Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės I. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo pripažinta likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos „Teisės ir psichologijos institutas“ pabaiga, priimto likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos „Teisės ir psichologijos institutas“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo bei sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos teisėtumo ir pagrįstumo, šalims nesutariant dėl tokiam sprendimui priimti būtinų sąlygų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės prašomų išreikalauti duomenų sąsajumą su byloje sprendžiamais klausimais ir įrodinėjamomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad toks apeliantės prašymas yra nepagrįstas. Apeliantė nepaaiškino ir nepagrindė, kokias konkrečias sprendžiamiems klausimams dėl juridinio asmens galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo ir sprendimo dėl pabaigos priėmimo reikšmingas aplinkybes šiais dokumentais siekia įrodyti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra atliekamas retrospektyvus nemokumo administratorės veiksmų (neveikimo) įvertinimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės prašymą, prieina prie išvados, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyta apimtimi yra neaktualus, kadangi apskųstas teismo sprendimas neįsiteisėjęs, o pagal JANĮ 101 straipsnį, nemokumo administratorė tik per įstatyme nustatytą terminą po teismo sprendimo įsiteisėjimo gali kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl juridinio asmens išregistravimo. Pažymėtina, kad dėl juridinio asmens pabaigos pagrindų bus nutartyje pasisakyta vėliau, įvertinus atsakovės bankroto bylos medžiagą ir šalių pateiktus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus.

Dėl apeliantės informavimo apie galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimą ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme formos

Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas klausimus dėl galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo bei sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos išnagrinėjo jai nepranešęs, nenustatęs termino prieštaravimams pareikšti, rašytinio proceso tvarka. Dėl to apeliantė neturėjo galimybės pateikti paaiškinimus dėl galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo ir juridinio asmens pabaigos sąlygų, liko neištirtos aplinkybės, susijusios su skolų pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus išieškojimo eiga, reikalavimo teisių pardavimu, bankroto proceso administravimo išlaidų pagrįstumu bei realiomis galimybėmis didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Apeliantės teigimu, visa tai nulėmė neteisingo teismo sprendimo byloje priėmimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir vienintelės instancijos teisme teisė į viešą bylos nagrinėjimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis) apima teisę į žodinį bylos nagrinėjimą, išskyrus atvejus, kai esama išimtinių (išskirtinių) aplinkybių, pateisinančių tokio nagrinėjimo nebuvimą (EŽTT 2020 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Evers prieš Vokietiją, peticijos Nr. 17895/14, 94 punktas). EŽTT yra pripažinęs tokias išimtines aplinkybes (nurodęs, kad rašytinis bylos nagrinėjimas pateisinamas) bylose, kuriose nebuvo patikimumo klausimų ar ginčijamų faktų, dėl kurių reikėtų žodinio posėdžio, ir teismas gali teisingai ir pagrįstai išspręsti bylą, remdamasis byloje esančiais duomenimis, ir bylose, susijusiose su grynai teisinio ar labai techninio pobūdžio klausimais (EŽTT 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Ramos Nunes De Carvalho E S prieš Portugaliją, peticijų Nr. 55391/13 57728/13 74041/13, 190 punktas).

Su supaprastintais procesais bankroto bylose susijusiose bylose EŽTT yra pažymėjęs, kad šie procesai palengvina teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą ekonomiškumo ir operatyvumo požiūriu, atitinkamai Konvencijos valstybės narės gali nuspręsti, kad tokie procesai turi būti vykdomi rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas mano, kad žodinis nagrinėjimas būtinas, arba kai šalis to prašo (tačiau teismas gali atmesti tokį prašymą). Tokie procesai turi atitikti teisingo bylos nagrinėjimo principus, užtikrinamus Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, visų pirma priimant sprendimus dėl žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, įrodymų rinkimo priemonių ir įrodymų rinkimo apimties (EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Pönkä prieš Estiją, Nr. 64160/11, 30 punktas).

Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino EŽTT praktikoje aptartą principą, kad procesuose, kuriuose teisė į teisingą teismą turi būti užtikrinta ekonomiškumo ir operatyvumo požiūriu, jis gali vykti raštu, jei šalys išlaiko teisę prašyti žodinio proceso, o teismui suteikiama diskrecija tokį procesą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-1120/2023, 74 punktas).

