Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jadvygos Mardosevič ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Inter Trade“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Biovarda“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Inter Trade“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „Korsaki Sp. z. o. o.“

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Biovarda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB ,,Inter Trade“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir palūkanų priteisimo, prašydama priteisti iš atsakovės 120 000 Eur skolą, 5 148 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad šalys bei trečiasis asmuo „Korsaki Sp. z. o. o.“ pasirašė tris trišalius atsiskaitymo aktus. 2023 m. birželio 16 d. trišaliu atsiskaitymo aktu (toliau – Aktas Nr. 1) susitarė, jog atsakovė parduoda trečiajam asmeniui „Korsaki Sp. z. o. o.“ turtą („MB Actros 1845“, bendra turto vertė – 156 000 Eur (be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM)) pagal preliminarias sąskaitas faktūras Nr. AF23090 ir AF23092; atsakovė patvirtino, kad 2023 m. birželio 16 d. gavo 228 000 Eur apmokėjimą iš ieškovės, o ieškovė sutiko, jog akto 2 punkte nurodytas mokėjimas (228 000 Eur) būtų įskaitytas kaip „Korsaki Sp. z. o. o.“ išankstinis preliminarių sąskaitų faktūrų Nr. AF23090 ir AF23092 apmokėjimas. 2023 m. rugpjūčio 30 d. Trišaliu atsiskaitymo aktu (toliau – Aktas Nr. 2) susitarta, kad atsakovė parduoda trečiajam asmeniui „Korsaki Sp. z. o. o.“ turtą („MB Actor 1851“, turto vertė 73 000 Eur (be PVM)); atsakovė patvirtino, jog 2023 m. gegužės 16 d. gavo 60 000 Eur apmokėjimą iš ieškovės, ir sutiko įskaityti 2023 m. gegužės 16 d. gautos sumos 18 000 Eur likutį kaip dalinį sąskaitos faktūros Nr. INT 23151 apmokėjimą; ieškovė sutiko, kad akto 2 punkte nurodytas mokėjimas būtų įskaitytas kaip „Korsaki Sp. z. o. o.“ išankstinis mokėjimas už būsimas sąskaitas faktūras. 2023 m. gruodžio 7 d. sudarytas Trišalis atsiskaitymo aktas (toliau – Aktas Nr. 3), kuriuo susitarta, kad atsakovė parduoda trečiajam asmeniui „Korsaki Sp. z. o. o.“ turtą („MB Actros 1845“, 2021 m., bendra turto vertė 234 000 Eur (be PVM) pagal preliminarias sąskaitas faktūras Nr. AF23089, AF23094 ir AF23095; atsakovė patvirtino, jog 2023 m. gruodžio 7 d. gavo 228 000 Eur apmokėjimą iš ieškovės ir tai yra visiškas preliminarių sąskaitų faktūrų Nr. AF23089 ir AF23094 apmokėjimas bei dalinis preliminarios sąskaitos faktūros Nr. AF23095 apmokėjimas; atsakovė patvirtino, kad 2023 m. birželio 16 d. gavo 228 000 Eur apmokėjimą iš ieškovės ir tai yra visiškas preliminarių sąskaitų faktūrų Nr. AF23090 ir AF23092 apmokėjimas, kaip buvo nurodyta 2023 m. birželio 16 d. trišaliame atsiskaitymo akte; atsakovė sutiko įskaityti 2023 m. birželio 16 d. gautos sumos 6 000 Eur likutį kaip dalinį preliminarios sąskaitos faktūros Nr. AF23095 apmokėjimą; ieškovė sutiko, kad akto 2 ir 3 punktuose nurodytas mokėjimas būtų įskaitytas kaip trečiojo asmens „Korsaki Sp. z. o. o.“ išankstinis preliminarių sąskaitų faktūrų Nr. AF23089, AF23094 ir AF23095 apmokėjimas.

Ieškovės teigimu, pagal aktus ieškovė susitarė padengti trečiojo asmens atsakovei turėtą 390 000 Eur įsipareigojimą bei ieškovės atsakovei turėtą 18 000 Eur įsipareigojimą (viso 408 000 Eur). Ieškovė, vykdydama aktus, laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 16 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. sumokėjo atsakovei iš viso 528 000 Eur. Taigi, ieškovė atsakovei sumokėjo 120 000 Eur daugiau, nei buvo sulygta aktais (528 000 Eur – 408 000 Eur = 120 000 Eur). 2024 m. kovo 22 d. ieškovė atsakovei išsiuntė raginimą ne vėliau kaip iki 2024 m. kovo 29 d. grąžinti 120 000 Eur skolą (permoką), tačiau atsakovė skolos negrąžino. Ieškovė argumentavo, kad atsakovės negrąžinta 120 000 Eur permoka yra nepagrįstas atsakovės praturtėjimas ieškovės sąskaita, todėl ši suma turi būti priteista ieškovei iš atsakovės. Be to, atsakovė nei per raginime nustatytą terminą, nei iki ieškinio pateikimo teismui dienos negrąžino ieškovei permokos, todėl turi sumokėti palūkanas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis).

Atsakovė UAB ,,Inter Trade“ prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai trišalius atsiskaitymo aktus laiko sandoriais, iš kurių kildina savo reikalavimo teisę atsakovei dėl nepagrįsto praturtėjimo, kaip teisės pažeidimo, pašalinimo. Pinigines prievoles už pirkėją (trečiąjį asmenį) atsakovei (pardavėjai) ieškovė vykdė ne pagal atsiskaitymo aktus, bet pagal 2023 m. gegužės 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 050520123-1 (toliau – ir ginčo sutartis, sutartis) ir jos pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras. Atlikdama mokėjimus ieškovė vykdė ne savo pinigines prievoles atsakovei, bet pirkėjo pinigines prievoles atsakovei pagal sutartį, o ieškovės nurodytais trimis atsiskaitymo aktais sandorio dalyviai, t. y. šalys ir trečiasis asmuo, tik suderino tarpusavio valią dėl ieškovės sumokėtų lėšų paskirstymo. Ieškovė įvykdė pirkėjo pinigines prievoles atsakovei pagal atsakovės ir pirkėjo sudarytos sutarties teisiniu pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras, todėl buvo teisinis pagrindas mokėjimams atlikti, o finansinę naudą iš ieškovės gavo pirkėjas. Ieškovės turto sumažėjimas šiuo atveju proporcingas pirkėjo turto padidėjimui. Atsakovės vertinimu, neegzistuoja nė viena iš nepagrįsto atsakovės praturtėjimo prielaidų (CK 6.242 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2026 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei UAB ,,Biovarda“ iš atsakovės UAB ,,Inter Trade“ 120 000 Eur skolą, 5 148 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. gruodžio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 473 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taip pat priteisė valstybei iš atsakovės 29,28 Eur bylinėjimosi išlaidas už procesinių dokumentų siuntimą.

