pardavimai), nėra neįprasta ar nusikalstama. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina 2018 m. sausio mėn. įvykusio UAB „EL“ ir UAB „L akcijų pasidalijimo ir valdymo atskyrimo pasyvumo. Surinktų duomenų apie įmonių valdymą 2018 m. analizė leidžia teigti, kad įmonių valdymas 2018 m. buvo atskirtas realiai. Iškėlus bankroto bylą, jis kaip UAB „EL“ direktorius pats ar per įmonės apskaitą tvarkančią įmonę tvarkingai perdavė bankroto administratoriui tiek įmonės turtą, tiek jos dokumentus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, sandorio su UAB „E“ sąlygas derino jis. Byloje nėra jokių duomenų, kad sąlygų derinime būtų dalyvavęs A. S.. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „EL“ pradėta derinti 2018 m. gegužės mėn., ir, nepaisant to, kad nėra jokių duomenų apie kokias nors pastabas ar derybas dėl sutarties sąlygų iš UAB „EL“ pusės, UAB „E“ parengta sutartis pasirašyta tik 2018 m. rugpjūčio mėn. Taigi, A. S. ir UAB „L“ dalyvavimas pirkimo–pardavimo sandoryje buvo nulemtas ne išankstinio susitarimo ir nusikalstamo sumanymo, o UAB „E“ negebėjimo operatyviai pasirašyti pirkimo sutartį. Pati sutartis buvo parengta pagal UAB „E“ naudotą formą, sutarties sąlygos analogiškos anksčiau sudarytai sutarčiai su UAB „L“. Taigi, A. S. ir UAB „L“ dalyvavimas sandoryje su UAB „E“ ir tarpininkavimas tiekimo sandoriui buvo ne išankstinis nusikalstamas jo ir A. S. sumanymas, o sprendimas susidariusioje situacijoje, prie kurios sukūrimo prisidėjo ir UAB „E“. UAB „E“ ir UAB „EL“ neturėjo tiesioginės sutarties dėl prekių pardavimo, ir, nors tokios sutarties pasirašymo procesas jau buvo prasidėjęs prieš du mėnesius iki kabelių pardavimo sandorio, būtent UAB „E“ dėl byloje nenustatytų priežasčių pasirinko ne paskubinti tiesioginės sutarties su UAB „EL“ pasirašymą, o pirkti prekes iš UAB „EL“ per tarpininką, su kuriuo UAB „E“ jau turėjo sutartį, t. y. per UAB „L“. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamo sandorio sudarymo metu UAB „E“ žinojo, kad perka prekes ne iš jo vadovaujamos UAB „EL“, o iš A. S. vadovaujamos UAB „L“, todėl jokios apgaulės šiuo požiūriu nebuvo, UAB „E“ žinojo realią sandorio schemą.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis piktnaudžiavo pasitikėjimu, įgijo UAB „E“ turtą nuslėpęs nuo jų blogą UAB „EL“ ir UAB „L“ finansinę būklę, yra nepagrįsta. Norint konstatuoti buvus apgaulę, padarytą piktnaudžiaujant pasitikėjimu, nuslepiant svarbią informaciją, turi būti nustatyta, koks konkretus fizinis asmuo ir dėl kokių aplinkybių buvo apgautas. Nesant nustatyto konkretaus fizinio asmens, prieš kurį buvo panaudota apgaulė, į šiuos klausimus atsakyti nėra galimybės. Joks neva „apgautas“ konkretus asmuo nenurodytas nei skundžiamame nuosprendyje, nei kaltinamajame akte, nei bylos medžiagoje. Tikėtina, kad piniginius pavedimus iš UAB „E“ sąskaitos atlikę asmenys išvis nebendravo su juo ir nėra jo matę, todėl jie negalėjo būti apgauti ar suklaidinti. UAB „E“ darbuotojai, kurie priėmė sprendimus pervesti lėšas ir perdavė šiuos sprendimus vykdyti kitiems, už lėšų pervedimą atsakingiems įmonės darbuotojams, byloje irgi nenustatyti ir neapklausti. Nenustatyta, kokia galimai klaidinanti informacija jiems buvo pateikta (arba kokia esminė šiems darbuotojams nežinoma informacija nuo jų nuslėpta). Iš apklaustų UAB „E“ darbuotojų nė vienas nenurodė, kad tai jis priėmė sprendimus dėl lėšų pervedimo. Pagal J. U. parodymus, sprendimus pirkti prekes priimdavo ne šie darbuotojai. Dar buvo didmeninės prekybos vadovas, kurio tapatybė nenustatyta, jis neapklaustas. Sutartis pasirašinėjo UAB „E“ vadovas, jo pavardė žinoma, tačiau jis neapklaustas. UAB „E“ darbuotojas D. K., su kuriuo jis daugiausiai bendravo, paklaustas, ar buvo apgautas, atsakė, kad tiesiog nepavyko verslas. Taigi, vienintelis iš byloje apklaustų UAB „E“ darbuotojų, kuris galėjo būti suklaidintas, apgautas, teisme parodė, kad apgaulės nebuvo.

Teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad jis tariamai nuslėpė informaciją apie UAB „EL“ nemokumą ir taip suklaidino UAB „E“. UAB „EL“ buvo parengęs ir pateikęs Juridinių asmenų registro tvarkytojui (t. y. padaręs prieinamais visiems besidomintiems asmenims) UAB „EL“ finansines ataskaitas už 2015, 2016 ir 2017 metus, iš kurių neabejotinai matėsi bloga ir prastėjanti įmonės finansinė būklė. Teisinio reikalavimo apie įmonės nemokumą pranešti visiems potencialiems kontrahentams galiojantys teisės aktai nenustato. Informacija apie UAB „EL“ nemokumą nebuvo slepiama, šioje byloje nagrinėjamo sandorio sudarymo metu ji buvo prieinama viešame registre, ją galėjo gauti bet kuris suinteresuotas asmuo.

Sukčiavimu paprastai nelaikytini atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai. Šio aspekto pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, o tai neabejotinai rodo, kad byloje surinkti įrodymai nebuvo išnagrinėti išsamiai ir visapusiškai. UAB „E“ yra verslo subjektas, jam taikomi aukštesni rūpestingumo, atidumo, profesionalumo reikalavimai. UAB „E“ pasyvumas nesiaiškinant tiekėjo finansinės būklės atitinka itin nerūpestingo elgesio apibūdinimą. Nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl UAB „E“, sutarties su UAB „E.“ sudarymui tęsiantis tris mėnesius, nepaprašė, kad įmonė bent jau pati pateiktų finansines ataskaitas.

Teismas taip pat nustatė, kad UAB „EL” ir UAB „L” sandorio su UAB „E“ metu buvo nemokios ir todėl neva neturėjo galimybės įvykdyti sandorį su UAB „E“ ir patiekti užsakytas prekes. Teismas laikė, kad jo ir A. S. žinojimas apie įmonių nemokumą kartu reiškia ir žinojimą, kad sandoris su UAB „E“ nebus įvykdytas. Įmonės nemokumas nereiškia, kad ji negali įvykdyti konkretaus sandorio. Tai reiškia, kad įmonės turtas nepakankamas įvykdyti visus įmonės įsipareigojimus, o tai visiškai netrukdo vykdyti konkrečius sandorius. Byloje surinkti duomenys rodo, kad UAB „EL“, nepaisant nemokumo būsenos, 2017 m. ir 2018 m. realiai įvykdė daugybę prekybinių operacijų. Taigi, ši teismo išvada tiesiogiai paneigta byloje surinkta medžiaga. Tai, kad jam buvo žinoma apie UAB „EL“ nemokumą, nereiškia, jog sandorio su UAB „E“ sudarymo metu jis žinojo, jog šis sandoris negalės būti įvykdytas.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo susirašinėjimą su UAB „E“ atstovais nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. kaip BK 182 straipsnio 3 dalies reikalavimus atitinkančią apgaulę. Jis elektroniniu paštu D. K. nurodė priežastis, dėl kurių tiekimai vėluoja, žadėjo pateikti prekes arba grąžinti avansą, nurodė terminus, iki kada planuojama tai padaryti. Bandymai suderinti skolos UAB „E“ kompensavimo būdus tęsėsi iki 2019 m. pradžios imtinai, kol UAB „EL“ buvo iškelta bankroto byla ir jis kaip įmonės vadovas prarado įmonės kontrolę. Net jei susirašinėjimas po neįvykdyto sandorio būtų traktuojamas kaip melagingos, išgalvotos informacijos teikimas, jis neatitinka esmingumo kriterijaus. Byloje nėra jokių duomenų, kad šių duomenų pateikimas būtų padėjęs jam ar kitiems asmenims išvengti turtinės prievolės. Nė vienas iš byloje apklaustų UAB „E“ darbuotojų nenurodė, kad ši įmonė sustabdė ar atidėjo kokių nors skolos atgavimo veiksmų atlikimą tik dėl to, kad iš jo buvo gauti laiškai.

Teismo nuosprendis grindžiamas neįrodyta prielaida, kad UAB „E“ dėl jo veiksmų tariamai neteko galimybės savo teises ginti civiline tvarka, nes UAB „L“ akcijos buvo perleistos ir dingo šios įmonės dokumentai. UAB „E“ taip ir nesikreipė į teismą civiline tvarka nei 2018 m. rudenį, nei vėliau. Teiginys, kad UAB „E“ nebūtų galėjęs 2018 m. rudenį savo teisių apginti civiline tvarka ir, pavyzdžiui, prisiteisti iš UAB „EL“ skolą, yra įrodymais nepagrįsta prielaida.

Skundžiamu nuosprendžiu jam nėra inkriminuotos jokios neteisėtos veikos, susijusios su UAB „L“ akcijų pardavimu bei šios bendrovės turto ir dokumentų neišsaugojimu, byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų prie to prisidėjęs. Taigi, net jei būtų laikoma, kad UAB „E“ neteko galimybės civiline tvarka ginti savo teises dėl to, kad buvo perleistos UAB „L“ akcijos ir dingo šios įmonės dokumentai, tai įvyko ne dėl jo veiksmų ir be jo valios. Taip pat, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, UAB „EL“ prievolė, kylanti iš avanso gavimo ir užsakytų prekių nepatiekimo, liko galioti ir nebuvo išvengta, pirmosios instancijos teismas nenurodė jokio pagrindo, dėl kurio būtų galima laikyti šią prievolę pasibaigusia.

Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad jis, 2018 m. liepos mėn. tardamasis dėl prekių (kabelių) tiekimo, žinojo, jog užsakytos prekės nebus pateiktos, UAB „EL“ neturėjo galimybės pateikti tokius prekių kiekius, nesiėmė priemonių vykdyti UAB „E“ užsakymą. Šios teismo išvados nepagrįstos, jas visiškai paneigia byloje surinkta medžiaga. UAB „EL“ formalus nemokumas, atsiradęs 2015 m. pabaigoje, kaip matyti iš bylos medžiagos, netrukdė šiai įmonei vykdyti veiklą dar beveik tris metus, prisiimti ir vykdyti įvairius įsipareigojimus, pirkti ir parduoti prekes. UAB „EL“ nuolat vykdė prekybą kabeliais, pirkdavo ir parduodavo didelius kabelių kiekius, 2018 m. liepos mėn. prekyba su UAB „EL“ tiekėjais vis dar vyko ir nebuvo jokios informacijos, leidžiančios spręsti, kad tiekėjai artimiausiu metu nutrauks prekių tiekimus.

2018 m. rugsėjo 25 d. elektroniniame laiške žadama išrašyti sąskaitų (taigi ir patiekti prekių) 50 000–60 000 Eur sumai ir skatinama „nesustoti sukti pardavimus“. Šis konkretus pardavimas, kaip matyti iš UAB „EL“ pirkimų žurnalo, neįvyko, tačiau akivaizdu, kad 2018 m. vasarą su šiuo ir kitais tiekėjais dar vyko normalus dalykinis bendravimas ir ūkinės operacijos. Kaip matyti iš byloje apklaustų liudytojų, UAB „EL“ tiekėjų atstovų, 2018 m. prekyba su UAB „EL“ vyko tokiu būdu, kad UAB „EL“ apmokėdavo seniau susidariusias skolas ir vėl gaudavo prekių į kreditą. Didžioji dalis avansu iš UAB „E“ per UAB „L“ gautų sumų sumokėta būtent UAB „EL“ tiekėjams, taip sudarant prielaidas pagal nusistovėjusią verslo praktiką vėl iš jų gauti prekių į kreditą. Liudytojai A. R. (UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir D. K. (UAB „(duomenys neskelbtini)“) parodė, kad 2015–2019 m. buvo sunkus laikotarpis (UAB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat bankrutavo 2019 m.), taigi su lėšų trūkumu ir skolų augimu tikėtinai susidūrė ne tik UAB „EL“, bet ir kitos įmonės. UAB „EL“ situacija rinkoje nebuvo išskirtinė. CK 6.138 straipsnyje nustatyta atsiskaitymo esant kelioms skoloms tam pačiam kreditoriui tvarka iš esmės nepaliko UAB „EL“ galimybės užsakyti ir apmokėti UAB „E“ skirtas prekes kitu būdu. Taigi, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, UAB „EL“, apmokėdama anksčiau susidariusias skolas, kaip tik ir ėmėsi priemonių bei sudarė prielaidas gauti naujų prekių į kreditą, t. y. gauti prekių, kurias užsakė UAB „E“.

Teismas iš jo bei A. S. solidariai priteisė UAB „E“ naudai 4 065 Eur proceso išlaidų. BPK 105 ir 106 straipsniai, reglamentuojantys proceso išlaidų išieškojimą, nenustato galimybės jas priteisti ir išieškoti solidariai, jokio kito įstatyminio pagrindo šias išlaidas išieškoti solidariai pirmosios instancijos teismas nenurodė. Taigi, byloje nėra jokio pagrindo proceso išlaidas iš jo ir A. S. priteisti solidariai.

Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai apeliacinius skundus prašė tenkinti, prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas apeliacinius skundus prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. S. gynėjo advokato A. Vaičiūno ir nuteistojo S. G. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei argumentus, nurodytus apskųstame nuosprendyje, apeliaciniuose skunduose ir išsakytus proceso dalyvių teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą bei pagrįstai nustatė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. S. skundžiamame nuosprendyje nustatytais veiksmais ir aplinkybėmis padarė BK 182 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (įmonės pardavimo sutarčių suklastojimas) ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, o S. G. – BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismas nuteistiesiems už šias nusikalstamas veikas skyrė teisingas, bausmės tikslus, teisingumo ir proporcingumo principus užtikrinančias bausmes, taip pat tinkamai išsprendė pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio klausimą. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo A. S. veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (į civilinę bylą pateikti dokumentai), pavojingumą, dėl ko nepagrįstai juos pripažino nusikaltimu. Tai sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl minėta skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas nuosprendis – A. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat naikinama nuosprendžio dalis, kuria A. S. skirta subendrinta bausmė. Už byloje nustatytas nusikalstamas veikas skirtos bausmės subendrintinos iš naujo. Be to, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė proceso išlaidų tarp nuteistųjų A. S. ir S. G. paskirstymo klausimą. Tai taisytina apeliacinės instancijos teisme pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateiktuose nuteistojo A. S. gynėjo ir nuteistojo S. G. apeliaciniuose skunduose pateikiami argumentai dėl tų pačių įrodymų vertinimo, dalis jų sutampa, todėl, siekdama išvengti pasikartojimų, apeliacinių skundų argumentus aptars bendrai, atskirai pasisakydama tik dėl nesutampančių skundų argumentų.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl BK 182 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje (įmonės pardavimo sutarčių suklastojimas) numatytų A. S. ir S. G. nusikalstamų veiksmų

Sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai: 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas, BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Svetimo turto įgijimas – tai kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar vertybinių popierių įgijimas panaudojant apgaulę. Iš esmės tai neteisėtas fiktyvaus teisinio santykio sukūrimas, pagal kurį kaltininkas ar tretieji asmenys gauna svetimą turtą ar materialių civilinės apyvartos objektų teikiamą naudą. Išoriškai įgijimas gali atitikti turinio ir formos reikalavimus, kurie nustatyti CK atitinkamos rūšies turto sandoriams. Sukčiavimo nusikalstamų veikų sudėtys yra materialios, todėl ši veika kaip baigta kvalifikuojama tada, kai atsiranda BK 182 straipsnyje numatytų padarinių: nukentėjusiojo turto, turtinių teisių ar reikalavimo teisių praradimas (jų apimties sumažėjimas), arba skolų ar prievolių, kuriomis suvaržomas nukentėjusiojo turtas, atsiradimas ar jų padaugėjimas (pvz., apgaulės būdu sudaromos hipotekos, laidavimo, įkeitimo ir pan. sutartys). Sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-976/2025, 12.2–12.4 punktai).

Žemesnės instancijos teismas

Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, ir (arba) sąmoningas situacijos sudarymas, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Aptariama apgaulė turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Pirmiau nurodytas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus yra susijęs su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Teismų praktikoje kartu yra pateikiami ir galimi teisių gynimo būdų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo pavyzdžiai: be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-697/2025, 19 punktas).

Sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-495/2022, 37 punktas). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėta teismų praktika, aptars apskųstame nuosprendyje įrodytais pripažintus A. S. ir S. G. nusikalstamus veiksmus, išskiriant juos etapais.

Dėl A. S. ir S. G. veiksmų apgaule įgyjant labai didelės vertės UAB „E“ turtą (BK 182 straipsnis 3 dalis)

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad abu nuteistieji žinojo tiek UAB „L“, tiek ir UAB „EL“ sunkią finansinę padėtį ir turėjo pagrindą suprasti, jog UAB „EL“, o tuo pačiu ir UAB „L“, nėra pajėgios įvykdyti pastarosios bendrovės UAB „E“ pateiktoje išankstinėje sąskaitoje faktūroje nurodyto užsakymo. Kaip patvirtina bylos duomenys, iki akcijų pasidalinimo 2018 m. sausio mėn. abi minėtas bendroves nuteistieji A. S. ir S. G. valdė kartu. Jie abu 2010 m. rugpjūčio 19 d. įsteigė UAB „L“. A. S. priklausė 51 proc., o S. G. – 49 proc. UAB „L“ akcijų. Be to, A. S. priklausė ir 60 proc. UAB „EL“ akcijų, o S. G. – 40 proc. Juridinių asmenų registro duomenimis, iki 2018 m. spalio 19 d. UAB „L“ vadovavo A. S., kuris vadovavo ir UAB „EL“ nuo jos įregistravimo viešajame registre 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 4 d., kai visuotinio akcininkų susirinkimo metu nuspręsta nuo 2018 m. sausio 5 d. įmonės vadovu skirti S. G.. Vadovo pareigas pastarasis ėjo iki 2019 m. vasario 13 d. Iš byloje pateiktų 2018 m. sausio 5–9 d. UAB „L“ ir UAB „EL“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad nuteistieji išpirko vienas iš kito bendrovių akcijas ir A. S. tapo 100 proc. UAB „L“ akcijų savininku, o S. G. – 100 proc. UAB „EL“ akcijų savininku (t. 1, b. l. 122–136, 154–160; t. 7, b. l. 33–74, 85–90). Teisiamojo posėdžio metu tiek S. G., tiek A. S. patvirtino, kad tuo metu, kai abiejų įmonių direktorius buvo A. S., S. G. buvo abiejų įmonių komercijos direktorius (t. 22, b. l. 11–23, 24–37).

Specialisto išvadoje, ištyrus UAB „EL“ mokumą, nustatyta, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. UAB „EL“ trijų finansinių rodiklių reikšmės buvo nepatenkinamos ir laikui bėgant blogėjo, nuo 2017 m. sausio 1 d. (2016 m. gruodžio 31 d.) bendrovė buvo nuostolinga – pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis 2016 m. ji apskaitė 98 356 Eur, 2017 m. – 382 311 Eur, o 2018 m. – 276 262 Eur nuostolio, todėl galima teigti, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. UAB „EL“ buvo nemoki (t. 7, b. l. 33–74). Jau ilgą laiką buvusią sunkią abiejų įmonių finansinę padėtį taip pat patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiagoje pridėti civilinėse bylose priimti sprendimai UAB „L“ ir UAB „EL“ atžvilgiu (t. 10, b. l. 45–169). Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-323-656/2020 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-196-585/2021 (t. 10, b. l. 64–72) konstatuota, kad jau 2017 m. UAB „L“ balanso duomenimis šios bendrovės įsipareigojimai viršijo turimą turtą daugiau nei 100 000 Eur, per 2017 m. bendrovė patyrė 51 733 Eur nuostolio, jos balansas nuo 2018 m. birželio mėn. buvo neigiamas ir nuo 2018 m. pradžios ji objektyviai nebegalėjo turėti lėšų vykdyti savo einamuosius įsipareigojimus kreditoriams. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1757-640/2021, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-853-553/2021, UAB „EL“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir konstatuota, kad UAB „EL“ tapo nemokia jau 2015 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1473-661/2023, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-124-467/2024 paliktas nepakeistas, nustatyta, kad dar iki 2016 m. vasario 15 d. A. S. turėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „EL“ iškėlimo.

Prastą abiejų įmonių finansinę būklę patvirtino ir UAB „EL“ bei UAB „L“ buhalterinę apskaitą tvarkęs liudytojas M. Č.. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad nuo 2015 m. įmonėje UAB „L“ viskas buvo gerai, įmonė neturėjo skolų, mokėjo atlyginimus, mokesčius. UAB „EL“ taip pat mokėjo, bet periodiškai būdavo skolų, buvo atliktas VMI patikrinimas, bet jie nieko nerado. Vėliau įmonės turėjo skolų, buvo daryti dengimai, kažkiek skolų buvo neapmokėta. Skolos buvo abipusės, didesnė buvo kreditinė skola. Informuodavo vadovus apie įmonių finansinę padėtį, apie tai, kokio dydžio yra įsiskolinimai, koks yra turtas, apie įmonės mokumą. Jie matydavo, kiek sąskaitoje yra pinigų, jis pats pavedimų nedarydavo. Kas mėnesį sutvarkydavo apskaitą, viską suvesdavo, paskaičiuodavo atlyginimus, padarydavo deklaracijas ir nusiųsdavo informaciją, kiek reikia išmokėti atlyginimams, gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), „Sodrai“. Įmonių vadovai žinojo, kiek ir kam reikia mokėti. Nė vieno iš šių įmonių vadovų neinformavo apie tai, kad įmonės finansinė padėtis yra prasta, kad reikia kreiptis dėl bankroto, bet visi matė, kokia yra įmonės padėtis. Jeigu reikia pervesti tam tikrą pinigų sumą, o pinigų nėra, tai matosi, kokia yra situacija. Tokių situacijų būdavo, kažkiek pavėluodavo dėl PVM, bet su darbuotojais būdavo atsiskaityta, tai buvo prioritetinė sritis (t. 21, b. l. 101–111). Įmonėje UAB „EL“ ir UAB „L“ dirbęs darbuotojas A. V. taip pat nurodė, kad UAB „EL“ su klientais buvo tariamasi dėl mokėjimo atidėjimų, jeigu būdavo stambus užsakymas. Matė, kad įmonėje jau yra sunkiau, vėliau pradėjo vėluoti ir darbo užmokesčio mokėjimas, tai užsitęsdavo 1–2 savaites ir tai nebuvo vienkartinis atvejis (t. 21, b. l. 144–152). Taigi, A. S., nuo pat UAB „EL“ įkūrimo buvęs jos vadovu ir ėjęs šias pareigas iki 2018 m. sausio 15 d., turėdamas duomenų apie abiejų įmonių turtinę padėtį taip pat ir po UAB „EL“ akcijų perdavimo S. G., žinojo apie UAB „L“ ir UAB „EL“ finansinę padėtį ir galimybes įvykdyti sandorį išankstinių sąskaitų faktūrų pateikimo, o būtent 2018 m. liepos 12 d., UAB „E“ metu. Be kita ko, duodami parodymus teisiamojo posėdžio metu, A. S. ir S. G. taip pat nurodė žinoję apie abiejų įmonių sunkią finansinę padėtį.

Teisiamojo posėdžio metu A. S. nurodė, kad 2017 m. su S. G. sutarė pasidalinti verslus, t. y. kad UAB „EL” lieka S. G., o UAB „L” jam, nes S. G. ir savo ofisą turėjo įmonėje UAB „EL”, rūpinosi skydų gamyba. Po įmonių pasidalijimo jų santykiai nenutrūko, kadangi UAB „EL“ iš UAB „L“ pirkdavo produkciją, kuri buvo reikalinga gaminti skydams. UAB „L“ iš UAB „EL“ pirkdavo surinktus skydelius, kuriuos parduodavo savo klientams, taip pat kabelius, nes S. G. kainos buvo geros. Neatsimena, ar buvo kažkokių didelių pradelstų įsiskolinimų UAB „EL“ iki UAB „E“ klausimo, UAB „EL“ strigo, bet dirbo. UAB „EL“ visada buvo sunku su finansais, bet jis visada dirbo. Skolos atsirasdavo, bet jos užsidengdavo, kadangi buvo projektų. Pasitikėjo S. G., kadangi daug metų yra pažįstami, žino, kad jis yra sąžiningas žmogus (t. 22, b. l. 24–37). Teisiamojo posėdžio metu S. G. nurodė, kad 2017 m. UAB „L“ padėtis gal buvo geresnė, o UAB „EL“ blogesnė. Buvo broko, daug sudėtingų projektų, sudėtingėjo darbuotojų pritraukimas, todėl nutarė pasidalinti įmones. Kad ir kokia būtų sunki finansinė našta, tapo UAB „EL“ vadovu. Sprendimas išskirti įmones brendo nuo 2016 m., tačiau pats sprendimas buvo priimtas 2017 m. pabaigoje, o pasidalinimas įvyko 2018 m. pradžioje. Galimai tokiam sprendimui įtakos turėjo įmonių mokumas. Buvo pradėta daug objektų, tęsiami darbai. Supranta, kad dabar pasekmės yra tokios, bet galėjo būti ir sunkesnės, jeigu nebūtų su kreditoriais vykdę prekybos, gamybos, užbaiginėję objektus (t. 22, b. l. 11–23).

Taigi, abu nuteistieji patvirtino žinoję apie sudėtingą įmonių, o ypač UAB „EL“, turtinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė aplinkybes, kad A. S. ir S. G. žinojo apie UAB „EL“ finansinę būklę taip pat ir UAB „E“ išankstinės sąskaitos faktūros pateikimo metu (2018 m. liepos 12 d.). Nors sandorio su UAB „E“ sudarymo metu A. S. nėjo UAB „EL“ vadovo pareigų, tačiau neabejotina, kad jis žinojo apie UAB „EL“ finansinę padėtį, partnerius, klientus ir 2018 m. liepos mėn., kai UAB „E“ buvo pateiktos paskutinės išankstinės sąskaitos faktūros, kadangi UAB „EL“ ir UAB „L“ buvo glaudžiai susijusios bei bendradarbiavo ir po akcijų pasidalinimo. UAB „EL“ nemokumo administratoriaus UAB „Divingas“ pateiktas pirkimo faktūrų žurnalas patvirtina, kad prekyba tarp UAB „EL“ ir UAB „L“ vyko iki 2018 m. liepos 31 d. (t. 1, b. l. 148–150). UAB „Divingas“ nemokumo administratoriaus teikime dėl informacijos pateikimo taip pat nurodoma, kad UAB „L“ vykdė nemažą dalį mokėjimų už UAB „EL“ tretiesiems asmenims, taip pat išmokėjo UAB „EL“ darbuotojams atlyginimus, o įsigytas prekes UAB „EL“ pardavinėjo UAB „L“ žymiai pigiau, taip pat net ir tas pačias iš UAB „L“ įsigytas prekes parduodavo jai atgal už mažesnę kainą. Bankroto administratoriaus nurodomą informaciją patvirtina ir kartu į bylą pateikti dokumentai – UAB „EL“ „Luminor“ banko sąskaitos išrašai už 2018 m. gegužę ir birželį, UAB „EL“ banko sąskaitų suvestiniai apyvartos žiniaraščiai, UAB „EL“ didžiosios knygos ir kiti bendrovės apskaitos registrai pagal buhalterines sąskaitas (t. 11, b. l. 51–53, 59–130). Iš UAB „L“ „Swedbank“ banko sąskaitos apžiūros protokolo taip pat matyti, kad iš UAB „L“ sąskaitos po to, kai UAB „EL“ direktoriumi tapo S. G., buvo atliekami apmokėjimai už UAB „EL“ suteikiamas paslaugas. Pavyzdžiui, 2018 m. vasarį, kovą, gegužę atlikti mokėjimai ir didėlėmis sumomis – 7 000 Eur, 3 000 Eur, 4 500 Eur, 19 000 Eur (t. 8, b. l. 140–146). Tai patvirtina ne tik įmonių susietumą, bet ir tai, kad A. S., atlikdamas mokėjimus už UAB „EL“, jau kelis mėnesius iki 2018 m. liepos 12 d. pasiūlymo pateikimo suprato šios įmonės sunkią finansinę būklę bei jos galimybių atsiskaityti už prekes nebuvimą.