JANĮ 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismo posėdžiai vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. JANĮ nenustatyta, kokia forma – rašytine ar žodine – turi būti nagrinėjamas klausimas dėl juridinio asmens pabaigos, t. y. išimtis, nustatanti privalomą klausimo dėl juridinio asmens pabaigos nagrinėjimo formą, JANĮ neįtvirtinta. Taigi, pasirinkimas, kokia tvarka (žodinio ar rašytinio proceso) nagrinėti klausimą dėl juridinio asmens pabaigos, yra priskirtas šį klausimą nagrinėjančiam teismui.

Teismas, spręsdamas, ar konkrečiu atveju sprendimui dėl juridinio asmens pabaigos priimti yra būtinas žodinis nagrinėjimas, turi įvertinti, ar byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka šiam klausimui teisingai išspręsti, ar byloje dalyvaujančio asmens prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (jei toks yra pareikštas) yra pagrįstas ir ar žodinė proceso forma konkrečiu atveju prisidėtų prie bylos aplinkybių visapusiško atskleidimo. Šį klausimą teismas turi spręsti, be kita ko, atsižvelgdamas į veiksmingo nemokumo proceso tikslą (JANĮ 1 straipsnio 1 dalis) ir užtikrindamas nemokumo proceso principų įgyvendinimą (JANĮ 3 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-449-854/2025, 51 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau paminėtą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nusprendęs klausimus dėl LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo ir sprendimo dėl įstaigos pabaigos priėmimo nagrinėjimo pranešti paskelbiant pranešimą apie teismo posėdį specialiame interneto tinklapyje bei šiuos klausimus nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir nepažeidė proceso teisės normų, galėjusių lemti byloje neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą, taip pat nesuvaržė apeliantės teisės būti išklausytai teisme.

Nustatyta, kad apie Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-15-425/2026 2026 m. gegužės 12 d. 11.00 val. paskirtą teismo posėdį, kuriame buvo sprendžiami klausimai LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo ir sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos priėmimo, buvo paskelbta CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka 2026 m. balandžio 13 d., t. y. iš karto po to, kai atsakovės bankroto byloje buvo gautas nemokumo administratorės prašymas dėl galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo ir sprendimo dėl įstaigos pabaigos priėmimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pranešimas apie teismo posėdį, paskelbiant jį specialiame interneto tinklapyje, šiuo atveju laikytinas tinkamu pranešimu visiems bankroto proceso dalyviams (kreditoriams), tarp jų – ir apeliantei, apie paskirtą teismo posėdį rašytinio proceso tvarka dėl galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo ir sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos priėmimo. Juo labiau kad iš LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankroto bylos proceso matyti, jog tiek apeliantė, tiek ir kiti bankroto proceso dalyviai (kreditoriai) aktyviai viso bankroto proceso metu naudojosi savo procesinėmis teisėmis teikti prieštaravimus, skundus dėl nemokumo administratorės pateiktų prašymų bei dėl rašytinio proceso tvarka priimtų bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutarčių.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad rašytinės formos sprendžiant su bankrotu susijusius klausimus vyravimas susijęs su tuo, jog šiose bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan. Šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 29 punktas).

Atsižvelgiant į galutinei bankroto ataskaitai patvirtinti ir sprendimui dėl juridinio asmens pabaigos priimti būtinas sąlygas (JANĮ 99 ir 100 straipsniai), kurių buvimas paprastai nustatomas remiantis įvairiais dokumentais (finansiniais, bendrovės veiklos vykdymo (susitarimais, sutartimis)), nėra pagrindo spręsti, kad šiuo atveju, kitaip nei nagrinėjant kitus su bankroto procesu susijusius klausimus, rašytinių įrodymų reikšmė yra mažesnė. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės bankroto byloje yra pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, kuriuos įvertinęs pirmosios instancijos teismas galėjo nuspręsti dėl nemokumo administratorės pateiktos galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo bei dėl pagrindų pripažinti LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ pabaigą buvimo, todėl papildomas įrodinėjimo procesas, pasitelkiant šalių žodinius paaiškinimus, šioje byloje nebuvo būtinas.