Teismas nustatė, kad nėra ginčo, jog ieškovė sumokėjo atsakovei 120 000 Eur daugiau, nei buvo susitarta pagal atsiskaitymo aktus Nr. 1, 2, 3. Teismas pripažino šią sumą nepagrįstu atsakovės praturtėjimu ieškovės sąskaita, konstatavęs esant visas CK 6.242 straipsnio taikymo prielaidas. Teismas pažymėjo, jog, nors atsakovė nurodė, kad ieškovė šios sumos turi reikalauti iš trečiojo asmens ir spręsti tarpusavyje atsiradusius ginčus dėl ieškovės apmokėjimo už trečiojo asmens prievoles, tačiau trečiasis asmuo informavo, kad atsakovė yra skolinga tik ieškovei.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad 120 000 Eur ieškovė atsakovei pervedė egzistuojant teisiniam pagrindui, nes, atsakovės teigimu, galioja tiek transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, tiek visos jos pagrindu atsakovės trečiajam asmeniui išrašytos sąskaitos faktūros. Teismas nurodė, jog trišaliais susitarimais dėl ieškovės apmokėjimo už trečiojo asmens skolą buvo susitarta tik dėl 408 000 Eur, todėl ieškovės pervestus susitarimus viršijančius 120 000 Eur pripažino sumokėtais be teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad išankstinė sąskaita teisės aktuose nėra atskirai reglamentuota kaip savarankiškas dokumentas; ji laikoma komerciniu pasiūlymu ar mokėjimo prašymu, bet ne apskaitos dokumentu. Išankstinė sąskaita nepatvirtina ūkinės operacijos įvykimo, todėl nėra apskaitos dokumentas, kol neįvyksta tiekimas ar paslaugos suteikimas. Įvykusią ūkinę operaciją patvirtina PVM sąskaita faktūra. Nagrinėjamu atveju atsakovė, gavusi 120 000 Eur didesnį avansinį mokėjimą nei buvo parduota prekių trečiajam asmeniui, jo negrąžino ir negalėjo paaiškinti, kaip atsakovės buhalterijoje ši suma yra atvaizduota ir kaip pagrįstas jos gavimas. Be to, visos išankstinės sąskaitos buvo išrašytos ne ieškovei, o trečiajam asmeniui.

Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės (ne)galėjimo apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, pažymėjo, kad, atsakovė, siūlydama ieškovei ginti savo teises kitais būdais, jų nenurodė ir neįvardijo. Byloje nėra duomenų, jog būtų galima daryti išvadą, kad ieškovė gali ginti savo teises kitais būdais, pvz., taikant restituciją, vindikaciją (naudojama siekiant išreikalauti individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, bet ne pinigus), priteisiant atlyginti nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė už trečiąjį asmenį mokėjo už atsakovės tiekiamus automobilius žodinių susitarimų pagrindu, kurie vėliau buvo įforminti trišaliais atsiskaitymo aktais. CK 6.50 straipsnis numato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, jog skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Todėl ieškovės ir trečiojo asmens susitarimas, o vėliau ir šalių bei trečiojo asmens pasirašyti trišaliai atsiskaitymo aktai paneigia atsakovės argumentus, kad ieškovė dėl nepagrįsto praturtėjimo turi kreiptis į trečiąjį asmenį. Teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kokie susitarimai buvo tarp ieškovės ir trečiojo asmens. Be to, net tuo atveju, kai šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, jei šalis prievolę įvykdo didesne apimtimi, nei numatyta sutartimi, tai viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019, 21 punktas; 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-823/2024, 27 punktas).

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, kad, jeigu pirkėjas (trečiasis asmuo) mano, jog atsakovė, kaip pardavėja, gavo daugiau pinigų, nei turėjo teisę gauti pagal sutartį ir jos teisiniu pagrindu išrašytas sąskaitas, pretenzijas turėtų reikšti atsakovei, sprendžiant ginčą arbitraže, kaip nustatyta 2023 m. gegužės 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje (sutarties 6.6 papunktis). Teismas nurodė, kad sutarties nuostata dėl ginčo sprendimo arbitraže galioja tik sutarties šalių – atsakovės ir trečiojo asmens – atžvilgiu. Trečiasis asmuo atsiliepime nurodė, jog neatliko permokos atsakovei, todėl, nutrūkus jo ir atsakovės teisiniams santykiams, jis neturi teisinio suinteresuotumo kreiptis į arbitražą ir inicijuoti ginčą. Atsakovė nurodė, kad taip pat nesikreipė į pirkėją (trečiąjį asmenį) ir ginčo dėl sutarties pažeidimo nėra inicijavusi.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovės atliktą 120 000 Eur permoką atsakovė laiko jai padarytų nuostolių, kuriuos ji patyrė dėl sutarties neįvykdymo, kompensavimu. Ieškovė nėra transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarties šalis ir negali būti atsakinga už nuostolių, atsiradusių dėl sutarties pažeidimo, atlyginimą. Ieškovė pagal tris trišalius atsiskaitymo aktus buvo įsipareigojusi sumokėti už trečiojo asmens įsigytas transporto priemones. Jei atsakovė patyrė nuostolių dėl sutarties nevykdymo, ji turi kreiptis į arbitražą dėl sutarties šalių ginčo ir reikalauti, kad sutarties šalis atlygintų jai sutarties pažeidimu padarytus nuostolius, o ne kompensuoti juos ieškovės be teisinio pagrindo pervestomis lėšomis.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys yra verslininkės, atsakovė ieškovės pinigais (120 000 Eur) naudojosi nuo jų pervedimo momento ir nevykdė ieškovės raginimo grąžinti skolą, neginčijo palūkanų apskaičiavimo, priteisė ieškovei iš atsakovės 5 148 Eur palūkanas, apskaičiuotas nuo 2024 m. vasario 1 d. iki ieškinio paruošimo teismui dienos (261 dienos). Taip pat, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatomis, priteisė ieškovei iš atsakovės 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Inter Trade“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo sprendimas nepagrįstas, nes nebuvo atskleista ginčo esmė, netinkamai taikytos ginčui aktualios materialiosios teisės normos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo dalyku esančius 120 000 Eur apeliantė iš ieškovės gavo ir šiuo metu turi nesant tam teisinio pagrindo. Mokėjimus apeliantei trečiasis asmuo turėjo atlikti pagal išankstines sąskaitas, nes taip buvo nurodyta 2023 m. gegužės 5 d. apeliantės ir trečiojo asmens transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties Nr.050520232-1, kuria apeliantė įsipareigojo trečiajam asmeniui parduoti naudotus vilkikus pagal specifikaciją Nr.1 iš viso už 2 340 000 Eur, 2.2 papunktyje. Apeliantė 120 000 Eur avansą gavo ir turi esant teisiniam pagrindui, t. y. pagal sutarties 2.2 papunkčio pagrindu išrašytas sąskaitas trečiajam asmeniui, kuris ginčo sutarties įvykdymui pasitelkė ieškovę kaip savo kreditorę. Vykdydama sutartį, apeliantė išrašė bei perdavė trečiajam asmeniui, o ne ieškovei, avansinių PVM sąskaitų faktūrų. Trečiasis asmuo pradėjo vykdyti ginčo sutartį, apmokėdamas sąskaitas. Taip pat trečiasis asmuo išimtinai savo iniciatyva ir nederindamas to su apeliante, perdavė sąskaitas ieškovei, kuri 2023 m. gegužės 16 d. pervedė apeliantei 60 000 Eur pagal sąskaitą Nr. AF23082, 2023 m. birželio 15 d. – 228 000 Eur pagal sąskaitas Nr. AF23088, Nr. AF23089, Nr. AF23090, 2023 m. gruodžio 7 d. – 228 000 Eur pagal sąskaitas Nr. AF23089, Nr. AF23094, Nr. AF23095 ir 2023 m. rugpjūčio 7 d. – 12 000 Eur pagal sąskaitą Nr. AF23105. Taigi, ieškovė, vykdydama trečiojo asmens piniginę prievolę apeliantei pagal ginčo sutartį, pervedė 528 000 Eur (ginčo sutarties 2.2 papunktis). Tai sudarė kelis kartus mažesnę pinigų sumą nei vykdydamas ginčo sutartį trečiasis asmuo turėjo sumokėti apeliantei pagal sutarties 2.2 papunkčio pagrindu išrašytas avansines sąskaitas. Trečiajam asmeniui negalint sumokėti apeliantei visos sąskaitose nurodytos pinigų sumos, sutarties šalys priėmė sprendimą parduoti transporto priemones trečiajam asmeniui dalimis, o ne vieno sandorio metu. Atlikdama pavedimus už trečiąjį asmenį, mokėjimo paskirtyse ieškovė nurodė konkrečias apmokamas sąskaitas, todėl atsirado poreikis gauti jos sutikimą, priskiriant gautus pinigus kitai sąskaitai. Dėl to buvo sudaryti trys trišaliai atsiskaitymo aktai. Trišaliais aktais apeliantė neįsipareigojo grąžinti ieškovei ar trečiajam asmeniui aktais nepaskirstytų sumų, o ieškovė patvirtino, kad sutinka, jog mokėjimai būtų įskaityti kaip trečiojo asmens išankstinis mokėjimas už būsimas sąskaitas faktūras. Teisingam ginčo išsprendimui reikšminga buvo ne tai, kokia avanso suma panaudota parduodant turtą trečiajam asmeniui pagal sutartį, bet tai, ar tinkamai įvykdyta sutartis, kas ją pažeidė, ar apeliantė gali pasilikti pagal sąskaitas gautą 120 000 Eur avansą. Šie klausimai nebėra šios bylos dalykas, nes ieškovė nėra sutarties šalis.

