Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6371-470/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stamita“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ ir mažajai bendrijai „Augdeiva“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Stamita“ dėl atsiskaitymo pagal sandorį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir atmestas priešieškinis dėl atsiskaitymo pagal sandorį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „Stamita“ pareikštu ieškiniu prašė pripažinti 2025 m. vasario 11 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2025/02/11, sudarytą tarp atsakovių UAB „Mokėjimų prevencijos tarnybos“ ir MB „Augdeiva“, niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, motyvuodama tuo, kad ši sutartis yra apsimestinis sandoris, nes tikroji sandorio šalių valia buvo ne perleisti piniginį reikalavimą, bet susitarti dėl skolos išieškojimo ir teisinio atstovavimo, t. y. sudarė sandorį, kuris laikytinas pavedimo sutartimi. Ieškovė tvirtino, kad reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta siekiant išvengti imperatyvių procesinių normų, nustatančių konkretų asmenų, turinčių teisę atstovauti įmonę pagal pavedimą teisme, ratą, taikymo. 2025 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje ieškovė taip pat nurodė, kad ieškinį grindžia ir papildomu, fakultatyviu pagrindu, o būtent tuo, kad pradinės kreditorės asmuo skolininkei turi esminę reikšmę įgyvendinant savo teisę į savigyną, t. y. teisę sustabdyti priešpriešinės prievolės pradinei kreditorei vykdymą, priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, todėl be skolininkės sutikimo reikalavimo teisė negalėjo būti perleista.

Atsakovės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ ir MB „Augdeiva“ su ieškiniu nesutiko ir laikėsi pozicijos, kad sandoris nėra apsimestinis, šalys yra laisvos susitarti dėl sutarties sąlygų. Kadangi ieškovė nėra reikalavimo perleidimo sutarties šalis, šią sutartį ji gali ginčyti tik jeigu ji pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus, tačiau ieškovė neįrodė šios būtinosios sąlygos. Atsakovė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ pareikštu priešieškiniu prašė priteisti 18 751 Eur skolą, 771,50 Eur kompensacinių palūkanų, 40 Eur ikiteisminių skolos išieškojimų išlaidų bei 8 procentus metinių procesinių palūkanų, motyvuodama tuo, kad pradinė kreditorė MB „Augdeiva“ atliko statybos rangos darbus ieškovės naudai, tačiau ieškovė už atliktus darbus neatsiskaitė. Pastaroji teigė, jog kadangi atsakovės 2025 m. vasario 11 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2025/02/02, kurios pagrindu atsakovė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ įgijo reikalavimo teisę į ieškovę, ieškovė pažeidė atsiskaitymo prievolės terminą, tai atsakovė UAB „Mokėjimo prevencijos tarnyba“ turi teisę į skolos iš ieškovės priteisimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, skundžiamu sprendimu tenkino ieškovės ieškinį ir pripažino 2025 m. vasario 11 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2025/02/11, sudarytą tarp atsakovių UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ ir MB „Augdeiva“, niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (2025 m. vasario 11 d.), konstatavęs, kad ši sutartis yra apsimestinė, sudaryta siekiant pridengti sandorį dėl teisinio atstovavimo skolos išieškojimo srityje (pavedimo sandorį), tokiems teisiniams santykiams dėl atstovavimo juridiniam asmeniui teisme taikomos CPK 55 – 56 straipsnio 2 dalies normos, nes atsakovė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ neturi teisės vesti proceso, atlikdama kito juridinio asmens atstovo funkcijas teisme. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ argumentą, kad ieškovė negali ginčyti reikalavimo perleidimo sutartį, ir pažymėjo, kad reikalavimo perleidimas, iki nebus išspręstas ginčas tarp pradinių sandorio šalių, savaime pažeidžia ieškovės interesus, nes teismui patenkinus priešieškinį, ieškovei iškils pareiga atsiskaityti su naująja kreditore nedelsiant, t. y. ji negalės sustabdyti prievolės vykdymo ar apskritai atsisakyti ją vykdyti pradinei kreditorei tuo pagrindu, kad pastarosios priešpriešiniai įsipareigojimai įvykdyti netinkamai.

