Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Neringos Švedienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rywal LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties dalies, kuria patvirtintas kreditoriaus uždarojo tipo profesionaliems investuotojams skirto privataus kapitalo investicinio fondo „INVL Baltic Sea Growth Fund“, valdomo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“, finansinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FERN Group“ nemokumo (bankroto) byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija ex officio (savo iniciatyva) patikrinusi, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria patenkintas kreditoriaus prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias kreditorių finansinių reikalavimų (ne)patvirtinimą nemokumo (bankroto) byloje.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 52 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos, kreditoriaus ir bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratorės, pateikti nauji įrodymai yra susiję su pareiškėjos atskirojo skundo reikalavimu dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo netvirtinimo, jie yra reikšmingi kilusiam ginčui išspręsti, byloje dalyvaujantys asmenys su apeliantės pateiktu nauju įrodymu galėjo susipažinti ir iki apeliacinės bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikti savo nuomonę dėl jo vertinimo, siekdamas teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bei nenustatęs pareiškėjos, kreditoriaus ir nemokumo administratorės akivaizdžių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, nurodytus įrodymus priima ir esant poreikiui vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl apeliantės procesinio statuso ir jos teisės inicijuoti apeliacinį procesą

Kreditorius ir bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodo, kad pareiškėja neturi teisės kvestionuoti kitų kreditorių reikalavimų, teikti atskirąjį skundą, nes apeliantė nėra įgijusi kreditorės statuso nemokumo byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kreditoriaus ir bendrovės argumentai nepagrįsti dėl toliau nurodomų motyvų.

Pagal CPK 305 straipsnį apeliacinį (atskirąjį) skundą gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 338 straipsnis), o pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktą skundas nepriimamas, jeigu jį paduoda asmuo, neturintis teisės jį paduoti.

Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 37 straipsnio 2 dalį dalyvaujančiais byloje asmenimis yra šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį šio Kodekso 49 straipsnio nustatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys šio kodekso 442 straipsnyje išvardytose bylose, šio kodekso 431 straipsnyje numatyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šių asmenų atstovai.

Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Pagal to paties straipsnio 5 dalį dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva nustatęs, kad bylos išsprendimas neturės įtakos įtraukto trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms, teismas motyvuota nutartimi pašalina trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, iš bylos (CPK 47 straipsnio 5 dalis).

JANĮ 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuo pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimo dienos kreditoriai laikomi turinčiais teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įtraukti juos į bylą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisėmis. Kartu su prašymu turi būti pateikti kreditoriaus reikalavimo teisę juridiniam asmeniui patvirtinantys įrodymai.

Nuosekliai formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad kreditorius su prašymu įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, JANĮ 19 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu gali kreiptis bet kuriuo metu po to, kai teisme yra priimtas pareiškimas dėl nemokumo bylos įmonei iškėlimo, tačiau ne vėliau kaip iki nutarties dėl nemokumo bylos įmonei iškėlimo priėmimo. Kreditoriai, kurie nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, dalyvaujančiu bankroto byloje asmeniu tampa tik teismui patvirtinus jų finansinį reikalavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-235-407/2025, 17 punktas).