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantė praturtėjo, t. y. gavo 120 000 Eur daugiau nei buvo susitarta pagal aktus. Apeliantė nėra praturtėjusi, ji yra gavusi dalinius avansus pagal sutartį, kuriuos turėjo sumokėti ir sumokėjo trečiasis asmuo, šiuo atveju pasitelkdamas kreditorę ieškovę. Šiuo atveju reikšmingi ne aktai, kuriais realiai buvo tik perskirstytos už trečiąjį asmenį apeliantei ieškovės sumokėtos piniginės lėšos, bet sutartis ir jos 2.2 papunkčio pagrindu apeliantės trečiajam asmeniui išrašytos sąskaitos. Kaip matyti iš sutarties turinio, sandorio suma – 2 340 000 Eur, kurią trečiasis asmuo turėjo sumokėti apeliantei pagal 2.2 papunkčio pagrindu išrašytas išankstines sąskaitas. Kredituodama trečiąjį asmenį, ieškovė keturiais pavedimais pervedė apeliantei tik 528 000 Eur, sąskaitose nustatyti jų apmokėjimo terminai buvo praleisti. Sutarties 4.2 papunktyje nurodyta, jog, pirkėjui nesumokėjus visos sąskaitos faktūros sumos per sutarties 2.2 papunktyje nurodytą terminą, pardavėja turi teisę pasilikti išankstinėje sąskaitoje nurodytą užstatą savo išlaidoms padengti. Dėl to, trečiajam asmeniui nustatytu laiku neapmokėjus apeliantės išrašytų sąskaitų, apeliantė įgijo teisę pasilikti ginčo dalyku esančius 120 000 Eur kaip sutartimi nustatyto dydžio nuostolius. Taigi, trečiajam asmeniui neįvykdžius sutarties, neapmokant sąskaitų visa apimtimi, apeliantė avansą įgijo ne dėl savo veiksmų, nes ne ji pažeidė sutartį, bet dėl trečiojo asmens neveikimo.

Nepagrįsto praturtėjimo institutas negalėjo būti taikomas, nes nenustatytas apeliantės praturtėjimą atitinkantis ieškovės turto sumažėjimas. Apeliantė nėra praturtėjusi: ji arba tebeturi avansus (sutarties 2.2 papunktis) arba nuostolių padengimui skirtus pinigus (sutarties 4.2 papunktis). Ieškovės turtas dėl sąskaitų apmokėjimo 120 000 Eur nesumažėjo, nes ji arba grąžino skolą trečiajam asmeniui, arba suteikė trečiajam asmeniui paskolą. 2025 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu ieškovės direktorius paaiškino, jog visi keturi 528 000 Eur pavedimai apeliantei buvo padaryti dėl techninės klaidos, nes ieškovė ir trečiasis asmuo blogai susiderino tarpusavio skolos likučius. Taigi, ieškovė grąžino trečiajam asmeniui neegzistuojančią skolą, todėl ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo turi būti reiškiamas trečiajam asmeniui. Kita vertus, ieškovės atstovas taip pat nurodė, jog ieškovė ir trečiasis asmuo buvo sudarę kažkokį sandorį, kurio pagrindu ieškovė įvykdė trečiojo asmens piniginę prievolę apeliantei. Byloje nebuvo nustatyta, kokie yra trečiojo asmens ir ieškovės tarpusavio įsipareigojimai.

Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė ginčo lėšas gavo be teisinio pagrindo. Apeliantė ginčo sumą gavo ir tebeturi pagrįstai, remdamasi sutartimi ir jos pagrindu išrašytomis sąskaitomis. Teismas ignoravo šio teisinio ginčo esmę – transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantės ir trečiojo asmens tarpusavio civiliniai teisiniai santykiai atsirado sutarties pagrindu, o sąskaitoms esant sutarties vykdymo proceso dalimi, teismo pozicija vertinti sąskaitas skyrium nuo sutarties ir laikyti savarankiškų teisinių santykių atsiradimo pagrindu, yra nepagrįsta.

Teismas netinkamai nustatė nepagrįsto praturtėjimo egzistavimą pareiškiant ieškinį. Ieškinio pareiškimo teismui metu iš prašomos priteisti 120 000 Eur avanso sumos 90 000 Eur apeliantė buvo išleidusi vykdydama sutartį: 2023 m. gegužės 16 d. apeliantė sumokėjo „Kreiss SIA“ 60 000 Eur užstatą už 30 vienetų transporto priemonių, kurias ketino parduoti trečiajam asmeniui pagal sutartį; 2023 m. liepos 24 d. apeliantė sumokėjo „Soft Win Sp. z. o. o.“ 30 000 Eur avansą už trečiajam asmeniui pagal sutartį planuotas parduoti transporto priemones. Trečiajam asmeniui neapmokėjus sąskaitų ir pažeidus sutartį, dėl šio kaltės apeliantė prarado užstatus.