Atsakovės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis grindžiamas argumentais, kad skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant ginčui aktualias imperatyvias teises normas, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.

Dėl įrodymų vertinimo ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu

Atsakovė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažindamas reikalavimo perleidimo sutartį apsimestiniu sandoriu, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai ieškovės dėstomai pozicijai ir pateiktiems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją galią. Atsakovė taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino reikalavimo perleidimo sutarties 3.1.12. punkto ir priedo Nr. 1B sąlygas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad šios sąlygos yra pavedimo teisinius santykius patvirtinantis įrodymas. Atsakovės įsitikinimu, verslo subjektų bendradarbiavimas pasidalinant finansinę riziką yra teisėtas komercinis susitarimas, šalims nėra draudžiama susitarti dėl atlygio ir mokėjimo tvarkos. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

.CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016, 23 punktas; kt.). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014; kt.). Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 41 punktas).

CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132 – 2.151 straipsniai). Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir išanalizavusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino tarp atsakovių UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ (naujosios kreditorės) ir MB „Augdeiva“ (pradinės kreditorės) sudarytos 2025 m. vasario 11 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2025-02-11 bei jos priedų sąlygas, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai konstatavo, kad atsakovės sudarė ne reikalavimo perleidimo, o pavedimo (teisinių paslaugų) sutartį (CK 6.193 straipsnis, CPK 12, 176-178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir išdėstytiems argumentams, kurių pagrindu padaryta minėta išvada, ir visų jų papildomai nekartoja. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstumo.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą išsamiai ištyręs ir įvertinęs visas šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, remdamasis visų byloje esančių įrodymų visuma. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės paaiškinimams ir pateiktiems įrodymams suteikė prioritetą. Atsakovės į bylą nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės dėstomus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus.

Nors atsiskaitymo už perleidžiamą reikalavimą būdas, kai reikalavimo perleidimo apmokėjimas yra susietas su išieškota suma, nėra uždraustas, kadangi CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę laisva valia susitarti dėl sutarties ir jos sąlygų, jei sutartis ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, gerai moralei, viešajai tvarkai ar teisės principams, tačiau, kaip teisingai priimdamas sprendimą motyvavo pirmosios instancijos teismas, labai svarbi ta aplinkybė, kad šalys reikalavimo perleidimo sutartimi susitarė net dėl 98 proc. iš skolininkės išieškotos sumos grąžinimo pradinei kreditorei (reikalavimo perleidimo sutarties sąlygų 3.1.12. punktas), taip pat susitarė dėl pradinės kreditorės prievolės naujajai kreditorei atlyginti proceso šalių patirtas ir teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas ginčuose dėl šios sutarties (priedo Nr. 1B sąlygų 1 punktas). Nors atsakovė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ apeliaciniame skunde teigia, kad tai yra komercinis susitarimas ir teisėtas verslo rizikos pasidalijimas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks susitarimas prieštarauja bet kokiai verslo logikai, protingumo kriterijams (CK 1.5 straipsnis) ir reikalavimo perleidimo (cesijos) esmei. Joks nepriklausomas verslo subjektas nepirktų skolos, jeigu išieškojus ją beveik visą reikėtų grąžinti pradinei kreditorei. Be to, jei reikalavimo teisė būtų buvusi perleista realiai, atsakovė UAB „Augdeiva“ (pradinė kreditorė) nebūtų turėjusi jokio intereso bylinėtis su ieškove ir dengti savo lėšomis patiriamas bylinėjimosi išlaidas (tiek šioje civilinėje byloje (Nr. e2-6371-470/2025) atsakovė UAB „Augdeiva“ sumokėjo 440 Eur žyminį mokestį, tiek Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-859-886/2025, inicijuotoje UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Stamita“, ji sumokėjo 555 Eur žyminį mokestį), nes ši prievolė tektų atsakovei UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ (naujajai kreditorei). Todėl aptariamos sutarties sąlygos leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad naujoji kreditorė faktiškai veikė kaip pradinės kreditorės atstovas (išieškotojas), gaunantis 2 proc. sėkmės mokestį už suteiktą išieškojimą paslaugą.