Apskųstame nuosprendyje, remiantis 2023 m. sausio 9 d. tarnybiniame pranešime atlikta IP adresų analize, taip pat nustatyta, kad S. G. prie UAB „L“ banko sąskaitos jungėsi ir po savo akcijų A. S. pardavimo (pavyzdžiui, 2018 m. kovo 7 d., 2018 m. gegužės 11 d., 2018 m. sausio 27 d.) (t. 9, b. l. 188–190). Šios aplinkybės kartu su pirmiau nurodytais įrodymais dėl UAB „L“ apmokėjimo už UAB „EL“ teikiamas prekes, tarpusavyje vykusių pirkimų ir pardavimų, leidžia daryti išvadą apie abiejų įmonių susietumą bei bendrą veikimą ir po įmonių akcijų tarp nuteistųjų pasidalinimo. Nuteistojo S. G. apeliaciniame skunde su šių įrodymų vertinimu nesutinkama nurodant, kad teismas įvertino tik tarnybiniame pranešime pateiktas išvadas, netirdamas pirminių duomenų apie prisijungimus prie sąskaitų ir jiems naudotus IP adresus, juolab kad su IP adresais siejami asmenys patvirtino nieko nežinantys apie jį ar A. S.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. Nurodytame tarnybiniame pranešime pateikta informacija yra apibendrinta remiantis pirminių duomenų apie IP adresų naudojimą analize, šie duomenys yra baudžiamosios bylos sudedamoji dalis, jie buvo paskelbti garsinant baudžiamosios bylos medžiagą pirmosios instancijos teisme bei aptarti apskųstame nuosprendyje, todėl nėra pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra paremtos tinkamai ištirtų ir įvertintų byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija sutinka, kad atlikus IP adresų analizę ir apklausus asmenis, sietinus su šiais IP adresais, pastarieji patvirtino nesantys susiję su UAB „L“, UAB „EL“, taip pat su A. S. bei S. G. (t. 21, b. l. 155–162). Visgi kartu teisėjų kolegijai nekilo abejonių ir dėl to, kad pakankamai plačiai naudojamos šiuolaikinės IP adresų keitimo ir maskavimo priemonės bei įrankiai suteikia galimybę naudotis kitiems asmenims priklausančiais IP adresais, todėl IP adresų analizė pagrįstai atlikta lyginant IP adresus ne su konkretiems asmenims priklausančiais adresais, o siejant juos su IP adresais, naudotais A. S. ir S. G. jiems jungiantis prie asmeninių banko sąskaitų. Šių duomenų pagrindu aptariamame tarnybiniame pranešime bei apskųstame nuosprendyje padarytos išvados abejonių nekelia.

Be to, UAB „L“ ir UAB „EL“ įdarbinti asmenys taip pat patvirtino, kad ir po vadovų pasikeitimo įmonės išliko susijusios. Liudytojas A. V. nurodė, kad iš pradžių dirbo vienoje įmonėje, paskui – kitoje. Daugiausiai dirbo UAB „EL“, o UAB „L“ dirbo porą mėnesių. Sunku pasakyti, ar UAB „EL“ ir UAB „L“ buvo atskiros ar susijusios, nes jis rūpinosi gamyba. Oficialiai buvo įdarbintas UAB „EL“, o paskui trumpai dirbo UAB „L“. Perėjo dirbti į UAB „L“, nes atsirado sunkumų su atlyginimų išmokėjimais, užsakymų kiekiais, o vėliau susirado darbą kitur. UAB „EL“ vadovas iš pradžių buvo A. S., o po to – S. G.. S. G. buvo komercijos vadovas, todėl praktiškai visos darbinės užduotys ateidavo iš jo. Taip pat gaudavo darbinių užduočių ir iš A. S.. Kai perėjo dirbti į UAB „L“, darbo pobūdis liko tas pats – skydų sąmatų skaičiavimas. Linkmenų gatvėje esančios gamybinės patalpos buvo nuomojamos, ten kabėjo abiejų įmonių, „EL“ ir „L“, iškabos. Nežino, kuri įmonė nuomojo tas patalpa, ar 2018 m. kabėjo abiejų įmonių iškabos, jis neprisimena (t. 21, b. l. 144–152). „Sodros“ duomenimis A. V. UAB „L“ dirbo 2018 m. liepos 9 d.– 2018 m. rugsėjo 7 d. laikotarpiu (t. 14, b. l. 89).

Liudytoja I. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įmonėje UAB „L“ pradėjo dirbti 2017 m. vasario–kovo mėnesiais. Tuo metu kabinete dirbdavo trise – ji, A. S. ir S. G., paskui S. G. išvažiavo dirbti į UAB „EL“, (duomenys neskelbtini). Vėliau buvo įdarbinta ir UAB „EL“, kadangi reikėdavo padėti ir šiais bendrovei, tačiau vienu metu buvo atleista iš pastarosios ir liko dirbti UAB „L“. Neprisimena, kodėl ją atleido, nes sąlygos liko tokios pačios. Tuo laikotarpiu, kai dirbo abiejose įmonėse, nurodymus duodavo A. S., o kartais S. G.. Pastarasis kartais paskambindavo ir pasakydavo, kad reikia sužiūrėti kažkokią sąskaitą, arba pasakydavo, kad reikia atvažiuoti klijuoti lipdukų. Draugiškai bendravo, neatsimena, ar reikėjo atlikti kokius nors darbus UAB „EL“ po to, kai liko dirbti tik UAB „L“, tačiau jai atrodo, kad šios įmonės buvo susietos, nes labai glaudžiai bendravo. 2018 m. UAB „L“ naudojosi sandėliu, esančiu (duomenys neskelbtini) gatvėje. Jos užsakytas prekes atveždavo į (duomenys neskelbtini) gatvę, jas palaikydavo tame sandėlyje nebent iki rytojaus ryto, kol susirinks, o tada prisistatydavo į (duomenys neskelbtini) gatvę arba į parduotuvę (t. 21, b. l. 155–162). Taigi, apklausti bendrovių darbuotojai patvirtino, kad įmonės buvo tarpusavyje tampriai susijusios, jose dirbo tie patys darbuotojai, atlikdami tas pačias funkcijas.

Bendrą S. G. ir A. S. veiklą atstovaujant abi bendroves patvirtino ir UAB „EL“ bei UAB „L“ klientų parodymai. Liudytojas S. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė pažįstantis A. S., šis dirbo UAB „EL“. Atrodo, kad įmonė, kuriai teikė savo paslaugas, vadinosi UAB „EL“. Į įmonės dirbtuves atvyko instaliuoti įrangos, dirbtuvės buvo netoli moksleivių rūmų, ten buvo surinkinėjami skydai, A. V. taip pat dirbo tose patalpose. Tai buvo vieno aukšto sandėlis, kiemas kvadratinis ir labai duobėtas (t. 21, b. l. 144–152). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad S. M. teikė paslaugas UAB „L“, sąskaitas už atliktus darbus S. M. įmonė UAB „L“ išrašė 2018 m. spalio 12 d., 2018 m. spalio 23 d. (t. 5, b. l. 91–92). Atsižvelgiant į tai, kad S. M. apibūdino Linkmenų gatvėje buvusį UAB „EL“ sandėlį, bendravo su A. V., kuris nurodė, jog, pradėjus dirbti UAB „L“, darbo pobūdis išliko tas pats, S. M. nurodė dėl darbų bendravęs su A. S., taip pat darbų atlikimo laikas, visa tai visumoje patvirtina, kad A. S. buvo susijęs su UAB „EL“ veikla, teikiamomis paslaugomis tiek iki 2018 m. liepos 12 d. išankstinių sąskaitų faktūrų pateikimo, tiek ir po to, UAB „EL“ nevykdant UAB „E“ užsakymo.

Liudytojas D. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodė pažįstantis S. G., nes kartu dirbo, jis pats buvo įmonės „Adako“ direktorius. Pirkdavo elektros instaliacijos medžiagas arba jie iš jo pirkdavo. Prekybos santykiai su S. G. prasidėjo gal nuo 2010 m. ir tęsėsi iki bankroto. Dirbo ir su UAB „L“, ir su UAB „EL“, abi įmones atstovavo S. G., tik su juo teko bendrauti (t. 21, b. l. 155–162). Liudytojas A. D. nurodė pažįstantis S. G. ir A. S.. S. G. pažįsta, nes kartu dirbo prekybos centre „Senukai“, o A. S. pažįsta kaip S. G. kolegą. Jie abu dirbo UAB „EL“. Vienas iš jų buvo direktorius, bet negali pasakyti kuris. Žino ir UAB „L“, jos vadovas buvo arba A. S., arba S. G.. Tos įmonės buvo susijusios su jais (nuteistaisiais), dirbo su abejomis įmonėmis, o jie dirbo tose įmonėse (t. 21, b. l. 129–140). Taigi, su abejomis bendrovėmis bendradarbiavusių įmonių atstovai taip pat negalėjo aiškiai išskirti, kuris iš nuteistųjų buvo konkrečios įmonės vadovas, o tai kartu su jau aptartais liudytojų parodymais patvirtina, kad tiek S. G., tiek A. S. buvo glaudžiai susiję su abiejų įmonių veikla ir įmonės buvo tarpusavyje susijusios net ir po akcijų pasidalinimo. Šiuos įrodymus ir jų pagrindu padarytą minėtą išvadą gretinant su jau aptartais įmonių prastą finansinę padėtį patvirtinančiais duomenimis – specialisto išvada, liudytojo M. Č. parodymais, įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėse bylose, spręstina, kad šių įrodymų visuma patvirtina, jog A. S. net ir po to, kai pardavė UAB „EL“ akcijas S. G., toliau veikė šioje įmonėje, žinojo jos sunkią finansinę padėtį bei galimybių įvykdyti UAB „E“ pateiktą pasiūlymą nebuvimą. Teisėjų kolegija sutinka su S. G. apeliacinio skundo argumentais, kad įmonių susietumas nėra nusikalstamas, tačiau šias aplinkybes vertinant ne izoliuotai, o kitų bylos įrodymų kontekste, jos atskleidžia nuteistųjų tyčios turinį.

Taip pat sutiktina su A. S. gynėjo ir S. G. apeliacinių skundų argumentais, kad byloje esantys įrodymai iš dalies patvirtina, jog A. S. sutarties su UAB „E“ atžvilgiu veikė kaip tarpininkas, tačiau šios aplinkybės, vertinant jas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, nepaneigia nusikalstamų A. S. veiksmų sukčiaujant įgyjant svetimą UAB „E“ priklausantį turtą. Baudžiamojoje byloje esanti pirkimo–pardavimo sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „L“, taip pat UAB „L“ UAB „E“ siųsti pasiūlymai, o būtent išankstinės sąskaitos faktūros, patvirtina, kad oficialiai pasiūlymus siųsdavo ir apmokėjimus pagal pateiktus pasiūlymus gaudavo UAB „L“, o UAB „E“ atstovas D. K. nurodė dėl sudaromų sandorių, apmokėjimų, prekių bendravęs tik su S. G.. Patys nuteistieji viso proceso metu taip pat tvirtino, kad pasiūlymų UAB „E“ rengimu ir derinimu užsiėmė tik S. G..

Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas D. K. nurodė, kad A. S. pažįsta gal nuo 2018 m., o S. G. – nuo 2016–2017 m. Negali tiksliai pasakyti, kokioje įmonėje dirbo S. G., arba UAB „L“, arba UAB „EL“. Negali pasakyti, ar jis dirbo kažkurioje vienoje iš šių įmonių, ar abiejose. Su S. G. yra bendravęs ir kaip su UAB „EL“, ir kaip UAB „L“ atstovu. Kiek prisimena, tarp UAB „L“ ir UAB „E“ buvo apie 10 pirkimų–pardavimų, sumos buvo ir didesnės, ir mažesnės. Iki tol visi tiekimai buvo vykdomi, galbūt buvo šiek tiek vėlavimų (diena ar dvi), bet visi buvo įvykdyti. Dėl tiekimų bendraudavo su S. G., o su A. S. nebendravo. Su A. S. bendravo tik dėl Europos gamintojų komplektacijos, bet ne dėl tų pirkimų–pardavimų. 2018 m. liepos mėn. buvo atliktas eilinis pirkimas–pardavimas. Gavo pasiūlymų kainas, kurios buvo apmokėtos išankstine ar komercine sąskaita (t. 21, b. l. 101–111).