Nepagrįsta teismo išvada, kad šalis, kurios turtas sumažėjo, nėra prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Vykdydama trečiojo asmens pinigines prievoles apeliantei pagal sutartį bei jos pagrindu išrašytas sąskaitas, ieškovė veikė išimtinai savo rizika. Sutikdama vykdyti trečiojo asmens pinigines prievoles, ieškovė turėjo susižinoti, kokios yra tokių piniginių prievolių vykdymo sąlygos ir aplinkybės. Ieškovė turėjo prisiimti nuostolių atsiradimo riziką arba apsidrausti, sudarydama atskirą susitarimą su trečiuoju asmeniu.

Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė negali apginti savo pažeistos teisės kitais būdais. Ieškovė atliko mokėjimus už trečiąjį asmenį. Apeliantė prašė ieškovės paaiškinti, kokio susitarimo su trečiuoju asmeniu pagrindu ši sutiko apmokėti trečiajam asmeniui išrašytas sąskaitas. Teismas atmetė apeliantės prašymą pripažinti trečiojo asmens dalyvavimą byloje būtinu, todėl nebuvo sužinota, kokio sandorio pagrindu ieškovė sutiko vykdyti trečiojo asmens pinigines prievoles apeliantei. Tikslaus būdo, kaip ieškovė gali ginti savo teises santykyje su trečiuoju asmeniu, apeliantė negali įvardyti dėl ieškovės piktnaudžiavimo teise, atsisakant pateikti teismo reikalautą ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio sutartį. Nepagrįsta bylos medžiaga ir prieštaringa teismo išvada, kad ieškovė už trečiąjį asmenį mokėjo žodinių susitarimų pagrindu, kurie vėliau buvo įforminti trišaliais atsiskaitymo aktais. Teismo minimi „žodiniai susitarimai“ turi turėti kažkokio sandorio teisinius požymius, taigi, jeigu jie buvo, tai remiantis šioje byloje nenustatytų sandorių turinio teisinėmis ypatybėmis, ieškovė 120 000 Eur turėtų reikalauti iš trečiojo asmens. Kita vertus, ieškovės direktorius nekalbėjo apie žodinius sandorius, teismo posėdžio metu jis minėjo tik buhalterines klaidas. Aktuose nėra užfiksuoti jokie ieškovės susitarimai su apeliante ir trečiuoju asmeniu. Aktuose ieškovė tik išreiškia sutikimą, kad jos atliktų mokėjimų pagal sąskaitas paskirtis būtų pakeista, priskiriant mokėjimus kitų sąskaitų apmokėjimui.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nėra ginčo sutarties šalis ir negali būti atsakinga už nuostolius, atsiradusius dėl sutarties pažeidimo. Tokia išvada prieštarauja sutartimi, sąskaitomis bei aktais nustatytoms visų proceso dalyvių teisėms ir pareigoms. Visais trimis aktais ieškovė ne įsipareigojo apmokėti už trečiojo asmens įsigyjamas transporto priemones, bet sutiko, kad jos atlikti piniginiai mokėjimai būtų užskaityti už kitas avansines sąskaitas nei buvo nurodyta mokėjimų paskirtyse; po to apeliantė išrašė trečiajam asmeniui PVM sąskaitas faktūras ir priėmimo-perdavimo aktais perdavė trečiajam asmeniui nupirktas transporto priemones. Aktais neperskirstytos ieškovės sumokėtos piniginės lėšos liko apmokėtos už trečiąjį asmenį pagal avansines sąskaitas, kurias, remdamasi sutarties 4.2 papunkčiu, trečiajam asmeniui neapmokėjus visų sąskaitų, apeliantė teisėtai pasiliko kaip trečiojo asmens padarytų nuostolių atlyginimą.

Ieškovė UAB „Biovarda“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Apeliantė nepagrįstai, remdamasi sutartimi, ignoruoja aktus. Sutarties šalimis yra apeliantė ir trečiasis asmuo, o trišaliais atsiskaitymo aktais nustatyta tvarka šalys ir trečiasis asmuo susitarė tik dėl mokėjimų paskirties ir jų įskaitymo tvarkos. Aktų pagrindu ieškovė neįgijo nei pareigų, nei teisių, kylančių iš sutarties. Pagal šiuos trišalius atsiskaitymo aktus ieškovė įsipareigojo sumokėti ir sumokėjo už trečiojo asmens įsigytas transporto priemones. Tai yra savarankiški šalių ir trečiojo asmens susitarimai, kuriuose apeliantė pati patvirtino gautas sumas ir jų paskirtį. Byloje nustatyta, kad ieškovė apeliantei pervedė 528 000 Eur, o pagal trišalius susitarimus pagrįsti tik 408 000 Eur. Taigi, 120 000 Eur apeliantei liko be teisinio pagrindo. Juolab, kad ir apeliantė pripažino, jog ieškovė pervedė jai 120 000 Eur daugiau, nei apeliantė pateikė prekių trečiajam asmeniui.

Apeliantė nepagrįstai ieškovę laiko sutarties šalimi, todėl ieškovės apeliantei pagal trišalius susitarimus 120 000 Eur permoką nepagrįstai pripažįsta sutartimi nustatyto dydžio nuostoliais. Ieškovė nebuvo ir nėra sutarties šalimi, todėl sutarties nuostatos jos atžvilgiu negali būti taikomos. Apeliantė neturi teisinio pagrindo sulaikyti ieškovės pervestų pinigų nei kaip nuostolių atlyginimo, nei kaip apmokėjimo už paslaugas, kurių ji nesuteikė. Apeliantė, teigdama, kad nėra praturtėjusi, o tebeturi avansus (sutarties 2.2 papunktis) arba nuostolių padengimui skirtus pinigus (sutarties 4.2 papunktis), nepagristai remiasi sutarties, kurios šalimi ieškovė nėra ir nebuvo, nuostatomis.

Apeliantės teiginiai, kad ieškovės turtas dėl sąskaitų apmokėjimo 120 000 Eur nesumažėjo, nes ji grąžino skolą trečiajam asmeniui arba suteikė jam paskolą, yra paremti spėlionėmis, prielaidomis bei subjektyvia nuomone. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis ir spėlionėmis. Ieškovė pervedė atsakovei 120 000 Eur daugiau nei buvo susitarta pagal atsiskaitymo aktus, taigi, ieškovės turtas atitinkamai sumažėjo.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ieškovė buvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo riziką. Atsiskaitymo aktuose sutarta, jog ieškovė sumokės (ir sumokėjo) už trečiojo asmens įsigytas transporto priemones, o sutarties vykdymo aplinkybių, taip pat iš jos kylančių prievolių vykdymo sąlygų, ieškovė nei turėjo, nei privalėjo sužinoti.

Teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantė neįvardijo kitų galimų ieškovės teisių gynybos būdų. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė gali ginti savo teises kitais būdais, pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant atlyginti nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus. Aplinkybė, kokie susitarimai buvo tarp ieškovės ir trečiojo asmens, esminės teisinės reikšmės neturi.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2, 3 dalys).