CPK 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Be to, jie neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bylos šalių teisės, be kita ko, ir teisė pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad iki nutarties dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo priėmimo, t. y. 2026 m. vasario 18 d. teisėjo rezoliucija nuspręsta įtraukti pareiškėją į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. 2026 m. gegužės 18 d. teisėjo rezoliucija buvo nuspręsta patenkinti nemokumo administratorės prašymą ir panaikinti pareiškėjos prieigą prie elektroninės bylos kortelės EPP sistemoje iki tol, kol bus išspręstas klausimas dėl šios bendrovės finansinio reikalavimo pagrįstumo. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi apeliantė pašalinta iš civilinės bylos proceso dalyvių sąrašo ir panaikinta šios prieiga prie elektroninės bylos kortelės EPP sistemoje. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartis neįsiteisėjusi, nes pareiškėja dėl šios nutarties 2026 m. birželio 5 d. pateikė atskirąjį skundą (dokumento registracijos Nr. DOK-80774), kuris 2026 m. rugpjūčio 5 d. teisėjos rezoliucija priimtas, procesinis sprendimas dėl atskirojo skundo šios nutarties priėmimo metu nepriimtas.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja pateikė 100 Eur finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, su kuriuo nemokumo administratorė nesutiko bei prašė jo tvirtinimo klausimą išskirti į atskirą bylą. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutartimis buvo patvirtinti finansiniai reikalavimai, o pareiškėjos reikalavimo tvirtinimo klausimas išskirtas į atskirą civilinę bylą Nr. eB2-2319-661/2026. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2319-661/2026 atmetė pareiškėjos prašymą patvirtinti jos finansinį reikalavimą UAB „FERN Group“ bankroto byloje. Dėl šios nutarties pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuris paskirtas nagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-749-577/2026, procesinis sprendimas dėl atskirojo skundo nepriimtas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes (žr. šios nutarties 24–25 punktus) ir teisinį reglamentavimą (žr. šios nutarties 18–21, 23 punktus), atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartis, kuria apeliantė pašalinta iš civilinės bylos proceso dalyvių sąrašo, neįsiteisėjusi, nusprendžia, kad apeliantė nutarties, dėl kurios dalies pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, priėmimo metu bendrovės bankroto byloje turėjo byloje dalyvaujančio asmens, t. y. trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statusą, ir dėl to turėjo CPK nustatytas atitinkamas procesines teises (žr. šios nutarties 23 punktą) ir galėjo jomis naudotis tiek teikiant nesutikimo argumentus, tiek inicijuojant apeliacinį procesą.

Šios nutarties 26 punkte pateiktų išvadų nepaneigia ir kreditoriaus nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjos reikalavimas bendrovės bankroto byloje yra nepatvirtintas ir ginčijamas, nes, kaip minėta, skundžiamos nutarties priėmimo metu, ji turėjo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statusą, o teismo nutartis dėl kreditorės pašalinimo nebuvo įsiteisėjusi.

Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad apeliantė būtų akivaizdžiai nesąžiningai inicijavosi teisminį procesą dėl 100 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo, siekiant įgyti kreditorės procesinį statusą ir trikdyti (vilkinti) nemokumo procesą, o jeigu tokio aplinkybės paaiškėtų, šios nutarties priėmimas neužkerta kelio tokios asmens atžvilgiu taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje ar CPK 95 straipsnyje numatytas pasekmes. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas kreditoriaus argumentas, kad pareiškėja elgiasi nesąžiningai, siekia neaiškių ir visiškai kitų tikslų nemokumo byloje. Vien aplinkybė, kad apeliantė, naudodamasi procesinėmis teisėmis, pateikė nemokumo administratorei finansinį reikalavimą, o teismas jo nepatvirtino, savaime negali būti pagrindas padaryti išvadą dėl pareiškėjos nesąžiningo elgesio.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantė turėjo teisę teikti tiek atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties dalies, tiek ginčyti kreditorių reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė neįsiteisėjusios nutarties dėl apeliantės pašalinimo iš civilinės bylos proceso dalyvių pasekmes ir nevertino apeliantės argumentų dėl finansinių reikalavimų nepagrįstumo.

Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

Apeliantė nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties dalimi, kuria patvirtintas kreditoriaus 16 673 018,47 Eur finansinis reikalavimas. Apeliantės įsitikinimu, teismas: 1) nepagrįstai, neįsitikinęs kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumu, patvirtino visus bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, kurių pagrįstumas byloje neįrodytas – byloje nėra duomenų, ar kiekvieno kreditoriaus prašymas dėl reikalavimo tvirtinimo kreditoriaus pasirašytas, pateiktas nemokumo administratorei per JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų terminą (arba pateiktas vėliau, tačiau su motyvuotu prašymu atnaujinti praleistą terminą), pagrįstas rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad kreditorius turi prašyme nurodomo dydžio reikalavimą bendrovei; 2) byloje nesant pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turėjo imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės atskirojo skundo argumentus, kiek jie susiję su skundžiama nutarties dalimi, pripažįsta pagrįstais dėl toliau nurodytų argumentų.

Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas (JANĮ 41, 42 straipsniai). Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1–2 dalys).

Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra juridinio asmens bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į likviduojamą dėl bankroto juridinį asmenį, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020, 13 punktas).

Kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Gali būti tvirtinamas tik patikrintas kreditoriaus reikalavimas. Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo bankroto administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

Pažymėtina, kad ar kreditoriaus reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Išvestiniai apskaitos dokumentai, kuriuose fiksuojamos buhalterinės operacijos, susijusios su juridinio asmens pinigų judėjimu tam tikru laikotarpiu yra leistini įrodymai, tačiau jie, nesant pirminių dokumentų, kurie pagrįstų jų atsiradimo (ar pasibaigimo) pagrindą, apimtį, terminą, savaime nėra pakankami įrodymai piniginės prievolės faktui ir jos dydžiui pagrįsti, ypač kai sprendžiamas asmens, sudariusio šiuos išvestinius dokumentus, finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2026, 49 punktas).

Šios nutarties 28–29 punktuose konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl apeliantės procesinio statuso. Todėl apeliantei kvestionuojant kreditorių reikalavimų pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašomų patvirtinti bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų (ne)pagrįstumo, turėjo atsižvelgti į apeliantės nuomonėje nurodytus argumentus ir patikrinti prašomų patikrinti bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumą, be kita ko, įvertinant, ar kiekvieno kreditoriaus prašymas dėl reikalavimo tvirtinimo kreditoriaus pasirašytas, ar pateiktas nemokumo administratorei per JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų terminą (arba pateiktas vėliau, tačiau su motyvuotu prašymu atnaujinti praleistą terminą), ar pagrįstas rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad kreditorius turi prašyme nurodomo dydžio reikalavimą bendrovei.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, atsižvelgdamas į neginčijamų finansinių reikalavimų patvirtinimo specifiką, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs kreditoriaus atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria be nagrinėjimo iš esmės teisme buvo patvirtinti kreditoriaus finansiniai reikalavimai, ir nustatęs, jog yra pagrindas sutikti su atskiruoju skundu, pats gali panaikinti skundžiamą nutartį ar jos dalį. Kadangi teismas bankroto bylose turi būti aktyvus, o proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų laikymasis ypač svarbus, norint pasiekti vieną iš esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto kuo operatyviau bei kiek įmanoma daugiau patenkinti patvirtintų pagrįstų kreditorių finansinių reikalavimų, todėl CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto suteikiama teisė atskirąjį skundą gavusiam teismui pačiam panaikinti skundžiamą nutartį turi būti taikoma bankroto procese, kai skundžiama nutartis dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, neįsitikinęs kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumu, formaliai patvirtino apeliantės ginčijamą finansinį reikalavimą, kuris byloje nėra pagrįstas įrodymais.

Byloje nustatyta, kad nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti kreditoriaus 16 673 018,47 Eur finansinį reikalavimą, tačiau nepateikė jį pagrindžiančių įrodymų. Taigi, Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi patvirtino apeliantės ginčijamą bendrovės kreditoriaus finansinį reikalavimą, byloje nesant duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad kreditoriaus prašymas dėl reikalavimo tvirtinimo kreditoriaus pasirašytas, pateiktas nemokumo administratorei per JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų terminą (arba pateiktas vėliau, tačiau su motyvuotu prašymu atnaujinti praleistą terminą) ir nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad kreditorius turi prašyme nurodomo dydžio finansinį reikalavimą bendrovei.