Nuteistasis S. G. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad pardavimai vyko per UAB „L“ susitarus su A. S., susitarimai su UAB „L“ buvo žodiniai. UAB „EL“ neturėjo sutarties su UAB „E“, todėl susitarė su A. S., kad būtų galima padaryti pardavimą per UAB „L“. Nors ir nedirbo pastarojoje, tačiau jis pats viską derino su D. K.. Panaudojo UAB „L“ kaip įmonę, kuri turi sutartį, o UAB „E“ sutiko. Balandžio ar gegužės mėn. pradėjo ruošti sutartį tarp UAB „EL“ ir UAB „E“, kuri buvo pasirašyta 2018 m. rugpjūtį. Su A. S. susitarė, kad nuo šių sandorių su UAB „E“ jam lieka apie 1 000 Eur už tarpininkavimą. UAB „E“ žino, kad jis UAB „L“ nebedirba (t. 22, b. l. 11–23). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu šias aplinkybes nurodė ir A. S.. Jis teigė, kad 2017 m. vasaros pradžioje S. G. pasiūlė verslo sandėrį – parduoti tam tikrą kiekį kabelių UAB „E“, nes jis turėjo gerus santykius su UAB „E“ atstovu D. K.. S. G. pasakė, kad sandoris bus apie 70 000–80 000 Eur vertės, jam nuo to sandorio liks 1 000 Eur. Jam tai tiko, nes nuo kabelių didelių uždarbių nebūna. Pats dėl šio sandorio neturėjo daryti jokio įdirbio, nes realiai turėjo būti kaip perpardavėjas. Nekilo minčių, kad gali būti kažkokių nesklandumų, kadangi UAB „E“ jau anksčiau buvo ne kartą pardavę kabelių. S. G. atsiuntė jiems nominalus, kiekius ir kainas, kokiomis reikia padaryti pasiūlymą ir išrašyti išankstines sąskaitas UAB „E“. Išrašė išankstines sąskaitas ir UAB „E“ netrukus apmokėjo, o jis, kaip ir buvo sutarta, sumokėjo UAB „EL“ už kabelius (t. 22, b. l. 24–37).

Iš UAB „L“ „Swedbank“ banko sąskaitos apžiūros duomenų laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 14 d. taip pat matyti, kad netrukus po UAB „E“ atliktų pavedimų į UAB „L“ sąskaitą, pervesti pinigai dalimis buvo pervedami į UAB „EL“ sąskaitą (pavyzdžiui, 2018 m. balandžio 27 d. pervedimas į UAB „EL“ sąskaitą, po UAB „E“ atlikto pervedimo) (t. 8, b. l. 140–146). Tokie veiksmai buvo atlikti ir byloje nagrinėjamu atveju, po to, kai UAB „L“ 2018 m. liepos 12 d. pateikė dvi išankstines sąskaitas faktūras, o UAB „E“ jas apmokėjo. UAB „L“ gauti pinigai 2018 m. liepos 13 d. dviem mokėjimo pavedimais buvo pervesti į UAB „EL“ sąskaitą, o UAB „L“ sąskaitoje liko 1 003,99 Eur suma. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo rasti jokie dokumentai ar sutartys, kurie pagrįstų UAB „L“ ir UAB „EL“ susitarimą, kad UAB „L“, pateikusi pasiūlymą UAB „E“, jį paves įvykdyti UAB „EL“. Taigi, nuteistųjų parodymus dėl aplinkybių, kad susitarime su UAB „E“ UAB „L“ vardu iš esmės veikė UAB „EL“ vadovas S. G., patvirtina UAB „E“ atstovo parodymai, taip pat nurodyti objektyvūs įrodymai (UAB „L“ banko sąskaitos apžiūros protokolas).

Vis tik, vertinant visumą byloje nustatytų aplinkybių, kurias pagrindžia byloje surinkti įrodymai, spręsti, kad A. S. nežinojo apie UAB „EL“ finansinę padėtį, veikė tik kaip tarpininkas, nenaudojo apgaulės UAB „E“ atžvilgiu, pagrindo nėra. Nors byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. S. pagal susitarimą su S. G. kaip UAB „L“ vadovas sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „E“ ir pagal S. G. parengtą informaciją pateikė UAB „E“ išankstines sąskaitas faktūras apmokėjimui, o tokie veiksmai savaime nėra nusikalstami, tačiau nuteistųjų elgesys tiek iki išankstinės sąskaitos pateikimo 2018 m. liepos 12 d. UAB „E“, tiek ir po to, kai šį sąskaita buvo apmokėta 2018 m. liepos 13 d., patvirtina jų veiksmuose esant BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Kaip jau nustatyta, abu nuteistieji žinojo apie sunkią UAB „EL“ finansinę būklę, be to, šiuo verslu jie užsiėmė jau pakankamai ilgą laiką, nuo 2010 m., todėl neabejotinai abu nuteistieji suprato ir galėjo įvertinti UAB „EL“ galimybes įvykdyti užsakymą. Su UAB „EL“ bendradarbiavę asmenys taip pat patvirtino įmonės turėtas skolas ir sustabdytą ar nutrauktą bendradarbiavimą dar iki 2018 m. liepos 12 d.

Liudytojas D. R., UAB „Elektrobalt“ generalinis direktorius, nurodė, kad kai kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo, UAB „EL“ įsiskolinimas buvo apie 400 000 Eur. Įsiskolinimas susidarė dėl uždelstų mokėjimų, atsiskaitymų vėlavimo, pažadų neįvykdymo. Galėjo būti neatsiskaitoma ilgiau nei metus laiko, nes dėl 30, 60, 90 dienų vėlavimų susitardavo telefonu, nereikėdavo susitikti gyvai. Su S. G. buvo susitikęs gal mėnesį iki įmonės bankroto, kalbėjosi, kaip galėtų jiems padėti. Kai pradėjo aiškintis, kodėl nemokami pinigai, kokie žmonės su tuo susiję, rado oficialią informaciją, kad UAB „L“ ir UAB „EL“ akcininkai yra tie patys, be to, pats S. G. nurodė, kad jeigu UAB „EL“ negali kažko nupirkti, gal gali UAB „L“. A. S. galėjo atsirasti tada, kai prasidėjo finansiniai sunkumai ir buvo reikalingas prisidėjimas, reikėjo spręsti tam tikras problemas. Kai atsisakė finansuoti UAB „EL“ kasdieninėje prekyboje neparduodant jiems skydų, buvo liepa arba rugpjūtis, aktyvi veikla nebevyko (t. 21, b. l. 129–140).

Liudytojas M. Š. teismui nurodė, kad jam dirbant UAB „Doge“, 2017 m. pabaigoje į jį kreipėsi UAB „EL“ direktorius S. G. ir paprašė nupirkti iš UAB „Elektrobalt“ medžiagas, reikalingas elektros skydų gamybai. S. G. negalėjo savarankiškai kreiptis į UAB „Elektrobalt“, o prašė, kad jie įsigytų. Nežino, bet galėjo būti, kad buvo skola ar kažkas panašaus, ir UAB „Elektrobalt“ jiems garantavo mokėjimą. Po kurio laiko S. G. vėl atėjo ir pasiūlė dar kartą atlikti kažką panašaus, pažadėjo atsiskaityti. Sutiko ir pardavė, bet ta sąskaita, išrašyta 2018 m. balandžio 17 d. (33 012, 05 Eur), buvo tik dalinai apmokėta, liko skola. Tada smarkiai susipyko su S. G. ir daugiau jo nematė (t. 21, b. l. 129–140). Liudytojas A. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad UAB „L“ skola jų įmonei „Elstila“ buvo apie 12 000 Eur. UAB „EL“ taip pat turėjo įsiskolinimą, kuris buvo ilgesnis. Įsiskolinimas tai padidėdavo, tai sumažėdavo, o paskui ilgą laiką nemažėjo. Taip buvo gal pusę metų iki UAB „EL“ bankroto, skolos dydis buvo virš 100 000 Eur (t. 21, b. l. 129–140). Liudytojas A. D. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad dirbo su UAB „EL“ ir UAB „L“. UAB „EL“ buvo skolinga jo įmonei „Adako“ apie 50 000 Eur, skola susidarė gal per paskutinius metus ar du. Atsiskaitymas su UAB „EL“ ir su UAB „L“ vyko barteriu ir pavedimais, buvo ir atidedamų abipusių mokėjimų. Įmonės turėdavo atsiskaityti per mėnesį ar du nuo sąskaitos išrašymo. Liudytojas D. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad UAB „EL“ liko jiems (UAB „Drustila“) skolingas apie 33 000 Eur, gal 2018–2019 metais (t. 21, b. l. 129–140).

Taigi, aptartų įrodymų visetas taip pat patvirtina, kad UAB „EL“ nors jau ilgą laiką, nuo pat 2015 m., turėjo finansinių sunkumų, tačiau prieš pat išankstinės sąskaitos faktūros pateikimo UAB „E“ su UAB „EL“ bendradarbiaujančios įmonės pradėjo stabdyti bendradarbiavimą, nesuteikdavo prekių į kreditą dėl pernelyg didelio neapmokėto kredito likučio. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad nors ankstesni susitarimai su UAB „E“ buvo įvykdomi be žymesnių vėlavimų, būtent tuo ir pasinaudojo nuteistieji, kurie suprato, jog 2018 m. liepos 12 d. pasiūlymo UAB „EL“ neturi galimybių įvykdyti, tačiau tai nutylėjo, nuslėpė tikrąją savo bendrovių finansinę padėtį ir visgi pateikė minėtą pasiūlymą, turėdami tikslą ne jį įvykdyti, o tokiu būdu apgaule įgyti UAB „E“ turtą. Tokią išvadą patvirtina tai, kad iš karto po to, kai UAB „L“ pervedė iš UAB „E“ gautą išankstinių sąskaitų apmokėjimą, šią sumą UAB „EL“ panaudojo atsikaitymui su savo kreditoriais, atlyginimų darbuotojams apmokėjimui, o ne konkrečiam turėtų pateikti UAB „E“ prekių gavimui. Specialisto išvadoje nustatyta, kad UAB „EL“ iš UAB „L“ 2018 m. liepos 13 d. gautus 73 540 Eur panaudojo atsiskaitymui už prekes su bendrovėmis „Eurotinklai“, „Adako“, „Drustila“ ir kitomis įmonės, atsikaitant už jų suteiktas paslaugas (t. 7, b. l. 33–41).

Nuteistasis S. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad, pervesdamas pinigus įmonėms, jis grąžino skolas tiekėjams, o grąžinęs skolas būtų turėjęs galimybę užsakyti UAB „E“ užsakymui reikalingas prekes. Vis tik įmonių, kurioms buvo pervesti iš UAB „E“ gauti pinigai, vadovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad 2018 m. liepos, rugpjūčio mėn. UAB „EL“ turėjo didelio dydžio neapmokėtų kreditų likučius, todėl prekės jiems nebuvo tiekiamos. Be kita ko, nurodyti liudytojai taip pat negalėjo patvirtinti, kad gavo iš UAB „EL“ kabelių užsakymą, atitinkantį UAB „E“ pateiktą pasiūlymą. Liudytojas M. Š., UAB „Eurotinklai“ vadovas, teisme nurodė, kad UAB „EL“ nėra pirkęs iš UAB „Eurotinklai“ kabelio ir neprašė jo parduoti (t. 21, b. l. 129–140). Liudytojas A. D., UAB „Adako“ akcininkas, teismui nurodė neatsimenantis, ar 2018 m. liepos, rugpjūčio mėn. UAB „EL“ pateikė užsakymą įsigyti apie 180 km kabelio (t. 21, b. l. 129–140). Liudytojas D. K., UAB „Drustila“ vadovas, teismui nurodė, kad negalėjo parduoti tokio kiekio. Neatsimena, ar S. G. buvo kreipęsis dėl tokio kiekio kabelio pirkimo (t. 21, b. l. 129–140). Kitų įmonių, su kuriomis bendradarbiavo UAB „EL“, vadovai nurodė tapačias aplinkybes. Liudytojas A. R., UAB „Elstila“ vadovas, teismui nurodė, kad toks prašymas galėjo būti, kadangi ta didelė skola dalinai susidarė iš to, kad yra pardavę nemažą kiekį kabelių UAB „EL“, bet gerai neatsimena, ar buvo toks konkretus skaičius, bet buvo didelės apimties užsakymų. Buvo susitikimas su įmonės vadovais, sudarytas skolos padengimo grafikas, todėl būtų svarstę tokį pasiūlymą (t. 21, b. l. 129–140). Liudytojas D. R., UAB „Elektrobalt“ vadovas, nurodė, kad nutraukus bendradarbiavimą su UAB „EL“, dar buvo kalba apie norą pirkti kabelio, prašymai buvo aktyvūs, bet atsisakė parduoti, sakė arba mokėti pinigus, arba neparduos. Buvo kalbama apie kabelius Y 3x1,5; Y 3x2,5, tai instaliaciniai kabeliai į rozetes, į šviestuvus. Jie yra plonyčiai, naudojami namo įrengimui, išvedžiojimui, todėl jų kiekiai yra dideli. Taip pat kalba ėjo ir apie kabelius N 3x2,5, N 3x1,5. Tai apvalus arba plokščias kabelis. Instaliacinius lengva parduoti, jie objektuose naudojami dideliais kiekiais. Būtų jiems pardavę, jeigu jie būtų galėję atsiskaityti. Galėjo būti, kad kalba ėjo apie 4,6 km vienos nomenklatūros kabelio, o kitos – apie 1,5–2 km, bendroje sumoje užsakymas galėjo būti apie 8 km. Negali būti, kad S. G. prašė parduoti 100 km kabelio, nes paprastai vienos pozicijos pirkdavo iki 10 km. Nemano, kad galėjo būti 54 km, nes nežino, ar sandėlyje turėtų 50 km kabelio, o jeigu turėtų, neleistų vienu metu iššluoti sandėlio, nes 50 km vienai pozicijai yra daug (t. 21, b. l. 129–140). Taigi, nė vienas iš liudytojų negalėjo patvirtinti gavęs tokio dydžio kabelio užsakymą iš UAB „EL“, o tai patvirtina išvadą, kad nuteistieji nesiruošė įvykdyti UAB „E“ užsakymo.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu S. G. pateikė 2018 m. liepos 16 d. elektroninį laišką (duomenys neskelbtini) dėl 156 km kabelio (1,5 mm ir 2,5 mm), kuriame nurodoma „įmesk pasiūlymą, man reikia žinoti pinigų“, taip pat 2018 m. liepos 10 d. laišką A. R. dėl 48 000 m kabelio (1,5 mm ir 2,5 mm) be jokių prierašų (t. 22, b. l. 125–126). Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, šie laiškai iš esmės patvirtina jau aptartas išvadas. Laiškų išsiuntimo data yra vėlesnė nei išankstinės sąskaitos faktūros apmokėjimui UAB „E“ pateikimo ir UAB „E“ apmokėjimo data, todėl nurodyti laiškai iš esmės patvirtina išvadą, kad iki išankstinės sąskaitos pateikimo UAB „EL“ ne tik neturėjo lėšų tokiam kiekiui kabelio įsigyti, tačiau net nebuvo numatę, iš ko šį kiekį įsigys.