2023 m. gegužės 5 d. atsakovė (pardavėja) ir trečiasis asmuo (pirkėjas) sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 05052023-1, pagal kurią atsakovė įsipareigojo trečiajam asmeniui parduoti naudotus vilkikus pagal specifikaciją Nr. 1 už bendrą 2 340 000 Eur kainą. Sutarties 2.2 papunktyje nustatyta, kad visas apmokėjimas už prekes atliekamas avansu sumokant pinigus į pardavėjos atsiskaitomąją sąskaitą per 90 dienų nuo išankstinės sąskaitos išrašymo dienos. Pagal sutarties 4.2 papunktį, pirkėjui nesumokėjus visos sąskaitos faktūros sumos per sutarties 2.2 papunktyje nurodytą terminą, pardavėja turi teisę pasilikti išankstinėje sąskaitoje nurodytą užstatą savo išlaidoms padengti. Atsakovė bei trečiasis asmuo pripažįsta, kad jų verslo santykiai nutrūko 2023 m. ir sutartis nebuvo visa apimtimi įvykdyta.

Atsakovė, vykdydama sutartį, išrašė ir perdavė trečiajam asmeniui avansines PVM sąskaitas faktūras: 2023 m. gegužės 5 d. sąskaitą Nr. AF23082; 2023 m. birželio 5 d. sąskaitą Nr. AF23088; 2023 m. birželio 5 d. sąskaitą Nr. AF23089; 2023 m. birželio 5 d. sąskaitą Nr. AF23090; 2023 m. birželio 7 d. sąskaitą Nr. AF23092; 2023 m. birželio 9 d. sąskaitą Nr. AF23094; 2023 m. birželio 9 d. sąskaitą Nr. AF23095; 2023 m. rugpjūčio 10 d. sąskaitą Nr. AF23105.

2023 m. birželio 16 d. ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė trišalį atsiskaitymo aktą, kuriuo nustatė, kad atsakovė parduoda trečiajam asmeniui, o pastarasis perka, turtą („MB Actros 1845“, bendra turto vertė – 156 000 Eur (be PVM)) pagal preliminarias sąskaitas faktūras Nr. AF23090 ir Nr. AF23092 (akto 1 punktas). Atsakovė patvirtino, jog 2023 m. birželio 16 d. gavo 228 000 Eur apmokėjimą iš ieškovės, kuris yra pilnas preliminarių sąskaitų faktūrų Nr. AF23090 ir Nr. AF23092 apmokėjimas (akto 2 punktas). Akto 3 punkte ieškovė sutiko, kad akto 2 punkte nurodytas mokėjimas (228 000 Eur) būtų įskaitytas kaip trečiojo asmens išankstinis preliminarių sąskaitų faktūrų Nr. AF23090 ir Nr. AF23092 apmokėjimas.

2023 m. rugpjūčio 30 d. ieškovė, atsakovė ir ,,DS Auto Sp. z. o. o.“ sudarė trišalį atsiskaitymo aktą, kuriuo nustatė, kad atsakovė parduoda, o ,,DS Auto Sp. z. o. o.“ perka turtą („MB Actor 1851“, bendra turto vertė – 73 000 Eur (be PVM)) pagal sąskaitą faktūrą Nr. INT 23151 (akto 1 punktas). Atsakovė patvirtino, kad 2023 m. gegužės 16 d. gavo 60 000 Eur apmokėjimą iš ieškovės, ir sutiko įskaityti gautos sumos 18 000 Eur likutį kaip dalinį sąskaitos faktūros Nr. INT 23151 apmokėjimą (akto 2 punktas). Ieškovė akto 3 punkte sutiko, kad akto 2 punkte nurodytas mokėjimas būtų įskaitytas kaip ,,DS Auto Sp. z. o. o.“ išankstinis mokėjimas už būsimas sąskaitas faktūras.

2023 m. gruodžio 7 d. ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė trišalį atsiskaitymo aktą, kuriuo nustatė, kad atsakovė parduoda, o trečiasis asmuo perka, turtą („MB Actros 1845“, bendra turto vertė yra 234 000 Eur (be PVM)) pagal preliminarias sąskaitas faktūras Nr. AF23089, Nr. AF23094 ir Nr. AF23095 (akto 1 punktas). Atsakovė patvirtino, jog 2023 m. gruodžio 7 d. gavo 228 000 Eur apmokėjimą iš ieškovės, kuris yra visiškas preliminarių sąskaitų faktūrų Nr. AF23089 ir Nr. AF23094 apmokėjimas bei dalinis preliminarios sąskaitos faktūros Nr. AF23095 apmokėjimas (akto 2 punktas). Akto 3 punkte atsakovė patvirtino, kad 2023 m. birželio 16 d. gavo 228 000 Eur apmokėjimą iš ieškovės ir tai yra visiškas preliminarių sąskaitų faktūrų Nr. AF23090 ir Nr. AF23092 apmokėjimas, kaip buvo nurodyta 2023 m. birželio 16 d. trišaliame atsiskaitymo akte; atsakovė sutiko įskaityti 2023 m. birželio 16 d. gautos sumos 6 000 Eur likutį kaip dalinį preliminarios sąskaitos faktūros Nr. AF23095 apmokėjimą. Akto 4 punkte nustatyta, kad ieškovė sutinka, jog akto 2 ir 3 punktuose nurodytas mokėjimas būtų įskaitytas kaip trečiojo asmens išankstinis preliminarių sąskaitų faktūrų Nr. AF23089, Nr. AF23094 ir Nr. AF23095 apmokėjimas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad nurodytuose trijuose trišaliuose atsiskaitymo aktuose nustatyta, jog ieškovė sumokėjo atsakovei 408 000 Eur, iš jų – 390 000 Eur vykdydama trečiojo asmens įsipareigojimą bei ieškovės atsakovei turėtą 18 000 Eur įsipareigojimą. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 16 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. atsakovei pervedė iš viso 528 000 Eur: 2023 m gegužės 16 d. pagal avansinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. AF23082 pervedė 60 000 Eur; 2023 m. birželio 15 d. pagal avansines PVM sąskaitas faktūras Nr. AF23089, Nr. AF23090 ir Nr. AF 23088 pervedė 228 000 Eur; 2023 m. liepos 12 d. pagal avansines PVM sąskaitas faktūras Nr. AF23089, Nr. AF23094 ir Nr. AF 23095 pervedė 228 000 Eur; 2023 m. rugpjūčio 7 d. pagal avansinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. AF23105 – 12 000 Eur. Taigi, ieškovė sumokėjo atsakovei 120 000 Eur daugiau, nei buvo aptarti apmokėjimai trišaliais atsiskaitymo aktais (528 000 Eur – 408 000 Eur = 120 000 Eur).