Iš apskųstos teismo nutarties turinio matyti, kad bendrovės kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti remiantis vien abstrakčiu argumentu, jog nemokumo administratorė reikalavimų neginčija ir su jais sutinka. Tačiau teismas nevertino pateikto tvirtinti ginčijamo kreditoriaus reikalavimo ir jo dydžio pagrįstumo, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjos nuomonėje dėl bendrovės kreditorių reikalavimų tvirtinimo nurodytus argumentus. Vien aplinkybė, jog bendrovės nemokumo administratorė sutiko su finansiniais reikalavimais, savaime nepašalina pirmosios instancijos teismo pareigos atlikti savarankišką jų teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimą, kaip to reikalauja tokio pobūdžio bylose formuojama teismų praktika (žr. šios nutarties 33 punktą), juolab kad byloje kilo ginčas dėl 16 673 018,47 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo.

Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų bei prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo tiriami ir vertinami finansinius reikalavimus pagrindžiantys įrodymai, kurie gali būti reikšmingi sprendžiant jų dydžio bei pagrįstumo klausimą, konstatuoja, jog nebuvo atskleista bylos esmė. Nors kreditorius ir bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, kartu su atsiliepimais į atskirąjį skundą pateikė kreditoriaus finansinį reikalavimą su priedais ir nurodė argumentus, jų vertinimu, pagrindžiančius, kad kreditoriaus reikalavimas yra pagrįstas, tačiau byloje nustatytas pažeidimas (žr. šios nutarties 39 punktą), teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, kadangi tai reikštų, kad klausimas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo turėtų būti nagrinėjamas iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, be kita ko, esant poreikiui sudarant šalims galimybę pateikti papildomus įrodymus, o tai neatitiktų apeliacijos esmės, paskirties ir gali riboti dalyvaujančių byloje asmenų teisę į apeliaciją. Dėl to yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir kreditoriaus 16 673 018,47 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Panaikinus apskųstą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir kreditorės finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (paskirstymo) byloje dalyvaujantiems asmenims klausimas nesprendžiamas. Tai galės būti padaryta ginčijamo finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą išnagrinėjus iš esmės, atsižvelgiant į išnagrinėjimo rezultatą.

Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį apeliantės atskirasis skundas patenkintas, todėl jai grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas pagal 2026 m. gegužės 29 d. mokėjimo nurodymą 60 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis).

Teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir išėjus priimti sprendimo, apeliantė 2026 m. rugpjūčio 24 d. pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-590-407/2026, kurioje, jos įsitikinimu, pateikti išaiškinimai aktualūs ir šiai bylai, nes joje buvo vertinami tarp susijusių bendrovių (UAB „INVL Asset Management“ ir BUAB „FERN Group“) susiklostę teisiniai santykiai ir jų pagrindu pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumas. Taip pat pateikė prašymo papildymą ir papildomus įrodymus (2026 m. rugpjūčio 24 prašymą ir Reikalavimo perleidimo sutartį). Prašė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti naujus įrodymus.

Viena vertus, teismui išėjus į sprendimų priėmimo (pasitarimų) kambarį, nauji įrodymai ir procesiniai prašymai nepriimami ir nenagrinėjami, nes bylos nagrinėjimas iš esmės jau yra baigtas. Kita vertus, nagrinėjamu atveju priimtas procesinis sprendimas bylą perduoti ginčijamo finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, todėl, esant pagrindui, šios nutarties priėmimas neužkerta kelio tokį prašymą teikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditoriaus uždarojo tipo profesionaliems investuotojams skirto privataus kapitalo investicinio fondo „INVL Baltic Sea Growth Fund“, valdomo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset management“, 16 673 018,47 Eur finansinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FERN Group“ bankroto byloje, panaikinti ir šio finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Grąžinti apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Rywal LT“ (juridinio asmens kodas 301523654) 60 Eur (šešiasdešimt eurų) žyminį mokestį, sumokėtą pagal 2026 m. gegužės 29 d. mokėjimo nurodymą.