Be kita ko, bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad UAB „E“ ir UAB „L“ susitarimai jų tarpusavio pirkimo sutarties Nr. E 11/2017.08.29-003 pagrindu buvo vykdomi jau nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d., tačiau būtent 2018 m. liepos 12 d. pateiktas pasiūlymas kiekiu ir kaina buvo didžiausias. Iš UAB „E“ ikiteisminio tyrimo metu pateiktų duomenų matyti, kad UAB „L“ per šį laiką išrašė šias PVM sąskaitas faktūras: 2017 m. spalio 3 d. 25 410 Eur sumai, 2017 m. spalio 11 d. 7 018 Eur sumai, 2017 m. spalio 24 d. 26 983 Eur sumai, 2017 m. lapkričio 28 d. 21 175 Eur sumai, 2017 m. gruodžio 11 d. 42 592 Eur sumai, 2018 m. gegužės 2 d. 27 781,60 Eur sumai, 2018 m. kovo 22 d. suma 11 511,46 Eur, 2018 m. kovo 27 d. sumai 7 249,11 Eur, 2018 m. balandžio 11 d. 4 915,02 sumai, 2018 m. balandžio 16 d. 1 829,52 Eur sumai, 2018 m. balandžio 19 d. 3 085,50 Eur sumai, 2018 m. balandžio 24 d. 13 507,96 Eur sumai, 2018 m. balandžio 15 d. 14 828,70 Eur sumai, 2018 m. birželio 4 d. 6 086,78 Eur sumai, 2018 m. birželio 27 d. 15 800,66 Eur sumai, 2018 m. liepos 10 d. 24 180,74 Eur sumai (t. 8, b. l. 152–183). Šias aplinkybes sugretinus su tuo, kad nuteistieji žinojo apie UAB „EL“ sunkią turtinę padėtį, jau buvo prasidėję nesutarimai su partneriais, jiems atsisakant bendradarbiauti, jos taip pat patvirtina išvadą, kad nuteistieji, pateikdami pasiūlymą UAB „E“, žinojo, kad šio pasiūlymo neįvykdys ir tokiu būdu apgaule įgis UAB „E“ priklausančius pinigus.

Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-693/2015). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba su jo turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.). Teismų praktikoje išskiriamos vadinamosios aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-511/2025, 4.1 punktas).

Tai, kad nuteistųjų panaudota apgaulė siekiant įgyti svetimą turtą buvo pasyvi, patvirtina aplinkybės, jog jie nuslėpė nuo UAB „E“ tai, kad kabelius turėjusi pateikti UAB „EL“ neturi realios galimybės sandorį įgyvendinti dėl patiriamų finansinių sunkumų. Tai, kad ši esminė informacija, iš esmės galėjusi nulemti UAB „E“ apsisprendimą apmokėti UAB „L“ pateiktas sąskaitas faktūras, sąmoningai buvo nuslėpta nuo UAB „E“ atstovų, patvirtina ir nuteistųjų elgesys po UAB „E“ kreipimosi dėl vėlavimo įvykdyti užsakymą.

2018 m. rugpjūčio 17 d. 8.28 val. D. K. elektroniniame laiške S. G. rašo (čia ir toliau kalba netaisyta): „Sveikas. Kokia situacija su užsakymais? .. stipriai vėluojame su pristatymu. Suma didele.. ir reikalingas aiškumas, argumentai dėl ko užstrigo..“. S. G. atsako: „ Kita savaite prasides tiekimas. Kainos truputi bus mazesnes reikes islyginti. Taip pat gali buti ir kitos kabelio pozicijos“. 2018 m. rugsėjo 12 d. D. K. elektroniniu laišku vėl kreipiasi į A. S. ir S. G. rašydamas: „Sveiki, Laukiame skubaus atsakymo, kada bus pristatytos klientui užsakytos prekes?!!! Prašome informuoti mus dar šiandien! Suma 74 543.98 eur buvo pervesta 2018-07-12d. 180712-3 užsakymas į Latviją. 2018.07.12 Pristatymo terminas 10 d. d. po išankstinio apmokėjimo. 180712-1 Ardenos užsakymas. 2018.07.12 Pristatymo terminas 35 d. d. po išankstinio apmokėjimo. Šiandien jau 2018-09-12 !!!“. A. S. 2018 m. rugsėjo 17 d. atsako: „Sveikas D., Bandau gaudyti S., kadangi čia jo projektai apie kuriuos aš nieko nežinau. Kai tik pavyks su juo susisiekti, informuosiu tave. Geros dienos“. Kitu laišku A. S. persiunčia S. G. laišką, kuriame rašoma: „Laba diena A., Pavedimus padariau savo tiekėjams iš karto gavęs pavedimą iš tavęs. Problema iškilo dėl vario kainų kitimo pasaulinėje rinkoje ir didelio kabelio poreikio rinkoje ir mažesnius pirkėjus nukėlė į eilės galą. Man pavyko gauti informaciją, kad pirmi kiekiai Lietuvoje pasirodys: Rugsėjo 27 d. už 30 000 eurų Spalio 4 d. už 30 000 eurų Spalio 11 d. už 25 000 eurų Rašau sumomis, kadangi sunku numatyti kuris kabelis pirma bus pristatytas. Kainos galioja kurios buvo duotos pasiūlyme. Pagal galimybes gali būti patiektos ir kitos pozicijos, jei pavyks suderinti su užsakovu. S., Pagarbiai, UAB „EL“ direktorius S. G.“. 2018 m. rugsėjo 27 d. D. K. vėl kreipiasi klausdamas, kada bus įvykdytas užsakymas, į ką S. G. atsako D. K. nurodydamas: „Laba diena, Šią savaitę jau žinau kad kabelio negaliu pristatyti, nes tiekėjas uždarė sandėlius iki spalio 1 d. Papildomą informaciją atsiųsiu ryt ryte. S.“ (t. 8, b. l. 135–139).

Atsižvelgiant į jau aptartus liudytojų parodymus matyti, kad S. G. laiškuose pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija. Kaip jau minėta, nė vienas iš UAB „EL“ tiekėjų nenurodė gavę konkrečius, UAB „E“ pateiktus pasiūlymus atitinkančius užsakymus, be to, ir nebūtų sutikę tokį kiekį medžiagų parduoti. Byloje taip pat nebuvo gauta jokių duomenų apie tai, kad UAB „E“ turėtos pateikti prekės būtų užsakomos iš kitų tiekėjų. Taip pat nepagrįstai nurodoma, kad gauti pinigai jau yra pervesti tiekėjams, kadangi iš UAB „EL“ banko sąskaitos išrašo matyti, jog buvo atsiskaityta su kitomis įmonėmis, padengiant turėtas skolas už prekes ir atsiskaitant su kitomis paslaugas teikusiomis įmonėmis bei įmonės darbuotojais, o ne tikslu įsigyti kabelių. Kaip teisingai nustatyta ir apskųstame nuosprendyje, taip pat matyti ir iš UAB „E“ atstovo advokato G. Danėliaus pateikto grafiko apie vario kainų pokyčius, S. G. nurodomas kainų pakilimas aktualiu laikotarpiu nevyko. Be to, atsiunčiamuose laiškuose buvo nurodomas vis kitas prekių pateikimo laikotarpis, o 2018 m. spalio 15 d. laiške S. G. nurodė, kad užsakymas įvykdytas nebus, dėl atsiskaitymo reikia kreiptis į UAB „L“, tačiau tuo metu jau buvo sudarytos UAB „L“ akcijų pardavimo V. V. sutartys.

Taigi, aptartų įrodymų visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji A. S. ir S. G., žinodami apie sunkią UAB „EL“ finansinę padėtį, neturėdami susitarimo su jokiais tiekėjais dėl UAB „E“ užsakymo įvykdymo, UAB „E“ atstovams teikdami tikrovės neatitenkančią informaciją apie užsakymo įvykdymą netrukus, UAB „E“ turtą įgijo panaudodami apgaulę. Nuteistasis S. G. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, jog būtent dėl šių jo veiksmų UAB „E“ atidėjo skolos atgavimo procedūras. Su tokiu nuteistojo vertinimu nesutiktina. Neabejotina, kad šiuo atveju UAB „E“, atsižvelgdamas į ankstesnius tarpusavio santykius bei būdamas suinteresuotas sutarties įvykdymu, pasitikėdamas nuteistaisiais, nedelsiant nesiėmė veiksmų skolai atgauti, ir būtent dėl nuteistųjų veiksmų ir pažadų laukė užsakymo įvykdymo.

Apeliaciniame skunde A. S. gynėjas nurodo, kad tai, jog UAB „EL“ negalės įvykdyti UAB „E“ užsakymo, A. S. sužinojo tik tada, kai tai laiškuose D. K. nurodė S. G.. Šių nuteistojo teiginių byloje surinkti įrodymai nepatvirtina. Kaip jau minėta, UAB „L“ ir UAB „EL“ buvo tarpusavyje susijusios bendrovės. Pats A. S. iki 2018 m. sausio mėn. buvo UAB „EL“ vadovu, be to, ir po vadovų pasikeitimo iki 2018 m. iš UAB „EL“ sąskaitos buvo atliekami atsiskaitymai už UAB „EL“ prekes ir paslaugas, taigi neabejotina, jog A. S. žinojo UAB „EL“ finansinę padėtį bei bendradarbiavimo su tiekėjais aplinkybes, tad šios aplinkybės patvirtina, jog apie tai, kad UAB „EL“ negalės įvykdyti užsakymo, A. S. žinojo dar iki išankstinės sąskaitos UAB „E“ pateikimo, o ne nuo tada, kai apie tai pranešė S. G..

Nuteistojo A. S. gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai neįvertino, jog A. S. po to, kai sužinojo apie sunkumus įvykdyti užsakymą, kartu su S. G. dalyvavo susitikime su UAB „E“ atstovais ir ieškojo būdų išspręsti susidariusią situaciją, o tai paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl apgaulės UAB „E“ atžvilgiu panaudojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiais A. S. ir S. G. veiksmais buvo siekiama ne realiai išspręsti situaciją grąžinant pinigus ar įvykdant užsakymą, o delsti laiką. UAB „E“ atstovas D. K. teismui nurodė, kad, kiek atsimena, A. S. labiau įsijungė į bendravimą tuo metu, kai tapo aišku, jog UAB „EL“ negalės pateikti kabelių. Buvo siūlomos kitų pozicijų prekės, automatai, lemputės ir kt. Gavo sąrašą „Excel“ formatu, bet tiksliai neprisimena, kiek buvo pozicijų ir kokios prekės. Kalbėjo su S. G. apie skolos išskaidymą, grąžinimą. Buvo keli susitikimai, kuriuose dažniau dalyvavo S. G., bet viename ar dviejuose dalyvavo ir A. S., jie kartu buvo. Susitikimų metu buvo svarstoma, kaip būtų galima uždaryti skolos klausimą. Susitikimas truko gal pusvalandį, ieškojo variantų. Buvo dvi galimybės: arba gauti prekes ir realizuoti per UAB „E“ tinklą, arba per statybos projektus Latvijoje ir Lietuvoje. Atrodė, kad buvo ieškomas realus sprendimas uždaryti klausimą. Kadangi susirinkimuose dalyvavo ir jo vadovai, visas procesas truko pusmetį, todėl mano, kad visiems taip atrodė (t. 21, b. l. 101–111). Susitikime taip pat dalyvavęs J. U. nurodė, kad kai UAB „E“ dirbęs vadybininkas D. K. pradėjo aiškintis, kodėl prekės negautos, kodėl negrąžinamas avansas, S. G. buvo atvykęs į UAB „E“ patalpas, buvo pokalbis su juo. Pokalbio detalių gerai neatsimena, bet buvo bendrauta apie tai, kodėl prekės nėra pristatomos, kodėl nepristačius prekių nėra grąžinamas sumokėtas avansas. Buvo aiškinama, kad neva užsienio tiekėjas, kuris nebuvo įvardintas, tų prekių nepristato UAB „EL“, atitinkamai jie negali jų parduoti UAB „L“, o UAB „L“ negali jų pristatyti UAB „E“ (t. 22, b. l. 131–139).

Sutiktina, kad aptartais nuteistųjų veiksmais susitikimų metu buvo sudarytas įspūdis, jog situaciją norėta išspręsti – siūlytos kitos prekės, taip pat nurodyta, kad bendraujama su užsienio tiekėjais, dar daugiau, 2018 rugpjūčio 24 d. sudaryta atskira pirkimo–pardavimo sutartis tarp UAB „EL“ ir UAB „E“. Vis tik, atsižvelgiant į jau aptartus įrodymus apie UAB „EL“ ir UAB „L“ finansinę padėtį, turėtas skolas, bendradarbiavimo su tiekėjais nutrūkimą, tai, jog byloje nebuvo gauta jokių duomenų apie S. G. bendravimą su jo nurodomais tiekėjais dėl kabelių pateikimo, darytina išvada, kad abu nuteistieji susitikimų su UAB „E“ atstovais metu suprato, jog abi įmonės nėra pajėgios įvykdyti sutartį ar grąžinti skolą. Tuo remiantis susitikimų metu pateiktus pasiūlymus dėl situacijos išsprendimo galima laikyti tik veiksmais, kuriais buvo siekiama sudaryti įspūdį, jog užsakymas bus įvykdytas, o ne realiai imtis veiksmų jam įvykdyti.