Tai, kad apeliantės teisė būti išklausytai buvo nepažeista, patvirtina ir aplinkybė, jog ji savo argumentus dėl ginčytinų aspektų išdėstė pateiktame apeliaciniame skunde, kuriuos teisėjų kolegija įvertins toliau šioje nutartyje. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, pateikdama apeliacinį skundą, apeliantė nenurodė naujų aplinkybių, duomenų ar įrodymų, kuriuos, pasak jos, ji būtų galėjusi pateikti nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, tai tik patvirtina, jog šioje byloje pasirinkta rašytinė bylos nagrinėjimo forma nebuvo kliūtis apeliantei įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai apie sprendžiamus klausimus dėl galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo ir sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos priėmimo pranešti paskelbiant pranešimą specialiame interneto tinklapyje bei šiuos klausimus nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka atitinka teismo diskrecijos įgyvendinimo principą, sprendžiant dėl bylos nagrinėjimo formos, bei dera su veiksmingo nemokumo proceso tikslu, ekonomiškumo ir operatyvumo principais ir nepažeidžia apeliantės teisių. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama priešingai, atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl pagrindo patvirtinti galutinę bankroto ataskaitą ir priimti sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos buvimo

JANĮ 99 straipsnyje reglamentuota galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalį, galutinę bankroto ataskaitą parengia nemokumo administratorius. Nemokumo administratorius galutinę bankroto ataskaitą turi pateikti teismui ne vėliau kaip per 30 dienų nuo paskutinių įplaukų į kreditorių sąskaitą dienos (2 dalis). Galutinėje bankroto ataskaitoje turi būti nurodytos šios sumos: 1) bankroto proceso pajamų suma; 2) visų bankroto proceso administravimo išlaidų suma; 3) kreditorių reikalavimams tenkinti skiriamos sumos pagal kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir etapus; 4) kintamajam atlygiui už bankroto proceso administravimą skiriama suma (3 dalis). Galutinę bankroto ataskaitą pasirašo nemokumo administratorius ir kreditorių susirinkimo pirmininkas, gavęs kreditorių susirinkimo pritarimą (4 dalis). Pagal šio straipsnio 5 dalį, galutinę bankroto ataskaitą tvirtina teismas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo kreditorių susirinkimo sprendimo apskundimo termino pabaigos, jeigu kreditorių susirinkimo sprendimas nebuvo apskųstas. Teismo nutartis dėl galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo yra neskundžiama (6 dalis). Patvirtinta galutinė bankroto ataskaita yra pagrindas nemokumo administratoriui atsiskaityti su kreditoriais ir išsimokėti kintamąjį atlygį už bankroto proceso administravimą (7 dalis).

Galutinės bankroto ataskaitos parengimas ir tvirtinimas teisme yra vienas iš bankroto baigiamojo proceso etapų. Galutine bankroto ataskaita patvirtinami bankroto proceso rezultatai, išsprendžiami tiek kreditoriams, tiek nemokumo administratoriui svarbūs klausimai, nustatoma jų turtinių teisių apimtis – kreditorių reikalavimams tenkinti skiriamos sumos, paaiškėja, kokia kreditorių reikalavimų dalis nebus patenkinta, kokia bus nemokumo administratoriaus atlygio dalis. Taigi, kreditorių sprendimas pritarti galutinei bankroto ataskaitai turi esminę reikšmę tiek kreditorių ir nemokumo administratoriaus turtinių teisių įgyvendinimui, tiek juridinio asmens pabaigai. Dėl šios priežasties teismui tvirtinant galutinę bankroto ataskaitą privaloma griežtai laikytis JANĮ 99 straipsnyje nustatytos jos tvirtinimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2026, 21 punktas).