Ieškovė 2024 m. kovo 22 d. išsiuntė atsakovei raginimą ne vėliau kaip iki 2024 m. kovo 29 d. grąžinti 120 000 Eur skolą (permoką). Atsakovei to nepadarius, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl šios sumos priteisimo, argumentuodama esant atsakovės nepagrįstą praturtėjimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, konstatavęs, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė jos turtą – 120 000 Eur pinigines lėšas – įgijo be teisinio pagrindo, egzistuoja nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) atsakovė praturtėjo 120 000 Eur, nes ieškovė pervedė atsakovei 120 000 Eur daugiau, nei buvo susitarta pagal atsiskaitymo aktus; 2) egzistuoja priežastinis ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo ryšys; 3) 120 000 Eur atsakovei sumokėta be teisinio pagrindo, nes trišaliais susitarimais dėl ieškovės apmokėjimo už trečiojo asmens skolą buvo susitarta tik dėl 408 000 Eur mokėjimo; ieškovė nėra transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties šalis ir negali būti atsakinga už nuostolius, atsiradusius dėl sutarties pažeidimo, o pagal tris trišalius atsiskaitymo aktus ieškovė buvo įsipareigojusi sumokėti už trečiojo asmens įsigytas transporto priemones (tą ir padarė); 4) nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį; 5) byloje nėra duomenų, kad šalis, kurios turtas sumažėjo (ieškovė), būtų prisiėmusi nuostolių atsiradimo riziką, trišaliuose atsiskaitymo aktuose tokia ieškovės pareiga taip pat nenumatyta; 6) atsakovė, siūlydama ieškovei ginti savo teises kitais būdais, jų nenurodė ir neįvardijo; byloje nėra duomenų, kad ieškovė gali ginti savo teises kitais būdais. Apeliaciniame skunde keliami 2023 m. gegužės 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties Nr.05052023-1 ir 2023 m. birželio 16 d., 2023 m. rugpjūčio 30 d., 2023 m. gruodžio 7 d. trišalių atsiskaitymo aktų teisinės reikšmės, ieškovės atliktų mokėjimų teisinio pagrindo ir nepagrįsto praturtėjimo sąlygų (ne)egzistavimo klausimai, kurie, atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, sudaro šios apeliacijos nagrinėjimo dalyką.

Dėl teisinio pagrindo 120 000 Eur mokėjimui (ne)buvimo

Nagrinėjamu atveju esminis ginčas – dėl įvertinimo, ar buvo teisinis pagrindas ieškovei sumokėti apeliantei ieškiniu prašomus priteisti 120 000 Eur. Ieškovės teigimu, ši suma pripažintina apeliantės neteisėtu praturtėjimu, nes ieškovė, nebūdama transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, nėra atsakinga už sutarties (ne)vykdymą, o, atlikdama mokėjimus trišalių aktų pagrindu, permokėjo prašomą priteisti sumą. Apeliantė argumentuoja, kad ieškovė mokėjimus atliko už trečiąjį asmenį, turėjusį vykdyti mokėjimo prievoles apeliantei pagal transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartį ir jos pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras; atitinkamai, mokėjimai visa apimtimi atlikti esant teisiniam pagrindui – sutarčiai, o apeliantės gauta ginčo suma yra arba avansas pagal sutarties 2.2 papunktį, arba nuostolių atlyginimas pagal sutarties 4.2 papunktį.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, asmuo visų pirma turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai, ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-933/2026, 18 punktas). Ieškovui teigiant, kad atsakovas gavo lėšas ar turtą be pagrindo, atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti konkretų turto gavimo pagrindą. Teismas pagal ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus turi kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti, kokiu pagrindu gautas turtas ir ar kyla prievolė jį grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 27 punktas).

CPK 178 straipsnis įtvirtina šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Įstatyme įtvirtinta šalies našta įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, nėra savitikslė. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų praeities įvykiams tiksliai nustatyti nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024, 33, 40 punktai).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atsižvelgdama į šios nutarties 24–25 punktuose aptartas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, konstatuoja, kad, kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje apeliantė neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir nepagrindė teiginių, jog ginčo suma apeliantei sumokėta esant teisiniam pagrindui, t. y. apeliantė neįrodė, kad nurodytą sumą (120 000 Eur) gavo pagal atsakovės trečiajam asmeniui sutarties 2.2 papunkčio pagrindu išrašytas išankstines PVM sąskaitas faktūras ir (ar), jog šią sumą turi teisę pasilikti kaip nuostolių atlyginimą pagal sutarties 4.2 papunktį. Apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia.

Pirma, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas garantuoja šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai nustatyta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 80 punktas; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-403/2024, 40 punktas).

Nagrinėjamu atveju, viena vertus, sutiktina su ieškove ir bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė nėra apeliantės ir trečiojo asmens 2023 m. gegužės 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 05052023-1 šalis, todėl, atitinkamai, nėra susaistyta iš šio sandorio kylančiais įsipareigojimais, o išankstinės PVM sąskaitos faktūros, nors ir buvo išrašytos minėtos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, tačiau buvo ieškovės apmokėtos ne šio sandorio, o kitų susitarimų (trišalių atsiskaitymo aktų) pagrindu. Šiame kontekste pritartina pirmosios instancijos teismui, kad išankstinė sąskaita teisės aktuose nėra atskirai reglamentuota kaip savarankiškas dokumentas, ji laikoma komerciniu pasiūlymu ar mokėjimo prašymu, bet ne apskaitos dokumentu. Be to, visos išankstinės sąskaitos buvo išrašytos ne ieškovei, o trečiajam asmeniui. Kita vertus, kaip matyti iš trišalių atsiskaitymo aktų turinio, šie aktai yra savarankiški šalių ir trečiojo asmens susitarimai, kuriuose apeliantė patvirtino gautas sumas, o šalys ir trečiasis asmuo susitarė dėl ieškovės atliktų mokėjimų paskirties ir jų įskaitymo tvarkos, apeliantės kaip gautas pripažintas sumas aptardamos ne visa apimtimi. Kaip matyti, aktuose ieškovei nebuvo nustatyta teisių ir (ar) pareigų, kylančių iš ginčo transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovė neprisiėmė pareigos vykdyti ginčo sutartį. Taigi, nėra pagrindo padaryti išvadą, jog apeliantė pirmiau paminėtus 528 000 Eur pervedė būtent vykdydama 2023 m. gegužės 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 05052023-1, pagal šios sutarties 2.2 papunktį išrašytų išankstinių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu.

Šiame kontekste, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nebuvo ginčo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, o trišaliais atsiskaitymo aktais ieškovė neprisiėmė teisių ir pareigų pagal sutartį, atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės argumentai, jog, trečiajam asmeniui nustatytu laiku neapmokėjus apeliantės išrašytų išankstinių PVM sąskaitų faktūrų, apeliantė, vadovaudamasi ginčo sutarties 4.2 papunkčiu, įgijo teisę pasilikti ginčo dalyku esančius 120 000 Eur kaip pirkimo–pardavimo sutartimi nustatyto dydžio nuostolius.