Nuteistojo A. S. gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pats D. K. nurodė, jog susidariusią situaciją vertino tik kaip nepavykusį verslo sandorį, tačiau būtent UAB „E“ teisininkas G. Danėlius 2019 m. kovo 21 d. kreipėsi į policiją su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą A. S. ir S. G. atžvilgiu dėl galimo jų sukčiavimo (t. 1, b l. 86–145). Taigi, vien tik D. K. nuomonė neatspindi visos UAB „E“ pozicijos dėl A. S. ir S. G. veiksmų. Nuteistasis S. G., remdamasis minėtais D. K. teiginiais, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, koks konkretus UAB „E“ dirbantis asmuo buvo apgautas ar suklaidintas. Su tokiais nuteistojo teiginiais sutikti nėra pagrindo. Sukčiavime apgaulė reiškiasi turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistieji nenurodė teisingų duomenų apie tai, jog UAB „EL“ neturi galimybių įvykdyti užsakymo, nuslėpė tikrąją savo bendrovių finansinę padėtį nuo D. K., kuris šiuo atveju veikė kaip UAB „E“ darbuotojas ir pateikė UAB „E“ atsakingiems darbuotojams sutartį pasirašymui bei sąskaitas apmokėjimui, taigi, nuteistųjų apgaulė buvo nukreipta į UAB „E“ pavedimu veikiantį D. K.. Šių aplinkybių pakanka nustatyti, kad apgaulė buvo naudojama UAB „E“ kaip juridinio asmens, veikiančio per savo darbuotojus, atžvilgiu.

Nors nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad UAB „E“, būdamas atsakingu verslininku, turėjo pareigą patikrinti UAB „L“ ir UAB „EL“ finansinę padėtį bei galimybes įvykdyti susitarimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks atidumo reikalavimas dėl byloje aptariamų išankstinių sąskaitų apmokėjimo UAB „E“ nėra aktualus, kadangi nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant jau esamu kliento UAB „E“ pasitikėjimu.

Viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu – yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pasitikėjimo pagrindą. Nagrinėjamoje byloje bendradarbiavimas tarp UAB „L“ ir UAB „E“ vyko jau nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d., kai buvo sudaryta pirkimo sutartis, nuo to laiko sėkmingai buvo įvykdyta ne mažiau nei 16 užsakymų pagal UAB „L“ pateiktas sąskaitas faktūras (t. 8, b. l. 152–183). Taigi, iki paskutinių byloje aktualių sąskaitų apmokėjimo, pagal ankstesnes sąskaitas apmokėtos prekės buvo suteiktos, todėl UAB „E“ atstovai, prieš apmokėdami paskutines sąskaitas faktūras, neturėjo pagrindo abejoti UAB „L“ ir nuteistųjų galimybėmis įvykdyti ir šį, iš esmės, eilinį susitarimą. Sukurtą pasitikėjimą, kuriuo buvo pasinaudotas, patvirtina ir apklaustų liudytojų parodymai.

UAB „E“ atstovas D. K. teismui nurodė, kad S. G. jau pažinojo, jie buvo vieni iš stipresnių elektros skydų gamintojų ir pardavėjų, atstovai kitų Europos gamintojų automatų ir kitų elektros prekių. Viskas atrodė įprastai, iki paskutinio pirkimo–pardavimo viskas vyko sklandžiai. UAB „E“ yra tokia tvarka, yra Audito skyrius, kuriame dirba 10 žmonių, buhalterija, kuri tikrina visus pirkėjus, pardavėjus. Projektų vadovams nereikėjo labai domėtis apie tiekėjus. Kiek jam žinoma, sprendimus dėl sutarčių pasirašymo priimdavo generalinis direktorius. Šiuos dokumentus siųsdavo savo vadovui arba buhalterijai. Kiekvieną pirkimą–pardavimą visada derindavo kartu su vadovais, koordinatoriumi arba su didmenos vadovu. Joks mokėjimas iš UAB „E“ pusės neįvykdavo be generalinio direktoriaus, buhalterijos ar audito parašo. Visus pavedimus visada pasirašydavo keli asmenys. Pasiūlymai dėl sandorių iš projektų vadovų yra tikrinami, o po to priimamas sprendimas (t. 21, b. l. 101–111).

UAB „E“ teisininkas J. U. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad tai turėjo būti vienas iš eilinių pirkimų ir pardavimų, bet, deja, tas dalykas neįvyko. Žino, kad su UAB „L“ buvo dirbama iki 2018 m. liepos apie metus. Tai yra vienintelis atvejis, kai buvo nepristatytos prekės ir negrąžintas avansas. Įprastai įmonės turtinė padėtis buvo tikrinama. Jeigu vadybininkas ir kreditų kontrolės specialistė (tikrina įmones, žiūri mokumą, vėliau prižiūri atsiskaitymus, skolas ir pan.) nepažiūrėjo pro pirštus į šį procesą, tai įmonės turtinė padėtis turėjo būti patikrinta. 2017–2018 m. UAB „E“ nebuvo nustatęs ypatingų sunkiai įveikiamų taisyklių naujam klientui, tiekėjui, sutarčiai sudaryti, patekimo į UAB „E“ slenkstis nebuvo aukštas. Buvo skirtumas tarp „E“ klientų – pirkėjų, jiems slenkstis objektyviai aukštesnis, nes jiems parduodi ir pinigų neatgausi, bet tiekėjui buvo elementarus patikrinimas, tačiau kažkokio slenksčio ar didelių kliūčių sudaryti sutartį su UAB „E“ nebuvo, tuo labiau kad iš tiekėjo dažniausiai buvo reikalaujama atidėjimo termino, o tai reiškia, kad pinigai nemokami, kol negaunamos prekės. Iniciatyva sudaryti sutartį su konkrečiu tiekėju ateidavo iš vadybininko, sudaromą sutartį turėjo patvirtinti didmenos direktorius, ją pasirašydavo įmonės generalinis direktorius. Galutinis sprendimas būdavo generalinio direktoriaus, bet toks verslo sprendimas iš esmės būdavo didmenos direktoriaus ir vadybininko. Mano, kad tuo metu, 2017–2018 m., buvo tikrinami tie patys finansiniai rodikliai, įmonės mokumo, likvidumo ir pan., bet tas procesas nebuvo formalizuotas. Tam procesui (patikrinimui prieš sutarties sudarymą) yra skirtas žmogus. Įmonės finansinius rodiklius tikrindavo pagal viešai prieinamą informaciją apie įmonę, susidarydavo pradinę nuomonę, jeigu kokie nors rodikliai keldavo klausimų, gilindavosi į juos (t. 22, b. l. 131–139).

UAB „E“ atstovai nurodė, kad tam tikra tvarka prieš sutarčių su įmonėmis sudarymą bendrovėje buvo numatyta, tačiau negalėjo patvirtinti, jog tokia patikra buvo taikoma ir UAB „L“ atžvilgiu. Vis tik, kaip jau minėta, sutartis dėl prekių pirkimo–pardavimo buvo sudaryta žymiai anksčiau, nei buvo išsiųstos paskutinės, bylai aktualios išankstinės sąskaitos faktūros, todėl neabejotina, kad UAB „E“ neturėjo pagrindo tikrinti UAB „L“ mokumo kiekvieną kartą prieš apmokant sąskaitą faktūras, juolab įvertinus ir tai, jog iki tol užsakymai buvo įvykdomi. Be kita ko, sudarant sutartį 2017 m. rugpjūčio 29 d., UAB „L“ finansinė padėtis galėjo būti vertinama tik už 2016 m. laikotarpį, kadangi finansinė ataskaita už 2017 m. sudaroma metų pabaigoje, todėl tuo metu net ir iš viešai prieinamų duomenų UAB „E“ nebūtų galėjęs žinoti įmonės finansinės padėties sutarties sudarymo metu, kadangi vienerių metų pabaigoje fiksuojami įsiskolinimai metų eigoje gali būti grąžinami. Pažymėtina, kad nors ir nurodoma, jog UAB „E“ žinojo, kad sutartį vykdo UAB „EL“, tačiau, būdami sudarę oficialią sutartį su UAB „L“, jie neturėjo pagrindo ir pareigos tikrinti dar ir UAB „EL“ finansinę padėtį, kadangi už prekių pateikimą tiesiogiai ir oficialiai buvo atsakinga tik UAB „L“. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad UAB „E“ priklausantį turtą nuteistieji įgijo piktnaudžiaudami ankstesnių įvykdytų užsakymų pagrindu susidariusiu pasitikėjimu pasyviosios apgaulės būdu, nutylėdami tikrąją UAB „L“ finansinę padėtį ir UAB „EL“ galimybes įvykdyti susitarimą, bei ketinimus šio užsakymo nevykdyti.

Apeliaciniame skunde A. S. taip pat nurodo, kad susidariusioje situacijoje UAB „L“ iš esmės jokios naudos iš UAB „E“ pervestų pinigų negavo, todėl neturėjo suinteresuotumo atlikti pirmosios instancijos teismo nustatytus nusikalstamus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šias išvadas paneigia jau aptarti įrodymai, patvirtinantys UAB „L“ ir UAB „EL“ tarpusavio susietumą, A. S. veikimą UAB „EL“ naudai ir po vadovų pasikeitimo. Be to, S. G. teisme nurodė, kad jeigu UAB „EL“ 2017 m. ar 2016 m. kažkoks tiekėjas neparduoda prekių, tada jie patys parduodavo įmonei UAB „L“, jeigu UAB „Elektrobalt“ neparduodavo UAB „EL“, tada UAB „Elektrobalt“ parduoda UAB „L“, o UAB „L“ nuperka ir perparduoda UAB „EL“. Taigi, neabejotina, kad abi įmonės iš esmės veikė bendrai, UAB „EL“ veikla buvo tiesiogiai priklausoma nuo UAB „L“ veiklos, o tai patvirtina A. S. suinteresuotumą abiejų įmonių veikla bei tyčią pasisavinti UAB „E“ lėšas.

Aptartų įrodymų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė aplinkybes, jog A. S. ir S. G. apgaulės būdu piktnaudžiaudami pasitikėjimu įgijo UAB „E“ priklausantį turtą. Šias išvadas patvirtina ir tolimesni A. S. veiksmai apgaule siekiant išvengti UAB „L“ naudai labai didelės turtinės prievolės – 74 543,99 Eur.

Dėl didelės turtinės prievolės išvengimo ir netikrų dokumentų pagaminimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog, tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą, siekdamas išvengti labai didelės prievolės UAB „L“ naudai, A. S. 2018 m. rugsėjo 27 d. – 2018 m. spalio 18 d. organizavo bei įgyvendino tariamą sandorį – UAB „L“ akcijų pardavimą V. V. ir pagamino netikrus dokumentus dėl realiai nevykusių sandorių, o būtent UAB „L“ akcijų pardavimo V. V.. Apeliaciniame skunde A. S. gynėjas su šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis nesutinka, nurodo, kad skelbimą parduoti įmonę A. S. patalpino dar 2018 m. pavasarį, pagal skelbimą įmonę įsigijo Rusijos Federacijos pilietis V. V., kuris pats pasirašė dokumentuose juos registruojant VĮ „Registrų centras“, todėl buvo sudarytas teisėtas civilinis sandoris. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl nuosprendyje nurodytų UAB „L“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių fiktyvumo.

Iš byloje esančio tinklalapio verslopaieskos.lt atstovo pateikto atsakymo dėl A. S. įkelto skelbimo apie UAB „L“ pardavimą matyti, kad skelbimas buvo sukurtas 2018 m. rugsėjo 28 d., 16.34 val. Skelbime buvo nurodyta: „Parduodama 9 metus veikianti įmonė. Įmonė yra pvm mokėtoja. Parduodama su skolomis. Skolos apie 15-17 tūkst. Pernai metai nuostolingi, šie metai kol kas pelningi. Kaina 2 000“ (t. 14 , b. l. 92–93). Taigi, priešingai nei nurodo nuteistasis A. S., skelbimas buvo patalpintas ne 2018 m. pavasarį, o rudenį, be kita ko, dieną po to, kai buvo pasirašyta pirmoji akcijų pirkimo–pardavimo sutartis (2018 m. rugsėjo 27 d.) (t. 1, b. l. 163). Duomenų, kad tokio pobūdžio skelbimą buvo patalpinęs du kartus, A. S. nenurodė.

Svarbiomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis UAB „L“ akcijų pirkimo–pardavimo fiktyvumą, taip pat yra byloje surinkti įrodymai apie V. V. asmenybę. UAB „L“ bankroto administratoriaus V. K. surinktoje informacijoje nurodoma, kad VĮ „Registrų centras“ pateiktuose dokumentuose nurodomas V. V. adresas yra netikras, kadangi tokio adreso Maskvos mieste, Rusijos Federacijoje, nėra. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Kontrolės skyrius 2019 m. liepos 3 d. raštu informavo administratorių, kad V. V. nėra kreipęsis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinės vizos išdavimo, „Sodros“ duomenimis, V. V. įmonėje įdarbintas nebuvo ir nėjo įmonės vadovo pareigų (t. 2, b. l. 58–61). Šios aplinkybės buvo patikrintos ir ikiteisminio tyrimo metu.