Šiuo atveju reikšminga yra ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažindamas reikalavimo perleidimo sutartį apsimestiniu sandoriu, vertino ir kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtina išvadą apie šalių sudaryto sandorio neatitikimą reikalavimo perleidimo susitarimui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas atsakovė UAB „Augdeiva“ savo atsiliepime į ieškinį taip pat patvirtino, jog ji, negalėdama išsiieškoti skolos iš UAB „Stamita“, ieškojo įmonės, kuri padėtų skolą išieškoti, ir rado UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ kontaktus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės MB „Augdeiva“ tikslas buvo gauti teisines paslaugas išsiieškant savo skolą, bet ne perleisti kitam juridiniam asmeniui turimą kreditorinio reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir ieškovės procesiniuose dokumentuose cituojamus keturis skirtingų klientų atsiliepimus, paimtus iš internetinio puslapio https://rekvizitai.vz.lt/imone/mokejimu_prevencijos_tarnyba/atsiliepimai, kuriuose klientai savo atsiliepimais reiškia dėkingumą „UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ už realiai išieškotas skolas, kaip netiesiogiai patvirtinančius atsakovės UAB „Mokėjimo prevencijos tarnyba“ vykdomą atstovavimą (paslaugų verslą). Atsakovė UAB „Mokėjimo prevencijos tarnyba“ apeliaciniame skunde neginčija tokio įrodymų vertinimo tinkamumo.

Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovę šioje byloje įrodė, jog šalys siekė kito teisinio tikslo, nei nurodytas ginčijamoje sutartyje.

Atsakovė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose neteisingai nurodė, jog ieškovė įrodė, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia ieškovės interesus. Atsakovės įsitikinimu, byloje nėra pagrįstų įrodymų, kurie leistų nustatyti, kad atsakovės MB „Augdeiva“ atlikti darbai buvo su defektais, ieškovė priėmė darbus ir sutiko su darbų suma, pasirašydama dokumentuose, todėl atsakovė neturi teisės pasinaudoti apsimestinio sandorio institutu. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

Pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.

Kasacinis teismas yra nurodę, kad tokie asmenys gali pareikšti ieškinį dėl apsimestinio sandorio, pažeidžiančio jų teises, negaliojimo, ir prašyti taikyti apsimestinio sandorio negaliojimo teisines pasekmes. Konkrečiu atveju nustačius, kad sandoris yra apsimestinis, neigiamos apsimestinio sandorio pasekmės tenka sandorio šalims. Sąžiningi tretieji asmenys negali nukentėti dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009. Teismų praktika. 2009, 32).

Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovių UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ (naujosios kreditorės) ir MB „Augdeiva“ (pradinės kreditorės) sudarytas apsimestinis sandoris tiesiogiai pažeidė ieškovės (skolininkės ir užsakovės) interesus, nes dėl šio apsimestinio sandorio ieškovė prarado teisę sustabdyti priešpriešinės prievolės vykdymą pradinei kreditorei tol, kol pradinė kreditorė neįvykdo savo prievolės. Todėl tokiu apsimestiniu sandoriu buvo dirbtinai suvaržytos ieškovės teisės ir atimta įstatyme (CK 6.58 straipsnis ir 6.207 straipsnio 2 dalis) numatyta gynybos priemonė, o prievolės įvykdymas tapo sunkesnis. Taigi, vadovaujantis pirmiau aptartu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo formuojama praktika, ieškovė laikytina turinčia materialinį teisinį suinteresuotumą reikalauti atsakovių sudarytą sandorį pripažinti apsimestiniu.