Nagrinėjamoje byloje Panevėžio apygardos teismas 2023 m. liepos 7 d. nutartimi įstaigai taikė supaprastintą bankroto procedūrą. Supaprastinta tvarka vykdomo bankroto proceso metu kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus sprendžia teismas (JANĮ 68 straipsnio 3 dalis). Įprasto bankroto proceso pagrindinis tikslas yra užtikrinti pačios bendrovės (juridinio asmens) ir jos kreditorių teises bei turtinius interesus, sudarant galimybę kreditoriams dalyvauti šiame procese priimant sprendimus esminiais klausimais. Kai supaprastinto bankroto tikslas ir esmė – teisėtai ir greitai likviduoti nemokų skolininką ir dėl tos priežasties (proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo) apriboti paminėtas kreditorių teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-950-241/2018, 9 punktas).

JANĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos priima teismas. Nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų nuo galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo dienos kreipiasi į teismą su prašymu priimti sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos (JANĮ 100 straipsnio 2 dalis). Prie šio nemokumo administratoriaus prašymo pridedama: 1) įrodymai, kad atsiskaityta su kreditoriais pagal galutinėje bankroto ataskaitoje nurodytas sumas kreditorių reikalavimams tenkinti; 2) neparduoto turto nurašymo, likvidavimo arba perdavimo aktai; 3) institucijos, vykdančios aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, pažyma dėl atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo; 4) juridinio asmens likvidavimo pradžios ir pabaigos finansinių ataskaitų rinkiniai (JANĮ 100 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs iš likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens nemokumo administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens pabaigos, gali priimti sprendimą dėl pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme (JANĮ) numatyti būtinieji bankroto proceso veiksmai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės patenkinti likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-629-241/2020, 21 punktas; 2023 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-232-910/2023, 13 punktas). Tokios aplinkybės turi būti itin kruopščiai aiškinamos tais atvejais, kai kreditorius teikia argumentus dėl to, kad bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai ar nemokumo administratorius neišnaudojo visų galimybių tenkinant kreditorių reikalavimus, jog priimti sprendimą dėl likviduojamos dėl bankroto įmonės pabaigos dar nėra pakankamo pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1851/2012).

Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad materialaus pobūdžio sąlygos vertinimas turi būti atliekamas siekiant įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesniu mastu, jeigu būtų atlikti papildomi veiksmai, susiję su bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais gali pažeisti ir bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-980-186/2015; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-797-178/2015; 2024 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-157-934/2024, 24 punktas).

Apeliantė prašo netvirtinti galutinės bankroto ataskaitos ir nepriimti sprendimo dėl LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ pabaigos, motyvuodama tuo, kad neišnaudotos visos galimybės, siekiant patenkinti kuo didesne apimtimi kreditorių finansinius reikalavimus, neatsakyta į klausimus dėl reikalavimo teisių pardavimo atitikimo kreditorių interesams, taip pat dėl bankroto proceso administravimo išlaidų dydžio pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad nemokumo administratorė 2026 m. kovo 6 d. kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu nustatyti įstaigos turto (reikalavimo teisių) pardavimo kainą ir tvarką. Panevėžio apygardos teismas 2026 m. kovo 9 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymo dalį patenkino, leisdamas įstaigai priklausančias reikalavimo teises į J. T. ir I. S. pardavinėti laisvu pardavimu dvi savaites už didžiausią pasiūlytą kainą, apie pardavimą paskelbiant Nemokumo procesų informaciniame portale bei www.alio.lt; netenkino nemokumo administratorės prašymo leisti nepardavinėti viešose varžytynėse 33 668,94 Eur reikalavimo teisės į I. S..

Byloje nustatyta, kad nemokumo administratorė 2026 m. kovo 12 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė patikslinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartį, leidžiant visas įstaigos reikalavimo teises pardavinėti laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, neorganizuojant viešųjų varžytynių. Panevėžio apygardos teismas 2026 m. kovo 13 d. nutartimi patikslino 2026 m. kovo 9 d. nutartį ir nustatė, kad įstaigos nemokumo byloje visus finansinius reikalavimus į I. S. ir J. T. pagal teismų sprendimais priteistas pinigines sumas leidžiama pardavinėti laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, neorganizuojant viešųjų varžytynių.