2020 m. gegužės 22 d. iš Migracijos departamento Vilniaus skyriaus gautas pranešimas, kad V. V. į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvoje arba vizos išdavimo nesikreipė. Turimais duomenimis, V. V. Vengrijos ambasadoje Londone buvo išduota trumpalaikė daugkartinė C tipo Šengeno viza Nr. 001611933, galiojanti nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. sausio 31 d., suteikianti teisę būti Šengeno valstybėse iki 90 dienų; 2017 m. rugpjūčio 9 d. Prancūzijoje – trumpalaikė daugkartinė C tipo Šengeno viza Nr. 519670887, galiojanti nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d., suteikianti teisę būti Šengeno valstybėse iki 90 dienų; 2019 m. gruodžio 23 d. Portugalijos Konsulinėje įstaigoje Jungtinėje Karalystėje – trumpalaikė daugkartinė C lipo Šengeno viza Nr. 005002421, galiojanti nuo 2019 m. gruodžio 23 d. iki 2020 m. birželio 19 d., suteikianti teisę būti Šengeno valstybėse iki 90 dienų. Prašymuose išduoti vizą nurodyta gyvenamoji vieta – Jungtinė Karalystė, Rusijos piliečio pasas Nr. 713343339, galiojantis nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2021 m. vasario 21 d., ir pasas Nr. 760785541, galiojantis nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2029 m. birželio 1 d. (t. 6, b. l. 24–25). Taip pat ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. gegužės 28 d. buvo išsiųstas teisinės pagalbos prašymas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijoms, siekiant apklausti Rusijos Federacijos pilietį V. V. ir gauti informaciją, kas sukūrė ir naudojosi elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), minėto asmens registracijos metu pateiktus duomenis apie asmenį (kontaktinius duomenis), informaciją apie IP adresus, iš kurių buvo registruota minėta paskyra, prisijungimo prie paskyros duomenis. Iš Rusijos Federacijos buvo gautas atsakymas, kad elektroninė pašto dėžutė (duomenys neskelbtini) „Yandex“ duomenų bazėje nerasta ir „Yandex” duomenų bazėje neregistruota (t. 6, b. l 58–73, 74–112, 113–135).

Vis tik, byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad V. V. yra realiai egzistuojantis asmuo, be kita ko realiai pasirašęs ir oficialiuose UAB „L“ dokumentuose, taip pat realiai atvykęs į VĮ „Registrų centras“, kur 2018 m. spalio 12 d. pateikė prašymą užregistruoti juridinių asmenų registre faktą apie pasikeitusį UAB „L“ vadovą ir šiame prašyme pasirašė (t. 7, b. l. 142–148). Teisiamojo posėdžio metu apklaustos VĮ „Registrų centras“ darbuotojos A. K. ir Z. R. patvirtino, kad, registruojant dokumentus VĮ „Registrų centras“, būtina pateikti ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Visada pasižiūri, ar tas asmuo, kuris pateikia dokumentus, atitinka asmens dokumente užfiksuotą žmogų (t. 21, b. l. 144–152, 185–194). Be to, atlikus rašysenos tyrimą, nebuvo nustatytas patikimas V. V. parašo suklastojimo atvejis. 2022 m. spalio 27 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1887-(22) nurodyta tik tai, kad UAB „L“ prekių likučių sąraše V. V. vardu pasirašė ne tas pats asmuo, kuris pasirašė V. V. Rusijos Federacijos piliečio pase (t. 8, b. l. 102–106). Taigi, byloje yra įrodymų, patvirtinančių, kad V. V. yra realus asmuo, tai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Vis tik vien tokio asmens realus egzistavimas bei jo veiksmai registruojant dokumentus VĮ „Registrų centras“ nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl UAB „L“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių fiktyvumo.

Pagal „Swedbank“ AB pateiktą informaciją, su UAB „L“ banko sąskaita buvo susieta S. G. mokėjimo kortelė (t. 15, b. l. 45–46), „Swedbank“ AB duomenimis, S. G. prie UAB „L“ banko sąskaitos prisigungimus turėjo ir po akcijų pardavimo, t. y. galėjo jungtis iki 2019 m. vasario 3 d. (t. 22, b. l. 49). Iš 2023 m. sausio 9 d. tarnybiniame pranešime atliktos IP adresų analizės matyti, kad po UAB „L“ akcijų pardavimo prie šios įmonės banko sąskaitos jungėsi tiek S. G., tiek pats A. S. (t. 9, b. l. 188–190). UAB „L“ „Luminor“ banko ir „Swedbank“ AB banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad po akcijų pardavimo V. V. UAB „L“ atliekamus bankinius pavedimus ir prisijungimus vykdė A. S.. Pagal UAB „L“ naudotų bankų pateiktą informaciją, įmonės sąskaitų valdymo įrankiai niekam nebuvo perduoti, po bendrovės pardavimo jais toliau disponavo A. S.. UAB „Paysera LT“ 2024 m. gruodžio 9 d. raštu informavo, kad UAB „L“ sąskaitą atidarė ir nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2021 m. liepos 5 d. valdė tik A. S. (t. 22, b. l. 45). „Swedbank“ AB informavo, kad prie UAB „L“ sąskaitos galėjo jungtis S. G. (2010 m. rugpjūčio 26 d. – 2019 m. vasario 3 d. laikotarpiu) ir A. S. (2010 m. rugpjūčio 26 d. – 2018 m. gruodžio 20 d. laikotarpiu). Tik nuo 2018 m. gruodžio 20 d. A. S. buvo panaikinta galimybė jungtis prie įmonės sąskaitos. Bankas neturi duomenų apie V. V. prisijungimus prie minėtos sąskaitos nuo 2018 m. (t. 22, b. l. 49). UAB „Luminor“ 2024 m. gruodžio 10 ir 12 d. raštu pranešė, kad prisijungimo prie UAB „L“ sąskaitos priemonėmis disponavo A. S. (2010 m. rugpjūčio 26 d. – 2018 m. gruodžio 18 d. laikotarpiu) ir bankas neturi duomenų, kad nuo 2018 m. rugsėjo mėn. kas nors būtų kreipęsis dėl prisijungimo prie UAB „L“ sąskaitos išdavimo ar naudojimosi teisės nutraukimo, kitokio disponavimo pakeitimų (t. 22, b. l. 47, 51). Taip pat iki 2018 m. gruodžio 13 d. prie UAB „L“ banko sąskaitų buvo jungiamasi iš tų pačių IP adresų, kaip ir prie A. S. asmeninių sąskaitų ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 9, b. l. 173–177), kurios direktorius ir sąskaitos valdytojas yra A. S. (t. 2, b. l. 126; t. 16, b. l. 183), UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio atsakingu asmeniu įvardijamas A. S. (t. 14, b. l. 99–104; t. 17, b. l. 1–12). Prie „Luminor Bank AS“ UAB „L“ banko sąskaitos jungtasi taip pat 2018 m. lapkričio 2 d., iš įrenginio su interneto prieiga, kuriam buvo priskirtas statinis IP adresas 88.119.186.93. Šis adresas priklauso UAB ,,G. S. Lietuva“, kurie pateikė atsakymą, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 4 d. šiame viešbutyje buvo užsakyti kambariai A. S. ir T. U. vardu, šie žmonės gyveno kartu (t. 9, b. l. 153–155, 158, 165–166).

Taip pat ir liudytojų parodymai patvirtina aktyvų paties A. S. dalyvavimą UAB „L“ veikloje po neva įvykusio jos pardavimo V. V.. Liudytoja I. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad naujojo įmonės vadovo nebuvo mačiusi, ją atleido A. S., paskutinę ar priešpaskutinę dieną iki įmonės pardavimo, A. S. neminėjo, kad jau nebeturi tokių įgaliojimų ir nesakė, kad įmonė tuo metu jau buvo parduota (t. 21, b. l. 155–162). Bylos duomenimis, I. A. iš UAB „L“ atleista 2018 m. spalio 22 d., o A. S. atleistas 2018 m. spalio 12 d. (t. 7, b. l. 95, 118). Taip pat ir UAB „L“ pagal 2018 m. spalio 23 d. sąskaitą faktūrą paslaugas teikęs S. M. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad dėl darbų, už kuriuos sąskaita buvo išrašyta UAB „L“ ir kurią ši įmonė apmokėjo, bendravo tik su A. S. (t. 21, b. l. 144–152). Taigi, aptartų įrodymų visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. V. pasirašė UAB „L“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse, tačiau realiai šios akcijos jam nebuvo perduotos, kadangi ir po akcijų pardavimo UAB „L“ vardu toliau veikė A. S., kuris ir toliau naudojosi įmonės bankinėmis sąskaitomis, prie jų jungėsi, užsakė paslaugas, atliko mokėjimus, atleido įmonės darbuotojus. Šią išvadą sustiprina ir jau aptarti įrodymai, patvirtinantys, kad oficialiuose VĮ „Registrų centras“ pateiktuose dokumentuose buvo nurodyti neteisingi V. V. duomenys (adresas), taip pat elektroninis paštas, iš kurio buvo išsiųstas laiškas D. K., yra neegzistuojantis. Taip buvo sukurtos aplinkybės, kad realiai nebūtų galimybės susisiekti su neva naujuoju UAB „L“ savininku V. V.. Nustačius nurodytas aplinkybes spręstina, kad UAB „L“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartys neatitiko tikrųjų sutarties šalių ketinimų, realiai nebuvo vykdomos, todėl pagrįstai pripažintos fiktyviomis.

Nurodytos sutarčių fiktyvumo aplinkybės taip pat leidžia pagrįstai spręsti, kad nustatytais A. S. veiksmais buvo apgaule išvengta UAB „L“ naudai labai didelės vertės turtinės prievolės įvykdymo, kadangi po fiktyvių sutarčių pasirašymo UAB „E“ neturėjo galimybės susisiekti su V. V., o netrukus po to buvo pradėtas UAB „L“ bankroto procesas. Šios aplinkybės, jas vertinant kartu su jau nustatytais A. S. ir S. G. veiksmais apgaule įgyjant UAB „E“ turtą, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistuosius pripažino kaltais padarius BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde S. G. nurodo, kad jis nėra susijęs su A. S. veiksmais išvengiant prievolės UAB „L“ naudai. Pažymėtina, kad šios nusikalstamos veikos aplinkybės iš kaltinimo nuteistajam buvo pašalintos, tačiau tai nepaneigia nuteistojo kaltės dėl UAB „E“ turto įgijimo, kadangi po to, kai A. S. ir S. G. įgijo UAB „E“ turtą, UAB „E“ nebeturėjo galimybės reikalauti skolos padengimo iš S. G. civilinio proceso tvarka, nes jis tiesiogiai ir oficialiai nebuvo įsipareigojęs UAB „E“ įvykdyti sutartį. Tokį įpareigojimą turėjo tik UAB „L“ vadovas A. S., kuris jau aptartais veiksmais šios turtinės prievolės vykdymo išvengė.

Aptartos aplinkybės kartu patvirtina ir tai, kad A. S. pagrįstai buvo pripažintas kaltu padarius ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kadangi pagamino netikrus UAB „L“ akcijų pardavimo V. V. dokumentus. Tai pagrindžiančių argumentų teisėjų kolegija dar kartą nekartos. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą arba žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Dokumentas laikomas netikru, kai jo turinyje įtvirtintini objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „L“ realiai nebuvo parduota V. V., todėl akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyti duomenys apie įmonės akcijų pardavimą V. V. yra netikri. Todėl A. S., sukūręs šiuos netikrus dokumentus, pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Dėl UAB „L“ apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų paslėpimo (BK 222 straipsnio 1 dalis)

Apeliaciniame skunde A. S. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl A. S. kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu, UAB „L“ dokumentai nebuvo paslėpti, kadangi po UAB „L“ pardavimo jie buvo perduoti V. V.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiame BK straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-594/2025, 41 punktas).

2022 m. sausio 7 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad jeigu UAB „L“ neišsaugojo 2017 m. sausio 1 d. – 2019 m. birželio 14 d. laikotarpio apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, Finansinės apskaitos įstatymo nuostatos buvo pažeistos ir negalima iš dalies nustatyti UAB „L“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2017 m. sausio 1 d. – 2019 m. birželio 14 d. laikotarpį (t. 7, b. l. 33–74). Teisėjų kolegija pirmiau jau aptartais argumentais pripažino, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai nustatyta, jog UAB „L“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartys V. V. buvo fiktyvios ir realiai įmonė šiam asmeniui perduota nebuvo. Šių aplinkybių kontekste nėra jokio pagrindo išvadai, kad 2017 m. sausio 1 d. – 2019 m. birželio 14 d. laikotarpio UAB „L” finansinės apskaitos dokumentai bei finansiniai registrai buvo perduoti V. V.. Atsižvelgiant į jau nustatytas aplinkybes, kad iš esmės kaip įmonės vadovas iki pat jos uždarymo veikė A. S., sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės paslėpus UAB „L“ apskaitos ir apskaitos registrų dokumentus. Šias išvadas patvirtina ir paties nuteistojo parodymų turinys. Jis nurodė, kad UAB „L“ apskaita buvo tvarkoma pagal M. Č. pateikiamus pirminius finansinius dokumentus, parduodant įmonę M. Č. dokumentus grąžino ir jie buvo laikomi sandėlyje (t. 22, b. l. 24–37). Liudytojas M. Č. taip pat patvirtino, kad visus apskaitos dokumentus metų gale perduodavo A. S., pristatydamas juos į UAB „L“ biurą (t. 21, b. l. 101–111). Savo ruožtu UAB „L“ darbuotoja I. A. patvirtino, kad įmonės buhalteriniai dokumentai buvo laikomi ofise, segtuve (t. 21, b. l. 155–162).