Antra, apeliantė argumentuoja, kad nors dalis pagal vienas išankstines PVM sąskaitas faktūras pervestų pinigų aktais buvo priskirta kitų išankstinių PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimui, tačiau neperskirstyta pinigų dalis liko apeliantei kaip pirminių išankstinių PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimas. Šie apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, nes, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje aptartą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę tokio pobūdžio bylose, ieškovei teigiant, kad atsiskaitymo aktais neperskirstytų pinigų dalis apeliantės gauta be teisinio pagrindo, apeliantė turėjo pareigą šią aplinkybę paneigti ir įrodyti pinigų gavimo teisinį pagrindą, tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis). Viena vertus, tokia sąlyga aktuose neįvardyta. Kita vertus, byloje esančių duomenų visetas šios aplinkybės taip pat nepatvirtina.

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2023 m. birželio 16 d. 228 000 Eur mokėjimo nurodyme nurodyta, kad ši suma apeliantei pervedama pagal išankstines PVM sąskaitas faktūras Nr. AF23088, Nr. AF23089 ir Nr. AF23090. 2023 m. birželio 16 d. akto 2 punktu apeliantė patvirtino 2023 m. birželio 16 d. gavusi iš ieškovės 228 000 Eur. Akto 3 punktu ieškovė patvirtino, kad sutinka, jog 2 punkte nurodytas 228 000 Eur mokėjimas būtų įskaitytas kaip trečiojo asmens išankstinis sąskaitų faktūrų Nr. AF23090 ir Nr. AF23092, kurių kiekviena išrašyta 78 000 Eur, apmokėjimas, t. y. akto 3 punktu buvo įskaitytas 156 000 Eur (78 000 Eur x 2) mokėjimas. Nesutiktina su apeliante, kad po akto pasirašymo ieškovė liko apmokėjusi apeliantei 72 000 Eur pagal trečiajam asmeniui išrašytas bei pateiktas išankstines PVM sąskaitas faktūras Nr. AF23088, Nr. AF 23089 ir ši suma liko kaip dalinis trečiojo asmens mokėjimas pagal sąskaitas Nr. AF23088, Nr. AF23089 vykdant pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 papunktį. Kaip minėta, tokia sąlyga tiesiogiai akte nenumatyta, o ieškovė neturėjo pareigos vykdyti ginčo sutartį. Be to, skirtingai nei teigia apeliantė, pagal išankstinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. AF23089, išrašytą 78 000 Eur, buvo atsiskaityta 2023 m. gruodžio 7 d. aktu, įskaičius ne 2023 m. birželio 16 d. mokėjimo dalį pagal 2023 m. birželio 16 d. aktą, bet 2023 m. liepos 12 d. 228 000 Eur mokėjimo dalį (78 000 Eur) pagal 2023 m. gruodžio 7 d. aktą. Be to, 2023 m. gruodžio 7 d. aktu kaip išankstinės PVM sąskaitos faktūros Nr. AF23095 dalinis 6 000 Eur mokėjimas buvo įskaityta ir 2023 m. birželio 15 d. atlikto likusio nepaskirstyto pagal 2026 m. birželio 16 d. aktą 72 000 Eur mokėjimo dalis. Taigi, apeliantė neįrodė, kad po 2026 m. birželio 16 d. akto pasirašymo ieškovė liko apmokėjusi apeliantei 72 000 Eur pagal trečiajam asmeniui išrašytas bei pateiktas išankstines PVM sąskaitas faktūras Nr. AF23088, Nr. AF 23089 ir ši suma liko kaip dalinis trečiojo asmens mokėjimas pagal šias sąskaitas vykdant sutarties 2.2 papunktį.

Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad 2023 m. rugpjūčio 30 d. aktu įskaičius ieškovės 2023 m. gegužės 16 d. atlikto apeliantei 60 000 Eur pagal išankstinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. AF23082 mokėjimo dalį – 18 000 Eur mokėjimą pagal sąskaitą Nr. INT2315, ieškovė liko apmokėjusi apeliantei 42 000 Eur pagal trečiajam asmeniui išrašytą bei pateiktą išankstinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. AF23082, vykdant pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 papunktį. Minimame akte tokia sąlygą nenumatyta, o tik užfiksuota, kad ieškovė sutinka, jog mokėjimas būtų įskaitytas už būsimas sąskaitas kaip išankstinis mokėjimas, tačiau jokių išankstinių neapmokėtų sąskaitų apeliantė nenurodė ir nepateikė. Minėta, ieškovė neturėjo pareigos vykdyti ginčo pirkimo–pardavimo sutartį. Tuo tarpu 2023 m. gruodžio 7 d. akto 2 ir 3 punktuose nurodytas mokėjimas įskaitytas kaip trečiojo asmens išankstinis preliminarių sąskaitų faktūrų Nr. AF23089, AF23094 ir AF23095 apmokėjimas.

Trečia, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir šalių procesinių dokumentų turinį, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados, kad 120 000 Eur pinigines lėšas apeliantė įgijo be teisinio pagrindo, teisėtumu bei pagrįstumu. Šalims ir trečiajam asmeniui sudarius trišalius atsiskaitymo aktus, kuriais šalys ir trečiasis asmuo susitarė dėl ieškovės atliktų mokėjimų už transporto priemones paskirties ir jų įskaitymo tvarkos, juose nesant ieškovei nustatytų teisių ir (ar) pareigų, kylančių iš ginčo pirkimo–pardavimo sutarties, spręstina, kad ieškovės atlikti mokėjimai šalių sutarimu įskaitytini kaip mokėjimai už įsigytas transporto priemones tik ta apimtimi, kuri konkrečiai nurodyta aktuose, t. y. tik pagal konkrečiai aktuose nurodytas išankstines PVM sąskaitas faktūras. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 16 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. apeliantei pervedė iš viso 528 000 Eur. Sudarytų aktų pagrindu įskaityta 408 000 Eur (156 000 Eur pagal 2023 m. birželio 16 d. aktą, 18 000 Eur pagal 2023 m. rugpjūčio 30 d. aktą ir 234 000 Eur pagal 2023 m. gruodžio 7 d. aktą). Taigi, ieškovė pervedė apeliantei 120 000 Eur daugiau, nei buvo sutarta aktais (528 000 Eur – 408 000 Eur = 120 000 Eur); ši suma pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta kaip apeliantei pervesta (likusi) be teisinio pagrindo, o apeliantė šios išvados nepaneigė ir priešingai neįrodė.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymų visumą ir pagrįstai nusprendė, jog apeliantė neįrodė, kad ginčo 120 000 Eur iš ieškovės įgijo esant konkrečiam teisiniam pagrindui, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 ir (ar) 4.2 papunkčių pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nebuvo pirkimo–pardavimo sutarties šalis, apeliantė nepagrįstai teigia, jog ieškovė 528 000 Eur pervedė būtent vykdydama 2023 m. gegužės 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 05052023-1, pagal šios 2.2 papunktį išrašytų išankstinių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu. Taip pat, dėl paminėto nesutiktina su apeliante, jog, vadovaudamasi ginčo sutarties 4.2 papunkčiu, ji įgijo teisę pasilikti ginčo dalyku esančius 120 000 Eur kaip pirkimo–pardavimo sutartimi nustatyto dydžio nuostolius. Apeliantė neįrodė, kad ieškovės sumokėta ir aktais neperskirstyta pinigų dalis liko kaip pirminių išankstinių PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimas.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo sąlygų (ne)egzistavimo

Nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo be pagrindo institutas reglamentuojamas CK 6.237–6.242 straipsniuose. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą – nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą. Šios aplinkybės bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 51 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-933/2026, 16 punktas). Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuspendė, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas ir, atitinkamai, teisėtai bei pagrįstai priteisė ginčo dalyku esančius 120 000 Eur ieškovei iš apeliantės kaip pastarosios turimus nesant tam teisinio pagrindo.