Ieškovė 2025 m. lapkričio 27 d. į bylą pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-46777) nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog pradinės kreditorės atlikti darbai pagal 2023 m. liepos 18 d. darbų atlikimo sutartį Nr. 2023-04, kurios pagrindu susidaręs reikalavimas buvo perleistas atsakovei UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“, buvo atlikti nekokybiškai, nesilaikant projekte nustatytų reikalavimų, t. y. atsakovė MB „Augdeiva“, pagal sudarytą sutartį ir jai pateiktą projektą įrenginėdamas plokštuminius pamatus, nesilaikė projekte nurodytų aukščių reikalavimų bei įrengė pamatus 25 cm žemiau nei buvo numatyta projekte. Ieškovė nurodė, kad kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė lokalinę sąmatą dėl atsakovės MB „Augdeiva“ nekokybiškai atliktų darbų taisymo (Priedas Nr. 3), kurią sudaro 12 667,13 Eur suma vien tik už techninius darbus dėl nekokybiškai įrengtų pamatų, neskaitant išlaidų, susijusių su projekto pakeitimu bei eksperto išlaidų, kurios preliminariai sudarys ne mažesnę kaip 2 500 Eur sumą. Ieškovė taip pat pateikė įrodymus, kad 2025 m. spalio 23 d. pretenzija informavo abi atsakoves apie prievolės atsiskaityti už atliktus rangos darbus sustabdymą dėl ieškovės nustatyto rangos darbų neatitikimo statybos reikalavimams pagal rangos sutartį.

Atsižvelgusi į šias nustatytas aplinkybes ir byloje ieškovės pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šiuo atveju yra kilęs ginčas tarp ieškovės (skolininkės) ir atsakovė MB „Augdeiva“ (pradinės kreditorės) dėl apmokėjimo už rangos darbus, kai skolininkė realiai ginčija rangos darbų kokybę ir iš to kylančią prievolę atsiskaityti pagal pateiktas sąskaitas faktūras. Vien rangos darbų priėmimo – perdavimo aktų pasirašymo faktas savaime nepanaikina ir neeliminuoja ieškovės (skolininkės) teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį.

Dėl nurodomo absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Atsakovė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nemotyvavo kodėl atmetė atsakovės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ priešieškinį, todėl tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Atmesdama kaip nepagrįstą ir šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.).

EŽTT taip pat yra nurodęs, kad nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92).

Nagrinėjamoje byloje nei apeliaciniame skunde nurodytų, nei kitų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Priešingai negu tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo spendimo dalis dėl atsakovės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ priešieškinio nėra nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad patenkinus ieškinį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, atmetami kaip nepagrįsti priešieškinio reikalavimai dėl skolos priteisimo bei kiti, su šiuo reikalavimu susiję, išvestiniai priešieškinio reikalavimai. Papildomai pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu ginčo reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovių UAB „Mokėjimų prevencijos tarnybos“ (naujosios kreditorės) ir MB „Augdeiva“ (pradinės kreditorės), pripažinus niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (2025 m. vasario 11 d.), naujoji kreditorė laikoma nebeturinčia materialinio reikalavimo teisės. Tokiu atveju priešieškinis atmetamas kaip nepagrįstas, t. y. kaip pareikštas netinkamos ieškovės.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, sprendžia, kad jį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinių argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes arba apie juos pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir teisėjų kolegija pritaria jo išdėstytiems argumentams, arba jie neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atsakovės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ apeliacinio skundo netenkinus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė 2026 m. kovo 5 d. patyrė 1 258,40 Eur išlaidas. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma apskaičiuojama taip: 1,3 (8.11 punktas) × 2 427,60 Eur (2025 m. III ketv.) = 3 155,88 Eur), todėl atsakovės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei priteisiamas 1 258,40 Eur tokių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokėjimų prevencijos tarnyba“, juridinio asmens kodas 304491546, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stamita“, juridinio asmens kodas 153701266, naudai 1 258,40 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir 40 euro centų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo. Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.