Taigi, aptarti duomenys juos vertinant visumoje patvirtina, kad nurodyti UAB „L“ dokumentai buvo A. S. žinioje, todėl nustačius, jog UAB „L“ nebuvo parduota V. V., kuriam A. S. nurodė perdavęs dokumentus, darytina pagrįsta išvada, kad A. S. šiuos dokumentus paslėpė. Pastaroji išvada padaryta įvertinus ir tai, kad kratos A. S. namuose metu aptariami dokumentai nebuvo rasti (t. 18, b. l. 70–87), jie taip pat nebuvo pateikti ir UAB „L“ bankroto administratoriui.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų A. S. nusikalstamų veiksmų (į civilinę bylą pateikti dokumentai)

A. S. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. S. kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl žinomai netikrų dokumentų pagaminimo, laikymo ir panaudojimo civilinėje byloje, argumentuojant tik tuo, kad iš tiesų įmonė buvo parduota V. V., todėl A. S. nėra kaltas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Nurodyti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai jau yra paneigti. Vis tik teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas šios nusikalstamos veikos aplinkybes, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nuteistojo A. S. veiksmai buvo kriminalizuoti nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. S. pagamino, laikė ir panaudojo žinomai netikrus dokumentus – 2018 m. spalio 12 d. Ilgalaikio materialiojo turto perdavimo aktą Nr. 18/10-1, kuriame nurodyta, kad perduoti įrenginiai Dell XPS12 (9Q23), HP Spectre 13-V002NO ir HPSpectre 13-v1202nh 13.3 Fill HD BV“ ir grafoje „Perdavė Direktorius A. S.“ pasirašė pats, o grafoje „Priėmė“ yra rankraštinis įrašas „V. V.“; 2018 m. spalio 12 d. Trumpalaikio materialiojo turto perdavimo aktą Nr. 18/10-2, kuriame nurodyta, kad perduotas įmonės antspaudas (1 vnt.), sandėlio atsargų likutis pagal atskirą priedą prie šio akto (14 lapų) ir buhalterinės apskaitos dokumentai už 2010–2018 metus (15 archyvavimo dėžių), kuriame grafoje „Perdavė Direktorius A. S.“ pasirašė pats, o grafoje „Priėmė“ yra rankraštinis įrašas „V. V.“; UAB „L“ Sandėlio atsargų likučių sąrašą (14 lapų), kuriame grafoje „PERDAVĖ A. S.“ pasirašė pats, o grafoje „PRIĖMĖ V. V.“ pasirašė tyrimo nenustatytas asmuo. A. S. padarė šių dokumentų kopijas ir panaudojo juos – perdavė savo advokatui H. I., kuris 2020 m. vasario 14 d. raštu pateikė minėtų dokumentų kopijas Vilniaus apygardos teismui pridėti prie civilinės bylos Nr. e2-323-656/2020, o žinomai netikrą UAB „L“ Sandėlio atsargų likučių sąrašą (14 lapų originalą) A. S. laikė savo gyvenamojoje vietoje.

Pažymėtina, kad BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį 1 dalį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog A. S. atliko skundžiamame nuosprendyje nurodytus veiksmus. Pats A. S., apklaustas pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad pats pasirašė visus tris dokumentus – ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo aktus, prekių likučių sąrašą. Šių dokumentų kopijas jis per advokatą H. I. pateikė Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-323-656/2020, kurioje buvo nagrinėjamas UAB „L“ ieškinys A. S. dėl žalos atlyginimo (t. 8, b. l. 51–53). Tai patvirtina byloje esančiame kompaktiniame diske patalpinta šios civilinės bylos kopija (t. 10, b. l. 41), taip pat duomenys Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Taip pat ir A. S. namuose atliktos kratos metu buvo rastas prekių likučių sąrašas (t. 18, b. l. 70–87). Atsižvelgiant į tai, kad jau aptartos aplinkybės patvirtina, jog sutartys dėl UAB „L“ akcijų pardavimo buvo fiktyvios ir įmonė realiai nebuvo perduota V. V., pagrįstai spręstina, kad taip pat ir dokumentai, buvę sudedamąja iš tiesų neįvykusio sandorio dalimi, yra netikri savo turiniu.

Vis tik, iš aptariamos civilinės bylos, į kurią buvo pateikti netikri dokumentai, medžiagos matyti, kad šioje byloje buvo sprendžiamas bankrutuojančios UAB „L“, atstovaujamos bankroto administratoriaus MB „V. K. administratorių biuras“, ieškinys atsakovui A. S. dėl žalos atlyginimo. Atsiliepimu A. S. nesutiko su ieškiniu nurodydamas, kad UAB „L“ jau nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo nemoki, šie teiginiai buvo grindžiami teismų praktika dėl nemokumo momento, prie atsiliepimo į ieškinį aptariami dokumentai nebuvo pateikiami. Dokumentai į bylą buvo pateikti tik po to, kai bankroto administratorius paprašė teismo išreikalauti iš A. S. duomenis, kada ir kokie dokumentai bei turtas buvo perduoti naujajam direktoriui V. V.. Civilinėje byloje A. S. atsakomybė už žalą buvo nustatinėjama tuo pagrindu, kad nustatytu įmonės nemokumo laikotarpiu būtent jis buvo UAB „L“ vadovas, todėl aplinkybės dėl UAB „L“ perleidimo V. V. bylai iš esmės nebuvo aktualios ar juolab nagrinėjamos ir nustatinėjamos.

Taigi, A. S. pateikus aptariamus dokumentus, jie nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių, nesukėlė jiems jokių reikšmingų padarinių, nepadarė žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms. Neabejotina, kad tokia žala nekilo ir A. S. savo namuose laikant UAB „L“ sandėlio atsargų likučių sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kad aptariami dokumentai nėra jau aptarto sukčiavimo ar kito nusikaltimo dalis, spręstina, kad nėra pagrindo minėtus nuteistojo veiksmus vertinti kaip pavojingus baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę. Šie konkretūs A. S. veiksmai nepadarė realios žalos įstatyme saugomai vertybei, t. y. teisinės apyvartos patikimumui ir funkcionalumui, nepadarė žalos teisinių santykių dalyviams ir nesukėlė pavojaus tokiai žalai kilti. Taigi, A. S. veika pagal pavojingumą nesudaro teisinio pagrindo taikyti jam baudžiamąją atsakomybę, nustatytą už tyčinį žinomai netikro dokumento pagaminimą, laikymą ir panaudojimą, todėl jis dėl šios nusikalstamos veikos padarymo išteisinamas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl bausmių

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nenurodė argumentų dėl netinkamos bausmės jiems paskyrimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad abejais apeliaciniais skundais prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija įvertins A. S. bei S. G. skirtų bausmių pagrįstumą, o A. S. išteisinus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (į civilinę bylą pateikti dokumentai), iš naujo skirs subendrintą bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

Nuteistasis A. S. padarė tris baigtus nusikaltimus, iš kurių vieną sunkų nusikaltimą (BK 182 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), vieną apysunkį nusikaltimą (BK 222 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis) ir vieną nesunkų nusikaltimą (BK 300 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia. Nuo jų praėjo pakankamai ilgas laikas. Juridiniam asmeniui padaryta turtinė žala nėra atlyginta. A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – sukčiavimo nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jo vaidmuo šioje nusikalstamoje veikoje buvo aktyvus. Vertinant A. S. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad A. S. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas (t. 19, b. l. 164–166), tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu po nusikalstamų veikų padarymo buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl 23 373 Eur turtinės prievolės panaikinimo), BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl 81 816 Eur turtinės prievolės panaikinimo), BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl 82 152 Eur turtinės prievolės panaikinimo) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo). A. S. baustas už administracinius nusižengimus, daugiausia už kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 19, b. l. 158–160). Jis turi nepilnametį vaiką, nuolatinę gyvenamąją vietą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu dirba (t. 19, b. l. 160–163, 167). Įvertinus nurodytas aplinkybes visumoje spręstina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu bus pasiekti jam už padarytas nusikalstamas veikas skyrus baudos bausmes. Teisėjų kolegijos vertinimu skirti mažesnes ar švelnesnes bausmes, net ir išteisinus jį dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, pagrindo nėra.

A. S. skirtos bausmės subendrintinos taikant pirmosios instancijos teismo parinktus bausmių subendrinimo būdus, o būtent apėmimą ir dalinį sudėjimą, nebloginant nuteistojo A. S. teisinės padėties. Nuteistąjį išteisinus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (į civilinę bylą pateikti dokumentai), pagrindo pakeisti jam skirtą subendrintą bausmę nėra, kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už minėtą veiką A. S. skirta bausmė buvo subendrinta taikant bausmių apėmimą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu (BK 182 straipsnio 3 dalyje bei BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms ir labai skiriasi pagal pavojingumą), tai yra griežtesne bausme apimant švelnesnę. Įvertinus visumą pirmiau aptartų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių spręstina, kad pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai subendrino likusias bausmes, taip pat ir skirtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu, ar skyrė aiškiai per griežtą galutinę bausmę, nėra.

Nuteistasis S. G. padarė vieną baigtą, sunkų nusikaltimą (BK 182 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis). Nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Nuo jų praėjo pakankamai ilgas laikas. Juridiniam asmeniui padaryta turtinė žala nėra atlyginta. S. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jo vaidmuo buvo pakankamai aktyvus. Nuteistąjį S. G. charakterizuoja tai, kad jis teisiamas pirmą kartą (t. 19, b. l. 157), yra baustas už administracinius nusižengimus, daugiausia už kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 19, b. l. 168–169). Yra vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba (t. 19, b. l. 170–174). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu bus pasiekti jam skyrus baudos bausmę. Teisėjų kolegija sutinka su apskųstame nuosprendyje pateiktu bausmei skirti reikšmingų aplinkybių vertinimu, jų pagrindu parinkta bausme ir jos dydžiu. Nuteistajam S. G. skirti švelnesnę ar kitos rūšies bausmę nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi švelnesnės bausmės paskyrimas nebūtų pakankamas bausmės tikslams pasiekti.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistojo A. S. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis patenkinus UAB „E“ civilinį ieškinį. Pasak apelianto, civilinėje byloje ta pati suma buvo priteista UAB „L“ naudai, tačiau ši suma civilinėje byloje yra susijusi su UAB „E“ kreditoriniu reikalavimu įmonės bankroto byloje. Teismas nepagrįstai nustatė, jog šie reikalavimai nėra tapatūs ir patenkino UAB „E“ civilinį ieškinį šioje byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio klausimą išsprendė teisingai.

Draudimas antrą kartą priimti ir nagrinėti tą patį civilinį ieškinį nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Iš BPK 112 straipsnyje pateikto teisinio reguliavimo taip pat išplaukia, kad civilinis ieškinys negali būti priteistas baudžiamojoje byloje, jeigu tas pats ieškinys buvo išspręstas civilinėje byloje. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasmę, tapačiais ieškiniai yra pripažįstami tada, kai sutampa visi trys elementai – šalys (ieškovas ir atsakovas), ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Jei sutampa ieškinio dalykas ir pagrindas, tačiau bylos šalis yra kita, ieškinys nelaikomas tapačiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-489/2025, 26 punktas).

Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad civilinėje byloje buvo patenkintas UAB „L“ reikalavimas (t. 18, b. l. 188–205), taigi, sutapimo tarp civilinio ieškinio šalių nėra. Be to, civilinėje byloje žala buvo priteista kaip atsiradusi neįvykdžius įstatyme įtvirtintos įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl nesutampa ir ieškinio pagrindas. Taigi, kaip teisingai nustatyta ir apskųstame nuosprendyje, šiuo atveju nesutampa net du civilinio ieškinio būtinieji elementai, todėl šie ieškiniai pagrįstai nelaikyti tapačiais. UAB „E“ kaip nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiojo juridinio asmens civilinis ieškinys šioje byloje buvo patenkintas pagrįstai.

Dėl proceso išlaidų

Nuteistasis S. G. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu UAB „E“ patirtas proceso išlaidas iš jo ir A. S. priteisti solidariai. Teisėjų kolegija sutinka, kad proceso išlaidos nurodytu būdu iš nuteistųjų buvo priteistos nepagrįstai. Pagal šiuo aspektu formuojamą teismų praktiką, sprendžiant išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimo priteisimo iš dviejų ir daugiau kaltais pripažintų kaltinamųjų klausimą, pagal analogiją taikomos tame pačiame BPK VIII skyriuje „Proceso išlaidos ir jų atlyginimas“ įtvirtintos BPK 105 straipsnio 3 dalies nuostatos. BPK 105 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu byloje kaltais pripažinti keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Taigi, šioje teisės normoje aiškiai nustatyta, kad proceso išlaidų atlyginimas (taip pat ir patirtų išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimas), esant dviem ir daugiau kaltais pripažintų kaltinamųjų, iš kiekvieno kaltinamojo išieškomas lygiomis ar kitokio dydžio dalimis, o ne solidariai, kaip nagrinėjamu atveju nusprendė apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-594/2024, 34 punktas). Atsižvelgiant į tai, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl UAB „E“ priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo išieškojimo keistina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 105 straipsnio 3 dalimi, paskirstydama UAB „E“ priteistą 4 065 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą dalimis nuteistiesiems, atsižvelgia į tai, kad S. G. ir A. S. nuteisti už to paties nusikaltimo UAB „E“ atžvilgiu padarymą, veikiant bendrininkų grupe. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, jų vaidmuo iš esmės buvo toks pats, todėl civilinio ieškovo interesų gynimas apimties prasme nė dėl vieno iš nuteistųjų nesiskyrė. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad civiliniam ieškovui UAB „E“ priteistas išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas iš A. S. ir S. G. turi būti išieškotas lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno nuteistojo po 2 032,50 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) (į civilinę bylą pateikti dokumentai), ir dėl to priimti naują nuosprendį.

A. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (į civilinę bylą pateikti dokumentai), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria A. S. paskirta subendrinta bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžiu A. S. skirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir dalinio sudėjimo būdu bei paskirti A. S. subendrintą 500 MGL (25 000 Eur) dydžio baudos bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu A. S. paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme, pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos baudos bausmės, ir nustatyti, kad A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė yra treji metai laisvės atėmimo ir 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5, 8, 9 punktais, A. S. skirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigoti: dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nebendrauti su D. K. ir I. Č..

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo pakeisti.

Iš nuteistųjų A. S. ir S. G. priteisti civiliniam ieškovui UAB „E“ po 2 032,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Aušra BielskėJolanta ČepukėnienėEvaldas Gražys