Pareiškėjas J. T. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutarties dalį, kuria nustatytas reikalavimo teisių realizavimas laisvo pardavimo būdu ir nustatyti, kad reikalavimo teisės būtų realizuojamos varžytynių būdu pagal JANĮ nustatytą tvarką. Apeliantė I. S. taip pat pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartį, kuria nustatytas reikalavimo teisių realizavimas laisvo pardavimo būdu ir atmestas nemokumo administratorės prašymas neleisti pardavinėti reikalavimo teisių į apeliantę iš varžytynių. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nurodytus atskiruosius skundus, 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-395-577/2026 apeliacinį procesą pagal J. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutarties nutraukė, o apeliantės apskųstą Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, įsiteisėjusių teismų nutarčių turinį ir šalių pateiktus argumentus, nurodo, kad visi su LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ turto pardavimu susiję klausimai buvo išspręsti įsiteisėjusiomis Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. ir 2026 m. kovo 13 d. nutartimis. Tai, kad šie klausimai buvo išspręsti, patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-395-577/2026, kuria buvo išnagrinėti buvusių įstaigos vadovų atskirieji skundai dėl turto pardavimo tvarkos, nustatytos aplinkybės ir pateikti motyvai.

Svarbu pažymėti, kad apeliantė, teikdama atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutarties, rėmėsi argumentas, jog teismas nepagrįstai leido parduoti atsakovės reikalavimo teises į apeliantę laisvo pardavimo būdu. Lietuvos apeliacinis teismas dėl šių apeliantės argumentų nurodė, kad atsižvelgiant į minimalų bei neefektyvų išieškojimą iš skolininkės, kuris siekia vos 35 Eur per mėnesį, potencialias laiko sąnaudas bei papildomas bankroto proceso administravimo išlaidas, kurios dar labiau apsunkintų nuo 2023 m. trunkantį procesą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė leisti parduoti reikalavimo teisę laisvo pardavimo būdu už didžiausią pasiūlytą kainą, nes nagrinėjamu atveju toks sprendimas geriausiai užtikrina ekonomiškumo ir proceso operatyvumo principų pusiausvyrą bei maksimalią naudą kreditorių interesų apsaugai (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-395-577/2026, 42–43 punktai).

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantės argumentai dėl reikalavimo teisių pardavimo tvarkos buvo išsamiai įvertinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie priėjo pagrįstą ir teisiškai motyvuotą išvadą, kad įstaigai priklausančių reikalavimo teisių pardavimas laisvo pardavimo būdu už didžiausią pasiūlytą kainą geriausiai užtikrina ekonomiškumo ir proceso operatyvumo principų pusiausvyrą bei maksimalią naudą kreditorių interesų apsaugai. Todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apeliantės teiginius, kad liko neatsakyta į klausimus dėl reikalavimo teisių pardavimo atitikimo kreditorių interesams.

Pasak apeliantės, nemokumo administratorė nepasinaudojo visomis įstatyme numatytomis priverstinio išieškojimo priemonėmis iš asmenų, iš kurių įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo priteista žala įstaigai, pvz., skolų išieškojimu iš darbo užmokesčio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės argumentai, susiję su nemokumo administratorės galimu neveiklumu, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir nėra pagrindas sprendimui dėl LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ pabaigos nepriimti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad priimant sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos, nėra atliekamas retrospektyvus nemokumo administratoriaus veiksmų įvertinimas, o nustatinėjama, ar sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos priėmimo metu egzistuoja reali galimybė likviduojamai dėl bankroto bendrovei gauti turto, iš kurio būtų didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Dėl šios priežasties aplinkybės dėl nemokumo administratorės neveiklumo bankroto procedūrų metu, net jei jos ir būtų nustatytos, savaime neužkerta kelio priimti sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos, jeigu neįrodyta, kad nemokumo administratorei atlikus papildomus veiksmus kreditorių finansiniai reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi. Pažymėtina, kad nemokumo administratorės veiksmų vertinimas retrospektyviuoju aspektu gali būti nagrinėjamas civilinės atsakomybės aspektu atskiroje byloje, tačiau ne sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1155-1120/2021, 26 punktas).