Pirma, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantė yra praturtėjusi dėl ieškovės veiksmų, nustatytas apeliantės praturtėjimą atitinkantis ieškovės turto sumažėjimas (apeliantė yra praturtėjusi ieškovės sąskaita), egzistuoja priežastinis ieškovės turto sumažėjimo ir apeliantės praturtėjimo ryšys. Kaip minėta, ieškovė sumokėjo apeliantei 120 000 Eur daugiau, nei buvo susitarta atsiskaityti pagal trišalius atsiskaitymo aktus, taigi, ieškovės turtas ginčo suma sumažėjo, o apeliantės turtas atitinkama suma padidėjo. Šiuo aspektu, minėta, pripažinti nepagrįstais ir atmesti kaip neįrodyti apeliantės argumentai, kad ginčo suma vertintina kaip daliniai avansai, ieškovės pervesti pagal pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 papunkčio pagrindu išrašytas išankstines PVM sąskaitas faktūras, ar kaip nuostoliai pagal sutarties 4.2 papunktį, nes ieškovė nėra įsipareigojusi apeliantei pagal ginčo sutartį, todėl, atitinkamai, neturėjo pareigos nei ją vykdyti, nei atsakyti už pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos apeliantės ir trečiojo asmens, pažeidimą. Ieškovę ir apeliantę sieja susitarimai, užfiksuoti trišaliuose atsiskaitymo aktuose, tačiau ieškovė apeliantei yra sumokėjusi didesnę sumą, nei aptarta atsiskaityti pagal trišalius atsiskaitymo aktus, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, ieškovė pagrįstai ginčo sumos reikalauja iš apeliantės, o ne iš trečiojo asmens. Nagrinėjamu atveju atitinkamą apeliantės turto padidėjimą lėmė būtent ieškovės, bet ne pirkėjo veiksmai, nes ieškovė pervedė apeliantei 120 000 Eur daugiau, nei buvo susitarta pagal trišalius atsiskaitymo aktus, taigi, egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir apeliantės praturtėjimo.

Antra, kaip jau buvo konstatuota pirmiau šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į tai, jog trišaliais atsiskaitymo aktais dėl ieškovės mokėjimų įskaitymo buvo susitarta 408 000 Eur ribose, ieškovės sumokėtą šią sutartą sumą viršijančius 120 000 Eur pripažino pervestais (apeliantės gautais) be teisinio pagrindo.

Trečia, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė egzistuojant nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygą – nepagrįsto praturtėjimo egzistavimą pareiškiant ieškinį. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė iš ieškovės ginčo sumą įgijo be teisinio pagrindo. Apeliantė neįrodė, jog šis praturtėjimas pareiškiant ieškinį neegzistavo. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ieškinio pareiškimo teismui metu nepagrįstas praturtėjimas neegzistavo, nes iš prašomos priteisti 120 000 Eur avanso sumos 90 000 Eur apeliantė buvo išleidusi vykdydama sutartį, t. y. panaudojo trečiojo asmens sumokėtą avansą transporto priemonėms įsigyti, bet jį prarado dėl trečiojo asmens kaltės, nes šis nepamokėjo sąskaitų visa apimtimi. Minėta, ieškovei nesant pirkimo–pardavimo sutarties šalimi ir kitais susitarimais neįgijus su šia sutartimi susijusių teisių ir (ar) pareigų, atsižvelgiant į sutarties uždarumo principą, apeliantė nagrinėjamu atveju nepagrįstai remiasi pirkimo–pardavimo sutarties 4.2 papunkčiu ir 90 000 Eur ieškovės permoką pagal aktus vertina kaip apeliantės pagrįstai pasiliktus nuostolius, patirtus dėl trečiojo asmens netinkamo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo, nes ieškovė, nebūdama sutarties šalimi, neturėjo pareigos nei ją vykdyti, nei atsakyti apeliantei už trečiojo asmens netinkamą sutarties vykdymą.

Ketvirta, nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė veikė išimtinai savo rizika, nes, apeliantės vertinimu, sutikdama vykdyti trečiojo asmens pinigines prievoles, ieškovė turėjo susižinoti, kokios yra tokių piniginių prievolių vykdymo sąlygos, t. y. kokios sutarties vykdymui išrašytos sąskaitos, sutarties neįvykdymo pasekmės, pasitikslinti, ar trečiasis asmuo yra pajėgus įvykdyti sutartį. Minėta, ieškovė nėra apeliantės nurodomos pirkimo–pardavimo sutarties šalis, o trišaliuose atsiskaitymo aktuose buvo sutarta, kad ieškovės sumokėtos sumos įskaitomos 408 000 Eur ribose kaip mokėjimai pagal atitinkamas aktuose nurodytas sąskaitas; minėtais aktais ieškovė neprisiėmė prievolių pagal pirkimo–pardavimo sutartį, taigi, nepagrįsta teigti, jog ieškovė privalėjo sužinoti ir įvertinti sutarties vykdymo sąlygas ir aplinkybes bei nagrinėjamu atveju prisiėmė nuostolių atlyginimo riziką. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje nėra duomenų, jog šalis, kurios turtas sumažėjo (ieškovė), būtų prisiėmusi nuostolių atsiradimo riziką.

Penkta, teisėjų kolegija nenustatė priežasčių abejoti pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės negalėjimo apginti savo pažeistos teisės kitais būdais teisėtumu bei pagrįstumu. Kaip pagrįstai pažymėjo teismas, byloje nėra duomenų, kad ieškovė gali ginti savo teises kitais būdais, pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant atlyginti nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus. Pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį, prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio susitarimas dėl lėšų apeliantei mokėjimo neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ieškovės mokėjimų apeliantei, atliktų viršijant šalių bei trečiojo asmens pasirašytų trišalių atsiskaitymų aktais aptartą apimtį, teisinio pagrindo (ne)buvimo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, net tuo atveju, kai šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, jei šalis prievolę įvykdo didesne apimtimi, nei numatyta sutartimi, tai viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019, 21 punktas; 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-823/2024, 27 punktas).

Apibendrindama pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė įrodė, jog apeliantė jos turtą – 120 000 Eur pinigines lėšas – įgijo be teisinio pagrindo, nagrinėjamu atveju egzistuoja nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl 120 000 Eur priteisimo ieškovei iš apeliantės.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė bylos aplinkybes, teisingai pritaikė byloje aktualų teisinį reguliavimą ir vadovavosi aktualia teismų praktika, todėl padarė pagrįstas išvadas. Apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo apskųstą sprendimą panaikinti ar pakeisti. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją (peticijos Nr. 18390/91); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė jų dydžio, nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.