Be to, kaip pagrįstai nurodo nemokumo administratorė atsiliepime į apeliacinį skundą, kad vykdomojoje byloje išieškojimo veiksmus vykdo ir juos kontroliuoja antstolis, bet ne nemokumo administratorė, dėl to apeliantė, manydama, jog antstolis išieškojo per mažas sumas, galėjo tokius jo veiksmus (neveikimą) skųsti įstatymo nustatyta tvarka, tačiau duomenų, kad apeliantė tokia savo teise pasinaudojo, byloje nėra.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, kad galutinė bankroto ataskaita negali būti patvirtinta ir sprendimas dėl įstaigos pabaigos negali būti priimtas dėl neįvertinto bankroto proceso administravimo išlaidų dydžio pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2023 m. liepos 7 d. nutartimi, iškeldamas įstaigai bankroto bylą, nustatė nemokumo administratorei 4 200 Eur bazinį atlygį už LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankroto proceso administravimą. Taip pat Panevėžio apygardos teismas 2023 m. liepos 7 d. nutartimi, leisdamas vykdyti atsakovės bankroto procesą supaprastinta tvarka, patvirtino 3 000 Eur LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, kurią nemokumo administratorė turėjo teisę naudoti įstaigos išlaidoms apmokėti iki bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata bus patvirtinta kreditorių susirinkime. Nemokumo administratorė pateiktoje galutinėje bankroto ataskaitoje nurodė, kad LVŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankroto proceso metu iš viso buvo patirta 6 219,80 Eur išlaidų už bankroto proceso administravimą: 4 200 Eur nemokumo administratorės atlygis; 400 Eur dokumentų sutvarkymas; 1 116,86 Eur teisinės paslaugos; 0,00 Eur apskaitos buhalterinės paslaugos; 502,94 Eur ūkinės išlaidos 502,94 Eur. Nemokumo administratorė taip pat nurodė, kad kintamajam nemokumo administratorės atlygiui nebus skiriama lėšų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes bei įsiteisėjusias teismo nutartis, kuriomis nustatytas bankroto proceso administravimo išlaidų dydis už LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankroto proceso administravimą, nurodo, kad apeliantė minėtų nutarčių neskundė, įstaigos bankroto procese nereiškė prieštaravimų ar abejonių dėl nemokumo administratorės išlaidų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad nemokumo administratorei jos išlaidų dydis buvo nustatytas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, nemokumo administratorė pateikė detalų išlaidų aprašymą galutinėje bankroto ataskaitoje, apeliantės teiginiai dėl bankroto proceso administravimo išlaidų dydžio pagrįstumo atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad sprendimas dėl įstaigos pabaigos negali būti priimtas dar ir dėl to, kad teismuose yra pateikti kasaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, pažymi, kad nei skundžiamo sprendimo priėmimo metu, nei šios nutarties priėmimo metu teismuose nebuvo bylų, kuriose proceso dalyviu būtų atsakovė. Taigi apeliantės nurodomo įstatyminio ribojimo priimti ginčijamą sprendimą ir šiuo pagrindu nebuvo.

Atsižvelgdama į tai, kad nemokumo administratorės pateikta galutinė bankroto ataskaita atitinka visus reikalavimus, numatytus JANĮ 99 straipsnyje, taip pat į tai, jog reikalavimai, numatyti JANĮ 100 straipsnyje, yra įvykdyti, t. y. pateikti sprendimui dėl juridinio asmens pabaigos priimti būtini dokumentai, visi įstatyme būtinieji bankroto proceso veiksmai atlikti ir bankroto procedūros visiškai užbaigtos, išnaudotos galimybės patenkinti likviduojamos dėl bankroto įstaigos kreditorių finansinius reikalavimus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu patvirtino pateiktą galutinę bankroto ataskaitą ir priėmė sprendimą dėl LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ pabaigos. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais neįrodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė JANĮ 99 straipsnyje įtvirtintą galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo tvarką, ar, jog įstaigos bankroto procedūra negali būti baigiama ir yra aplinkybių, dėl kurių ji turėtų būti tęsiama.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo galutinei bankroto ataskaitai patvirtinti ir sprendimui dėl LVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ pabaigos priimti buvimo. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į jų atlyginimą turi įstaiga (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Įstaigos nemokumo administratorė neprašė atlyginti bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.